Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo teisėja Alma Jurgelienė, sekretoriaujant Daivai Girdenienei, dalyvaujant ieškovo UAB „Rušiota“ direktoriui L. N., ieškovo atstovei advokatei L. K., atsakovo atstovei prokurorei Ritai Dabužinskienei, tretiesiems asmenims J. L., L. M., trečiojo asmens L. M. atstovui advokatui Sauliui Alysui, išvadą teikiančios institucijos atstovui viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Rušiota“ ieškinį atsakovui Šiaulių apygardos prokuratūrai dėl 2013-12-05 Šiaulių apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus nutarimo netenkinti skundo ir 2013-09-06 nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones panaikinimo, į procesą įtrauktiems tretiesiems asmenims atsakovo pusėje J. L., L. M., išvadą teikiančiai institucijai Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo direktorius ir atstovė prašė ieškinį tenkinti ir teikė paaiškinimus procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Be to ieškovas nurodė aplinkybę, kad vieną kartą 2012 m. J. L. buvo davęs sutikimą atlikti tame sklype poveikio aplinkai vertinimo procedūras, vėliau nebesirašė jokių dokumentų, nukreipdamas jį pas L. M., o pastarasis atsisakė su juo iš viso bendrauti dėl to sklypo. Ieškovo nuomone, tiek J. L. 2013 m. parduodamas, tiek L. M. nupirkdamas tą sklypą elgėsi nesąžiningai, ir prokuroras turėjo tai įvertinti spręsdamas viešojo intereso gynimo klausimą.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. L. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje palaikė atsakovės atstovės poziciją ginče, nurodė aplinkybes, kad jis neturėdamas teisinio išsilavinimo, nesuprato ir negalėjo žinoti, kad jam galimai neteisėtai 2008 m. atstatyta nuosavybė į žemę. Jis pats prieš keliolika metų teikė prašymą dėl nuosavybės atstatymo atitinkamai agrarinei tarnybai, kuri ilgiausiai tvarkė dokumentus, kol galų gale jam buvo parodytas tas 3,5 ha miško žemės sklypas ir jo paklausta, ar sutinka, kad tas sklypas jam būtų atmatuotas. Jam nebuvo siūlytas kito sklypo pasirinkimas, žemėtvarkininkai patys sprendė kaip ir ką jam grąžinti. Nuo 2008 m. jis valdė tą sklypą, buvo gavęs vieną leidimą pasikirsti sau medienos. Neneigia, kad apie 2012 m. rudenį pasirašė ieškovui leidimą tame sklype atlikti kažkokią veiklą, kai pastarasis atvažiavo pas jį į darbą, vėliau pasitaręs su geru pažįstamu L. M., atsisakė su ieškovu toliau bendrauti. Kadangi jam labai reikėjo pinigų namo remontui, nusprendė parduoti sklypą, apie tai kalbėjo savo darbe, žinojo kaimynai, tada pats L. M. pasisiūlė iš jo nupirkti tą žemę, ir jie 2013 m. pradžioje pasirašė pas notarą pirkimo-pardavimo sutartį. Už tą sklypą jis gavo apie 21 000 Lt, tikslios sumos jau nepamena. Pinigus panaudojo namo remontui. Mano, kad šioje situacijoje dėl valstybės intereso gynimo ieškovas neteisus, nes tiek jis, tiek L. M. elgėsi sąžiningai ir nesutinka su ieškovo pozicija, kad būtina panaikinti priimtus sprendimus ir tą žemę grąžinti valstybei, nes tokiu grąžinimu suinteresuotas tik pats ieškovas.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, L. M. atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškovo reikalavimais ir nurodė, kad atsakovui nėra pagrindo ginčyti administracinius aktus, nes nėra pažeistas viešasis interesas, taip pat nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą kreiptis į teismą dėl viešo intereso gynimo. Trečiojo asmens nuomone, teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą, [statyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti. Atsakovas negali ginčyti administracinių aktų, nes suėjusi senatis skundui paduoti. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. minėto įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Šiaulių apskrities viršininkas 2008-04-11 sprendimu Nr.: 71-19393-20270 atkūrė nuosavybės teises į J. L. tenkančią nekilnojamojo turto dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės bei miško plotą. Po skundžiamo dokumento priėmimo praėjo daugiau nei 6 metai, šio dokumento apskundimo terminas seniai pasibaigęs, todėl tolimesnis bylinėjimas nesukeltų teisinių pasekmių. Nurodoma, kad trečiasis asmuo ginčo žemės sklypą įgijo teisėtai ir sąžiningai, todėl jis paliktinas jo nuosavybėje. 2013-03-13 su J. L. sudaryta žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią už 21000 Lt nusipirko 3.5400 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Jankūnų Radviliškio r. Sutartis patvirtinta notarine tvarka. Minėta sutartis galiojanti, dėl jos nėra ginčų, todėl visos iš jos kilusios pasekmės yra teisėtos ir ginamos įstatymų. Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitą asmenį padaryto nusikaltimo. Nei jam pačiam, nei J. L., niekada nebuvo pareikšti kaltinimai dėl neteisėto žemės sklypo įsigijimo. Jam taip pat nežinoma, kad valstybės pareigūnai dėl J. L. nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būtų teisti (115-117 b.l.).

Teismo posėdyje trečiasis asmuo palaikė atsakovo atstovės poziciją, nesutikdamas su ieškiniu davė paaiškinimus, pritardamas savo atsiliepimo argumentams ir iš esmės duodamas analogiškas kaip ir J. L. nurodytas aplinkybes.

Institucija, teikianti išvadą - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos – 2014-07-14 išvadoje nurodė, kad J. L. 1991 m. rugsėjo 27 d. institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius (tuometei Radviliškio rajono Radviliškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai) pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. L. turėtą žemę Mankiškių kaime, Radviliškio rajone. Taip pat Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytais terminais (iki 2003-12-31) pateikė nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus. Pažymėtina, kad pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas J. L. laiku pateikė prašymą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį įrodančius dokumentus, todėl turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymu bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos (Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – Atkūrimo tvarka) Šiaulių apskrities viršininkas 2008 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 71-19393-20270 (toliau - Sprendimas) J. L. atkūrė nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 7,28 ha (vertė 13 036,00 Lt) žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,95 ha žemės plotą (vertė 6 306,00 Lt) ir 12,94 ha miško plotą (vertė 6 730,00 Lt). Minėtas Sprendimas priimtas Šiaulių apskrities 1999 m. birželio 22 d. išvados Nr. 71-2069 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn" pagrindu. Minėto Sprendimo pagrindu J. L. neatlygintinai perduoti 4 žemės sklypai esantys Šniuraičių kadastro vietovėje, Jankūnų kaime, Radviliškio rajone. Vienas iš neatlygintinai perduotų žemės sklypų, būtent 3,54 ha ploto miškų ūkio žemės sklypas (unikalus Nr. 4400-1559-7112), esantis Jankūnų k., Radviliškio r. sav. (toliau - Žemės sklypas), patenka į Jankūnų - Mankiškių žvyro ir smėlio detaliai išžvalgytą naudingųjų iškasenų nenaudojamo telkinio teritoriją. Darytina išvada, kad J. L. atkurti nuosavybės teisių ekvivalentine natūra, perduodant lygiavertį žemės sklypą, esantį naudingųjų iškasenų nenaudojamų telkinių teritorijoje, nebuvo galima, tačiau pritariama atsakovo pozicijai, kad Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 7 dalies pažeidimas nepripažintinas viešojo intereso pažeidimu, kadangi tyrimo metu nustatyta, kad J. L. turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o žemė, esanti išžvalgytų naudingųjų iškasenų nenaudojamų telkinių teritorijoje, nepriklausė išimtinei Lietuvos Respublikos nuosavybei. O tai reiškia, kad žemė, esanti išžvalgytų naudingųjų iškasenų nenaudojamų telkinių teritorijoje, gali būti privatizavimo objektu, nes ji nėra išimta iš civilinės apyvartos (154 -157 b.l.). Teismo posėdyje institucijos atstovas iš esmės palaikė šią teiktą išvadą, nurodydamas, kad šiame ginče galutinį sprendimą dėl viešojo intereso buvimo ar nebuvimo turėtų priimti teismas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje teiktais šalių atstovų paaiškinimais, rašytiniais duomenimis nustatyta, kad 2013-04-23 Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos išdavė leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. 13p-13, kuriuo ieškovui UAB „Rušiota“ buvo leista naudoti Šiaulių apskrities rajono Jankūnų telkinio žvyro išteklius ir dalį Jankūnų -Mankiškių telkinio žvyro ir smėlio išteklių, kadangi dalis Jankūnų - Mankiškių telkinio priklauso privačiam asmeniui - Lietuvos Respublikos piliečiui J. L. (65-73 b.l.). 2013-07-10 UAB „Rušiota" Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui pateikė prašymą dėl viešojo intereso gynimo, kuriuo buvo prašoma inicijuoti neteisėto administracinio akto - 2008-04-11 Šiaulių apskrities viršininko sprendimo Nr. 71-19393-20270, kuriuo atkurtos piliečio J. L. nuosavybės teisės į žemės sklypą, kadastrinis Nr. 7174/0006:106, Šniuraičių k. v., panaikinimą ir neteisėto sandorio - 2013-03-13 Pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 1929 sudarytos tarp J. L. ir L. M., panaikinimą (52-54 b.l.). 2013-09-06 Šiaulių apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro nutarimu atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, nenustačius viešojo intereso pažeidimo (45-47 b.l.). Šį nutarimą ieškovui apskundus aukštesniajam prokurorui Šiaulių apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausios prokurorės 2013-12-05 nutarimu UAB „Rušiota“ skundas atmestas, nurodant, kad sutiktina, jog J. L. perduodant nuosavybėn 3,54 ha miško ūkio žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-1559-71 12, esantį Jankūnų k. Radviliškio sen. Radviliškio r., buvo pažeistas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 7 dalies imperatyvas, tačiau šiuo atveju atkurti buvusią padėlį iki pažeidimo, t.y. grąžinti valstybei nuosavybėn minėtą žemės sklypą nėra galimybės, nes ginčo žemės sklypas yra perleistas L. M., o žemė, esanti išžvalgytų naudingųjų iškasenų nenaudojamų telkinių teritorijoje, nepriklauso išimtinei Lietuvos Respublikos nuosavybei, todėl ji gali būti privatizavimo objektu. Nurodoma, kad administracinio akto – 2008-04-11 sprendimo - panaikinimas nesukeltų realių teisinių pasekmių viešojo intereso gynimui, t.y. ginčo žemės sklypo vis tiek nebūtų galima grąžinti valstybei, dėl to, kad nebūtų galimybės nuginčyti sudaryto sandorio dėl išimtinės Lietuvos Respublikos nuosavybės nebuvimo (48-51 b.l.). Civilinės bylos nagrinėjimui Šiaulių apygardos prokuratūra pateikė dvi ieškovo prašymo ir skundo nagrinėjimo bylos Nr. 10.1-96 medžiagas.

Pagal Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintas nuostatas prokuroras yra specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas, kuris, veikdamas pagal savo kompetenciją ir vykdydamas jam įstatymu nustatytas funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Konstitucijoje įtvirtinta prokuroro funkcija, pagal kurią prokuroras įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, yra detalizuota Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tai reiškia, kad prokuroras, kaip nepriklausomas įstatymų vykdymo priežiūros garantas, savo iniciatyva ar pagal kitų asmenų pareiškimus nustatęs viešojo intereso pažeidimą, privalo imtis priemonių, kad pažeistas viešasis interesas būtų apgintas, t. y. nustatęs viešojo intereso pažeidimą, visais atvejais privalo imtis priemonių, kad įstatymo nustatyta forma ir tvarka pažeidimas būtų pašalintas. Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas taip pat reiškia, kad prokuroras kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas yra savarankiškas ir diskretiškas priimti sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų teisėtumas gali būti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme. Lietuvos Respublikos CPK 49 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti šiais atvejais: 1) Civiliniame kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose numatytais atvejais; 2) kitais atvejais, kai yra pagrindas ginti asmens, visuomenės ar valstybės teises ir teisėtus interesus. Be to Prokuratūros įstatymo nuostatos reglamentuos, kad prokuroro proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Aukštesnysis prokuroras gali panaikinti prokuroro priimtą procesinį sprendimą, priimdamas motyvuotą nutarimą. dalis). Tai reiškia, kad prokuratūros, kaip centralizuotos valstybės institucijos, pareigūnų veiksmai kontroliuojami pirmiausia aukštesniojo prokuroro. Proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui. Teismas, nustatęs prokuroro padarytus proceso teisės normų pažeidimus, panaikina neteisėtą sprendimą. Kasacinis teismas formuodamas tokio pobūdžio civilinių bylų nagrinėjimo praktiką nurodė, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Prokuroro veiklos kontrolės ribas lemia civilinio proceso normų nustatytos civilinių bylų nagrinėjimo taisyklės. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista teisė arba teisėtas interesas. Dėl viešojo intereso gynimo ieškinį (pareiškimą) gali pateikti prokuroras (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnis). Teismas, išklausęs suinteresuotų asmenų paaiškinimus, patikrinęs faktinį ir teisinį pareikšto reikalavimo pagrįstumą, priima sprendimą dėl teisminio ginčo esmės. Taigi civilinio proceso esmė yra ta, kad teismas savo iniciatyva negali pradėti bylos ir spręsti teisminį ginčą iš esmės, kol proceso normų nustatyta tvarka nėra pareikšto reikalavimo. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad kol prokuroras pagal savo kompetenciją nenustatė viešojo intereso pažeidimo ir nesikreipė į teismą dėl jo gynimo, teismas negali spręsti, ar pažeistas ir gintinas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012 m.).

Todėl teismas, nagrinėdamas UAB „Rušiota“ reikalavimą panaikinti Šiaulių apygardos prokuratūros 2013-09-06 ir 2013-12-05 nutarimus, kuriais atsisakyta ginti viešąjį interesą, tik patikrina, ar prokuroras, priimdamas sprendimą dėl skunde nurodytų aplinkybių, nepažeidė proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedūrų, t. y, ar rinko faktinius duomenis dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos analizavo bei vertino ir argumentavo savo išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo. nebuvimo. Nenustatęs prokurorų veiksmuose proceso normų pažeidimo, teismas ieškovo reikalavimų neturi pagrindo tenkinti.

Ieškovo teigimu, prokuroras, tirdamas ieškovo prašymą, turėjo kreiptis ir gauti išvadą iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, taip pat kreiptis į Lietuvos geologijos tarnybą prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos Aplinkos ministeriją. Negavus kompetentingų institucijų išvadų, negalima buvo teisingai nuspręsti dėl viešojo intereso gynimo būtinumo. Išklausius atsakovės atstovės argumentus teismo posėdyje, susipažinus su Šiaulių apygardos prokuratūros medžiagose (byla Nr. (10.1)-96), kuriose buvo priimti skundžiami 2013 m. rugsėjo 6 d ir 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimai, esančiais dokumentais, nustatyta, kad apygardos prokuroras, priimdamas skundžiamą nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, ir vyriausioji apygardos skyriaus prokurorė, priimdama 2013-12-05 nutarimą palikti galioti 2013-09-06 prokuroro nutarimą, proceso normų, nustatančių prašymo, skundo tyrimo procedūrą, nepažeidė, be paties ieškovo teiktų su pradiniu 2013-07-22 prašymu priedų – dokumentų kopijų 19 lapų, buvo išreikalauti UAB „Rušiota“ prašymo išnagrinėjimui būtini duomenys iš pačios Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos, iš tarnybos Radviliškio skyriaus, Lietuvos Geologijos Tarnybos prie Aplinkos ministerijos, VĮ Registrų centro Šiaulių filialo apie J. L. turėtą 3,5400 ha žemės sklypą ir jo pardavimą L. M. 2013 m.; visi šie duomenys analizuoti bei vertinti, nutarimuose išsamiai argumentuota, todėl, šiuo konkrečiu ginčo atveju, nesant pagrindo konstatuoti viešojo intereso buvimo ir jo pažeidimo fakto, iš esmės teismui taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad prokuroras, nagrinėdamas UAB „Rušiota“ prašymą dėl viešojo intereso gynimo, padarė procedūrinių pažeidimų, kurie suteiktų pagrindą minėtų nutarimų panaikinimui ir būtinybei pakartotinai prokurorui spręsti dėl viešojo intereso nustatymo ir jo gynimo.

Prokuroro teises inicijuoti procesą ginant viešąjį interesą reglamentuoja LR CPK 49 str. bei LR prokuratūros įstatymas. LR prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. įtvirtinta prokuroro teisė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą tais atvejais, kai nustatomas teisės akto pažeidimas, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu. Viešasis interesas – tai vertinamoji sąvoka, jos turinys nėra konkrečiai atskleistas nei jurisprudencijoje, nei įstatymuose. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Tokie interesai turi būti konkretūs, aiškiai apibrėžti, turi būti nurodyta, kokios visuomenės grupės interesai yra ginami. Be to, viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija: visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kita (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodyta, kad ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės, šios abi vertybės negali būti priešpriešinamos, būtina užtikrinti jų pusiausvyrą.

Viena iš asmens konstitucinių teisių yra numatyta Konstitucijos 23 straipsnyje – tai nuosavybės neliečiamumas. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai, o paimama nuosavybė gali būti tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir tinkamai atlyginus. Nuosavybės ribojimas nėra negalimas, tačiau ribojimas galimas tik laikantis proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai dėl turto pobūdžio ir (arba) dėl kitų svarbių priežasčių neapribojus teisės į nuosavybę nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Taigi atsižvelgiant į nuosavybės teisės prigimtį ir pobūdį, atitinkamas savininko teisių garantijas, viešas interesas turi būti apibrėžtas ir pakankamai svarus.

Aukščiausiasis teismas yra pasisakęs, kad viešojo intereso gynimas – tai dispozityviškumo principo, pagal kurį kiekvienas pats gina savo pažeistą teisę, išimtis. Viešojo intereso gynimą civiliniame procese gali nulemti įvairios priežastys, viena iš jų gali būti konkretaus civilinės teisės pošakio ar instituto didesnis, palyginti su kitais, visuomeninis reikšmingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578-2007; 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010). Viešojo intereso sąvokos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agrolitas-Service" v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-555/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. G. v. Kauno apygardos prokuratūra, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-3-501/2012).

Ieškovas UAB „Rušiota“ teigia, kad trečiasis asmuo J. L. nuosavybės teises į 3,54 ha miško ūkio žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-1559-7112, esantį Jankūnų k. Radviliškio sen. Radviliškio r., įgijo pagal neteisėtą ir imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį administracinį aktą. Šiaulių apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiosios prokurorės 2013-12-05 nutarime taip pat konstatuota, kad, atkuriant nuosavybės teises J. L., buvo pažeistas LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 7 d. imperatyvas, tačiau šiuo atveju grąžinti valstybei nuosavybėn minėtą žemės sklypą nėra galimybės, nes, ginčo žemės sklypas yra perleistas L. M., o žemė, esanti išžvalgytų naudingųjų iškasenų nenaudojamų telkinių teritorijoje, nepriklauso išimtinei Lietuvos Respublikos nuosavybei, todėl ji gali būti privatizavimo objektu. Teismas detaliau neanalizuoja faktinių aplinkybių dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso J. L., nes abi šalys neginčija pažeidimo fakto, kuris buvo atitinkamų valstybės institucijų padarytas atkuriant J. L. nuosavybės teises, tačiau ieškovas laikosi pozicijos, kad Lietuvos Respublika dėl neteisėto nuosavybės teisės atkūrimo praranda pajamas, kurias galėtų gauti leisdama naudoti naudingąsias iškasenas, todėl viešojo intereso apsaugos būtinumas šioje situacijoje akivaizdus siekiant užtikrinti visuomenines, valstybines teises ir teisėtus interesus, teisinių santykių stabilumą, nes šiuo metu visa naudingųjų iškasenų telkinio teritorija yra naudojama (išskyrus tą Žemės sklypą) ir ieškovas turi leidimą kasti naudingąsias iškasenas. Tuo tarpu atsakovo nuomone, 2008-04-11Šiaulių apskrities administracijos viršininko sprendimo, kuriuo J. L. atkurtos nuosavybės teisės, panaikinimas nesukeltų realių pasekmių viešojo intereso gynimui, nes ginčo žemės sklypo vis tiek nebūtų galimybės grąžinti valstybei, dėl to, kad nebūtų realios galimybės nuginčyti sudaryto sandorio dėl išimtinės Lietuvos Respublikos nuosavybės nebuvimo. Teismas sutinka su atsakovo pozicija ginče ir taip pat mano, kad tokioje prokurorų nustatytoje situacijoje, kai J. L., turėdamas teisę susigrąžinti savo tėvo turėtą žemę, nuo 1991 metų pateikęs prašymą, daugiau nei 17 metų sąžiningai laukė iš valstybės atsakingų institucijų tos nuosavybės grąžinimo ir savo veiksmais niekuo neįtakojo žemės grąžinimo procedūrų pažeidimų, jo veiksmai tik sutinkant priimti nuosavybėn tą 3,4500 ha žemės sklypą 2008 m. perduotą iš valstybės nuosavybės, jį viešai valdant 5 metus ir po nusprendus be jokių viešajame registre nustatytų draudimų parduoti pasirinktam pirkėjui, negali būti vertinami kaip nesąžiningi, ir šio trečiojo asmens veiksmai, sudarant 2013 m. pirkimo-pardavimo sandorį su L. M., negalėjo būti ribojami vien 2012 m. duotu sutikimu ieškovui dėl poveikio aplinkai vertinimo tame sklype atlikimo (160 b.l.) Šioje ginčo situacijoje teismas išžvelgia viešojo intereso buvimą kitu aspektu – kiekvienam piliečiui turi būti garantuotas ir užtikrintas pačios valstybės, ją atstovaujančių institucijų ar pareigūnų veiksmų bei sudaromų sandorių valstybės vardu sąžiningumas ir teisėtumas, ypatingai žemės nuosavybės atkūrimo santykių procese. Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra - įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. T. Z, bylos Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010). Pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, todėl jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas - tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Teismai aiškiai pasisako, kad valstybei galima grąžinti neteisėtai perleistą turtą, kuris jai priklauso tik išimtine nuosavybės teise. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai). Teismas neturi pagrindo vadovautis vien formaliais ieškovo motyvais dėl žalos valstybei padarymo ir argumentais, kad sprendimas, kuriuo trečiajam asmeniui J. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės, turi būti pripažintas negaliojančiu ir taikytina restitucija, grąžinant tą žemės sklypą natūra Lietuvos valstybei, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2012 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-2758/2012 pažymėjęs, kad sąžiningiems įgijėjams sukuriant papildomus subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimus bei apribojimus, būtų galimai pažeista jų teisė į nuosavybę, numatyta Europos žmogaus teisių konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Gashi prieš Kroatiją (Nr. 32457/05, 2008-03-13 ir kt. ) nurodė, kad valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad būtina imtis priemonių užtikrinti realią asmens teisę naudotis savo nuosavybe ir negalima asmenims užkrauti pernelyg didelę naštą tais atvejais, kai nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtrunka dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, klaidos ar neapsižiūrėjimo. Asmens grąžinimas į neapibrėžtą padėtį iki klausimas bus išspręstas iš naujo, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti jo teises į teisinį tikrumą, teisinį saugumą bei teisėtų lūkesčių apsaugą (Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-194-243/2013). Iš šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimų, bylos duomenų matyti, kad žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. 7174/0006:106, savininkas yra L. M., kuris įgijo teisę į šį sklypą 2013-03-13 pirkimo -pardavimo sutartimi Nr. 1929, sudaryta su J. L.. Minėtame duomenų banko išraše nurodyta, kad sklypo kadastriniai matavimai atlikti 2007-10-23, specialiosios žemės naudojimo sąlygos nustatytos Šiaulių apskrities viršininko 2008-03-21 įsakymu Nr. V-1514. Tuo laikotarpiu telkinys buvo priskirtas išžvalgytų nenaudojamų naudingųjų iškasenų telkinių teritorijoms. Teismo nuomone, administracinio akto – 2008-04-11 Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 71-19393-20270 - panaikinimas pažeistų atsiradusių privačios nuosavybės teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą. Teismas pritaria atsakovo argumentams, trečiųjų asmenų argumentams, kad nustatytas teisės akto - Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 7 dalies (numatančios galimybę žemės sklypą, esantį išžvalgytų naudingųjų iškasenų nenaudojamų telkinių teritorijoje, gauti tik natūra) pažeidimas, sugrąžinant tokiu būdu 3,5400 ha žemės piliečiui J. L., nelaikytinas viešojo intereso pažeidimu.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad Šiaulių apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras pagrįstai ginčijamu 2013-09-06 nutarimu atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, o Šiaulių apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausioji prokurorė 2013-12-05 nutarimu pagrįstai paliko galioti 2013-09-06 nutarimą, todėl ieškovo reikalavimai atmestini.

Byloje yra pateiktas trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, L. M. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuris pagrįstas rašytiniais įrodymais (119, 162 b.l.). Atmetant ieškinio reikalavimus, atsakovo pusėje veikiančio trečiojo asmens patirtos 850,00 Lt bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 47 str., 93 str. 1 d., 98 str.). Teismas tokių už atsiliepimo pateikimą bei advokato atstovavimą teismo posėdyje patirtų trečiojo asmens išlaidų nevertina kaip per didelių, atsižvelgdama į ginčo esmę, bylos apimtį ir sudėtingumą, advokato paslaugų įkainius, kaip nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl maksimalaus užmokesčio dydžio, ir neturi pagrindo mažinti.

Taip pat iš ieškovo valstybės naudai priteistina 19,32 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, nes jos didesnės nei minimali valstybei priteistina iš šalies bylinėjimosi išlaidų suma (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 6 d., LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 263-269 str., 270 str., teismas

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo UAB „Rušiota“, juridinio asmens kodas 301081556, trečiojo asmens L. M., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 850,00 Lt (aštuonis šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo UAB „Rušiota“, juridinio asmens kodas 301081556, 19,32 Lt (devyniolika litų, 32 centus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai (gavėjas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660 – žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.