Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rušiota“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-837-650/2014, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rušiota“ ieškinį atsakovei Šiaulių apygardos prokuratūrai dėl 2013 m. gruodžio 5 d. Šiaulių apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus nutarimo netenkinti skundo ir 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones panaikinimo, į procesą įtrauktiems tretiesiems asmenims atsakovo pusėje J. L., L. M., išvadą teikiančiai institucijai Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad su apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas procesinių teisės normų bei tinkamai taikydamas ir aiškindamas materialines teisės normas, atsižvelgdamas į visus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai ir teisėtai atmetė apeliantės ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Šiaulių apygardos prokuratūros 2013-09-06 ir 2013-12-05 nutarimų atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones panaikinimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013-07-10 ieškovė kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą su prašymu apginti viešą interesą inicijuojant neteisėto administracinio akto - 2008-04-11 Šiaulių apskrities viršininko sprendimo Nr. 71-19393-20270, kuriuo atkurtos piliečio J. L. nuosavybės teisės į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. v., panaikinimą ir neteisėto sandorio - 2013-03-13 Pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 1929 sudarytos tarp J. L. ir L. M., panaikinimą. Prašymą grindė aplinkybėmis, kad J. L. nuosavybės teisės į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k. v., atkurtos neteisėtai, todėl jis neturėjo teisės perleisti tokiu būdu įgyto nekilnojamojo turto trečiajam asmeniui L. M.. UAB „Rušiota“ pažymėjo, kad dėl viešojo intereso gynimo kreipiasi vykdydami pareigą pranešti apie tai, jog Lietuvos Respublika neteko savo turto (1 t. 52-54 b.l.; 1 t. 4-6 b.l. Šiaulių apygardos prokuratūros prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo byla Nr. (10.1)-96). Tyrimo metu Šiaulių apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras nustatė, kad nėra pagrindo taikyti viešojo intereso gynimo priemones, todėl 2013-09-06 nutarimu atsisakė tenkinti UAB „Rušiota“ prašymą dėl viešojo intereso gynimo. Remdamasis tyrimo metu gautais duomenimis, prokuroras nustatė, kad žemės reformos vykdymo metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 7 straipsniu bei šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-27 nutarimu Nr. 1057, 22 punkto nuostatomis, (duomenys neskelbtini) smėlio ir žvyro telkinio užimamas žemės plotas (10,0 ha) buvo priskirtas išžvalgytų nenaudojamų telkinių teritorijoms, kuriose žemės galėjo būti grąžinama piliečiams riboto tikslinio naudojimo sąlygoms, t.y. žemės grąžinama buvusiems savininkams ar jų paveldėtojams, nustatant žemės naudojimo apribojimus, numatytus Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatyta, kad žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai atlikti 2007-10-23, specialiosios žemės naudojimo sąlygos nustatytos Šiaulių apskrities viršininko 2008-03-21 įsakymu Nr. V-1514, tuo laikotarpiu telkinys buvo priskirtas išžvalgytų nenaudojamų naudingųjų iškasenų telkinių teritorijoms. Šiuo metu žemės sklypo savininkas yra privatus asmuo, kuris įgijo teisę į šį sklypą 2013-03-13 pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 1929. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prokuroras padarė išvadą, kad vykdant nuosavybės atkūrimą į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra naudingųjų iškasenų išteklių, pažeidimų, leidžiančių manyti, kad pažeistas viešasis interesas, nenustatyta. Nutarime pažymėjo, kad privačiam asmeniui grąžintoje teritorijoje yra naudingųjų iškasenų išteklių telkinys, tačiau jis priskirtas išžvalgytų nenaudojamų naudingųjų iškasenų telkinių teritorijoms, o tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktui, kuriame numatyta, kad valstybės išperkama ta žemė, kurioje yra naudingųjų iškasenų naudojamų telkinių teritorijoje. Nagrinėjamu atveju prokuroras nustatė, kad atkurtai nuosavybei buvo numatyto apribojimai, t.y. specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos „XXIII Naudingųjų iškasenų telkiniai“ (1 t. 48-51 b.l.). 2013-10-09 Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiajam prokurorui ieškovė pateikė skundą, prašydama panaikinti 2013-09-06 Šiaulių apygardos viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro nutarimą Nr. 13P-239 ir atnaujinti tyrimą. Skunde nurodė, kad tyrimą atlikęs prokuroras pažeidė proceso normas, nustatančias skundo tyrimo procedūras, rinkdamas faktinius duomenis dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos netinkamai analizavo bei vertino, nesikreipė į atsakingas institucijas - Nacionalinės žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos geologijos tarnybą prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, dėl išvadų pateikimo. Išnagrinėjusi skundą Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausioji prokurorė 2013-12-05 nutarimu Nr. 13P-311 nutarė netenkinti UAB „Rušiota“ skundo dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2013-09-06 priimto nutarimo Nr. 13P-239 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones panaikinimo. Vyriausioji prokurorė pripažino, kad privačiam asmeniui J. L. perduodant nuosavybėn 3,54 ha miško ūkio žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), buvo pažeistas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 7 dalies imperatyvas, tačiau sprendė, kad konkrečiu atveju atkurti buvusią padėtį iki pažeidimo, t.y. grąžinti valstybei nuosavybėn minėtą žemės sklypą nėra galimybės, nes ginčo žemės sklypas yra perleistas L. M., o žemė, esanti išžvalgytų naudingųjų iškasenų nenaudojamų telkinių teritorijoje, nepriklauso išimtinei Lietuvos Respublikos nuosavybei, todėl ji gali būti privatizavimo objektu. Įvertinusi tyrimo metu nustatytas aplinkybės, vyriausioji prokurorė padarė išvadą, kad inicijuojant procesą dėl administracinio akto – Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2008-04-11 sprendimo Nr. 71-19393-20270 - nebūtų realiai apgintas viešas interesas, kadangi tokiu atveju, atkūrus buvusią padėtį ginčo žemės sklypo vis tiek nebūtų galima grąžinti valstybei, dėl to, kad nebūtų galimybės nuginčyti sudaryto sandorio dėl išimtinės Lietuvos Respublikos nuosavybės nebuvimo (1 t. 48-51 b.l.). UAB „Rušiota“ kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su ieškiniu dėl 2013-12-05 Šiaulių apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus nutarimo netenkinti skundo ir 2013-09-06 nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones panaikinimo (1 t. 34-43 b.l.). Pirmosios instancijos teismas Šiaulių apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorų veiksmuose nenustatęs proceso normų pažeidimų, atsisakė tenkinti ieškovės ieškinį. UAB „Rušiota“ su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, apeliaciniame skunde nurodydama, jog atsakovė Šiaulių apygardos prokuratūra neatliko visų reikalingų procesinių veiksmų tam, kad nuspręsti dėl viešojo intereso gynimo poreikio egzistavimo, bei, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko prokuroro procesinių veiksmų kontrolę. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentais bei sprendžia, kad konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas Prokuratūros įstatymo nuostatas, kasacinio teismo praktiką, pagrįstai atsisakė tenkinti apeliantės ieškinį dėl 2013-12-05 Šiaulių apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus nutarimo netenkinti skundo ir 2013-09-06 nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones panaikinimo.

Pažymėtina, kad prokuroro teises inicijuoti procesą ginant viešąjį interesą reglamentuoja LR CPK 49 straipsnis bei Prokuratūros įstatymas. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prokuroro teisė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą tais atvejais, kai nustatomas teisės akto pažeidimas, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu, įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko. Prokurorui nenustačius tokio teisės aktų pažeidimo, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turėtų esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudarytų pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti, jis nėra įpareigotas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad prokuroras kreiptis į teismą tikslu apginti viešąjį interesą gali tik tais atvejais, kai yra juridinių faktų visuma, t. y. teisės akto pažeidimas, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai; pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu. Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, jog viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Tokie interesai turi būti konkretūs, aiškiai apibrėžti, turi būti nurodyta, kokios visuomenės grupės interesai yra ginami. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2013). Teismų praktikoje pripažįstama, kad LR CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos, kas leidžia manyti, jog įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia diskrecijos teisę pačiam prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Prokuroras sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu, gerbdamas asmens teises ir laisves, laikydamasis nekaltumo prezumpcijos, taip pat principo, kad įstatymui, valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys yra lygūs nepaisant asmens socialinės ir šeiminės padėties, pareigų, užsiėmimo, įsitikinimų, pažiūrų, kilmės, rasės, lyties, tautybės, kalbos, tikėjimo ir išsilavinimo (Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintas prokuroro, kaip specifinius valdingus įgaliojimus turinčio valstybės pareigūno, kuris, veikdamas pagal savo kompetenciją ir vykdydamas jam įstatymu nustatytas funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo, statusas. Tačiau prokuroro savarankiškumas priimant sprendimus negali būti vertinamas kaip prokuroro teisė veikti tik savo nuožiūra. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos. Todėl spręstina, kad prokuroras, kaip nepriklausomas įstatymų vykdymo priežiūros garantas, savo iniciatyva ar pagal kitų asmenų pareiškimus nustatęs viešojo intereso pažeidimą, privalo imtis priemonių, kad pažeistas viešasis interesas būtų apgintas, t. y. nustatęs viešojo intereso pažeidimą, visais atvejais privalo imtis priemonių, kad įstatymo nustatyta forma ir tvarka pažeidimas būtų pašalintas. Tačiau prokuroro, sprendimus priimančio savarankiškai ir vienvaldiškai, veiksmai bei priimami sprendimai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui ir teismui, t. y. teisė jų veiksmus bei sprendimus kontroliuoti ir pakeisti suteikta aukštesniam prokurorui ir teismams (LR prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalis), tačiau tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai yra numatyta įstatyme. Teismas, nustatęs prokuroro padarytus proceso teisės normų pažeidimus, panaikina neteisėtą sprendimą. Vadovaujantis pirmiau nurodytomis teisės aktų nuostatomis, laikytina, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012 išaiškino, kad jeigu teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, tirtų ir spręstų dėl viešojo intereso pažeidimo ir prokuroro pareigos kreiptis į teismą, teismo būtų pasisakyta dėl teisminio ginčo, kuris įstatymo nustatyta tvarka dar nepradėtas nagrinėti teisme, esmės ir, pažeidžiant prokuroro diskrecijos teisę, nurodyta jam pareiga kreiptis į teismą.

Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tai reiškia, kad teismas dėl viešojo intereso pažeidimo gali nuspręsti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, t. y. išnagrinėjęs konkrečios bylos ieškinio (pareiškimo) faktinį ir teisinį pagrindą. Tačiau tik LR CPK normų nustatyta tvarka prokurorui pareiškus reikalavimą ginti viešąjį interesą, teismas nagrinėja bylą pagal suformuluotą reikalavimo faktinį pagrindą ir sprendžia, ar viešasis interesas pažeistas, o jeigu pažeistas, tai kokių būdu pažeidimas šalintinas. Priešingu atveju, jeigu teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, tirtų ir spręstų dėl viešojo intereso pažeidimo ir prokuroro pareigos kreiptis į teismą, teismo būtų pasisakyta dėl teisminio ginčo, kuris įstatymo nustatyta tvarka dar nepradėtas nagrinėti teisme, esmės ir, pažeidžiant prokuroro diskrecijos teisę, nurodyta jam pareiga kreiptis į teismą. Taigi nagrinėjamu atveju civilinio proceso esmė yra ta, kad teismas savo iniciatyva negali pradėti bylos ir spręsti teisminį ginčą iš esmės, kol proceso normų nustatyta tvarka nėra pareikšto reikalavimo. Tai reiškia, kad kol prokuroras pagal savo kompetenciją nenustatė viešojo intereso pažeidimo ir nesikreipė į teismą dėl jo gynimo, teismas negali spręsti, ar pažeistas ir gintinas viešasis interesas.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika ir pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju būtent prokuroras, nustatęs teisės aktų pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, gali ir turi teisę spręsti, ar toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu. Dėl teismo kompetencijos ir skundo nagrinėjimo ribų spręstina, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas gali pasisakyti tik dėl to, ar atsakovė, spręsdama ieškovės pateiktą skundą, nepažeidė tokio skundo nagrinėjimo procedūros, o ne pasisakyti dėl viešojo intereso pažeidimo iš esmės. Remiantis išdėstytu, nagrinėjamu atveju visi apeliacinio skundo argumentai, kurie nėra susiję su apeliantės prokuratūrai pateikto skundo nagrinėjimo procedūra, vertintini kaip neturintys reikšmės priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedūras, pažeidimų, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių konkrečių proceso teisės normų, reglamentuojančių skundo tyrimo tvarką, pažeidimų, kuriuos būtų padarę apeliantės skundus nagrinėję prokurorai. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, visiškai nepagrįstai teigia, jog atsakovė nerinko faktinių duomenų dėl skunde nurodytų aplinkybių, t.y. neišsiaiškino žemės sklypo, kadastrinis Nr. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., įsigijimo aplinkybių, nenustatinėjo ar byloje trečiuoju asmeniu dalyvaujantis L. M. yra sąžiningas žemės sklypo įgijėjas, ar L. M. buvo pakankamai apdairus ir rūpestingas įsigydamas turtą, ar jam buvo žinoma apie neteisėto nuosavybės teisės atkūrimo faktą. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos prokuratūros prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo byloje Nr. (10.1)-96 esantys duomenys, patvirtina, jog faktiniai duomenys dėl skunde nurodytų aplinkybių buvo rinkti, analizuoti ir įvertinti. Jokių objektyvių argumentų, paneigiančių šias aplinkybės apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Paminėtina, kad iš Šiaulių apygardos prokuratūros pateiktos prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo bylos Nr. (10.1)-96 matyti, kad tyrimą atlikę prokurorai surinko su ieškovės skunde nurodytomis aplinkybėmis susijusius duomenis. 2013-07-25 prokuroras kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, prašydamas pateikti duomenimis apie tai kokiu pagrindu buvo grąžintas žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., ar atkuriant nuosavybę buvo disponuojama informacija, jog toje vietoje yra žemės gelmių naudingųjų išteklių, kokia tai informacija, kur užfiksuota, kaip ji buvo įvertinta, ar apie vykdomą nuosavybės teisių atkūrimą buvo informuota Lietuvos geologijos tarnyba ir pan. (53 b.l., prašymo (pareiškimo, skundo) Nr. 2-410, 2-418 nagrinėjimo byla Nr. (10.1)-96). Taip pat 2013-07-25 prokuroras kreipėsi į Lietuvos geologijos tarnybą prie Aplinkos ministerijos, prašydamas pateikti duomenimis apie tai ar žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., yra žemės gelmių naudingųjų išteklių, kada tokios aplinkybės nustatytos, kokiame dokumente fiksuotos, ar žemės sklypas priskirtinas prie negrąžintinos nuosavybės, ar vykdant nuosavybės teisių atkūrimą minėtam žemės sklypui buvo informuota Lietuvos geologijos tarnyba ir pan. (79 b.l. prašymo (pareiškimo, skundo) Nr. 2-410, 2-418 nagrinėjimo byla Nr. (10.1)-96). Minėtos institucijos atsakydamas į pateiktus užklausimus, pateikė tyrimui reikalingą medžiagą – J. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylas, Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1998-12-12 įsakymo Nr. 1681 „Dėl valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planų bei plotų patvirtinimo ir laisvos žemės fondo ploto patikslinimo Radviliškio rajone“ kopiją, Šiaulių apskrities viršininko 2000-09-29 įsakymo Nr. 1852 „Dėl (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ ir 1 priedo kopijas, Šiaulių apskrities viršininko 200-02-26 įsakymo Nr. V-916 „Dėl (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ir Šiaulių apskrities viršininko 2000-09-29 įsakymo Nr. 1852 „Dėl (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ pakeitimo bei žemės sklypo Nr. LF-136 apskaitymo laisvos valstybinės žemės fondo žeme su priedu kopiją, Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. V-1514 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų ir žemės servitutų nustatymo (duomenys neskelbtini) rajone“ su 1 ir 2 priedais kopiją, (duomenys neskelbtini) valsčiaus, (duomenys neskelbtini) seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių sąrašo ištraukos kopiją, ištrauką iš (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, ištrauką iš (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės Valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plano, Lietuvos TSR Geologijos valdybos Mokslinės-techninės tarybos 1980-11-26 posėdžio protokolą Nr. 33(813), žemės gelmių registro išrašą apie (duomenys neskelbtini) telkinį, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą apie žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. 13p-13, Šiaulių apskrities Radviliškio rajono (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio ir žvyro išteklių dalies naudojimo sutartį prie leidimo Nr. 13p-13 (58-91 b.l. prašymo (pareiškimo, skundo) Nr. 2-410, 2-418 nagrinėjimo byla Nr. (10.1)-96). Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausioji prokurorė nagrinėdama ieškovės skundą, atsižvelgiant į tai, kad atliekamam tyrimui yra reikšmingi duomenys apie žemės sklypo perleidimą, papildomai kreipėsi į valstybės įmonę „Registrų centras“ prašydama pateikti 2013-01-28 preliminarios sutarties, registro Nr. 650, ir 2013-03-13 pirkimo – pardavimo sutarties, registro Nr. 1929, kopijas (prašymo (pareiškimo, skundo) Nr. 2-577 nagrinėjimo byla Nr. (10.1)-96). Atsižvelgiant į tyrimų metu surinktus duomenis, išreikalautų dokumentų turinį, teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad tyrimo metu buvo vertinama ir analizuojamos aplinkybės, susijusios su ginčo žemės sklypo perleidimu trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. M., todėl apeliantės motyvus dėl procesinių veiksmų neatlikimo atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Atkreiptinas dėmesys, kad iš atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą pateikto paaiškinimo matyti, kad tyrimo metu atsakovė nustatė, jog trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. M. nedalyvavo J. L. nuosavybės teisių atkūrimo procese; šį procesą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. L. vedė savarankiškai, nuosavybės teisės jam buvo atkurtos po 17 metų nuo pateikto prašymo grąžinti žemę; apklausiamas teisme trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. L. paaiškinęs, kad savo veiksmais jis niekaip neįtakojęs žemės grąžinimo procedūrų, sklypą, į kurį jam buvo atkurtos nuosavybės teisės, parinkęs pats projekto autorius, o ne jis (J. L.), todėl apie teisės aktų pažeidimą jis nežinojęs iki šio teisminio proceso; žemės sklypą, perduotą nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu, J. L. valdęs apie 5 metus, jį perleidęs tik 2013 m. dėl sunkios materialinės padėties L. M., su kuriuo buvo susipažinęs tik 2011 m; iš 2013-03-13 pirkimo-pardavimo sutarties buvo matyti, kad žemės sklypas buvo perleistas ne mažesne nei vidutine rinkos verte. Teisėjų kolegijos vertinimu išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė vertino ir tyrė aplinkybes, susijusias su ginčo žemės sklypo įgijėjo sąžiningumu, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovė nesiaiškino bylai svarbių aplinkybių. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su atsakovės ir trečiųjų asmenų argumentais, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad J. L. ar L. M. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese elgėsi nesąžiningai ir, kad yra pagrindo juos pripažinti nesąžiningais turto įgijėjais. Bylos duomenys patvirtina, kad J. L. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 1,00 ha žemės sklypą, taigi pažeidimai buvo padaryti vykdant nuosavybės atkūrimo procedūras, o ne sprendžiat teisės į nuosavybės atkūrimą pagrįstumą.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija, sprendžia, kad prokurorai, tirdami apeliantės pateikto skundo pagrįstumą, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių skundo tyrimo tvarką, procedūrų, kadangi, siekdami išsiaiškinti pateiktame skunde nurodytas aplinkybes, kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl duomenų pateikimo, o, gavę reikiamus duomenis, juos bei apeliantės pateiktus duomenis išsamiai išanalizavo, įvertino, dėl jų nutarime išsamiai pasisakė ir motyvuodami bei pateikdami konkrečius argumentus, pagrįstus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų nuostatomis, nenustatė pagrindo taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs proceso normų pažeidimo atsakovei priimant sprendimą dėl viešo intereso negynimo, pagrįstai atsisakė tenkinti apeliantės ieškinį, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, o kartu ir teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Remiantis išdėstytu, apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovės skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje, L. M. pateikė teismui prašymą priteisti iš ieškovo 200,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (2 t. 10-11 b.l.). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į Rekomendacijų 8.11 punktą (už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,5 MMA), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, daro išvadą, kad išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytus dydžius, todėl yra pagrįstos. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje, L. M. iš ieškovės UAB „Rušiota“ priteistina 57,92 Eur (200,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam asmeniui L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rušiota“, įmonės kodas 301081556, 57,92 Eur (penkiasdešimt septynis eurus 92 ct) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.