Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. S., atstovaujamo advokatės Dianos Višinskienės, apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-651-670/2015 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovams D. Z. ir B. Z., trečiajam asmeniui Kauno m. 17-ojo notaro biuro notarei R. I., dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, paveldėjimo teisės liudijimo bei dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliaciniame skunde keliami procesinių teisės normų, reglamentuojančių pasirengimą bylos nagrinėjimui teisme pažeidimo ir įrodymų vertinimo klausimai dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme

Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs ir priėmęs atsakovų atsiliepimą į ieškinį, 2015 m. liepos 20 d. nutartimi bylą paskyrė nagrinėti teismo posėdyje. Teismas sprendė, jog nėra CPK 227 ir 228 straipsniuose nurodytų sąlygų papildomiems pasirengimo nagrinėti bylą veiksmams atlikti. Vadovaujantis CPK 225 straipsnio 7 punktu, teismas gavęs atsakovo bei trečiųjų asmenų atsiliepimus į ieškinį ar pasibaigus jų pateikimo terminui, parenka pasirengimo nagrinėti bylą teisme būdą – parengiamojo teismo posėdžio ar paruošiamųjų dokumentų būdu. Tais atvejais, kai teismas mano, kad papildomi pasirengimo nagrinėti bylą veiksmai nereikalingi, priima CPK 232 straipsnyje nurodytą nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju, įvertinus konkrečios bylos aplinkybes, teismas turi diskrecijos teisę spręsti ar yra reikalingas papildomas pasirengimas bylos nagrinėjimui ar ne. Taigi tam tikrais atvejais gali būti neskiriamas nei parengiamasis teismo posėdis, nei taikomas pasirengimas paruošiamųjų dokumentų būdu, o teismo sprendimas iš karto skirti bylą skirti nagrinėti, savaime nesuponuoja nei civilinio proceso normų, reglamentuojančių pasirengimą civilinių bylų nagrinėjimui teisme, nei dalyvaujančių asmenų teisių suvaržymo ar apribojimo. Operatyvūs teismo veiksmai pirminėje proceso stadijoje atitinka proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo (CPK 7 str.) įgyvendinimą bei atitinka vieną civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 str.). Kita vertus, kiek įmanoma greitesnio bylos išnagrinėjimo siekis turi būti derinamas su pagrindiniu proceso tikslu – teisingai išspręsti šalių ginčą. Į šiuos principų derinimo reikalavimus turi būti atsižvelgiama tais atvejais, kai sprendžiama, ar teismas tinkamai naudojosi diskrecijos teise parinkti tam tikrą pasirengimo būdą arba pripažindamas jį nebūtinu. Pasirengimo bylų nagrinėjimui teisme stadijos paskirtis – galutinai suformuluoti ieškinio dalyką, išsiaiškinti šalių nuomonę dėl įrodymų, sudaryti sąlygas, kad byla būtų išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje (CPK 226 str.). Pažymėtina, kad apeliacinis skundas net nėra grindžiamas tuo, kad teismui nusprendus, jog papildomi pasirengimo nagrinėti bylą veiksmai nėra reikalingi ir dėl to paskyrus bylą nagrinėti iš karto teismo posėdyje, buvo apribotos, apsunkintos ir kitaip neigiamai paveiktos ieškovo galimybės pasinaudoti civilinio proceso jam garantuojamomis teisėmis (pateikti teismui turimus įrodymus, paaiškinimus ir kt.). Iš civilinės bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant teismo posėdyje buvo priimti ieškovo pateikti papildomi rašytiniai įrodymai (DOK 3048), tenkinti prašymai dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo, priimtas patikslintas ieškinys. Nors šie klausimai paprastai turėtų būti išsprendžiami parengiamajame, o ne teismo posėdyje, tačiau tai neturėjo jokios įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui.

Dėl įrodymų vertinimo

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl to ar butas buvo asmeninė B. K. nuosavybė, ar priklausė B. K. ir S. K. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Bylos duomenimis nustatyta, kad butas 1966-03-31 buvo suteiktas B. Š., Kauno miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto išduotu orderiu Nr.1173 (ieškinio priedas Nr. 4). Buto įsigijimui B. Š. buvo suteikta paskola, pirmasis įnašas (40 % buto vertės) B. Š. įmokėtas 1965 m., o likusiai sumai buvo suteikta 15 metų paskola iki 1980 m. gruodžio (ieškinio priedas Nr. 5). (duomenys neskelbtini) B. Š. susituokė su S. K. (ieškinio priedas Nr. 6). Iš VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo butas B. K. vardu 1992 m. buvo įregistruotas Gyvenamųjų namų statybos bendrijos 1991-11-26 pažymos Nr. 122 pagrindu (DOK 3270, t. I, b.l. 85). Minėtoje pažymoje nurodyta, kad B. K. gyvena ir registruota (duomenys neskelbtini), yra kooperatyvo (duomenys neskelbtini) narys. Pajaus mokestis išmokėtas (DOK 3048, t. I, b.l. 64). S. K. po santuokos sudarymo atsikraustė gyventi į ginčo butą ir jame gyveno iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini), t. y. beveik 30 metų. Po S. K. mirties, į jam priklausančią ½ dalį buto, B. K. ir mirusiojo dukrai B. Z. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą.

1990 m. spalio16 d. įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą, tampa buto savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Pajus už ginčo butą buvo visiškai išmokėtas, todėl 1992-09-21 Nekilnojamojo turto registre teisinė buto registracija buvo atlikta B. K. vardu. Sutuoktinių nuosavybės teisė į butą kooperatiniame name nustatoma pagal šeimos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo įgytas butas. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog aplinkybė, kad butas buvo įregistruotas B. K. vardu patvirtina, kad ji padengė paskolą. Pagal tuo metu galiojusio SŠK 21 straipsnio 3 dalį turtas, įgytas santuokos metu, priklausė abiem sutuoktiniams, nors buvo įformintas vieno iš jų vardu. Šiuo atveju ieškovui, reiškiančiam reikalavimą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, teko pareiga įrodymais pagrįsti, kad butas B. K. priklausė asmeninės nuosavybės teise.

Apelianto teigiama, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad B. K. iki santuokos sudarymo įmokėjo pradinį įnašą, tačiau, vertinant šiuos įrodymus, galima daryti išvadą tik apie tai, jog B. K. turėjo asmeninės nuosavybės teisę į pirmąjį pajinį įnašą, o ne į butą. Nuosavybės teisė į butą atsirado tik visiškai išmokėjus pajų. Ieškovo teigimu, pajus už butą buvo išmokėtas dar iki santuokos su S. K. sudarymo. Šią aplinkybę ieškovas įrodinėja liudytojų parodymais ir butų savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) 2014 m. gruodžio 22 d. pažyma, kurioje nurodyta, jog B. K. paskolą už butą išmokėjo iki 1975 m. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog ši pažyma yra oficialus rašytinis įrodymas. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Butų savininkų bendrija nėra valstybės institucija, priskirta prie CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų, t. y. subjektų, išduodančių oficialiuosius rašytinius dokumentus. Todėl ši pažyma negali turėti oficialiojo, turinčio didesnę įrodomąją galią, rašytinio įrodymo statuso. Ji vertintina kaip paprastas rašytinis įrodymas, visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių teiginius, jog B. K., būdama kooperatyvo nare, visą pajų už butą buvo sumokėjusi iki santuokos sudarymo. Butų savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) 2014 m. gruodžio 22 d. pažyma, kurioje nurodyta, jog B. K. paskolą už butą išmokėjo iki 1975 m., ir joje pateiktos informacijos turinys nėra pakankama, kad pripažinti, jog pajus už butą buvo išmokėtas dar iki santuokos sudarymo. Pirma, byloje nėra pateikta jokių pirminių dokumentų / šaltinių (mokėjimo kvitų, išrašų iš knygų ar kitų rašytinių įrodymų), kurių pagrindu yra pateikiama informacija pažymoje, jog pajus už butą buvo išmokėtas iki 1975 m., t. y. nepateikta jokių šios informacijos teisingumą patvirtinančių duomenų. 15 metų paskola pajui išmokėti buvo suteikta 1965 metais, pažyma apie pilną pajaus išmokėjimą yra išduota 1991 metais. Taigi ieškovas, teigdamas jog paskola buvo grąžinta 5 metais anksčiau nei jos grąžinimo terminas, privalėjo pateikti objektyvius, paskolos grąžinimo prieš terminą faktą patvirtinančius įrodymus. Antra, abejones dėl šioje pažymoje esančios informacijos patikimumo kelia ir pats pažymos turinys – „išmokėtas iki 1975 m.“. Akivaizdu, jog esant pirminiams, atliktus mokėjimus ir atitinkamai jų laiką patvirtinantiems, duomenims, yra galima tiksliai nurodyti atliktų mokėjimų laiką, konkrečią datą kada buvo pajus buvo išmokėtas. Šiuo atveju apsiribota abstraktaus termino nurodymu, nenurodant kada ir kokios sumos buvo sumokėtos, o ir tokių duomenų nepateikiant teismui bylos nagrinėjimo metu. Trečia, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti ieškovo liudytojai patvirtino, kad tam tikrą laiko tarpą, ieškovo leidimu, ginčo bute gyveno butų bendrijos primininko giminaičiai, kurie po konflikto su atsakovais turėjo išsikraustyti iš ginčo buto. Nors tai ir nėra esminė, įrodymo nepakankamumą pagrįsti pajaus išmokėjimo momentą sąlygojanti, aplinkybė, tačiau aukščiau aptartų aplinkybių kontekste vertintina kaip mažinanti šio įrodymo patikimumą. Pasisakydama dėl liudytojų parodymų vertinimo, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus nustatyta, kad praktiškai visi byloje liudytojais apklausti asmenys (išskyrus testamentą tvirtinusį notarą) davė parodymus apie B. K. ir S. K. asmeninius santykius, po B. K. mirties tarp ieškovo ir atsakovo kilusį konfliktą ir kt. aplinkybes, negalinčias nei patvirtinti, nei paneigti fakto, apie pajaus išmokėjimą. Liudytoja J. J. parodė, kad už butą B. K. ir ji išsimokėjo iki 1975 metų, o (duomenys neskelbtini) metais B. K. ištekėjo. Liudytoju apklaustas notaras R. P. parodymus davė apie B. K. testamento sudarymo aplinkybes. Taigi tik viena liudytoja paliudijo, jog B. K. pajų išmokėjo iki 1975 metų, tačiau aplinkybių, susijusių su pajaus išmokėjimu daugiau nedetalizavo, konkretesnių duomenų nenurodė. Be to, ši liudytoja yra susijusi su ieškovu, jo prašymu slaugė B. K., už šias paslaugas ieškovas jai atsilygindavęs (vesdavęsis į restoraną, pirkęs dovanas). Minėti parodymai pripažinti subjektyviais, silpnais pagal prigimtį ir suinteresuoto pagal bylos aplinkybes liudytojo parodymais. Byloje nesant objektyvių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų pajaus išmokėjimo momentą, aptartų įrodymų visuma ir turinys vertinama kaip nepakankama faktui, kad pajus buvo išmokėtas iki santuokos sudarymo įrodyti (CPK 185 str.) ir atitinkamai paneigti faktą, jog turtas buvo įgytas santuokoje. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės liudytojų parodymui, kad butui pinigus uždirbo pati B. K., o S. K. atėjo pas ją gyventi be jokio turto, kadangi pagal SŠK 21 straipsnio 1-2 dalis, į santuokos metu įgytą bendrosios jungtinės nuosavybės turtą, sutuoktinių teisės yra lygios, net ir tuo atveju, kai vienas iš jų tvarkė namų ūkį, prižiūrėjo vaikus arba dėl kitų svarbių priežasčių neturėjo savarankiško uždarbio.

Sprendžiant byloje kilusį ginčą svarbu pažymėti tai, kad ieškovas yra B. K. testamentinis įpėdinis. Mirus fiziniam asmeniui atsiranda paveldėjimas ir šio proceso metu vyksta mirusio fizinio asmens turto, turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, priklausiusių palikėjui nuosavybės teise jo mirties momentu, perėmimas. Taigi paveldint įvyksta universalus teisių perėmimas, t. y. teisės perimamos nepasikeitusiu pavidalu ir tokios apimties, kokios jos buvo palikimo atsiradimo momentu. Tai reiškia, jog įpėdinis neįgyja daugiau teisių nei jų turėjo palikėjas. Sutuoktiniui esant gyvam B. K. neįregistravo turto kaip savo asmeninės nuosavybės, nereiškė ieškinio dėl buto pripažinimo jos asmenine nuosavybe (SŠK 22 str.). Po S. K. mirties jokių veiksmų dėl turto pripažinimo asmenine jos nuosavybė taip pat nesiėmė. 2006-07-09 į ginčo buto ½ dalį S. K. buvo išduotas nuosavybės teisės liudijimas, į kitą ½ dalį buto 2006-07-19 išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą B. K. ir B. Z.. B. K. kaip sutuoktinė paveldėjo ¼ dalį, o B. Z. kaip duktė ¾ dalis ½ ginčo buto dalies. Tiek nuosavybės, tiek paveldėjimo teisės liudijimuose yra aiškiai nurodyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), B. K. ir S. K. priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini) B. K. reikalavimų dėl šio turto pripažinimo asmenine jos nuosavybe nereiškė, sutuoktinio dukrai pagal įstatymą išduoto paveldėjimo teisės liudijimo į buto dalį neginčijo. Esant šioms aplinkybės darytina išvada, kad pati B. K. nelaikė, kad butas nėra bendras jos ir jos sutuoktinio turtas.

Palikimą priėmęs asmuo negali įgyti daugiau teisių ir turto nei turėjo palikėjas. Be to labai svarbi ir mirusiosios valia, kuri šiuo atveju akivaizdžiai rodė nenorą ginčyti buto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe fakto ir padarinių. Taigi ieškovas paveldėjimo būdu įgijo nuosavybės teisę į tokį turtą, kokį turėjo ir kokį testamentu paliko testatorė, o būtent – jai priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų visetą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Atsakovai atsiliepime yra pareiškę prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau iki bylos išnagrinėjimo teisme pabaigos nepateikus šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, išlaidos advokato pagalbai apmokėti nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.