Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Vitunskienės ir Gintaro Čekanausko,

dalyvaujant pareiškėjai K. K. ir jos atstovei advokatei K. M. , atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui A. Š. ,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. K. skundą atsakovui Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja prašo panaikinti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ Nr. 16-IL-52-00927-e ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjai leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, turimiems ginklams (b.l. 5-11).

Pareiškėjos nuomone, skundžiamu sprendimu leidimas buvo panaikintas formaliais pagrindais, vien tik sekant įstatymo raide, tačiau neatsižvelgiant į įstatymo tikslus ir iš esmės nevertinant pareiškėjos reputacijos. Dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas pažeidžia teisingumo ir protingumo kriterijus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnyje nurodyta, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Kaip matyti iš Ginklų ir šaudmenų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio įstatymo tikslas - reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Ginklų ir šaudmenų įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Ginklų ir šaudmenų įstatymo nuostatos (pvz., 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ar turėti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Todėl, pareiškėjos išdėstyti argumentai nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ Nr. 16-IL-52-00927-e (b.l. 13), kuriuo panaikintas pareiškėjai leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo (b.l. 5-11).

2016 m. lapkričio 8 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos sprendimu Nr. 16-IL-52-00927-e, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas nešioti ir laikyti ginklą panaikinamas, atsiradus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą numatytoms sąlygoms, taip pat šio įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatoms, pagal kurias, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas turintis teistumą asmuo bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. V-362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių XIII skyriaus 92.3 p., 93-95 p. nuspręsta panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus išduotą K. K. .

Ginčijamame sprendime (b.l. 13) nurodyta, kad pareiškėja Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nuosprendžiu pripažinta kalta pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė - 5 mėn. viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti visuomenės labui po 20 val. per mėnesį.

Ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas.

LR Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis išvardija atvejus, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos: (1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau -Baudžiamasis kodeksas) numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo; (2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų; (3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kuris padarytas naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus; (4) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo; (5) turintis teistumą; (6) per pastaruosius 3 metus dėl šios dalies 1-4 punktuose nurodytų nusikaltimų teismo sprendimu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą arba dėl to, kad susitaikė su nukentėjusiuoju, arba dėl lengvinančių aplinkybių; (7) per pastaruosius metus teistas už baudžiamąjį nusižengimą; (8) įstatymų nustatyta tvarka įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką; (9) kuriam Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nustatyta tvarka taikomi teismo įpareigojimai; (10) per pastaruosius 3 metus ne mažiau kaip 2 kartus baustas už šiurkštų teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, reikalavimų pažeidimą; (11) kuris per pastaruosius 3 metus ne mažiau kaip 2 kartus padarė administracinius teisės pažeidimus, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų; (12) kuriam leidimas nešiotis, leidimas laikyti ginklą buvo panaikintas ar nepratęstas šio straipsnio pagrindais, taip pat už kitus ginklų apyvartos pažeidimus, ir nuo to laiko nėra praėję 3 metai.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 92.3 punkte taip pat nustatyta, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas atsiradus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą, nurodytoms sąlygoms. Teismo vertinimu, GŠKĮ nuostatų analizė patvirtina išvadą, kad įstatymo leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, o būtent, yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui, laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus bei juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms. Ginklų ir šaudmenų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios. Įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju – atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinimą.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu pakeitus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas, nuolatinė teisinio reguliavimo raida yra vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-l692/2012). Įstatymų leidėjas, Ginklų ir šaudmenų kontrolės pakeitimo įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kada asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekė užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą, o tokiu numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu - skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad tokio, palyginus su iki 2011 m. kovo 1 d. buvusiu teisiniu reguliavimu, aptariamo apribojimo naujo pagrindo atsiradimas gali būti traktuojamas kaip leidimų išduoti ir turėti ginklus išdavimo sugriežtinimas. Tai, atsižvelgiant į bylos faktinę situaciją, suponuoja būtinumą aptarti, ar toks sugriežtinimas yra leistinas principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) bei konstitucinio teisinės valstybės principo laikymosi prasme. Šiame kontekste kolegija pažymi, kad leidimų ginklams turėti ir išduoti tvarkos nustatymas, jos pakeitimas (tuo pačiu ir sugriežtinimas) yra įstatymų leidėjo kompetencija, kurią įgyvendinant, kartu su žmogaus teisių ir laisvių apsauga, turi būti maksimaliai užtikrintas ir viešasis interesas, t. y. visuomenės saugumas bei viešoji tvarka. Šių, asmens individualių ir viešojo, interesų suderinamumas yra pasiekiamas, atsižvelgiant į daugelį visuomeninių ir socialinių faktorių, siekiant nustatyti tarp jų (skirtingų interesų) tam tikrą pusiausvyrą. Tai suponuoja, kad įstatymų leidėjas nėra saistomas savo jau nustatytos leidimų turėti ginklus tvarkos, o, atsižvelgdamas į tam tikrus aplinkybių ar tam tikrų tendencijų pakitimus, gali nustatyti kitokią, kai kuriais aspektais griežtesnę, aptariamų leidimų išdavimo tvarką. Tai, kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamai bylai aktualaus naujo (Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. nustatyto) apribojimo turėti ginklus įvedimas negali būti laikomas lex retro non agit ir konstitucinio teisinės valstybės principų pažeidimu. Pastebėtina, kad iš esmės toks pats įsigaliojusių nuo 2011 m. kovo 1 d., palyginus su iki tol buvusiomis, griežtesnių Įstatymo nuostatų aiškinimas (kalbant apie Įstatymo 18 str. 2 d. nuostatas) buvo pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, kurioje, be kita ko, buvo remiamasi Konstitucinio Teismo doktrininiais išaiškinimais, pateiktais 1997 m. vasario 13 d., 2001 m. balandžio 12 d. ir 2012 m. balandžio 12 d. nutarimuose.

2012 m. liepos 12 d. įsigaliojusios redakcijos 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, numatanti, jog „Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo 2016 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Nutarimu Nr. KT6-N3/2016 pripažinta kaip prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui: pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 81-4222) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“.

Darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016-02-02 nutarimu Nr. KT6-N3/2016 pripažino, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012-06-29 redakcija; Žin., 2012, Nr. 81-4222) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010-11-18 redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011-03-01), ir 2011-02-28 neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012-07-12 turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010-11-18) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002-01-15) 18 straipsnio (2007-12-04 redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tokiu būdu, minimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas buvo skirtas asmenims, kurie 2011-02-28 neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir buvo įsigiję dujinius pistoletus (revolverius), kurie nuo 2011-03-01 priskiriami C kategorijos ginklams, ir minėtus ginklus turintys asmenys juos privalėjo užregistruoti iki 2014-07-01.

Teismas pažymi, kad Ginklų ir šaudmenų įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte, reglamentuojančiame leidimų nešioti ir laikyti ginklus ir šaudmenis panaikinimą, įtvirtinta imperatyvi nuostata, kuri įpareigoja pareigūną, nustačiusį Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nustatytas sąlygas, priimti vienintelį sprendimą – panaikinti asmeniui leidimą. Todėl nagrinėjamu atveju yra visai nesvarbu, kokio pobūdžio baudžiamąjį nusižengimą asmuo padarė, o svarbu tik tai, ar priimant sprendimą buvo nustatyta, kad asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja, Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nuosprendžiu pripažinta kalta pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė - 5 mėn. viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti visuomenės labui po 20 val. per mėnesį, todėl teismas daro išvadą, kad jai 2011-09-09 išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos Valdybos Licencijavimo skyriuje, 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 16-IL-52-00927-e buvo panaikintas pagrįstai, kadangi pareiškėjai taikomas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto apribojimas ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos.

Dėl pareiškėjos nurodytos aplinkybės, apie tai, kad leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimas yra neproporcingai pritaikyta priemonė, teismo posėdžio metu pareiškėja pažymėjo, jog gyvena nuošalioje vietoje ir neturint ginklo yra nesaugu, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnyje nurodyta, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio įstatymo tikslas - reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Minėto įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz., 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ar turėti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos reputaciją negalima traktuoti, kaip nepriekaištingą, nes pareiškėja Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nuosprendžiu pripažinta kalta pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį.

Pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų - iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų, kurie demokratinėje visuomenėje sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėja leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo metu nebuvo nepriekaištingos reputacijos, todėl atsakovo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo nėra įstatyminio pagrindo.

Kolegija netenkina pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą išduoti jai leidimą įsigyti ir turėti šaunamuosius ginklus turimiems ginklams, nes tokio pobūdžio sprendimų priėmimas yra viešojo administravimo subjekto (atsakovo) prerogatyva. Be to, pažymėtina, jog antrasis pareiškėjos reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, todėl nustačius, jog pareiškėjos ginčijimas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo tenkinti (visiškai, ar iš dalies) antrojo skundo reikalavimo dėl įpareigojimo išduoti pareiškėjai leidimą laikyti (nešiotis) ginklus jos turimiems ginklams. Skundas atmestinas visoje apimtyje.

Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo išlaidų atlyginimą, kurių apskaičiavimas ir pagrindimas bus pateikti LR administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas pažymi, jog atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 str., 88 str. 1 d. 1 p.

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.