Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2010-09-13 · Administracinė byla Nr. A-662-1082-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-09-13
Bylos Nr.
A-662-1082-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
V. J.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-1082/2010Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASS PRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjui V. J.,pareiškėjo atstovei R. G.,atsakovo atstovui Leandrui Pociui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėjas V. J. skundu (b.l. 2–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) 2009 m. balandžio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS-44 „Dėl Vilniaus aps. VPK NTV APGTS tyrėjo V. J. sužalojimo tarnybos metu“ (toliau – ir Išvada);

2) įpareigoti Komisariatą nustatyti, kad pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ir sveikatai;

Šalies argumentai

3) įpareigoti atsakovą siųsti jį į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicininės ekspertizės komisiją (toliau – ir Komisija) dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo.

Nurodė, kad jis dirba Komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Autotransporto priemonių grobimo tyrimo skyriaus tyrėju. 2008 m. gruodžio 3 d., vykdydamas Komisariato viršininko 2008 m. lapkričio 28 d. įsakymą, pagal nustatytą tvarkaraštį dalyvavo Lietuvos policijos mokymo centre (toliau – ir Mokymo centras) vykusiose šaudymo pratybose. Apie 12 val. 45 min., atliekant greitojo šaudymo pratimą, traukiant ginklą iš dėklo, pastarasis jame įstrigo ir įvyko netikėtas šūvis, kurio metu pareiškėjui peršauta dešinė koja, jam buvo diagnozuota dešinės šlaunies kiauryminė šautinė žaizda ir dėl šios patirtos traumos jo nedarbingumo laikotarpis truko 83 dienas. Pažymėjo, jog 2009 m. vasario 6 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadoje Nr. 10-7-IS-80/2008 „Dėl Vilniaus aps. VPK NTV APGTS tyrėjo V. J. susižalojimo tarnybos metu” (toliau – ir 2009 m. vasario 6 d. tyrimo išvada) konstatuota, jog pareiškėjas susižalojo, vykdydamas savo tarnybines pareigas, tarnybos metu, ir pripažinta, jog tarp jo patirtos traumos ir tarnybos yra priežastinis ryšys. Dėl pareiškėjo susižalojimo Komisariate buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir buvo patvirtinta Išvada, kurioje nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas buvo sužalotas tarnybos metu, tačiau tarnybinių pareigų kurios būtų susijusios su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tuo momentu jis nevykdė, kad, nors ginklas priskirtinas prie padidintos rizikos šaltinio, pats šaudymas iš ginklo negali būti vertinamas kaip tarnybinių pareigų atlikimas, kuris susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai, kad pavojus V. J. sveikatai kilo ne dėl ginklo, kaip padidinto pavojaus šaltinio, o dėl paties V. J., pažeidusio saugaus elgesio taisykles, netyčinių veiksmų. Todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kompensacijos mokėjimo klausimas Vidaus tarnybos Statuto 40 straipsnyje nustatyta tvarka nespręstinas. Pabrėžė, kad jokių saugumo taisyklių jis nepažeidė, todėl jam turi būti mokama kompensacija, kurios mokėjimo pagrindai įtvirtinti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje. Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad jis patyrė sveikatos sutrikdymą, vykdydamas tarnybines pareigas, o ginčas kyla dėl to, ar dalyvavimas šaudymo pratybose, atliekant greito šaudymo pratimus, tuo metu susiklosčiusiomis sąlygomis, buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai, be to, ar atliekant pratimą, kurio metu pareiškėjas susižalojo, buvo sąmoningas saugumo taisyklių pažeidimas (jo didelis neatsargumas). Teigė, jog Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos už sveikatos sutrikdymą paskirtis turėtų būti siejama su vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principo įgyvendinimu (3 str. 7 d.), t. y. jog pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami Vidaus tarnybos statute bei kituos teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis. Kadangi Vidaus tarnybos statutas ir jį įgyvendinantys teisės aktai neapibrėžia padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos gyvybei ar sveikatai sąvokos, tokia sąvoka turėtų būti aiškinama remiantis kitai teisės aktais. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (civ. byla Nr. 3K-3-773/2000), pabrėžė, jog šaunamasis ginklas laikytinas padidėjusio pavojaus šaltiniu, kurio naudojimas kelią padidintą pavojų asmens ir aplinkinių gyvybei ir sveikatai. Šaunamasis ginklas pratybų metu buvo naudojamas ypatingomis sąlygomis, kadangi pratimas turėjo būti atliktas per minimalų laiką, o tai apsunkina atliekamų veiksmų ir reakcijos, kaip žmogiškojo faktoriaus, sąmoningą valdymą ir kontroliavimą. Be to, kaip ir buvo nurodyta Išvadoje, riziką, t. y. tikimybę susižeisti, padidino ir tas faktas, jog ginklas turėjo būti laikomas dėkle su pakeltu saugikliu ir į ginklo lizdą įstatytu šoviniu. Itin svarbi nagrinėjamu atveju yra ir ta aplinkybė, jog nei Komisariatas, siųsdamas į mokymus, nei Mokymo centras, kuris vykdė mokymus, neužtikrinimo tinkamos ekipuotės, būtinos tarnybinių pareigų vykdymui, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo sveikatai. Nurodė, kad Išvadoje konstatuota aplinkybė, jog „V. J., traukdamas ginklą iš dėklo, per anksti uždėjo pirštą ant gaiduko, dėl ko įvyko šūvis”, yra nepagrįsta jokiais įrodymais ir prieštarauja faktinėms įvykio aplinkybėms. Tarnybinio patikrinimo metu visiškai nebuvo objektyviai ir išsamiai vertinamos ir tiriamos visos su įvardintu įvykiu susijusios reikšmingos aplinkybės bei jo paaiškinime nurodyta aplinkybė, jog staigiai traukiamo ginklo iš dėklo užstrigimas nulėmė šūvį jam į koją. Pažymėjo, kad Išvadoje nurodytos aplinkybės prieštarauja viena kitai, jis per anksti neuždėjo piršto ant gaiduko ir jo nenuspaudė, tokias aplinkybes patikrinti turėjęs eksperimentas atliktas neišsamiai, jokiais byloje esančiais įrodymais nepatvirtinta, kad jis pažeidė saugaus elgesio taisykles.

Atsiliepimas

Atsakovas Komisariatas atsiliepimu į skundą (b.l. 18–20) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad, vertinant visą surinktą medžiagą, svarbu yra tai, jog pagrindine nelaimingo atsitikimo priežastimi yra paties pareiškėjo veiksmai, nulemti sąmoningo taisyklių nesilaikymo. Tai patvirtina ir Išvada, kurioje konstatuota, kad pavojus V. J. sveikatai kilo ne dėl ginklo, kaip padidinto pavojaus šaltinio, o dėl paties V. J., pažeidusio saugaus elgesio taisykles, netyčinių veiksmų. Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir V. P. 2008 m. gruodžio 3 d. paaiškinimas, aplinkybė, kad pareiškėjas buvo supažindintas su įsakymu Nr. 131-V-36 „Dėl saugaus elgesio taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) bei buvo informuotas dėl šaudymo specifikos. Nurodė, kad dideliu neatsargumu teismų praktikoje laikomi atvejai, kai asmuo numatė ar galėjo numatyti savo veiksmų žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, todėl akivaizdu, kad, siekdamas geresnių rezultatų ir žinodamas Taisyklių reikalavimus bei jų nesilaikydamas, pareiškėjas elgėsi itin neatsargiai. Pažymėjo, jog ginklui pripažinti padidinto pavojaus šaltiniu, svarbūs tokie aspektai: žala turi būti padaryta kitiems asmenims – šiuo atveju žala padaryta sau, ginklas buvo patikėtas valdyti ir naudotis tarnyboje pareigūnui D. B., kuris turėdamas tik žodinį leidimą, jį perdavė V. J., tuo tarpu, kai padidinto pavojaus šaltinio perdavimo įforminimui keliami didesni reikalavimai, valstybė, kaip pareigūno darbdavys už darbuotojui padarytą žalą turėtų atlyginti tik esant kaltei, didelis nukentėjusiojo neatsargumas, yra pagrindas teismui atlygintinos žalos dydį sumažinti arba reikalavimą atlyginti padarytą žalą atmesti. Padarė išvadą, kad, atžvelgiant į CK 6.270 straipsnį ir teismų praktiką, nagrinėjamu atveju ir esamomis aplinkybėmis ginklas neatitinka visumos kriterijų, nustatytų padidintam pavojaus šaltiniui, ir susižalojimo ginklu atveju nėra pagrindo pripažinti šaudymą į taikinius – veikla, susijusia su padidėjusiu pavojumi sau. Teigė, jog pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-773/2000, netiksliai perteikdamas bylos išvadas. Pažymėjo, jog teiginiai dėl to, kad Mokymų centras neužtikrino tinkamos ekipuotės, susiję su minėto centro atsakomybe ir kalte, todėl jis turėtų būti patrauktas bylos šalimi. Be to, teiginiai, jog Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas tarnybos ypatumų kompensavimo principas turėtų apimti ir pareiškėjo didelį neatsargumą nesilaikant saugaus elgesio su ginklu taisyklių ir kompensuoti dėl pačio veiksmų atsiradusią žalą, neatitinka Vidaus tarnybos statute įtvirtinto principo turinio bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų.

Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į skundą (b.l. 151–153) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas buvo grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir Komisariato atsiliepimas į skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu (b.l. 169–173) skundą patenkino ir panaikino Išvadą.

Nustatė, jog pareiškėjas dirba Komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Autotransporto priemonių grobimo tyrimo skyriaus tyrėju. 2008 m. gruodžio 3 d., vykdydamas Komisariato viršininko 2008 m. lapkričio 28 d. įsakymą, pareiškėjas pagal nustatytą tvarkaraštį dalyvavo Mokymo centre vykusiose šaudymo pratybose. 2008 m. gruodžio 3 d. apie 12 val. 45 min., atliekant greitojo šaudymo pratimą, traukiant ginklą iš dėklo, ginklas jame įstrigo ir įvyko netikėtas šūvis, kurio metu pareiškėjui buvo peršauta dešinė koja. 2008 m. gruodžio 3 d. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje pareiškėjui buvo diagnozuota dešinės šlaunies kiauryminė šautinė žaizda ir dėl šios patirtos traumos pareiškėjo nedarbingumo laikotarpis truko 83 dienas. 2009 m. vasario 6 d. tyrimo išvadoje buvo konstatuota, kad pareiškėjas susižalojo, vykdydamas savo tarnybines pareigas, tarnybos metu, ir pripažinta, jog tarp V. J. patirtos traumos ir tarnybos yra priežastinis ryšys. Dėl pareiškėjo susižalojimo Komisariate atliktas tarnybinis patikrinimas ir patvirtinta Išvada, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas buvo sužalotas tarnybos metu, tačiau tarnybinių pareigų, kurios būtų susijusios su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tuo momentu jis nevykdė, kad nors ginklas priskirtinas prie padidintos rizikos šaltinio, tačiau pats šaudymas iš ginklo negali būti traktuotojams, kaip tarnybinių pareigų atlikimas, kuris susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai, kad pavojus V. J. sveikatai kilo ne dėl ginklo, kaip padidinto pavojaus šaltinio, o dėl paties V. J., pažeidusio Saugaus elgesio taisykles, netyčinių veiksmų, kad, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kompensacijos mokėjimo klausimas Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio tvarka nespręstinas.

Atsižvelgė į Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį, 3 straipsnio 7 dalį ir nurodė, jog Vidaus tarnybos statutas ir jį įgyvendinantys teisės aktai neapibrėžia padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos gyvybei ar sveikatai sąvokos, todėl tokia sąvoka aiškintina, remiantis kitais teisės aktais. Remdamasis CK 6.270 straipsnio 1 dalimi, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (civ. byla Nr. 3K-3-773/2000), ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad šaunamasis ginklas pareiškėjo pratybų metu buvo naudojamas ypatingomis sąlygomis, šaudymo pratimas turėjo būti atliktas per minimalų laiką, o tai apsunkino atliekamų veiksmų ir reakcijos, kaip žmogiškojo faktoriaus, sąmoningą valdymą ir kontroliavimą. Be to, riziką, t. y. tikimybę asmeniui susižeisti, vykdant minėtą šaudymo užduotį, padidino ir tas faktas, jog ginklas turėjo būti laikomas dėkle su pakeltu saugikliu ir į ginklo lizdą įstatytu šoviniu. Pabrėžė, kad pareiškėjas, kaip policijos pareigūnas, privalo nuolat tobulinti savo įgūdžius, susijusius su ginklo naudojimu, siekiant tinkamo jam priskirtų funkcijų bei pareigų vykdymo, užtikrinant visuomenės saugumą, todėl privalomas šaudymo pratybas vertino kaip pareiškėjo atliekamas tarnybines pareigas, kurios yra susijusios su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Konstatavo, kad sužalojimo metu V. J. vykdomų tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareiškėjo gyvybei ar sveikatai. Komisariatas, Išvadoje konstatuodamas, jog V. J., traukdamas ginklą iš dėklo, per anksti uždėjo pirštą ant gaiduko, dėl ko įvyko šūvis, rėmėsi spėjimais ir prielaidomis, tokia išvada nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad pareiškėjas pažeidė saugumo, naudojant ginklą pratybose, reikalavimus. Komisariatas be jokio pagrindo atmetė pareiškėjo paaiškinimus, jog staigiai traukiamo ginklo iš dėklo užstrigimas nulėmė šūvį į koją, jog trauma įvyko ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausančios priežasties. Pabrėžė, jog Komisariatas padarė nepagrįstas išvadas, įvardindamas, kad pareiškėjas nesilaikė Taisyklių reikalavimų, kadangi yra aiškūs instruktoriaus V. P. parodymai, jog pastarasis nematė, kaip pareiškėjas ištraukė ginklą, nes dėklą su ginklu dengė striukės kraštas. Tuo tarpu V. P. papildomus paaiškinimus, jog pareiškėjas, traukdamas ginklą iš dėklo, per anksti uždėjo pirštą ant gaiduko ir įvyko šūvis, vertino kaip instruktoriaus V. P. prielaidą, kuria Komisariatas remtis, surašant Išvadą, neturėjo. Konstatavo, kad Išvadoje nėra objektyviai bei tiksliai nustatyta ir besąlygiškai įrodyta, dėl kokių priežasčių įvyko šūvis, todėl Komisariatas padarė nepagrįstas išvadas, kad V. J. pažeidė Saugaus elgesio taisykles ir dėl pareiškėjo netyčinių veiksmų, o ne dėl ginklo, kilo pavojus pareiškėjo sveikatai. Teismas konstatavo, kad Išvada naikintina kaip nepagrįsta, patvirtinant, kad pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimas (dalyvavimas šaudymo pratybose) buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi jo gyvybei ar sveikatai ir, kad Komisariatas, vadovaudamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis pareigūnų sužalojimų, vykdant tarnybines pareigas, kurių atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai, nustatymą, privalo siųsti pareiškėja į Komisiją dėl pastarojo sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo (dėl patirto sužalojimo šaudymo pratybų metu). Pabrėžė, jog skundo reikalavimai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra sudėtinė reikalavimo panaikinti Išvadą dalis, kadangi, konstatavus, jog Komisariatas Išvadoje padarė nepagrįstas išvadas, teismas aiškiai įvardino, jog Komisariatas netinkamai vertino ginčo (pareiškėjo susižalojimo) aplinkybes, nepagrįstai taikė tai reglamentuojančias teisės normas, o šios teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje padarytos išvados aiškiai nustato, kad pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai bei kad būtina siųsti pareiškėją į Komisiją dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo. Kadangi, vadovaujantis galiojančiomis teisės normomis, tokios teismo išvados yra privalomos Komisariatui, rezoliucinėje sprendimo dalyje pasisako tik dėl reikalavimo panaikinti Išvadą, konstatuodamas, kad kiti du reikalavimai yra sudėtinė reikalavimo panaikinti Išvadą dalis ir jie nėra išskirtini, kaip savarankiški reikalavimai.

III.

Atsakovas Komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 177–180), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepagrįstai atsisakė patraukti šalimi Mokymo centrą ir išklausyti jo atstovų paaiškinimus, taip pat apklausti liudytoju V. P.. Todėl teismas nesiėmė priemonių visapusiškai išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Be to, skundžiamame sprendime teismas paneigė V. P. paaiškinimus, net neapklausęs jo kaip specialisto bei įvykio dalyvio, galinčio paaiškinti pratimo atlikimo ir šūvio mechanizmą, nepagrįstai ignoravo jo paaiškinimą vien remdamasis pareiškėjo nuomone.

2. Teigia, jog pagal pratimo, kurio atlikimo metu susižalojo pareiškėjas, atlikimo mechanizmą šūvis įmanomas tik esant visetui būtinų veiksmų – per anksti nuleidus saugiklį, kuris apsaugo ginklą nuo šūvio, ir uždėjus pirštą ant gaiduko, kas, traukiant ginklą jam užstrigus, sąlygoja gaiduko nuspaudimą ir ginklo iššovimą. Tokie veiksmai pažeidžia saugaus elgesio pratimo atlikimo metu taisykles bei atliekami sąmoningai ir valingai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino tokių aplinkybių, taip pat nepagrįstai konstatavo, kad Išvadoje nepilnai įvertintos ginčo aplinkybės. Net ir tuo atveju, jeigu Išvada nepaaiškina visų aplinkybių, teismas turėjo tokias aplinkybes išsiaiškinti arba grąžinti Išvadą, papildomai nurodant būtinumą ištirti tam tikras aplinkybes.

3. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-773/2000, netiksliai perteikė jos turinį, klaidingai ją interpretavo. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A261-1827/2008) patvirtina, kad ginklas pats savaime kaip objektas nelaikomas padidėjusio pavojaus šaltiniu.

4. Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (bylos Nr. 3K-3-215/2008, 3K-7-59/2008), teigia, jog nagrinėjamu atveju sužalojimo ar susižalojimo bylos šalimis turėtų būti visos su įvykiu susijusios šalys.

Atsiliepimas

5. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai pagrindė sprendimo rezoliucinę dalį, nepasisakė dėl atsiliepime išdėstytų argumentų, jų nepaneigė, todėl ginčijamas sprendimas nepagrįstas.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 184–186) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teigia, jog V. P. apklausimas teismo posėdžio metu nebuvo tikslingas, nes jis, nematęs šūvio momento, negalėjo nieko papildomai paaiškinti teisme. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai į bylos nagrinėjimą neįtraukė Mokymų centro, nes jo atstovas nieko naujo, kas nenurodyta Išvadoje, negalėtų paaiškinti.

2. Apeliacinio skundo teiginiai dėl to, kad šūvis, atliekant pratimą, buvo galimas tik esant nurodytų aplinkybių visetui, o pareiškėjas elgėsi itin neatsargiai, tėra tik prielaidos, kuriomis ignoruojama, jog staigiai traukiamo ginklo užstrigimas nulėmė šūvį į pareiškėjo koją, o nei Komisariatas, nei Mokymų centras neužtikrino tinkamos ekipuotės, dėl ko ginklas ir įstrigo dėkle. Be to, apeliaciniame skunde nepateikti argumentai, pagrindžiantys didelį pareiškėjo neatsargumą, nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas šaudymo pratybose atliko kokius nors pašalinius veiksmus ar kitaip ignoravo atsargaus elgesio standartus.

3. Apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota byloje Nr. A261-1827/2008, nėra susijusi su nagrinėjamais klausimais, nurodytoje byloje nagrinėtos bylos aplinkybės yra visiškai skirtingos, nesusijusios su šios bylos aplinkybėmis.

4. Atsakovo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato praktika suformuota galiojant senoms CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso redakcijoms, be to, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsniu, vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl tokia praktika nesiremtina.

5. Remiasi ABTĮ 48 straipsniu ir teigia, jog nagrinėjamu atveju Komisariatas yra tinkamas atsakovas byloje. Tuo tarpu kadangi nagrinėjamu atveju trečiųjų asmenų, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos nėra, neaiškus apeliacinio skundo argumentas, jog byloje šalimi turėtų būti visos su įvykiu susijusios šalys.

6. Atsižvelgdamas į ABTĮ 86 straipsnį, nurodo, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pagrindinius pareiškėjo pareikštus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl visų pareiškėjo reikalavimų, o pasisakyti dėl atsakovo argumentų teismas neprivalo.

Tretysis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 187) prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka, prie jo prisideda, nes mano, kad skundas yra pagrįstas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Administracinis ginčas kilo dėl atsakovo 2009 m. balandžio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10–7–IS–44, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas buvo sužalotas tarnybos metu, tačiau tarnybinių pareigų, kurios būtų susijusios su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tuo metu jis nevykdė, todėl kompensacijos mokėjimo klausimas Statuto 40 straipsnio tvarka nespręstinas, bei įpareigojimų atlikti veiksmus.

Pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Statuto 3 straipsnio 7 dalis). Statute numatytas tarnybos ypatumų kompensavimo principas įgyvendinamas Statute ir su jo įgyvendinimu susijusiais poįstatyminiais teisės aktais numatytomis sąlygomis ir tvarka.

Statuto 40 straipsnio 3 dalis numato kompensacijas pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais. Pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį (byloje aktuali 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X–804 redakcija) pareigūnui kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo mokama nustačius vieną iš šių atvejų: 1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atveju nustatomas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto 40 straipsnio 5 dalis), o sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija (Statuto 40 straipsnio 8 dalis). Pagal Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 (toliau – ir Taisyklės) 3–10 punktų nuostatas dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų ištyrimo vidaus tarnybos įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas nustatyti priežastinį ryšį ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, ar tarnybinių pareigų atlikimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Taisyklių 10 punkte yra nustatyti tarnybinio patikrinimo išvados, kuri teikiama tvirtinti įstaigos vadovui, turinio reikalavimai, tarp jų – nurodyti ar yra nustatytas priežastinis ryšys, ar teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija (Taisyklių 10.6 punktas). Skundžiamoje išvadoje į Statuto 40 straipsnio 3 dalyje ir Taisyklių 10 punkte nurodytus klausimus yra atsakyta.

Pareiškėjo susižalojimo aplinkybės yra nustatytos ir dėl jų ginčo nėra. Būdamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Autotransporto priemonių grobimo tyrimo skyriaus pareigūnu (tyrėju), susižalojo (persišovė dešinę koją) Lietuvos policijos mokymo centre 2008-12-03 vykusių šaudymo pratybų metu. Į mokymus V. J. buvo pasiųstas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos viršininko 2008-11-28 įsakymu Nr. 10–AK–246 „Dėl siuntimo į kvalifikacijos tobulinimo kursus Vilniuje“.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ir paties pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdžio metu, vykusių šaudymo pratybų metu, traukdamas ginklą iš dėklo, nuspaudė saugiklį ir persišovė dešinę koją. Atsakovas Išvadoje teisingai pažymėjo, jog pats šaudymas iš ginklo negali būti vertinamas kaip tarnybinių pareigų atlikimas, kuris susijęs su padidintu pavojumi pareigūno gyvybei arba sveikatai. Tai reiškia, jog šiuo atveju pats ginklas kaip padidinto pavojaus šaltinis ir naudojimasis juo pratybų metu negali būti siejamas su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme. Taigi galima teigti, jog pareiškėjas, dalyvaudamas šaudymo pratybose, kaip ir įprastu būdu vykdė jam priskirtas funkcijas, t. y. nesant būtinos sąlygos (padidėjusio pavojaus gyvybei arba sveikatai) teisei į kompensaciją įgyvendinti. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog tarnybinės funkcijos buvo atliekamos neįprastomis sąlygomis, t. y. esant padidėjusiam pavojui ar padidėjusiai rizikai sveikatai ar gyvybei. Kitaip sakant, tarnybinių funkcijų atlikimas nebuvo priežastiniame ryšyje su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei. Analogiškai ši Statuto nuostata aiškinama ir taikoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–193/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502–2258/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–263/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–1987/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261–1827/2008 ir kt.).

Atsižvelgdama į bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas (Statuto 40 straipsnio 3 dalį), teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo susižalojimas tarnyboje negali būti laikomas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei, taip pat nėra pagrindo išvadai padaryti, kad sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas susižalojo atlikdamas tarnybines pareigas, tačiau jo susižalojimas nepriskirtinas nei vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti Statuto 40 straipsnyje numatytą kompensaciją. Byloje nėra duomenų, kad V. J. sveikata buvo sutrikdyta kitų asmenų poveikiu iš šalies dėl atitinkamų teisėtai atliktų jo veiksmų vykdant tarnybines pareigas ar atitinkamo statuso vidaus tarnyboje.

Tais atvejais, kai pareigūno sveikata sutrikdoma tarnybos metu arba jam vykdant tarnybines pareigas, tačiau ne Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais (nėra būtinų sąlygų, t. y. padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos sveikatai arba kitų asmenų poveikio iš šalies dėl atitinkamų pareigūno teisėtai atliktų veiksmų), pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato Statuto 41 straipsnis ir valstybinio socialinio draudimo santykius reguliuojantys teisės aktai.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei vertino faktines bylos aplinkybes, priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. J. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas SutkevičiusVirgilijus Valančius