- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-12
- Bylos Nr.
- e2-938-302/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00412-2009-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Atsakovas
- T. S., B. G. J., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. C., N. R. C.
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos vyriausiojo
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų T. S. (T. S.) ir B. G. J. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, T. S., B. G. J., V. C. ir N. R. C. dėl sprendimų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto priėmimo perdavimo aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
2017 m. rugpjūčio 9 d. Atsakovas T. S. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą civilinės bylos Nr. 2-550-115/2011 dalyje, kurioje Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, t. y. dalyje, kuria teismas nusprendė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 2.7-79-16046 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. S.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 4,43 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 2.7-79-17368 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. S.“; 3) pripažinti negaliojančia 2009 m. balandžio 17 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kuria T. S. pardavė 32,80 ha plotos žemės sklypą, V. C.; 4) pripažinti negaliojančiu 2009 m. balandžio 17 d. turto perdavimo-priėmimo aktą, kuriuo T. S. perdavė 32,80 ha ploto žemės sklypą V. C.; 5) pripažinti negaliojančia 2009 m. birželio 2 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kuria N. R. C. ir V. C. pardavė 32,80 ha ploto žemės sklypą B. G. J.; 6) pripažinti negaliojančiu 2009 m. birželio 2 d. turto perdavimo-priėmimo aktą, kuriuo N. R. C. ir V. C. perdavė 32,80 ha ploto žemės sklypą, B. G. J.; 7) taikyti restituciją natūra – įpareigoti T. S. grąžinti valstybei 4,20 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 8) Taikyti restituciją natūra – įpareigoti T. S. grąžinti valstybei 5,75 ha ploto žemės sklypo dalį, esančią 8,94 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). 2017 m. rugpjūčio 31 d. atsakovas papildė savo prašymą, nuodydamas, jog taip pat prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-450/2013, ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2014, dalis, kuriomis minėtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Nurodė, jog neprašo panaikinti kasacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria byla dėl restitucijos piniginiu ekvivalentu taikymo perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atnaujinus procesą prašė ieškinį atmesti.Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinys iš esmės buvo grindžiamas aplinkybėmis, jog atsakovui T. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 184,47 ha ploto žemę, nors Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi palikdamas galioti žemesnės instancijos teismų sprendimų dalis, kuriomis buvo iš dalies panaikintas Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimas ir visa apimtimi panaikintas Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimas pažymėjo, jog nuosavybės teisės atsakovui T. S. viršijant įstatyme nustatytą 150 ha normą buvo atkurtos dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos neteisėtų veiksmų ir nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija galėjo turėti atitinkamas informacijos rinkimo formas, kurias užpildęs pareiškėjas ar jo įgaliotinis patvirtintų visus reikalingus duomenis ne tik prašomas atkurti nuosavybės teises, bet ir jau atkurtas. Kasacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad imperatyvioji įstatymo norma buvo pažeista ir dėl T. S., jo atstovo nesąžiningų veiksmų, nes atstovas, dalyvaudamas nuosavybės teisių atkūrimo procese ir aktyviai atstovaudamas T. S. žinojo, į kokio dydžio žemės plotą nuosavybė gali būti atkuriama, tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracijai nepateikė informacijos apie kitoje apskrityje jau priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jau po minėtų teismų procesinių sprendimų priėmimo pareiškėjui nuvykus į Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyrių susipažinti su nuosavybės teisių atkūrimo bylomis paaiškėjo, jog T. S. nuosavybės teisių atkūrimo bylose buvo įdėtos derinimo kortelės, patvirtintos Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 2.3-17, pakeitusiu Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. rugpjūčio 10 d. ir 2006 m. rugsėjo 27 d. įsakymus. Iš šių įsakymų paaiškėjo, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijoje, kuri vykdė nuosavybės teisių atkūrimą, buvo nustatyta Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dėl piliečiams nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo projekto vizavimo ir derinimo tvarka, kurios T. S. žemės atkūrimo atveju nebuvo laikytasi – Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimas nebuvo derinamas su Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento žemės reformos skyriaus vyr. specialiste I. K. Byloje taip pat yra pateikta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2001 m. gegužės 29 d. pažyma Nr. 2001/04/409, kuria Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo informuota apie tai, kad Marijampolės apskrities viršininko 2000 m. spalio 16 d. sprendimais Nr. 39-9586-10580 ir Nr. 39-9587-10581 T. S. jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį išlikusio nekilnojamojo turto Vilkaviškio rajone. Tai reiškia, kad nuo 2001 m. Vilniaus apskrities viršininko administracijai buvo žinoma, jog atsakovui jau yra atkurtos nuosavybės teisės į žemę kitoje apskrityje, tačiau, kaip paaiškėjo gavus dokumentus iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo, atsakovui atkuriant nuosavybės teises patys administracijos darbuotojai nesilaikė nuosavybės atkūrimo procese nustatytos dokumentacijos derinimo ir vizavimo tvarkos, ko pasėkoje buvo pažeisti nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai. Akivaizdu, jog jie buvo pažeisti būtent dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos, o ne dėl atsakovo T. S. ar jo įgalioto asmens kaltės. Pareiškėjo teigimu, jam nieko nebuvo žinoma apie tai, jog Vilniaus apskrities viršininko įsakymu buvo patvirtinta nuosavybės teisių atkūrimo dokumentacijos vizavimo ir derinimo tvarka, kurios pati administracija nesilaikė. Akivaizdu, kad šios naujai paaiškėjusios aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą bei turi neabejotiną reikšmę bylos rezultatui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 14 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-550-115/2011 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-450/2013 dalių bei dėl Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarties dalies, kuria buvo paliktos nepakeistos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties ir Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalys.Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teisme jau buvo nagrinėtas atsakovo T. S. prašymas dėl proceso atnaujinimo šioje byloje, kuris buvo grindžiamas iš esmės tapačiomis aplinkybės, tačiau buvo prašoma atnaujinti procesą visos civilinės bylos Nr. 2-550-115/2011 apimtyje. Įvertinęs tai, kad proceso atnaujinimo klausimas minėtoje byloje nebuvo nagrinėtas iš esmės, teismui konstatavus, kad bylos dalis, kurioje nagrinėjamas klausimas dėl restitucijos taikymo nėra pasibaigusi, ginčas tebenagrinėjamas byloje Nr. 2-521-232/2017, o proceso atnaujinimas galimas tik užbaigtose bylose, teismas nusprendė dėl šio atnaujinimo pagrindo pasisakyti iš esmės. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus argumentus teismas sprendė, jog jo nurodomos aplinkybės dėl nuosavybės teisių atkūrimo dokumentacijos nederinimo ir nevizavimo nustatyta tvarka, yra reikšmingos išvadai dėl institucijų, nagrinėjusių prašymus atkurti nuosavybės teises, kaltės, priimant neteisėtus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus, tačiau tai negali sąlygoti teismų išvadų dėl pripažinimo šių sprendimų neteisėtais, to pasėkoje sudarytų pirkimo –pardavimo sutarčių, turto perdavimo aktų pripažinimo negaliojančiais. Kaltės formos ir laipsnio nustatymas yra reikšmingas nagrinėjant klausimą dėl restitucijos taikymo, todėl teismas padarė išvadą, kad dėl atsakovo pateiktų naujų esminių bylos aplinkybių nėra pagrindo atnaujinti proceso bylos dalyje, kurioje priimti teismo sprendimas ir nutartys yra įsiteisėję, nes šios aplinkybės nagrinėtinos ir vertintinos bylos dalyje, kuri buvo grąžinta naujam nagrinėjimui pirmosios instancijos teismui. Kasacinės instancijos teismo nutartyje nėra išskirta, kurie nutarties motyvuojamosios dalies argumentai skiriami daliai, kurioje teismų sprendimai paliekami nepakeisti, o kurie grąžinamai nagrinėti iš naujo bylos daliai, tačiau atsakovui nenurodžius argumentų, kuo naujai paaiškėjusios aplinkybės susijusios su teismo sprendimų (nutarčių) dalimis, kuria baigtas reikalavimų nagrinėjimas, teismas padarė išvadą, kad nurodytos kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės nėra reikšmingos įsiteisėjusiai teismo sprendimo daliai.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovas T. S. atskirajame skunde su Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartimi nesutinka, prašo ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-550-115/2011 patenkinti, o atnaujinus procesą ieškovo reikalavimus atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo T. S. prašyme nurodytos ir naujai paaiškėjusios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant restitucijos klausimus. Tuo tarpu bylos dalyje, kurią prašoma atnaujinti, buvo išspręstas klausimas dėl dviejų iš trijų žemės sklypų restitucijos ir šiose dalyse sprendimas yra įsiteisėjęs. Pareiškėjo nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės neabejotinai yra reikšmingos sprendžiant šių dviejų sklypų restitucijos klausimą, todėl teismo sprendimas atsisakyti atnaujinti procesą byloje yra nepagrįstas ir naikintinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikoje nurodoma, jog tuo atveju, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administravimo aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, nes tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga. Tai reiškia, kad nustačius naujas aplinkybes, kurios patvirtinta valstybės institucijų kaltę, yra pagrindas persvarstyti restitucijos klausimą byloje. Trečiasis asmuo B. G. J. atskirajame skunde su Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartimi nesutinka, prašo ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-550-115/2011, bei atnaujinus procesą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atskirajame skunde nurodoma, kad pareiškėjo pateiktos naujai paaiškėjusios aplinkybės nulėmė tai, jog prašomoje atnaujinti byloje buvo priimtas šiuo metu galiojantis sprendimas, bei pritaikyta restitucija. Pats pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šios aplinkybės reikšmingos sprendžiant restitucijos klausimą, todėl turėjo atnaujinti procesą byloje ir dėl jų pasisakyti. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose su atsakovo ir trečiojo asmens atskiraisiais skundais nesutinka, prašo juos atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su atskiraisiais skundais argumentus:Atsakovas tiek prašyme, tiek ir atskirajame skunde naujai paaiškėjusias aplinkybes grindžia nuostatomis, neva Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimas bei dokumentacija nebuvo derinama su Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Žemės reformos skyriaus vyr. specialiste, tačiau byloje esanti medžiaga patvirtinta, kad šis sprendimas minėtos specialistės buvo suderintas ir vizuotas 2007 m. kovo 19 d. Taip pat 2008 m. gegužės 30 d. ir 2008 m. birželio 22 d. buvo suderinti ir vizuoti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimas bei dokumentacija. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės neatitinka naujai pateiktų duomenų esmingumo kriterijaus, kuris sąlygotų būtinybę atnaujinti procesą byloje. Taip pat aptariamos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios. Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepime su pateiktais T. S. ir B. G. J. atskiraisiais skundais nesutinka, prašo jų netenkinti. Nurodo, kad pareiškėjo pateikta naujai paaiškėjusi aplinkybė, jog valstybės institucijos padarė klaidą, t. y. nesilaikė nuosavybės teisių atkūrimo dokumentacijos derinimo ir vizavimo tvarkos, nesudaro pagrindo tikėtis, kad atnaujinus procesą civilinėje byloje būtų priimtas kitoks teismo sprendimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje įvertino ne tik atsakovo T. S. (jo atstovo) nesąžiningumą bet ir valstybės institucijos neveikimą ir neteisėtus veiksmus, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė laikytina jau įvertinta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Nagrinėjamu atveju byloje keliamas klausimas dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo atnaujinti bylos procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, egzistavimo.CPK 365 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Vadovaujantis nuosekliai formuojama kasacinio teismo praktika, pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekai atnaujinti procesą civilinės bylos Nr. 2-550-115/2011 dalyje, kurioje Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, o atnaujinus procesą šioje dalyje sprendimą panaikinti, bei ieškinį atmesti. Taip pat prašo panaikinti ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismų aptariama apimtimi priimtus procesinius sprendimus. Prašomoje atnaujinti byloje priimti sprendimai nurodyti šios nutarties 1 punkte. Kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę, turinčią esminės reikšmės išnagrinėtai bylai pareiškėjas nurodo tai, kad jau po bylos išnagrinėjimo jis sužinojo apie nuosavybės teisių atkūrimo bylose esančias derinimo korteles, bei tai, kad rengiant nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus turėjo būti laikomasi Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 2.3-17 patvirtintos tvarkos, kuri nustatė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo projekto vizavimą ir derinimą. Tačiau tokios procedūros, pareiškėjo teigimu, nebuvo laikytasi tvarkant T. S. žemės atkūrimo dokumentus. Šios aplinkybės, apeliantų nuomone, lemia išvadą, kad imperatyvūs teisės aktai pareiškėjo atveju buvo pažeisti būtent dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos, o ne dėl atsakovo T. S. ar jo įgalioto asmens kaltės. Įvertinęs bylos medžiagą bei skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aukščiau nurodytos aplinkybės neatitinka minėtų naujumo bei esmingumo reikalavimų. Spręsdamas, ar naujai paaiškėjusi aplinkybė buvo žinoma arba galėjo būti žinoma pareiškėjui, teismas vertina ne tik subjektyviuosius, bet ir objektyviuosius sužinojimo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-607-916/2015; 2017 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-415/2017). Taigi, siekiant nustatyti, ar aplinkybės laikomos naujai paaiškėjusiomis, be kita ko, reikia nustatyti ir vieną iš jų požymių – ar aplinkybė nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui. Siekiant nustatyti, ar aplinkybės galėjo būti žinomos pareiškėjui, svarbu nustatyti, ar, esant tokioms sąlygoms, kokios buvo nagrinėjant bylą, asmuo ėmėsi reikiamų priemonių, kad jas sužinotų, be to, ar ne dėl pareiškėjo kaltės nebuvo galimybės anksčiau pateikti jų teismui. Aplinkybė, kad pati ginčo šalis nerūpestingai įgyvendino savo procesines teises ir dėl to tam tikros aplinkybės nebuvo nustatytos, negali būti pripažinta pakankamu pagrindu atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-1075/2018). Šiuo atveju pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės nėra laikytinos naujomis, kadangi jos akivaizdžiai jei ir nebuvo, tai bent jau galėjo būti pareiškėjui žinomos nagrinėjant bylą. Atsakovas neįrodė, jog bylos nagrinėjimo metu jis neturėjo galimybės kreiptis į nuosavybės teisių atkūrimo bylas saugančią instituciją dėl susipažinimo su šiais dokumentais. Be to aplinkybė, kad šių dokumentų derinimo ir vizavimo tvarką reglamentavo Vilniaus apskrities viršininko įsakymas, atsakovui (jo atstovui) galėjo ir turėjo būti žinomas tiek tvarkant nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus, tiek ir nagrinėjant bylą teisme. Teisės aktų egzistavimas negali būti laikomas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kadangi kiekvienas asmuo turi pareigą žinoti įstatymus, reglamentuojančius jo veikimą. Dėl šių priežasčių laikytina, kad atsakovo T. S. prašyme pateiktos aplinkybės negali būti laikomos naujomis, t. y. negalima pripažinti, kad atsakovas jų nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti nagrinėjant bylą teisme. Pasisakant dėl pateiktų aplinkybių esmingumo požymio pažymėtina, kad jis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius galėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo gali būti pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip: patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015; 2018 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-154-378/2018). Proceso atnaujinimui nepakanka pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2011; 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012).Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi palikdamas galioti šiam klausimui aktualias žemesnės instancijos teismų sprendimų dalis pažymėjo, kad nuosavybės teisės T. S. viršijant įstatyme nustatytas normas buvo atkurtos ir dėl nuosavybės teisės atkūrimą vykdančios institucijos neteisėtų veiksmų ir dėl atsakovo T. S. bei jo atstovo neteisėtų veiksmų. Tuo tarpu pareiškėjo nurodomomis aplinkybėmis dar kartą bandoma įrodinėti valstybės institucijų kaltę, kuri, kaip jau minėta, byloje buvo įrodyta, bei dėl jos buvo pasisakyta. Be to, šios aplinkybės jokiu aspektu nepaneigia teismo nustatytų apeliantų (pareiškėjo ir jo atstovo) neteisėtų veiksmų, todėl net ir nagrinėjant bylą iš naujo iš esmės skirtingas teismo sprendimas šiuo klausimu negalėtų būti priimtas. Dėl šios priežasties laikytina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės taip pat neatitinka ir esmingumo kriterijaus, kas sudaro pagrindą atsisakyti atnaujinti procesą byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.Nagrinėjamu atveju sutiktina su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatavo nesant pagrindo pasisakyti dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių, nes jos reikšmingos restitucijos klausimui, kuris byloje dar nėra išnagrinėtas. Tačiau ši aplinkybė pati savaime, įvertinus aukščiau šioje nutartyje padarytas išvadas vis tik nesąlygoja teismo sprendimo, nutartį panaikinti ir priimti kitokį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą byloje, savo esme laikytina pagrįsta ir teisėta, o keisti ar naikinti šią nutartį atskirųjų skundų motyvais nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.