Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) bei Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroro Arūno Čepkausko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, neįrodžius, kad ji padarė nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. kad L. P. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, tai yra tuo, kad 2019 m. gegužės 27 d. apie 20 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kulautuvos mstl., Kauno r. sav., būdama apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 2,82 promilių girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, mušdama, t. y. tyčia ranka sudavė vieną smūgį į nosį savo sūnui P. P., gim. 2008 m., taip sukėlė jam fizinį skausmą.

5. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, ištyrusi byloje esančius įrodymus, pati atlikusi įrodymų tyrimą bei išklausiusi proceso šalis, sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra įrodyta, kad būtent L. P. padarė nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju sutiktina su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, neįvertinęs L. P. kaltę pagrindžiančių įrodymų visumos, tuo pačiu nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį jos atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl L. P. nekaltumo neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jos padarytos remiantis išimtinai vien tik išteisintosios parodymais, visiškai neatžvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą.

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi visus bylos duomenis, nustatė, kad ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teis­mo išvada, jog nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, prieštarauja nustatytoms bylos fak­tinėms aplinkybėms, teismo išvados yra nepagrįstos, nemotyvuotos ir neatitinka bylos aplinkybių, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytais pagrindais (BPK 326 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visetas, priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, patvirtina, kad L. P. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

24. Pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo pagarsinti 2019 m. rugsėjo 23 d. liudytojos E. S.-D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Liudytoja ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dirbo Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriuje vyr. specialiste. 2019 metų vasaros pradžioje, tikslaus laiko neatsimena, dalyvavo V. P. ir L. P., gyvenančių Kulautuvoje, šeimos atvejo vadybos posėdyje, kuriame buvo sprendžiama kaip tėvai vykdo jiems paskirtus įsipareigojimus. Kiek pamena, L. P. viską, kas jai buvo taikyta, vykdė, o V. P. atsisakė vykdyti nustatytus įsipareigojimus. Neprisimena, dėl ko šeima turėjo problemų, tačiau kiek pamena, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes L. P. galimai smurtavo prieš savo vaiką P. P.. L. P. paklausus, ar ji smurtavo, pastaroji papasakojo, kad jai būnant neblaiviai, ji norėjo išeiti iš namų ir pastūmė savo sūnų, nes tėvas jam liepė ją laikyti, nurodė, kad daugiau nėra smurtavusi. Kiek teko bendrauti su L. P., ji atrodė geranoriška, mylinti savo vaiką, visada teigiamai kalbėdavo apie vaiką, sakė, kad sūnus yra tėvo nuteikinėjamas prieš ją. Jai pačiai su vaiku neteko bendrauti. Pabendravus su V. P., pastarasis nurodė, kad jis jokių paskirtų įsipareigojimų nevykdys, nes dėl visko kalta tik L. P., savo kaltės dėl šeimoje iškilusių problemų nematė. (t. 1, b. l. 70–72)

25. 2019 m. rugsėjo 2 d. apžiūros protokolas patvirtina, kad buvo apžiūrėtas iš Bendrojo pagalbos centro gautas garso įrašas, kuriame asmuo, prisistatęs V. P., praneša apie smurtą artimoje aplinkoje, kad motina girta smurtavo prieš vaiką, ji girta bandė sulaužyti televizoriaus pultelį, vaikui su alkūne per veidą, žandą davė, pernai buvo ikiteisminis tyrimas. (t. 1, b. l. 82–85)

26. Iš 2019 m. gegužės 27 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad pareiškėjas V. P. nurodė, jog 2019 m. gegužės 27 d. apie 20 val., adresu (duomenys neskelbtini), Kulautuvos mstl., Kauno r., tarp jo ir sutuoktinės L. P., kuri buvo neblaivi, kilo žodinis konfliktas, kurio metu ji įžeidinėjo pareiškėją necenzūriniais žodžiais, žemino sūnaus P. P. akivaizdoje. Konflikto metu jis paėmė iš jos televizoriaus valdymo pultelį, kad juo nesužalotų jo ar sūnaus ir nesugadintų pultelio. Supykusi dėl tokio elgesio ji užsimojusi dešine ranka tyčia sudavė sūnui P. P. vieną smūgį į nosį dėl ko sūnus patyrė fizinį skausmą. Žmona ne pirmą kartą smurtauja sūnaus atžvilgiu, anksčiau dėl tokio jos elgesio kreipėsi į policiją, buvo iškelta baudžiamoji byla, kuri baigėsi teismo baudžiamuoju įsakymu, vėliau žmonai buvo paskirtas gydymas nuo alkoholizmo ir psichinių sutrikimų. (t. 1, b. l. 6–11)

27. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad P. P. galvoje (veide), lūpose, kakle, plaštakose sužalojimų nėra. Tiriamasis kitų kūno vietų nenurodė. (t. 1, b. l. 57)

28. 2019 m. gegužės 27 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo nurodyta, kad pranešėjas yra V. P., smurtą patyręs asmuo – P. P., smurtu įtariamas asmuo – L. P.. Gauti paaiškinimai, kad 2019 m. gegužės 27 d. apie 20.13 val. iš VPK budėtojo pareigūnai gavo pranešimą, kad Kauno r., Kulautuvoje, (duomenys neskelbtini) smurtas artimoje aplinkoje. V. P. paaiškino, kad jo sūnų sumušė motina L. P., ji trenkė ranka į galvą, tuo sukeldama fizinį skausmą. Taip pat teigė ir P. P.. L. P. nustatytas 2.82 promilių neblaivumas. (t. 1, b. l. 73–76)

29. 2019 m. gegužės 27 d. asmens testo alkoholiui protokolas Nr. 1032 patvirtina, kad L. P. nustatytas 2,82 promilių neblaivumas. (t. 2, b. l. 26)

30. Iš Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus 2020 m. kovo 3 d. raštu pateikto kompaktinio disko, su vaizdo įrašais matyti, kad kompaktiniame diske yra trys vaizdo įrašai „VID_20190527_202817“, „VID_20190527_203002(5)“ ir „VID_20190527_203130“. Vaizdo įraše „VID_20190527_202817“ matyti, kad L. P. policijos pareigūnams aiškina, kad jai sudavė jos vyras, jis ją smaugė. Vaizdo įraše „VID_20190527_203002(5)“ matyti, kad vaikas neigia, jog tėtis smaugė mamą ir patvirtina, kad jam skaudėjo, kai mama jam sudavė per veidą. Vaizdo įraše „VID_20190527_203130“ matoma, kad vaikas patvirtina, jog mama jam vieną kartą sudavė į nosį ir vaikui skaudėjo. Taip pat matyti, kaip L. P. atsiprašo vaiko, nurodo, kad trenkė netyčia ir nenorėjo sužeisti P. P.. Pareigūnas vaiko klausė ar skaudėjo, o vaikas atsako taip. Vaikas stovi pasimetęs, jokių verkimo ar sužalojimo požymių nematyti. (t. 2, b. l. 161–164)

31. Iš Kauno rajono savivaldybės administracijos Kulautuvos seniūnijos 2019 m. birželio 17 d. rašto Nr. S4-26 „L. P. šeimos charakteristika“ matyti, kad nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. iki 2019 m. balandžio mėn. periodiškai vyko atvejo peržiūros posėdžiai, P. šeimai sudarytas pagalbos planas. L. P. noriai priėmė siūlomą pagalbą, dalyvavo socialinių įgūdžių ir ugdymo palaikymo programos mokymuose ir visose atvejo peržiūros posėdžiuose. Tuo tarpu V. P. atsisakė siūlomos pagalbos plano paslaugų ir nenoriai dalyvavo ar atsisakydavo dalyvauti atvejo vadybos peržiūros posėdžiuose. Nuo 2019 m. birželio mėn. šeimai vėl pradėtos teikti socialinės paslaugos, sudarytas naujas pagalbos planas. Dalis bendruomenės ir kaimynų V. P. apibūdina kaip labai keistą žmogų, neieškantį kompromisų įvairiose situacijose, matantį tik savo keistą tiesą. Tuo tarpu L. P. apibūdina, kaip malonią, nekonfliktišką moterį ir gaili jos dėl pasirinkimo gyventi su tokiu keisto būdo sutuoktiniu. Teigiamai atsiliepiama apie L. P. elgesį, rūpestį ir bendravimą su sūnumi P. P. viešose vietose. (t. 1, b. l. 153)

32. Iš Savivaldybės biudžetinės įstaigos Kauno rajono socialinių paslaugų centro 2019 m. birželio 13 d. ir 2019 m. rugsėjo 25 d. pagalbos planų matyti, kad V. P. nelinkęs pripažinti problemų. Vaikas pastebimai sutrikęs, pastebima įtampa. Vaikas paliekamas vienas nuo tada, kai mamai paskirta kardomoji priemonė. Tėvai stokoja įgūdžių palaikyti vaiką, tėvų konfliktai sukelia dviprasmiškus jausmus, dėl kurių vaikas jaučiasi nesaugiai. Bendraujant su vaiku tėvai juo manipuliuoja. Vaikas mato smurtinius santykius tarp tėvų, neigiamus jausmus tėvai perduoda vaikui. Šeimos patirtys yra neigiamos dėl alkoholio vartojimo problemų bei smurtinių tėvų santykių (psichologinis smurtas). Vaiko elgesys yra pakitęs, krizė neįveikta, neigiamos patirtys kartojasi. V. P. nelinkęs priimti specialistų teikiamą pagalbą, nelinkęs bendradarbiauti. (t. 3, b. l. 13–30)

33. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už šiame straipsnyje padarytą nusikalstamą veiką baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.

Motyvuojamoji dalis

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje yra neginčijamai nustatyta, kad ne kas nors kitas, o būtent L. P. sudavė vieną kartą savo mažamečiam sūnui ranka į nosį. Nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti ir įrodyti esminius aspektus, kad nusikalstamą veiką, kuri inkriminuota L. P., būtų galima kvalifikuoti kaip nusikalstamą: padarinius ir tyčią.

35. Iš baudžiamosios bylos duomenų nustatyta, jog jai inkriminuoto nusikaltimo padariniai pasireiškė viena iš nurodytų alternatyvų – fizinio skausmo nukentėjusiajam P. P. sukėlimu. Nors ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nenustatyta, jog P. P. buvo padaryti kokie nors sužalojimai (t. 1, b. l. 57), tačiau tai automatiškai nepaneigia, kad jam įvykio metu nebuvo sukeltas fizinis skausmas.

36. Fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, Nr. 2K-474-489/2016, Nr. 2K-227-788/2017 ir kt.).

37. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, L. P. kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, nepripažino nei pirmosios instancijos teisme, nei apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Duodama parodymus teismuose ji nurodė, jog konfliktas buvo kilęs tarp jos ir jos vyro, o ne tarp vaiko, taip pat neigė, kad panaudojo smurtą sūnaus atžvilgiu, o jeigu ir sudavė sūnui, tai netyčia. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu įtariamąja L. P. parodė, jog konfliktas kilo tarp jos ir vyro, kurio metu netyčia galėjo suduoti sūnui ranka į veidą, tačiau šiame jos veiksme nebuvo tyčios, kad galbūt sudavė bandydama ištrūkti, kad pačio fakto nelabai prisimena, nes buvo neblaivi. Prisimena, kad po konflikto sūnus P. P. neverkė, ji nematė ant jo veido jokių sužalojimų. Taip pat nurodė, kad vyras sūnų nuteikinėja prieš ją. Gailisi dėl to, jei sūnui sudavė ir jį užgavo, bet tyčia sukelti jam fizinio skausmo nenorėjo. Taigi, L. P. iš dalies pripažino, kad galėjo suduoti sūnui P. P., tačiau ji to nelabai prisimena, nes įvykio metu buvo neblaivi. Jos neblaivumą įvykio metu patvirtina 2019 m. gegužės 27 d. pristatyto asmens testo alkoholiui protokolas Nr. 1032, kuriame užfiksuota, kad L. P. buvo nustatytas 2,82 promilių neblaivumas. Išteisintosios ir jos gynėjos vertinimu, jeigu ir buvo fizinis sąlytis, tokie jos veiksmai fizinio skausmo sūnui sukelti negalėjo. Vis dėlto aplinkybes, kad L. P. sudavė savo sūnui į veidą ir ,kad jis dėl tokio smūgio jautė skausmą, patvirtina ne tik paties nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai bei kita bylos medžiaga.

38. Liudytoju apklaustas V. P., kuris yra tiek L. P. sutuoktinis, tiek nukentėjusiojo vaiko tėvas, nurodė analogiškas įvykio aplinkybes ir ikiteisminio tyrimo metu, ir pirmosios instancijos teisme, ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, kuomet buvo apklausiamas, kad tarp jo ir žmonos (L. P.) kilo konfliktas, kurio metu L. P. dešine ranka tyčia sudavė sūnui P. P. vieną smūgį į nosį, dėl ko sūnus patyrė fizinį skausmą. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, apklaustas pirmosios instancijos teisme V. P. paaiškino, kad apie fizinio skausmo sukėlimą sūnui suprato iš to, kad po smūgio vaikui sudrėko akys, buvo matyti paraudimas bei jo paklausus ar skaudėjo, P. P. atsakė, kad skaudėjo. Identiškos įvykio aplinkybės yra užfiksuotos ir V. P. 2019 m. gegužės 27 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo. Be to, iš Bendrojo pagalbos centro užfiksuoto garso įrašo ir jo apžiūros protokolo nustatyta, kad V. P. ne tik pranešė apie tarp jo ir žmonos kilusį konfliktą, bet nurodė ir aplinkybę, jog L. P. smurtavo prieš jų vaiką. Nors ir sutiktina su tuo, kad liudytojas skambindamas bendruoju pagalbos telefonu kalbėjo apie daugiau žmonos neteisėtų veiksmų prieš vaiką, tačiau tai nepaneigia tos aplinkybės, kad L. P. sudavė vaikui, ir kad tai leistų teismui pilna apimtimi atmesti šio liudytojo parodymus, todėl netikėti šiais liudytojo parodymais, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo, tačiau pripažįsta, kad šio liudytojo parodymai turi būti vertinami atsargiau ir kruopščiau. Atkreiptinas dėmesys, jog liudytojas kviesdamas policiją paaiškino viską detaliai, pasakojo ir apie senesnį įvykį tam, kad policijos pareigūnai kuo įmanoma greičiau atvyktų į įvykio vietą. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo padaryta išvada apie tai, jog liudytojo V. P. parodymai pilna apimtimi yra nenuoseklūs bei šališki, yra nepagrįsta, apylinkės teismas visiškai nepagrįstai nesirėmė liudytojo V. P. duotais parodymais.

39. Kaip nustatyta iš bylos duomenų, liudytojų V. M., G. O., E. S.-D. parodymų, Kauno r. savivaldybės administracijos Kulautuvos seniūnijos pateiktos L. P. šeimos charakteristikos, Savivaldybės BĮ Kauno r. socialinių paslaugų centro 2019 m. birželio 13 d. ir 2019 m. rugsėjo 25 d. pagalbos planų matyti, kad tarp sutuoktinių dažnai kyla įvairūs konfliktai, į kuriuos yra įtraukiamas ir jų sūnus P. P.. Taigi, stebimas sisteminis smurtas artimoje aplinkoje, kuris pasireiškia tiek psichologiniu, tiek fiziniu smurtu tarp sutuoktinių, o kai kuriais atvejais ir vaiko atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, tiek L. P., tiek V. P. parodymai turėjo būti vertinami vienodai, tačiau tuo pačiu taikant jiems ypatingus atidumo ir kruopštumo vertinimo kriterijus (nes abu turi savų priežasčių neatskleisti visų reikšmingų aplinkybių) bei nesuteikiant vieniems ar kitiems išskirtinės reikšmės, ir jais vadovaujamasi tik tiek, kiek juos patvirtina ar paneigia kiti byloje surinkti ir apylinkės teismo teisiamuosiuose posėdžiuose ištirti įrodymai. Todėl pirmosios instancijos teismas, padarė įrodymų vertinimo klaidą, pripažindamas V. P. parodymus šališkais ir iš esmės jais nesivadovaudamas priimant nuosprendį.

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nukentėjusiojo mažamečio vaiko parodymus vertino kaip nenuoseklius ir nepatikimus. Pažymėtina, jog tokio pobūdžio bylose svarbiausi yra vaiko interesai, jo paties paaiškinimai, ypač duoti iš karto po įvykio. Konstatuojama jog mažametis nukentėjusysis P. P. nuosekliai ikiteisminio tyrimo metu nurodė visas aplinkybes apie įvykusį incidentą. Nukentėjusysis tiek pirmosios apklausos pas tyrėją, tiek antrosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu papasakojo, jog tarp jo tėvų V. ir L. P. įvyko konfliktas, jie bandė vienas iš kito atimti televizoriaus pultelį, o jis pats tuo metu taip pat bandė atimti pultelį, tačiau kažkuris iš tėvų pasitraukė ir jis nukrito ant lovos. Kai tėtis iš mamos atėmė televizoriaus pultelį, mama atsisukusi į nukentėjusįjį ranka jam vieną kartą trenkė į veidą, tačiau nieko nesakė, nežino kodėl ji trenkė. Dėl mamos sudavimo jam skaudėjo, jis ranka užsiėmė veidą, tačiau jokių žymių nebuvo. Nukentėjusysis taip pat aiškiai parodė, kad tuo metu arčiau jo buvo mama, o tėtis nuo jo stovėjo truputi toliau. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo parodymai buvo aiškūs ir nuoseklūs, todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad mažamečio nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi. Nors kaip apylinkės teismas nurodo, kad parodymai nesutampa, tačiau aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad parodymai nesutampa dėl neesminių aplinkybių, tokių kaip, jis negalėjo prisiminti ar po suduoto smūgio jis verkė, kada jo atsiprašė mama, o apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog mama norėjo trenkti tėčiui, tačiau pataikė jam, nors tuo pačiu metu sakė, kad tėtis stovėjo toliau nuo jo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie vaiko parodymų neatitikimai (apklausiant jį antrą kartą) galėjo atsirasti dėl to, kad apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atliekama po įvykio parėjus keturiems mėnesiams. Tokią tikimybę patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė psichologė I. B., kuri dalyvavo ir vaiką apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodydama, kad vaikas daugiau detalių apie įvykį atsiminė pirmosios apklausos metu.

41. Taigi, liudytojo V. P. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus patvirtina ir paties mažamečio nukentėjusiojo P. P. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, jog mama jam trenkė į veidą, jam dėl to skaudėjo, o tai matė tėvas V. P.. Aplinkybių, dėl kurių nebūtų galima tikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais, nenustatyta. Teisėjų kolegija įvertino ir tai, kad apklausta pirmosios instancijos teisme psichologė I. B., dalyvavusi ikiteisminio tyrimo metu mažamečio nukentėjusiojo apklausoje, nurodė, kad vaiko duoti parodymai atitiko jo amžių, jis kalbėjo nuosekliai, atkartojo detales, pasakojimas buvo nuoširdus, buvo patikimumo požymiai. Be to, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu vaikas sakė, kad konfliktas iškilo tarp mamos ir tėčio, tokiu būdu sumenkindamas jam suduotą smūgį. Specialistės nuomone, vaikui liūdna dėl pastovių tarp tėvų kylančių konfliktų. Dėl to antrosios apklausos metu vaikas galėjo bandyti pateisinti abiejų tėvų veiksmus, kai tuo tarpu pirmosios apklausos metu jis galėjo aiškiau papasakoti apie įvykį.

42. Kitas svarbus įrodymų šaltinis yra vaizdo ir garso įrašai, kurie nebuvo tinkamai įvertinti pirmosios instancijos teismo. Šių įrašų turinys patvirtina nukentėjusiojo parodymus dėl smūgio sudavimo bei skausmo sukėlimo, nes jis policijos pareigūnams pasakė, kad jam dėl mamos suduoto smūgio į nosį skaudėjo. Tokie vaiko teiginiai yra užfiksuoti policijos pareigūno naudota vaizdo-garso įrašymo priemone užfiksuotuose vaizdo įrašuose „VID_20190527_202817“, „VID _20190527_203002(5)“ ir „V1D_20190527_203130“. Panašu, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino tik „VID_20190527_203130“ vaizdo įrašą, tačiau neatsižvelgė į kitus du minėtus vaizdo įrašus. Vaizdo įraše „VID_20190527_203130“ matyti, kad atsakydamas į pareigūno klausimą, vaikas patvirtino, jog mama jam vieną kartą sudavė ir su savo ranka parodė, kad smūgis buvo į nosį. Tame pačiame vaizdo įraše užfiksuota, kaip L. P. vaiko atsiprašo, nurodo, kad trenkė netyčia ir nenorėjo sužeisti P. P.. Tuo momentu L. P. elgėsi ramiai, tačiau iš kitų vaizdo įrašų „VID_20190527_202817“ ir „VID_20190527_203002(5)“ nustatyta, jog ji yra susijaudinusi, kalba pakeltu balsu, kaltina vyrą naudojus smurtą prieš ją. Vaizdo įraše „VID_20190527_203002(5)“ taip pat užfiksuota, kaip P. P. patvirtina, jog skaudėjo, kai mama jam sudavė per veidą. Taigi, apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad pareigūnas nesiaiškino, ką ir kodėl vaikui skaudėjo, nes vaizdo įraše yra aiškiai užfiksuota, kaip pats vaikas parodė, kad jam mama sudavė į nosį ir dėl to jam skaudėjo. Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas policijos pareigūnas V. P. patvirtino vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes, t. y. jis parodė, jog moters būsena buvo kaip neblaivaus asmens, o vaikas paaiškino, kad mama jam sudavė su ranka į tarpuakį, o paklausus, ar skaudėjo, vaikas pasakė, jog jam skaudėjo ir nežino, kodėl jam sudavė. Akivaizdžių sumušimų nebuvo, o L. P. patvirtino, kad sudavė vaikui su ranka į kaktą. Be to, liudytoju apklaustas tyrėjas A. Š. taip pat nurodė, jog nuvykus į įvykio vietą vaikas sakė, kad mama jam ranka trenkė į nosį, kažką aiškino apie pultelį ir televizoriaus perjungimą. Šie įrodymai pirmosios instancijos teismo nebuvo tinkamai įvertinti, ir neatsižvelgta, jog atvykę pareigūnai aiškinosi pirminę įvykio situaciją, t. y. ar buvo naudotas smurtas artimoje aplinkoje, ir ar dėl ko reikėtų pradėti ikiteisminį tyrimą. Atvykus į įvykio vietą tai buvo fiksuota LR generalinio policijos komisaro nustatyta tvarka vaizdo priemonėmis, todėl kolegijai nekyla abejonių dėl vaizdo įrašo teisėtumo, taip pat nevertinamas pareigūno vaikui užduodamas klausimas „Ar skaudėjo?“ kaip menamasis, kadangi tuo metu ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, procesiniai veiksmai neatlikinėjami, o pareigūnas niekaip kitaip negalėjo gauti duomenų, kaip tik paklausęs vaiko, apie (ne)patirtą skausmą, nes nesant sužalojimo žymių niekaip kitaip nebuvo įmanoma nuspręsti pradėti ar nepradėti ikiteisminį tyrimą.

43. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad L. P. ranka suduodama į nosį sukėlė savo mažamečiui sūnui P. P. fizinį skausmą, t. y. dėl fizinio sąlyčio jam skaudėjo, šis pojūtis buvo aiškiai išreikštas, tokius nukentėjusiojo pojūčius (skausmą) jis suvokė.

44. Pasisakant dėl L. P. kaltės, o tuo pačiu ir dėl to, ar ji tyčia ar netyčia trenkė vaikui, visų pirma taip pat įvertintini paties nukentėjusiojo parodymai, nes skausmo pojūtis yra subjektyvus. Svarbiausią reikšmę turi šios mažamečio nurodytos aplinkybės: „<…> kai tėtis iš mamos atėmė televizoriaus pultelį, mama atsisukusi į jį [P. P.] kumščiu vieną kartą trenkė jam [P. P.] į nosį <…>“, bei „<…> po to tėtis paėmė pultelį, o mama atsisukusi jam trenkė. Jis krisdamas tik atsirėmė. Mama bandė trenkti tėčiui ir pataikė jam [P. P.]. Tuo metu jis sėdėjo. Arčiau buvo mama, tėtis nuo jo stovėjo kiek toliau, maždaug per keturis žingsnius <…>“. Taip pat svarbūs ir V. P. parodymai: „<…> L. P. bandė perlaužti pultelį, tačiau nepavyko. Tuo metu P. P. už nugaros laikė žmonos ranką. V. P. atėmus pultelį, jis pasakė P. P. paleisti jos ranką, o vaikas ją paleido. L. P. atsisukusi per kairį petį P. P. dešinės rankos kumščiu sudavė į nosį“.

45. Vertinant šiuos parodymus matyti, kad konfliktas tarp sutuoktinių P. kilo dėl mažareikšmės, o tiksliau vertinant, netgi beprasmės priežasties – TV žiūrėjimo ir nesutarimo dėl jo garso stiprumo. Tačiau šiame konflikte, kartu su tėvais dalyvavo ir nukentėjusysis. Tai, kad jis dalyvavo tėvų konflikte patvirtina nustatytos aplinkybės, kad tėvams besigrumiant dėl pultelio jis buvo pastumtas ir nukrito ant lovos. Todėl, kolegijos vertinimu, po to, kaip V. P. atėmė iš L. P. TV distancinį pultelį, L. P. turėjo motyvą trenkti vaikui, nes jis taip pat dalyvavo konflikte dėl pultelio tėvo pusėje (kaip nurodoma jo parodymuose, laikė mamos ranką). Be to, tą aplinkybę, kad L. P. netyčia trenkė vaikui paneigia nukentėjusiojo parodymai, kad jis sėdėjo, o jo tėtis (V. P.) stovėjo per keturis žingsnius. Todėl neįmanoma, kad L. P., taikydamasi suduoti už keturių žingsnių stovinčiam sutuoktiniui būtų atsitiktinai sudavusi sėdinčiam vaikui. Todėl, kolegijos vertinimu, L. P. savo mažamečiam vaikui į nosį sudavė tyčia.

46. Tačiau kolegija nesutinka su prokuroro teiginiu, kad L. P. veikė tiesiogine tyčia. Kolegijos vertinimu, L. P., būdama įpykusi dėl prarasto pultelio ir jausdamasi įniršusi kad ir vaikas jos nepalaikė šiame sutuoktinių ginče, iš įniršio sudavė smūgį jam ir norėjo tai daryti. Tačiau pasekmių atžvilgiu ji buvo indiferentiška, tai yra ji nesiekė konkrečių pasekmių, bet buvo abejinga kils jos ar ne. Tačiau, turėdama pakankamą gyvenimišką patirtį, būdama pakaltinama, ir suduodama mažamečiam vaikui, ji negalėjo nesuvokti ir nenumatyti, kad suduodama vaikui į nosį, taip sukels atitinkamas pasekmes (mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą), tačiau vis tiek taip veikė. Taigi, L. P. nors ir nesiekė, kad dėl jos panaudoto smurto vaikas patirtų fizinį skausmą, tačiau suprato dėl savo neteisėtų veiksmų galinčius kilti padarinius ir sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y., priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, jos padarytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė, pasireiškė netiesiogine tyčia.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visumą ir nustatytas aplinkybes sprendžia, kad byloje esančių įrodymų pakanka nustatyti visas svarbias dėl pareikštų kaltinimų pagrįstumo faktines aplinkybes ir konstatuoti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens L. P. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo.

Dėl bausmės

48. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

49. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

50. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. P. padarė vieną nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą žmogaus sveikatai, kuriuo nebuvo sukelta negrįžtamų pasekmių. Nusikaltimas padarytas prieš mažametį, 14 metų nesulaukusį, vaiką. Nusikalstamą veiką L. P. padarė veikdama netiesiogine tyčia. L. P. anksčiau vieną kartą atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir vieną kartą teista (2018 m. rugsėjo 25 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už nusikaltimą taip pat padarytą P. P. atžvilgiu), teismo skirtą baudą 2019 m. balandžio 1 d. sumokėjo (t. 2, b. l. 12–25). Pažymėtina, kad, vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunkčiu, paskutinis jos teistumas (pagal 2018 m. rugsėjo 25 d. teismo baudžiamąjį įsakymą) laikomas neišnykusiu. Dėl to, vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, konstatuojamas nusikaltimų recidyvas, o L. P. laikoma recidyviste ir tai yra pagrindas teismui konstatuoti esant sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nustato esant ir BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą L. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veika padaryta jai apsvaigus nuo alkoholio, kas jai buvo inkriminuota ir kaltinime, bei ištirtų įrodymų pagrindu neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

51. Iš baudžiamosios bylos duomenų nustatyta, jog L. P. turi mažametį vaiką, pastovią gyvenamąją vietą, dirba, buvusio ir dabartinio darbdavių charakterizuojama teigiamai, administracine tvarka nebausta (t. 2, b. l. 3, 5–11, 51; t. 3, b. l. 9). L. P. 2019 m. liepos 31 d. baigė 12 valandų trukmės efektyvios tėvystės įgūdžių mokymus bei nuo inkriminuoto nusikaltimo padarymo pastoviai lankosi pas priklausomybės konsultantą (t. 2, b. l. 10–12).

52. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, baudžiamasis įstatymas numato tris alternatyvias bausmes: a) baudą nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas); b) areštą nuo 15 iki 90 parų (BK 49 straipsnio 3 dalis); c) laisvės atėmimą iki dvejų metų.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas nurodytas ir aprašytas šiame nuosprendyje aplinkybes, sprendžia, kad L. P. nėra tikslinga skirti su laisvės suvaržymu susijusią bausmę. L. P. yra charakterizuojama teigiamai, koreguoja savo elgesį, priima institucijų pagalbą sprendžiant klausimus dėl motinystės ugdymo įpročių tobulinimo, lankosi pas priklausomybės konsultantą, mažametis nukentėjusysis taip pat nori bendrauti su mama. Visuma šių aplinkybių įrodo L. P. pastangas keisti gyvenimo būdą, normaliai bendrauti su šeima ir vaiku. Todėl bet koks laisvės suvaržymas, net ir atidedant pvz. arešto bausmės vykdymą, tačiau paskiriant intensyvią priežiūrą, iš esmės ribotų tiek gyvenamosios vietos pasirinkimą (keitimą), tiek bendravimą, duotų mažiau naudos, nei jos nubaudimas bauda ir galimybės sudarymas koreguoti šeiminius santykius ir išlaikyti ryšį su šeima.

54. Todėl, BK 41 straipsnyje nurodyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus L. P. baudą, jos dydį ir įvykdymo terminą nustatant tokį, jog ji galėtų realiai susimokėti šią baudą iš savo darbinių pajamų. Į paskirtą bausmę L. P. įskaitomas laikinajame sulaikyme nuo 2019 m. gegužės 27 d. 20.35val. iki 2019 m. gegužės 29 d. 10.15 val. išbūtas laikas, t. y. 2 dienos (t. 2, b. l. 27, 33), vieną sulaikymo dieną prilyginant dviem MGL baudos (BK 66 straipsnis). Bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalimi nustatytinas baudos sumokėjimo terminas teismų praktikoje pripažįstamam maksimaliam galimam 36 mėn. laikotarpiui (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 12 d. nutartis byloje Nr. 1S-301-1020/2020).

55. Esant šioms aplinkybėms Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroro Arūno Čepkausko apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas).

56. Ikiteisminio tyrimo metu Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu L. P. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 2, b. l. 73–75). Ši kardomoji priemonė, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

57. Kompaktiniai diskai su vaizdo ir/ar garso įrašais – garso įrašu iš Bendrojo pagalbos centro (1 vnt.), mažamečio nukentėjusiojo apklausomis (2 vnt.), vaizdo įrašais „VID_20190527_202817“, „VID_20190527_203002(5)“ ir „VID_20190527_203130“ (1 vnt.) (1 t., b. l. 32, 53, 85; 2 t., b. l. 164), teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktini saugoti prie bylos kaip nusikalstamos veikos tyrimo ir nagrinėjimo medžiaga (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

58. Kauno apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma (t. 4, b. l. 3), kurioje nurodoma, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nukentėjusiajam mažamečiui P. P., išlaidas sudaro 117,23 Eur. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo priteisti iš nukentėjusiojo mažamečio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija,

nusprendė:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

L. P. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje ir nubausti 100 MGL dydžio (5 000 eurų) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti L. P. laikino sulaikymo laiką nuo 2019 m. gegužės 27 d. 20.35val. iki 2019 m. gegužės 29 d. 10.15 val., t. y. dvi paras, vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir paskirti galutinę bausmę 96 MGL dydžio (4 800 eurų) baudą.

Išaiškinti L. P., kad bauda turi būti sumokėta per 36 (trisdešimt šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ją sumokant į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801. Nustatytu laiku nesumokėta bauda bus išieškota priverstinai. L. P., sumokėjusi baudą, privalo pateikti teismo raštinės tarnautojui tą įrodantį bankinį dokumentą.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir bylai nagrinėti teisme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu: kompaktinius diskus su vaizdo ir/ar garso įrašais – garso įrašu iš Bendrojo pagalbos centro (1 vnt.), mažamečio nukentėjusiojo apklausomis (2 vnt.), vaizdo įrašais „VID_20190527_202817“, „VID_20190527_203002(5)“ ir „VID_20190527_203130“ (1 vnt.), nuosprendžiui įsiteisėjus,- palikti saugoti prie bylos.