Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

gynėjams advokatams Artūrui Balčiūnui, Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk), Drąsučiui Zagreckui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės (toliau – ir prokurorė, ir apeliantė), nuteistojo R. P. (toliau – ir apeliantas, ir nuteistasis) ir nukentėjusiojo M. P. (toliau – ir nukentėjusysis, ir apeliantas) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

– R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

– A. Z. išteisintas dėl nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 11 punktuose bei 187 straipsnio 2 dalyje, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Iš R. P. M. P. priteista 890,00 Lt (aštuoni šimtai devyniasdešimt litų) turtinei ir 8 000,00 Lt (aštuoni tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti, G. S. – 5 000,00 Lt (penki tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti. Kita M. P. ir G. S. pareikštų civilinių ieškinių dalis atmesta. Valstybinei ligonių kasai priteista 1 827,13 Lt (vienas tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt septyni litai 13 ct) už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, valstybei – proceso išlaidos – 3 083,82 Lt (trys tūkstančiai aštuoniasdešimt trys litai 82 ct) už antrinės teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiesiems bei 474,03 Lt (keturi šimtai septyniasdešimt keturi litai 3 ct) išmokėti nukentėjusiesiems ir liudytojams atlyginant kelionės į teismą išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 25 d. nakties metu apie 01.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu (asmenimis), pro duris įsibrovė į A. P. priklausantį butą, esantį Rokiškio mieste, (duomenys neskelbtini), kuriame nenustatytam asmeniui (asmenims) panaudojant fizinį smurtą, t. y. suduodant rankomis ir nenustatytu daiktu M. P. ne mažiau kaip aštuonis smūgius į galvą ir kitas kūno vietas ir ne mažiau kaip du smūgius į galvą, tuo padarant VIII-ojo šonkaulio lūžį su poodiniu oro susikaupimu ir taip nesunkiai sutrikdant M. P. sveikatą, suduodant rankomis ir nenustatytu daiktu G. S. ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, tuo padarant poodines kraujosruvas kairiame skruoste ir kairės ausies kaušelyje, muštines žaizdas pakaušyje, kairiajame momenyje ir dešiniajame antakyje ir taip nežymiai sutrikdant G. S. sveikatą, pagrobė svetimą, M. P. priklausantį turtą: DVD grotuvą „Philips“, kurio vertė 180,00 Lt, televizorių „TV STAR“, kurio vertė 500,00 Lt, muzikinį centrą su penkiomis kolonėlėmis „Medion“, kurių bendra vertė 500,00 Lt, mobilųjį telefoną „Nokia“ su SIM kortele, kurių bendra vertė 150,00 Lt, fotoaparatą „Fujifilm“, kurio vertė 300,00 Lt, lauko žiūronus, kurių vertė 200,00 Lt, televizijos anteną, kurios vertė 69,00 Lt, radijo antenos stiprintuvą, kurio vertė 40,00 Lt, iš viso pagrobė turto, kurio bendra vertė sudaro 1 939,00 Lt.

A. Z. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. birželio 25 d. nakties metu apie 01.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su R. P., pro duris įsibrovė į A. P. priklausantį butą, esantį Rokiškio mieste, (duomenys neskelbtini), kuriame panaudodamas fizinį smurtą – suduodamas rankomis ir nenustatytu daiktu M. P. ne mažiau kaip aštuonis smūgius į galvą ir kitas kūno vietas ir ne mažiau kaip du smūgius į galvą, tuo padarydamas VIII-ojo šonkaulio lūžį su poodiniu oro susikaupimu ir taip nesunkiai sutrikdydamas M. P. sveikatą, suduodamas rankomis ir nenustatytu daiktu G. S. ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, tuo padarydamas poodines kraujosruvas kairiame skruoste ir kairės ausies kaušelyje, muštines žaizdas pakaušyje, kairiajame momenyje ir dešiniajame antakyje ir taip nežymiai sutrikdydamas G. S. sveikatą, pagrobė svetimą, M. P. priklausantį turtą: DVD grotuvą „Philips“, kurio vertė 180,00 Lt, televizorių „TV STAR“, kurio vertė 500,00 Lt, muzikinį centrą su penkiomis kolonėlėmis „Medion“, kurių bendra vertė 500,00 Lt, mobilųjį telefoną „Nokia“ su SIM kortele, kurių bendra vertė 150,00 Lt, fotoaparatą „Fujifilm“, kurio bendra vertė 300,00 Lt, lauko žiūronus, kurių vertė 200,00 Lt, televizijos anteną, kurios vertė 69,00 Lt, radijo antenos stiprintuvą, kurio vertė 40,00 Lt, iš viso pagrobė turto, kurio bendra vertė – 1 939,00 Lt.

A. Z. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 11 punktą, 187 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. birželio 25 d. apie 01.00 val., siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, t. y. 2012 m. birželio 25 d. apie 01.00 val. padarytą plėšimą įsibraunant į gyvenamąją patalpą – butą, esantį Rokiškio mieste, (duomenys neskelbtini), M. P. atžvilgiu, visuotinai pavojingu būdu, o būtent padegdamas buto, esančio Rokiškio mieste, (duomenys neskelbtini), kambarį, tuo sukeldamas gaisrą, dėl to liepsnai išplitus visame bute apdegė elektros instaliacijos įranga, sudegė kambario langai, elektros laidai, tualeto-vonios durys, apdegė kambaryje buvę daiktai, baldai, drabužiai, buitinė technika ir kiti namų apyvokos daiktai, taip visuotinai pavojingu būdu sugadino ir sunaikino A. P. priklausantį turtą, padarydamas nukentėjusiajam M. P. 32 230,00 Lt turtinę žalą bei, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, užrakindamas šio buto, esančio ketvirtame aukšte, duris ir degančiame bute likusiems sužalotiems M. P. ir G. S. užkirsdamas kelią išsigelbėti, tokiu būdu pasikėsino nužudyti du žmones – M. P. ir G. S., tačiau veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusieji M. P. ir G. S., išlaužę duris, pabėgo iš degančio buto.

Dėl nuteistojo R. P. apeliacinio skundo

Motyvuojamoji dalis

Dėl prokurorės ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, apibūdinančių pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, jas vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, Nr. 2K-315/2012, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-177/2009). Kita vertus, kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet ir kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir panašiai. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, Nr. 2K-43/2006). Be to, bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nukentėjusiųjų M. P. ir G. S. parodymus kaip nepatikimus, daug dėmesio skyrė jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, analizei. Bylos medžiaga patvirtina, jog nukentėjusiųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu kito. Iš 2012 m. birželio 25 d., t. y. iš karto po įvykio, rašyto M. P. paaiškinimo matyti, kad jam ir jo draugui gulint kambaryje, jo manymu, užėjo kaimynai R. ir R. P.. Jie klausė, ar jis parduotų muzikinį centrą ir DVD grotuvą. Jie išėjo, bet po kiek laiko vėl sugrįžo ir pradėjo naudoti smurtą, sudavė į nugarą, jis nukrito ant pilvo ir nematė, kas vyko, bet, jo nuomone, jie kraustė daiktus. Atsikėlę su draugu, jie pamatė gaisrą ir bandė gelbėtis. Visi asmenys jau buvo pasišalinę (t. 1, b. l. 35). 2012 m. birželio 25 d. protokole – pareiškime nukentėjusysis M. P. ir vėl nurodė manantis, kad jį apiplėšti galėjo kaimynai R. P. ir R. P.. Be to, jis teigė, kad įvykio dieną pas jį buvo atėję abu broliai ir prašė parduoti DVD grotuvą, tačiau jis nesutiko. Jis buvo išėjęs į laiptinę parūkyti ir matė šiuos kaimynus, stovinčius su kitais jaunuoliais, tačiau jų atpažinti negalėtų (t. 1, b. l. 8). Iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencinio poskyrio tyrėjos 2016 m. birželio 25 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog įvykio metu G. S. buvo sužalotas, tačiau nurodė jog susižalojo krisdamas nuo laiptų, o M. P. įvykio aplinkybes pasakoti atsisakė, jo kalbėsena buvo nerišli, jis painiojosi laike, buvo apsvaigęs nuo alkoholio (t. 1, b. l. 9). Pagal bylos duomenis taip pat nustatyta, kad įvykio metu bei tuoj pat po jo duodami paaiškinimus šie nukentėjusieji buvo ne tik sumušti, apsvaigę nuo alkoholio, bet ir apsinuodiję smalkėmis (t. 1, b. l. 26). Taigi, natūralu, jog būdami tokios būklės iš karto po įvykio jie negalėjo duoti išsamių parodymų, prisiminti visų įvykyje dalyvavusių asmenų ir kitų svarbių aplinkybių. Be to, anksčiau abu nukentėjusieji A. Z. nebuvo matę. Todėl vien tai, kad iš karto po įvykio A. Z. nebuvo įvardytas kaip nusikalstamos veikos dalyvis, nepatvirtina nukentėjusiųjų parodymų nepatikimumo.

Iš tiesų, tik apklausiamas 2012 m. lapkričio 7 d., M. P. parodė iš kalbų sužinojęs, kad pas R. ir R. P. buvo atėjęs vaikinas, vardu A. Z., kuris kartu su pastaraisiais lankėsi ir jo bute. Nukentėjusiojo teigimu, būtent jį jis spėjo pamatyti įeinantį į jo butą naktį ir rankoje laikantį metalinį strypą (mantiruotę) (t. 1, b. l. 62–63). 2012 m. gruodžio 18 d. vykusioje apklausoje nukentėjusysis M. P. taip pat teigė, jog į butą apiplėšimo metu įėjęs A. Z. tikrai turėjo rankoje daiktą, panašų į laužtuvą ar metalinį strypą (mantiruotę) (t. 1, b. l. 64–65). Tiek 2012 m. liepos 18 d., tiek 2013 m. sausio 9 d. apklausos metu nukentėjusysis G. S. patvirtino įvykio metu matęs įsiveržiančius vaikinus, jautęs, kad po kambarį vaikščioja keli vyrai, kurių veidų neįžiūrėjo (t. 1, b. l. 88–89, 90–91). Kita vertus, aplinkybę, jog buvo mušamas kažkokiu pailgu kietu daiktu, nukentėjusysis M. P. taip pat nurodė tik 2012 m. lapkričio 7 d. vykusios apklausos metu, o nukentėjusysis G. S. – 2012 m. liepos 18 d., t. y. praėjus gan nemažam laiko tarpui po įvykio. Kaip jau minėta, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu surinktais įrodymais nustatyta, jog nukentėjusiųjų parodymai dėl šios aplinkybės buvo teisingi. Taigi, vien tai, kad tam tikras aplinkybes nukentėjusieji parodė praėjus ilgesniam laiko tarpui nuo pirmosios jų apklausos, nepadaro tokių parodymų nepatikimų. Juo labiau kad aplinkybę, jog apiplėšime dalyvavo ir A. Z., nukentėjusysis M. P. nurodė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Abu nukentėjusieji savo parodymus, kad atpažįsta A. Z. kaip nusikaltime dalyvavusį asmenį, patvirtino ir apklausiami apeliacinės instancijos teisme. Be to, nukentėjusysis M. P. paaiškino, jog iš žmonių kalbų sužinojo tik nusikaltime dalyvavusio A. Z. vardą ir pavardę, o ne patį jo dalyvavimo nusikaltime faktą. Jis taip pat nurodė, kad su nuteistuoju R. P. nebendrauja, nes po nusikaltimo šis nukentėjusiųjų neatsiprašė, dėl to, kas atsitiko, nesigailėjo. Taigi, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog nukentėjusiojo M. P. parodymus kokiu nors būdu paveikė minėtas nuteistasis. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, taip pat nuteistojo R. P. parodymų turinį, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nukentėjusiųjų M. P. ir G. S. parodymus, kad jie matė A. Z. apiplėšimo metu ir kad būtent jis naudojo prieš nukentėjusiuosius smurtą, laikyti išvestiniais iš kitų asmenų parodymų ir dėl to nepatikimais nėra jokio pagrindo. Nukentėjusiųjų M. P. ir G. S. parodymai yra informatyvūs, juos patvirtina kita baudžiamosios bylos medžiaga, todėl jie pripažįstami A. Z. kaltės įrodymu.

Išteisindamas A. Z. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir tuo, kad svaresnį apiplėšimo motyvą turėjo R. P., nes dienos metu jis ir R. P., atėję pas nukentėjusįjį M. P., prašė parduoti DVD grotuvą, o naktį šis grotuvas kartu su kitais daiktais buvo pagrobtas iš nukentėjusiojo buto. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog parduoti minėtą grotuvą prašė abu broliai, apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis M. P. patikslino, jog tai daryti prašė tik R. P. (t. 5, b. l. 91). Tačiau vien tai, kad R. P. turėjo tikslą užvaldyti minėtą DVD grotuvą, savaime nereiškia, kad tokio tikslo negalėjo turėti ir išteisintasis A. Z.. Taigi, ši aplinkybė neįrodo A. Z. nekaltumo ir nepaneigia galimo motyvo veikiant bendrininkų grupe dalyvauti apiplėšime. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad jis kartu su R. P. lankėsi nukentėjusiojo M. P. bute, matė jame esančius daiktus ir suprato, kad į butą laisvai gali patekti pašaliniai asmenys, o buto savininkas svaiginasi alkoholiu, taigi, nusikaltimą būtų lengva įvykdyti. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog A. Z. turėjo motyvą dalyvauti apiplėšime. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pas A. Z. ikiteisminio tyrimo metu nerasti jokie nukentėjusiajam priklausę daiktai. Be to, tarp jo ir brolių R. P. bei R. P. buvo kilęs konfliktas dėl skolos, dėl to nuteistasis turėjo motyvą A. Z. apkalbėti. Tačiau, kaip jau minėta, nuteistojo R. P. parodymai, kad apiplėšiant nukentėjusįjį M. P. įsibraunant į jo butą dalyvavo ir A. Z., yra nuoseklūs ir abejoti jų patikimumu nėra pagrindo, nes juos iš dalies patvirtina kita baudžiamosios bylos medžiaga, t. y. nukentėjusiųjų M. P. ir G. S. parodymai. Pažymėtina ir tai, kad kai kurie iš nukentėjusiojo M. P. buto dingę daiktai iš viso nebuvo rasti (pavyzdžiui, žiūronai), o tai, kad likę daiktai buvo rasti pas nusikaltimo bendrininką arba pastarajam parodžius jų buvimo vietą, nepatvirtina, jog A. Z. nedalyvavo apiplėšime. Juo labiau kad BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai atsiranda įstatyme nurodyti padariniai, nagrinėjamu atveju – turto užvaldymas. Šiai veikai kvalifikuoti jokios reikšmės neturi tai, kam buvo panaudotas pagrobtas turtas, t. y. ar buvo padovanotas, išmestas, sunaikintas, atiduotas realizuoti vienam bendrininkui ir panašiai.

Įvertinus aptartų aplinkybių visumą, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria A. Z. išteisintas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, keičiama dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto įstatymo. Jis pripažįstamas kaltu padaręs BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Kolegija pripažįsta nustatytomis šias nusikalstamos veikos aplinkybes:

Prokurorės ir nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad būtent A. Z. po apiplėšimo padegė nukentėjusiojo M. P. butą. Iš bylos medžiagos matyti, kad esminis A. Z. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 11 punktuose bei 187 straipsnio 2 dalyje, įrodymas – vien tik kito kaltinamojo R. P., pripažinusio dalyvavimą apiplėšiant M. P. butą, parodymai. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta toje pačioje baudžiamojoje byloje kaltinamų asmenų duodamų parodymų vertinimo taisyklė, kuria užtikrinamos asmens teisės į teisingą teismą minimalios garantijos ir pagal kurią Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio garantijos yra įgyvendinamos tik tada, kai kaltinamojo prisipažinimas yra priimamas konstatuojant paties prisipažįstančiojo kaltę, bet ne kito asmens kaltę, kuri turi būti nustatoma remiantis visais įrodymais, tarp jų ir kito kaltinamojo parodymais, tačiau jie turi būti vertinami ypač atsargiai. Tokia įrodymų vertinimo taisyklė grindžiama tuo, kad kito kaltinamojo toje pačioje byloje pozicija skiriasi nuo įprastinio liudytojo pozicijos, nes kaltinamieji parodymus duoda neprisiekę, jų negalima bausti už tyčia duodamus melagingus parodymus (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. sausio 26 d. sprendimas byloje Romanov v. Rusia, 2012 m. spalio 23 d. sprendimas Pichulin v. Rusia ir kt.). Priešingai, nei teigia apeliantai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, t. y. apklaususi nuteistąjį R. P., išteisintąjį A. Z., nukentėjusiuosius M. P., A. P., G. S., liudytojus R. P., M. K., N. K., ekspertus Daivą Gužauskienę, Gintautą Serbentą, įvertinusi ekspertizės aktus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat kitą baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo daryti priešingos išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas, ir nuteistojo R. P. parodymus apie tai, kad būtent A. Z., siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą visuotinai pavojingu būdu, tuo sukeldamas gaisrą, sugadino ir sunaikino A. P. priklausantį turtą bei, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, užrakindamas šio buto duris ir degančiame bute likusiems sužalotiems M. P. ir G. S. užkirsdamas kelią išsigelbėti, tokiu būdu pasikėsino nužudyti du žmones – M. P. ir G. S., pripažinti nuosekliais, patikimais, logiškais ir neprieštaringais A. Z. kaltės įrodymais.

Kaip jau minėta, įtariamasis ar kaltinamasis nėra atsakingas už melagingų parodymų davimą pagal baudžiamąjį įstatymą, jis turi teisę duoti tokius parodymus, kuriuos laiko reikalingais savo gynybos interesams užtikrinti, tarp jų ir neatitinkančius tikrovės parodymus. Taigi, vien kaltinamojo R. P. parodymais, kuriais jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir atskleidžia kito asmens padarytą nusikalstamą veiką, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai, negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis kito kaltinamojo atžvilgiu. Aptarta situacija reikalauja skirti didesnį dėmesį vertinant tokio asmens parodymų savarankiškumą bei objektyvumą, t. y. šiuo atveju įrodymais galima pripažinti tik tokius parodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra patvirtinami ir kita bylos medžiaga. Tačiau nagrinėjamu atveju, be prieštaringų nuteistojo R. P. parodymų, jokių kitų patikimų A. Z. kaltės įrodymų nesurinkta.

Iš nuteistojo R. P. apklausų ikiteisminio tyrimo metu pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliacinės instancijos teisme matyti, kad jo parodymai dėl to, kaip buvo padegtas nukentėjusiojo M. P. butas, nuolatos kito. Paaiškėjus naujoms įvykio detalėms, jie buvo papildomi ir pritaikomi prie esamos situacijos. Jau pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2012 m. birželio 26 d., nuteistasis R. P. iš dalies pripažino savo kaltę, nurodė, kad po apiplėšimo praėjus apie dvidešimčiai minučių, A. Z. nuėjo į M. P. butą, iš ten grįžo po 5–10 minučių ir jie nuėjo namo. Po kiek laiko jis (nuteistasis) išgirdo ir pamatė, kad atvažiuoja ugniagesių mašina. Tada A. Z. jam pasakė, kad jis, nuėjęs pas M. P., rado benzininį balionėlį, skirtą žiebtuvėliams užpildyti, ir padegė butą (t. 2, b. l. 57). Tą pačią dieną apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nuteistasis R. P. parodė jau šiek tiek kitokias aplinkybes, t. y. kad apie įvykdytą buto padegimą siekiant paslėpti įkalčius A. Z. jam papasakojo jau po to, kai buvo užgesintas gaisras. Pirmoje apklausoje jis tik spėjo, kad šį balionėlį A. Z. rado pas M. P. bute (t. 2, b. l. 59–60). Taigi, iš aptartų parodymų matyti, jog spėjimą, kad A. Z. benzininį balionėlį rado pas M. P. bute, prieš tai duotuose parodymuose nuteistasis pateikė kaip pastarojo išsakytą teiginį, nors tai tebuvo jo paties samprotavimai. Be to, tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti nuteistojo parodymai buvo papildyti A. Z. nuteistajam išsakytu padegimo motyvu – siekiu paslėpti įkalčius, nors prieš tai buvusioje apklausoje nuteistasis teigė, kad padegimo priežasties pastarasis jam nesakė.

Ikiteisminio tyrimo metu tiriant nukentėjusiųjų M. P. ir G. S. parodymus, kad M. P. buto durys po padegimo buvo užrakintos, t. y. 2012 m. spalio 22 d. R. P. nurodė nežinąs, kas galėjo užrakinti nukentėjusiojo M. P. butą po padegimo, tačiau apklausos pabaigoje teigė girdėjęs, kaip iš M. P. buto išėjęs A. Z. pasakė: „Užrakinsiu juos, kad neišbėgtų“, matė, kaip jis į spynelę įkišo raktą ir užrakino duris. Rankas susikišo į kišenes, taigi, galėjo įsidėti buto raktą į kišenę (t. 2, b. l. 62). Apklausos pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis nenurodė, jog A. Z., rakindamas nukentėjusiojo buto duris, būtų ką nors kalbėjęs. Be to, jo parodymuose atsirado ir naujų, ikiteisminio tyrimo metu neminėtų aplinkybių, kad A. Z. su savimi turėjo „tašytę“, kurioje galėjo laikyti žiebtuvėlių pildymo balionėlį, kad jis po įvykio, girdint liudytojai N. K., prisipažino padegęs M. P. butą. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis R. P. jau teigė, kad po apiplėšimo A. Z. nuėjo į nukentėjusiojo M. P. butą, po dešimties minučių iš ten išėjo, raktu užrakino duris ir raktą įsidėjo į džinsų kišenę, nors apklausiamas pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu šių aplinkybių nedetalizavo. Šie nuteistojo teiginiai prieštarauja A. Z., nukentėjusiojo M. P. ir liudytojos N. K. parodymams, kad įvykio metu pastarasis dėvėjo sportinius drabužius, o ne džinsus. Pirmosios instancijos teisme R. P. nurodyta aplinkybė, kad išteisintasis su savimi turėjo „tašytę“, taip pat pasikeitė, nes apeliacinės instancijos teisme nuteistasis teigė, jog A. Z. su savimi turėjo didelę dokumentams laikytis skirtą rankinę, į kurią galėjo tilpti kompiuterio pelės padėklo dydžio daiktai. Nuteistasis taip pat papildomai paaiškino, jog aplinkybę, kad butas buvo padegtas benzininiu balionėliu, jis sužinojo iš policijos pareigūnų, o ne iš A. Z., nors ikiteisminio tyrimo metu teigė priešingai. Kolegija sprendžia, jog aptartos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, dėl nuteistojo R. P. parodymų apie buto padegimo aplinkybes prieštaringumo ir nenuoseklumo. Aptarta nuteistojo parodymų kaita, priešingai, nei apeliaciniuose skunduose nurodo prokurorė ir nukentėjusysis, negali būti pateisinama tuo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. P. buvo neblaivus. Be to, nuteistojo R. P. parodymai nepripažįstami patikimais A. Z. kaltės padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 11 punktuose bei 187 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas įrodymais dar ir todėl, kad jie prieštarauja kitiems bylos duomenims.

Kolegija pažymi, jog R. P. parodymai prieštarauja nuosekliems ir ne kartą proceso metu patvirtintiems nukentėjusiųjų M. P. ir G. S. teiginiams, kad tuoj pat, kai iš buto buvo išnešti grobiami daiktai ar netgi dar juos benešant, girdėjo kažkokį pilstymą ir bute tuoj pat kilo gaisras. Šias aplinkybes nukentėjusieji patvirtino ir apklausiami apeliacinės instancijos teisme. Tačiau iš R. P. parodymų seka, kad nukentėjusieji neužrakintame bute iki gaisro kilimo išbuvo gana ilgą laiko tarpą. Anot nuteistojo, pasišalinę iš įvykio vietos jie su A. Z. ne tik nešė pagrobtus daiktus į lauką, sumetė juos ant garažo stogo, bet ir sugrįžo į R. P. namus, ten vartojo alkoholį ir tik tada, apytiksliai po dvidešimties minučių po apiplėšimo, išėjo parūkyti, o A. Z. nuėjo į nukentėjusiojo M. P. butą, kur išbuvo dar penkias ar dešimt minučių. Tačiau nukentėjusieji M. P. ir G. S. patvirtino, kad laiko tarpas nuo daiktų nešimo bei smurto prieš juos naudojimo pabaigos, iki gaisro pradžios buvo nedidelis. Kolegija sprendžia, jog šis nuteistojo ir nukentėjusiųjų parodymuose esantis prieštaravimas yra esminis, leidžiantis pagrįstai abejoti šių R. P. parodymų patikimumu. Atmesdama prokurorės skundo argumentus, jog patys nukentėjusieji galėjo klysti dėl gaisro kilimo laiko dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir patirto smurto, kolegija pažymi, kad šie nukentėjusiųjų parodymai proceso metu buvo nuoseklūs, todėl jais abejoti nėra pagrindo.

Prokurorės teigimu, nuosprendyje netinkamai įvertinti R. P. parodymai dėl to, kuo ir kaip buvo padegtas butas, nes šias aplinkybes nuteistajam perpasakojo A. Z.. Tačiau iš pirmiau nurodytų nuteistojo R. P. parodymų turinio matyti, kad jo parodymai dėl šios aplinkybės nuolatos kito. Iš pradžių jis teigė aplinkybę, jog butas buvo padegtas benzininiu balionėliu, skirtu žiebtuvėliams pildyti, rastu pas M. P., sužinojęs iš paties A. Z.. Vėliau nurodė, kad tik spėjo, kad minėtas balionėlis buvo rastas pas M. P.. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose nuteistasis iš viso nenurodė, kad A. Z. jam būtų sakęs, kuo padegė butą. Priešingai, nuteistasis teigė apie padegimo įrankį sužinojęs iš policijos pareigūnų, o ne iš išteisintojo. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad net nukentėjusieji savo pirminiuose paaiškinimuose negalėjo nurodyti, kuo buvo padegtas butas (t. 1, b. l. 8, 35, 58–59, 88–89, 128). Po įvykio vietos apžiūros 2012 m. birželio 25 d. padegimo įrankis nebuvo rastas (t. 1, b. l. 11–15, 16–22). Įvykio vietos apžiūros protokoluose, tarnybiniuose pranešimuose ar nuotraukose jis nebuvo užfiksuotas. Nukentėjusysis M. P. metalinį buteliuką tyrimui pateikė tik 2012 m. liepos 17 d., nurodė, kad tokio daikto niekada neturėjo (t. 1, b. l. 37–41). Tačiau nuteistasis R. P. šį buteliuką, kaip padegimo įrankį, įvardijo ir apibūdino jau 2012 m. birželio 26 d., t. y. iš karto po įvykio vykusios apklausos metu. Šie bylos duomenys ne tik kategoriškai paneigia nuteistojo R. P. teiginius, kad apie padegimo įrankį jis sužinojo iš policijos pareigūnų, nes jo pirminės apklausos metu ši aplinkybė dar nebuvo paaiškėjusi, bet ir leidžia spręsti, jog aplinkybę, kuo buvo padegtas butas, jis žinojo jau anksčiau. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog A. Z. po įvykio jam pasakė, kuo buvo padegtas butas, byloje nėra. Be to, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose apklausta liudytoja N. K. paneigė nuteistojo R. P. ir liudytojo R. P., apklausto apeliacinės instancijos teisme, teiginius, kad A. Z. visiems girdint jai prisipažino padegęs butą. Liudytojas R. P., apeliacinės instancijos teisme tvirtinęs, jog tiek jis, tiek liudytoja N. K. girdėjo A. Z. prisipažinimą padegus butą, pats kurį laiką buvo laikomas įtariamuoju šioje byloje, nuteistasis R. P. yra jo brolis. Taigi, šis liudytojas yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl besąlygiškai tikėti jo parodymais, kad A. Z. ir jam vienam sakė padegęs M. P. butą, nėra teisinio pagrindo. Juo labiau kad tokius parodymus šis liudytojas davė tik apeliacinės instancijos teisme, o ikiteisminio tyrimo metu apklaustas net du kartus apie tai neužsiminė (t. 2, b. l. 35, 37). Taigi, jokių kitų duomenų, patvirtinančių, jog A. Z. R. P. prisipažino padegęs butą ir nurodė, kuo jį padegė, byloje nėra, o A. Z. šią aplinkybę kategoriškai neigė.

Priešingai, nei teigia prokurorė, tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis R. P. nekonkretizavo, jog išteisintasis galėjo įsidėti raktą nuo M. P. buto į kelnių kišenę, nedaro jo parodymų nuoseklių, nes jo paaiškinimai apie nukentėjusiojo M. P. durų užrakinimo aplinkybes ne tik buvo duoti praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo pirminės nuteistojo apklausos, t. y. 2012 m. spalio 22 d., bet ir buvo prieštaringi. Tos pačios apklausos metu teigęs, kad nematė, kas užrakino M. P. duris, jos pabaigoje R. P. nurodė, kad tai padarė A. Z., garsiai paaiškinęs, jog duris užrakina tam, kad nukentėjusieji „neišbėgtų“ (t. 2, b. l. 62). Kita vertus, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose nuteistasis R. P. nenurodė jokių aplinkybių, kad rakindamas duris išteisintasis iš viso ką nors kalbėjo. Prokurorė savo apeliacinį skundą grindžia ir ta aplinkybe, kad A. Z. nenurodė draugės, kuri jam sakė, jog balionėlį žiebtuvėliams pildyti įsigijo R. P., anketinių duomenų, o aplinkybę, kad tokio daikto savo namuose neturėjo, patvirtino nuteistasis R. P. bei liudytoja V. V.. Be to, apeliacinės instancijos teisme tai patvirtino ir liudytojas R. P.. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad liudytoja V. V. yra nuteistojo ir liudytojo R. P. močiutė, taigi, ji suinteresuota duoti anūkams palankius parodymus. Juo labiau kad ikiteisminio tyrimo metu įtarimas dalyvavus apiplėšime ir padegus nukentėjusiojo M. P. butą buvo pareikštas tiek R., tiek R. P.. Kaip jau minėta, liudytojas R. P. yra nuteistojo brolis, taigi, yra suinteresuotas bylos baigtimi. Vien šių liudytojų parodymai yra nepakankami atmesti A. Z. teisme nurodytą gynybinę versiją, kad galimą padegimo įrankį jis matė nuteistojo R. P. namuose, žino, kad jį įsigijo liudytojas R. P.. Kita vertus, nė vienas iš byloje apklaustų asmenų nepatvirtino, jog A. Z. su savimi įvykio metu turėjo kokį nors balionėlį. Taigi, jokių patikimų įrodymų, susiejančių A. Z. su įvykio vietoje po gaisro rastu benzininiu balionėliu, skirtu žiebtuvėliams pildyti, byloje nėra.

Atmesdama apeliacinių skundų argumentus dėl to, kad R. P. neturėjo motyvo duoti neteisingus parodymus, nes prisipažindamas, jog dalyvavo apiplėšime, pasunkino savo teisinę padėtį, kolegija pažymi tai, jog nurodydamas, kad butą padegė būtent A. Z., R. P. pats išvengė galimo įtarimo dėl M. P. buto padegimo. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog sukelti gaisrą, turint tikslą paslėpti kitą nusikaltimą – plėšimą, svarų motyvą galėjo turėti ir plėšime dalyvavęs R. P., nes jis yra gerai pažįstamas M. P. kaimynas ir galėjo būti atpažintas, tačiau A. Z. nė vienas iš nukentėjusiųjų nepažinojo, anksčiau nebuvo jo matę. Vien ta aplinkybė, kad nuteistasis ir nukentėjusysis M. P. gyvena tame pačiame daugiabučio namo aukšte, netoli vienas nuo kito, taigi, gaisro metu galėjo sudegti ir R. P. turtas, savaime nepašalina aplinkybės, kad nukentėjusiojo M. P. butą, siekdamas paslėpti nusikaltimo pėdsakus, galėjo padegti ir kitas asmuo.

Kolegija, atmesdama prokurorės apeliacinio skundo argumentus, dėl pirmosios instancijos teismo atlikto liudytojų A. L., R. K., A. K. parodymų vertinimo akcentuoja, kad nė vienas iš šių liudytojų pačios nusikalstamos veikos ir joje dalyvavusių asmenų nematė, išsakė tik savo girdėtus kitų asmenų pasakojimus apie tai, koks asmuo galėjo įvykdyti padegimą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nė vienas iš nurodytų asmenų nepaminėjo, jog būtų girdėjęs, kad butą galėjo padegti A. Z.. Liudytoja A. K. teigė girdėjusi kalbas, jog M. P. butą padegė R. ir R. P.. Liudytoja R. K. apklausiama pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, iš kurių matyti, jog liudytojas A. L. nenurodė žinąs, koks asmuo konkrečiai įvykdė padegimą. Jo pasakojimas šiai liudytojai buvo abstraktus, t. y. kad trys asmenys gėrė ir susimaišius protui į butą įmetė uždegtą dujų balionėlį. Vienas iš tų asmenų buvo vardu R. Liudytojas A. L. teigė, kad R. P. jam nurodė, jog M. P. butą padegė kartu su broliu. Tačiau R. P., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, šią aplinkybę kategoriškai neigė. Taigi, aptarti liudytojų parodymai neleidžia spręsti, jog kuris nors iš jų matė patį įvykį ar be nuogirdų žino konkrečias jo aplinkybes, galinčias patvirtinti, jog nukentėjusiojo M. P. butą po apiplėšimo padegė būtent A. Z..

Teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Sprendžiant A. Z. kaltės dėl veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 11 punktuose bei 187 straipsnio 2 dalyje, padarymo klausimą, tarp jo, nuteistojo R. P. ir nukentėjusiųjų M. P. bei G. S. parodymų buvusių prieštaravimų nepavyko pašalinti nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismams. Kadangi įrodinėjimo procesas negali tęstis nepamatuotą laiką, o išnaudojus visas įrodinėjimo galimybes byloje nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog A. Z. dalyvavo padarant BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 11 punktuose bei 187 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Nesutikti su tokia apygardos teismo išvada nėra teisinio pagrindo, todėl prokurorės ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai dėl dalių, kuriose prašoma A. Z. nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 11 punktus, 187 straipsnio 2 dalį ir priteisti iš jo likusią civilinių ieškinių dalį, atmetami.

Skiriant bausmę A. Z. už BK 180 straipsnio 2 dalyje nustatytos veikos padarymą, kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje, taip pat į bausmių skyrimo taisykles, nustatytas BK 61 straipsnyje. A. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Nors iš karto po nusikalstamos veikos padarymo jo girtumas nebuvo tikrinamas, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog iki nusikaltimo padarymo jis vartojo alkoholį ir nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus. Įvertinusi visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikaltimo padarymui ir tai sunkina A. Z. atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat jo atsakomybę sunkina ir tai, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). A. Z. anksčiau teistas (t. 3, b. l. 13–20), baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 23–35), psichikos sveikatos centre neregistruotas ir psichiatrijos ligoninėje negydytas (t. 3, b. l. 37, 39). Jis padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), savo kaltės nepripažino. Skiriant bausmę taip pat atsižvelgiama į tai, jog nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, jis yra baigtas, šiuo nusikaltimu padaryta žala neatlyginta. Įvertintina ir tai, kad nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu atliko gana aktyvų vaidmenį, smurtavo prieš nukentėjusiuosius. A. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, tačiau yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija nusprendžia, kad už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką A. Z. skirtina artima šio straipsnio sankcijos vidurkiui bausmė, t. y. trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Nepaisant to, kad formaliai A. Z. atitinka šiuo metu galiojančiose BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytas sąlygas, suteikiančias galimybę svarstyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių aplinkybių, kurių buvimas leistų teigti, kad bausmės tikslai nuteistajam A. Z. galės būti pasiekti be realaus jos atlikimo. Jis anksčiau teistas, registruotas darbo biržoje, nevedęs, ne kartą baustas administracine tvarka. A. Z. nukentėjusiesiems žalos neatlygino, jų neatsiprašė. Nustatytos net dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Nusikaltimas padarytas turint neišnykusį teistumą, o tai rodo susiformavusias antivisuomenines nuostatas. Aptartos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad jis laikysis įstatymų ir nebenusikals bei kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nagrinėjamu atveju bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pirmiau išdėstytai bausmei individualizuoti reikšmingos aplinkybės leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog A. Z. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisėjų kolegija A. Z. pripažysta kaltu padarius tik BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria jis išteisintas dėl likusių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, liko nepakitusi. Dėl to pirmosios instancijos teismo nustatyti nukentėjusiesiems M. P. ir G. S. padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžiai paliekami nepakeisti, tačiau šios žalos atlyginimas solidariai priteisiamas ir iš A. Z.. Taip pat iš jo solidariai priteisiamas proceso išlaidų pirmosios instancijos teisme ir nukentėjusiųjų gydymo išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 328 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Z. išteisintas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

A. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir skirti jam trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Bausmės laiką skaičiuoti nuo A. Z. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos.

Į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

– M. P. – 257,76 Eur (du šimtus penkiasdešimt septynis eurus 76 ct (arba 890,00 Lt)) padarytai turtinei ir 2 316,96 Eur (du tūkstančius tris šimtus šešiolika eurų 96 ct (arba 8 000,00 Lt)) neturtinei žalai atlyginti.

– G. S. – 1 448,10 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 10 ct (arba 5 000,00 Lt)) padarytai neturtinei žalai atlyginti.

– Valstybinei ligonių kasai – 529,17 Eur (penkis šimtus dvidešimt devynis eurus 17 ct (arba 1 827,13 Lt) už M. P. ir G. S. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Išieškoti solidariai iš R. P. ir A. Z. proceso išlaidas valstybei – 893,14 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt tris eurus 14 ct (arba 3 083,82 Lt)) už antrinės teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiesiems bei 137,29 Eur (vieną šimtą trisdešimt septynis eurus 29 ct (arba 474,03 Lt)), išmokėtus nukentėjusiesiems ir liudytojams kelionės į teismą išlaidoms atlyginti.

Nuteistajam R. P. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės – laisvės atėmimo trejiems metams ir šešiems mėnesiams – vykdymą atidėti trejiems metams.

Vadovaujantis BK 70 straipsniu, 71 straipsniu, 75 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktais, R. P. paskirti baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas:

Per vienus metus nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos atlikti 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose. Sumokėti 5 MGL (1 MGL prilyginus 38 eurams), t. y. 190,00 Eur (vieno šimto devyniasdešimties eurų), įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ne vėliau kaip per vienus metus nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos. Tęsti darbą ar mokymąsi. Būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje adresu: (duomenys neskelbtini) Rokiškis, nuo 22.00 val. vakaro iki 06.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu.Neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuteistajam R. P. išaiškinti, kad pagal BK 75 straipsnio 5 dalį bausmės atidėjimo tvarka ir sąlygos nustatytos Lietuvos Respublikos probacijos įstatyme.

vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, jeigu jis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įvykdys baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas, nepadarys Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų pažeidimų, kai sueis bausmės vykdymo atidėjimo terminas, bus laikomas atlikusiu bausmę;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jeigu jis probacijos vykdymo laikotarpiu dėl pateisinamų priežasčių per teismo nustatytą laiką neįvykdys baudžiamojo poveikio priemonių ir pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu šį laiką gali pratęsti;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punktu, jeigu jis probacijos vykdymo laikotarpiu vykdys baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas, tačiau padarys kitus teisės pažeidimus, už kuriuos jam ne mažiau kaip du kartus bus taikytos administracinės nuobaudos, ir (ar) vartos psichiką veikiančias medžiagas arba nevykdys kitų įstatymuose nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu gali jam papildomai paskirti BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) BK 75 straipsnio 2 ar 3 dalyje nustatytų pareigų;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktu, jeigu jis probacijos vykdymo laikotarpiu be pateisinamų priežasčių nevykdys teismo paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių ir pareigų arba ir po papildomų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) pareigų paskyrimo jų nevykdys ar padarys teisės pažeidimą, už kurį jam bus taikyta administracinė nuobauda, arba nevykdys kitų įstatymuose nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu gali priimti sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir jis turės įvykdyti pagal nuosprendį paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.