- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-03
- Bylos Nr.
- A-146-614-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Antanas Ablingis, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui dienraščio „Kauno diena“ redakcijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir jo papildymais (I t., b. l. 2-8, 11-22), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, 5 250 000 Lt neturtinę žalą.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. spalio 17 d. dienraštyje „Kauno diena“ publikacijoje „Šeimos karas baigėsi mirtimi ir kalėjimu“ neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina jo ir jo sutuoktinės bei jos motinos garbę ir orumą, neleistinai paviešina privatų gyvenimą. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (toliau – ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba), kuri nagrinėjo jo 2008 m. sausio 15 d., 2008 m. kovo 13 d. ir 2008 m. liepos 22 d. skundus dėl minėtų viešosios informacijos rengėjo veiksmų, veikė kartu, kadangi negynė jo interesų, siekė nuteikti visuomenę prieš jį ir jo šeimą, kad baudžiamojoje byloje būtų priimti jam nepalankūs sprendimai. Pareiškėjo teigimu, minėtais veiksmais jam ir jo šeimai buvo padaryta neturtinė žala, kuri pasireiškė tuo, kad jis patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, pažeminimą, šie įvykiai pakenkė jo sveikatai.
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (II t., b. l. 1–4) paaiškino, kad išnagrinėjęs S. V. skundą Žurnalistų etikos inspektorius 2008 m. lapkričio 24 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-73, kuriuo nustatė, kad viešosios informacijos rengėjas 2007 m. spalio 17 d. dienraštyje „Kauno diena“ paskelbdamas publikaciją „Šeimos karas baigėsi mirtimi ir kalėjimu“, teisės skleisti informaciją ribų neperžengė, todėl vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktu pripažino S. V. skundą nepagrįstu. S. V. skundas išnagrinėtas tinkamai ir išsamiai, atsižvelgiant į jame išdėstytus argumentus, teisės aktų nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką bylose dėl asmens garbės ir orumo, privataus gyvenimo apsaugos ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Dėl skundo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovo atstovo nuomone Žurnalistų etikos inspektorius priimtu sprendimu pareiškėjui nebuvo padaryta jokia realiai pagrįsta turtinė ar neturtinė žala. Iš pareiškėjo skundų Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai ir teismui akivaizdu, kad jis reiškia nepasitenkinimą įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 15 d. nuosprendžiu, o ne viešosios informacijos rengėjo publikacijoje paskelbta informacija. Tai reiškia, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus, kaip viešojo administravimo subjekto, teisėtais veiksmais pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti padaryta jokia žala. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2008 m. sausio 15 d. skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, prašydamas ištirti dienraštyje „Kauno diena“ straipsnyje „Šeimos karas baigėsi mirtimi ir kalėjimu“ pateiktą informaciją bei kaltus asmenis patraukti baudžiamojon atsakomybėn (II t., b. l. 7–10). Vidaus reikalų ministerija pareiškėjo skundą dalyje dėl galimo žurnalistų profesinės etikos pažeidimo persiuntė nagrinėti Žurnalistų etikos inspektoriui (II t., b. l. 6). Žurnalistų etikos inspektorius 2008 m. vasario 28 d. raštu Nr. S–135 S. V. paprašė pašalinti skundo trūkumus (II t., b. l. 11). Pareiškėjas 2008 m. kovo 13 d. ir 2008 m. liepos 22 d. pateikė patikslintus skundus (II t., b. l. 12–21). Išnagrinėjęs skundus, Žurnalistų etikos inspektorius 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. SPR–73 „Dėl publikacijoje „Šeimos karas baigėsi mirtimi ir kalėjimu“ („Kauno diena“, 2007-10-17, Nr. 238/18301) paskelbtos informacijos“ pareiškėjo S. V. skundą pripažino nepagrįstu (I t., b. l. 24–28).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad tiek skunduose Žurnalistų etikos inspektoriui, tiek teismui, S. V. kelia jo garbės ir orumo bei privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimus. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad dienraštyje „Kauno diena“ išspausdintoje publikacijoje „Šeimos karas baigėsi mirtimi ir kalėjimu“ vartojamas žodis „žudikas“ žeidžia jo garbę ir orumą. Iš minėto straipsnio turinio teismas sprendė, kad publikacija dienraštyje „Kauno diena“ buvo išspausdinta Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 15 d. paskelbto nuosprendžio pagrindu, kuriuo S. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje ir, pritaikius šio Kodekso 56 straipsnio 2 dalį, jam skirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė, 5 metus bausmės atliekant kalėjime, o likusius – pataisos namuose (I t., b. l. 102–108). Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes teismas vertino, kad šiame straipsnyje paskelbta informacija atitinka tikrovę, tik gal vartojama ne visiškai juridinė terminologija (vietoj sąvokos „kaltinamasis“, „nuteistasis“ pora kartų pavartota sąvoka „žudikas“). Teismas pažymėjo, kad sulaikymo faktų neneigia ir pats pareiškėjas (baudžiamosios b. l. 120–122, I t.), be to, jie konstatuoti liudytojų D. G. ir A. G. apklausos protokoluose (baudžiamosios b. l. 166–168, 181–182, I t.). Teismo posėdžio metu pareiškėjas nesutiko su minėtame straipsnyje paskelbta informacija, jog sulaikymo metu sėdėdamas troleibuse jis gurkšnojo alų. Teismas nustatė, kad liudytojos E. G. 2007 m. sausio 8 d. apklausos protokole nurodyta, jog <... įlipusi į troleibusą pastebėjo, kad už jos yra dvi laisvos vietos, pasižiūrėjusi į asmenis tuo metu sėdėjusius pamatė, jog šalia tų laisvų vietų sėdi S. V.. Jis sėdėjo su alaus buteliu rankoje, užsitempęs ant galvos juodos spalvos sportinio tipo kepurę ...>.
Teismas nurodė, jog asmens garbė ir orumas yra asmeninės neturtinės vertybės, kurių pažeidimo visuomenės informavimo priemonėje sąlyga yra žeminančių ir neatitinkančių tikrovės žinių paskleidimo fakto nustatymas, kuris apima: 1) duomenų paskleidimo faktą; 2) faktą, jog duomenys yra apie pareiškėją; 3) faktą, kad duomenys yra žeminančio pobūdžio ir 4) faktą, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės. Teismo vertinimu, straipsnyje „Šeimos karas baigėsi mirtimi ir kalėjimu“ paskelbta informacija, nepaisant vartojamos terminologijos specifikos, iš esmės atitinka tikrovę, t. y. bylos aplinkybes ir medžiagą (pagrinde Kauno apygardos teismo 2007 m. sausio 15 d. nuosprendį ir liudytojos E. G. apklausos protokole fiksuotus parodymus), todėl Žurnalistų etikos inspektorius padarė pagrįstą išvadą, kad nesant garbės ir orumo pažeidimo konstatavimui būtinos faktinių aplinkybių visumos, pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimas nekonstatuotinas.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo netiesiogiai keliamo šeimos privataus gyvenimo neliečiamumo klausimo teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2006 m. liepos 11 d. įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. X–752 redakcija) 14 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Teismas nustatė, jog nagrinėjamame straipsnyje aprašoma viešo baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu paskelbta informacija apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pateikta prokuroro pozicija, pareiškėjo paaiškinimai apie nusikaltimo faktines aplinkybes, S. V. sutuoktinės I. B. pozicija teismo posėdžio metu. Kadangi aptariama publikacija iš esmės grindžiama informacija, kuri buvo gauta viešo baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, teismo vertinimu ji negali būti laikoma pažeidžiančia S. V. ir jo šeimos privatų gyvenimą.
Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 15 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje ir, pritaikius šio Kodekso 56 straipsnio 2 dalį, jam skirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė, 5 metus bausmės atliekant kalėjime, o likusius – pataisos namuose (I t., b. l. 102–108), taip pat į tai, kad publikacijoje iš esmės pakartojamos viešo teismo posėdžio metu nustatytos faktinės aplinkybės, ir taip pat į tai, jog straipsnis publikuotas po dviejų dienų nuo teismo nuosprendžio paskelbimo, priėjo prie išvados, kad viešosios informacijos rengėjas Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyto draudimo nepažeidė.
Teismas pasisakė, jog sprendžiant pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą, pirmiausia būtina nustatyti, ar dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų buvo pažeistos pareiškėjo teisės, t. y., ar Žurnalistų etikos inspektorius neatliko jo kompetencijai priskirtų veiksmų, ar juos atliko netinkamai.
Teismas pažymėjo, kad civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Kartu teismas pabrėžė, kad turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių nurodytą moralinę žalą pagrindžiančių įrodymų. Teismo posėdžio metu patvirtino, kad dėl emocinės būsenos pakitimų į psichologinę tarnybą nesikreipė. Teismas nustatė, kad Žurnalistų etikos inspektorius visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėjo S. V. 2008 m. sausio 15 d., 2008 m. kovo 13 d. ir 2008 m. liepos 22 d. skundus bei pateikė faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis pagrįstą ir motyvuotą atsakymą, atitinkantį tokio pobūdžio atsakymams keliamus reikalavimus (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis). Teismas vertino, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių neturtinės (moralinės) žalos atsiradimo faktą. Konstatavo, kad remiantis išdėstytais argumentais nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju, nenustačius neteisėtų valdžios institucijų (Žurnalistų etikos inspektoriaus) veiksmų, nėra ir būtinosios CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
III.
Pareiškėjas S. V. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 99-108), kuriame nurodo nesutinkąs su pirmosios instancijos teismo sprendimu.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde ir jo papildymuose pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes, susijusias su baudžiamosios bylos Nr.1-139-317/07, kurioje jis Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 15 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, nagrinėjimu bei šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Nurodo, kad 2007 m. spalio 17 d. dienraštyje „Kauno diena“ Nr. 238/18301 straipsnis „Šeimos karas baigėsi mirtimi ir kalėjimu“ buvo paskelbtas neįsiteisėjus baudžiamojoje byloje Nr.1-139-317/07 priimtam nuosprendžiui. Apelianto teigimu, šiame straipsnyje buvo tyčia paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, išreikšta nepagarba jo šeimai. Apelianto nuomone, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba jo 2008 m. sausio 15 d., 2008 m. kovo 13 d. ir 2008 m. liepos 22 d. skundus išnagrinėjo netinkamai. Esą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba veikė kartu su kitomis institucijomis, norėdama jam pakenkti, jam ir jo šeimai padarė didelę žalą, jis patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, pažeminimą, minėti įvykiai pakenkė jo sveikatai.
Atkreipia dėmesį į tai, kad tiek šią administracinę bylą, tiek administracinę bylą pagal jo skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (Administracinė byla Nr. I-448-580/2009) išnagrinėjo tos pačios sudėties Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija. Mano, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas jo atžvilgiu.
Atsiliepimas
Atsakovą atstovaujanti Lietuvos Respublikos žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepime į skundą (II t., b. l. 114-116) išdėsto analogiškus, kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismu nurodytieji, argumentus ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas neturtinę žalą nagrinėjamoje byloje kildino iš to, kad, jo manymu, Lietuvos Respublikos žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, netinkamai išnagrinėjo jo 2008 m. sausio 15 d., 2008 m. kovo 13 d. ir 2008 m. liepos 22 d. skundus dėl 2007 m. spalio 17 d. dienraščio „Kauno diena“ Nr. 238/18301 publikacijoje „Šeimos karas baigėsi mirtimi ir kalėjimu“ paskelbtos tikrovės neatitinkančios, pareiškėjo bei jo šeimos garbę ir orumą žeminančios, privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidžiančios informacijos. Pareiškėjas teigė dėl to patyręs dvasinius ir fizinius išgyvenimus, pažeminimą, esą minėti įvykiai pakenkė jo sveikatai.
Pirmosios instancijos teismas 2009 m. gegužės 4 d. sprendime pagrįstai akcentavo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmiausia būtina nustatyti, ar jo nurodytos valstybės institucijos (Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos) veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti. Teismas teisingai nustatė, kad Žurnalistų etikos inspektorius pareiškėjo skundus turėjo nagrinėti ir išnagrinėjo bei priėmė dėl jų sprendimą vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymu (byloje aktuali 2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija).
Minėtos redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnis apibrėžia, kad žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos (VIĮ 49 str.1 d.). Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklą užtikrina Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba - valstybės institucija, kuriai vadovauja žurnalistų etikos inspektorius (VIĮ 49 str. 13 d.). Žurnalistų etikos inspektoriaus veikla grindžiama teisėtumo, nešališkumo, teisingumo ir viešumo principais (VIĮ 49 str. 6 d.). Jo kompetencija nustatyta šio įstatymo 50 straipsnyje. Viena iš įstatymų leidėjo Žurnalistų etikos inspektoriui pavestų funkcijų - nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus ir pareiškimus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, taip pat dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse (VIĮ 50 str. 1 dalies 1,2 punktai). Jei skundas ar pareiškimas yra pagrįstas, žurnalistų etikos inspektorius gali priimti vieną iš šio įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje numatytų sprendimų (įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus apie pastebėtus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti; reikalauti, paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją; kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas bei Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl pastebėtų šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų; Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatytais atvejais surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus ir šio Kodekso nustatytais atvejais nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas). Su šiuo sprendimu Žurnalistų etikos inspektorius supažindina pareiškėją, viešosios informacijos rengėjus ir (ar) skleidėjus (VAĮ 49 straipsnio 11 dalis). Tais atvejais, kai skundas ar pareiškimas pripažįstamas nepagrįstu, žurnalistų etikos inspektorius privalo raštu motyvuotai atsakyti pareiškėjui (VIĮ 49 straipsnio 12 dalis). Iš minėto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, kuri yra valstybinio administravimo subjektas ir turi įstatymų leidėjo suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus, neteisėtų aktų valstybei gali kilti pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, gavusi Vidaus reikalų ministerijos persiųstą nagrinėti šios Tarnybos kompetencijai priskirtiną pareiškėjo skundo dalį, ir nustačiusi, kad skundas neatitinka Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 9 dalies reikalavimų (nenurodyti konkretūs galimai pareiškėjo garbę ir orumą žeminantys publikacijos teiginiai), raštu pasiūlė pareiškėjui pašalinti skundo trūkumus akcentuojant, kad skundo trūkumus pašalinti prašoma siekiant atlikti išsamų skundo tyrimą. Patikslintuose skunduose pareiškėjas teigė esąs nepagrįstai nuteistas, dėstė baudžiamosios bylos Nr. 1-139-317/07 faktines aplinkybes, o dėl publikacijos „Šeimos karas baigėsi mirtimi ir kalėjimu“ (2007 m. spalio 17 d. dienraštis „Kauno diena“ Nr. 238/18301) pareiškė tik bendro pobūdžio teiginius, kad šioje publikacijoje buvo paviešinta neskelbtina, taip pat tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina pareiškėjo bei jo šeimos garbę ir orumą. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir Žurnalistų etikos inspektoriaus 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr.SPR-7, Žurnalistų etikos inspektorius, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundų turinį, juos nagrinėjo ta apimtimi, ar viešosios informacijos rengėjas skelbdamas šią informaciją nepažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies bei 19 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus pagrindinius visuomenės informavimo principus Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė (VIĮ 3 str.1 d.). Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai (VAĮ 3 str. 3 d.) Šio įstatymo prasme viešoji informacija – informacija, skirta viešai skleisti, išskyrus šio straipsnio 39 dalyje nurodytą informaciją, taip pat informaciją, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti viešai skleidžiama (VIĮ 2 str.61 d.), privataus pobūdžio informacija – žmogaus teisės į privataus gyvenimo apsaugą užtikrinimo požiūriu neskelbtina informacija apie žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, jo sveikatą ir kt. (VIĮ 2 str. 39 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime pažymėjo, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis nustato, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnyje nurodyta neskelbtina informacija. Pagal minėtą įstatymo normą visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kuria skatinamas, kurstomas, propaguojamas ir (ar) reklamuojamas prieštaraujantis įstatymams ir (ar) visuotinai pripažintoms moralės normoms elgesys ar žalingi įpročiai (VAĮ 19 str. 1 d.). Taip pat draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą VAĮ 19 str. 2 d.); skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui (VAĮ 19 str. 3 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2002 m. gegužės 8 d. nutarimas) pažymėta, kad asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Taigi įtariamas nusikaltimų darymu asmuo pats atsisako nuo teisės į privatų gyvenimą ta apimtimi, kurią nulemia jo daromas nusikaltimas. Nusikalstamai veikai netaikomas žmogaus privataus gyvenimo apsaugos principas.
Sprendžiant, ar pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas, turi būti nustatyta, ar skunde nurodyta valstybės institucija veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), ar dėl tokio veikimo (neveikimo) atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės). Be to, sprendžiant atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tos valstybės institucijos (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų. Pareiškėjų pareiga nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas skunde suformuluotas reikalavimas, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus kyla iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktų ir 57 straipsnio 4 dalies. Taigi įrodymus dėl aplinkybių, kurios patvirtintų valdžios institucijos neteisėtus veiksmus bei žalos faktą, t.y. civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygas, turi pateikti pareiškėjas, keliantis savo skunde teismui reikalavimą atlyginti žalą dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, kurio manymu, Žurnalistų etikos inspektorius netinkamai išnagrinėjo jo skundus ir tai sukėlė jam neturtinę žalą, neskundė Inspektoriaus 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr.SPR-73, priimto išnagrinėjus pareiškėjo skundus. Ši aplinkybė pirmosios instancijos teismui nebuvo kliūtis nagrinėti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas tiek savo skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių Žurnalistų etikos inspektoriaus ar jo vadovaujamos tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo) nagrinėjant jo skundus, nepateikia jokių konkrečių nesutikimo su 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimu argumentų, nenurodo kokį įstatymą ir jo atitinkamą normą atsakovo atstovas pažeidė nagrinėdamas jo skundus ir pripažindamas juos nepagrįstais. Pareiškėjo pozicija dėl neturtinės žalos, kuri nagrinėjamoje byloje siejama su Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos veiksmais nagrinėjat pareiškėjo skundus, iš esmės grindžiama nesutikimu su teismo nuosprendžiu ir nepasitenkinimu, jog apie byloje nustatytas aplinkybes buvo informuota visuomenė.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išnagrinėjus bylą padarytomis išvadomis, kad Žurnalistų etikos inspektorius pareiškėjo skundus dėl publikacijos „Šeimos karas baigėsi mirtimi ir kalėjimu“ 2007 m. spalio 17 d. dienraštyje „Kauno diena“ (Nr. 238/18301) išnagrinėjo savo kompetencijos ribose laikydamasis Visuomenės informavimo įstatymo (VIĮ 49, 50 straipsniai) reikalavimų, visapusiškai, išsamiai ir pateikė pareiškėjui faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis pagrįstą ir motyvuotą atsakymą, t.y. veikė taip kaip privalėjo veikti pagal Visuomenės informavimo įstatymą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad publikacija „Šeimos karas baigėsi mirtimi ir kalėjimu“ 2007 m. spalio 17 d. dienraštyje „Kauno diena“ (Nr. 238/18301) buvo paskelbta po dviejų dienų kai Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 15 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr.1-139-317/07) S. V. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio (nužudymas) 1 dalyje ir, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 56 straipsnio 2 dalį, jam skirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė, 5 metus bausmės atliekant kalėjime, o likusius – pataisos namuose, taip pat iš jo priteista 208 576 Lt žalos atlyginimo. Minėtas nuosprendis Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartimi Nr. 1A-15/2008 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartimi Nr. 2K-326/2008 paliktas nepakeistas.
Pirmosios instancijos teismo ir atsakovo atstovo 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr.SPR-73, priimto išnagrinėjus pareiškėjo skundus, išvados, kad publikacijoje „Šeimos karas baigėsi mirtimi ir kalėjimu“ visuomenė buvo informuota apie viešo baudžiamosios bylos nagrinėjimo procese nustatytas aplinkybes ir šio proceso baigtį – pareiškėjo atžvilgiu teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį už kito asmens nužudymą, yra pagrįstos ir teisingos. Žurnalistų etikos inspektorius, kaip matyti iš 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr.SPR-7, išnagrinėjęs bylą nustatė, kad viešosios informacijos rengėjas publikacijoje „Šeimos karas baigėsi mirtimi ir kalėjimu“ pareiškėjui nesuformulavo jokių savarankiškų kaltinimų, rėmėsi baudžiamojoje byloje teismo nustatytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad publikacijoje informuojama apie teismo viešai nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, taip pat pateikiami kai kurių asmenų byloje duotų parodymų fragmentai, t.y. nustatė, kad Žurnalistų etikos inspektorius pareiškėjo skundą išnagrinėjo visapusiškai, išsamiai, objektyviai, nes visuomenės informavimas apie viešą baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesą ir teismo priimtą nuosprendį, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu dėl atitinkamos nusikalstamos veikos padarymo, nelaikytinas pažeidžiančiu Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies bei 19 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tokią išvadą pagrindžia ir pirmiau minėta Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2002 m. gegužės 8 d. ir 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).
Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs įrodymus pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindinės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos – valdžios institucijos (šiuo atveju - Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos) neteisėtų veiksmų. Konstatavimas, kad nėra pagrindinės civilinės atsakomybės sąlygos, yra pagrindas pripažinti, jog žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas.
Pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjas neįrodė ir antrosios civilinės atsakomybės sąlygos - neturtinės žalos padarymo fakto, taip pat yra pagrįstos. Neturtinės žalos padarymo faktas įrodinėjamas pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taisykles. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apsiribojo kai kurių CK 6.250 straipsnyje pateiktos neturtinės žalos sąvokos kai kurių elementų išvardijimu.
Apelianto argumentas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nepagrįstas jokiais konkrečiais įrodymais ir argumentais, kurie patvirtintų, jog byla buvo išnagrinėta esant bent vienam iš ABTĮ 47 straipsnyje numatytų pagrindų. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad ta pati teisėjų kolegija yra nagrinėjusi kitą administracinę bylą pagal to paties pareiškėjo skundą nėra pagrindas teigti, kad teismas buvo šališkas. Pažymėtina, kad pareiškėjas šią bylą nagrinėjusiai pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai nušalinimo nereiškė.
Remdamasi išdėstytais argumentais kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.