Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-629-327-2013

Teisėja Loreta Radzevičienė Teisminio proceso Nr. 1-22-1-01274-2011-4

2013 m. liepos 25 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Algimanto Smolsko ir Rimo Švirino, sekre­to­riau­jant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Gyliui, nuteistajam V. G. Š., jo gynė­jui advokatui Gintarui Platūkiui, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nuteistojo V. G. Š. apeliacinį skundą dėl Prienų ra­jo­no apy­lin­kės teismo 2013 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo Virgilijus G. Š. pri­pa­žin­tas kaltu pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 281 str. 2 d. ir nuteistas vienerių metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 str. 2 d. 8 p., V. G. Š. paskirtos terminuoto laisvės atėmimo baus­mės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos mies­to (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo per visą bausmės vyk­dy­mo atidėjimo laikotarpį. Vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 1 p., 68 str., V. G. Š. trejiems me­tams uždrausta naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. Š. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 17 d. apie 13 val. 08 min. (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vai­ruo­damas jam priklausančią transporto priemonę, pa­žeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 14 p., nu­rodantį, kad draudžiama vairuoti transporto prie­mo­nę neblaiviems asmenims, 125 p., nurodantį, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo va­žiuojamosios dalies krašto, t. y. vairuo­damas transporto priemonę VW Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su ta juosta priešais atva­žiuo­jan­čia transporto priemone VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama D. K., dėl to įvy­ko eis­mo įvykis, kurio metu D. K. buvo pa­da­ry­tas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o au­to­mo­bi­lio VW Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivei V. I. padarytas nežy­mus svei­ka­tos sutrikdymas.

Skunde taip pat nurodoma, kad specialisto išvada dėl mikrodalelių paneigia, kad prie auto­mo­bilio vairo sėdėjo jis, kadangi ant V. I. džinsinių kelnių rastas labai didelis skai­čius paša­li­nių akrilinių pluoštų, o ant au­to­mo­bi­lio vai­ruotojo sėdynės užkloto ir ant lipnių juostų su mi­kro­da­le­lėmis, nurinktomis nuo vairuotojo sėdynės taip pat rastas didelis skaičius akrilinių pluoštų. V. I. įvykio metu buvo su akriliniu megztuku, kas liudija, kad šie pluoštai galėjo atsirasti nuo jos ilgo sėdėjimo ant minėtos sėdynės. Jeigu V. I. būtų sėdėjusi už vairuotojo sėdynės, au­to­bu­siu­ko viduryje, ji nuo smūgio krisdama, būdama mažo ūgio, nebūtų galva pasiekusi automobilio stik­lo ir į jį galimai nebūtų susižalojusi galvos. Kad nukentėjusioji V. I. galėjo vairuoti au­to­mo­bilį VW Trans­porter, liudija ir jos pomėgis vairuoti, ji lankė vairavimo kursus. Kojomis maši­nos pedalus ji pasiekė, nes sėdynę buvo nusistačiusi pagal savo ūgį.

Apeliantas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, kadangi po autoįvykio nebu­vo išmatuotas autobusiuko VW Transporter ilgis, nenustatytas atstumas nuo automobilio vidu­rio, kur, kaip teigia V. I., ji sėdėjo, iki priekinio stiklo, nenustatyta, koks nukentėjusiosios V. I. ūgis, nepatikrinta, ar savo ūgiu po smūgio ji galėjo galva pasiekti priekinį automobilio stik­lą ir susižaloti galvą. Taip pat tam tikrus faktus paneigti ar patvirtinti neatliktas eksperimentas sie­kiant patikrinti, ar V. I. dėl savo mažo ūgio, sėdėdama ant vairuotojo sėdynės, kojomis nega­lėtų pasiekti greičio, sankabos, stabdžių pedalų. Taip pat byloje liudytoju nepaklaustas policijos darbuotojo D. Ž. teigimu įvykį matęs O. B..

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šios išvados padaromos pašalinus visus prieštaravimus, argumen­tuo­tai paneigus visas abejones ir versijas ir negali kelti jokių abejonių. Visos abejonės, kurių nega­li­ma pašalinti nagrinėjant bylą teisme, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Apelianto manymu, Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. nuosprendis yra neteisėtas ir turėtų būti pa­nai­kintas, nes nėra jokių objektyvių, neginčijamų įrodymų, kad 2011-12-17 apie 13.08 val. (duomenys neskelbtini) jis vairavo automobilį VW Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir juo sukėlė autoįvykį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti jo apeliacinį skundą jame nurody­tais mo­ty­vais.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. G. Š. ape­liacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pa­grįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas skundžiamu nuos­pren­džiu pripažindamas V. G. Š. kaltu, kad apsvaigęs nuo alkoholio vairavo automobilį, pažeidė Ke­lių eismo saugumo taisykles ir sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta D. K. sveikata ir nežymiai sutrikdyta V. I. sveikata, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteis­mi­nio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuos­prendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įver­tino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Apeliacinio skundo argumentai paremti skirtingu tų pačių įrodymų – nukentėjusiųjų V. I., kuri patvirtino, kad automobilį vairavo V. G. Š., ir D. K., kuris patvirtino au­to­mobilių susidūrimo faktą ir aplinkybę, kad įvykio vietoje kažkoks vyras galimai siūlė pinigus, liu­dy­tojų D. Ž., policijos pareigūno, kuriam įvykio vietoje buvę žmonės nurodė V. G. Š. vai­ravus autobusiuką, L. Ž., kuris matė autobusiuke vyriškį besitraukiantį iš vairuotojo pusės į automobilio galą, A. F., kuris iš namų išlydėjo V. G. Š. vairuojantį autobusiuką, A. J. Š. ir J. Š., nuteistojo tėvų, kurie tvirtino girdėję V. I. prisipažinus, kad vairavo ji, V. B., tyrėjos, kuri nurodė, kad V. I. niekad netvirtino, kad vairavo automobilį, paro­dy­mų vertinimu. Apylinkės teismas nuosprendyje dėl visų šių asmenų parodymų pasisakė, juos įver­tino patikimumo požiūriu.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad V. I. parodymai, kuriais iš esmės grin­džia­ma nuteistojo kaltė, yra prieštaringi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nedideli šios nuken­tė­ju­sio­sios parodymų skirtumai dėl sėdėjimo vietos autobusiuko salone, dėl atsisėdimo ant vairuotojo sė­dy­nės po įvykio aplinkybių, nėra esminiai ir gali būti paaiškinami tuo, kad V. I. įvykio metu buvo neblaivi, patyrė traumą ir buvo praradusi sąmonę, todėl galėjo ne visai tiksliai nurodyti aplinkybes tiek iki eismo įvykio, tiek po jo. Be to tarp pirmos ir paskutinės apklausos praėjo daugiau kaip metų laikotarpis. Šie skirtumai nesuteikia pagrindo netikėti nukentėjusiosios tvir­ti­ni­mu, kad automobilyje važiavo tik dviese ir jį vairavo V. G. Š.. Kitokių priežasčių, dėl kurių šios nukentėjusiosios parodymus reikėtų vertinti kaip nepatikimus, apeliantas nenurodė.

Nors apylinkės teismas detaliai neanalizavo specialistų išvados dėl mikrodalelių tyrimo (t. 1, b. l. 43-48), tačiau nuosprendyje ją įvertino, nurodydamas, kad tos pačios mikrodalelės buvo rastos ir ant nukentėjusiosios, ir ant kaltinamojo dėvėtų drabužių, todėl ši išvada nepaneigia fakto, kad automobilį vairavo V. G. Š.. Dėl apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kad ant V. I. džinsų ir ant vairuotojo sėdynės aptiktas žymiai didesnis tų pačių pašalinių dalelių kiekis, negu ant V. G. Š. kelnių, atsirado nuo ilgo nukentėjusiosios sėdėjimo ant šios sėdynės, teisėjų kolegija pasisako, kad šis faktas nesudaro jokio pagrindo daryti išvadą, kad V. I. vairavo au­to­mobilį. Šis faktas gali būti paaiškinamas ta aplinkybe, kad po įvykio nukentėjusioji atsisėdo ant vai­ruotojo sėdynės, tai yra sėdėjo ten paskutinė, ką patvirtino ir pats nuteistasis.

Pirmos instancijos teismas įvertino ir visus kitus įrodymus – įvykio vietos apžiūros duo­me­nis, trans­porto priemonių apžiūros rezultatus, jų apga­di­nimus. Nuos­prendyje detaliai aptarė visus įro­dymus, įver­tino jų reikš­mę sprendžiant V. G. Š. kaltės klausimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su­tin­ka su šiuo įrodymų vertinimu ir nuosprendyje padarytų išvadų neat­kar­toja.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad V. I., sėdėdama autobusiuko sa­lo­ne (ne už vairo) nuo smūgio krisdama, būdama mažo ūgio, nebūtų galva pasiekusi automobilio prie­kinio stiklo ir į jį nebūtų susižalojusi galvą, toks vertinimas pagrįstas prielaida, kuri mažiau ti­kė­tina, negu kad būtent taip nukentėjusioji galėjo susižaloti galvą ir pažeisti dešinėje pusėje au­to­mo­bilio priekinį stiklą. Šiai prielaidai patikrinti byloje buvo atliktas kompleksinis teismo medicinos – eismo įvykio tyrimas, kurio išvadoje (t. 1, b. l. 53-55) nurodoma, kad nepakanka duomenų nustatyti kurioje automobilio vietoje buvo nukentėjusioji V. I.. Todėl pirmos instancijos pagrįstai rė­mė­si visais kitais byloje ištirtais įrodymais ir jų visumą laikė pakankama padaryti išvadą apie V. G. Š. kaltę.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pažeidimu.

Apeliacinio skundo argumentai, kad po autoįvykio neišmatuotas autobusiuko ilgis, nenus­ta­tytas atstumas nuo vietos, kur sėdėjo V. I., iki priekinio stiklo, nenu­sta­ty­tas nuken­tė­ju­sio­sios ūgis, nepatikrinta versija, ar savo ūgiu ji galva galėjo pasiekti priekini stiklą ir su­si­ža­lo­ti, ar sė­dė­dama ant vairuotojo sėdynės galėjo pasiekti kojomis automobilio pedalus, iš jau teismo ištirtų įro­dymų padarius išvadą, kad automobilį eismo įvykio metu vairavo V. G. Š., nebesvarstomi, nes šių aplinkybių nusta­ty­mas nei paneigtų, nei patvirtintų teismo jau padarytas išvadas. Be to dėl nu­ken­tėjusiosios V. I. galvos sužalojimo ir automobilio „VW Transporter“ priekinio stiklo su­daužymo mecha­nizmo jau pasisakyta specialistų išvadoje.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pir­mo­sios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė pa­grįstas išvadas dėl nuteistojo V. G. Š. kaltės apsvaigus nuo alkoholio vairavus kelių transporto priemonę, pažeidus Kelių eismo saugumo taisykles sukėlus eismo įvykį, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta D. K. sveikata ir nežymiai sutrikdyta V. I. sveikata. Teismas teisingai taikė nuteistajam baudžiamąjį įstatymą (BK 281 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir nuteistajam paskirtos bausmės teisingumu. Skir­da­mas nuteistajam V. G. Š. laisvės atėmimo bausmę ir atidėdamas jos vykdymą, bei pritai­ky­da­mas bau­džia­mo­jo poveikio priemonę – trejiems metams uždrausdamas naudotis specialia teise – vairuoti kelių tran­s­por­to priemones, pir­mo­sios instancijos teismas BK 41, 54, 61, 75, 68 straipsnių reikalavimų nepa­žei­dė, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusi­kals­ta­mos veikos pobūdį ir pavo­jin­gu­mo laipsnį, kal­tės for­mą ir rūšį, į nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, į visas by­los aplin­ky­bes, ski­ria­mą bausmę tinkamai motyvavo.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išva­das dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies ir jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas moty­vavo. Todėl kolegija daro išvadą, kad tenkinti nu­teis­tojo V. G. Š. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, nuos­prendis pa­lie­kamas galioti nepakeistas, o skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. G. Š. apeliacinį skun­dą atmesti.