Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl Alytaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ Nr. 16-IL-52-00927-e, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjai laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Sprendimu, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, taip pat šio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XIII skyriaus 92.3 punktu, 93­–95 punktais nuspręsta panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, išduotą K. K.

10. Sprendime nurodyta, kad pareiškėja Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nuosprendžiu pripažinta kalta pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė – 5 mėn. viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti visuomenės labui po 20 val. per mėnesį.

11. Ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas.

12. Teismas vadovavosi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių 92.3 punktu ir pažymėjo, kad Įstatymo nuostatų analizė patvirtina išvadą, jog įstatymų leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, o būtent, yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui, laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus, bei juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios. Įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju – atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo laikyti (nešiotis) B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinimą.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių iš esmės neginčijo, tačiau manė, kad leidimas buvo panaikintas formaliais pagrindais, vien tik sekant įstatymo raide, tačiau neatsižvelgiant į įstatymo tikslus ir iš esmės nevertinant pareiškėjos reputacijos. Dėl šios priežasties manė, kad Sprendimas pažeidžia teisingumo ir protingumo kriterijus.

14. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeitus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Įstatymų leidėjas, Pakeitimo įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kada asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekė užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą, o tokiu numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu – skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo.

15. Pasisakydamas šiuo klausimu, teismas pažymėjo, kad tokio, palyginus su iki 2011 m. kovo 1 d. buvusiu teisiniu reguliavimu, aptariamo apribojimo naujo pagrindo atsiradimas gali būti traktuojamas kaip leidimų išduoti ir turėti ginklus išdavimo sugriežtinimas. Tai, atsižvelgiant į bylos faktinę situaciją, suponuoja būtinumą aptarti, ar toks sugriežtinimas yra leistinas principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) bei konstitucinio teisinės valstybės principo laikymosi prasme. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad leidimų ginklams turėti ir išduoti tvarkos nustatymas, jos pakeitimas (tuo pačiu ir sugriežtinimas) yra įstatymų leidėjo kompetencija, kurią įgyvendinant, kartu su žmogaus teisių ir laisvių apsauga, turi būti maksimaliai užtikrintas ir viešasis interesas, t. y. visuomenės saugumas bei viešoji tvarka. Šių, asmens individualių ir viešojo, interesų suderinamumas yra pasiekiamas, atsižvelgiant į daugelį visuomeninių ir socialinių faktorių, siekiant nustatyti tarp jų (skirtingų interesų) tam tikrą pusiausvyrą. Tai suponuoja, kad įstatymų leidėjas nėra saistomas savo jau nustatytos leidimų turėti ginklus tvarkos, o, atsižvelgdamas į tam tikrus aplinkybių ar tam tikrų tendencijų pakitimus, gali nustatyti kitokią, kai kuriais aspektais griežtesnę, aptariamų leidimų išdavimo tvarką. Tai, teismo manymu, leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamai bylai aktualaus naujo (Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. nustatyto) apribojimo turėti ginklus įvedimas negali būti laikomas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) ir konstitucinio teisinės valstybės principų pažeidimu. Teismas akcentavo, kad iš esmės toks pats įsigaliojusių nuo 2011 m. kovo 1 d., palyginus su iki tol buvusiomis, griežtesnių Įstatymo nuostatų aiškinimas (Įstatymo 18 str. 2 d. nuostatos) buvo pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, kurioje, be kita ko, buvo remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrininiais išaiškinimais, pateiktais 1997 m. vasario 13 d., 2001 m. balandžio 12 d. ir 2012 m. balandžio 12 d. nutarimuose.

16. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. KT6-N3/2016 pripažino, jog Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 81-4222) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d.) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d.) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

17. Minimas Konstitucinio Teismo nutarimas buvo skirtas asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir buvo įsigiję dujinius pistoletus (revolverius), kurie nuo 2011 m. kovo 1 d. priskiriami C kategorijos ginklams, ir minėtus ginklus turintys asmenys juos privalėjo užregistruoti iki 2014 m. liepos 1 d.

18. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte, reglamentuojančiame leidimų nešiotis ir laikyti ginklus ir šaudmenis panaikinimą, įtvirtinta imperatyvi nuostata, kuri įpareigoja pareigūną, nustačiusį Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nustatytas sąlygas, priimti vienintelį sprendimą – panaikinti asmeniui leidimą. Todėl nagrinėjamu atveju yra visai nesvarbu, kokio pobūdžio baudžiamąjį nusižengimą asmuo padarė, o svarbu tik tai, ar priimant sprendimą buvo nustatyta, kad asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos.

19. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nuosprendžiu pripažinta kalta pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė – 5 mėn. viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti visuomenės labui po 20 val. per mėnesį, todėl teismas darė išvadą, kad jai 2011 m. rugsėjo 9 d. išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 16-IL-52-00927-e buvo panaikintas pagrįstai, kadangi pareiškėjai taikomas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto apribojimas ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos.

20. Dėl pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimas yra neproporcingai pritaikyta priemonė, teismo posėdžio metu pareiškėja pažymėjo, jog gyvena nuošalioje vietoje ir neturint ginklo yra nesaugu, teismas pažymėjo, kad CK 4.51 straipsnyje nurodyta, jog daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Kaip matyti iš Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Minėto Įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz., 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ar turėti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos reputacijos negalima laikyti nepriekaištinga, nes pareiškėja Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nuosprendžiu pripažinta kalta pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

21. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimu ir pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėja leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo metu nebuvo nepriekaištingos reputacijos, todėl atsakovo priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo nėra įstatyminio pagrindo.

22. Teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą išduoti jai leidimą įsigyti ir turėti šaunamuosius ginklus turimiems ginklams, nes tokio pobūdžio sprendimų priėmimas yra viešojo administravimo subjekto (atsakovo) prerogatyva. Be to, pažymėjo, jog antrasis pareiškėjos reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, todėl nustačius, jog pareiškėjos ginčijimas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo tenkinti (visiškai, ar iš dalies) antrojo skundo reikalavimo dėl įpareigojimo išduoti pareiškėjai leidimą laikyti (nešiotis) ginklus jos turimiems ginklams.

23. Teismas pažymėjo, jog atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).