- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-22
- Bylos Nr.
- e2A-343-1043/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01105-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Anita Sereikienė
- Atsakovas
- V. D.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Kauno energija“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-577-947/2021 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui V. D. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Kauno energija“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo V. D. 657,58 Eur skolą už ieškovės parduotą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15,00 Eur žyminį mokestį, 36,30 Eur išlaidas už advokato teisines paslaugas, 1,71 Eur duomenų iš Gyventojų registro ir Nekilnojamojo turto registro gavimo išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovui parduoda šilumos energiją. Šilumos energija teikiama atsakovui dalinės nuosavybės teise (45/100) priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – butas). Šilumos energija teikiama pagal tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal įstatymo leidėjo valią šilumos energija tiekiama šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.383 straipsnis). Atsakovas už ieškovės parduotą šilumos energiją nėra atsiskaitęs. Atsakovui, už jam priklausančią buto dalį, yra susidariusi 657,58 Eur skola, už ieškovės parduotą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. Atsakovas yra fizinis asmuo, todėl, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.
Atsiliepimas
3. Atsakovas V. D. su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad sutartis dėl šilumos energijos tiekimo su juo nebuvo sudaryta, į bylą pateiktoje sutartyje jo parašas yra suklastotas, nes atsakovo turimas sutarties originalas yra be atsakovo parašo. Atsakovo tvirtinimu, su juo sutartis nesudaryta iki šiol. Atsakovas kiekvieną mėnesį deklaruoja skaitiklio rodmenis ir laiku apmoka ieškovės pateiktas sąskaitas. Ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl tuo pagrindu ieškinys yra atmestinas. Ieškovė neįrodė, kad 599,60 Eur skola buvo susidariusi iki 2017 m. vasario 1 d. Ieškovės pateikti mokėjimo žiniaraščiai, kaip ir sąskaitos, nėra pasirašytos, o žiniaraščiuose pateikti duomenys yra klaidingi, nes jie nesutampa su atsakovui pateiktų sąskaitų duomenimis. Ieškovė už šalto vandens pašildymą tam tikrą laiką skaičiavo ne tik pagal skaitiklių parodymus, bet ir pagal normatyvus. 2008 m. gruodžio 3 d. bute buvo pakeistas karšto vandens skaitiklis, todėl laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio mėn. iki 2011 m. vasario mėn. susidarė permoka už 44 m³ vandens pašildymą. Ieškovė nepagrįstai mokestį už 23 m³ karšto vandens pašildymą laikė kaip skolą ir skaičiavo delspinigius. Atsakovo skaičiavimu, ieškovė jam yra skolinga už permokas. Ieškovės teiktos paslaugos nebuvo kokybiškos, todėl atsakovas laikotarpiu nuo 1996 m. iki 2006 m. turėjo papildomų išlaidų (virš 2 000 Lt).
II. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei „Kauno energija“ iš atsakovo V. D. 657,58 Eur skolą už ieškovės parduotą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (657,58 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. sausio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 53,01 Eur bylinėjimosi išlaidas, bei 16,90 Eur išlaidas valstybės naudai už procesinių dokumentų siuntimą.
5. Teismas nurodė, jog atsakovas byloje neginčijo faktinės aplinkybės, kad faktiškai gyvena jam nuosavybės teise priklausančioje buto dalyje, naudojasi buto dalimi, kad butui tiekiama šilumos energija. Atsakovas pats akcentavo, kad jis kiekvieną mėnesį sąžiningai deklaruoja skaitiklio rodmenis ir už paslaugas tinkamai bei laiku atsiskaito.
6. Teismas nurodė, jog atsakovas byloje kvestionavo pateiktos į bylą 1995 m. sausio 10 d. atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutarties galiojimą ir teisėtumą, nurodė, kad jis nėra pasirašęs šios sutarties, tačiau įrodymų, patvirtinančių jo paaiškinimus, neteikė, akcentavo tik savo subjektyvią nuomonę, įsitikinimą, kad ieškovė yra neteisėtus veiksmus atliekanti įmonė.
7. Teismas nustatė, jog tarp ieškovės ir atsakovo yra susiklostę šilumos energijos pirkimo pardavimo teisiniai santykiai. Ieškovė tiek ginčo laikotarpiu, tiek iki šiol tiekia butui šilumos energiją, o atsakovas turėjo ir turi pareigą sumokėti už šias paslaugas (CK 6.383 straipsnis). Ieškovė įrodė, kad atsakovui šilumos energiją tiekė, tačiau atsakovas su ieškove neatsiskaitė. Į bylą pateikti buto apyvartos žiniaraščiai patvirtina, kad už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. butui yra apskaičiuota 657,58 Eur skola už ieškovės parduotą šilumos energiją. Žiniaraštyje atsispindi atsakovo atliktų mokėjimų užskaitymas skolai padengti – 607,42 Eur (48,98 Eur; 42,07 Eur; 22,84 Eur; 16,78 Eur; 6,20 Eur; 6,60 Eur; 7,92 Eur; 7,73 Eur; 6,39 Eur; 15,57 Eur; 29,53 Eur; 32,12 Eur; 39,39 Eur; 33,21 Eur; 45,81 Eur; 9,99 Eur; 2,22 Eur; 3,94 Eur; 1,32 Eur; 3,68 Eur; 2,49 Eur; 13,02 Eur; 26,93 Eur; 32,71 Eur; 38,10 Eur; 29,36 Eur; 26,14 Eur; 11,57 Eur; 2,15 Eur; 3,61 Eur; 4,96 Eur; 5,24 Eur; 3,99 Eur; 10,86 Eur; 14,00 Eur). Skolos buvo dengiamos dalimis, nes skolos likutis 2017 m. vasario 1 d. buvo 599,60 Eur. Teismas pabrėžia, kad ieškovo kartu su ieškiniu pateikti žiniaraščiai ir žiniaraščiai, pateikti kartu su procesiniu dokumentu Reg. Nr. DOK-27319, visiškai sutampa.
8. Teismas nustatė, kad atsakovo į bylą pateiktos sąskaitos faktūros už paslaugas ir mokėjimo kvitai patvirtina atsakovo poziciją, kad kiekvieną mėnesį jis apmokėdavo sąskaitoje nurodytas naujai apskaičiuotas sumas už paslaugas. Tačiau atsakovas savo valia nutarė neapmokėti tos sąskaitos dalies, kuri apskaičiuota dar ir už ankstesnį laikotarpį. Atsakovas savo ranka atlikdavo sąskaitos duomenų korekcijas ir išimtinai savo subjektyviu vertinimu atlikdavo perskaičiavimus. Teismas nesutiko su atsakovo atliktais skaičiavimais ir juos vertino išimtinai kaip atsakovo subjektyvų ginčo dalyko vertinimą, sąskaitose nurodytų sumų kvestionavimą, remiantis ne objektyviais duomenimis, o tik savo manymu. Analogiškas išvadas padarė ir dėl atsakovo į bylą pateiktų lentelių, kuriose atsakovas išimtinai savo nuomone perskaičiavo mokėtinas sumas už laikotarpį nuo 2003 m. spalio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.
9. Teismas konstatavo, jog atsakovo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. gruodžio 1 d. atliktais mokėjimais buvo dengiama seniausia atsakovo skola, kaip tai numato CK 6.55 straipsnis. Atsakovo skola 2017 m. vasario 1 d. buvo 599,60 Eur be delspinigių. Per ieškinio laikotarpį atsakovas iš viso sumokėjo 735,74 Eur. Ieškovė gautus mokėjimus turėjo teisę CK 6.55 straipsnio pagrindu paskirstyti – laikyti sumokėtomis seniausias skolas (599,60 Eur) ir susidariusius delspinigius (128,32 Eur). Teismas perskaičiavo ir patikrino duomenis dėl atsakovo sumokėtų įmokų užskaitymo (iš viso 35 mokėjimus už 735,74 Eur sumą) ir nenustatė skaičiavimo apsirikimų. Teismas taip pat perskaičiavo ir patikrino duomenis dėl atsakovui pateiktų sąskaitų už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2019 m. spalio 31 d. už bendrą 657,68 Eur sumą ir taip pat nenustatė skaičiavimo apsirikimų.
10. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovė neturėjo teisinio pagrindo skaičiuoti delspinigius. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo prašymą dėl senaties taikymo, nurodydamas, kad bendrasis ieškinio senaties terminas dėl skolos apmokėjimo yra 10 metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis) todėl ieškovė, 2020 m. sausio 22 d. pareikšdama ieškinį dėl skolos už 2017 m.–2019 m. laikotarpį, senaties termino nepraleido.
11. Ieškinio reikalavimus tenkinus iš atsakovo priteisė 5 procentų palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo bei 53,01 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei ir 16,90 Eur procesinių dokumentų 57,36 proc. ieškovei iš atsakovės priteisė 79,16 Eur bylinėjimosi išlaidas (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).
III. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovas V. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad skolos susidarymo laikotarpis yra nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. spalio 1 d., prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teismas konstatuodamas, kad ieškovė pagrįstai pirmiau dengė skolas, susidariusias iki 2017 m. vasario 1 d. išėjo už pareikšto ieškinio dalyko ribų, nes kaip nurodė ieškovė, skola susidarė iki 2017 m. vasario 1 d., o šis laikotarpis nepatenka į pareikšto ieškinio dalyko ribas. Teismas pasisakė dėl byloje ieškinio pagrindu nenurodytų faktų ir tuo pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį.
1.2. Iš byloje pateiktų sąskaitų ir mokėjimo kvitų matyti, kad nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. už paslaugas paskaičiuota 665,40 Eur, o pagal pateiktas sąskaitas apmokėta – 665,40 Eur. Pripažinus, jog ginčo laikotarpiu atsakovas tinkamai ir laiku apmokėdavo už suteiktas paslaugas, teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo skola už ginčo laikotarpį yra 657,58 Eur. Ieškovė nepateikė įrodymų – sąskaitų, kurių ieškovės teigimu, atsakovas iki 2017 m. vasario 1 d. neapmokėjo ir kurių pagrindu ieškovė turi reikalavimo teisę. Ieškovės vienasmeniškai sudarytas buvo apyvartos žiniaraštis nėra ir negali būti pripažintas pakankamu ir patikimu įrodymu, pagrindžiantis skolos 2017 m. vasario 1 d. faktą.
1.3. Teismo išvada, jog ieškovės pateikti skaičiavimai dėl atsakovo skolos 2017 m. vasario 1 d. yra teisingi ir buvo 599,60 Eur, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams – ieškovės išrašytų sąskaitų duomenims, nes 2017 m. sausio 31 d. ieškovės pateiktoje sąskaitoje skola sudarė 550,62 Eur, o ne 599,60 Eur. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2017 m. vasario 1 d. atsakovo skola sudarė 599,60 Eur grindžiama prielaidomis apie bylos aplinkybes.
1.4. Skolą ir jos dydį privalėjo įrodyti ieškovė, nes tik nustačius ir įvertinus skolos susidarymo momentą, teismas gali vertinti ir spręsti klausimą tiek dėl ieškinio senaties taikymo, tiek dėl delspinigių apskaičiavimo pagrįstumo. Ieškovei tinkamai nepagrindus skolos skaičiavimo mechanizmo bei neįrodžius, jog jos ieškiniu prašomos priteisti 657,58 Eur skolos už ginčo laikotarpį nepadengia atsakovo ginčo laikotarpiu sumokėta 665,40 Eur suma, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo ieškinį tenkinti. Byloje pateiktos ieškovės išrašytos sąskaitos neginčytinai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m lapkričio 1 d. yra priskaičiuota ir apmokėta 665,40 Eur, todėl ydinga teismo išvada, kad ieškovė pagrįstai einamaisiais mokėjimais pasidengė delspinigius (128,32 Eur), kurių nei apskaičiavimo, nei pagrindimo byloje nėra.
1.5. 2021 m. vasario 17 d. teismo posėdyje ieškovės atstovas teigė, kad skola kuri yra fiksuojama 2017 m. vasario 1 d. yra susidariusi nuo 2003 m., o tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog kreipimosi į teismą dieną yra suėjęs sutrumpintas 5 m. ieškinio senaties terminas, bet ir bendras 10 m. terminas. Ieškovė ieškinį pareiškė 2020 m. sausio 27 d., todėl bet koks įsiskolinimas ieškovei gali būti priteistas už laikotarpį, prasidedantį mokėjimais, kurie turėjo būti sumokėti ne anksčiau kaip 2015 m. sausio 28 d., o šiuo laikotarpiu skolų nebuvo. Ieškovė nereiškė reikalavimo dėl skolos už laikotarpį iki 2017 m. vasario 1 d. priteisimo, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo pasisakyti dėl skolos.
1.6. Teisiškai nepagrįsta teismo išvada, jog į bylą pateiktose lentelėse (procesinio dokumento Nr. DOK-81616) atsakovas perskaičiavo mokėtinas sumas. Lentelėse yra suvesti tik faktiniai duomenys iš ieškovės atsakovui pateiktų sąskaitų bei teismui pateiktų buto apyvartos žiniaraščių nuo 2003 m. spalio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d. ieškovės pateikta atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis nors ir pasirašytą, tačiau parašas sutartyje nėra atsakovo, todėl nesant rašytinio susitarimo dėl delspinigių, ieškovė neturėjo teisinio pagrindo skaičiuoti ir nuskaičiuoti 128,00 Eur delspinigius, kurie buvo apyvartos žiniaraščiuose apskritai nėra apskaityti.
Atsiliepimas
13. Ieškovė AB „Kauno energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apelianto skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Atmesti apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, išėjo už ieškinio ribų. Atsakovo laikotarpiu 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. gruodžio 1 d. atliktais mokėjimais buvo dengiama seniausia atsakovo skola (599,60 Eur likutis 2017 m. vasario 1 dienai), kaip tai numato CK 6.55 straipsnis. Išsamius duomenis apie ginčo laikotarpiu atsakovui išrašytas sąskaitas, atsakovo atliktų mokėjimų užskaitymus yra pateikti į bylą 2021 m. kovo 1 d. (Reg. Nr. DOK-27319).
2.2. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovo skola 2017 m. vasario 1 d. buvo 599,60 Eur be delspinigių. Per ginčo laikotarpį atsakovas iš viso ieškovei sumokėjo 735,74 Eur. Ieškovė gautus mokėjimus CK 6.55 str. pagrindu paskirstė – 599,60 Eur laikė padengusiais seniausią skolą, o 128,35 Eur buvo padengti susidarę delspinigiai.
Žemesnės instancijos teismas
2.3. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties, nes pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai pažymėjo, kad bendrasis ieškinio senaties terminas dėl skolos apmokėjimo yra 10 metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinio reikalavimas dėl skolos už parduotą šilumos energiją, susidariusią nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis).
18. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog ieškovė teikia šilumos energiją daugiabučiam namui, esančiam (duomenys neskelbtini). 45/100 dalys buto, dalinės nuosavybės teise, priklauso atsakovui V. D. nuo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties pagal LR 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 pagrindu. Atsakovas bute gyvenamąją vietą deklaravęs nuo 1980 m. balandžio 7 d. Ieškovė su atsakovu 1995 m. sausio 10 d. yra pasirašiusi atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį Nr. 711395-3 (toliau – sutartis). Nors apeliantas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniam skunde nurodė, jog ant sutarties yra ne jo parašas, tačiau atsakovas sutarties neginčijo, bei neneigė fakto, jog ieškovė teikia butui šildymo energiją.
19. Bylos šalių susiklostę santykiai atitinka energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius, kurių samprata įtvirtinta CK 6.383 straipsnio 1 dalyje. Nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą.
20. Pagal CK 6.388 straipsnį ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalį abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Atsiskaitymo tvarką nustato šalių susitarimas, jeigu teisės aktai nenumato ko kita.
21. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtinto Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo (toliau – Aprašas) 27 punktą, už suvartotą šilumą buitinis šilumos vartotojas moka šilumos tiekėjui pagal atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis arba Aprašo 21 punkte nurodyta tvarka pagal vartotojui priskirtą suvartotą šilumos kiekį. Buitinis šilumos vartotojas už suvartotą šilumą atsiskaito pagal šilumos tiekėjo pateiktą mokėjimo už šilumą pranešimą ar sąskaitą už šilumą (Aprašo 30 punktas). Aprašo 34 punktas nustato, kad šilumos tiekėjas buitiniam šilumos vartotojui mokėjimo už šilumą pranešimuose arba sąskaitose pateikia mokėtiną sumą, nurodydamas mokėtiną sumą už faktiškai per atsiskaitymo laikotarpį suvartotą šilumą.
22. Remiantis nutarties 19–21 punktuose nurodytų teisės aktų nuostatomis, atsakovas, būdamas jam nuosavybės teise priklausančiam butui (45/100) tiekiamos šilumos energijos vartotojas, turi prievolę už suvartotą energiją sumokėti. Atsakovas tik iš dalies atsiskaitydavo už suteiktas paslaugas, todėl 2020 m. sausio 22 d. ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos ir delspinigių priteisimo (e. b. l. 31 – 34). Byloje nustatyta, kad pagal ieškovės šilumos energijos tiekėjos išrašytus mokėjimo pranešimus atsakovui teko pareiga atsiskaityti už patiektą šilumos energiją už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d.
23. Byloje iš esmės kyla ginčas dėl ieškiniu reikalaujamos 657,58 Eur skolos susidarymo laikotarpio, t. y. ar ši skola susidarė per laikotarpį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d., ką įrodinėja ieškovė; ar nuo 2003 m. spalio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d., ką teigia apeliantas.
24. Apeliantas nurodo, kad ieškovės nurodomu skolos susidarymo laikotarpiu už paslaugas yra paskaičiuota 665,40 Eur, o pagal pateiktas sąskaitas atsakovas apmokėjo 665,40 Eur, kas reiškia, kad ieškovės nurodytu skolos susidarymo laikotarpiu jis tinkamai ir laiku apmokėjo ieškovei už suteiktas paslaugas, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad apelianto skola ieškovei ginčo laikotarpiu yra 657,58 Eur. Apeliantas nurodė, kad skolos susidarymo laikotarpis yra iki 2017 m. vasario 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį išėjo už ieškinio ribų.
25. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas ne visada sumokėdavo tiek, kiek buvo paskaičiuota mokesčių už šilumos energiją, todėl 2017 m. vasario 1 d. atsakovo likutis pradžiai be delspinigių sudarė 599,60 Eur (buto apyvartos žiniaraštis, 2017 m. sausio 31 d. sąskaita). Atsakovas nurodo, jog nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. pagal ieškovės pateiktas sąskaitas, jis tinkamai apmokėjo ieškovės sąskaitose nurodytas sumas – iš viso apmokėjo 665,40 Eur, todėl skolos šiuo laikotarpiu negalėjo būti.
26. Pagal CK 6.55 straipsnio 1 ir 2 dalis skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola.
27. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad sumokėjo už ieškovės tiektą šilumos energiją ieškovės ieškinyje nurodytu skolos susidarymo laikotarpiu, todėl ieškovei yra neskolingas. Atsakovas teigia, kad ieškovė nepateikė įrodymų – sąskaitų, kad iki 2017 m. vasario 1 d. neapmokėjo sąskaitų ir, kad skola sudarė 599,60 Eur.
28. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ginčo laikotarpiu atsakovas atliko tokius mokėjimus: už 2017 m. sausio mėnesio sąskaitą, kuri buvo 602,96 Eur įskaitant delspinigius, atsakovas pervedė ieškovei 52,34 Eur, už 2017 m. vasario mėnesio sąskaitą iš viso turėjo mokėti 598,81 Eur, sumokėjo – 45,13 Eur, už 2017 m. kovo mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 583,34 Eur, sumokėjo – 26,25 Eur, už 2017 m. balandžio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 580,51 Eur, sumokėjo – 20,10 Eur, už 2017 m. gegužės mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 573,51 Eur, sumokėjo – 9,65 Eur, už 2017 m. birželio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 577,18 Eur, sumokėjo – 9,96 Eur, 2017 m. liepos mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 582,12 Eur, sumokėjo – 11,41 Eur, 2017 m. rugpjūčio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 585,48 Eur, sumokėjo – 11,25 Eur, 2017 m. rugsėjo mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 587,46 Eur, sumokėjo – 9,81 Eur, 2017 m. spalio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 600,34 Eur, sumokėjo – 19,13 Eur, 2017 m. lapkričio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 617,68 Eur, sumokėjo – 33,00 Eur, 2017 m. gruodžio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 623,96 Eur, sumokėjo – 35,70 Eur, 2018 m. sausio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 634,91 Eur, sumokėjo – 43,02 Eur, 2018 m. vasario mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 631,68 Eur, sumokėjo – 36,50 Eur, 2018 m. kovo mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 648,29 Eur, sumokėjo – 49,46 Eur, 2018 m. balandžio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 615,92 Eur, sumokėjo – 13,54 Eur, 2018 m. gegužės mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 612,02 Eur, sumokėjo – 5,93 Eur, 2018 m. birželio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 617,25 Eur, sumokėjo – 7,55 Eur, 2018 m. liepos mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 618,54 Eur, sumokėjo – 5,08 Eur, 2018 m. rugpjūčio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 624,70 Eur, sumokėjo – 7,46 Eur, 2018 m. rugsėjo mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 627,09 Eur, sumokėjo – 6,17 Eur, 2018 m. spalio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 641,58 Eur, sumokėjo – 16,84 Eur, 2018 m. lapkričio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 659,13 Eur, sumokėjo – 30,66 Eur, 2018 m. gruodžio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 668,92 Eur, sumokėjo – 36,58 Eur, 2019 m. sausio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 678,24 Eur, sumokėjo – 42,00 Eur, 2019 m. vasario mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 672,68 Eur, sumokėjo – 32,90 Eur, 2019 m. kovo mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 673,78 Eur, sumokėjo – 30,07 Eur, 2019 m. balandžio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 662,94 Eur, sumokėjo – 15,40 Eur, 2019 m. gegužės mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 657,67 Eur, sumokėjo – 6,14 Eur, 2019 m. birželio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 662,92 Eur, sumokėjo – 7,50 Eur, 2019 m. liepos mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 668,46 Eur, sumokėjo – 9,00 Eur, už 2019 m. rugpjūčio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 672,82 Eur, sumokėjo – 9,30 Eur, už 2019 m. rugsėjo mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 675,41 Eur, sumokėjo – 7,94 Eur, už 2019 m. spalio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 686,55 Eur, sumokėjo – 14,97 Eur, už 2019 m. lapkričio mėnesio sąskaitą turėjo mokėti 693,68 Eur, sumokėjo – 18,00 Eur (e. b. l. 31–70). Visa tai patvirtina, jog atsakovas sumokėjo ieškovei iš viso 735,74 Eur, o ieškovė gautas sumas paskirstė – 607,42 Eur skolai apmokėti, t. y. iš atsakovo padarytų mokėjimų padengė 599,60 Eur skolą, buvusią 2017 m. vasario 1 d., ir 128,32 Eur delspinigiams padengti, paskaičiuotiems nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. pagal pateiktas sąskaitas. 7,82 Eur (735,74 Eur – 599,60 Eur – 128,32 Eur) padengė dalį 2017 m. vasario 28 d. sąskaitos sumą (45,13 Eur – 7,82 Eur = 37,31 Eur). Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovo skola pagal ieškovės pateiktas sąskaitas už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2019 m. spalio 31 d. yra 657,68 Eur.
29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantas nepateikė į bylą duomenų, kad šalys sudarė susitarimą, kokia tvarka bus įskaitomos atsakovo nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. sumokėtos įmokos, todėl nesant šalių susitarimo, ieškovė pagrįstai vadovavosi CK 6.55 straipsnyje įmokų paskirstymo taisyklėmis ir atsakovo mokamus mokėjimus įskaitė į jo 2017 m. vasario 1 d. turėtą 599,60 Eur skolos likutį. Pateiktos mokėjimo sąskaitos patvirtina, jog apeliantui buvo aiškiai kiekvieną mėnesį nurodyta skolos suma ir paskaičiuoti delspinigiai, tačiau kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantas savo ranka atlikdavo sąskaitos duomenų korekcijas ir išimtinai savo subjektyviu vertinimu atlikdavo perskaičiavimus pagal save. Atsakovo kiekvieną mėnesį apmokėdavo sąskaitoje nurodytas naujai apskaičiuotas sumas už paslaugas, tačiau atsakovas savo valia nutarė neapmokėti tos sąskaitos dalies, kuri apskaičiuota dar ir už ankstesnį laikotarpį. Vadovaujantis CK 6.55 straipsniu ieškovė gautus mokėjimus turėjo teisę paskirstyti seniausioms skoloms (599,60 Eur) ir susidariusiems delspinigiams (128,32 Eur) apmokėti.
30. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas išėjo iš ieškinio ribų. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) ieškinio dalyko ir pagrindo nustatymas yra ieškovo, o ne teismo pareiga (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus. Ieškinyje yra nurodomas ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, kurį sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, patvirtinančios asmens turimą teisę ar interesą arba jo pažeidimą ar ginčijimą. Kadangi ieškiniu buvo prašoma priteisti įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d., atsakovui teigiant, kad jis yra atsiskaitęs už pateiktą šilumos energiją apmokėdamas sąskaitoje nurodytas sumas už einamąjį laikotarpį ir nedengdamas įsiskolinimo už ankstesnį laikotarpį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino skolos susidarymo laikotarpį, analizavo atsakovo atliktus mokėjimus bei gautų mokėjimų paskirstymą. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl abiejų šalių nurodytų argumentų, analizavo tiek faktines aplinkybes, tiek teisės normas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neperžengė ieškinio ribų, o išnagrinėjo bylą atsižvelgdamas į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes.
31. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovė neturėjo teisės skaičiuoti delspinigius. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 2 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną turi pareigą mokėti delspinigius. Taigi atsakovo pareiga mokėti, o ieškovės teisė reikalauti delspinigių yra įtvirtinta įstatyme.
32. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog reikalavimas dėl skolos apmokėjimo taikomas 10 metų ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį dėl įsiskolinimo už komunalines paslaugas, kuris numato sutrumpiną 5 metu ieškinio senaties terminą, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos civilinėje Nr. 3K-3-4/2011, todėl atsižvelgiant į tai, jog skola atsirado 2003 m., prašė taikyti ieškinio senatį.
33. Bendrasis ieškinio senaties terminas, taikomas visais atvejais, kai įstatyme nenustatyta kitaip, yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). Vienas iš sutrumpintų ieškinio senaties terminų taikymo atvejų įtvirtintas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje, kurioje nustatyta, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Palūkanoms (CK 6.37, 6.210 ir kt. straipsniai) būdinga tai, kad prievolė jas mokėti atsiranda įstatyme ar sutartyje nustatytais vienodais besikartojančiais laikotarpiais, kiekvienam tokiam laikotarpiui pasibaigus, paaiškėja skolininko prievolės dydis, atsiranda pareiga prievolę vykdyti ir atitinkama kreditoriaus reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2011).
34. Pasisakant dėl apelianto argumento, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2011, komunalinių paslaugų teikėjų reikalavimams taikomas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas, pažymėtina, jog precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2011 išnagrinėtas ginčas, kilęs tarp šalių dėl to, ar valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti laikomas periodine išmoka, kuriai išieškoti taikytinas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis), ar kitokia išmoka (įmoka), kuriai išieškoti taikytinas bendrasis (dešimties metų) ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog minėta nutartis negali būti taikoma ginčo atveju kaip teismo precedentas, jos faktinėms aplinkybėms nesant tapačioms ar labai panašioms į nagrinėjamos bylos. Kilusiam šalių ginčui išspręsti aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2009, kurioje sprendžiant skolos priteisimo už patiektą šilumos energiją klausimą išaiškinta, kad periodinė išmoka CK 1.125 straipsnio 9 dalies prasme aiškintina kaip tam tikra konkreti piniginė suma, mokama konkrečiais terminais; tuo tarpu mokesčiai už šilumos energiją nėra pastovūs, priklauso nuo metų laiko sezono, suvartotos energijos kiekio ir šilumos energijos tiekimo metu galiojančių mokesčių tarifų.
35. Remiantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimai dėl CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčo reikalavimams taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis) ir ieškovė, kreipdamasi į teismą dėl skolos priteisimo, ieškinio senaties termino nepraleido.
36. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).
37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, byloje esančius įrodymus, tinkamai pritaikė proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.