- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-25
- Bylos Nr.
- 1A-56-594/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-20522-2020-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- E. K.
- Advokatai
- Regina Atkočaitienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės,
viešame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas 51 MGL (2550 eurų) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. K. paskirta galutinė 34 MGL (1700 eurų) dydžio bauda.
Į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. gegužės 27 d. 22.20 val. iki 2020 m. gegužės 28 d. 13.40 val., t. y. 1 para, ją prilyginant 2MGL dydžio baudai ir nustatyta, kad E. K. neatlikta bausmė – 32 MGL (1600 eurų) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, E. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 2 metams, šį terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, t. y. 2020 m. gegužės 28 d.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuspręsta, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, BK 72 straipsnio 2, 3 ir 6 dalimis, konfiskuoti E. K. nuosavybės teise priklausantį automobilį „Audi A6 Avant Allroad“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini).
Kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktos galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Laikinas nuosavybės teisių apribojimas į automobilį „Audi A6 Avant Allroad“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios, o jį pradėjus vykdyti, panaikintas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. E. K. nuteistas už tai, kad 2020 m. gegužės 27 d. apie 22.05 val. (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo motorinę transporto priemonę – automobilį „Audi A6 Avant Allroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o sustabdytas policijos pareigūnų vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. K. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. nuosprendį dalyje dėl jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones termino ir nustatyti 1 metų teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, taip pat panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – transporto priemonės konfiskavimą.
2.1. Skunde sutinkama, kad apeliantui pagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, tačiau jo vertinimu teisė vairuoti transporto priemones atimta nepagrįstai ilgam terminui – 2 metams. Remiantis BK 68 straipsnio 2 dalimi, teisės vairuoti transporto priemones terminas yra nuo 1 metų iki 5 metų, todėl teismas, nustatydamas minėtos poveikio priemonės taikymo terminą, turėtų tinkamai įvertinti konkrečios nusikalstamos veikos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apelianto padaryta nusikalstama veika nepasižymi dideliu alternatyvių objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių skaičiumi, be to, apeliantas transporto priemonę vairavo automobilių stovėjimo aikštelėje ir neketino su ja važiuoti į kelią. Jis sėdo už transporto priemonės vairo tik todėl, kad norėjo ją patraukti į kitą vietą, nes ji trukdė kitiems. Tai, kad apeliantui nebuvo jokio poreikio važiuoti automobiliu patvirtina aplinkybė, kad jis nuo kavinės „(duomenys neskelbtini)“, kurioje tą vakarą lankėsi su draugu, gyvena vos 450 metrų atstumu, o einant pėsčiomis per gyvenamųjų namų kiemus, tas atstumas dvigubai mažesnis. Automobilį jis vairavo tik 2-3 metrus, ketindamas pastatyti transporto priemonę į gretą esančią vietą. Apeliantas teigia, kad aplinkybė, jog transporto priemonę asmuo vairavo uždaroje stovėjimo aikštelėje, o ne dalyvavo intensyviame eisme ir teismų praktikoje laikoma kaip mažesnis aptariamos nusikalstamos veikos pavojingumas nei tipinis BK 281¹straipsnio 1 dalyje numatytos veikos pavojingumas.
2.2. Skunde pabrėžiama, kad teismas, vertindamas konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį turi atsižvelgti į kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius ar priemones, padarytos žalos dydį ir mastą, bendrininkavimo formą, nusikaltimo tikslus ir motyvus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas transporto priemonę vairavo automobilių stovėjimo aikštelėje ir vertinant tą aplinkybę, kad pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 4 dalies ir Kelių eismo taisyklių 3.7, ir 3.16 punktų nuostatas eismo saugumas automobilių stovėjimo aikštelėse nėra reglamentuojamas minėtais teisės aktais, nes automobilių stovėjimo aikštelė nepatenka į transporto priemonių kelio sąvoką (ji nėra skirta eismui, o tik transporto priemonėms stovėti), todėl apelianto veika turėtų būti vertinama kaip mažiau pavojinga, nei įprastai suprantama aiškinant BK 281¹straipsno 1 dalį. Veikos pavojingumas šiuo konkrečiu atveju taip pat turėjo būti įvertintas, sprendžiant klausimą dėl teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo termino. Juolab, kad BK 68 straipsnio 2 dalis numato plačias šio termino ribas – nuo 1 metų iki 5 metų. Apeliantui skirtas 2 metų teisės vairuoti atėmimo terminas yra akivaizdžiai per griežtas ir neproporcingas nei padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėms, nei nusikaltimo formai (padaryta švelniausio laipsnio tyčinis nesunkus nusikaltimas), todėl įvertinus visas aplinkybes apeliantui skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones terminas turėtų būti sutrumpintas iki 1 metų.
2.3. Skunde nesutinkama ir su dar viena apeliantui paskirta baudžiamojo poveikio priemone – transporto priemonės konfiskavimu, laikant ją pertekline ir neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad be turto konfiskavimo jam skundžiamu nuosprendžiu dar yra paskirta bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, todėl minėtų priemonių pakanka bausmės paskirčiai įgyvendinti. Apeliantas cituoja teismų praktiką, kuri jo manymu patvirtina, kad apeliantui paskyrus ne vieną, bet dvi baudžiamojo poveikio priemones, taip pat beveik 2000 eurų dydžio baudą, jis yra nepagrįstai griežtai baudžiamas. Juolab, kad jis net nevairavo transporto priemonės kelyje, o tik automobilių stovėjimo aikštelėje, važiavo tik nedidelį, vos 2-3 metrų atstumą, iki savo namų ketino eiti pėsčiomis, nes iki jų tebuvo apie 200 metrų atstumas. Įvertinus šias aplinkybes akivaizdu, kad transporto priemonės konfiskavimas yra neproporcingas asmens teisių ribojimas. Konstitucinis teismas savo sprendimuose yra ne kartą pažymėjęs, kad nustatant teisinius ribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams. Šiuo atveju apelianto padarytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai neatspindi, kad apeliantas būtų padaręs tokią nusikalstamą veiką, kuri užtrauktų nuosprendžiu taikytos baudžiamosios atsakomybės apimtį.
2.4. Skunde keliamas klausimas dėl galimybės apeliantą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį, nes nagrinėjamu atveju apelianto veika – transporto priemonės vairavimas automobilių stovėjimo aikštelėje vos 2-3 metrus, nei jam pačiam, nei aplinkiniams nekėlė tokio pavojaus, kad už atitinkamos veikos padarymą apeliantas turėtų atsakyti baudžiamosios atsakomybės rėmuose.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nuteistasis E. K. ir jo gynėja pritarė apeliaciniame skunde išdėstytiems prašymams ir juos pagrindžiantiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė nesutiko su apeliaciniu skundu ir prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis E. K. neginčija nei savo kaltės, nei jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, o teisėjų kolegija patikrinusi baudžiamąją bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, abejoti E. K. veiksmų teisiniu vertinimu, taip pat neturi jokio teisinio pagrindo, todėl nuteistojo kaltės klausimas šia nutartimi išsamiau neanalizuotinas. Apeliaciniu skundu iš esmės keliami tik nuteistajam paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams bei jam priklausančios transporto priemonės konfiskavimo pagrįstumo klausimai, prašant sutrumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą iki 1 metų bei nekonfiskuoti transporto priemonės bei keliamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu klausimas, todėl apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas pasisako tik šiais klausimais.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo
6. Nuteistasis E. K. apeliaciniu skundu neginčija jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo taikymo pagrįstumo, tačiau mano, kad uždraudimas naudotis specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones 2 metams yra per griežtas ir prašo jį sutrumpinti iki 1 metų.
7. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nesutikti su pirmosios instancijos teismo E. K. nustatytu 2 metų baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminu ir jį trumpinti nėra objektyvaus pagrindo. Pažymėtina, kad remiantis BK 68 straipsnio 1 dalimi, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal to paties straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Taigi, tiek baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – skyrimas, tiek ir šios priemonės konkretaus termino nustatymas yra teismo prerogatyva. Skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis, taip pat humaniškumo, teisėtumo bei proporcingumo principus.
8. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad E. K. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas E. K. baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios E. K. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad E. K. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – neblaivus vairavo automobilį, tačiau neblaivumą tikrintis atsisakė, todėl nebuvo nustatytas jo apsvaigimo nuo alkoholio laipsnis. Nors E. K. padarė nesunkų nusikaltimą, neteistas ar baustas už vairavimą, esant neblaiviam, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), neigiamai vertina savo poelgį, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau praeityje apeliantas yra teistas, bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs, ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 2, b. l. 1-8), nedirba (t. 2, b. l. 11), registruotas Užimtumo tarnyboje (t. 2, b. l. 9). Įvertinusi minėtas aplinkybes, apibūdinančias E. K. asmenybę ir turinčias reikšmės baudžiamojo poveikio priemonių skyrimui, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė 2 metų teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą. Pažymėtina, kad maksimalus šios poveikio priemonės taikymo terminas yra net 5 metai, todėl apeliantui paskirtą teisės vairuoti uždraudimo terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą ar neproporcingą bei pažeidžiantį BK 68 straipsnio nuostatas, nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, minimalaus, apelianto poreikius atitinkančio draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas, pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį.
9. Priešingos išvados aukštesnės instancijos teismui neleidžia daryti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad paskirtas 2 metų teisės vairuoti atėmimo terminas yra neproporcingas padaryto nusikaltimo pavojingumui, nustatytas neatsižvelgus į tai, kad apeliantas neketino išvažiuoti į važiuojamąją kelio dalį, o tik norėjo perstatyti automobilį aikštelėje į kitą vietą, be to, jam nebuvo jokio poreikio niekur važiuoti, nes jo gyvenamoji vieta nuo įvykio vietos nutolusi tik apie 200 metrų einant pėsčiomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamu atveju apelianto padaryta nusikalstama veika, priešingai nei tai savo skunde nurodo apeliantas, kėlė pavojų ne tik asmeniškai pačiam vairuotojui, bet ir kartu su juo transporto priemonėje sėdėjusiam draugui bei visuomenės saugumui. Bylos duomenimis nustatyta, kad E. K. sėdo už transporto priemonės vairo ir ją vairavo prieš tai būdamas išgėręs didelį kiekį stipraus alkoholio (liudytojų S. C., R. D., iš dalies paties E. K. ir liudytojo A. N. parodymai), jausdamasis neblaivus (paties E. K. parodymai), tačiau sąmoningai sėdo už vairo ir vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Nors apeliantas pabrėžia, kad transporto priemonę vairavo tik automobilių stovėjimo aikštelėje ir su ja pavažiavo tik 2-3 metrus, todėl pavojus niekam nekilo, tačiau įvertinus tai, kad E. K., būdamas neblaivus sėdo už transporto priemonės vairo ir ją vairavo aikštelėje prie kavinės, tamsiu paros metu, t. y. esant eismo sąlygoms, reikalaujančioms didesnio vairuotojų atsargumo, kartu su juo automobilyje buvo ir dar vienas asmuo, jis, priešingai jo teiginiams, kad norėjo tik perstatyti automobilį, bandė atbulomis išvažiuoti iš automobilių stovėjimo aikštelės (tai patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir policijos tarnybinio automobilio vaizdo registratoriaus duomenys (t. 1, b. l. 80-82, CD laikmena, t. 1, b. l. 84)), tačiau neišvažiavo į gatvę, kur vyksta intensyvus eismas, tik todėl, kad jis pastebėjo ir buvo pastebėtas bei vėliau sustabdytas atvykusių pagal iškvietimą policijos pareigūnų, todėl darytina išvada, kad tokie apelianto veiksmai neabejotinai sukėlė pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei. Taigi, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas visuomenei yra akivaizdus, o rimtesnių pasekmių buvo išvengta tik laiku atvykus policijos pareigūnams. Vien tai, kad apeliantas vairavo transporto priemonę automobilių stovėjimo aikštelėje, įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo trumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino. Apeliantas, vairuodamas transporto priemonę, būdamas neblaivus, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, tačiau nesant jokios būtinybės vairuoti, vartojęs nemažą kiekį stipraus alkoholio, sėdo už transporto priemonės vairo, kas rodo nuteistojo neatsakingumą ir sąmoningą savo veiksmų pavojingumo ignoravimą. Nors jokia materialinė žala neteisėtais E. K. veiksmais padaryta nebuvo, tačiau vien tik ši aplinkybė jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo nemenkina. Ši pozicija neabejotinai atitinka ir įstatymo leidėjo valią, kadangi kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai vengiama tikrintis blaivumą, nors nustatyti neblaivumo požymiai, įstatymo leidėjas jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams. Teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas E. K. turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų. Kaip jau minėta, aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nustatė 2 metų teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, kuris atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, kad bausmės (poveikio priemonės), skiriamos už nusikaltimo padarymą, savo dydžiu neturi būti mažesnės nei taikomos už žymiai lengvesnius – administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-85/2010). Juo labiau, jog jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti E. K. atsakomybę, paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones jo prašomam 1 metų terminui, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantas patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.
10. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, E. K. nesutinka ir su jam paskirta dar viena baudžiamojo poveikio priemone – transporto priemonės „Audi A6 Avant Allroad“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimu, motyvuodamas tuo, kad tai yra perteklinė ir neproporcinga priemonė. Tačiau su tokiais argumentais teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti.
11. Vertinant nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės konfiskavimo pagrįstumo klausimą, pažymėtina, kad pagal BK 42 straipsnio 6 dalį, 67 straipsnio 3 dalį padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui turto konfiskavimas kaip baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriamas kartu su bausme. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra pažymėjęs, kad nusikalstamos veikos pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį padarymo atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius, todėl, nuteisus asmenį už šią nusikalstamą veiką, transporto priemonė, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė, turi būti konfiskuojama (kasacinės nutartys Nr. 2K-392-699/2017, 2K-50-788/2018, 2K-80-511/2018).
12. Įvertinus minėtą teisinį reglamentavimą, pažymėtina, kad byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog E. K. vairavo automobilį „Audi A6 Avant Allroad“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, t. y. pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliantas, žinodamas, kad negalima vairuoti automobilio neblaiviam, to nepaisė ir sąmoningai elgėsi pavojingai su kitais eismo dalyviais, suvokė tokios savo veikos pavojingumą ir norėjo taip elgtis, t. y., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, panaudodamas automobilį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtas automobilis yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo priemonė, kuri pagal BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas yra konfiskuotinas turtas. Kaip matyti iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės išrašo, automobilio „Audi A6 Avant Allroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas - savininkas yra E. K. (t. 1, b. l. 41). Bylos duomenimis, E. K. yra ne kartą baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų (t. 2, b. l. 1 - 8). Nors šie teisės pažeidimai nėra itin šiurkštūs, tačiau baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo kontekste sudaro pagrindą spręsti, jog E. K. ir toliau naudojantis transporto priemone, kuria buvo padarytas nusikaltimas, nebus užkirstas kelias ir toliau elgtis teisei priešingu būdu, o jos palikimas apeliantui kels pavojų teisėtiems visuomenės interesams. Be to, įvertintina ir tai, kad turto konfiskavimas yra poveikio priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, todėl atvejai, kai nusikalstamos veikos priemonė, kaip ji suvokiama BK 72 straipsnio prasme, gali būti nekonfiskuojama yra galimi tik esant išimtinėms aplinkybėms, kurių nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teisėjų kolegija neįžvelgia.
13. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas jam priklausančios transporto priemonės konfiskavimą, su kuria jis nevažiavo važiuojamojoje kelio dalyje, o tik automobilių stovėjimo aikštelėje ir pavažiavo vos 2-3 metrus, o iki savo namų ketino eiti pėsčiomis, niekam nesukėlė pavojaus, pažeidė proporcingumo principą. Aukštesniojo teismo vertinimu, šios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamos teigti, kad nagrinėjamu atveju automobilio konfiskavimas pažeistų proporcingumo principą. Kaip jau buvo minėta, E. K. transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus, vengė blaivumo patikrinimo, nors buvo nustatyti neblaivumo požymiai, jokios būtinybės vairuoti transporto priemones nebuvo (paties apelianto teigimu, jis galėjo pareiti namo pėsčiomis, nes gyveno už maždaug 200 metrų nuo restorano, kuriame vartojo stiprius alkoholinius gėrimus), kas leidžia teigti, jog jo veiksmais buvo sukelta reikšminga grėsmė eismo, kitų dalyvių turto ir sveikatos saugumui, ir ši pavojinga situacija kilo dėl aktyvių bei tyčinių apelianto veiksmų. Teisėjų kolegijos nuomone, E. K. pagal savo asmenines savybes, turimą pakankamai ilgą vairavimo patirtį, turėjo ir galėjo suvokti savo elgesio, kuomet jis sėdo už vairo būdamas neblaivus, galimas pasekmes bei turėjo ir galėjo objektyviai įvertinti savo fizines galimybes konkrečioje situacijoje vairuoti transporto priemonę. Toks neatsakingas E. K. požiūris į nustatytas teisės normas ir galimai dėl jo neteisėtų veiksmų kilsiančias neigiamas pasekmes, nesudaro pagrindo išvadai, kad transporto priemonės konfiskavimas nagrinėjamu atveju neproporcingai suvaržytų jo teises. Juolab, kad apylinkės teismas parinko švelniausią BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą ir nustatė jos dydį, kuris yra artimas minimaliam, o pritaikius BK 64¹ straipsnį – netgi mažesnis, negu minimalus, nustatė ilgesnį, nei įstatymo numatytą, terminą savanoriškam baudos sumokėjimui, nusikalstama veika padaryta vairuojant kaltininkui priklausantį automobilį, kurio vertė nėra itin didelė (t. 1, b. l. 44). Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiu, kad E. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - transporto priemonės konfiskavimas yra perteklinė. Atkreiptinas dėmesys, jog įstatymas nenumato maksimalaus baudžiamojo poveikio priemonių skaičiaus, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, proporcingumo principą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo paskirtos abi baudžiamojo poveikio priemonės savo dydžiu bei trukme yra proporcingos padarytam nusikaltimui, neabejotinai atitinka siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir nevaržo apelianto akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, todėl keisti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. nuosprendį ir šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.
14. Nors grįsdamas apeliacinio skundo argumentus, dėl baudžiamojo poveikio priemonių pagrįstumo E. K. remiasi teismų praktika ir nurodo atitinkamas teismų nutartis, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas nutartis ir nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad apelianto nurodomose bylose buvo susiklosčiusios ne identiškos aplinkybės kokios yra nustatytos nagrinėjamu atveju. Kiekvienas nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra individualus, todėl nėra pagrindo vadovautis apelianto nurodoma teismų praktika sprendžiant dėl apeliantui paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumo, teisingumo ir pagrįstumo.
Dėl BK 37 straipsnio taikymo
15. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, E. K. taip pat kelia klausimą ir dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, t. y. dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, todėl teisėjų kolegija pasisako ir šiuo klausimu. Apeliantas savo poziciją dėl jo padarytos nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo iš esmės grindžia ta aplinkybe, kad transporto priemonę, būdamas neblaivus, jis vairavo automobilių stovėjimo aikštelėje vos 2-3 metrus ir šiuo nusikaltimu nebuvo padaryta žala tretiesiems asmenims.
16. Vertinant aukščiau nurodytų apelianto argumentų pagrįstumą, pažymėtina, kad BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Veika mažareikšme yra tuo atveju, kai ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat, kai ji net nesudaro galimybės tokiai žalai kilti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Vis dėl to, remiantis teismų praktika atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas konkrečioje situacijoje įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-413-895/2016, 2K-169-689/2018).
17. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika yra kėsinamasi į transporto eismo saugumą, t. y. tokį transporto priemonių eismo teisinį sureguliavimą, kuris užkerta kelią fizinei ar turtinei žalai padaryti. Šie nusikaltimai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, vengimą tikrintis blaivumą, kai nustatyti neblaivumo požymiai, priskyrė nusikaltimams, numatydamas už tai baudžiamąją atsakomybę. Nors apeliantas akcentuoja, kad jo veikos pavojingumas nėra didelis, nes ja nebuvo padaryta žala nei jam, nei tretiesiems asmenims, tačiau nagrinėjamo klausimo kontekste akcentuotina tai, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir baudžiamosios atsakomybės taikymui nereikalauja padarinių atsiradimo. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, apeliantui išvažiuoti iš automobilių stovėjimo aikštelės į gatvę sutrukdė atvykę policijos pareigūnai. Liudytojai R. D. ir M. J. patvirtino, kad apeliantas atbuline eiga išvažinėjo iš restorano kiemo pro vartus, kai atvyko policijos pareigūnai (t. 1, b. l. 64-65, 69-70). Tokios aplinkybės užfiksuotos ir policijos tarnybinio automobilio vaizdo registratoriumi (t. 1, b. l. 80-82). Taigi, apeliantas suvokdamas, kad yra neblaivus (jo paties parodymais jautėsi neblaivus) ir negali vairuoti didesnio pavojaus šaltinio – automobilio, sąmoningai sėdo už vairo ir vairavo automobilį, būdamas neblaivus, atsisakė tikrintis blaivumą, nors jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, elgėsi neatsakingai, nerūpestingai, buvo abejingas galinčioms kilti pasekmėms. Šiame kontekste pažymėtina, kad jo agresyvus elgesys dar iki vairavimo buvo nukreiptas ir į aplinkinius. Tokie E. K. veiksmai sudarė prielaidas kilti žalai baudžiamosios teisės prasme, todėl negali būti vertinami, kaip nepavojingi, negalintys sukelti teisinių pasekmių. Visų šių aplinkybių visumoje darytina išvada, kad nei pagal nusikaltimo objektyviuosius, nei pagal subjektyviuosius kriterijus sąlygų pripažinti E. K. veiką mažareikšme (BK 37 straipsnis) nėra.
18. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu E. K. pripažintam kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, buvo paskirtos teisingos ir proporcingos baudžiamojo poveikio priemonės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo keisti apylinkės teismo nuosprendį, todėl E. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.