Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-15/2008

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-02-22
Bylos Nr.: 1A-15/2008
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Kęstutis Jucys, Elena Vainienė, Violeta Ražinskaitė (pran.)
Nuteistasis: S. V.
Advokatai: Evaldas Liutkevičius

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-15/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.1.8.3; 1.2.3.1; 1.2.3.3; 2.1.12.2.3; 2.4.6.3.4

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. vasario 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Kęstučio Jucio, Elenos Vainienės,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,gynėjui Evaldui Liutkevičiui,nuteistajam S. V.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. ir jo gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir, pritaikius BK 56 str. 2 d., nubaustas laisvės atėmimu 13 m., bausmę atliekant penkerius metus kalėjime, o likusius – pataisos namuose.

Iš S. V. priteista: L. K. 8 576 Lt turtinei žalai ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; G. K. bei L. K. po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2006 m. lapkričio 12 d., apie 19.45 val., prie L. K. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto metu tyčia smogė N. K. peiliu į krūtinę, padarydamas jam dvi pjautines žaizdeles kairės plaštakos II ir III pirštuose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei durtinį-pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą su durtine-pjautine krūtinės ląstos kairės pusės žaizda ir aortos pažeidimu. Tai komplikavosi kraujavimu į širdiplėvės ertmę, širdies tamponada krauju, dėl to N. K. įvykio vietoje mirė.

Šalies argumentai

Nuteistasis S. V. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, o asmens kratos metu iš jo paimtus 402,76 Lt grąžinti jų savininkei V. G. Nurodo, jog jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Priešingai, nei teigiama nuosprendyje, byloje nėra jokių jo kaltės įrodymų. Įvykio metu jis tik bandė padėti savo žmonai, kuri nuo N. K. smurto gulėjo be sąmonės ant grindų, tačiau jį patį N. K. užpuolė. Nukentėjusioji L. K. nuo pat pirmos apklausos davė melagingus parodymus, šmeižė jį ir jo žmoną A. B., siekdama savanaudiškais tikslais susidoroti su jais. Ikiteisminis tyrimas atliktas šališkai, pažeidžiant įstatymus bei apelianto teises. Teisėjų kolegija, priėmusi apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat šališka, neleido apeliantui duoti paaiškinimų, teikti įrodymų, taip suvaržydama jo gynybos teisę. Prašo atkreipti dėmesį, kad nebuvo paskirta ekspertizė, kuri įvertintų N. K. apeliantui padarytus sužalojimus, nebuvo nustatytas L. K. girtumo laipsnis.

Nuteistojo S. V. gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti. Nurodo, jog nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas nepagrįstai netaikė BK 28 str. 1, 2 d. nuostatų. S. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad gynėsi nuo neblaivaus N. K. fizinio smurto, kuris prasidėjo gyvenamojo namo viduje, tęsėsi šio namo kieme ir net už jo ribų. Nuosprendyje pabrėžti neesminiai nuteistojo parodymų nesutapimai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, jog S. V. nevienodai išvardino bei apibrėžė prieš jį pavartoto fizinio smurto veiksmus, nepaneigia smurto pavartojimo fakto, nes šis faktas nurodytas ir nuosprendyje. Jį patvirtino liudytoja V. G. bei nukentėjusioji N. K. Be šių parodymų, intensyvaus fizinio smurto vartojimą prieš S. V. įrodo ir kitos aplinkybės, objektyviai užfiksuotos byloje, tačiau nuosprendyje nepaminėtos, t. y. įrodymai, kurių teismas neanalizavo bei neįvertino. S. V. ir jo sutuoktinė A. B. parodė, kad, mušdamas S. V., N. K. jį įstūmė į drabužių spintą, dėl to sulūžo jos durys ir išdužo veidrodis. Teisme L. K. patvirtino, jog A. B. šį faktą minėjo dar įvykio vakarą. Nuosprendyje vienu iš S. V. kaltės įrodymų nurodyta specialisto išvada Nr. S 4/07(01), konstatavusi, kad ant S. V. megztinio yra N. K. kraujo. Tačiau nuosprendyje nenurodyta, jog šis kraujas rastas nugaros dešinėje pusėje prie pat peties siūlės ir 8 cm nuo rankovės prisiuvimo siūlės. S. V. parodė, kad išeidamas iš namo jis apsivilko striukę. Tą patvirtino ir L. K. . Ant šios striukės jokio kraujo nerasta. Tai leidžia daryti išvadas, kurių nepadarė teismas. N. K. kraujas, nurodytas minėtoje specialisto išvadoje, negalėjo ant S. V. megztinio patekti iš jokios žaizdos, padarytos dūriu peiliu. Šis kraujas ant megztinio galėjo patekti, tik prieš apsivelkant striukę. Vienintelė tikėtina vieta, kur tai galėjo įvykti – namo vidus, vienintelis tikėtinas laikas – iki S. V. apsivelkant striukę, t. y. smūgių jam sudavimo metu, vienintelė tikėtina priežastis – N. K., mušdamas S. V., susižalojo ranką, nuo kurios kraujas ir pateko ant S. V. megztinio, kadangi nenustatyta jokių kitų galėjusių kraujuoti N. K. sužalojimų. Specialistas D. T. teisme parodė, jog nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių kategoriškai teigti, kad krūtinės ir pirštų sužalojimai padaryti būtinai tuo pačiu metu, o pirštai sužaloti būtinai peiliu. Jo nuomone, šie sužalojimai galėjo būti padaryti artimu, bet skirtingu laiku, pirštų sužalojimai – ir įsipjaunant stiklu. Tai neleidžia atmesti galimybės, jog N. K. ranką galėjo susižaloti spintos veidrodžio šuke. Ši specialisto D. T. parodymų dalis nuosprendyje neaptarta ir neįvertinta. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad prieš S. V. vartotas fizinis smurtas buvo žymiai intensyvesnis, nei teigiama nuosprendyje. Savo išvadą teismas padarė, remdamasis vien subjektyviais L. K. parodymais, nepatvirtintais jokiais kitais objektyviais duomenimis. Nurodytos aplinkybės taip pat leidžia teigti, jog teismo išvada, kad dvi pjautinės žaizdelės kairės plaštakos pirštuose N. K. padarytos S. V. veiksmais, t. y. tuo pačiu metu, tuo pačiu peiliu ir tuo pačiu dūriu į krūtinę, niekuo nepagrįsta, išskyrus prielaidas bei spėjimą. Visos šios aplinkybės nuosprendyje neanalizuotos ir neįvertintos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, spręsdamas klausimą dėl galimybės nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal BK 130 str., neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“ (toliau – Senato nutarimas) išaiškinimą, jog asmuo gali labai susijaudinti dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgio, kuris gali pasireikšti ir smūgių sudavimu. Tai, kad S. V. suduotas ne vienas smūgis, jam buvo spirta, o fizinio smurto vartojimas prieš jį truko ilgai, šiems veiksmams persikeliant iš namo į kiemą, iš kiemo į gatvę, neneigiama ir nuosprendyje. Senato nutarime išaiškinta, jog teismas turi įvertinti ne tik tai, kiek nukentėjusiojo veiksmai prieštarauja moralei ir yra įžeidžiantys, bet ir tai, kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Būtent to teismas tinkamai neįvertino, nors nuosprendyje abstrakčiai ir be jokio įvertinimo nurodė teismo ekspertų psichiatrų išvadą, leidžiančią tokį vertinimą padaryti. Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 27/2007 nurodyta, kad S. V. stebimas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas ir emocinis nestabilumas, dėl to jis linkęs elgtis impulsyviai. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog liko tinkamai neįvertinti S. V. parodymai, kad amoralūs ir įžeidžiantys nukentėjusiojo veiksmai pasireiškė ne vien smūgių sudavimu. Pagal S. V. parodymus, jam atėjus pas savo sutuoktinę į jos gyvenamąją vietą ir ją radus be sąmonės gulinčią ant grindų, vietoj situacijos paaiškinimo bei pagalbos jis sulaukė tik įžeidimų, reikalavimų išeiti, o vėliau ir smūgių; dar prieš pradėdamas jį mušti, N. K. be jokio kvietimo įsibrovė į S. V. sutuoktinės A. B. kambarį, mūvėdamas vienomis trumpikėmis, ir pradėjo jį užgaulioti. Ši situacija S. V. buvo itin nemaloni bei nesuderinama su jo dorovės supratimu. Šių S. V. parodymų niekas objektyviai nepaneigė. Teismas, spręsdamas S. V. veikos kvalifikavimo pagal BK 130 str. klausimą, keletą kartų pabrėžė vien spyrį į sėdmenis kaip veiksmą, negalėjusį labai įžeisti ar sujaudinti, niekaip neįvertinęs nė vienos nurodytos ir su BK 130 str. taikymo klausimu neabejotinai susijusios aplinkybės.

Teismas, pasisakydamas dėl galimybės taikyti BK 28 str., vėl pabrėžė vien spyrį į sėdmenis, visas kitas grėsmes įvertindamas kaip buvusias tik S. V. vaizduotėje. Tokia išvada nepagrįsta. BK 28 str. numato, jog asmuo teisę į būtinąją gintį gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi, o būtinosios ginties situacijoje ginamasi nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismo išvada, kad jokio pavojingo kėsinimosi nebuvo, neatitinka tikrovės. Ši išvada grindžiama vien tuo, jog, duodamas parodymus apie įvykio eigą kieme ir už jo ribų, S. V. nekonkretizavo N. K. ketinimų po jo realaus fizinio smurto veiksmo – spyrio, pavadindamas juos ruošimusi toliau „atakuoti“. Teismui pareikalavus sukonkretinti šią sąvoką ir S. V. nesugebėjus to padaryti, jo parodymai įvertinti kaip nenurodantys jokių N. K. ketinimų toliau smurtauti. Tai, kad S. V. turėjo pagrindą gintis nuo jau pradėto ir toliau tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, patvirtina objektyviai nustatytos aplinkybės. N. K., pradėjęs vartoti fizinį smurtą prieš S. V. namo viduje, net ir pastarajam siekiant išvengti tolesnio konflikto bei iš namo pasišalinus, išsekė paskui jį į kiemą ir net į gatvę, kur toliau mušė S. V., atlikdamas mažiausiai vieną fizinio smurto veiksmą. N. K. įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. N. K. ir S. V. jėgos buvo labai nelygios, nes N. K. žymiai jaunesnis, aukštesnis ir sunkesnis. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog S. V. turėjo pagrindą N. K. veiksmus vertinti kaip pradėtą ir toliau tiesiogiai gresiantį pavojingą kėsinimąsi bei tolimesne veika vien įgyvendino savo teisę į būtinąją gintį, numatytą BK 28 str. l d.

Jeigu kaltės klausimas ir nebūtų ginčijamas, teismas, pripažinęs S. V. kaltu pagal BK 129 str. l d., bausmę jam paskyrė neteisingai, nes nepagrįstai vadovavosi BK 56 str. 2 d. nuostatomis. S. V. pripažintas itin pavojingu recidyvistu 1981-03-27 nuosprendžiu, kuriuo buvo nuteistas už vagystę. Anksčiau jis teistas taip pat tik už vagystes. Nei tuo metu galioję, nei šiuo metu galiojantys baudžiamieji įstatymai tokios nusikalstamos veikos nepriskiria prie sunkių. Pagal BK 27 str. l d. asmuo, teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir, teistumui neišnykus, padaręs naują nusikaltimą, laikomas recidyvistu, bet ne pavojingu recidyvistu. Dėl to S. V. laikymas pavojingu recidyvistu vien pagal 1981-03-27 nuosprendį nepagrįstas. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl paskutinio nusikaltimo, vadovaudamasis BK 27 str. 3 d., atsižvelgęs į aplinkybes, gali asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu. Taigi tam, kad teisėtai taikytų BK 56 str. 2 d. nuostatas, skirdamas bausmę teismas, vadovaudamasis BK 27 str. 1 d. vienu ar keliais punktais, skundžiamu nuosprendžiu turėjo pripažinti S. V. pavojingu recidyvistu. Tačiau teismas tik nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarė išvadą, jog S. V. pripažintinas pavojingu recidyvistu, o šio nuosprendžio rezoliucinėje dalyje tokio sprendimo nėra. Tuo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 307 str. l d. 5 p. reikalavimai. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta tik tai, kad bausmė S. V. skiriama, pritaikius BK 56 str. 2 d. Darytina išvada, jog BK 56 str. 2 d. nuostatos nuosprendyje taikytos, remiantis vien minėtu 1981-03-27 nuosprendžiu, o tai nepagrįsta ir neteisėta dėl nurodytų aplinkybių, nepriėmus sprendimo pripažinti S. V. pavojingu recidyvistu. Nesant BK 56 str. 2 d. numatytų pagrindų, yra neteisinga ir neteisėta laisvės atėmimo bausmė, didesnė nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Tokia bausmė gali būti paskirta, jei byloje nustatytos vien kaltininko atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Nuosprendyje jokių S. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta bei nurodyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – pakankamai provokuojantis ir rizikingas N. K. elgesys. Tai leidžia teigti, kad savo dydžiu artima maksimaliai laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga ir S. V. paskirta neteisėtai. Be to, tokios bausmės teismas neturėjo skirti ir atsižvelgęs į savo išvadą, jog nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia.

Teismas be pagrindo visiškai patenkino nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nei 2006-12-08 pareiškime, nei 2007-08-30 patikslintame civiliniame ieškinyje nenurodyti motyvai, kuriais grindžiamas L. K. reikalavimas jai priteisti 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turėjo atsižvelgti ne tik į pasekmes, bet ir į šios žalos padarymu kaltinamo asmens kaltės formą, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat į nuosprendyje nurodomus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šie kriterijai yra bendrieji teisės principai, paprastai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos nereglamentuoja, pvz. neturtinės žalos dydžio ribų. Jeigu teismas vadovavosi šiais kriterijais, priteisdamas neturtinę žalą jis turėjo atsižvelgti ne tik į nukentėjusiųjų, bet ir į pagrįstus S. V. interesus, t. y. jo turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes bei kitus objektyvius duomenis, galinčius turėti įtakos šiam klausimui išspręsti. Atlyginant neturtinę žalą, visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neįmanoma neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais. Nepagrįstas nuosprendžio motyvas neturtinei žalai priteisti, jog nukentėjusieji buvo N. K. išlaikomi. Toks motyvas L. K. ieškinyje nenurodytas, šios aplinkybės ji neminėjo ir savo parodymuose. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad N. K. kur nors būtų dirbęs ar turėjęs kitokį legalų pajamų šaltinį. Teismas turėjo palikti nenagrinėtą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo abu apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. V. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegijos nuomone, S. V. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau teismas, žuvusiojo šeimos nariams priteisdamas atlyginti skirtingo dydžio neturtinę žalą, tokio sprendimo visiškai nemotyvavo, todėl nuosprendis keičiamas.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl nuteistojo S. V. skundo

Nuteistojo S. V. apeliacinis skundas didelės apimties, tačiau iš jo turinio matyti, jog jame labai daug vietos skiriama K. ir N. K., A. B. bei jo paties šeiminiams, turtiniams santykiams, neturintiems reikšmingų sąsajų su nagrinėjama byla, todėl jie šioje nutartyje neanalizuojami.

Apeliantas abstrakčiai nurodo, kad buvo pažeisti įstatymai ir jo teisės, tačiau konkrečiai nenurodo tariamų pažeidimų esmės. Teisėjų kolegija tokių pažeidimų nenustatė, o skunde minimų įstatymų bendrų nuostatų ir reikalavimų analizuoti netikslinga.

Apeliacinio skundo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo ir teismo šališkumo atmestini, nes byloje nėra tai patvirtinančių duomenų.

Nuteistasis ikiteisminio tyrimo šališkumą motyvuoja tuo, jog nebuvo paskirta ekspertizė, kuri įvertintų N. K. jam padarytus sužalojimus, bei nenustatytas L. K. girtumo laipsnis.

Iš tiesų yra priešingai. Bylos duomenys patvirtina, kad kitą dieną po įvykio atliktas medicininis tyrimas, siekiant nustatyti S. V. sveikatos sutrikdymo mastą (t. 2, b. l. 8).

Tai, jog nenustatytas L. K. girtumo laipsnis, neturi reikšmės, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą.

BPK 44 str. 5 d. nuostatose įtvirtinta asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu, pasireiškianti proceso greitumo, procesinės lygybės, viešumo, teisingo bylos išnagrinėjimo, teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principų laikymusi. Teisėjų kolegija nenustatė šių principų pažeidimo, nagrinėjant S. V. baudžiamąją bylą. Apeliacinio skundo nuorodos į minėtų principų pažeidimą yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl tokių argumentų nėra galimybės patikrinti.

Šioje nutartyje jau konstatuota, kad nagrinėjant bylą esminių BPK pažeidimų nebuvo padaryta, visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, visi pareikšti prašymai išspręsti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, nuteistojo S. V. gynybos teisės nebuvo suvaržytos, teisė uždavinėti klausimus ir pasisakyti nebuvo atimta ar kaip kitaip suvaržyta.

Nėra pagrindo tenkinti nuteistojo S. V. prašymo kratos metu iš jo paimtus 402,76 Lt grąžinti jų savininkei V. G. .

BPK 116 str. įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar teismą imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti, t. y. surasti įtariamajam ar kaltinamajam arba už jų veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį.

Šioje baudžiamojoje byloje Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2007 m. gegužės 16 d. nutarimu laikinai apribota S. V. nuosavybės teisė į 402,76 Lt, nuosavybės teise priklausančius S. V. (t. 1, b. l. 80). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog iš S. V. kratos metu išimti pinigai, t. y. 402,76 Lt, priklauso V. G. . To niekada nenurodė nei S. V., nei V. G..

Skundžiamu nuosprendžiu iš S. V. priteista atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismas iš S. V. išimtus 402,76 Lt pagrįstai nukreipė antstoliui civiliniam ieškiniui patenkinti.

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę, tačiau ją įrodantys argumentai dėstomi atskirai, aptariant S. V. kaltę ir veikos kvalifikavimą.

Dėl S. V. kaltės ir veikos kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad S. V. dėl asmeninio konflikto tyčia nužudė N. K., ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių S. V. bei jo gynėjas apeliaciniuose skunduose iš esmės neginčija. S. V. neneigia dūręs peiliu N. K., t. y. pripažįsta padaręs jam sužalojimą, turintį tiesioginį priežastinį ryšį su jo mirtimi.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. M 1669/06 (02), nustatė, jog N. K. mirė nuo durtinio-pjautinio krūtinės ląstos sužalojimo su aortos pažeidimu. Tai komplikavosi kraujavimu į širdiplėvės ertmę, širdies tamponada krauju (t. 1, b. l. 19-23).

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę. Jis teigia, kad S. V. nukentėjusįjį N. K. nužudė ne tyčia, o gindamasis arba staiga labai susijaudinęs. Gynėjas savo apeliaciniame skunde prašo S. V. nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip būtinąją gintį arba kaip nužudymą staiga labai susijaudinus.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog, S. V. smogiant nukentėjusiajam peiliu, nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 str. nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y. kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju nužudymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė bei išanalizavo visus nuteistojo S. V. parodymus, todėl šioje nutartyje jie detaliai nekartojami.

Akcentuojant parodymų esmę galima daryti neabejotiną išvadą, kad jie skirtingais laikotarpiais buvo nenuoseklūs: apklausiant apylinkės teisme, svarstant klausimą dėl kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo, S. V. parodė, jog Kolia pradėjo jį kolioti, po to jis pajuto spyrį į sėdmenis; Kolia jį spardė, o jis gynėsi, laikė Kolią už rankų, ramino jį, sakė, kad išeina; paėmęs striukę, išėjo į kiemą; einant per vartelius, Kolia jam dar spyrė į sėdmenis, tada jis išsitraukė iš kišenės peiliuką ir dūrė, nežiūrėdamas kur (t. 1, b. l. 84-85); apklausiamas kaip įtariamasis teigė, jog N. K. smūgiavo į pečius, galvą, einant per vartelius sekė jį ir jis bijojo, kad vėl pradės muštis; už vartelių Nikolajus jam spyrė į sėdmenis ir ruošėsi atakuoti, tada jis atsisukdamas kaire ranka smogė peiliu (t. 1, b. l. 120-122); parodymų patikrinimo vietoje metu S. V. patvirtino šiuos savo parodymus (t. 1, b. l. 130-134); pirmosios instancijos teisme jis jau teigė, jog, einant per vartelius, N. K. užšoko jam ant nugaros ir ėmė smaugti, jis norėjo tik apsiginti nuo N. K. smaugimo.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kuriais S. V. parodymais remiasi, ir motyvavo, kodėl atmeta teisme duotus jo parodymus.

Vertindama tokius nenuoseklius apelianto parodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, keisdamas parodymus, jis siekia palengvinti savo padėtį.

Teismas pagrįstai patikėjo nuteistojo S. V. ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme duotais parodymais.

Nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina nuoseklūs nukentėjusiosios L. K. parodymai.

Nukentėjusioji L. K. teisme parodė, jog kambaryje jos vyras sudavė S. V., tada S. V. sudavė atgal. Vienas kitam sudavė apie keturis smūgius į veido sritį. Smūgiai buvo nestiprūs: gal delnu, gal kumščiu, megztinius vienas kitam tampė. Ji juos išskyrė ir S. V. pagrasino, kad iškvies policiją. S. V. pasakė vyrui ,,tau dabar bus šakės“ ir išėjo. Būdama koridoriuje ji matė, kaip S. V. išėjo. Po to už durų išgirdo balsą, stumtelėjo duris ir pamatė klūpintį vyrą bei kraujo dėmę.

Tokius pačius parodymus L. K. davė ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 142-144, 145, 146-147), juos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 148-150).

Taigi priešingai, nei teigiama nuteistojo S. V. apeliaciniame skunde, nukentėjusioji L. K. viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu davė nuoseklius parodymus, jų nekeitė.

Be nukentėjusiosios L. K. parodymų, nuteistojo S. V. teisme duotus parodymus dėl prieš jį pavartoto stipraus smurto paneigia objektyvūs įrodymai.

Iš specialisto išvados Nr. G-4430/06 (02) duomenų (t. 2, b. l. 8) matyti, jog kitą dieną po įvykio specialistas apžiūrėjo S. V. ir jokių išorinių sužalojimų žymių jo kūne nerado.

Be to, teisme ekspertas D. T. paaiškino, kad, jeigu kaltinamąjį būtų laikę už gerklės, jis nebūtų galėjęs peiliu suduoti nukentėjusiajam. Žaizdos kanalas horizontalus, todėl kaltinamasis turėjo išsilaisvinti nuo smaugimo, jog suduotų nukentėjusiajam.

Nuteistojo gynėjas, apeliaciniame skunde nurodydamas aplinkybę, kad N. K., mušdamas S. V., pastarąjį įstūmė į drabužių spintą, dėl ko net sulūžo jos durys ir išdužo veidrodis, bando įtikinti teismą, jog prieš nuteistąjį pavartotas smurtas buvo žymiai intensyvesnis.

Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu S. V. tokios aplinkybės neminėjo. Ši versija atsirado tik apeliaciniame skunde.

Antra vertus, įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 4-14) neužfiksuota, jog buvo išdaužtas spintos veidrodis.

Gynėjas skunde teigia, kad šį faktą teisme patvirtino nukentėjusioji L. K. ir liudytoja A. B. .

Tačiau priešingai, nukentėjusioji L. K. niekada nesakė apie motinos kambaryje sudužusį veidrodį. Teisme ji teigė mamą patvirtinus, jog spintos durys buvo išlaužtos, bet ji pati išlaužtų durų nematė.

Liudytojos A. B. parodymai yra išvestiniai, įvykio metu ji buvo apalpusi ir pati nieko nematė, apie įvykio aplinkybes jai papasakojo S. V., o vėliau jos motina V. G. Dėl to jos parodymais teismas tiki tiek, kiek jie atitinka įrodymų visetą.

Beje, šios aplinkybės savo parodymuose neminėjo ir įvykį mačiusi liudytoja V. G.

Taigi išdėstyti įrodymai nepatvirtina, kad smurtas name buvo toks intensyvus, jog jo metu sulaužytos spintos durys ir sudaužytas spintos veidrodis.

Būtent šia aplinkybe nuteistojo gynėjas skunde motyvuoja N. K. pirštų sužalojimą, pasiremdamas eksperto D. T. paaiškinimais teisme.

Toks apeliacinio skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

Jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. M 1669/06 (02) ekspertas konstatavo, kad dvi pjautinės žaizdelės kairės plaštakos II ir III pirštuose padarytos pjaunančiu įrankiu, kuo galėjo būti ir peilio geležtė, galimai ir artimu laiku kaip ir mirtį sukėlęs sužalojimas. Abu sužalojimai galėjo būti padaryti dėl to paties trauminio poveikio. Jie galėjo atsirasti ir ginantis nuo suduodamo smūgio.

Teisme duodamas paaiškinimus, susijusius su pateikta išvada, ekspertas paaiškino, jog negalima teigti, kad rankos ir krūtinės sužalojimai padaryti vienu įrankiu, ir išdėstė prielaidą, jog N. K. ranką galėjo sužaloti stiklu. Tačiau tokią galimybę paneigia jau aptarti bylos duomenys. Dėl to ši teisme eksperto išsakyta prielaida nereiškia, kad būtent taip ir buvo, nes teismas remiasi nustatytomis bylos aplinkybėmis, o eksperto paaiškinimai teisme šiuo atveju pagrįsti prielaida ir tėra vienas iš įrodymų šaltinių, vertinamas kartu su kitais.

Be to, paneigus veidrodžio sudužimą, byloje nėra jokių duomenų, paaiškinančių, kaip kitaip N. K. galėjo susižaloti pirštus, išskyrus gindamasis nuo peilio. Juo labiau kad niekas iš įvykį mačiusių dalyvių neparodė, jog konflikto name metu N. K. rankos buvo supjaustytos. Priešingu atveju dėl kontakto rankomis su S. V. pastarojo drabužiuose būtų užfiksuota ne viena, o daugiau kraujo dėmių.

Gynėjas skunde daug dėmesio skiria ant S. V. megztinio atsiradusiam N. K. kraujui, modeliuodamas įvykio situaciją, kaip tas kraujas ant megztinio galėjo atsirasti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiosios, liudytojų ir paties nuteistojo parodymais nustatyta, jog kambaryje tarp S. V. ir N. K. vyko muštynės. Taigi kraujas ant nuteistojo megztinio galėjo atsirasti šių muštynių metu, tačiau ne tokiomis aplinkybėmis, kaip apeliaciniame skunde nurodo gynėjas. Tam neprieštarauja bylos duomenys.

Antra vertus, net ir konstatavus, kad muštynės vyko, tai nereiškia, jog S. V. turėjo pagrindą gintis peiliu.

Kėsinimasis turi būti pavojingas ir realus, t. y. egzistuoti objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Be to, jis turi būti akivaizdus, o būtent, pradėtas ar tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms ir pan.

Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti paties nuteistojo parodymai kartu su jau aptartais įrodymais (pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų kitų argumentų, paneigiančių būtinąją gintį, apeliacinės instancijos teismas nekartoja, nes laiko juos teisingus) neginčijamai įrodo, kad S. V. nebuvo reikalo gintis peiliu. Jis to nedarė, kai nukentėjusysis kambaryje grūmėsi su juo, tačiau smogė peiliu vėliau, šiam nieko neturint rankose, neatliekant prieš jį jokių veiksmų, išskyrus spyrį į sėdmenis, ir nuteistajam tik galvojant, jog nukentėjusysis galėtų juos atlikti.

Be to, nustatyta, kad N. K. kraujyje rasta 1,66 promilės, o šlapime – 2,65 promilės etilo alkoholio, tai atitinka vidutinį girtumo laipsnį. Būdamas tokio girtumo, N. K. negalėjo veikti labai aktyviai, kaip teigia nuteistasis. Taigi ir dėl šios priežasties jis negalėjo kelti S. V. realios grėsmės.

Nesant būtinosios ginties situacijos, negali būti ir jos ribų peržengimo.

Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. V. nebuvo būtinosios ginties būklėje, nes N. K. kėsinimasis nebuvo pavojingas, realiai ir akivaizdžiai grėsęs jo gyvybei ar sveikatai.

Nuteistojo S. V. veiksmai negali būti kvalifikuojami ir kaip nužudymas labai susijaudinus, nes byloje nėra duomenų, kad nuteistasis buvo didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būklės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte nurodyta, jog nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 str. (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis.

Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 130 str. tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka dispozicijoje aprašytas sąlygas. Kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusio asmens neteisėtas arba itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Šis poelgis turi sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio sekė nusikalstami veiksmai. Be to, pagrindinė sąlyga nužudymą kvalifikuoti pagal BK 130 str. yra tai, jog kaltininko veiksmai padaryti iš karto po nukentėjusio asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį.

Tik esant šių BK 130 str. dispozicijoje įvardytų sąlygų visumai, kaltininko veika kvalifikuojama kaip nužudymas, padarytas staiga labai susijaudinus.

Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologijos, teismo psichologijos ir psichiatrijos ar kitokia ekspertizė.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė BK 130 str. dispozicijoje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus (fiziologinio afekto būsenos).

Byloje nenustatytos aplinkybės, kad nuteistasis įvykio metu būtų buvęs labai susijaudinęs, fiziologinio afekto būsenos. Be to, nuteistojo gynėjo teiginius apie S. V. tuo metu tariamai buvusią ypatingą psichikos būklę bei patirtą didelį stresą visiškai paneigia teismo psichiatrijos ekspertizės akto duomenys.

Iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 27 duomenų (t. 2, b. l. 31-32) matyti, jog S. V. nusikalstamos veikos padarymo metu ir tyrimo metu jokia psichikos liga ar laikinu psichikos sutrikimu nesirgo. Dėl jam konstatuoto asmenybės sutrikimo (emociškai nestabilaus tipo) jis nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nusikaltimo padarymo metu jis nebuvo riboto pakaltinamumo ir patologinio afekto būsenos.

Nors tuo pačiu ekspertizės aktu S. V. diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, dėl ko jis linkęs elgtis impulsyviai, tačiau nuteistojo nurodyta situacija, kai N. K. be jokio kvietimo įsibrovė į S. V. sutuoktinės A. B. kambarį, mūvėdamas vienomis trumpikėmis, negali būti laikoma amoralia ar itin įžeidžiančia.

Spręsdamas, ar asmens poelgis yra itin įžeidžiantis ir gali sukelti kaltininkui fiziologinį afektą, teismas atsižvelgia į tai, kiek to asmens tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą, kaip tai paveikia kaltininką, įvertinus jo individualias asmenines savybes ir ypač jo santykius su tuo asmeniu.

Nuteistojo S. V. nurodoma neva amorali ir su jo dorovės supratimu nesuderinama situacija paaiškinama tuo, kad įvykio metu N. K. jau buvo atsigulęs miegoti, vėliau jis, eidamas į rūsį pakurti krosnį, sutiko į namą įėjusį S. V. Dėl to logiška, jog N. K. buvo mažai apsirengęs. Be to, ikiteisminio tyrimo metu pats nuteistasis parodė, kad per tą laiką, kol jis bandė A. B. nunešti į lovą, N. K. apsimovė kelnes. Taigi tariamas S. V. įžeidimas ar šokas, kaip jis nurodo, jau turėjo būti praėjęs. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, jog N. K. elgesys šioje konkrečioje situacijoje, atsižvelgus į aplinkybių visumą, negalėjo sukelti didelio susijaudinimo ar šoko.

Vertinant nuteistojo S. V. ir nukentėjusiojo N. K. elgesį bei tarpusavio santykius iki nusikaltimo padarymo, matyti, kad šie asmenys nuolat konfliktuodavo.

Liudytoja A. B. teisme parodė, jog šis įvykis ne pirmas smurtinis konfliktas tarp S. V. ir N. K. . 2003 m. lapkričio mėnesį N. K. L. K. buvo užsipuolęs S. V., jį mušė, spardė.

Liudytojai E. G., D. G. ir F. G. teisme taip pat parodė, kad anksčiau būdavo konfliktų tarp nuteistojo bei nukentėjusiojo, S. V. grasindavo, jog jiems visiems blogai baigsis.

Beje, pats nuteistasis teisme pripažino, kad anksčiau taip pat būdavo konfliktų su N. ir K. K.

Atkreiptinas dėmesys, jog nužudymas pripažįstamas padarytu staiga labai susijaudinus tik tada, kai nužudoma tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į jį. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas arba kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena jam jau buvo praėjusi.

Nors įstatyme nenustatytas laiko tarpas, per kurį kaltininkas turi atlikti neteisėtus veiksmus, tačiau jis yra pakankamai trumpas, nes fiziologinis afektas, kurį lydi didelis susijaudinimas, paprastai trunka kelias sekundes ar minutes.

Bylos duomenys įrodo, jog konfliktinė situacija tęsėsi netrumpai: S. V. atėjus pas A. B. į namus, jis su N. K. susistumdė ir susimušė, po to S. V. išėjo; vėliau, t. y. konfliktui pasibaigus, N. K. lauke jį pasivijo ir spyrė į sėdmenis, dėl to S. V. smogė peiliu N. K. .

Pagal liudytojų parodymus šis konfliktas nebuvo išskirtinis ir netikėtas. Taigi nuteistojo tyčia sužaloti nukentėjusįjį susiformavo ne staiga, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad staigaus didelio susijaudinimo būsenos nebuvo.

Nors nukentėjusysis N. K. atliko priešingus teisei veiksmus prieš nuteistąjį, t. y. spyrė jam į sėdmenis, tačiau šie veiksmai negalėjo sukelti staigaus didelio susijaudinimo būsenos, nes konfliktas buvo prasidėjęs anksčiau. Be to, nuteistojo reakcija buvo neadekvati situacijai ir nukentėjusiojo smurtinių veiksmų pobūdžiui. Peilio išsitraukimas iš kišenės bei smūgiavimas juo į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį neatitinka situacijos rimtumo.

Dėl išdėstytų motyvų S. V. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 130 str. kaip nužudymas staiga labai susijaudinus, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Dėl bausmės ir nusikaltimų recidyvo

Teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, jog S. V. tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), sukėlusį neatstatomus padarinius – žmogaus mirtį; įvertino kaltininko asmenybę, kad jis anksčiau teistas aštuonis kartus, teistumas neišnykęs; aptariamą nusikaltimą padarė, būdamas pavojingas recidyvistas.

Antra vertus, teismas atsižvelgė, jog nusikaltimas padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma, nenustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o nukentėjusiojo provokuojantį elgesį, kuris turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, pagrįstai pripažino S. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Atmetamas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai S. V. pripažino pavojingu recidyvistu ir skirdamas bausmę be pagrindo taikė BK 56 str. 2 d. nuostatas.

Bylos duomenys patvirtina, jog S. V. itin pavojingu recidyvistu pripažintas 1981-03-27 nuosprendžiu, t. y. dar galiojant senajam BK.

2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 9 str. 2 d. nuostatos numato, kad asmenys, pagal senąjį BK pripažinti itin pavojingais recidyvistais, po naujojo BK įsigaliojimo laikomi pavojingais recidyvistais ir šio statuso netenka pagal naujojo BK 27 str. 5 d. nuostatas, t. y. asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba panaikinamas.

Taigi įsigaliojus naujajam BK, S. V. tapo pavojingu recidyvistu be atskiro teismo sprendimo.

Dėl to atmetamas kaip nepagrįstas gynėjo skundo argumentas, jog, pripažinęs S. V. pavojingu recidyvistu, tokį sprendimą teismas privalėjo nurodyti skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Gynėjo skunde nurodyti BPK 307 str. 1 d. 5 p. reikalavimai nepažeisti.

Tiesa, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepakankamai aiškiai suformulavo teiginį dėl S. V. kaip pavojingo recidyvisto statuso, ir tai tapo jo gynėjo apeliacinio skundo vienu iš argumentų.

Veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, S. V. padarė, neišnykus teistumui dėl anksčiau padarytų nusikaltimų. Kadangi S. V., būdamas pavojingu recidyvistu, padarė naują labai sunkų nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas, jam skirdamas bausmę, pagrįstai vadovavosi BK 56 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis bausmės skyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą.

BK 56 str. 2 d. nuostatos numato, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė bausmė, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Įstatymas numato, jog kitokia bausmė pavojingam recidyvistui gali būti skiriama tik BK 62 str. numatytais pagrindais. Teismas tokių pagrindų nenustatė.

Įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui, ir vadovaudamasis BK 56 str. 2 d. nuostatomis, teismas S. V. paskyrė didesnę negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, S. V. paskirta bausmė yra griežta, tačiau atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą taisykles (BK 56 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Dėl neturtinės žalos

Nukentėjusioji L. K. pateikė pirmosios instancijos teismui ieškinį, prašydama priteisti 200 000 Lt (100 000 Lt jai ir po 50 000 Lt dviem vaikams) neturtinei žalai atlyginti. Ieškinyje ji nurodė žalos atlyginimo pagrindą, todėl teisėjų kolegija atmeta gynėjo apeliacinio skundo teiginį, kad nukentėjusiosios ieškinio motyvai yra netinkami ir dėl to teismas tokį ieškinį turėjo palikti nenagrinėtą.

Byloje nebuvo išimtinės situacijos, kurią reglamentuoja BPK 115 str. 2 d., nurodanti, jog teismas, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Tačiau teisėjų kolegija iš dalies sutinka su gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad teismas be pagrindo visiškai patenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį atlyginti neturtinę žalą.

Neturtinės žalos būdus, jos atlyginimo atvejus, žalos dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog fizinio asmens gyvybės atėmimo atveju atsiranda teisė į neturtinės žalos atlyginimą.

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir kt. Neturtinę žalą įvertinti pinigais šiuo konkrečiu atveju neįmanoma, todėl teismas, priteisdamas šią žalą, siekia tik sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Nustatant neturtinės žalos dydį, įstatymas įpareigoja atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, kurių sąrašas nėra išbaigtas. Pagal CK 6.250 str. 2 d., nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Su nužudytu asmeniu susijusiems asmenims gali būti padaryta rimta neturtinė žala, pasireiškianti dideliu neigiamu poveikiu. Pirmiausia tai pasakytina apie asmenis, kurie emociškai labai susiję su nukentėjusiuoju. Tai – tėvai, vaikai, sutuoktiniai, kurių tarpusavio santykiai yra labai glaudūs. Ar jie tokie yra, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime turi būti išvardyti ir pasverti argumentai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti nustatomas didesnis, ir motyvai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis. Tai priklauso nuo pažeistų vertybių, atsiradusių pasekmių ir kitų kriterijų. Neturtinė žala yra padaroma dėl sukeliamų išgyvenimų, bet paveikiant skirtingus gėrius, turinčius didesnę ar mažesnę vertę asmeniui.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems L. K., G. K. ir L. K. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo S. V. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jų artimam žmogui. Nužudytasis N. K. yra nukentėjusiosios L. K. vyras, mažamečių vaikų G. K. ir L. K. tėvas.

Be abejonės, dėl tragiškos nukentėjusiojo N. K. mirties šie asmenys patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priteisdamas N. K. sutuoktinei didesnį neturtinės žalos atlyginimo dydį negu jo vaikams, šio dydžio papildomai visiškai nemotyvavo.

Nukentėjusiojo sutuoktinė ir vaikai yra vienodai susiję artimų giminaičių ryšiais asmenys. Vadinasi, jie panašiai susiję emociniu ryšiu su nužudytuoju. Vyro ir tėvo mirtis šeimos nariams buvo netikėta, beprasmė ir vienodai skaudi, nepriklausomai nuo jų statuso šeimoje, t. y. tiek sutuoktinė, tiek vaikai patyrė panašius dvasinius išgyvenimus. Nei teismas, nei pati nukentėjusioji nenurodė, jog jos išgyvenimai dėl vyro mirties buvo didesni, negu vaikų.

Dėl išdėstytų argumentų, pirmosios instancijos teismui nenurodžius kitokių motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. K., G. K. ir L. K. turi būti priteistas vienodas neturtinės žalos dydis.

Gynėjas teisus skunde nurodydamas, jog nepagrįstas nuosprendžio motyvas neturtinei žalai priteisti, kad nukentėjusieji buvo N. K. išlaikomi. Nors skunde akcentuojama tik tai, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad N. K. kur nors būtų dirbęs, tačiau ši aplinkybė susijusi ne tiek su neturtinės žalos dydžio nustatymu, kiek su galimu L. K. materialinės padėties pablogėjimu, vienai išlaikant vaikus.

Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas neturtinės žalos dydį pagal šį kriterijų, painioja neturtinę žalą su turtine.

Tai, jog nukentėjusieji buvo N. K. išlaikomi ir dėl to prarado vyro bei tėvo materialinę paramą, kaip nurodoma nuosprendyje, yra aplinkybės, reikšmingos nustatant turtinės žalos dydį, todėl šiuo atveju teisėjų kolegija į jas neatsižvelgia.

Gynėjas teisus savo apeliaciniame skunde teigdamas, kad, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, greta minėtų, turinčių lemiamą reikšmę pinigais įvertinant neturtinės žalos dydį kriterijų, atsižvelgiama ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis nedirba ir neturi turto. Tačiau nepaisant to, nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu priteistas ir šia nutartimi sumažintas neturtinės žalos dydis atitinka CK 6.250 str. įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Dėl to šiuo aspektu dar labiau mažinti neturtinės žalos dydžio nėra pagrindo.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,

nutaria:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 15 d. nuosprendį pakeisti:

iš S. V. priteistą neturtinę žalą nukentėjusiajai L. K. sumažinti iki 50 000 (penkiasdešimt tūkstančių) litų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Kęstutis JucysElena Vainienė