- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-15
- Bylos Nr.
- 2A-1366-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21310-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Neringa Švedienė, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos ir valstybės įmonės „Turto bankas“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- M. S.
- Ieškovas
- R. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos ir valstybės įmonės „Turto bankas“, ir trečiojo asmens M. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės „Turto bankas“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo byloje – M. S..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė teismo pripažinti jos nuosavybe butą, kuris įregistruotas ieškovės vardu. Nurodė, jog 1981 metais ieškovės šeimai su V. M. buvo skirtas butas. Nutraukusi santuoką su V. M., ieškovė (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su V.T. S., o 1992 metais butą privatizavo savo vardu. Ieškovės santuoka su V.T. S. (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta, (duomenys neskelbtini) įregistruotas santuokos nutraukimas. Buvęs sutuoktinis pretenzijų į jos butą neturėjo, po santuokos nutraukimo išsikraustė iš buto. Prieš mirtį, 2008 m. pradžioje, sugrįžo pas ieškovę, o (duomenys neskelbtini) mirė. Niekas nepretendavo į butą, kaip V.T. S. palikimą. Ieškovė norėjo butą parduoti, tačiau notaras atsisakė tvirtinti pardavimo sutartį, nes butas yra abiejų sutuoktinių nuosavybė.
Atsakovės atstovė Valstybinė mokesčių inspekcija nesutiko su ieškiniu, tačiau prašė teismą nagrinėti bylą savo nuožiūra.
Atsakovės atstovė VĮ „Turto bankas“ nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog butas priklausė sutuoktiniams, neatsižvelgiant kieno lėšomis, investiciniais čekiais buvo išpirktas.
Trečiasis asmuo nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino, kad dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei nuosavybės teise. Priteisė iš VĮ „Turto bankas“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos lygiomis dalimis ieškovei 41,70 Eur. Įpareigojo VMI grąžinti ieškovei sumokėto žyminio mokesčio dalį 137,86 Eur.
Teismas nustatė, kad atsakovė, trečiasis asmuo, nekreipdami dėmesio į teisės normas, galiojusias iki naujo civilinio kodekso įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d., nurodo, kad teisinis nekilnojamojo turto registravimas vykdo tik išviešinimo funkciją, tačiau neturi įtakos sutuoktinių turto dalims į nekilnojamąjį turtą – butas priklausė abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis, nepriklausomai nuo teisinės registracijos. Tačiau įvyko skyrybos ir pasikeitė turto statusas: butas po santuokos nutraukimo negalėjo likti bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Nutraukiant santuoką galiojo 1969 m. liepos 16 d. priimtas, įsigaliojęs 1970 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas. Jis galiojo iki 2001 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo naujos redakcijos Civilinis kodeksas. Santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnio 3 dalis numatė, kad turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalinamas tiek jiems išsituokiant, tiek santuokos metu. Pagal galiojusį Santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnio 4 dalį reikalavimams padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas. Įrašas dėl santuokos nutraukimo padarytas (duomenys neskelbtini). Pagal galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnį santuoka laikoma pasibaigusia, kai bent vienas sutuoktinis santuokos nutraukimą įregistruoja civilinės metrikacijos organuose. Tai reiškia, kad ieškininės senaties terminas V.T. S. reikšti reikalavimą padalinti bendrą jungtinę nuosavybę pasibaigė 1996 m. balandžio 29 d. Galiojęs Santuokos ir šeimos kodeksas numatė 24 straipsnyje, kad, jeigu sutuoktiniai nesusitaria dėl turto, tai turtas dalinamas pagal vieno sutuoktinio ieškinį. Visuma įrodymų leidžia teismui tenkinti ieškinį. Ieškovė nurodė, kad po santuokos nutraukimo, V.T. S. nepretendavo į butą, kuris ieškovei buvo suteiktas, kurį ieškovė buvo išsipirkusi už savo lėšas, investicinius čekius. Minėtą aplinkybę patvirtina teisinė registracija, kuri pagal galiojusią Civilinio kodekso 149 straipsnio 2 dalį nuosavybės teisės atsiradimą siejo su daikto įregistravimo momentu. Buto privatizavimo registracija atlikta 1992 m. sausio 15 d. Kiti į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad ieškovė yra buto savininkė. Teismui nėra pateikti jokie įrodymai, kad V.T. S. po santuokos nutraukimo valdė, naudojo, disponavo butu, kreipėsi dėl buto dalies įregistravimo jo vardu, mokėjo mokesčius, padarė remontą. Mirties vieta neapsprendžia teisinių santykių į daiktą. Teisinių santykių turinį ir pobūdį lemia įrodymai, kurių teisinis įvertinimas leidžia konstatuoti atitinkamo fakto buvimą ar nebuvimą. Atsakovė, trečiasis asmuo nekreipia dėmesio į įrodymų buvimą, Santuokos ir šeimos kodekso santuokinio turto padalinimo teisinį reguliavimą, galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso suteiktą reikšmę daikto teisinei registracijai, todėl jų pasisakymai vertinami kaip prielaidos ir spėjimai. Tik po 2001 m. liepos 1 d., įsigaliojus naujai Civilinio kodekso redakcijai, teisinė daikto registracija atlieka tik išviešinimo funkciją, iki tol galiojęs kodeksas teisinę daikto registraciją siejo su nuosavybės teisės atsiradimu. Teismui nepateiktas iš atsakovų pusės nė vienas įrodymas, leidžiantis teigti, kad V.T. S., po santuokos nutraukimo įgyvendino savininko teises į butą, kaip numatė galiojusio CK 96 straipsnio norma – valdė, naudojo, disponavo turtu, buvo teisinė registracija į daiktą, kaip numatyta CK 149 straipsnyje, ką įstatymo leidėjas siejo su nuosavybės atsiradimu. Samprotavimai apie galiojusias normas, jų reguliavimą be konkrečių įrodymų, faktų negali sukelti teisinių pasekmių, nes turto padalinimo klausimas po santuokos nutraukimo pagal galiojusį Santuokos ir šeimos kodeksą, turėjo būti nagrinėjami pagal atskirą vieno iš sutuoktinių ieškinį, jeigu buvę sutuoktiniai gražiuoju nepasidalina turto. Tokių aplinkybių nenustatyta. Byloje pateikti įrodymai tik patvirtina ieškovės pareikštą ieškinį, kad butas buvo suteiktas jai, jos išpirktas, po santuokos nutraukimo buvo jos nuosavybė, niekas nereiškė teisių į jos nuosavybės teise registruotą butą. Todėl teismas tenkino ieškinį, nes nebuvo pateiktas nė vienas įrodymas, kad V.T. S., po santuokos nutraukimo, įgyvendino nuosavybės teisę į butą.
I. A. skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo dalį, kuria iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškovei buvo priteista 41,70 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pagal Lietuvos Respublikos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo 4 straipsnį VĮ „Turto bankas“ veikia valstybės vardu valstybei paveldint nekilnojamąjį turtą. Tai reiškia, kad valstybei paveldint nekilnojamąjį turtą, jos vardu veikia ir jai atstovauja VĮ „Turto bankas“, bet ne VMI.
Valstybės paveldėto turto apskaitymą ir realizavimą reglamentuoja Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 (toliau - Taisyklės). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 259 (TAR, 2015, Nr. 2015-03963) pakeitė Taisyklių nuostatas, reglamentuojančias valstybės paveldėto turto apskaitymą. Pagal Taisyklių 45 punktą VMI tik tvarko su valstybės paveldėtu turtu susijusius dokumentus, kuriuos įstatymų nustatyta tvarka perduoda VĮ „Turto bankas“ arba atitinkamam Nacionalinės žemės tarnybos padaliniui pagal žemės sklypo (jo dalies) buvimo vietą. Taisyklių 2 punkte nustatyta, kad jeigu vadovaudamasi CK, Taisyklių ar kitų teisės aktų nuostatomis, paveldėtą turtą priima, apskaito, saugo, realizuoja kita valstybės ar savivaldybės institucija (ne VMI), jai mutatis mutandis taikomos šių Taisyklių nuostatos. Tais atvejais, kai valstybės paveldėtiną turtą sudaro nekilnojamasis turtas, ir kilnojamasis turtas ir (ar) vertybiniai popieriai (išskyrus akcijas), viso paveldėtino turto paveldėjimą valstybės vardu inicijuoja Centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas, o ne VMI. Taigi, nuo 2015 m. kovo 20 d. VMI paveldėjimo santykiuose atstovauja valstybę tik tais atvejais, kai valstybė paveldi tik kilnojamąjį turtą, taip pat vertybinius popierius (išskyrus akcijas). Todėl VMI posėdžio metu prašė teismo Lietuvos valstybę atstovaujančią VMI pakeisti į VĮ „Turto bankas“. Teismas šio prašymo netenkino, tačiau į bylą Lietuvos valstybės atstove įtraukė VĮ „Turto bankas“. Kadangi palikėjo V. T. S. galimai paveldimą turtą (jo dalį) sudarytų nekilnojamasis turtas (1/2 dalis buto-kambario), kurį palikimo perėjimo valstybei atveju administruotų Centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas, o ne VMI, nagrinėjama civilinė byla nėra susijusi su VMI teisėmis ir pareigomis. CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, - toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Valstybės interesą ginantys asmenys, iš jų ir VMI, yra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ne tik pareiškiant ieškinį (paduodant pareiškimą), bet ir paduodant apeliacinius ar kasacinius skundus dėl nepagrįstų ir neteisėtų teismo sprendimų, kuriais gali būti pažeistas valstybės interesas.
Šalies argumentai
Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ „Turto bankas“, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1) Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi šioje byloje, sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) klausimą, turi būti vadovaujamasi Civilinio kodekso nuostatomis. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Pareiga tai įrodyti tenka sutuoktiniui, tvirtinančiam, kad santuokos metu įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o asmeninė jo nuosavybė (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Taigi ieškovei, siekiančiai pripažinti, kad dviejų kambarių butas yra jos asmeninė nuosavybė, buvo būtina Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nustatyti kad: 1) ieškovė ginčo turtą pirko iš asmeninių lėšų arba lėšų, gautų realizavus jos asmenine nuosavybe esantį turtą; 2) turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta ieškovės valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
2) Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, jeigu neįrodoma aiškiai išreikšta sutuoktinio valia tam tikrą turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn, šis turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismas aiškiai išreikštos ieškovės valios įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn nekonstatavo, taip pat neanalizavo, ar ginčo turtas buvo įgytas už asmenines ieškovės lėšas arba lėšas, gautas realizavus jos asmenine nuosavybe esantį turtą. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog butas būtų pirktas už jos asmenines lėšas. Nors ieškovė ir nurodė, jog už ginčo butą yra sumokėta grynaisiais pinigais ir jos vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais), tačiau šie investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, laikytini sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Todėl ir daiktas, įsigytas už šias lėšas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Jungtine nuosavybe pripažįstamas privatizuotas butas, nepriklausomai nuo to, kieno investicinėmis lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012). Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog buto privatizavimo metu sutuoktiniai gyveno jame kaip šeima, butas buvo privatizuotas būtent šeimos reikmėms, o ne ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti, V.T. S. kartu su ieškove mokėjo mokesčius, naudojosi butu kaip savu.
3) CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos IV skyriaus normos dėl santuokos nutraukimo taikomos, kai santuokos nutraukimo procedūros pradedamos įsigaliojus CK; iki CK įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal galiojusius įstatymus. Ginčo butas įgytas santuokai nepasibaigus. SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame CK (kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas) (3.87, 3.88 straipsniai). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad butas buvo bendroji jungtine sutuoktinių nuosavybė. Taip pat paminėtina, jog ginčo butas privatizuotas remiantis Butų privatizavimo įstatymu. Butų privatizavimo lengvata pagal šį įstatymą buvo teikiama šeimai, o ne vienam iš sutuoktinių. Pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Todėl nustačius, jog ginčo butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, toks butas neabejotinai turi būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002; 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2003).
4) Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, jog ginčo turtas yra ieškovės nuosavybė, kadangi butas Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas ieškovės vardu. Tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Taigi įstatymo nustatyta sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija. Be to, santuokoje įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tik CK 3.88 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto registravimo ypatumai: turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos tada, kai turtas registruojamas galiojant 2000 m. CK. Iki naujojo CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas santuokos metu. Konstatuotina, kad ginčo turtas įgytas santuokos metu, įregistruotas dar iki naujojo CK įsigaliojimo, todėl yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, neatsižvelgiant į tai, jog butas viešajame registre įregistruotas tik ieškovės vardu. Pažymėtina, kad SŠK 21 straipsnio 3 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, nebuvo nustatyta turto detali registracija ir jos reikšmė turto statusui. Turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, buvo laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu turtas įgytas santuokos metu. Todėl teismo argumentas, kad Nekilnojamojo turto registre nurodyti duomenys yra teisingi ir turtas priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise laikytinas nepagrįstu.
Žemesnės instancijos teismas
5) Teismas taip pat pažymėjo, jog įvyko skyrybos ir pasikeitė turto statusas: butas po santuokos nutraukimo negalėjo likti bendra jungtine nuosavybe. Teismas konstatavo, jog šalių santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini), todėl ieškininės senaties terminas V. T. S. reikšti reikalavimą padalinti bendrą jungtinę nuosavybę pasibaigė 1996 m. balandžio 29 d. Tačiau teismui (duomenys neskelbtini) nutraukus ieškovės santuoką, santuokoje įgytas ir bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe esantis turtas padalintas nebuvo. Nutraukus santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigė ir šios nuosavybės dalyviai – buvę sutuoktiniai – tapo bendraturčiais ir valdė bendrą turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kol tokios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dydis nenustatytas, galioja prezumpcija, kad jų dalys yra lygios (SŠK 23 straipsnio 1 dalis, CK 3.117 straipsnio 1 dalis, CK 4.47 straipsnio 3 dalis). Keisti šias dalis galima pareiškus vienam iš buvusių sutuoktinių reikalavimus teisme. Analogiško išaiškinimo laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2002). Taigi V. T. S. net neprivalėjo kreiptis į teismą dėl turto padalijimo, nes jam priklausė ½ dalis buto. Ir tik kilus tarp šalių ginčui, bendraturtis turi teisę, bet ne pareigą, kreiptis į teismą dėl turto atidalijimo ar tvarkos nustatymo. Teismas konstatavo, jog ieškininės senaties terminas V. T. S. reikšti reikalavimą padalinti bendrą jungtinę nuosavybę pasibaigė. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis).
Šiuo atveju nei vienas byloje dalyvaujantis asmuo nei teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu nereikalavo taikyti ieškinio senatį, todėl teismo argumentacija dėl praleisto ieškinio senaties termino yra daugiau nei nesuprantama.
Žemesnės instancijos teismas
6) Atsakovai nagrinėjamoje byloje yra ne VĮ „Turto bankas“ ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, o Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ „Turto bankas“ bei Valstybinės mokesčių inspekcijos, todėl žyminis mokestis ieškovei, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, galėjo būti priteistas tik iš Lietuvos Respublikos, bet ne VĮ „Turto bankas“.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo M. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Teismas neteisingai vertino iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Santuokos ir Šeimos kodekso (toliau – SŠK) normas. SŠK 23 straipsnis nustato trejų metų ieškininės senaties terminą ištuoktų sutuoktinių bendrajai jungtinei nuosavybei padalinti. Šiame straipsnyje nenumatyta, nuo kada prasideda ieškininės senaties termino eiga, todėl šis klausimas spręstinas pagal SŠK antrojo skirsnio nuostatas. SŠK 10 straipsnis numato, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Santuokinių ryšių nutraukimas ar santuokos nutraukimas ne visada reiškia buvusio sutuoktinio, kaip savininko, turtinių teisių suvaržymą ar pažeidimą. Jeigu po santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai ir toliau bendrąja jungtine nuosavybe gali naudotis, ją valdyti ar disponuoti, netrukdydami vienas kitam, reikiamais atvejais sutardami, tai savininko teisių varžymo neatsiranda ir nėra pagrindo kalbėti apie teisės pažeidimą bei pažeistos teisės gynimui skirto termino prasidėjimą. Ieškovė ir V. T. S. ir po santuokos nutraukimo gyveno kartu, V. T. S. visą laiką buvo registruotas ginčo bute ir jame realiai gyveno, jis numirė būtent šiame bute, o ieškovė, po santuokos nutraukimo tapusi sugyventine, jį palaidojo savo lėšomis – tokius įrodymus pateikė pati ieškovė. Todėl V. T. S. neturėjo jokio faktinio pagrindo reikšti reikalavimą dėl turto padalijimo, nes jo kaip buto bendrasavininkio teisės niekada nebuvo pažeistos. Todėl priešingai nei teigia teismas skundžiamame sprendime, V. T. S. ieškinio senaties terminas nebuvo suėjęs. Taigi, teigdamas apie tai, kad V. T. S. reikalavimui dėl santuokoje įgyto turto padalijimo būtų taikoma ieškinio senatis, teismas rėmėsi prielaidomis.
2) Teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus teigdamas, jog byloje nėra įrodymų, jog V. T. S. įgyvendino savo kaip savininko teises į ginčo butą, o neva iki 2001 m. liepos 1 d. galiojęs kodeksas turto nuosavybę siejo tik su teisine registracija. V. T. S. visą laiką buvo registruotas ginčo bute ir realiai jame gyveno, o rašytiniais įrodymais, turinčiais aukštesnę įrodomąją galią, patvirtintos registracijos, patvirtinančios jo gyvenimo bute prezumpcijos, ieškovė nepaneigė jokiais leistinais įrodymais. Nors ieškovė teigė, kad jis nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo ir po 1992 m. įvykusių skyrybų praėjus 16 metų atvyko į jos butą tik numirti, šie bylos baigtimi tiesiogiai suinteresuotos ieškovės paaiškinimai nepagrįsti jokiais įrodymais ir prieštarauja rašytiniams įrodymams.
3) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas labai aiškiai ir vienareikšmiškai yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, jog santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir ši prezumpcija taip pat negali būti paneigta formaliu Registrų centro išrašu. Tai, kad VĮ „Registrų centras“ ginčo butas buvo registruotas tik ieškovės vardu, nekeičia turto teisinio režimo, kuris susiformuoja jo įgijimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008.). Priešingai, nei teismas ginčijame sprendime pasisakė, įrašą VĮ „Registrų centras“ siedamas pagal SŠK su nuosavybe, santuokoje įgyjamas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors įforminamas vieno iš jų vardu (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalis). Vieno iš buvusių sutuoktinių vardu užrašytas turtas toliau išlieka bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Dėl ištuokos ji netampa bendrąja daline nuosavybe, nepasidaro asmenine nuosavybe to sutuoktinio, kurio vardu ji įforminta. Kad pasibaigtų vieno iš sutuoktinių nuosavybės teisė į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, reikalingas papildomas juridinis faktas – turto pasidalinimas, perleidimas ar kitoks sandoris, pagal kurį pasikeistų buvusių turto savininkų civilinės teisės ir pareigos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės atstovės VMI apeliacinį skundą atsakovės atstovė VĮ „Turto bankas“ prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.
Atsiliepimu į atsakovės atstovės VĮ „Turto bankas“ apeliacinį skundą ieškovė nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, jog teismas teisingai nustatė, kad anksčiau ginčo butas buvo skirtas ieškovės šeimai su pirmuoju vyru – V. M.. Nutraukus su juo santuoką, 1985 m. teismo sprendimu šis butas tapo ieškovės asmenine nuosavybe. Po santuokos nutraukimo su antruoju sutuoktiniu, pastarasis išsikėlė iš buto ir visą laiką gyveno kitur, tik 2008 m. grįžo pas ieškovę. Teismas teisingai įvertino ir tą aplinkybę, kad V.T. S. jokių pretenzijų dėl buto po santuokos nutraukimo nereiškė. Tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas.
Atsiliepimu į atsakovės atstovės VĮ „Turto bankas“ apeliacinį skundą atsakovės atstovė VMI su skundu sutinka, prašo jį tenkinti.
Atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundą atsakovės atstovė VĮ „Turto bankas“ sutinka su skundu ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundą atsakovės atstovė VMI su skundu sutinka, prašo jį spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl buvusios sutuoktinės teisės į santuokos metu įgytą butą, kuris nebuvo teismo padalintas, nutraukus santuoką, taip pat dėl ieškinio senaties termino taikymo.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad ieškovė (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su V.T. S., o 1992 m. sausio 5 d. sutartimi jai buvo suteiktas butas, išpirktas ieškovės už jai priklausančius pinigus ir investicinius čekius (t. I, b.l.5). Nekilnojamojo turto registre ieškovė butą įregistravo 1992 m. sausio 15 d. savo vardu (t. I, b.l. 9). Ieškovės santuoka su V.T. S. buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu (t. I, b.l. 6-7), santuokos nutraukimas buvo įregistruotas (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 8). Minėtu teismo sprendimu nebuvo padalintas santuokoje įgytas turtas. Buvęs ieškovės sutuoktinis mirė (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 51).
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad atsižvelgiant į specifinę butų privatizavimo proceso paskirtį ir įstatyme nustatytą tvarką, teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (LAT 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012). Taigi ir nagrinėjamoje byloje butas buvo įgytas, kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Pirmos instancijos teismas pripažino, kad butas, nutraukus santuoką, tapo ieškovės asmenine nuosavybe dėl to, jog po santuokos nutraukimo įregistravimo, buvęs sutuoktinis per SŠK 23 straipsnio 4 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą dėl turto padalijimo, o butas buvo registruotas ieškovės vardu, ir pagal tuo metu galiojusio CK 149 straipsnio 2 dalį nuosavybės teisės atsiradimas buvo siejamas su daikto įregistravimo momentu. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas tokiu teisiniu bylos situacijos aiškinimu nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006 analizavo atvejį, kada vienas iš sutuoktinių santuokoje įgytą turtą įregistravo savo vardu, santuoką nutraukė ir įregistravo jos nutraukimą dar galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui, o taip pat šio Kodekso 23 straipsnio 4 dalyje nustatytas 3 metų terminas baigėsi iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, jog pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Dėl to teismai, spręsdami dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, turi vadovautis 2000 m. CK normomis (žr., pvz., LAT 2002 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-744/2002; 2003 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-705; 2005 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-44, 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-57, kt.). Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad SŠK iš esmės analogiškai reglamentavo santuokoje įgyto turto teisinį režimą. Tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tik CK 3.88 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto registravimo ypatumai: turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog tam, kad viešajame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), būtinas bent vienas iš minėtų įrašų, t. y. arba įregistravimas turto abiejų sutuoktinių vardu, arba pažymėjimas registre, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas galiojant CK. Iki CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalyviais gali būti tik sutuoktiniai. Nutraukus santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Šios nuosavybės dalyviai – buvę sutuoktiniai – tampa bendraturčiais ir valdo bendrą turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kol tokios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dydis nenustatytas, galioja prezumpcija, kad jų dalys yra lygios (SŠK 23 straipsnio 1 dalis, CK 3.117 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., LAT 2002 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2002). Kartu teisėjų kolegija nurodė, kad ši lygių dalių prezumpcija gali būti paneigta ir nustatytas kitoks dalių dydis, pareiškus vienam iš buvusių sutuoktinių reikalavimus teisme. Be to, minėta, kad gali būti nuginčyta ir turto, įgyto santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija, įrodžius vienam iš buvusių sutuoktinių, kad tam tikras turtas yra jo asmeninė nuosavybė (SŠK 22 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnis). Pažymėtina, kad pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį turto bendrumo prezumpciją galima paneigti ir įrodyti asmeninės nuosavybės teisę tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiami liudytojų parodymai arba turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė (LAT 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, pripažintina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai, remdamasis SŠK 23 straipsnio 4 dalimi ir 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalimi, pripažino butą ieškovės asmenine nuosavybe. Tačiau pirmos instancijos teismas, konstatuodamas, kad butas yra ieškovės asmeninė nuosavybė, nevertino kitų byloje esančių įrodymų bei neanalizavo, ar pagal CK 3.123 straipsnį yra pagrindas, dalinant turtą, nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, taip pat nevertino, kokią savo turto dalį kiekvienas iš sutuoktinių panaudojo tvarkydamas, prižiūrėdamas, remontuodamas ar pagerindamas bendrai valdomą turtą. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1992 m. gruodžio 2 d. sprendime dėl santuokos nutraukimo pagal ieškovės ieškinį buvo konstatuota, jog atsakovas nuolat girtauja, nedirba, neša iš namų daiktus ir pinigus, juos prageria, sutuoktiniai jau pusantrų metų neveda bendro ūkio, tris su puse metų tarp jų nutrūkę santuokiniai ryšiai (t. I, b.l. 7). Pirmos instancijos teismas nevertino šių duomenų ir jų įtakos, sprendžiant turto padalijimo klausimą. Be to, ginčo butas ieškovei buvo skirtas dar 1981 m., jai esant susituokusiai su V. M.. Nutraukus šią santuoką, 1985 m. rugsėjo 9 d. teismo sprendimu V. M. buvo pripažintas netekusiu teisės į gyvenamąją patalpą, o butas suteiktas ieškovei, 1-oji gamybinė butų ūkio valdyba 1985 m. gruodžio 11 d. raštu nurodė, jog siūloma atidaryti sąskaita ieškovei gyvenančiai ginčo bute, šeimą sudaro vienas žmogus (t. I, b.l. 82). Taigi, ieškovė gyveno, išlaikė ir prižiūrėjo butą kaip savo dar iki santuokos su V.T. S. sudarymo.
Nagrinėjama byla yra šeimos byla, o pagal CPK 376 straipsnio 1 dalį šeimos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Be to, pagal bendrą CPK 179 straipsnio 3 dalyje nustatytą normą teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Pirmos instancijos teismas nebuvo aktyvus nagrinėjamoje byloje ir netikrino jam prieinamų informacinių sistemų. Tuo tarpu Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO yra registruota civilinė byla Nr. 2-11208-773/2006, kurioje Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 4 d. sprendimu buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) sudaryta A. M. ir R. M. (S.)(kurios asmens duomenys sutampa su ieškovės nagrinėjamoje byloje) santuoka bei patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kuria buvo padalintas ir sutuoktinių turtas. Pirmos instancijos teismas šio fakto nepatikrino, nesuteikė galimybės šalims dėl to pasisakyti. Tuo tarpu ši aplinkybė reikšminga, siekiant nustatyti, kur buvo faktinė ieškovės gyvenamoji vieta šios santuokos metu, kaip tuo metu ji valdė santuokoje įgytą turtą, kodėl jis nebuvo aptartas santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje.
Pažymėtina, jog kasacinis teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas, kuriose buvo sprendžiamas ginčas dėl santuokoje įgyto, bet nutraukus santuoką nepadalinto turto nuosavybės teisės, taip pat buvo išaiškinęs, jog iki naujojo Civilinio kodekso priėmimo Santuokos ir šeimos kodekse ar galiojusiame Civiliniame kodekse įgyjamoji senatis nebuvo numatyta. Teisėje tai pripažintas ir legalus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, žinomas ir Lietuvos teisei. Galiojusiuose iki 1940 m. Lietuvos Respublikos įstatymuose jis buvo numatytas. Lietuvos teisės mokslas ją pripažįsta kaip nuosavybės atsiradimo pagrindą (Civilinė teisė. Vadovėlis. Vitkevičius P., Vėlyvis S. ir kt. Kaunas, 1997 m. Vijusta. 293-297 p). Vadinasi, įgyjamoji senatis gali būti laikoma kaip teisėtas, įstatymams neprieštaraujantis pagrindas civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti, nors šalių santykių metu galiojusių įstatymų ir nenumatytas (Civilinio kodekso 5 straipsnio 1 dalis). Įgyjamosios senaties pagrindiniai požymiai yra: 1) daikto sąžiningas įgijimas, 2) jo nepertraukiamas valdymas, kuris tęsiasi ilgą laiką, dažnai tapatinamą su senaties terminu pažeistai nuosavybės teisei ginti, 3) tikrojo savininko teisinė galimybė pasinaudoti savo daiktu, bet laisvanoriškas šios teisės nerealizavimas per tą laiką, 4) įgyjamosios senaties fakto patvirtinimas teismine tvarka. Buvęs sutuoktinis, kuris neturi įformintos savo vardu bendrosios jungtinės nuosavybės, realiai ja ilgą laiką nesinaudodamas ir nesiekdamas naudotis, valdyti ar disponuoti, sudaro sąlygas kitam buvusiam sutuoktiniui faktiškai ir sąžiningai perimti visą buvusį bendrą turtą. Tokiu atveju keli reikšmingi juridiniai faktai gali tapti bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo ir nuosavybės teisės vienam iš sutuoktinių atsiradimo pagrindu. Tai buvusio sutuoktinio veiksmai, rodantys jo atsisakymą savo nuosavybės dalies, - nevaldymas jos savo vardu ir nesiekimas jos įsiforminti, nesinaudojimas ja, negavimas iš jos pajamų, nenoras ją valdyti kaip savo ir ja disponuoti, - bei sąžiningas kito sutuoktinio valdymas savos ir kito sutuoktinio dalies ilgą laiką, visu turtu naudojantis kaip savininkui - atvirai, nepertraukiamai, vienam darant būtinas jam išlaikyti išlaidas. Šie faktai gali tapti pagrindu pripažinti vieno sutuoktinio nuosavybės teisę visai buvusiai bendrajai jungtinei nuosavybei įgyjamąja senatimi (LAT 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1288/2001). Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas nesiaiškino visų ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio bei jo teisių perėmėjos faktinio buto valdymo aplinkybių. Byloje yra duomenys, jog V.T. S. gyvenamąją vietą ginčo bute buvo deklaravęs nuo 1986 m. birželio 5 d. (t. I, b.l. 51). Ieškovė pateikė teismui duomenis, jog mokėjo buto priežiūros ir išlaikymo mokesčius 2008-2013 m. (t. I, b.l. 13-16; 83-85). Tačiau, esant duomenims, jog ieškovė buvo sudariusi kitą santuoką, byloje nėra duomenų, kas šiuo metu iš tikrųjų valdė butą, ar ieškovė jame gyveno kartu su naujuoju sutuoktiniu, ar su jais kartu gyveno ir V.T. S.. Šio aplinkybės yra esminės, sprendžiant klausimą dėl galimo buto padalinimo, jo dalių nustatymo, ar pripažinimo jo tik vieno sutuoktinio asmenine nuosavybe.
Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismui yra suteikta teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pripažintini iš dalies pagrįstais atsakovės atstovo VĮ „Turto bankas“ bei trečiojo asmens apeliacinių skundų argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio reikalavimus ir pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis yra grindžiami reikalavimai, atsakovės atstovų ir trečiojo asmens teiktus atsikirtimus į ieškinį, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė pagrindinių aplinkybių, kurios yra teisiškai svarbios tam, kad būtų teisingai išspręsta byla, išnagrinėtas ginčas, šių aplinkybių negalima nustatyti apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia surinkti naujus įrodymus, ir į šių įrodymų gavimo aspektus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl atsakovės atstovų apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų dėl tinkamo atsakovės atstovo, dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bei priteisimo, kadangi nagrinėjant bylą iš naujo, gauti nauji duomenys bei paaiškėjusios naujos aplinkybės gali koreguoti ir tinkamą atsakovės atstovavimą, o bylinėjimosi išlaidas teismas turi paskirstyti išnagrinėjęs bylą iš esmės.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti jį pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.