- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-02
- Bylos Nr.
- 2S-1403-232/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Ieškovas
- Žirginio sporto klubo „Aliūras“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo Žirginio sporto klubo „Aliūras“ ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl 2007 m. kovo 21 d. Valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr. 10-202-66 pripažinimo galiojančia ir pratęsta iki 2017 m. kovo 31 d.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Žirginio sporto klubas „Aliūras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl 2007 m. kovo 21 d. Nuomos sutarties Nr. 10-202-66 pripažinimo galiojančia, prašydamas pripažinti, jog nurodyta Nuomos sutartis yra galiojanti ir pratęsta iki 2017 m. kovo 31 d. Taip pat ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, kurie trukdytų ieškovui laisvai naudotis pagal Sutartį nuomojamomis patalpomis.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Nutarė ieškovo Žirginio sporto klubo „Aliūras“ reikalavimams užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones: - uždrausti atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui atlikti veiksmus, trukdančius ir ribojančius ieškovui Žirginio sporto klubui „Aliūras“ naudotis pagal 2007 m. kovo 21 d. Valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 10-202-66 nuomojamomis patalpomis – pastatu – arklide, esančiu Belmonto g. 34B, Vilniuje, unikalus Nr. 1097-5000-9042 (t.y. uždrausti atsakovui iškeldinti ieškovą iš nuomojamų patalpų, išnuomoti patalpas tretiesiems asmenims ir pan.).
Teismas nurodė, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai yra susijusios su ieškinio dalyku. Tokiu būdu teismui patenkinus ieškovo reikalavimus, sunku būtų grąžinti šalis į pradinę padėtį, nes atsakovas jau būtų ėmęsis veiksmų, ribojančių ir sunkinančių nuomojamų patalpų naudojimą ar veiksmų, susijusių su priverstiniu ieškovo iškeldinimu iš patalpų. Be to, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgė į aplinkybę, jog Nuomos sutartimi atsakovas išnuomavo ieškovui pastatą – arklidę tikslu žirgams laikyti, tarp šalių yra susiklostę specifiniai teisiniai santykiai, ieškovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, jog reaguodamas į atsakovo 2011-12-30 raštą dėl Sutarties nutraukimo, jis kreipėsi į kitus klubus dėl žirgų patalpinimo, iš kurių buvo gauti neigiami atsakymai arba pasiūlymai patalpinti 1 ar 2 žirgus. Todėl teismas padarė išvadą, jog nutraukus Nuomos sutartį nuo 2012-03-21 ieškovas patirtų neproporcingai didelių nuostolių, dėl ko ateityje kiltų papildomi ginčai, be to, tai apsunkintų galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (b.l. 39-40) prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, jog teismo teiginiai dėl specifinių teisinių santykių nėra paaiškinti ar pagrįsti kokia nors specifika ją apibūdinant, todėl teismas pažeidė LR Konstitucinio teismo 2006 01 16 nutarime išaiškintą konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą. Teismas netinkamai įvertino ir ieškovo elgesį. Ieškovas dėl galimybės perkelti žirgus į kitus klubus kreipėsi tik 2012 04 02, nors sutartis galiojo iki 2012 03 31, todėl tokie veiksmai patvirtina savavališką priešingą valstybės interesams siekį prieš nuomotojo valią savavališkai likti patalpose ir deklaruoti siekį išsikelti tik formaliais užklausimais jau po sutarties pasibaigimo. Teismas priimdamas nutartį neatsižvelgė į CK 6.156 str. nurodytą laisvės laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, principą. Teismas visiškai neatsižvelgė į atsakovo interesus ir savo iniciatyva nesprendė CPK 146 str. įvardinto nuostolių atlyginimo klausimo.
Atsiliepimas
Ieškovas Žirginio sporto klubas “Aliūras” atsiliepimu (b.l. 47-50) prašė atmesti atskirąjį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 04 12 nutartį, kuri yra pagrįsta ir teisėta. Nurodė, jog ieškovui nekyla neaiškumų ir abejonių, kodėl skundžiamoje nutartyje teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius įvardijo kaip specifinius, tačiau net ir kilus neaiškumams, šis teismo konstatavimas neturi esminės reikšmės priimtam sprendimui dėl laikinųjų apsaugos piremonių taikymo, esminės aplinkybės kuriomis rėmėsi teismas tai vietų išsikelti žirgams trūkumas ir žalos atsiradimo ieškovo teisėms ir turiniams interesams galimybė. Teismas pagrįstai ir teisingai įvertino ieškovo pateiktus įrodymus dėl vietų žirgams laikyti trūkumo. Atsakovas nepateikė jokių argumentų, įrodymų, kokiu būdu laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galėtų pažeisti viešąjį interesą ar sukelti valstybei papildomų nuostolių.
Atskirasis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Pažymėtina, kad pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrina tinkamo jo pažeistų teisių ir/ar teisėtų interesų atstatymo teismo tvarka. Esant realiam pavojui, kad ieškovo teisės priverstinai vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti tokią padėtį, kuri leistų ieškovui, priėmus jo naudai teismo sprendimą, tikėtis, kad sprendimas bus įvykdytas, nepriklausomai nuo galimai pasikeisiančios situacijos. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 str.). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 str., 145 str. 2 d.). Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų (ketinamų pareikšti) reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti vykdymą teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus (numatomus pareikšti) ieškinio reikalavimus, todėl laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo saugojimu negali būti taikoma kaip pažeidžianti ekonomiškumo principą (CPK 145 str. 2 d.). Viena iš įstatyme numatytų laikinųjų apsaugos priemonių yra draudimas atsakovui imtis tam tikrų veiksmų (CPK 145 str. 1 d. 6 p.).
Kaip matyti iš bylos medžiagos ieškovas ieškiniu prašo pripažinti 2007 03 21 Valstybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr.10-02-66 galiojančia ir pratęsta t.y. ieškovas nori tęsti pastato – arklidės, esančio Belmonto g. 34B, Vilniaus m., nuomos sutartį. Jeigu teismas patenkintų ieškinio reikalavimą, sutartis būtų laikoma galiojančia, o ginčo šalys įgytų iš sutarties kylančias abipuses teises ir pareigas. Nagrinėjamu atveju, draudimas atsakovui imtis bet kokių veiksmų, kurie apribotų ieškovo teises naudotis pagal sutartį nuomojamu pastatu yra tiesiogiai susijęs su ieškovo reiškiamu reikalavimu. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo padaryti išvadą, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neuždraudus atsakovui imtis bet kokių veiksmų, kurie apribotų ieškovo teises naudotis pagal sutartį nuomojamu pastatu, egzistuoja reali grėsmė, kad ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas, o tai yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas šiuo nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į aplinkybę, jog nuomos sutartimi atsakovas išnuomavo ieškovui pastatą – arklidę su tikslu žirgams laikyti. Pagal bylos medžiagą, ieškovas reaguodamas į atsakovo raštą dėl sutarties nutraukimo, kreipėsi į kitus žirgynus dėl vietų žirgams laikyti bei pateikė įrodymus dėl vietų trūkumo, todėl teisinga išvada, jog priėmus ieškovui palankų sprendimą, jo įvykdymas netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat gali labai pasunkėti arba tapti neįmanomas ir ieškovas patirtų neproporcingai didelių nuostolių, nes pastato atlaisvinimas yra sudėtingas ir brangus procesas. Atsižvelgiant į minėta, atsakovo atskirajame skunde nurodyti argumentai, jog teismas nepagrindė santykių specifiškumo iš esmės neturi esminės reikšmės ginčijamos teismo nutarties teisėtumui, o argumentas, jog teismas neatsižvelgė į CK 6.156 str. įtvirtintą sutarties laisvės principą yra susijęs su ieškinio dalyku, bet nesusijęs su skundžiama nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
LR CPK 146 str. 1 d. numato, kad teismas savo iniciatyva gali pareikalauti užtikrinti nuostolių atlyginimą tais atvejais, kai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nesiėmus šios priemonės būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atsakovas nenurodė bei nepateikė pagrįstų įrodymų, kokiu būdu laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali pažeisti viešąjį interesą. Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesines teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, dėl ko priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, todėl atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 04 12 nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.