Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Egidijos Puzinskaitės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos pagalba išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

II

Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.

1. VSDFV, nagrinėdama pareiškėjo 2018 m. kovo 6 d. prašymą, nustatė, jog pareiškėjo teikti prašymai dėl senatvės pensijos skyrimo ir mokėjimo nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iš esmės buvo išnagrinėti 2013 m. rugsėjo 2 d. VSDFV sprendimu Nr. (6.5) I-5829, 2016 m. spalio 24 d. VSDFV sprendimu Nr. (6.5) I-6064, 2013 m. rugpjūčio 13 d. VSDFV Marijampolės skyriaus sprendimu Nr. PE_SP2-50, kuriais skirti pareiškėjui senatvės pensiją buvo atsisakyta.

VSDFV 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5829 teisėtumą ir pagrįstumą patvirtino ir Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 19 d. nutartimi.

Motyvuojamoji dalis

2. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostatas prašymas ar skundas gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 30 punkte nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu VSDFV arba teismas jau yra priėmę sprendimą tuo pačiu klausimu ir pareiškėjas nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą sprendimą.

3. Pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) (iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) 20 straipsnio 1 dalį socialinio draudimo senatvės pensiją (toliau – ir senatvės pensija) turi teisę gauti asmenys, kurie yra sukakę Pensijų įstatyme nustatytą senatvės pensijos amžių ir turi minimalų pensijų socialinio draudimo stažą (toliau – pensijų draudimo stažas), nustatytą senatvės pensijai.

Vyrams, gimusiems 1950 m. gegužės 1 d. – 1951 m. vasario 28 d. laikotarpiu (Pareiškėjas gimė 1950 m. lapkričio 30 d.), nustatytas senatvės pensijos amžius yra 62 metai 10 mėnesių.

Pensijų įstatymo (iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad minimalus pensijų draudimo stažas senatvės pensijai yra 15 metų.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, (toliau – ir Nuostatai (galiojo iki 2017 m. gruodžio 31 d.)) 56 punkte nustatyta, kad kartu su prašymu skirti senatvės pensiją privaloma pateikti įgytą pensijų draudimo stažą bei atitinkamu laikotarpiu turėtas draudžiamąsias pajamas įrodančius dokumentus.

Pensijų įstatymo (iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad asmens pensijų draudimo stažui, įgytam iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., prilyginamas visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas. Nuostatų 5 priedo 23 punkte nustatyta, kad nuo asmenų, nuteistų laisvės atėmimu ir dirbusių įkalinimo įstaigose, gauto atlyginimo socialinio draudimo įmokos iki 1991 m. birželio 1 d. nebuvo skaičiuojamos, todėl šie darbo laikotarpiai neprilyginami pensijų draudimo stažui. Pensijų įstatymo (iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. asmens pensijų draudimo stažui prilyginamas asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnį, privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikas. Pagal Pensijų įstatymo (iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) 8 straipsnio 2 dalį pensijų draudimo stažą nuo 1995 m. sausio 1 d. sudaro laikas, per kurį asmenys patys moka arba už juos yra mokamos ar turi būti mokamos įstatymo jiems nustatytos valstybinio socialinio draudimo įmokos ar gauna įstatyme išvardytas socialinio draudimo išmokas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (įsigaliojusio nuo 1991 m. birželio 1 d.) 4 straipsnio nuostatas asmenys, nuteisti laisvės atėmimu, nebuvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu, o nuo 2005 m. sausio 1 d. pradėti drausti tik nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, tad laikotarpiai, kuriais asmuo, būdamas nuteistas laisvės atėmimu, dirbo įkalinimo įstaigose, neįskaitytini į pensijų draudimo stažą senatvės pensijai skirti.

4. Pareiškėjas pateiktame Prašyme nenurodė naujų aplinkybių ir nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnių VSDFV priimtų sprendimų pagrįstumu, todėl atsakovė, remdamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalimi bei Taisyklių 30 punktu, skundžiamu Sprendimu pareikėjo prašymą dėl pakartotinio jo teikimo nagrinėti atsisakė.

Pažymėjo, jog pareiškėjas, 2013 m. liepos 18 d. kreipdamasis su prašymu į VSDFV Marijampolės skyrių skirti jam senatvės pensiją, 2013 m. liepos 25 d. raštu Nr. (10.1) S-13612 buvo informuotas, kad prie prašymo skirti pensiją jis nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jo įgytą pensijų draudimo stažą, bei nurodė, kad reikalingų dokumentų gali pareikalauti ir pats VSDFV Marijampolės skyrius, jei pareiškėjas nurodytų darbovietes, kuriose ir kokiais laikotarpiais iki 1994 m. dirbo. Atkreipė dėmesį į tai, jog 2013 m. liepos 31 d. pareiškime, pateiktame VSDFV Marijampolės skyriui, pareiškėjas tik nurodė, kad, būdamas nuteistas laisvės atėmimu, daug metų dirbo įkalinimo įstaigose, tačiau reikalingų dokumentų iki skundžiamo Sprendimo priėmimo nėra pateikęs.

5. Atsakovės teigimu, skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis, t. y. atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo reikalavimas jį panaikinti atmestinas kaip nepagrįstas.

6. Atsakovė taip pat nurodė, kad ji, priimdama skundžiamą Sprendimą, veikė įstatymų numatytose ribose ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą nėra jokio teisinio pagrindo.

III

Teismo posėdyje pareiškėjas S. V. rėmėsi skunde pateiktais argumentais ir prašė skundą tenkinti.

Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1.1. Pareiškėjas 2018 m. kovo 6 d. prašymu (b. l. 42-43) kreipėsi į VSDFV, prašydamas mokėti jam senatvės pensiją.

1.2. VSDFV 2018 m. kovo 14 d. priėmė skundžiamą Sprendimą (b. l. 10, 41), kuriame, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjas reiškia tapačius reikalavimus, kurie jau buvo reikšti. Pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. PE_SP2-50, kuriuo šis skyrius atsisakė skirti pareiškėjui senatvės pensiją, ir Fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5829 teisėtumą ir pagrįstumą 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu patvirtino Kauno apygardos administracinis teismas ir 2017 m. liepos 19 d. nutartimi patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Kadangi pareiškėjas 2018 m. kovo 6 d. pateiktame Prašyme nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu, todėl VSDFV, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalimi bei Taisyklių 30 punktu, pareiškėjo Prašymą dėl pakartotinio jo teikimo nagrinėti atsisakė.

1.3. „Liteko“ duomenimis Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1695-422/2016 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-01551-2015-4) atmetė pareiškėjo S. V. skundą kaip nepagrįstą, nurodydamas, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas Nr. PE_SP2-50, kuriuo šis skyrius atsisakė skirti pareiškėjui senatvės pensiją, yra teisėtas bei pagrįstas. Šiuo sprendimu buvo patvirtintas ir VSDFV 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5829 teisėtumas ir pagrįstumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1373-525/2017 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-01551-2015-4) patvirtino Kauno apygardos administracinio teismo minėtame sprendime pateiktas išvadas.

2. Šioje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą, be kita ko, sprendžiama, ar jo reikalavimas panaikinti VSDFV 2018 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1639 (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 1.2 punktą) gali būti tenkinamas. Sprendime nebuvo tenkintas pareiškėjo reikalavimas mokėti jam senatvės pensiją (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 1.1 punktą), nes VSDFV įvertino, kad tuo pačiu klausimu pareiškėjas kreipiasi ne pirmą kartą, kad jo reikalavimas mokėti senatvės pensiją nebegali būti tenkinamas, nes galioja įsiteisėję teismų sprendimai dėl to paties klausimo (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 1.3 punktą). Teismas sutinka su tokia skundžiamame Sprendime pateikta argumentacija. Įvertinus Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1695-422/2016 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1373-525/2017 turinį, darytina išvada, kad pareiškėjas pakartotinai kreipiasi dėl reikalavimo mokėti jam senatvės pensiją. Todėl skundžiamame Sprendime, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostatomis, jog prašymas ar skundas gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą, bei Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 30 punkto nuostatomis, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu VSDFV arba teismas jau yra priėmę sprendimą tuo pačiu klausimu ir pareiškėjas nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą sprendimą, pagrįstai atsisakyta nagrinėti pakartotinį pareiškėjo 2018 m. kovo 6 d. prašymą. Teismo vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą.

3. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam turtinę 6 000 Eur žalą ir neturtinę 50 000 Eur žalą.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Šioje administracinėje byloje nenustatyta VSDFV neteisėtų veiksmų, taip pat turtinės ir neturtinės žalos fakto. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti jam turtinę 6 000 Eur žalą ir neturtinę 50 000 Eur žalą taip pat negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.