Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių L. B. ir I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2259-431/2015 pagal ieškovių L. B. ir I. P. ieškinį atsakovėms viešajai įstaigai Karoliniškių poliklinika, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir žalos atlyginimo bei atsakovės viešosios įstaigos Karoliniškių poliklinika priešieškinį L. B., I. P. ir A. K. dėl sprendimo panaikinimo, tretieji asmenys „BTA Insutance Company“ SE, veikianti per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, S. L., J. A., M. J., J. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovės L. B. ir I. P. apeliaciniame skunde (t. 5, b. l. 104-113) prašo: 1) apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir pripažinti, kad žodinis procesas būtinas; 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015-06-03 sprendimą dalyje „ieškovių L. B. ir I. P. ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti L. B. iš VšĮ Karoliniškių poliklinikos 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, 328,86 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisti I. P. iš VšĮ Karoliniškių poliklinikos 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, 1 309,66 Eur neturtinės žalos atlyginimui; likusioje dalyje ieškinį atmesti“, bylą išnagrinėjus iš naujo – ieškinį patenkinti visiškai; 3) priteisti iš atsakovės VšĮ Karoliniškių poliklinikos Vilniaus apygardos teisme ieškovių turėtas bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas; 4) priteisti iš atsakovės VšĮ Karoliniškių poliklinikos Lietuvos apeliaciniame teisme ieškovių turėtas bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

5. Teismas nurodė, kad skubios medicinos pagalbos teikimas siejamas su profesine kvalifikacija, o ne su užimamomis pareigomis, todėl atmetė ieškovių argumentus dėl direktorės J. K. ir gydytojos M. J. neteisėtų veiksmų. Tačiau greitosios medicinos pagalbos, kuri yra tame pačiame pastate, kvietimas užtruko apie 30 minučių, todėl akivaizdu, jog pripažintinas ne tik blogų paslaugų teikimas, bet ir netinkamas pagalbos organizavimas įstaigoje, už kurį tiesioginė atsakomybė tenka įstaigos vadovui.

1. Nėra pagrindo teigti, kad paciento I. B. sveikatos būklė negalėjo turėti jokios reikšmės jo gaivinimui, kadangi pacientą, sergantį įvairiomis lėtinėmis ligomis, ištiko klinikinė mirtis dar iki buvo pakviesta gydytoja J. A.. Be to, teismas išvadas apie paciento I. B. mirties priežastį padarė ne tik atsižvelgęs į paciento ligas, bet ir įvertinęs kitus byloje esančius įrodymus, medicininę literatūrą, specialistų išvadas, kurios, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pripažįstamos reikšmingais įrodymais. Profesorius A. M., įvertinęs medicininius paciento dokumentus, padarė išvadą, kad jį ištiko natūrali mirtis, taigi galimybė atgaivinti pacientą buvo labai abejotina.

4. Kaltinimai direktorei J. K. dėl netinkamo būtinosios medicinos pagalbos teikimo organizavimo nepagrįsti jokiais įrodymais, nėra nurodytos konkrečios teisės normos, kurios neva buvo pažeistos.

Atsakovė Sveikatos apsaugos ministerija atsileipime (t. 5, b. l. 125-128) prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Pažymi, kad Sveikatos apsaugos ministerija nėra tinkama atsakovė šioje byloje, nes Komisija yra ikiteisminė institucija, nepavaldi ministerijai, be to, ikiteisminė institucija neturi suinteresuotumo bylos baigtimi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo formos

Į apeliančių prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teisėjų kolegija neatsižvelgia. Tokie prašymai apeliacinės instancijos teismui nėra privalomi, juolab kad apeliacinio skundo nagrinėjimo žodiniame procese siekiama vieninteliu tikslu – kad išsamiau ir objektyviau įvertinti faktines bylos aplinkybes (CPK 322 str.).Toks apeliančių prašymo turinys savaime nesuponuoja žodinio proceso poreikio, o teisėjų kolegija žodinio apeliacinio skundo nagrinėjimo būtinumo taip pat nenustatė.

Dėl sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės, kylančios iš asmens sveikatos priežiūros santykių

Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė. Pagrindinis teisinis aktas, nustatantis gydytojo ir paciento tarpusavio santykių principus bei gydytojo atsakomybės pagrindus, yra Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, kurio 3 straipsnyje yra įtvirtinta teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų rodiklius ir jų turinio reikalavimus nustato sveikatos apsaugos ministras. Pacientas turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo / neteikimo / netinkamo suteikimo, atlyginimą. Žalos atlyginimo sąlygos ir tvarka nustatyta Įstatymo V skyriuje, Civiliniame kodekse ir kituose teisės aktuose (Įstatymo 13 str., 24 str. 1 d.). Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.264 str., 6.283 str., 6.284 str.). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 str.). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą.

Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Asmuo (ieškovas), pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos. Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, o tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.248 str. 1 d.). Sprendžiant dėl gydytojo veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, turi būti vertinama, ar konkrečiomis aplinkybėmis gydytojas teikė medicinos pagalbą dėdamas maksimalias pastangas (maksimalių pastangų principas), imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai. Gydytojų veiksmai vertinami ne jų rezultato, o proceso aspektu, kadangi priežiūros įstaigas ir pacientus sieja prievolė užtikrinti atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį, bet ne prievolė pasiekti ir garantuoti rezultatą.

Dėl sąlygų civilinei atsakomybei taikyti nustatymo ir apeliacinio proceso paskirties

Nagrinėjamoje byloje apeliantės inicijavo teisminį ginčą dėl VšĮ Karoliniškių poliklinikoje netinkamai suteiktų medicininių paslaugų, t. y. netinkamai suteiktos gaivinimo pagalbos ir jų vyro bei tėvo I. B. mirties poliklinikoje. Pirmosios instancijos teismas nustatęs teikusių pagalbą, t. y. gaivinusių gyvybines funkcijas praradusį I. B., atsakovo poliklinikos gydytojų veiksmų nepakankamumą, nepasinaudojus visomis būtinomis susiklosčiusioje situacijoje priemonėmis bei resursais, konstatavo, kad tokie nepakankami ir nesuderinti medicinos personalo veiksmai užkirto kelią nuosekliai atlikti visus gaivinimo standarte, patvirtintame sveikatos apsaugos ministro 2003-06-17 įsakymu Nr. V-357, rekomenduojamus veiksmus, o tai įrodo šios atsakovės veiksmų neteisėtumą, kaltę ir priežastinio ryšio su atsiradusiomis pasekmėmis buvimą, pakankamą tam, kad taikyti jai civilinės atsakomybės institutą, iš dalies patenkindamas apeliančių neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo reikalavimus. Teismas tokį savo vertinimą grindė teisės aktų, reglamentuojančių pirmosios pagalbos teikimą, jos organizavimą bei žmogaus gaivinimo standartus, nuostatomis, pacientų su gydymo įstaigomis ginčus nagrinėjančių specialistų bei komisijų atliktų tyrimų išvadomis bei jų teikiamu VšĮ Karoliniškių poliklinikoje suteiktų pacientui I. B. medicininių paslaugų kokybės įvertinimu, medicininiuose dokumentuose užfiksuota informacija apie šio paciento gaivinimo eigą, apie jo sveikatos būklę bei turėtas ligas, šalių ir atstovų paaiškinimais. Vadinasi, teismas sutiko su ieškovių pozicija, kad poliklinikos netinkamai organizuota ir jos gydytojų teikia pirmoji pagalba, vertinant ją tik jos teikimo proceso, bet ne rezultato (paciento mirtis) aspektu, atitinka visas deliktinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą taikymo sąlygas ir tokią atsakomybę atsakovei VšĮ Karoliniškių poliklinikai taikė.

Apeliantės, kritikuodamos pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes bei išvadą, visos sąlygos atsakovės VšĮ Karoliniškių poliklinikos civilinei atsakomybei taikyti egzistuoja, savo nesutikimą iš esmės grindžia tik faktinių aplinkybių nustatymo procedūros netinkama eiga. Pasak apeliančių, teismas apskritai neturėjo tokių aplinkybių byloje pats nustatinėti, o turėjo remtis išimtinai kitoje civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas trečiojo asmens gydytojo S. L. darbo ginčas su darbdaviu VšĮ Karoliniškių poliklinika (prijungta prie nagrinėjamos bylos Vilniaus m. 2 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-440-833/2012), nustatytais faktais bei jų teisinių įvertinimu kaip prejudicija nagrinėjamai bylai. Tačiau šie apeliančių skundo argumentai dėl netinkamai įgyvendinto įrodinėjimo proceso, viena vertus, yra klaidingi, kita vertus, neteikia pagrindo spręsti, kokios jų teisės ar įstatymo saugomi interesai buvo pažeisti, teismui pripažinus visų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų už netinkamai suteiktas medicinos paslaugas egzistavimą ir realiai taikius žalos atlyginimo institutą. CPK neriboja pirmosios instancijos teismo teisės nustatinėti aplinkybes, sudarančias reikalavimų pagrindą bei teisiškai reikšmingas konkrečiam paciento ir gydymo įstaigos ginčui išspręsti, priešingai, įpareigoja nustatyti visas deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas, esant pareikštam tokio pobūdžio reikalavimui. Apeliaciniame skunde keliamas prejudicijos taikymo klausimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl netinkamai organizuoto būtinosios medicinos pagalbos (gaivinimo) teikimo proceso poliklinikoje, kas taip pat buvo pripažinta ir nagrinėjant gydytojo S. L. ieškinį VšĮ Karoliniškių poliklinikai dėl jo atleidimo iš darbo neteisėtumo, įskaitant ir siejamo su pacientui I. B. teikta pagalba. Pažymėtina, kad toje civilinėje byloje įrodinėjimo dalyką sudarė būtent darbuotojo darbo pareigų atlikimo vertinimas ir drausminės atsakomybės pagal darbo įstatymus jam taikymas. Buvo įvertintas gydytojo S. L., kaip darbuotojo, elgesys ir pripažinta, kad nepristačius gaivinimą atliekančiam gydytojui medicininės įrangos (defibriliatoriaus, elektrokardiografo) mirties ištikto paciento gaivinimas negalėjo vykti pagal Gaivinimo standartų 10 punkte nurodytą nuoseklią seką ir nustatytą algoritmą, o gydytojas, iškvietęs greitąją pagalbą, veikė pagal galimybes, savo patirtį ir žinias, taigi jo drausminei atsakomybei taikyti prielaidų nėra. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia iš naujo įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra suformulavęs tokius prejudicinių faktų kriterijus (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-15 nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-294-916/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015). Taigi nagrinėjamu atveju dėl įrodinėjimo dalyko netapatumo atsakovės VšĮ Karoliniškių poliklinika civilinei atsakomybei už pacientui padarytą žalą taikyti aiškiai nebūtų pakakę vien civilinėje byloje Nr. 2-440-833/2012 nustatytų aplinkybių, susijusių su netinkamu paciento gaivinimo proceso organizavimu, sukliudžiusiu gydytojui S. L. atlikti visas reikiamas procedūras ir paneigiančiu galimybę taikyti jam drausminę atsakomybę. Todėl tokie skundo argumentai, kad iš naujo įrodinėti atsakovės veiksmų neteisėtumo ir priežastinio ryšio tarp jų ir atsiradusių padarinių nereikėjo, teisiškai nepagrįsti.

Apeliantės, prašydamos panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria joms buvo priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas bei bylinėjimosi išlaidos, savo skundo motyvuojamoje dalyje išvardina tuos pačius argumentus, kurie buvo pateikti ir jau įvertinti pirmosios instancijos teisme, nurodo, jų vertinimu, bylos proceso trūkumus ar teismo padarytus procesinių nuostatų pažeidimus, bet daro tokias pačias išvadas, kurias padarė ir pirmosios instancijos teismas – medicininė gaivinimo paslauga pacientui I. B. nebuvo suteikta taip, kad visiškai eliminuotų gydymo įstaigos civilinę atsakomybę. Nors rezoliucinėje skundo dalyje prašoma sprendimą toje dalyje, kurioje priteistas žalos atlyginimo kompensacija ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti, ir, bylą išnagrinėjus iš naujo, ieškinį patenkinti visiškai, apeliacinio skundo motyvuojamojoje dalyje ieškovės neginčija ir nenurodo visiškai jokių faktinių ar teisinių argumentų dėl teismo sprendimo dalies, kuria buvo nustatyti kompensuojamieji turtinės ir neturtinės žalos dydžiai, neteisėtumo ar nepagrįstumo, neginčija apskaičiuoto (nustatyto) jų dydžio, nenurodo ir jokių argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų neteisingo paskirstymo ar netinkamai nustatyto jų dydžio. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos CPK yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis (CPK 320 str.), o ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija yra ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu (viso ginčo nagrinėjimu iš naujo), o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu (lot. revisio prioris instantiae). Kadangi apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo išnagrinėjimui iš naujo, jis vyksta pagal specialias taisykles. Tokio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas pagal tuos teisinius bei faktinius argumentus, kuriuos savo skunde nurodo apeliantas (-ai). Tokiu atveju apeliančių pozicija bei apeliacinės instancijos teismui adresuotas jų prašymas išnagrinėti ginčą iš naujo ir visiškai patenkinti ieškinį, neargumentuojant, kokias teisines ar faktines klaidas teismas padarė, nustatydamas žalos ir bylinėjimosi išlaidų dydį ar nepriteisdamas apeliantei L. B. turtinės žalos kaip negautų pajamų, nėra suderinami su revisio prioris instantiae principu ir skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neteisėtumo ar jos nepagrįstumo nesuponuoja.

Nors apeliantės savo skunde tvirtina ir apie nepagrįstą priežastinio ryšio, kaip sąlygos civilinei atsakomybei taikyti, nenustatymą, šie skundo argumentai taip pat nėra teisingi. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju pripažino priežastinio ryšio buvimą, kuris gali būti ir netiesioginis, kai žala atsiranda ne betarpiškai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingomis pasekmėmis (CK 6.247 str.). Tai reiškia, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu galėjo turėti įtakos žalai atsirasti, taip pat ir šios nustatytos sąlygos pagrindu taikydamas civilinę atsakomybę atsakovei. Skundo argumentus, kad teismas neįvertino atsakovės direktorės J. K. ir gydytojos M. J. neteisėtų veiksmų, netinkamai organizavus pagalbą įstaigoje, už ką tiesioginė atsakomybė tenka įstaigos vadovui, taip pat neleidžia spręsti dėl skundžiamo teismo sprendimo ydingumo. Teismas netinkamą pirmosios pagalbos suteikimo procesą išsamiai išanalizavo ir pateikė jo teisinį įvertinimą, pripažindamas šį procesą atsakovės neteisėtų veiksmų sudėtine dalimi. Tiesiogiai įvertinti minėtų fizinių asmenų veiksmus pagrindo nebuvo, kadangi jokie materialūs reikalavimai šioje byloje joms nebuvo pareikšti.

Dėl apeliaciniame skunde išvardintų procesinių pažeidimų

Skundo argumentai dėl teismo šališkumo, grindžiami vien atsakovės atsikirtimo į ieškinį argumentų sprendime aptarimu, nereikalingų, apeliančių įsitikinimu, statistinių duomenų įvertinimu teismo sprendime, lygiateisiškumo principo pažeidimu, atmetant ieškovių reikalavimą civilinę bylą nagrinėti dalyvaujant gydytojai J. A., atsisakant iš bylos medžiagos pašalinti ne teismo posėdyje priimtus dokumentus (atsakovės baigiamosios kalbos rašytinį variantą), kurių kopijos nebuvo įteiktos apeliantėms, taip pat nėra pagrįsti. Sprendžiant byloje teisėjo (ne)šališkumo klausimą vertintina tai, ar yra / gali būti pagrindas manyti, kad tas teisėjas suinteresuotas bylos baigtimi. Apeliančių nuorodos į teisėjos šališkumą jų pateiktos argumentacijos kontekste, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra įtikinamos. Apeliantės nenurodo jokių aplinkybių ir nepateikia įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad teisėja, priėmusi apeliaciniu skundu apskųstą sprendimą, turėjo išankstinį nusistatymą ar asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi, t. y. buvo šališka objektyviuoju aspektu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne tik samprotavimais ir / ar prielaidomis.

Nagrinėjamu atveju teismo šališkumo ar lygiateisiškumo principo pažeidimo apeliaciniame skunde išvardintos aplinkybės nepatvirtina. Tretieji asmenys (gydytoja J. A.) turi procesinę teisę pasirinkti, ar dalyvauti teismo posėdyje ir pateikti jame paaiškinimus žodžiu (CPK 47 str. 2 d.), teismui nepripažinus dalyvavimo būtinumo. Šiuo konkrečiu atveju teismas, naudodamasis diskrecijos teise, tokio būtinumo neįžvelgė, o tai, kad apeliančių nuomonė šiuo aspektu nesutampa su pirmosios instancijos teismo pozicija, teismo šališkumo nepatvirtina. Dar daugiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į pačių apeliančių pozicijos nenuoseklumą dėl trečiųjų asmenų dalyvavimo / nedalyvavimo teismo posėdyje ar statistinės informacijos panaudojimo galimybių. Antai, reikšdamos nušalinimą ankstesnės sudėties teismui tokį savo prašymą jos grindė ir tokia aplinkybe, kad teisėja nepagrįstai trečiaisiais asmenimis į bylą įtraukė gydytojus (t. 4, b. l. 108-109). Be to, pačios apeliantės taip pat naudojo statistiniais duomenimis apie Lietuvoje gyvenančių asmenų gyvenimo trukmės vidurkius (t. 2, b. l. 20). Bylą nagrinėjančiam teismui nėra draudžiama informaciją, kuri galėtų padėti teismo vidiniam įsitikinimui susiformuoti, rinkti pasinaudojant įvairiais šaltiniais, specialiąja literatūra, tame tarpe ir interneto šaltiniais (CPK 176 str., 177 str. 1 d., 185 str.), todėl teismo naudojimasis statistine informacija yra pakankamai plačiai paplitęs teismų praktikoje, ir tokie skundo argumentai nelemia vertinimo, kad buvo pažeistos kurios nors procesinės įstatymo nuostatos.

Teismo posėdžio, vykusio 2015-05-14 (t. 5, b. l. 79-82) garso įrašas, patalpintas teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazėje, leidžia įsitikinti ir tokia aplinkybe, kad apeliančių atstovė, prieš apsispręsdama, ar reikšti teismui nušalinimą tame posėdyje, jau kėlė prie bylos medžiagos pridėtos atsakovės baigiamosios kalbos rašytinio varianto išėmimo klausimą. Teismui konstatavus, kad šio dokumento prijungimo prie bylos medžiagos klausimas nebuvo sprendžiamas žodine teismo nutartimi ir teismas šia kalba neketina remtis, jos nušalinimo nepareiškė. Bylos medžiagoje ginčo baigiamosios kalbos teksto ir nesama, taigi nuoroda į tai, kad apeliančių reikalavimu baigiamoji kalba neišimta iš bylos ir negrąžinta atsakovei, aiškiai nepagrįsta.

Nepagrįsti ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad teismas savo išvadas dėl ginčo dalyko sprendime padarė išimtinai tik atsakovės atsikirtimų argumentų bei jos paaiškinimų pagrindu, tuo pažeisdamas šalių lygiateisiškumą. Priešingai, teismas iš dalies patenkino ieškinį ir, sutikdamas su apeliančių pozicija, pripažino, kad visos keturios sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei taikyti (veiksmų neteisėtumas, kaltė, priežastinis ryšys ir žalos padarymas) nagrinėjamoje byloje yra ieškovių (apeliančių) įrodytos

Aptarti ir kiti skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies panaikinimui, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismas 2015-05-14 posėdyje nepriėmė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, kurie buvo teikiami prašymų stadijoje, taip pat nepagrįstai atsisakė priimti dokumentus, patvirtinančius ieškovės L. B. sveikatos būklės pablogėjimą, todėl ieškovės prašo šiuos įrodymus prijungti apeliacinės instancijos teisme.

Viena vertus, pastarųjų dokumentų prie skundo ir nepridėta, todėl poreikio spręsti jų prijungimo apeliacinės instancijos teisme klausimą pagal CPK 314 straipsnio nuostatas nekilo.

Kita vertus, 2014-05-14 vykusiame teismo posėdyje toliau buvo klausomasi šalių baigiamųjų kalbų (t. 5, b. l. 71-82; šio teismo posėdžio garso įrašas, esantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazėje), o įrodymų rinkimo procesas buvo užbaigtas ankstesniame teismo posėdyje - 2015-04-23 (t. 5, b. l. 63-65). Tokiu atveju galimybė teikti įrodymus ir juos teismo posėdyje ištirti jau buvo išnaudota (CPK 251 str. 2 d.) ir į tai pagrįstai atkreipė dėmesį 2014-05-14 vykusiame teismo posėdyje pirmosios instancijos teismas, pasiūlęs šalims įvertinti CPK 256 straipsnyje numatytą galimybę ir grįžti prie įrodymų tyrimo procesinės stadijos, pakartojant baigiamąsias kalbas iš naujo, tačiau šalys tokių pageidavimų nepareiškė (teismo posėdžio garso įrašas). Taigi procesinė papildomų įrodymų priėmimo į bylą tvarka nebuvo pažeista. Šie teisėjų kolegijos argumentai taip pat skirti ir apeliančių prašymui dėl įrodymų, susijusių su pirmosios instancijos teisme teiktomis joms teisinėmis paslaugomis, priėmimo (t. 5, b. l. 116-121). Įstatymų leidėjo valia (CPK 98 str. 1 d.) rašytinis prašymas dėl tokio pobūdžio išlaidų priteisimo su išlaidų apskaičiavimu bei pagrindimu turi būti pateiktas pirmosios instancijos teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (t. y. iki baigiamųjų kalbų pradžios). Nors šių dokumentų priėmimo į bylą būtinybę 2015-05-14 teismo posėdyje apeliančių atstovė grindė negalėjimu iš anksto numatyti, kiek bus teismo posėdžių ir kokia bus jų trukmė (teismo posėdžio garso įrašas), tai nesuponuoja vertinimo, kad pirmosios instancijos teismas šiuos dokumentus atsisakė priimti nepagrįstai. Pirma, dalis šių išlaidas pagrindžiančių įrodymų (2015-03-26 ir 2015-04-23 kvitai) neabejotinai galėjo ir turėjo būti pateikti iki 2015-05-17 vykusio teismo posėdžio. Antra, tokių paslaugų apmokėjimą bei duomenų apie tai pateikimą į bylą privalu organizuoti atsižvelgiant į įstatyminį reglamentavimą dėl jų pateikimo momento (CPK 98 str. 1 d.). Ir trečia, šalis negali tikėtis, kad jai bus kompensuotos didesnės šios rūšies išlaidos, nei numatyta teisingumo ministro kartui su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.). Kadangi byloje esantys įrodymai liudija, jog už atstovavimą jau buvo sumokėta akivaizdžiai didesnės sumos, nei rekomenduotinos [2 400 Lt (t. 1, b. l. 82-83); 3 000 Lt (t. 1, b. l. 207-208); 4 000 Lt (t. 1, b. l. 209-210); 1 600 Lt (t. 3, b. l. 169); 1 600 Lt (463,36 Eur) (t. 5, b. l. 35-36), 1 200 Lt (347,52 Eur) (t. 5, b. l. 38-39); 800 Lt (231,68 Eur) (t. 5, b. l. 40-41); 1 200 Lt (t. 5, b. l. 42-43), 800 Lt (t. 5, b. l. 44-45)], net ir visiško ieškinio patenkinimo atveju apeliantės negalėtų pagrįstai tikėtis dar ir papildomų išlaidų, įrodymai apie kurias buvo teikiami aiškiai pavėluotai, joms kompensavimo. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų klausimas pirmosios instancijos teisme buvo išspręstas apeliantėms palankiai, nes teismas, apskaičiuodamas patenkintų ir nepatenkintų ieškinio reikalavimų proporcijas (CPK 93 str. 2 d.), jas apskaičiavo ne pagal rekomenduotinas maksimalias, bet pagal realiai patirtas apeliančių išlaidas, t. y. nuo 4 807,69 Eur (16 6000 Lt ) sumos. Apibendrinant tai, kas pasakyta, nauji duomenys apie pirmosios instancijos teisme turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepriimami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantės pateikė įrodymus, kad už apeliacinio skundo surašymą buvo sumokėta 579,24 Eur (t. 5, b. l. 114-115). Atsižvelgiant į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, šios išlaidos (jų dalis, atitinkanti maksimalius rekomenduotinus dydžius) joms neatlygintinos.

Atsakovė VšĮ Karoliniškių poliklinika pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą dėl žyminio mokesčio sugrąžinimo, nurodydama, kad ketino skųsti Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir šiuo tikslu sumokėjo žyminį mokestį. Kadangi tokių ketinimų atsakovė nerealizavo, jai grąžintina pagal 2015-06-18 mokėjimo nurodymą Nr. 396 sumokėta 74 Eur suma, išaiškinant, kad mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi šia nutartimi (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti viešajai įstaigai Karoliniškių poliklinika (juridinio asmens kodas 124244754) 74 (septyniasdešimt keturis) eurus žyminio mokesčio.