Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui R. Ž. dėl žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas į teismo posėdį neatvyko. Atsakovo prašymas atidėti teismo posėdį gautas į bylą po posėdžio 13.56 val., todėl byla išnagrinėta atsakovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuostolių atlyginimo regreso teise dėl kitoje E. S. valstybėje kilusios eismo įvykio, kuriame dalyvavo neapdrausta Lietuvos Respublikoje registruota ir civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemonė.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad 2015-02-14 J. K. dėl D. G., vairavusio transporto priemonę HONDA CB 500, valst. Nr. 973AS, kaltės įvyko eismo įvykis su transporto priemone BMW 3-(duomenys neskelbtini), valst. Nr. YK11XBS (1t., b.l. 19, 20, 27, 28, 61, 62). Nustatyta, kad buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija (1 t., b. l. 61, 62, 63, 64, 65, 66). Eismo įvykio dieną atsakovas buvo transporto priemonės HONDA CB 500, valst. Nr. 973AS, savininkas (1t., b.l. 10), t.y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė HONDA CB 500, valst. Nr. 973AS, nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos. Kuomet eismo įvykio kaltininko vairuojama transporto priemonė nėra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais: administruoja žalą ir ją atlygina nukentėjusiems asmenims; atlyginęs žalą nukentėjusiems asmenims, pateikia reikalavimą grąžinti išmokėtas sumas bei atlyginti dėl žalos administravimo patirtas išlaidas žalą sukėlusios neapdraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui.

Ginčo eismo įvykis įvyko D. B. ir jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, tuo pagrindu D. B. nacionalinis draudikų biuras (MOTOR INSURERS' BUREAU - UK) vykdė žalos administravimą bei, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 straipsniai), atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 4686,74 GBP sumai ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui (1 t., b. l. 13-18), kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė delegavo pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnis) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, 2015-12-09 sumokėjo D. B. nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 4686,74 GBP (6445,80 euro) (1 t., b. l. 14,85), ir, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens (šiuo atveju - atsakovo) arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju - atsakovo), 2016-01-27 raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti D. B. nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 6445,80 euro (1 t., b. l. 86).

D. T. priemonių draudikų biuro sumokėtos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokos išreikalavimo pagal atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį.

J. T. Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. rekomendacijoje pasiūlyta Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo. Šios rekomendacijos pagrindu įkurta Žaliosios kortelės sistema, kurios nariai – nacionaliniai draudikų biurai, tarpusavyje bendradarbiaujantys žalos administravimo ir atlyginimo klausimais tarpvalstybinių sutarčių pagrindu. Nacionalinių draudikų biurų veiklą koordinuoja nacionalinių draudikų biurų įkurta Biurų taryba. Nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygas nustato Biurų tarybos vidaus nuostatai (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai), kuriuos priėmė Biurų taryba 2002 m. gegužės 30 d. vykusioje Generalinėje asamblėjoje. Bendradarbiavimo nuostatų tikslas – reglamentuoti nacionalinių draudikų tarpusavio santykius, vykdant pirmiau nurodytą JT rekomendaciją (Bendradarbiavimo nuostatų 1 straipsnis). Tai, kad Bendradarbiavimo nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti, įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje, kur nurodyta, kad Bendradarbiavimo nuostatai yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės. Atsižvelgiant į tai, Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta E. S. (ES) antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. E. P. ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Į. B. nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

V. E. ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų susitarimu, kuris pridėtas prie Komisijos sprendimo 2003/564/EB, nacionaliniai draudikų biurai suteikia abipusius įgaliojimus kitiems pasirašiusiems biurams savo vardu ir savo narių vardu draugiškai sureguliuoti bet kokią žalą ir sutikti pasinaudoti bet kokiu, teisminiu ar neteisminiu procesu, po kurio būtų atlyginta su autoavarija susijusi žala (Susitarimo 2 straipsnis). Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, kai biurui pranešama apie jo veiklos šalies teritorijoje įvykusią autoavariją, į kurią pateko kitos šalies transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes ir kuo greičiau informuoja draudiką ar atitinkamą nacionalinį draudimo biurą. Visas žalas biuras administruoja savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą transporto priemonę apdraudusio draudiko arba atitinkamo nacionalinio biuro interesais. Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu (net kai remiamasi kitoje šalyje taikomomis teisės aktų nuostatomis) ir žalos sureguliavimu, tačiau esant aiškiai išreikštam prašymui informuoja draudiką arba atitinkamą draudimo biurą prieš priimdamas galutinį sprendimą (Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). P. B. nuostatų 10 straipsnį biurai abipusiškai garantuoja atlyginti mokėtinas sumas, susijusias su bet kokia autoavarija, į kurią pateko transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra tos valstybės teritorijoje.

Nagrinėjamu atveju D. B. įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą administravo bei ją atlygino D. B. nacionalinis draudikų biuras, t. y. subjektas, kuris yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje, t. y. D. B., galiojančiais teisės aktais (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 punktas). D. B. nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus bei į D. B. galiojančių teisės aktų nuostatas, nustatė visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti, žalos dydį ir atlygino neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą bei pateikė reikalavimą Biurai, kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė delegavo pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą. Teismų praktikoje suformuluota, kad eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikti raštai bei dokumentai, susiję su eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai - turintys didesnę įrodomąją galią (Civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalis, T. T. byla Nr. C-188/89, Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-472-221/2015). Tuo tarpu Biuro, kaip subjekto, išmokėjusio išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui (šiuo atveju - D. B. nacionaliniam draudikų biurui), atgręžtinio reikalavimo teisė įtvirtinta Lietuvos teisės aktuose - TPVCAPDĮ (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas gindamas savo poziciją nurodė, kad Biuras nepateikė įrodymų, kad draudimo išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į D. B. teisės aktus. T.y. atsakovui ginčijant jo atsakomybės pagal eismo įvykio valstybės narės teisę pagrįstumą, ieškovui tenka pareiga įrodyti faktinę aplinkybę, kad savo TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą kompensuoti kitos valstybės draudikų biurui jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais. Be to, pagal Civilinio kodekso taisykles kreditoriui pasinaudojant regreso ar subrogacijos teise, skolininkas turi teisę pasinaudoti visais atsikirtimais, kuriuos būtų turėjęs prieš pirminį kreditorių. Be to, ieškinyje nėra pateikta J. K. teisės aktų ir praktikos išaiškinimų, taip pat išsamių eismo įvykio aplinkybių, kurioms šie teisės aktai buvo taikomi, tuo būdu ieškinys yra nepagrįstas.

Lietuvos A. T. (toliau – LAT) yra konstatavęs, kad tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis ne Lietuvos, o eismo įvykio šalies (šiuo atveju — D. B.) teisės normomis ir pagal eismo įvykio Šalies (šiuo atveju - D. B.) teisę nustatytomis aplinkybėmis (LAT 2014-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014).

D. B. nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalį, 2015-02-14 D. B. įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą administravo visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalies (nagrinėjamu atveju -D. B.) galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį draudimą, civilinę atsakomybę bei žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims.

D. B. nacionalinis draudikų biuras buvo išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu, civilinės atsakomybės nustatymu bei žalos administravimu (Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalis; LAT 2014-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Apeliacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad biuras „...neturi pareigos revizuoti...“ D. B. nacionalinio draudikų biuro nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumo ir teisėtumo (Vilniaus apygardos teismo 2015-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2227- 866/2015).

Be to, D. B. nacionalinio draudikų biuro pateikti raštai bei dokumentai, susiję su D. B. įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai - turintys didesnę įrodomąją galią ((duomenys neskelbtini) str. 2 d.) (1t., b.l. 19-70).

Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių D. B. nacionalinio draudikų biuro reikalavimus pagrindžiančius įrodymus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas pateikė prašomos priteisti sumos – 4686,74 GBP detalizaciją su priedais, iš kurios matyti, kad 4075,43 GBP reikalavimą sudaro kompensacija už turto apgadinimą (darbas servise ir dalių kaina) ir 611,31 GBP administravimo mokestis (1t., b.l. 15, 16). Ieškovas teikė į bylą rašytinius įrodymus, kuriuos gavo iš D. B. transporto priemonių draudikų biuro, bei D. B. taikomus teisės aktus, nagrinėjant minimą situaciją (2 t., b.l. 54-85).

Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

Teismas pažymi, kad visų pirma atsakovas, kaip teisėtas transporto priemonės savininkas neįvykdė pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties.

Atsakovas teigė, kad D. G. ir jo kaltę dėl eismo įvykio, kurioje dalyvavo transporto priemonė, nurodė ieškovas, todėl pagal Civilinio proceso taisykles jis privalo ir tiksliai įvardinti asmenį dalyvavusį eismo įvykyje, o ne tik nurodyti, kad „tikslūs duomenys nežinomi“. Be to, atkreipė dėmesį, kad transporto priemonės registravimas atsakovo vardu buvo formalus, to paprašius ieškovo darbdaviui - D. G.. Transporto priemonė buvo už D. G. lėšas ir jo naudojama, atsakovas transporto priemonės nenaudojo nei vienos dienos. Pagal TPVCAPDĮ nuostatas atsakovas privalėjo drausti transporto priemonę, tačiau būtina išsiaiškinti kokiomis aplinkybėmis ji buvo registruota atsakovo vardu, ar transporto priemonės valdymas nebuvo neteisėtas. Be to, pagal D. G. žodžius, jis yra sumokėjęs 1200 GBP tretiesiems nukentėjusiems asmenims, todėl ši aplinkybė taip pat turėtų būti ištirta, nes tokiu atveju, priteistina suma mažėtų. Teismas atkreipia dėmesį, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti ((duomenys neskelbtini) str.), tačiau atsakovas nepateikė jokių minėtus teiginius pagrindžiančių įrodymų, todėl teismas sutinka su ieškovo pozicija, kad atsakovo teiginiai vertintini kritiškai. Be to, iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017-02-21 įpareigojo atsakovą iki 2017-03-15 pagrįsti argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime į ieškinį, t.y. nurodyti D. G. asmens kodą bei gyvenamosios vietos adresą (2 t., b.l. 53), tačiau atsakovas minėto teismo įpareigojimo neįvykdė. Darytina išvada, kad pats atsakovas atsisakė bendradarbiauti, t.y. teikti svarbius bylos nagrinėjimui duomenis (CPK 7, 8 str.).

Kadangi, kaip teigė ir pats atsakovas, atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir todėl neturi galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo, teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame Biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Bendradarbiavimo nuostatus atlygintą žalą, turi iš esmės vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus. Bylos nagrinėjimo metu atsakovui buvo suteikta galimybė išdėstyti savo poziciją ir teikti tai pagrindžiančius įrodymus, kuriuos teismas vertino kartu su visa bylos medžiaga. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad D. B. nacionalinis draudikų biuras ieškovui pateikė pakankamus draudimo ir žalos atlyginimo teisės aktų reikalavimus atitinkančius atlygintinos žalos didį pagrindžiančius dokumentus.

Lietuvos A. T. yra išaiškinęs, kad atgręžtinis Draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei LR TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad LR TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (pvz. Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010; Lietuvos A. T. 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1). TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi įtvirtinta Draudikų biuro teisė pareikšti reikalavimą savininkui ir kaltininkui kaip solidariesiems skolininkams koreliuoja su TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys (transporto priemonės savininkai) ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda ne tik dėl žalos padarymo, bet ir dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. Pagal TPVCAPDĮ nuostatas Draudikų biuras yra prilyginamas draudikui, tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas padaro žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims naudodamas neapdraustą transporto priemonę. Iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė yra vykdytina pirmiau nei deliktinė (subsidiarus santykis), tai reiškia, jog nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, nepriklausomai nuo to, kokiomis aplinkybėmis nukentėjusiajam yra padaryta žala. Taigi draudikas prievoliniuose transporto priemonės valdytojo padarytos žalos atlyginimo santykiuose yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą neviršijant TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų ribų padengti nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius. Tuo atveju kai žala padaroma naudojant neapdraustą transporto priemonę, nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius padengia Draudikų biuras. Įvykdžius šią prievolę, deliktiniai teisiniai santykiai tarp nukentėjusiojo ir transporto priemonės valdytojo (savininko) pasibaigia (Civilinio kodekso 6.123 straipsnis) ir tik TPVCAPDĮ 22 ir 23 straipsnyje nurodytais pagrindais kyla nauja prievolė, siejanti draudiką (Draudikų biurą) ir atsakingą už žalą asmenį. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Biuras, išmokėjęs kitos E. S. (Europos E. E.) valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas. (Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-244-280/2013).

Atsižvelgdama į nurodytas ir byloje nustatytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad Biuras, išmokėjęs kitos E. S. valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, remdamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalimi, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakovo tiek kaip iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, tiek kaip iš atsakingo už žalos padarymą asmens.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju teismas ieškinį patenkina. Ieškovas patyrė 375,78 eurus bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 182,78 eurai už vertimo paslaugas ir 193,00 eurai žyminio mokesčio ir kurios priteistinos iš atsakovo ieškovo naudai.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovo nepriteistinos, kadangi neviršija 3 eurų dydžio (Teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ , Civilinio proceso kodekso 92 straipsnis).

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės- ieškovo LT Transporto priemonių draudikų biuro reikalavimams užtikrinti areštuotos atsakovo R. Ž. lėšos, priklausančios atsakovui ir esančios pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, 6445,80 eurų sumai, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis, paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (1 t., b.l. 90, 91).

V. C. proceso kodekso 259, 269-270, 279, 307 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo R. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, j. a. k. (duomenys neskelbtini), naudai 6445,80 eurų (šešis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt penkis eurus 80 ct) nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos 6445,80 eurų sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017-01-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 375,78 Eur (tris šimtus septyniasdešimt penkis eurus 78 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovo R. Ž. lėšoms iki šio teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.