Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Naideka“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1476-940/2017 pagal ieškovės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Verslo idėja“ ieškinį atsakovei UAB „Naideka“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, UAB „cargoGO TTS“ dėl skolos, delspinigių, skolos išieškojimo išlaidų, procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė MB „Verslo idėja“ teismo posėdyje žodžiu patikslinusi savo reikalavimus prašė iš atsakovės priteisti 638,74 Eur skolą, 50,99 Eur delspinigius, 147,18 Eur skolos išieškojimo išlaidas, 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad tarp atsakovės ir trečiojo asmens 2014 m. vasario 19 d. buvo sudaryta Techninio aptarnavimo ir remonto paslaugų teikimo sutartis. Nuo 2016 m. birželio 28 d. atsakovė netinkamai vykdė savo prisiimtus įsipareigojimus atsiskaityti už prekes ir/ar paslaugas.2016 m. gruodžio 30 d. tretysis asmuo perleido reikalavimo teisę ieškovei į 2 943,60 Eur dydžio atsakovės skolą. Po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo atsakovė dalį skolos apmokėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės UAB „Naideka“ 638,74 Eur skolą, 50,99 Eur delspinigius, 6 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos 689,73 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. sausio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15,60 Eur žyminį mokestį ieškovės MB „Verslo idėja“ naudai. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovės 9,50 Eur pašto išlaidas į valstybės pajamas.Nurodė, kad ginčo dėl skolos likučio - neapmokėtos 638,74 Eur sumos dydžio byloje nėra. Atsakovė pripažįsta, kad pagal PVM sąskaitą faktūrą serijos DEIL Nr. 000025 nepamokėjo 638,74 Eur, tačiau nurodo, kad buvo sumokėta tik 223,39 Eur, nes trečiajam asmeniui 2017 m. sausio 17 d. buvo išrašyta sąskaita 638,64 Eur sumai už grąžintus nekokybiškus akumuliatorius, todėl atsakovė nėra skolinga trečiajam asmeniui ir reikalavimo sutartis negalėjo būti sudaryta. Byloje pateikti įrodymai (išrašai iš balanso, paties atsakovo pateikti mokėjimo pavedimai) patvirtina, kad dalį PVM sąskaitų faktūrų, dėl kurių pradelsto apmokėjimo tretysis asmuo perleido reikalavimo teisę ieškovei, atsakovė apmokėjo 2017 m. sausio 5 d., 2017 m. sausio 13 d. ir 2017 m. sausio 27 d., t. y. jau po 2016 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, todėl atsakovės teiginiai, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dieną – 2016 m. gruodžio 30 d., atsakovė nebuvo skolinga trečiajam asmeniui yra nepagrįsti ir atmestini. Teismas pažymėjo, kad priešieškinio byloje, savarankiško reikalavimo atsakovė nereiškė, o teismas iš byloje surinktų duomenų ex officio tokios išvados, kad reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, taip pat negali padaryti. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir pradinė kreditorė UAB „cargoGO TTS“ laisva valia sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuri nėra atsakovės nuginčyta ir galioja visa apimtimi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau -CK) 6.227 straipsnis). Teismas sprendė, jog nors byloje nėra rašytinių įrodymų patvirtinančių, kad 2017-01-04 pranešimas – raginimas buvo įteiktas atsakovei nurodytomis ieškovės ryšio priemonėmis, tačiau atsakovė apie reikalavimo perleidimą informuota procesine forma pagal civilinio proceso taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 135, 142 straipsniai). Byloje nustatyta, kad iki ieškinio pareiškimo teisme atsakovė nebuvo įvykdžiusi reikalavimo pradinei kreditorei UAB „cargoGO TTS“. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, t. y. kai skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, teismas sprendžia, kad cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka, laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Tai skolininko teisių nevaržo labiau negu apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo. Šiuo atveju skolininko informavimas apie reikalavimo perleidimo sutarties buvimą ir jos pateikimas skolininkui kartu su ieškiniu, reikalaujant patenkinti reikalavimą, neriboja skolininko teisių ir gynybos priemonių. Teismas atmetė atsakovės argumentus (CPK 12, 178 straipsniai), kad ji turėjo galiojantį priešpriešinį reikalavimą trečiajam asmeniui. 2017 m. birželio 6 d. pažymoje nurodyta, kad atsakovė grąžino akumuliatorius pagal sąskaitą DEI016102 iš 2015 m. birželio 19 d., kai ginčo sąskaita DEIL Nr. 000025 buvo išrašyta – 2016 m. liepos 18 d. Šių duomenų prieštaringumo atsakovės atstovas paaiškinti negalėjo. Pateikti susirašinėjimai elektroniniu paštu, taip pat neįrodo, kad akumuliatoriai buvo grąžinti ir tretysis asmuo juos priėmė. Priešingai, iš pateikto susirašinėjimo matyti, kad tretysis asmuo sąskaitą priimti atsisakė. Teismas taip pat atmetė atsakovės argumentus dėl tarpusavio įskaitymo negalimumo ir CK 6.130 - 6.140 straipsnių nuostatų taikymo. Byloje nenustatyta, jog ieškovė ar tretysis asmuo būtų atlikę priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Atsakovės mokėjimai buvo įskaityti neapmokėtoms PVM sąskaitoms faktūros padengti, t. y. atsakovės įsiskolinimui apmokėti. Ieškovės atstovė nurodė, kad pateiktuose mokėjimo išrašuose atsakovė mokėjimo paskirtyje nurodė sąskaitų, kurias apmoka, numerius. Remiantis jais ir buvo įskaitomos sumokėtos lėšos. Teismui nėra pagrindo nesivadovauti šiais ieškovės atstovės paaiškinimais, kuriuos patvirtina ir išrašai iš trečiojo asmens balanso, kadangi nurodyti skaičiai mokėjimo paskirtyje sutampa su sąskaitų numeriais. Teismas vertino, kad atsakovei atlikus mokėjimus įmokos buvo paskirstomos pagrindinių skolų padengimui, o delspinigiai buvo skaičiuojami už kiekvieną PVM sąskaitą faktūrą iki tos dienos kai buvo gauti mokėjimai. Taigi nėra pagrindo spręsti, jog ieškovės apskaičiuota delspinigių suma (50,99 Eur), atsakovei netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, yra nepagrįsta (CK 6.70, 6.71, 6.205 straipsniai). Kadangi pradinis kreditorius perleido naujajam kreditoriui (ieškovei) ne tik skolą, bet ir visas su šiuo reikalavimu susijusias teises, reikalavimas priteisti 50,99 Eur delspinigių laikytinas pagrįstu ir yra tenkintinas. Teismas sprendė, jog tai, kad dalį skolos po reikalavimo perleidimo sutarties atsakovė sumokėjo UAB „cargoGO TTS“ neturi teisinės reikšmės ieškovės reikalavimo pagrįstumui, kadangi ieškovė sumažino savo reikalavimų apimtį suma, kurią atsakovė sumokėjo pradiniam kreditoriui. Byloje ginčo, kad dalis skolos po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo buvo sumokėta pradinei kreditorei, t. y. trečiajam asmeniui taip pat nėra. Todėl ši aplinkybės nešalina atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove, už trečiojo asmens suteiktas paslaugas ir prekes, dėl kurių apmokėjimo reikalavimo teisė yra perleista.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Naideka“ prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, todėl priimtas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Esminiai reikalavimo perleidimo sutarties pažeidimai, kurie šią sutartį daro niekine, teismo vertinti formaliai arba iš viso palikti nevertintais, todėl byla išnagrinėta neatskleidus bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Teigia, jog teismas tenkino ieškinį asmens, neturinčio reikalavimo teisės. Civilinė sutartis, paprastai, teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims bei tretiesiems asmenims sukuria tik tuomet, jei sutartimi susitarta dėl visų pagrindinių sutarties sąlygų. Kaina yra esminė atlygintinės sutarties sąlyga. Kol šalys tinkamai neišsprendė kainos klausimo, laikoma, kad sutartis nesudaryta, o reikalavimo teisė negali būti perduodama ir nepereina naujajam kreditoriui. Mano, kad reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinis sandoris. Nesutinka su teismo išvada, kad tai, jog sutartyje nenurodyta sutarties kaina, yra neesminis trūkumas.Teigia, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra tai, kad teismas nemotyvavo ir teisiškai neargumentavo savo išvados, kad reikalavimo perleidimo sutartis, neturėdama dalyko yra teisėta, galiojanti ir vykdytina (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Sutartis neturinti dalyko (o 2016 m. gruodžio 30 d. sutartyje nesusitarus dėl perleidžiamos reikalavimo teisės kainos kaip tik jo nėra) yra niekinė nuo sudarymo momento, todėl nesukuria teisinių pasekmių nei ją pasirašiusiems, nei skolininkui.Pažymi, jog teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog reikalavimo perleidimo sutarčiai taikomi didesni informatyvumo, tikslumo, aiškumo ir kiti kriterijai negu įprastai dvišalei sutarčiai, kadangi joje du asmenys susitaria ne tiek dėl pasirašiusiųjų sutartį teisių ir pareigų, o dėl trečiojo asmens - skolininko pareigų, ir tai nulėmė neteisingą bylos išsprendimą.Teigia, jog į bylą nebuvo pateiktas trečiojo asmens padalinio vadovo M. A. įgaliojimas pasirašyti reikalavimo perleidimo sutartį. Teismas, neturėdamas šio dokumento, negalėjo konstatuoti, kad sutartis sudaryta teisėtai ir yra galiojanti.Nurodo, kad teismas pažeidė materialinę teisės normą, įtvirtintą CK 6.101 straipsnyje. Reikalavimo perleidimo teisė gali kilti iš sutarties, ir nesant jos tinkamai sudarytos, be jokio paaiškinimo, argumentų ir vertinimų teismas ją laikė sudaryta tinkamai.Mano, kad kreditorius neturi teisės iš kelių savarankiškų reikalavimų padaryti („sulipdyti“) vieną. 2016 m. gruodžio 30 d. sutartyje, nei priede - skolos priėmimo perdavimo akte Nr. l nedetalizuota, kokios konkrečios sąskaitos sudaro reikalavimą. Tenurodyta, kad perleidžiama pagrindinė skola pagal 8 PVM sąskaitas-faktūras laikotarpyje nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. gruodžio 17 d. sudaro 2 943,60 Eur. Nėra pridėta ne tik sąskaitų kopijų, tačiau nėra netgi nurodyti tų sąskaitų numeriai.Pažymi, kad pradiniu ieškiniu reikalaujama priteisti mažiau kaip pusė tariamai nupirktos sumos – 1 371,98 Eur, o galutiniame variante tik 689,73 Eur.Mano, kad 8 PVM sąskaitos faktūros yra savarankiški aštuoni reikalavimai, kurie kildinami nors ir iš vienos sutarties, tačiau atsiradę skirtingu laiku, todėl jau vien dėl delspinigių skaičiavimo į vieną bendrą reikalavimą negali būti jungiami. Kiekvienas reikalavimas galėjo būti perleistas atskirai, bet ne visi kartu.Nurodo, kad neaišku, kuo remiantis padaryta išvada, kad dalis reikalavimo liko iš sąskaitos faktūros Nr. 000025, kuria reikalaujama sumokėti 862,03 Eur, o ne iš kitų sąskaitų-faktūrų, kai galutinė ieškinio suma tik 689,73 Eur.Teigia, jog teismas padarė procesinį pažeidimą, leisdamas ieškovei pakeisti ieškinio dalyką ir pagrindą žodžiu teismo posėdyje. Ieškinio dalykas pakeičiamas CPK 141 straipsnyje nustatyta tvarka - iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo, nustatytos formos prašymo pateikimas. Procesinio dokumento taisymas, šalinant jo trūkumus, tikslinant jį ir panašiai atliekami taip pat tik raštu.Mano, kad bylos išnagrinėjimas nesilaikant procesinių normų reikalavimų lėmė teisės į teisingą teismą principo, įtvirtinto Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, esminį pažeidimą.

Ieškovė MB „Verslo idėja“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo atsakovės UAB „Naideka“ apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantė nepateikė jokių svarių įrodymų, argumentų ir etc., dėl ko ieškinį reiktų atmesti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylos esmę, ištyrė įrodymus ir šalių parodymus byloje bei priėmė motyvuotą sprendimą.Pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir/ar perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti, byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais. Šiuo atveju toks pagrindas nekonstatuotinas.Nurodo, kad atsakovė byloje nepateikė įrodymų, kad reikalavimas trečiajam asmeniui yra įvykdytas ar nepagrįstas, todėl šalys (UAB „cargo GO TTS“ ir MB „Verslo idėja“) turėjo pagrindą sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį.Teigia, jog reikalavimas turi būti apibrėžtas ne absoliučiai, o pakankamai, t. y. jo atsiradimo momentu mažiausiai turi būti aiškūs jo turinys ir skolininkas. Visos nurodytos sąlygos yra užtikrintos, todėl reikalavimo perleidimą galima laikyti galiojančiu.Pažymi, kad dėl apeliantės argumento, jog perleidimo sutartyje nėra nustatyta kaina, palaiko pirmos instancijos teismo poziciją. Sutartis negali būti laikoma neatlygintina, juolab, kad pačioje sutartyje nustatytas terminas atsiskaitymui. Kaip sutarties šalys vykdys savo įsipareigojimus, kylančius iš reikalavimo perleidimo sutarties yra tos sutarties šalių reikalas.Mano, kad apeliantė netinkamai traktuoja Lietuvos Aukščiausio Teismo suformuluotą praktiką kitose bylos ir sutarties kainą prilygina sutarties dalykui. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas (CK 6.159 straipsnis), kuriuo sukuriamos abiejų šalių prievolės. CK 6.3 straipsnis aiškiai nurodo, kas gali būti prievolių dalyku. Nagrinėjamu atveju sutarties dalykas buvo aiškiai suformuluotas. Teigia, jog tai, kad reikalavimo perleidimo susitarimas buvo pasirašytas ne UAB „cargoGO TTS“ vadovo, o įgalioto asmens, niekaip nesusieję su atsakove. Sutarties galiojimą ir reikalavimo perleidimo faktą teismui taip pat patvirtino ir trečiasis asmuo 2017 m. vasario 28 d. atsiliepime dėl įtraukimo į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Atkreipia dėmesį, kad atsakovė apeliaciniu skundu skųsdama sutartinius, galiojančius sandorius išeina už ieškinio ribų.Pažymi, jog ieškinio reikalavimus tikslino pasirengimo bylos nagrinėjimui procese. Siekdama veikti sąžiningai, teismui savo iniciatyva pateikė įrodymus, kad atsakovė dalį prievolių yra įvykdžiusi, sumažino ieškinio sumą atitinkamai įmokėtoms sumoms.Mano, kad tai, jog kreditorė elgėsi apdairiai, sąžiningai ir etiškai skolininkės atžvilgiu negali būti panaudotą prieš pačią kreditorę. Nors iš apeliacinio skundo ir galima būtų suprasti, kad atsakovė nesutinka su sumažinta suma, nors pati atliko mokėjimus, ir jų neginčijo.Taip pat mano, kad atsakovė apeliaciniu skundu bando tik užvilkinti savo prievolių įvykdymą, todėl tai laikytina piktnaudžiavimu savo procesinėmis teisėmis.

Atsiliepimo į atsakovės UAB „Naideka“ apeliacinį skundą tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „cargoGO TTS“ teismui nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, ieškovės, atsakovės atstovų paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų pagrindu padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų visų nebekartoja, tačiau pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų. Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo tenkinti ieškovės reikalavimai priteisti iš atsakovės skolą, delspinigius, procesines palūkanas pagal atsakovės ir trečiojo asmens sudarytą techninio aptarnavimo ir remonto paslaugų teikimo sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi tretysis asmuo UAB „cargoGO TTS“ perleido ieškovei MB „Verslo idėja“ kreditoriaus teises pagal 8 PVM sąskaitas faktūras 2 943,60 Eur sumai, įskaitant ir prievolių vykdymo užtikrinimui nustatytas teises, išrašytas 2016 m. birželio 28 d. – 2016 m. gruodžio 17 d. laikotarpyje pagal 2014 m. vasario 19 d. trečiojo asmens ir atsakovės sudarytą Techninio aptarnavimo ir remonto paslaugų teikimo sutartį Nr. 14/02/20-1. Dalį sąskaitų atsakovė po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo apmokėjo, sumas pervesdama į trečiojo asmens, t. y. pradinės kreditorės sąskaitą. Pagal atsakovės atliktus mokėjimus bylos nagrinėjimo metu ieškovė patikslino ir atitinkamai sumažino savo reikalavimus ir prašė iš atsakovės priteisti 638,74 Eur sumą pagal pilnai neapmokėtą PVM sąskaitą faktūrą serijos DEIL Nr. 000025. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas ginčo dėl skolos likučio - neapmokėtos 638,74 Eur sumos dydžio byloje nėra. Aplinkybės, kad ši suma yra neapmokėta apeliantė apeliaciniu skundu neginčija.Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu patenkintu ieškovės reikalavimu priteisti skolą, teigdama, jog reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė, jos esminis trūkumas yra kainos nenurodymas ir pasirašymas neįgalioto trečiojo asmens padalinio vadovo M. A..Išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad priešieškinio byloje, savarankiško reikalavimo atsakovė nereiškė, ir teismo išvadai, kad iš byloje surinktų duomenų teismui ex officio nėra pagrindo konstatuoti, kad reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, dėl absoliutaus sutarties negaliojimo. Pažymėtina, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitaria dėl visų esminių sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis), o jeigu pagal įstatymą sutartis turi būti tam tikros formos, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalių susitarimas pareikštas įstatymų reikalaujama forma (CK 6.181 straipsnio 4 dalis).Dėl reikalavimo perleidimo sutarčiai keliamų reikalavimų pažymėtina, kad pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Pagal CK 6.103 straipsnio normą reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir pagrindinei prievolei. Draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas, arba reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.102 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, taip pat yra nurodęs, kad, vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-759/2003; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė įstatyme ir kasacinio teismo praktikoje nurodytiems aspektams įvertinti reikšmingas faktines aplinkybes, jų vertinimas išsamiai išdėstytas skundžiamame teismo sprendime.Reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovė įsipareigojo atsiskaityti su pradine kreditore per septynias dienas nuo skolos išieškojimo (sutarties 1.3 punktas). Šalys patvirtino, kad gaunama/mokama kaina už perleidžiamus/perimamus reikalavimus atitinka kiekvienos iš jų valią, susitarimą ir interesus (sutarties 3 .1.7., 4.1.3. punktai). Be kita ko, sutartyje nurodyta, kad pradinė kreditorė įsipareigoja neatskleisti skolininkei (atsakovei) informacijos, susijusios su perleidžiamo reikalavimo sutartine kaina, mokėjimo tvarka ir terminais, nustatytais priėmimo – perdavimo aktuose prie šios reikalavimo perleidimo sutarties (sutarties 3.1.11. punktas). Iš sutarties teksto, ieškovės atstovės paaiškinimų akivaizdu, kad reikalavimo perleidimo sutarties šalys susitarė dėl sutarties kainos, tik nenurodė jos sutarties tekste ir teismui pateiktame Skolos priėmimo – perdavimo akte Nr. 1. Iš aukščiau aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad sutarties kainos nurodymas sutartyje nėra esminė, atitinkamai privaloma sutarties sąlyga, todėl konkrečios sutarties kainos nenurodymas, šiuo atveju pagrindiniame sutarties tekste, nedaro jokios įtakos reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumui ir galiojimui ir nesukelia sutarties absoliutaus negaliojimo pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus, kad Reikalavimo perleidimo sutartis pasirašyta trečiojo asmens padalinio vadovo M. A., o ne įmonės vadovės. Visų pirma, tretysis asmuo pateiktame atsiliepime į ieškinį patvirtino, kad skolinį reikalavimą į atsakovę perleido ieškovei 2016 m. gruodžio 30 d. sutartimi. Antra – šio argumento atsakovė nenurodė pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo vertinti šio apeliantės argumento ir dėl jo plačiau nepasisako (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis).Atmestini apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes teismas nemotyvavo ir teisiškai neargumentavo savo išvados, kad reikalavimo perleidimo sutartis yra teisėta, galiojanti ir vykdytina.Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra tada, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). CPK 270 straipsnyje apibrėžtas teismo sprendimo turinys, nustatyta teismo pareiga motyvuoti sprendimą glausta forma (4 dalis). Kasacinis teismas, formuojantis teismų praktiką, yra pasisakęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu skundžiamas teismo sprendimas yra motyvuotas, atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus: išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai, kad teismo sprendimo motyvai yra nepalankūs apeliantei, nereiškia, kad sprendimas yra nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs šalių argumentus, rašytinę bylos medžiagą, nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu konstatavo, kad teismui ex officio nėra pagrindo išvadai, kad reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė. Kaip jau minėta nutarties 46 punkte atsakovė reikalavimo dėl absoliutaus ar santykinio sutarties negaliojimo nereiškė, todėl ieškovės ir trečiojo asmens sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis yra galiojanti (CK 6.227 straipsnis).Taip pat pažymėtina, kad ieškovės reikalavimas pareikštas dėl skolos, delspinigių iš atsakovės priteisimo. Ieškinio reikalavimo atžvilgiu galioja bendroji civilinio proceso taisyklė, kad bylos nagrinėjimo pirmąja instancija ribas pagal bendrąją taisyklę lemia bylos šalių pareikšti reikalavimai (ieškinio, priešieškinio dalykas) bei reikalavimų faktinis pagrindas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsakovei neįrodinėjant tinkamo ir savalaikio prievolės įvykdymo, skolos, delspinigių dydžio apeliaciniu skundu neginčijant, taip pat nenurodant argumentų, neteikiant įrodymų (CPK 314 straipsnis) dėl reikalavimo perleidimo šiuo atveju negalimumo (CK 6.102 straipsnis), skolininkės teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su reikalavimo perleidimo sutartimi, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi nei faktinės, nei teisinės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas jų plačiau neaptaria.Apeliantė teigia, jog teismas padarė procesinį pažeidimą, leisdamas ieškovei pakeisti ieškinio dalyką ir pagrindą žodžiu teismo posėdyje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ieškovo teisė keisti ieškinio pagrindą arba dalyką įtvirtinta CPK 42 straipsnyje. Tai gali būti padaryta iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko arba pagrindo pakeitimas galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (CPK 141 straipsnio 1 dalis). Tačiau bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio ar jo dalies reikalavimų, o atsakovas – kad ieškinį/jo dalį pripažįsta (CPK 140 straipsnio 1, 2 dalys). Šiuo atveju ieškovė 2017 m. balandžio 24 d. raštu pateikė ieškinio reikalavimų patikslinimą, nurodė reikalaujanti iš atsakovės 682,02 Eur skolos, 50,99 Eur delspinigių ir 147,18 Eur skolos išieškojimo išlaidų. Teismo posėdžio metu ieškovė reikalaujamos priteisti skolos sumą dar sumažino ir reikalavo priteisti 638,74 Eur. Ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo sumažintas, atsižvelgiant į tai, kad dalį prievolės atsakovė įvykdė trečiajam asmeniui po Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo ir bylos iškėlimo teisme, todėl nelaikytinas ieškinio dalyko keitimu. Reikalavimo pagrindo ieškovė nekeitė. Ieškovės reikalavimai priteisti 50,99 Eur delspinigius (didesnė suma, nei ieškinyje), 147,18 Eur skolos išieškojimo išlaidas pateikti raštu, prieš daugiau nei mėnesį laiko iki bylos nagrinėjimo iš esmės teismo posėdyje, todėl atsakovė turėjo galimybę su jais susipažinti, pasirengti gynybai ir teismo posėdyje pateikti savo argumentus dėl šių reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti, kad šiuo atveju procesinės teisės normos bei teisės į teisingą teismą principas buvo pažeisti. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad apeliantė teikdama nepagrįstą apeliacinį skundą bando užvilkinti savo prievolių vykdymą ir piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, naudodamasi ne pagal jų paskirtį, todėl jai turėtų būti taikomos CPK 95 straipsnyje numatytos teisinės pasekmės. Teismas su šiais ieškovės argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog CPK 95 straipsnyje numatytų teisinių pasekmių dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis taikymui būtinos sąlygos: dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningumas teikiant nepagrįstą skundą ar kitą procesinį dokumentą arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005). Duomenų byloje, neabejotinai patvirtinančių aplinkybę, kad apeliantė, pateikdama skundą yra nesąžininga, nėra. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo atsakovės apeliacinį skundą tenkinti, taip pat negali suponuoti išvados, jog skundą pateikusi apeliantė piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis.Vadovaudamasis tuo, kas aukščiau išdėstyta apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, atskleidė bylos esmę, tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo perleidimo sutarčiai keliamus reikalavimus, taip pat procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliantės apeliacinio skundo motyvais keisti jo nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Netenkinus apeliacinio skundo apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Duomenų apie turėtas išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.