Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos E. K. atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-3211-503/2023 pagal pareiškėjų E. K. ir T. K. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

11. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjų prašymas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu buvo laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiems asmenims, nes pareiškėjų ir jų nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystėje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018, 13, 14, 18 punktai). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017, 15 punktas). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja Europos sąjungos ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 23 punktas). Nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

13. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad abu pareiškėjai ir jų nepilnamečiai vaikai gyvena Norvegijos Karalystėje. Kadangi Norvegijos Karalystė nėra Europos Sąjungos valstybė narė, be to, Lietuvos Respublika ir Norvegijos Karalystė nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinės pagalbos šeimos bylose, jurisdikcija dėl santuokos nutraukimo turėtų būti nustatoma taikant nacionalines tarptautinės jurisdikcijos taisykles.

14. Vadovaujantis CPK 784 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų šeimos bylas nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai (to paties straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teismai taip pat yra kompetentingi nagrinėti šeimos bylas, jeigu abu sutuoktiniai yra užsieniečiai, bet jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje (to paties straipsnio 3 dalis).

15. Vis dėlto, šios nacionalinės teisės taisyklės yra taikomos ne visada. Tais atvejais, kai abi bylos šalys (t. y. abu sutuoktiniai) yra Lietuvos Respublikos (kartu ir Europos Sąjungos valstybės narės) piliečiai, nepaisant to, kad nuolatinė jų gyvenamoji vieta yra valstybėje, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė (šiuo atveju – Norvegijos Karalystė), nustatant šalį, kurios teismai turi juridikciją nagrinėti santuokos nutraukimo bylą, reikia vadovautis Europos Sąjungos teisėje įtvirtintomis teismingumo nustatymo taisyklėmis, konkrečiai – 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu nuostatomis, kuris pakeitė 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo.

16. Atsižvelgiant į tai, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti santuoką ir padalyti bendrą turtą; nustatyti tėvystę, vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką ir priteisti išlaikymą), teismas, gavęs ieškinį, visų pirma, turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 13 punktas).

17. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju abu sutuoktiniai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Norvegijos Karalystėje. Šioje šalyje gyvena ir abu šalių nepilnamečiai vaikai. Pareiškimu dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, pareiškėjai kartu prašė patvirtinti jų 2023 m. kovo 8 d. sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje, be kita ko, šalys sprendė klausimus dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo bei bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarkos nustatymo.

18. Reglamento Briuselis II ter 3 straipsnyje nustatyta, jog bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, separacija ar santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys valstybėje narėje: a) kurios teritorijoje: yra sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta; buvo sutuoktinių paskiausia įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena; yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta; tuo atveju, jeigu buvo pateiktas bendras prašymas – yra vieno iš sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta; yra prašymo pateikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu jis ten gyveno ne trumpiau kaip metus prieš pat prašymo pateikimą, arba; yra prašymo pateikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu jis ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius prieš pat prašymo pateikimą ir jis yra atitinkamos valstybės narės pilietis, arba kurios teritorijoje yra sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta; b) kurios piliečiai yra abu sutuoktiniai.

19. Nors minėto Reglamento 3 straipsnio a punkte išvardyti kriterijai įvairiais atžvilgiais grindžiami sutuoktinių nuolatine gyvenamąja vieta, kurią sprendžiant pareiškimo teismingumo klausimą pirmosios instancijos teismas laikė itin reikšminga, to pačio straipsnio dalies b punkte įtvirtintas „abiejų sutuoktinių pilietybės <...>“ kriterijus. Tai reiškia, kad, sutuoktiniai turi alternatyvią galimybę kreiptis dėl santuokos nutraukimo į teismą valstybės narės, kurios pilietybę abu turi. Kadangi pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, jie turėjo teisę dėl santuokos nutraukimo kreiptis į Lietuvos Respublikos teismą, kuris šiam klausimui nagrinėti turi jurisdikciją.

20. Dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo teismingumo spręstina vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencijos nuostatomis, reglamentuojančiomis bylų dėl tėvų pareigų tarptautinį teismingumą, kurios šalims yra tiek Lietuvos Respublika, tiek Norvegijos Karalystė.

21. Pagal 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalį (II skyrius Jurisdikcija), susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Ši nuostata įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią jurisdikciją turi tos valstybės, kurioje nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, teismas.

22. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjų vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystė, todėl vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškimo reikalavimai dėl šalių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais tarkos nustatymo, kurie priskirtini prie reikalavimų dėl tėvų pareigų, pagal bendrąją taisyklę yra teismingi vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos Norvegijos Karalystės teismams.

23. 1996 m. Hagos konvencijos 10 straipsnyje yra numatyta minėtos Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos išimtis, t. y., jurisdikcijos prorogacijos atvejai, kuomet reikalavimai dėl tėvų pareigų gali būti nagrinėjami jų santuokos nutraukimo teisme. Minėtame straipsnyje yra nurodytos tokios prorogacijos taikymo sąlygos: a) pradedant bylos nagrinėjimą, vienas iš vaiko tėvų nuolatos gyvena toje valstybėje ir vienas iš jų turi tėvų pareigas vaiko atžvilgiu, ir b) šių institucijų jurisdikciją imtis tokių priemonių pripažįsta tėvai ir bet kuris kitas asmuo, turintis tėvų pareigas vaikui, ir tai atitinka vaiko interesus.

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, prašyme dėl trūkumų šalinimo, nurodė, jog sutaria, kad jų vaikai turi esminį ryšį su Lietuvos valstybe, todėl šioje byloje turi būti sprendžiamas klausimas ir dėl tėvų pareigų. Toks procesas atitinka pareiškėjų ir jų vaikų interesus, užtikrina proceso ekonomiškumo, protingumo ir teisingumo principus. Tačiau nors pareiškėjai išreiškė pripažinimą dėl minėto klausimo nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose, patys pareiškėjai teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose patvirtino, kad jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystėje, o į Lietuvos Respubliką gręžta tik atostogauti. Be to, Gyventojų registro duomenys patvirtina pareiškėjų išvykimą į Norvegijos Karalystę. Taigi, byloje nėra pateikta įrodymų, kad vieno iš pareiškėjų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.

25. Nustačius minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad klausimai dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo negali būti nagrinėjami šalių santuokos nutraukimo byloje Lietuvos Respublikos teisme, kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių apie visų būtinų prorogacijos taikymo sąlygų, nurodytų 1996 m. Hagos konvencijos 10 straipsnyje, buvimą.

26. Dėl reikalavimo priteisti išlaikymą vaikams teismingumo spręstina remiantis 2010 m. sausio 1 d. Europos Bendrijai, Norvegijos Karalystei ir Danijos Karalystei įsigaliojusioje 2007 m. spalio 30 d. konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) nustatytomis taisyklėmis. Pažymėtina, kad šiuo atveju netaikytinos specialiojo Europos sąjungos teisės akto – Išlaikymo reglamento nuostatos, nes nagrinėjamas ginčas yra susijęs su Norvegijos Karalyste, kuri nėra Europos Sąjungos narė, o bylų dėl išlaikymo teismingumas reglamentuotas Europos sąjungos ir Norvegijos Karalystę siejančioje daugiašalėje tarptautinėje sutartyje.

27. Lugano konvencijos 5 straipsnio 2 dalies a) punkte numatyta, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose. Esant nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolei kreditorius yra vaikas, o skolininkai – tėvai, nes jų kiekvieno asmeninė prievolė yra teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui (CK 3.192 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016).

28. Remiantis Lugano konvencijos 59 straipsnio 1 dalimi, teismas, norėdamas nustatyti, ar šalies nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, kurios teismuose yra iškelta byla, taiko savo vidaus teisę. Tai reiškia, kad šiuo atveju sprendžiant reikalavimo dėl išlaikymo dydžio teismingumo klausimą, yra svarbus nacionalinės teisės dėl fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo (CK 2.12 straipsnis) aiškinimas.

29. Civilinio kodekso (toliau – CK ) 2.12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Pagal CK 2.12 straipsnio 2 dalį fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.

30. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 2.12 straipsnio normą, yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015). Vaiko gyvenimą užsienio valstybėje, be kita ko, gali rodyti informacija apie lankomą ugdymo ar mokymo įstaigą, registraciją sveikatos priežiūros įstaigose ir kt.

31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo teismingumo klausimą 2023 m. kovo 23 d. nutartimi nustatė terminą prašymo trūkumams pašalinti – įpareigojo pareiškėjus pateikti teismui papildomus duomenis: duomenis apie nuolatinę gyvenamąją vietą ir kiek laiko toje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje gyvena; kaip dažnai pareiškėja grįžta į jos nurodytą gyvenamąją vietą Lietuvoje ir kiek laiko čia prabūna; kokiu tikslu pareiškėja yra deklaravusi savo išvykimą iš Lietuvos į Norvegijos Karalystę; duomenis apie pareiškėjos vaiko lankomą ugdymo įstaigą; duomenis, kaip pareiškėja yra susijusi su jos nurodyta gyvenamąja vieta Lietuvoje ir tai patvirtinančius įrodymus.

32. Pareiškėjai pareiškime dėl trūkumų šalinimo nurodė, kad jų gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystė, kurioje pareiškėjai dirba ir jų sūnus ten lanko ugdymo įstaigą. Pareiškėjai nurodė, kad šiuo metu jie yra laikinai išvykę į užsienio valstybę, tačiau sąsajos su Lietuva nėra nutrūkę. Jie niekada nesvarstė Lietuvos pilietybės atsisakymo klausimo, neketino priimti užsienio valstybės pilietybės ar kitaip susieti savo tolimesnį gyvenimą išimtinai su Norvegijos Karalyste. Į šią šalį jie išvyko dėl ekonominių priežasčių, siekiu užsidirbti, tačiau į Lietuvos Respubliką grįžta atostogų metu, sūnus čia leidžia visas vasaros atostogas, kalba lietuviškai ir yra auklėjamas pagal lietuviškas tradicijas. Dukros gimimas šiuo metu yra registruojamas ir Lietuvoje. Pareiškėjams svarbu išsaugoti vaikams Lietuvos Respublikos pilietybę, ryšį su valstybe. Tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Todėl tiek pareiškėjų, tiek nepilnamečių vaikų nuolatine gyvenamąja vieta laikytina Norvegijos Karalystė, o ne Lietuvos Respublika.

33. Pastebėtina tai, kad Lugano konvencijoje nėra kitų ginčo šalių santykiams dėl išlaikymo dydžio aktualių jurisdikciją numatančių taisyklių, kurios darytų išimtį iš bendrosios taisyklės, taip pat nėra numatytas ir alternatyvus teismingumas.

34. Nustačius minėtas aplinkybes, vadovaujantis Lugano konvencijos 5 straipsnio 2 dalies a) punktu, darytina išvada, kad pareiškimo dalis dėl išlaikymo dydžio pakeitimo teisminga Norvegijos Karalystės teismams, t. y. šalių nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos teismams.

35. Apibendrinant tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl pareiškėjų santuokos nutraukimo, priimta netinkamai taikant ir aiškinant reglamento „Briuselis II bis“ nuostatas. Kadangi ieškinio priėmimo klausimas priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, ieškinio (šiuo atveju prašymo) dalies dėl santuokos nutraukimo priėmimo klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nustačius, kad pareiškimo reikalavimai dėl vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo su jais tvarkos ir išlaikymo neteismingi Lietuvos Respublikos teismams, kita skundžiama nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. balandžio 14 d. nutarties dalį ir perduoti pareiškėjų E. K. ir T. K. prašymo dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu priėmimo klausimą Marijampolės apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. balandžio 14 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.