Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. N. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Registrų centras, valstybės įmonė Turto bankas, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

II. Teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Pareiškimas tenkintinas.

13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga.

14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais), 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę, 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka, 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai asmens nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).

15. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamas ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų atsiradimo 1992 metais (sandorio sudarymo), todėl taikytinos ir tuo metu galiojusių teisės aktų – 1964 metų Civilinio kodekso (toliau ir 1964 m. CK) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso aktualių redakcijų normos.

16. 1964 m. CK 58 straipsnyje numatyta, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada tokia pasekmė yra įsakmiai nurodyta įstatyme. Įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį.

17. 1964 m. CK 255 straipsnis numatė, jog nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą gali atstatyti teismas. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią.

18. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis numatė, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Pareiškimus gyvenamiesiems namams, butams įsigyti asmenys paduoda savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei namas, butas yra įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse – atitinkamai jų administracijai. Šio įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta, kad gyvenamojo namo, buto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta. Kai nesudaroma atskira sutartis su Kultūros paveldo inspekcija, perkant turintį istorinę, kultūrinę, architektūrinę reikšmę gyvenamąjį namą ar butą tokiuose statiniuose, pirkimo-pardavimo sutartis notariškai netvirtinama.

19. Vadovaujantis CPK 178 straipsnio nuostatomis, šalis, besiremianti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, privalo jas įrodyti. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo nustatyti juridinį faktą, kad jos sutuoktinis M. N. ir pareiškėja D. N. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, abiejų sutuoktinių nuosavybėn įgijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ir šį butą abu sutuoktiniai valdė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Pareiškėja įrodinėjo aplinkybes, kad 1992 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjos sutuoktinis ir atitinkamai pareiškėja, pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į Butą, t. y. sudarė Buto pirkimo–pardavimo sandorį.

21. Iš byloje esančio santuokos liudijimo matyti, kad pareiškėja ir M. N. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Medicininis mirties liudijimas patvirtina, kad pareiškėjos sutuoktinis (duomenys neskelbtini) mirė. Mirties vieta – namai, (duomenys neskelbtini). Mirusiojo nuolatinė gyvenamoji vieta - (duomenys neskelbtini). Iš pažymos apie deklaruotą gyvenamąją vietą matyti, kad pareiškėja savo gyvenamąją vietą nuo 1991 m. rugsėjo 13 d. deklaravo adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Iš į bylą pateikto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo matyti, kad pareiškėja priėmė palikimą po sutuoktinio M. N. mirties. Taip pat matyti, kad Buto pareiškėja nepaveldėjo. Iš nuosavybės teisės liudijimo matyti, kad Butas nebuvo įrašytas kaip priklausantis M. N. nuosavybės teise. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad nuosavybės teisės į Butą nėra įregistruotos. Taip pat Nekilnojamojo turto (Buto) registro išraše yra žyma – „patalpa yra pastate, kuris įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“. Žymos įregistravimo pagrindas – 2012 m. birželio 5 d. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktas Nr. KPD-RM-1800.

22. Pažymėtina, kad byloje yra pateikta buto techninės apskaitos byla, kurioje buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininku įrašytas M. N.. Atkreiptinas dėmesys, kad nors minėtame adrese buto numeris nurodomas (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog buvo atlikti adresų keitimai, po kurio minėto Buto numeris tapo (duomenys neskelbtini). Tai pagrindžia į bylą pateiktas 2010 m. lapkričio 25 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas dėl adreso suteikimo.

23. Byloje taip pat pateikti dokumentai – 1997 m. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento Nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos individualus pirminis reglamentas, 1994 m. gegužės 16 d. Istorijos ir kultūros paminklo – gyvenamojo namo, namo dalies techninės apžiūros aktas, 1994 m. gegužės 16 d. Apsaugos sutartis Nr. 43. Šiuose dokumentuose, be kita ko, nurodyta, jog Butas yra name, turinčiame istorinę architektūrinę reikšmę, namas laikytinas istorijos ir kultūros paminklu.

24. Įvertinus byloje esančius įrodymus nustatyta, kad Butas yra pastate, laikytiname kultūros paveldu. Pažymėtina, kad nors pagal Nekilnojamojo turto registro išrašą šie duomenys galioja nuo 2012 m. rugsėjo 29 d., tačiau iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pastatas, kuriame yra Butas, kur kas seniau buvo pripažintas kultūrine istorine vertybe.

26. Atkreiptinas dėmesys, kad kaip matyti iš byloje pateikto VĮ Registrų centro sprendimo, VĮ Registrų centras, atsisakęs įregistruoti Butą, rėmėsi dabar galiojančio CK 1.74 straipsnio 1 dalies nuostatom. Tačiau, kaip jau minėta, teisiniams santykiams reglamentuoti yra taikomi tuo metu galioję teisės aktai, todėl dabar galiojančio CK reikalavimai negali būti taikomi 1992 m. rugpjūčio 30 d. sandorio sudarymui (CK 1.7 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalys).

27. Remiantis Buto pirkimo sandorio metu galiojusiomis teisės normomis, pažymėtina, kad 1964 m. CK tokiam sandoriui atlikti taip pat buvo numatytas notarinės formos reikalavimas (1964 m. CK 255 straipsnis). Tačiau sandorio sudarymo metu galiojančioje Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 10 straipsnio redakcijoje numatyta išimtis - kai nesudaroma atskira sutartis su Kultūros paveldo inspekcija, perkant turintį istorinę, kultūrinę, architektūrinę reikšmę gyvenamąjį namą ar butą tokiuose statiniuose, pirkimo–pardavimo sutartis notariškai netvirtinama. Dėl to šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 10 straipsniu.

28. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas savo atsiliepime kaip vieną iš argumentų, kodėl nesutinka su pareiškimu, nurodė, jog Buto pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo notarinės formos. Pažymėtina, kad liudytoja A. S. teismo posėdžio metu paaiškino, jog notariniai veiksmai buvo atliekami seniūnijoje, savivaldybės darbuotojas atlikdavo notaro funkciją. Teismo posėdžio metu liudytojai pateikus Sutartį, liudytoja nurodė, jog ji nėra patvirtinta, nes nėra parašo, o tai reiškia, kad Sutartis iki savivaldybės „neatėjo“, todėl šios Sutarties nebus ir archyve. Iš byloje esančio Vilniaus regioninio valstybinio archyvo rašto matyti, kad Sutartis (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio 1992 m. notariškai patvirtintuose dokumentuose nerasta.

29. Teismas, pasisakydamas dėl suinteresuoto asmens VĮ Turto bankas nesutikimo su pareiškimu dėl notarinės sandorio formos nesilaikymo, pažymi, kad vadovaujantis Buto pirkimo-pardavimo sandorio metu galiojusia specialia norma (Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 10 straipsniu), notarinė forma sudaryti Butui, kuris yra pastate, esančiame kultūrine istorine vertybe, nebuvo reikalinga. Atitinkamai, darytina išvada, kad nesant notarinės formos privalomumui, M. N. neprivalėjo kreiptis į savivaldybę dėl Sutarties patvirtinimo. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju notarinės formos nesilaikymas (nesikreipimas į savivaldybę dėl Sutarties patvirtinimo) nesukelia sandorio negaliojimo pasekmių. Sutartyje matyti Buto pardavėjo – (duomenys neskelbtini) kolūkio antspaudas ir atstovo parašas, patvirtinantis Buto pardavimo faktą.

30. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas taip pat nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog už Buto įsigijimą buvo sumokėti pinigai. Teismas su šiuo teiginiu sutikti negali. Atkreiptinas dėmesys, kad pačioje Sutartyje, pasirašytoje pardavėjo, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma – „pagal Butų privatizacijos įstatymą pardavėjas pardavė, o pirkėjas nupirko butą, kurio bendras plotas 38,35 kv. m, esantį (duomenys neskelbtini). Aukščiau nurodyti pastatai perduoti už šešis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt aštuonis rb 0 kap., iš kurių: a) tris tūkstančius septynis šimtus dvidešimt aštuonis pirkėjas įmokėjo į (duomenys neskelbtini) kolūkio kasą grynaisiais pinigais, kvito Nr. 517833, data 1992.08.31, b) valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis tris tūkstančius rb“. Pažymėtina, kad Sutartyje prie skilties „likusius pinigus ir palūkanas pirkėjas privalo sumokėti iki“ nėra nieko įrašyta. Tai suponuoja išvadą, kad M. N. buvo visiškai atsiskaitęs už Butą, įmokėdamas pinigus į (duomenys neskelbtini) kolūkio kasą. Be to, faktą, kad pinigai už Buto pirkimą buvo sumokėti, patvirtino ir liudytoja M. A.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas neturi pagrindo abejoti pareiškėjos nurodomomis aplinkybėmis, jog už Buto įsigijimą buvo visiškai atsiskaityta ir jos sutuoktinis už Butą įmokėjo į (duomenys neskelbtini) kolūkio kasą 6 728 rublių.

31. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime taip pat pažymėjo, kad Sutartyje nėra nei pareiškėjos nei jos sutuoktinio parašo. Be to, byloje nėra įrodymų, kad pareiškime nurodyti asmenys turėjo teisę privatizuoti Butą.

32. Teismas, pasisakydamas dėl M. N. parašo Sutartyje nebuvimo, pažymi, kad tai galėjo nutikti dėl žmogiškos klaidos, t. y. pateiktas Sutarties egzempliorius priklausė M. N., todėl tikėtina, kad sau priklausančios Sutarties kopijos jis tiesiog nepasirašė. Pažymėtina, kad kreipimasis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, ir yra skirtas tiems atvejams, kai nėra išlikusių atitinkamų dokumentų, galinčių tą faktą patvirtinti. Šiuo atveju, teismo vertinimu, svarbu yra tai, jog Sutartį pasirašė pardavėjas – (duomenys neskelbtini) kolūkis, iš ko galima daryti išvadą, jog už Butą buvo sumokėta ir pirkimo-pardavimo sandoris įvyko. Aplinkybę, kad M. N. įsigijo minėtą butą, patvirtinta ir 1994 m. gegužės 16 d. namo dalies, esančios istorijos ir kultūros paminkle, apsaugos sutartis Nr. 43, kurioje M. N. vadinamas pirkėju.

33. Pasisakant dėl M. N. teisės privatizuoti Butą, teismas pažymi, kad vien tai, jog egzistuoja (duomenys neskelbtini) kolūkio pasirašyta Sutartis, byloja apie faktą, jog M. N. tokią teisę turėjo. Byloje nėra duomenų, keliančių abejonių dėl minėtos teisės nebuvimo (CPK 178, 185 straipsniai). Be to, kaip minėta, nesant tam tikrų išlikusių dokumentų, galinčių pagrįsti atitinkamą faktą, asmuo kreipiasi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Būtent tokia teise ir pasinaudojo pareiškėja.

34. Pažymėtina ir tai, kad tiek iš liudytojų I. N., M. A. ir S. N. paaiškinimų, tiek iš rašytinių įrodymų (pažymos apie deklaruotą gyvenamąją vietą, medicininio mirties liudijimo, kt.), matyti, kad pareiškėja su sutuoktiniu Bute gyveno visą laiką (pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta Bute nuo 1991 m. rugsėjo 13 d.).

35. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų bei šalių paaiškinimus, labiau tikėtina, jog M. N. (ir atitinkamai jo sutuoktinė pareiškėja D. N. (Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnis)) pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, nuosavybėn įgijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, pareiškėja pateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių nustatyti šį juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 185 straipsnis), todėl pareiškimas tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444–448 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. N., miręs (duomenys neskelbtini), ir pareiškėja D. N., a. k. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, abiejų sutuoktinių nuosavybėn įgijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), bendras buto plotas 33,89 kv. m, ir šį butą abu sutuoktiniai valdė bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.

Sprendimui įsiteisėjus, ne vėliau kaip per tris darbo dienas jo patvirtintą kopiją išsiųsti viešo registro tvarkytojui.