Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-01-30 · Civilinė byla Nr. e2A-131-934/2020

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-01-30
Bylos Nr.
e2A-131-934/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-46374-2017-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Loreta Bujokaitė, Alma Urbanavičienė, Žilvinas Terebeiza
Ieškovas
UAB „Ecohome LT“
Atsakovas
G. Š.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-131-934/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-46374-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.1; 3.3.1.18; 3.3.1.18.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Almos Urbanavičienės ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Ecohome LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-04-25 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Ecohome LT“ ieškinį atsakovui G. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 5 200,78 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė 2015 metais nupirko vamzdžius, kurie pristatyti atsakovui. Atsakovas nupirktais vamzdžiais naudojasi ir vengia už juos atsiskaityti. Ieškovės direktorius atsakovo nepažinojo, o tuo metu pas ieškovą dirbęs darbuotojas G. B. jį surado ir paaiškino, kad galima pradėti daryti verslą su žuvimi, gauti paramą iš Europos Sąjungos, tačiau bus reikalinga ir patiems investuoti. Ieškovė sutiko su pradine idėja. Vėliau ieškovės darbuotojas G. B. susitarė su atsakovu, kuris tuo metu buvo UAB „Karališka žuvis“ direktorius, kad jie gali padėti investuoti į naujų tvenkinių žuvų auginimui įrengimą. Atsakovas su ieškovės darbuotoju G. B. susitarė, kad ieškovė turi nupirkti vamzdžius ir juos pristatyti atsakovui. 2015-12-02 užsakyta viena dalis vamzdžių už 5 203,13 Eur, o 2016-02-23 dieną užsakyti dar vieni vamzdžiai už 859,61 Eur. Visi šie vamzdžiai įsigyti iš UAB „Gairana“ ieškovės vardu ir pristatyti atsakovui. Dalis vamzdžių atsakovui netiko, šiuos vamzdžius atsakovas grąžino UAB „Gairana“. Bendras verslas nebuvo išvystytas, todėl ieškovė pareikalavo atsakovo apmokėti už pristatytus vamzdžius. 2016-11-17 ieškovės atstovai ir atsakovas buvo susitikę ir kalbėjo apie šiuos vamzdžius. Įrašytame pokalbyje atsakovas patvirtino, kad šie vamzdžiai jam pristatyti ir kad jis jais naudojasi. Ieškovė ne vieną kartą prašė atsakovo atsiskaityti už vamzdžius, tačiau atsakovas nereagavo. 2017-10-19 ieškovė išsiuntė atsakovui pretenziją, tačiau atsakovas į šią pretenziją taip pat nereagavo.

Atsiliepimas

3. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad 2015 m. UAB „Karališka žuvis“ akcininkais buvo atsakovas ir ieškinyje minimo G. B. sugyventinė V. Č.. Todėl G. B., neoficialiai atstovaudamas V. Č. interesams, lankydavosi UAB „Karališka žuvis“ ir bendraudavo su atsakovu, kuris kartu buvo ir UAB „Karališka žuvis“ generalinis direktorius. G. B. tuo metu dirbo ir pas ieškovę. 2016 m. G. B. pasiūlė atsakovui pirkti vamzdžius. Atsakovas iš G. B. nupirko keletą vamzdžių, bet ne ieškovės teismui pateiktose 2015-12-02 ir 2016-02-23 PVM sąskaitose – faktūrose nurodytus vamzdžius. Už vamzdžius atsakovas G. B. sumokėjo grynais pinigais. Rašytinės formos vamzdžių pirkimo pardavimo sandoris sudarytas nebuvo. Iš G. B. nupirktus vamzdžius atsakovas perdavė savo motinai J. Š., kuri juos panaudojo savo reikmėms. Atsakovas nurodė, kad ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad šiuo atveju buvo sudaryta vamzdžių pirkimo – pardavimo sutartis, kadangi tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta nei rašytinė, nei žodinė vamzdžių pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovė teismui nėra pateikusi įrodymų, kokia vamzdžių pirkimo kaina buvo nustatyta šio sandorio sudarymo metu, ieškovė atsakovui ieškinyje nurodytų vamzdžių neperdavė, o atsakovas jų nepriėmė.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismo posėdžio metu šalių atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas.

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-04-25 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovės UAB „Ecohome LT“ 13,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

6. Teismas sprendime nurodė, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudarytas vamzdžių pirkimo – pardavimo sandoris, t. y. nėra duomenų, kad atsakovas pirko vamzdžius iš ieškovės. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatas įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės sandorių formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Dėl šios priežasties sprendime nesiremiama liudytojų parodymais. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįvykdė CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinyje pareikštus reikalavimus, todėl ieškinys jame nurodytu pagrindu (užmokestis už vamzdžius, perduotus atsakovui pagal pirkimo- pardavimo sandorį) negali būti patenkintas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Ieškovė UAB „Ecohome LT“ apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-04-25 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti (b. l. 126-129).

8. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

Žemesnės instancijos teismas

8.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi CK 1.73 straipsnio 1 dalimi bei 1.93 straipsnio 2 dalimi ir padarė išvadą, jog nesant tarp šalių sudarytos rašytinės sutarties, negalima remtis liudytojų parodymais, tačiau šios išvados prieštarauja paties teismo veiksmams. Pirmosios instancijos teismas nepriėmė patikslinto ieškinio, kuriame G. B. įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, nurodydamas, kad jis galės būti apklaustas kaip liudytojas. Vėliau teismo posėdžiai būdavo atidedami, nes nepavykdavo įteikti šaukimo G. B., kas parodo, jog ir pirmosios instancijos teismas buvo suinteresuotas apklausti liudytojus, kurių paaiškinimais vėliau nesirėmė;

8.2. Atsakovas patvirtino, jog dalį vamzdžių iš ieškovės yra gavęs. Minėtas aplinkybes patvirtina ir byloje esantys įrodymai. Pirmosios instancijos teismas sprendime neįvertino, kokiu pagrindu atsakovas valdo vamzdžius;

8.3. Byloje galima remtis liudytojų parodymais, nes tik jais remiantis galima teisingai išnagrinėti bylą. Minėtos praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Atsiliepimas

9. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 131-133).

10. Atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

Žemesnės instancijos teismas

10.1. Teismas pagrįstai atmetė ieškinį, vadovaudamasis CK 1.73 straipsnio nuostatomis;

10.2. Tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta nei rašytinė, nei žodinė vamzdžių pirkimo-pardavimo sutartis. Be to, ieškovė nėra pateikusi įrodymų, kokia vamzdžių kaina buvo nustatyta sandorio sudarymo metu, kaip to reikalauja CK 6.313 straipsnio nuostatos. Byloje nėra duomenų (sąskaitų-faktūrų, važtaraščių ar priėmimo-pardavimo aktų), kad ieškovė atsakovui perdavė, o atsakovas priėmė ginčo vamzdžius;

10.3. Apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės remiasi vienu nesutikimo argumentu – teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo G. B. teismui duotais paaiškinimais. Apeliantės nurodyta kasacinio teismo praktika negali būti vadovaujamasi ginčo atveju, nes civilinės bylos yra kitokio pobūdžio.

10.4. Atsakovas neneigia, kad dalį vamzdžių jis gavo, bet ne iš ieškovės pagal vamzdžių pirkimo – pardavimo sutartį. Juos jam pardavė tas pats G. B., kuriam atsakovas ir sumokėjo už gautus vamzdžius.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

12. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės UAB „Ecohome LT“ ieškinys atsakovui G. Š. dėl skolos priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

13. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė tuo pagrindu, jog tarp šalių nebuvo sudaryta sutartis paprastos rašytinės formos, o pastarosios formos nesilaikymas, atima iš šalies teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka dėl žemiau nurodytų argumentų.

14. Vadovaujantis CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu.

15. Nagrinėjamu atveju byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog ieškovas pirkimo – pardavimo teisinių santykių atsiradimą kildina iš susitarimo, sudaryto tarp juridinio ir fizinio asmens. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvados, jog šiuo atveju taikytinos CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos bei atsisakyti vertinti liudytojų parodymus.

16. Konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju taikytinas CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nebuvo pagrindo taikyti CK 1.93 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog CK 1.93 straipsnyje įtvirtintas draudimas nėra absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015 ir kt.). CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

17. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nustatytų aplinkybių kontekste bei nepagrįstai nevertino byloje esančių liudytojų parodymų. Tačiau, įvertinusi liudytojų parodymus ir remiantis apelianto nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo daryti išvados, jog ginčas iš esmės nebuvo teisingai išspręstas dėl žemiau nurodytų argumentų.

18. Ieškovas nurodė, jog jo įsitikinimu susiklostė pirkimo – pardavimo santykiai, vamzdžius pristatė atsakovui, tačiau pastarasis vengia atsiskaityti. Reikalavimą dėl skolos priteisimo iš esmės grindė rašytiniais įrodymais: 2015-12-02 PVM sąskaita-faktūra Serija GU Nr. 05318; 2016-02-23 PVM sąskaita-faktūra Serija GU Nr. 11120 (b. l. 11-12); antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo 2016-12-14 protokolu Nr. 116-16-1337 (b. l. 5-8); susirašinėjimo medžiaga (b. l. 35-36); važtaraščiais (b. l. 40-41, 105).

19. Atsakovo įsitikinimu, byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, jog tarp ieškovo ir atsakovo būtų sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, t. y., ieškovas nebuvo įsipareigojęs vamzdžius perduoti būtent atsakovui, o šis nebuvo įsipareigojęs priimti ir už juos sumokėti.

20. Liudytojas R. R., duodamas parodymus teismo posėdžio metu, nurodė, jog jokie ryšiai su UAB „Ecohome LT“ nesieja, tokios įmonės nežino, atsakovą pažįsta seniai, nėra susipykę. Iš nuogirdų girdėjo apie vamzdžius, matė, jog tvenkiniuose jie sudėti. Dėl vamzdžių bendravo su G. B.. Kažkuriuo metu kartu dirbo su G. B. ir atsakovu. Nieko negirdėjo apie vamzdžių pirkimą, kas pardavėjas. Prisimena momentą, kai atsakovas gavo pinigus iš G. B. kabinete. Išėjus iš kabineto paklausė pats atsakovą kas čia per pinigai, kiek prisimena, jog atsakė, kad pinigai už vamzdžius.

21. Liudytojas M. S., duodamas parodymus teismo posėdžio metu, nurodė, jog buvo ieškovo vadovas. Atsakovą matė tik vieną kartą, nėra susipykęs. Kai G. B. įsitraukė į įmonės veiklą, pradėjo pasakoti apie žuvų verslą, užsiminė, kad pasidalins akcijomis, investicijomis, sakė, kad reikia vamzdžių prie tvenkinio. Pasakė, kad gali juos nupirkti, suorganizavo vamzdžius, po to prasidėjo nesutarimai, o už vamzdžius liko neapmokėta. Surado atsakovo kontaktus ir pasikvietė jį į ofisą, kad jis apmokėtų už juos, pokalbį įrašė. G. B. surašė, kokių diametrų vamzdžių reikia. G. B. buvo įpareigotas organizuoti vamzdžių paėmimą iš sandėlio. Tiekimas ėjo per UAB „Neosanta“, joje liudytojas taip pat dirbo, tačiau ji vamzdžių pastaroji įmonė negavo. Kai kurie vamzdžiai netiko, atsakovas važiavo į parduotuvę, tiksliai paaiškinti negali. Įrodymų, kad ieškovas būtų išrašęs dokumentus, jog perduoda vamzdžius atsakovui, nėra.

22. Liudytojas G. B., duodamas parodymus teismo posėdžio metu, nurodė, jog su ieškovu šiuo metu nesieja jokie santykiai, anksčiau asmeniškai pažinojo įmonės vadovus, buvo samdomas darbuotojas, šiuo metu nedraugiški santykiai. Atsakovą pažįsta, anksčiau bendravo, tačiau šiuo metu jokių santykių nepalaiko. Buvo noras dalyvauti žuvininkystės versle. Bendrame versle tarėsi dalyvauti liudytojas, G. Š. ir R. R.. Ieškovo savininkai išreiškė norą dalyvauti versle ir pasiūlė kaip įnašą vamzdyno infrastruktūrą, tačiau versle norėjo dalyvauti ne UAB „Ecohome LT“, kaip juridinis asmuo, o įmonės vadovai kaip akcininkai. Vamzdžius užsakė UAB „Ecohome LT“, kadangi reikėjo greito sprendimo, todėl M. S., buvęs ieškovo komercijos direktorius, pasiūlė vamzdžius kaip indėlį. Atsakovas surašė, kokie vamzdžiai reikalingi, perdavė liudytojui, o jis perdavė M. S.. M. S. gavęs sąrašą užsakė vamzdžius, pasakė, kad gali iš UAB „Gairana“ pasiimti. Važtaraštį pasirašė, kadangi prašė atsakovas, nes jis neturėjo teisės pasirašyti. Nematė kas paėmė ir pristatė vamzdžius. Nematė, kaip buvo atliekami vamzdžių įrengimo darbai, fiziškai objekte buvo kelis kartus, bendraudavo telefonu. Vamzdžiai buvo sumontuoti tada, kai liudytojas buvo Rokiškio objekte, tikslios datos neprisimena. Nebuvo tokio fakto kaip vamzdyno pardavimo G. Š.. Už vamzdžius G. Š. jokių pinigų nėra davęs.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, jog remiantis šalių pateiktais rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais neturi pagrindo daryti patikimos išvados, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis ir atsakovas įsipareigojo sumokėti už vamzdžius dėl šių motyvų: pirma, teismų praktikoje pažymima, jog ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-12 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 bei joje cituojamą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas sumokėti už vamzdžius, turėjo įrodyti tokią teisę sukuriantį juridinį faktą, t. y., pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo faktą, o to neįrodęs, neturi pagrindo reikalauti sumokėti už vamzdžius. Pažymėtina tai, kad ieškovas yra verslininkas, todėl jeigu ketino parduoti vamzdžius atsakovui, neabejotinai turėjo galimybę šiuos ketinimus tinkamai įforminti, o to nedarydamas, prisiėmė neigiamų pasekmių kilimo riziką. Antra, byloje nustatyta, jog sąskaitose – faktūrose nėra duomenų, kad jas būtų pasirašęs atsakovas, o važtaraščiuose nurodyta, jog prekes priėmė G. B.. Liudytojas M. S., buvęs ieškovo vadovas, nurodė, jog atsakovą matė tik vieną kartą, o visus vamzdžio įsigijimo organizavimo klausimus tvarkė G. B.. Be to, ne atsakovas, bet G. B. ieškovui (jo vadovui) nurodė, jog reikia vamzdžių norint vystyti žuvininkystės verslą, taip pat minėjo apie akcijų, investicijų pasidalinimą bei G. B., duodamas parodymus, nurodė, jog nebuvo kalbos apie vamzdžių pardavimą G. Š.. Tai, kad tarp atsakovo ir ieškovo būtų sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, nenurodė ir liudytojas M. S.. Trečia, vien antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo 2016-12-14 protokole Nr. 116-16-1337 užfiksuota aplinkybė, jog atsakovas priėmė vamzdžius, juos sumontavo, savaime neįrodo pirkimo – pardavimo sutarties su atsakovu sudarymo fakto, kadangi jame nėra užfiksuota, jog būtent atsakovas buvo išreiškęs valią dėl vamzdžių pirkimo bei būtų sutaręs dėl jų įsigijimo kainos.

24. Taigi, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti patikimų išvadų, jog tarp ginčo šalių buvo susitarta, kad būtent atsakovas ketino pirkti vamzdžius bei už juos atsiskaityti bei, kad šalys būtų sutarusios dėl kainos (CPK 176 straipsnis, 185 straipsnis, CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.313 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, iš esmės teisingai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą, o vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties

25. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 1.173 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas byloje nustatytų aplinkybių kontekste, tačiau iš esmės priėmė teisingą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio ir paskirstymo

27. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

28. Maksimalūs advokato ar advokato padėjėjo atlyginimo už suteiktas teisines paslaugas civilinėse bylose dydžiai ir jų nustatymo kriterijai yra pateikti Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (2015-03-19 redakcija) (toliau – Rekomendacija).

29. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip patvirtintų Rekomendacijoje. Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš apelianto 605,00 Eur bylinėjimosi išlaidų bei pateikė patirtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus (b. l. 135-136). Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių dydžių, todėl atmetus apeliacinį skundą, priteistinos iš ieškovo atsakovo naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės UAB „Ecohome LT“ apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-04-25 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Ecohome LT“, juridinio asmens kodas 302453041, atsakovo G. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 605,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Loreta BujokaitėAlma UrbanavičienėŽilvinas Terebeiza