Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio, Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. J. (J. J.), S. M. (S. M.) ir nuteistojo J. S. (J. S.) gynėjos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 259 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 15 metų;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 4 metams;

pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – areštu 30 parų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 15 metų, bausmę nustatant atlikti pirmuosius penkerius kalėjime, likusius – pataisos namuose.

S. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir nubaustas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 10 metų;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 2 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

J. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir nubaustas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 10 metų;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 2 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš J. J., S. M. ir J. S. solidariai priteista: nukentėjusiajai S. L. 2 236,78 Eur turtinei ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam V. V. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. J. J., S. M. bei J. S. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2015 m. balandžio 27 d. apie 0.30 val. Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), prie žiedinės sankryžos autobusų stotelės, J. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, be priežasties, t. y. dėl chuliganiškų paskatų, sudavė ne mažiau kaip tris smūgius ranka į galvą ir ne mažiau kaip du smūgius koja į kūną M. Š., po to apie 1.30 val. J. J., S. M. ir J. S. toje pat vietoje bei prie šalia esančios parduotuvės, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami kartu, dėl tų pačių chuliganiškų paskatų bendrais veiksmais sudavė nenustatytą skaičių, bet ne mažiau kaip dvidešimt devynis smūgius rankomis ir kojomis M. Š. į galvą, veidą bei kitas kūno vietas, padarydami poodines kraujosruvas kakle ir krūtinėje, odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimą kairėje kojoje, kraujosruvą minkštuosiuose audiniuose, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus galvos odoje, muštinę žaizdą akies voke, muštines žaizdas lūpose, kraujosruvas veido ir galvos minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvą liežuvio raumenyse, skeveldrinius viršutinio žandikaulio, abiejų skruostikaulių lūžius, dešinės akiduobinės išorinės ir apatinės plokštelių lūžius, nosies kremzlės lūžį, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, dėl to nuo galvos sumušimo, kuris komplikavosi ūminiu išoriniu ir vidiniu kraujavimu bei uždusimu įkvepiant kraują į kvėpavimo takus, M. Š. mirė, tokiu būdu tyčia nužudė M. Š.; nenustatytą skaičių, bet ne mažiau kaip šešiolika smūgių V. I. į veidą, galvą bei kitas kūno vietas, padarydami galvos sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairės akies vokuose su muštinėmis žaizdomis kairiame antakyje ir kairiojo skruosto srityje, dešinio viršutinio žandikaulio lūžiu su poodine kraujosruva dešinės akies vokuose ir odos nubrozdinimu dešinės akies apatiniame voke bei kraujosruva dešinio žandikaulio gleivinėje, odos nubrozdinimais kaktos kairėje, viršugalvyje, poodinėmis kraujosruvomis kairėje smilkininėje galvos srityje, kairiame žande, poodinėmis kraujosruvomis su odos nubrozdinimais abiejų ausų kaušeliuose, galvos dešinėje smilkininėje srityje, odos nubrozdinimu galvos dešinėje momeninėje srityje; odos nubrozdinimus dešinio peties sąnario srityje, poodinę kraujosruvą dešinio dilbio, riešo ir plaštakos srityse, odos nubrozdinimus dešinės plaštakos pirmo delnakaulio srityje, antrame piršte; paviršinį odos nubrozdinimą dešiniame kelyje; poodinę kraujosruvą su paviršiniu odos nubrozdinimu kairiame kelyje, tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

2. Be to, J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo nenustatyto laiko iki 2015 m. balandžio 27 d. 16.30 val. neteisėtai laikė savo kelnių kišenėje nedidelį kiekį – 0,020 g psichotropinės medžiagos amfetamino neturėdamas tikslo platinti.

Dėl įrodymų vertinimo

Dėl būtinosios ginties

9.15. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo konstatuoti buvus susidariusią būtinosios ginties situaciją.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą

10. Apeliaciniuose skunduose J. J. ir S. M. prašo perkvalifikuoti jų veikas iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį ir iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį, o nuteistojo J. S. gynėja – J. S. išteisinti, jam nepadarius nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo nuteistųjų ir gynėjos apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

10.1. Šio apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyto nuteistųjų J. J., S. M. ir J. S. veiksmų apimties, priežastinio ryšio tarp apeliantų veiksmų ir pasekmių nustatymo bei kvalifikavimo, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, teisingumas.

10.2. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama, veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė galintis atimti gyvybę kitam žmogui ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į kokias žmogaus kūno dalis (organus) smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko bei nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą, po jo padarymo ir kt. Šiuo atveju itin svarbu nustatyti, jog panaudoto smurto intensyvumas ir pobūdis ar kitos veikos aplinkybės yra tokios, kurios patvirtina kaltininko tyčią atimti nukentėjusiajam gyvybę.

10.3. Byloje nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai, tačiau ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių veiksmais padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Tačiau kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, jog smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Todėl kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį: padarytų sužalojimų visuma ar vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet ir kiekvieno bendrininko tyčios turinį. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikytini nužudymo vykdytojais (bendravykdytojais). Nėra būtina, jog kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu.

10.5. Tokie apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

10.10. Atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pateikia bylos įrodymų įvertinimą.

10.11. Apeliaciniame skunde nuteistųjų J. J., S. M. ir J. S. užimta pozicija (M. Š. išprovokavo smurto panaudojimą prieš jį, atėjo atkeršyti už ankstesnį sumušimą, panaudojo peilį, dėl to nuteistieji turėjo atremti pavojingą kėsinimąsi) nėra nauja. Ji tokia pati buvo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, tačiau ją ištyrus nuosprendyje atmesta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusieji M. Š. ir V. I. ėjo pro autobusų stotelę į parduotuvę pirkti alkoholio, bet J. J. juos sustabdė ir pradėjo konfliktuoti, po to visi nuteistieji sudavė nukentėjusiesiems tam tikrą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas (tarp jų – į gyvybiškai svarbų organą galvą), dėl to nukentėjusiajam V. I. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o nukentėjusysis M. Š. nuo patirtų sužalojimų mirė. Šios išvados nepaneigia ta aplinkybė, kad tą patį vakarą J. J. ir M. Š. jau turėjo konfliktą dėl be leidimo nugerto alaus. Kaip nustatyta, šis konfliktas jau buvo pasibaigęs ir neturėjo įtakos J. J., S. M. bei J. S. apsisprendimui panaudoti smurtą prieš nukentėjusiuosius M. Š. ir V. I., nes, priešingai nei bandė įrodyti apeliantai, byloje nėra jokių duomenų, jog nukentėjusieji ėjo atkeršyti J. J. už ankstesnį M. Š. sumušimą.

10.12. Apeliantai skunduose teigia, kad nuteistųjų parodymai iš dalies sutampa su liudytojos S. K. ir nukentėjusiojo V. I. parodymais, todėl yra teisingi, tačiau tokie skundų argumentai yra nepagrįsti. Nė vienas iš nuteistųjų, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, nebuvo nuoseklus, jie akivaizdžiai painiojosi ar parodymus keitė, teikdami objektyviems bylos duomenims prieštaraujančias versijas, ir taip siekė sušvelninti savo teisinę padėtį.

10.16. Nors tokie nuteistųjų J. J., S. M. ir J. S. parodymai rodo, kad jie buvo nenuoseklūs ir parodymus keitė, tačiau viso proceso metu jie vienodai nurodė, jog prieš nukentėjusiuosius kartu smurtavo visi nuteistieji.

10.17. Pagal bylos duomenis įvykio naktį konfliktą, kilusį viešoje vietoje – autobusų stotelėje, be pačių nuteistųjų matė liudytoja S. K. ir nukentėjusysis V. I.. Šių asmenų parodymai apie M. Š. bei V. I. sumušimo aplinkybes yra ypač reikšmingi, norint nustatyti kiekvieno nuteistojo veiksmų mušant nukentėjusiuosius apimtį.

10.18. Teisiamajame posėdyje liudytoja S. K. parodė, kad ji kartu su S. M. ir J. S. priėjo prie autobusų stotelės, kurioje buvo J. J. ir dar du žmonės. Pastarieji netrukus išėjo, stotelėje liko stovėti ji, J. J., S. M. ir J. S., kurie gėrė alų. Kai V. I. su draugu (kaip nustatyta – M. Š.) ėjo pro stotelę, J. J. pasakė: „Žiūrėk, tuoj bus fokusai“, atsistojo ir priėjęs sudavė ranka V. I.. M. Š. prašė nemušti V. I., todėl J. J. kreipėsi į pastarąjį: „Kas tu toks?“ Į tai V. I. atsakė: „Kalėdų senis“. Dėl to J. J. labai supyko ir pradėjo rankomis mušti V. I., mušė stipriai. Liudytoja bandė atitraukti J. J. nuo V. I., tačiau šis nekreipė į ją dėmesio. Kol J. J. mušė V. I., S. M. puolė M. Š., nuo smūgių pastarasis pargriuvo. Liudytoja patvirtino, kad J. S. taip pat mušė kažkurį nukentėjusįjį, greičiausiai V. I., nuo smūgių V. I. pargriuvo. Kai nuteistieji nustojo mušti nukentėjusiuosius, pastarieji nuėjo į parduotuvę. Nuteistieji stebėjo nukentėjusiuosius ir, kai jie išėjo iš parduotuvės, nuteistieji nusprendė juos pagauti, liudytoja girdėjo, kaip vienas iš jų pasakė: „Bėgam, atimsim alų“. Nukentėjusiesiems pasukus už parduotuvės, J. J. kartu su J. S. nubėgo į vieną pusę, o S. M. – į kitą, t. y. nuteistieji apsupo nukentėjusiuosius. Nuėjusi jų kryptimi, liudytoja pamatė, kad nukentėjusieji guli ant žemės: M. Š. gulėjo ant nugaros, V. I. – ant šono, o visi trys nuteistieji juos spardė. Ji ir vėl bandė nuteistuosius atitraukti nuo nukentėjusiųjų, bet į ją nekreipė dėmesio. Ji ėjo šalin nuo įvykio vietos, kai išgirdo S. M. žodžius: „Jis su peiliu“. Tada šalia jos atsirado J. J., padavė jai peilį, kurį ji nuvalė servetėlėmis ir J. J. nurodymu išmetė į krūmus. Sugrįžusi prie nuteistųjų, ji apžiūrėjo S. M. žaizdą nugaroje ir jam iškvietė greitąją medicinos pagalbą (t. 5, b. l. 54–56).

10.19. Pirmosios instancijos teismas perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus S. K. parodymus. 2015 m. balandžio 27 d. apklausiama kaip liudytoja ji parodė, kad būtent J. J. priėjo prie V. I. ir M. Š., jiems einant pro stotelę, norėdamas juos užkabinti, o ne priešingai. Liudytoja taip pat paaiškino, jog J. J. supykdė V. I. atsakymas, kad jis yra „Kalėdų senis“, ir būtent V. I. buvo suduoti pirmieji smūgiai. J. J. sudavė V. I. ne mažiau kaip penkis smūgius kumščiu į veidą, nuo kurių pastarasis suklupo, po to J. J. jam sudavė dar ne mažiau kaip tris smūgius kumščiais į nugarą ir šonus, tris smūgius kojomis į šonus ir veidą. Tuo metu S. M. su J. S. stovėjo netoliese, tačiau, kai V. I. bandė užsimoti, S. M. su J. S. jį taip pat užpuolė ir nukentėjusįjį jau mušė trise. Liudytojos teigimu, V. I. mušė kojomis ir rankomis, tačiau ji negalėjo pasakyti, kuris nuteistasis kokius smūgius sudavė. Tuo metu M. Š. stovėjo atokiau ir į muštynes nesivėlė. Kažkuriuo momentu S. M. atkreipė dėmesį į M. Š., prišoko prie jo ir sudavė du smūgius kumščiu į veidą, tada toliau tęsė smurtinius veiksmus prieš V. I.. Jai paraginus baigti mušti nukentėjusiuosius, nuteistieji jos paklausė ir nuo pastarųjų atsitraukė. V. I. atsikėlė ir su draugu nuėjo į parduotuvę. Jiems būnant stotelėje, kažkuris nuteistasis pasakė, kad reikia iš V. I. ir jo draugo, kai jie išeis iš parduotuvės, atimti alų. Nukentėjusiesiems išėjus iš parduotuvės, jie pasuko už parduotuvės, norėdami apeiti nuteistuosius, tačiau J. J. su J. S. nubėgo jiems iš paskos, po to prie jų prisijungė ir S. M.. Liudytoja liko stotelėje ir pamažu ėjo link muštynių vietos, kur girdėjo smūgių sudavimo garsus. Priėjusi arčiau, girdėjo S. M. sakant, kad kažkuris iš jų turi peilį ir jam dūrė tris kartus. Po šių žodžių išgirdo smūgių sudavimo garsus, jų buvo labai daug. Priėjusi dar arčiau pamatė, kad visi trys nuteistieji spardo gulinčius ant žemės nukentėjusiuosius. Ji bandė nuteistuosius sulaikyti, tačiau jos niekas neklausė. Jai nueinant tolyn, prie jos priėjo J. J., kuris paprašė servetėlių ir padavė jai sulankstomą peilį. Ji išvalė peilį ir išmetė. Prie jos atėjo ir S. M. su J. S., kurie pasakė, kad reikia apžiūrėti, ar stipriai sužalotas S. M.. Po to jie iškvietė greitąją medicinos pagalbą (t. 1, b. l. 170–174).

10.20. Priešingai, nei nurodoma nuteistojo J. J. ir nuteistojo J. S. gynėjos apeliaciniuose skunduose, liudytojos S. K. parodymai negali būti laikomi prieštaringais ir nenuosekliais. Tai, kad ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu davė išsamesnius parodymus apie įvykio aplinkybes, nepaneigia, jog J. J. be jokios rimtos priežasties viešoje vietoje užpuolė nukentėjusiuosius ir bendrai su S. M. bei J. S. juos sumušė. Iš tiesų liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme negalėjo išvardinti visų nuteistųjų nukentėjusiesiems suduotų smūgių, tačiau tai, kad įvykio vietoje buvo penki žmonės, veiksmas vyko tamsiu paros metu, liudytoja prieš įvykį vartojo alkoholį, vienu metu nukentėjusiuosius mušė tiek visi trys nuteistieji, tiek kiekvienas atskirai, be to, ji matė tik dalį muštynių, įvykusių, nukentėjusiesiems išėjus iš parduotuvės, tęsinio, įvertinus muštynių spontaniškumą, dinamiškumą, rodo, jog S. K., kaip ir kiti įvykio dalyviai, galėjo nematyti visų M. Š. bei V. I. sumušimo aplinkybių, tačiau jos nurodytos esminės nukentėjusiųjų sumušimo aplinkybės buvo vienodos viso proceso metu.

10.21. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojos S. K. duotais parodymais, nes priešingai, nei nurodoma nuteistojo J. J. ir nuteistojo J. S. gynėjos apeliaciniuose skunduose, S. K. nurodytos aplinkybės dėl visų trijų nuteistųjų dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas sutampa su objektyviais, todėl nekeliančiais abejonių duomenimis – įvykio vietos vaizdo įrašais, nukentėjusiojo V. I. parodymais, įvykio vietos, kratų ir daiktų apžiūros protokolais.

10.22. Liudytojos S. K. parodymus, jog nukentėjusiuosius užpuolė J. J. ir mušė visi trys nuteistieji, patvirtina nukentėjusiojo V. I. parodymai. Jis teisiamajame posėdyje parodė, kad savaitę iki įvykio M. Š. svečiavosi jo namuose. Tą dieną trise su sugyventine J. J. gėrė alų, o apie 00.30 val. kartu su M. Š. ėjo į parduotuvę nusipirkti dar. Prie autobusų stotelės stovėjo jaunimas, praeinant vienas jų užkalbino, paklausė, ko jie čia vaikšto, jie kažką atsakė, tada vienas prišoko ir kažkuriam iš jų sudavė į veidą ar galvą, po to prisidėjo kiti, pradėjo sudavinėti jiems abiem smūgius, kai apsiramino, jie nuėjo į parduotuvę. Nusipirkę butelį alaus, eidami namo nutarė apeiti parduotuvę iš kitos pusės, kad su nuteistaisiais nesusitiktų, tačiau pastarieji juos pasivijo ir, nieko nesakę, pradėjo smūgiuoti į galvą, veidą. Nuo smūgių V. I. pargriuvo, tada jie ėmė spardyti į galvą, veidą, dešinį šoną, dešinę koją. Kiek buvo smūgių ir kiek asmenų jį mušė, negali nurodyti, nes buvo rankomis užsidengęs galvą. Iš garsų suprato, jog M. Š. taip pat spardė. Po kiek laiko užpuolikai liovėsi, dar ištraukė iš jo striukės rankovės butelį alaus ir pabėgo. Netrukus atvažiavo policijos pareigūnai, paklausė, kas atsitiko, jis papasakojo apie muštynes, tačiau apie M. Š. sumušimą neminėjo (t. 4, b. l. 165–166). Iš esmės analogiškus parodymus apie sumušimo aplinkybes nukentėjusysis V. I. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 103–106, 107–109), tie parodymai perskaityti teisiamajame pasėdyje.

10.23. Apelianto J. J. nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, nepašalino prieštaravimų, esančių tarp S. K. ir V. I. parodymų.

10.24. Vertinant apelianto J. J. nurodytų asmenų parodymus, reikšminga tai, kad kiekvienas iš jų patvirtino, jog J. J. bendrai su kitais nuteistaisiais atliko smurtinio pobūdžio veiksmus prieš abu nukentėjusiuosius. Tai, kad liudytoja S. K. ir nukentėjusysis V. I. skirtingai aiškino nuteistųjų panaudoto smurto prieš nukentėjusįjį M. Š. detales (suduotų smūgių lokalizaciją, skaičių), nepaneigia to, jog tarp nuteistųjų J. J., S. M. ir J. S. suduotų nukentėjusiajam M. Š. smūgių buvo ir tokių, kurie nukreipti ir suduoti į nukentėjusiajam gyvybiškai svarbų organą – galvą, nes liudytoja bei nukentėjusysis stebėjo M. Š. sumušimo detales iš įvairių vietų ir skirtingais momentais, todėl galėjo matyti tik tam tikrą dalį nuteistųjų smurtavimo prieš nukentėjusįjį M. Š. veiksmų.

10.25. Paminėti liudytojos S. K. ir nukentėjusiojo V. I. parodymai, kad muštynėse dalyvavo visi trys nuteistieji, atitinka įvykio vietos vaizdo įrašo duomenis apie nukentėjusiųjų užpuolimo aplinkybes, užfiksuotus nusikaltimų padarymo metu (t. 1, b. l. 27–31).

10.26. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojai S. K. buvo pateikti peržiūrėti įvykio vietoje padaryti vaizdo įrašai ir ji detaliai paaiškino, kokius asmenis mato. Liudytoja atpažino, jog aukštesnis šviesią striukę vilkintis vyras, kuriam suduodami smūgiai, yra V. I., o žemesnis – M. Š.. Po to, kai V. I. buvo išstumtas iš stotelės teritorijos, antras iššokęs vyras yra J. J.. Liudytoja paaiškino, kad J. J. atpažįsta iš aprangos – tą naktį jis dėvėjo sportines kelnes, taip pat iš bendro elgesio ir eisenos, smūgių sudavimo būdo. Iš stotelės išėjęs stambesnis vyriškis yra S. M., jį atpažįsta iš kūno sudėjimo (t. 1, b. l. 175-177). Teisiamajame posėdyje peržiūrint vaizdo įrašus, nuteistieji juose taip pat atpažino save patvirtindami, kad toliau pateikta įvykio chronologija yra teisinga (t. 5, b. l. 116–117).

10.27. Analizuojant minėtus objektyviai užfiksuotus duomenis ir juos lyginant su liudytojos S. K. parodymais, nustatyta tokia smurtavimo prieš nukentėjusiuosius veiksmų chronologija:

00.17.45 val. J. J. kartu su kitais dviem asmenimis (vyriškiu ir moterimi) ateina į autobusų stotelę;00.34.39 val. nuo Aušros g. į stotelės teritoriją ateina vyriškis, kaip nustatyta – M. Š.; po kelių sekundžių M. Š. išstumiamas iš stotelės, jam iš paskos iš stotelės iššoka J. J., kuris kelio važiuojamojoje dalyje esančiam M. Š. suduoda smūgį koja į šoną, po to iš karto smūgį rankomis, nuo kurio M. Š. nugriūna. J. J. grįžta į stotelę, tačiau, M. Š. atsikėlus, vėl prisiartina prie nukentėjusiojo ir suduoda jam vieną smūgį kumščiu į galvą, po to – smūgius koja, rankomis, ir nukentėjusysis vėl nugriūna. Kai J. J. grįžta į stotelę, M. Š. atsikelia ir nueina link parduotuvės;02.19.06 val. į stotelę ateina S. K. su S. M. ir J. S., po minutės iš stotelės išeina vyras ir moteris, kurie buvo su J. J. stotelėje, iki pasirodant S. K. su draugais. 02.28.04 val. prie stotelės ateina V. I. ir M. Š., kurie užeina į stotelės teritoriją (vaizdo kameroms nepasiekiamą zoną). Po kelių sekundžių V. I. išstumiamas iš stotelės teritorijos, paskui jį iššoka J. J., kuris parverčia ant šaligatvio V. I. ir gulinčiam įspiria. Tuo pat metu iš stotelės išeina du vyrai, kaip nustatyta – S. M. ir M. Š.. M. Š. prieina prie J. J., ir šis jam suduoda kumščiu į viršutinę kūno dalį. Nuo smūgio M. Š. nugriūna ant kelio važiuojamosios dalies. Po to J. J. suduoda kumščiu V. I., ir šis vėl nugriūna ant šaligatvio. Toliau J. J., S. M. bei V. I. užeina į stotelės teritoriją, M. Š. eina jiems iš paskos. M. Š. priartėjus prie stotelės, jis išstumiamas iš stotelės teritorijos. M. Š. vėl nugriūna ant važiuojamosios kelio dalies. Iš stotelės išeina S. M.. M. Š. atsistoja. Stotelės teritorijoje J. J. ir J. S. suduoda smūgius V. I., kažkuriuo momentu V. I. nugriūna, atsikelia ir susirenka iškritusius daiktus. Tuo pat metu, kai M. Š. eina link stotelės, S. M. jam suduoda smūgį kumščiu, po to nukentėjusysis nugriūna ant važiuojamosios kelio dalies. S. M. sugrįžta į stotelės teritoriją, o M. Š. atsistoja. Nukentėjusiesiems einant link visą parą dirbančios parduotuvės, prie M. Š. prieina J. J. ir jam suduoda smūgį ranka, šis vėl nugriūna ant kelio važiuojamosios dalies. S. M. išeina iš stotelės, ir J. J. neleidžia smūgiuoti M. Š.. S. M. su J. J. užeina į stotelę. V. I. su M. Š. eina į parduotuvę;02.31.17 val. iš stotelės išeina J. J. ir J. S.. Jie eina link parduotuvės, į kurią nuėjo nukentėjusieji. Po kelių sekundžių nuo parduotuvės pusės link stotelės atbėga J. J., kuris prieš pat stotelę pasuka į dešinę ir nubėga už stotelės. Iš liudytojos S. K. žodžių žinoma, jog ji su S. M. tuo metu buvo stotelėje, tačiau iš vaizdo medžiagos matyti, kad po penkių minučių iš už stotelės išėjo J. S., S. K. su S. M. ir J. J.. Tai rodo, jog J. K. su S. M. kažkuriuo metu neužfiksuoti kamerų išėjo iš stotelės, nes nuteistasis S. M. neneigia dalyvavęs, tęsiant muštynes už parduotuvės.

10.28. Taigi objektyviai įrodyta, jog visi trys nuteistieji buvo aktyvūs muštynių dalyviai ir atliko smurtinius veiksmus prieš abu nukentėjusiuosius.

10.29. Nuteistieji J. J., S. M. bei nuteistojo J. S. gynėja apeliaciniuose skunduose abejoja pirmosios instancijos teismo nustatyta jų kaltės forma teigdami, kad nė vienas iš nuteistųjų nenorėjo M. Š. nužudyti. Tokie apeliantų teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl J. J., S. M. ir J. S. kaltės nužudžius M. Š.. Byloje iš tiesų nėra duomenų, jog nuteistieji siekė M. Š. mirties, tačiau ši aplinkybė rodo tik tai, kad nukentėjusysis nužudytas, kaip nustatė teismas, nuteistiesiems veikiant netiesiogine tyčia.

10.30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog apie kaltininko kaltės turinį (formą ir rūšį) teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko bei nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-366/2011, 2K-68-942/2016 ir kt.).

10.31. Šioje byloje apie asmens tyčios kryptingumą galima spręsti, remiantis nukentėjusiojo V. I., tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos S. K. bei pačių nuteistųjų parodymais, lyginant juos su tais objektyviais duomenimis, kurie padeda atskleisti tyčios turinį.

10.32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bendrais veiksmais J. J., S. M. ir J. S., tyčia suduodami rankomis bei kojomis ne mažiau kaip dvidešimt du smūgius M. Š. į galvą, padarė daugybinius galvos kaukolės sužalojimus, dėl to išsiliejo kraujas ir jis užduso, įkvėpęs kraują į kvėpavimo takus. Šie visų trijų nuteistųjų veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Smūgių sudavimo vieta – galva – gyvybiškai svarbi. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant iš to, kad M. Š. sulaužytas žandikaulis, abu skruostikauliai, dešinės akiduobinės išorinės ir apatinės plokštelės, nosies kremzlė, darytina išvada, jog nuteistųjų suduoti smūgiai buvo stiprūs. Šie J. J., S. M. ir J. S. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jie, būdami suaugę, suvokdami savo veiksmų esmę ir prasmę, turintys pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog, suduodami ne mažiau kaip dvidešimt devynis smūgius, taip pat ir į gyvybiškai svarbią kūno sritį (galvą), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiojo M. Š. sveikatai ne tik sunkius, bet ir mirtinus padarinius, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

10.33. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. J., S. M. bei J. S. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Suduodami smūgius rankomis ir kojomis į galvą, nuteistieji suvokė daromos veikos pavojingumą, ir jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės nesudarė pagrindo tikėtis, jog bus išvengta padarinių, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė.

10.34. Iš apeliacinių skundų turinio matyti J. J. ir S. M. manant, kad jų veiksmai buvo ne tyčiniai, bet neatsargūs.

10.35. Esant neatsargiai kaltės formai, kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas).

10.36. Pavojingas gyvybei kūno sužalojimas yra toks, kuris paprastai baigiasi nukentėjusiojo mirtimi. Laiku suteikta medicinos pagalba gali užkirsti kelią mirčiai. Tačiau tai kvalifikavimui reikšmės turi tik tiek, jog, dėl laiku suteiktos pagalbos pavykus išgelbėti gyvybę, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti. Jei to padaryti nepavyksta, veika kvalifikuojama kaip baigtas nužudymas.

10.37. Byloje nustatyta, jog J. J., S. M. ir J. S. nukentėjusiajam M. Š. atėmė gyvybę, sąmoningai suduodami daugybę, ne mažiau kaip dvidešimt du, smūgius į gyvybiškai svarbią kūno sritį – galvą, be to, parodė abejingumą jo likimui: sužaloję nukentėjusįjį, paliko jį gulėti įvykio vietoje, nesirūpino jam iškviesti greitąją medicinos pagalbą, nors buvo aišku, jog nukentėjusysis sunkiai sužalotas. Tokios aplinkybės neleidžia daryti išvadų dėl neatsargios kaltės.

10.38. Atmetami skundo argumentai, susiję su tuo, kad nebuvo nuteistųjų susitarimo nužudyti M. Š., jie neveikė bendrininkų grupe. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nuteistiesiems neinkriminuota jokia BK 25 straipsnyje numatyta bendrininkavimo forma, tačiau konstatuota, kad abi nusikalstamos veikos padarytos nuteistųjų bendrais veiksmais.

10.39. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, jog yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvienas bendrininkas suvokia, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis – bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis), kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.); įrodinėjant buvus susitarimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas norimas rezultatas.

10.40. Nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas bendrininkaujant tada, kai, darant šį nusikaltimą, tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, jog tai padarytų bent vienas iš jų. Kasacinės instancijos teismo nutartyse nurodoma, kad, jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, jog smurtą naudojo keli asmenys, jie visi veikė bendrai, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-366/2011, 2K-303/2012, 2K-68-942/2016 ir kt.).

10.41. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad visi nuteistieji sudavė nukentėjusiesiems smūgius į gyvybiškai svarbius žmogaus organus – galvą, viršutinę kūno dalį, matė vienas kito veiksmus, vadinasi, sutiko su prieš nukentėjusiuosius panaudoto smurto pobūdžiu, jo padariniais, suprato naudojamo smurto pavojingumą ir pasekmes, todėl visi nuteistieji atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Suduodami smūgius nukentėjusiesiems į gyvybiškai svarbias kūno vietas, nuteistieji suvokė, kad kelia pavojų M. Š., taip pat ir V. I. gyvybei, taigi numatė, kad gali atimti (šiuo konkrečiu atveju M. Š.) gyvybę, ir sąmoningai leido tam įvykti. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas visus kaltinamuosius kaltais dėl M. Š. nužudymo ir V. I. sveikatos sutrikdymo, priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį.

10.42. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji J. J. ir S. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jie, smurtaudami prieš nukentėjusiuosius, veikė iš chuliganiškų paskatų, kadangi, jų nuomone, muštynės kilo dėl asmeninio konflikto tarp J. J. ir M. Š., jie neturėjo siekio demonstruoti aiškų žmogaus negerbimą, priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos.

10.43. Tokie apeliantų teiginiai nepagrįsti. Teismas teisingai nustatė kvalifikuojamąjį požymį chuliganiškas paskatas (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

10.44. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Teismų praktikoje nužudymu dėl chuliganiškų paskatų pripažįstamas nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas etikos bei moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nužudymą kvalifikuojantis požymis apibrėžia kito žmogaus gyvybės atėmimo motyvus. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu, nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati. Nužudymas nelaikomas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas tarpusavio asmeninio konflikto ar nesutarimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-156/2010, 2K-446/2011, 2K-189/2013, 2K-381/2013, 2K-164/2014, 2K-8-696/2015, 2K-477-746/2015).

10.45. Byloje nustatyta, kad nuteistasis J. J. sustabdė pro stotelę ėjusius nukentėjusiuosius M. Š. ir V. I. bei pradėjo smurtauti prieš V. I. dėl mažareikšmės dingsties, t. y. J. J. gavus iš nukentėjusiojo V. I. netinkamą atsakymą į klausimą „kas tu toks?“ (V. I. atsakė „Kalėdų senis“). Tiek liudytoja S. K., tiek nuteistieji S. M. ir J. S. buvo nurodę, jog, tik pamatęs nukentėjusiuosius, J. J. ištarė „dabar tai bus“ ir pats priėjo prie nukentėjusiųjų. Taigi toks J. J. elgesys niekaip nerodo jį žinojus apie nukentėjusiųjų norą atkeršyti už ankstesnį M. Š. sumušimą. Priešingai, tai patvirtina, kad, nukentėjusiesiems nekonfliktuojant, J. J. smūgiavo V. I., šis bandė smūgiuoti atgal, tada iš karto kiti nuteistieji prisidėjo prie smurtinių veiksmų prieš abu nukentėjusiuosius. Nuteistųjų S. M. ir J. S. teisme iškelta versija dėl peilio panaudojimo aplinkybių paneigta, atsakant į apeliacinių skundų argumentus dėl būtinosios ginties situacijos buvimo, todėl teisėjų kolegija šių motyvų nekartoja. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų atsakomieji smurtiniai veiksmai į minėtą nukentėjusiojo frazę buvo akivaizdžiai neadekvati reakcija.

10.46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad iki konflikto nukentėjusieji nebuvo asmeniškai pažįstami su nuteistaisiais, kurie, pasinaudodami mažareikšme dingstimi (nukentėjusiojo V. I. replika, jog jis „Kalėdų senis“), elgėsi neadekvačiai, t. y. panaudojo fizinį smurtą, nukreiptą į nukentėjusiųjų gyvybiškai svarbius organus, daro išvadą, kad teismas pagrįstai nustatė, jog nuteistieji nužudė nukentėjusįjį M. Š. ir nesunkiai sutrikdė V. I. sveikatą iš esmės be priežasties, dėl mažareikšmės dingsties, ignoruodami elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas.

10.47. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kvalifikuodami nuteistųjų J. J., S. M. ir J. S. veiksmus, kaip padarytus dėl chuliganiškų paskatų.

Dėl bausmių

11. Nuteistojo J. J. nuomone, pirmosios instancijos teismas, netinkamai kvalifikavęs jo veikas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, todėl prašo ją sušvelninti. Be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai individualizavo bausmes nuteistiesiems, formaliai jam paskirdamas griežtesnes bausmes. Jam turi būti paskirta tokia pati bausmė, kaip S. M. ir J. S., kadangi nenustatyta, kurio iš nuteistųjų konkretus smūgis sukėlė nukentėjusiojo M. Š. mirtį.

11.1. Nuteistasis S. M. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu ir prašo skirti švelnesnę bausmę. Apelianto teigimu, skirdamas bausmes, teismas netinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 1 bei 2 dalyse numatytomis nuostatomis ir pažeidė bausmės skyrimo nuostatas, kadangi neįvertino kitų jo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių: jis yra sąžiningas, rūpinasi kartu gyvenančiais neįgaliais šeimos nariais (tėvais ir senele), dirba, darbovietės bei draugų charakterizuojamas išimtinai teigiamai, dėl veikos prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, aktyviais veiksmais padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, o pačiai veikai padaryti turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo M. Š. elgesys. Teismas nevertino to, kokias pasekmes nuteistajam sukels laisvės atėmimo bausmės paskyrimas ir kaip tai paveiks jo šeimos narių interesus.

11.2. Tokie apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

11.3. Nuteistojo J. S. gynėja savo apeliaciniame skunde atskirai nedėsto argumentų dėl bausmės, nes ginčija visą apkaltinamąjį nuosprendį, todėl pasisakoma ir dėl bausmės paskyrimo J. S..

11.4. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas sąlygoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai, be to, reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

11.5. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas gali nesilaikyti baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė skiriama, vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

11.6. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai motyvavo bausmių skyrimą. Priešingai, nei apeliaciniuose skunduose nurodo nuteistieji J. J. ir S. M., teismas tinkamai įvertino skundžiamų nusikalstamų veikų pavojingumą, kaltininkų asmenybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

11.7. Nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, už kurios padarymą apeliantai pripažinti kaltais ir nuteisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Už šią nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas nenumato alternatyvių laisvės atėmimui bausmių. Nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Už ją baudžiamasis įstatymas taip pat nenumato alternatyvių laisvės atėmimui bausmių. BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, kurią padaręs pripažintas kaltu tik J. J., priskiriama baudžiamajam nusižengimui. Už jį baudžiamasis įstatymas be trumpalaikio laisvės atėmimo, atliekamo areštinėje, taip pat numato viešuosius darbus ir laisvės apribojimą.

11.8. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas apeliantus kaltais pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, J. J. paskyrė laisvės atėmimą 15 metų, S. M. ir J. S. – laisvės atėmimą 10 metų; pripažindamas juos kaltais pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, J. J. paskyrė laisvės atėmimą 4 metams, o S. M. ir J. S. – laisvės atėmimą 2 metams. J. J. taip pat pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, jam paskirtas areštas 30 parų. Taigi nuteistiesiems S. M. ir J. S. už jų padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, kurios yra mažesnės, nei straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkis, ir tik J. J. už jo padarytas nusikalstamas veikas nubaustas bausmėmis, viršijančiomis straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkį.

11.9. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas.

11.10. J. J., S. M. bei J. S. padarė po vieną labai sunkų ir apysunkį nusikaltimus, o J. J. – dar ir baudžiamąjį nusižengimą. Skundžiamame nuosprendyje motyvuodamas bausmės nuteistajam J. J. paskyrimą, teismas klaidingai nurodė, jog jis padarė nesunkų nusikaltimą, o ne baudžiamąjį nusižengimą (BK 259 straipsnio 2 dalis priskiriama būtent tokiai nusikalstamos veikos rūšiai), tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis netikslumas nesudaro pagrindo keisti apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi J. J. paskirtos tinkamo dydžio bausmės.

11.11. Nagrinėjamu atveju visi trys nuteistieji kvalifikuotą nužudymą ir kvalifikuotą nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė, veikdami netiesiogine tyčia, jie buvo M. Š. nužudymo ir V. I. sveikatos sutrikdymo bendravykdytojai, nes byloje nustatyta, jog M. Š. nužudė ir V. I. sužalojo bendrais veiksmais. Vieno iš nurodytų nusikaltimų padariniai labai sunkūs – atimta žmogaus gyvybė, t. y. didžiausia įstatymo saugoma vertybė.

11.12. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. J. anksčiau keturis kartus teistas, daugiausia už nusikaltimus nuosavybei, panaudojant prieš nukentėjusiuosius smurtinius veiksmus (plėšimai), taip pat už išžaginimą, svetimo turto sugadinimą, poveikį nukentėjusiajam. Jis nusikalto, esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui, praėjus šešiems mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš suėmimo tiriant nusikalstamų veikų, padarytų pataisos namuose, jam atliekant ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, taip pat telefoninių sukčiavimų aplinkybes (t. 2, b. l. 136–139). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenų matyti, kad J. J. nuteistas penktą kartą už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas – Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. nuosprendžiu jis pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (5 veikos), 215 straipsnio 1 dalį (5 veikos), 182 straipsnio 1 dalį (4 veikos), 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (1 veika), 198¹ straipsnio 1 dalį (5 veikos). J. J. ne kartą baustas administracine tvarka už nedidelį chuliganizmą, padarytą esant neblaiviam, jam paskirtų baudų nemokėjo (t. 2, b. l. 165–167). Šios aplinkybės nepalankiai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo jo didesnį pavojingumą visuomenei, nenorą taisytis. Nors jis iki sulaikymo dirbo, o būdamas suimtas mokėsi (duomenys neskelbtini) mokymo centre dieniniame skyriuje pagal suaugusiųjų programą II gimnazijos (dešimtoje) klasėje (t. 2, b. l. 116, 133; t. 4, b. l. 135–137), tačiau iki sulaikymo jo gyvenimo būdas buvo netoleruotinas: laisvalaikiu vartojo alkoholį ir narkotikus (t. 2, b. l. 178).

11.13. S. M. anksčiau neteistas (Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, susitaikius su nukentėjusiuoju) (t. 3, b. l. 104), tačiau ne kartą baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir alkoholinių gėrimų gėrimą viešoje vietoje, taip pat nedidelį chuliganizmą, viešosios tvarkos sutrikdymą, smulkųjį svetimo turto pagrobimą, paskirtų baudų nemokėjo (t. 3, b. l. 108–116). Byloje nėra duomenų, kad jis iki sulaikymo dirbo, nes pagal Sodros duomenų bazės išrašą paskutinėje registruotoje darbovietėje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo iki 2014 m. gegužės 9 d., o verslo liudijimą buvo įgijęs nuo 2012 m. gruodžio 3 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. (t. 3, b. l. 97). Dėl to atmetami skundo argumentai, jog teismas neįvertino jo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių (dirbo, darbo draugų charakterizuojamas teigiamai, yra sąžiningas).

11.14. Nuteistasis S. M. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į teismo neįvertintas aplinkybes, kad jis turi šeimą, gyvena su neįgaliais tėvais, kuriems reikalinga jo pagalba, taip pat rūpinasi neįgalia senele. Toks skundo argumentas nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, į nurodytas aplinkybes atsižvelgė. Dar kartą vertinti tuos pačius duomenis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

11.15. Pagal bylos duomenis J. S. iki sulaikymo dirbo, anksčiau neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimą (t. 3, b. l. 176; t. 4, b. l. 20, 24, 26–27).

11.16. Byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nustatyta viena apeliantų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – visi trys nusikalstamas veikas padarė, būdami apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos veikoms padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

11.17. Apeliaciniame skunde nurodyti duomenys – S. M. prisipažinimas ir pagalba išaiškinant jo padarytą nusikalstamą veiką – prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Nuteistasis skunde teigia, kad pripažino savo kaltę ir gailisi dėl padaryto nusikaltimo, aktyviais veiksmais padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, tačiau tokie jo teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs, nes bylos duomenys rodo jį pripažinus kaltę tik iš dalies.

11.18. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad viena iš aplinkybių, lengvinančių kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailėjimasis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tam, kad būtų konstatuota ši kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, turi būti nustatyta, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o, jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015, 2K-272-976/2017).

11.19. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis S. M. prisipažino tik iš dalies, t. y. pripažino, jog prieš nukentėjusįjį M. Š. smurtavo, gindamasis nuo jo užpuolimo; besitęsiant konfliktui už parduotuvės, sudavė M. Š. į galvą, veidą, du kartus kumščiu į pilvą, jį pargriovęs dar kartą sudavė kumščiu ir du kartus spyrė į šonus, tačiau neigė smurtavęs prieš abu nukentėjusiuosius prie stotelės, kartu su J. J. pasivijęs iš parduotuvės išėjusius nukentėjusiuosius, kurie, siekdami išvengti susitikimo su nuteistaisiais, pakeitė maršrutą ir pasuko už parduotuvės, neigė toliau prieš juos smurtavęs.

11.20. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jo parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

11.21. Nuteistasis S. M. apklausų metu nebuvo visiškai nuoširdus. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog jis nepripažino esminių baudžiamojoje byloje nustatytų ir įrodytų aplinkybių, menkino savo kaltę teigdamas, kad prieš nukentėjusįjį V. I. nesmurtavo, o veiksmai prieš nukentėjusįjį M. Š. negali būti vertinami kaip tyčinis nužudymas, nes jis tik gynėsi nuo neteisėto nukentėjusiojo M. Š. užpuolimo. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo S. M. nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi.

11.22. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminis tyrimas dėl M. Š. nužudymo pradėtas tą pačią dieną, t. y. 2015 m. balandžio 27 d., kai buvo surastas jo lavonas su daugybinėmis kraujosruvomis veide (t. 1, b. l. 1–2, 3, 34–35). Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2015 m. balandžio 27 d. 2.10 val. pareigūnai nuvyko pagal gautą iškvietimą prie Rudaminos kaime esančio žiedo, kur buvo peiliu sužalotas vyriškis, kaip nustatyta – S. M.. Pastarasis pareigūnams nurodė, jog jį užpuolė du vyriškiai ir keletą kartų dūrė peiliu. S. M. apžiūros metu prie jo buvo priėjęs kitas vaikinas (kaip nustatyta – J. J.), kuris pasakė apgynęs S. M. nuo užpuolikų. Šio vyriškio rūbai buvo sukruvinti. S. M. patvirtino pastarojo nurodytas aplinkybes. Pokalbio metu netoliese pastebėtas nukentėjusiojo S. M. nurodyta kryptimi, kuria pasišalino užpuolikai, ėjęs vyriškis, kaip nustatyta – V. I., kurį pareigūnai sustabdė apklausti. V. I. buvo sunkiai sužalota galva, todėl buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Jis paaiškino, kad autobusų stotelėje prie žiedo jį su draugu užpuolė grupė nežinomų asmenų. Pareigūnams nuvykus V. I. gyvenamosios vietos adresu, ten buvusi J. J. paaiškino, kad V. I. su M. Š. prieš valandą išėjo į visą parą dirbančią parduotuvę nusipirkti alkoholio. Esant neaiškioms aplinkybėms, pareigūnai dar kartą nuvyko į įvykio vietą ir netoli, apie 100 m už autobuso stotelės, ant vejos surado vyriškio su sumušta galva lavoną (t. 1, b. l. 167–168). Iš karto po įvykio 2015 m. balandžio 27 d. apklaustas kaip liudytojas per užpuolimą nukentėjęs M. I. nurodė užpuolimo aplinkybes paaiškinęs, kaip buvo sužalotas jis ir M. Š. (t. 1, b. l. 103–106). Tą pačią dieną sulaikytas S. M. teigė M. Š. nemušęs, o V. I. sudavęs gindamasis, kai šis jį sužeidė peiliu, taip pat nurodė, kad J. J. buvo muštynių iniciatorius, pirmiausia smurtavęs prieš M. Š., po to prieš V. I., kol galiausiai prie muštynių prisidėjo ir J. S. (t. 3, b. l. 1, 8–10). Pirmosios instancijos teisme S. M. laikėsi analogiškos pozicijos. Taigi paminėtos aplinkybės nepatvirtina apeliacinio skundo argumento apie nuteistojo S. M. aktyvią pagalbą ikiteisminio tyrimo pareigūnams, teismui, išaiškinant nusikalstamą veiką.

11.23. Teismų praktikoje provokuojančiu pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Sprendžiant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, vertinama, kiek toks elgesys esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Taip pat būtina įvertinti nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius ir jų asmenybes, nukentėjusiojo elgesį prieš pat nusikaltimo padarymą ir iki jo.

11.24. Nuteistieji J. J., S. M. bei J. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusiųjų M. Š. ir V. I. nepažinojo. Byloje paneigta nuteistųjų versija, jog nukentėjusieji išprovokavo smurto prieš juos panaudojimą, nes tiek nuteistieji S. M. ir J. S., tiek liudytoja S. K. patvirtino, kad būtent J. J. užpuolė nukentėjusiuosius dėl mažareikšmės dingsties, šiems netinkamai atsakius į J. J. klausimą. Byloje nustatyta, jog peilis muštynėse panaudotas tik muštynių pabaigoje, nuteistiesiems užpuolus išėjusius iš parduotuvės nukentėjusiuosius, po to buvo kviečiama greitoji medicinos pagalba S. M.. S. M. nesigynė, nes gavo peiliu į nugarą, t. y. nežinojo, kad bus panaudotas peilis. Dėl to įvykio metu buvusį nukentėjusiųjų elgesį nėra jokio pagrindo pripažinti provokuojančiu ir (ar) rizikingu bei turėjusiu įtakos nusikalstamai veikai padaryti ir tuo pačiu tai pripažinti nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

11.25. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog nuteistieji nužudė M. Š., esant mažareikšmei dingsčiai, dėl chuliganiškų paskatų. Nuteistieji S. M. ir J. S. aktyviai dalyvavo, atimant gyvybę M. Š. ir nesunkiai sužalojant V. I.. Didelį padarytų nusikaltimų bei nuteistųjų pavojingumą ir ciniškumą rodo tai, kad abu nukentėjusiuosius mušė (taip pat spardė į įvairias kūno vietas, daugiausia į galvą) trys asmenys, M. Š. iš esmės nesipriešino, tačiau tai nesustabdė nuteistųjų ir jie smurtavo prieš nukentėjusįjį, kol atėmė jam gyvybę. Individualizuojant bausmes nuteistiesiems, pirmosios instancijos teismas įvertino tą aplinkybę, jog muštynes pradėjo J. J., o S. M. ir J. S. savanoriškai įsitraukė į nukentėjusiųjų sumušimą, be to, J. J. buvo pagrindinis iniciatorius, užpuolant nukentėjusiuosius antrą kartą, jiems išėjus iš parduotuvės. Ši aplinkybė taip pat buvo pagrindas paskirti S. M. ir J. S. švelnesnę bausmę, nei J. J..

11.26. Teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai diferencijavo nuteistiesiems skiriamas bausmes. Nuteistiesiems J. J., S. M. ir J. S. paskirtos bausmės atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei nuteistųjų asmenybės pavojingumą, jos yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms. Apeliantams paskirtos bausmės savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos. Teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo jas švelninti.

Dėl civilinių ieškinių

12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų priteisė nukentėjusiajai S. L. 20 000 Eur, o nukentėjusiajam V. V. – 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12.1. Nuteistasis S. M. skunde nurodo, kad tokios neturtinės žalos atlyginimo sumos yra per didelės, nes M. Š. mirtis nesukėlė nukentėjusiesiems didelių dvasinių kančių, M. Š. piktnaudžiavo alkoholiu, todėl nukentėjusiųjų su juo nesiejo ypatingai artimi tarpusavio ryšiai. Be to, nebuvo atsižvelgta į apelianto sunkią turtinę padėtį.

12.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė klausimą dėl nukentėjusiųjų pareikštų ieškinių.

12.3. BPK 109 straipsnis įtvirtina, jog civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, teisė reikalauti iš įtariamojo (kaltinamojo) ar už jo veikas materialiai atsakingų asmenų atlyginti padarytus nuostolius.

12.4. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo pareiškiamas, kai fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala ir įtariamojo (kaltinamojo) veikoje yra konkretaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

12.5. Neturtinė žala atsiranda, nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą, teismai vadovaujasi CK 6.250 straipsniu, 6.251 straipsnio 2 dalimi, kitomis Civilinio kodekso normomis, atsižvelgdami į teismų praktiką.

12.6. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai: 1) neturtinės žalos pasekmės, 2) žalą padariusio asmens kaltė, 3) žalą padariusio asmens turtinė padėtis, 4) jei padaryta turtinė žala, turtinės žalos dydis, 5) kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir į tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes, kaip individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, socialinė padėtis ir kt.), itin ciniškas elgesys su nukentėjusiuoju, nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.) ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Asmeniui veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir pan., paprastai padaroma didesnė neturtinė žala, nei neatsargios kaltės atveju. Atlygintinos neturtinės žalos dydžiui turi įtakos žalą padariusio asmens turtinė padėtis, t. y. jo turimas turtas ir gaunamos pajamos. Nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo metu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje (pavyzdžiui, žalą padaręs niekur nedirbantis jauno amžiaus asmuo gali įsidarbinti, įgyti turto). Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtus dvasinius, fizinius išgyvenimus bei praradimus.

12.7. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiesiems priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžius, atsižvelgė į tai, kad, nors nukentėjusioji S. L. buvo M. Š. motina, jie kartu gyveno, tačiau sūnus dažnai keletui dienų dingdavo iš namų, piktnaudžiavo alkoholiu; V. V. su broliu kartu negyveno, itin šiltų santykių nepalaikė, artimai nebendravo. Kita vertus, teismas pagrįstai nurodė, kad artimojo smurtinės mirties atveju šeimos nariams sukeliami išgyvenimai yra ypač dideli.

12.8. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos kompensavimu. Akivaizdu, jog artimojo netektis tiek motinai, tiek broliui sukelia neigiamas emocijas ir psichologinius išgyvenimus. Tokiems išgyvenimams pagrįsti nebūtina pateikti į bylą įrodymus, liudijančius, kad nukentėjusieji dėl patirtų išgyvenimų kreipėsi į psichologus, pradėjo vartoti vaistus ir pan.

12.9. Nors skundžiamame nuosprendyje nenurodyti jokie motyvai dėl nuteistųjų turtinės padėties (kad jie (ne)turi turto, išlaikytinių, šiuo metu (ne)dirba, jauni, darbingo amžiaus), tačiau teismų praktikoje laikoma, jog žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Tai, kad šiuo metu nuteistieji neturi turto, darbo, kitų teisėtų pajamų šaltinio, nesudaro pagrindo priteisti nukentėjusiesiems mažesnes neturtinės žalos atlyginimo sumas. Visi nuteistieji yra jauno amžiaus, darbingi, todėl turės galimybę atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą ateityje. Be to, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems neprieštarauja teismų praktikai gyvybės atėmimo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-162-895/2015, 2K-281-139/2015, 2K-179-699/2016). Dėl tokių motyvų S. M. apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas sumažinti nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų J. J., S. M. ir nuteistojo J. S. gynėjos apeliacinius skundus atmesti.