Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. ir jo gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 56 straipsnio 2 dalį, laisvės atėmimu 13 metų. Iš S. V. priteista: K. K. 8 576 Lt turtinei žalai ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; G. K. bei L. K. po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartis, kuria Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 15 d. nuosprendis pakeistas – iš S. V. priteista neturtinė žala nukentėjusiajai K. K. sumažinta iki 50 000 (penkiasdešimt tūkstančių) litų. Kita nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V. nuteistas už tai, kad 2006 m. lapkričio 12 d., apie 19.45 val., prie K. K. gyvenamojo namo, esančio Kaune, duomenys neskelbtini, dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto metu tyčia smogė N. K. peiliu į krūtinę, padarydamas jam dvi pjautines žaizdeles kairės plaštakos II ir III pirštuose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei durtinį-pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą su durtine-pjautine krūtinės ląstos kairės pusės žaizda ir aortos pažeidimu. Tai komplikavosi kraujavimu į širdiplėvės ertmę, širdies tamponada krauju, dėl to N. K. įvykio vietoje mirė.

Nuteistasis S. V. kasaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartį, taikyti BK 28 straipsnį ir baudžiamąją bylą nutraukti, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Skunde nurodo, kad 2006 m. lapkričio 12 d., apie 20 val., jis atėjo pas savo žmoną, K. K. motiną, kur jie abu buvo užpulti apsvaigusių nuo alkoholio K. ir N. K. Pastarieji kasatorių išplūdo necenzūriniais žodžiais, spardė jam į gyvybiškai svarbius organus, stūmė jį į spintą, kurios durys nuo smūgio sulūžo ir subyrėjo veidrodis (tyrėja nepagrįstai atsisakė visa tai nufilmuoti), taip pat K. K. mušė ir kandžiojo I. A. B. Šį įvykį matė ir savo parodymais patvirtino V. G., dalyvaujant liudytojams B. B. ir R. Z. Nors V. G. visiškai patvirtino kasatoriaus duotus parodymus, teismai jų neanalizavo, nepaisant to, kad šiuos parodymus paneigiančių duomenų byloje nėra. Be to, bylos baigtį, kasatoriaus įsitikinimu, įtakojo ir laikraštyje dar nesibaigus bylai ir nepriėmus joje jokio sprendimo išspausdintas straipsnis. Teismai nekreipė dėmesio į tai, kad K. K. davė melagingus parodymus bei bylos eigoje juos iš esmės keitė. N. ir K. K. be jokios priežasties pavartojo smurtą prieš kasatorių, nesant tarp jų jokiam konfliktui, išplūdo necenzūriniais žodžiais, be to, N. K., būdamas daug jaunesnis, stambesnis ir stipresnis puolė senyvą ir ligotą žmogų, o tai, kasatoriaus įsitikinimu, sudarė realią grėsmę jo gyvybei ir suteikė įstatyminę teisę gintis nuo kėsinimosi. Todėl, jo įsitikinimu, jam turėjo būti taikytas BK 28 straipsnis. S. V. teigia, jog konfliktų neprovokavo, su visais elgėsi kultūringai, tačiau mano, kad K. K. dėl asmeninių nesutarimų ir savanaudiškų tikslų organizavo smurto ir agresijos išpuolius prieš kasatorių, jo žmoną bei uošvienę.

Nuteistojo gynėjas E. Liutkevičius kasaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartį, baudžiamąją bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad teismai nepagrįstai netaikė S. V. nei BK 28 straipsnio, nei 130 straipsnio, nors tam buvo objektyvus pagrindas. Nuteistojo parodymai viso proceso eigoje buvo nuoseklūs – jis teigė, jog buvo užpultas ir mušamas N. K. be jokios priežasties kambaryje, vėliau šis jį pasivijo ir toliau naudojo smurtą lauke. Šiuos nuteistojo parodymus patvirtino liudytoja V. G., be to, smurto naudojimo faktas konstatuojamas ir pripažįstamas ir teismų sprendimuose, tačiau, kasatoriaus įsitikinimu, nepagrįstai sumenkinamas smurto intensyvumo bei pavojingumo laipsnis. Jį buvus žymiai intensyvesnį bei pavojingesnį patvirtina objektyviai byloje užfiksuotos aplinkybės, tačiau jos nuosprendyje neaptariamos. Neišsamiai išanalizuotos ir tinkamai neįvertintos, anot kasatoriaus, aplinkybės dėl nuteistojo stūmimo į spintą, dėl ko buvo sudaužytas veidrodis, tinkamai neįvertinta ir specialisto išvada apie tai, kuo buvo sužalota N. K. plaštaka, todėl nenustatytos ir kraujo, rasto ant nuteistojo megztinio, atsiradimo aplinkybės. Visa tai, anot kasatoriaus, svarbu norint tinkamai juridiškai įvertinti nuteistojo veiksmus. Specialisto D. Tumėno išvada, jog N. K. plaštaka galėjo būti sužalota ir veidrodžio šuke skundžiamojoje nutartyje nepagrįstai pavadinta prielaida, nes tai prieštarauja S. V., I. A. B. ir K. K. parodymams bei kitiems bylos duomenims, nes išskyrus sužalotą ranką, jokių kitų galėjusių kraujuoti N. K. sužalojimų nenustatyta. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie tai, kad prieš S. V. naudotas smurtas buvo žymiai intensyvesnis bei pavojingesnis nei konstatuota, o tai reiškia, kad buvo objektyvus pagrindas padaryti išvadą, jog nukentėjusiojo elgesys buvo neteisėtas ir įžeidžiantis, galėjęs išprovokuoti nusikalstamus veiksmus. Tokiu atveju veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 130 straipsnį. Toks traktavimas visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nužudymų bylose išaiškinimą“. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2007 m. vasario 13 d. Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte nurodyta, jog S. V. stebimas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas ir emocinis nestabilumas, dėl ko jis linkęs elgtis impulsyviai. Pažymėtina ir tai, kad S. V. buvo ne tik mušamas, bet ir užgauliojamas, žeminamas. Be to, net šiam sumanius išeiti iš namo, buvo pasektas ir tęsiamas smurtas, nesant tam jokios priežasties ar preteksto. Teismai, kasatoriaus teigimu, nepagrįstai konstatavo, jog jokio pavojingo kėsinimosi nebuvo, akcentuodamas vieną spyrį į sėdmenis, motyvavo, jog visos kitos grėsmės tebuvusios S. V. vaizduotėje, tačiau BK 28 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį net tuo atveju, jei pavojingo kėsinimosi buvo galima išvengti. Be to, teismai nepagrįstai labai priekabiai ir kritiškai vertino S. V. išsakytas frazes bei žodžius, remdamiesi visiškai neesminiais nesutapimais S. V. parodymuose, juos atmetė, iškilusių abejonių neaiškino nuteistojo naudai, kaip to reikalauja įstatymai ir kaip yra išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime. Be to, teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad nuteistojo ir N. K. jėgos buvo labai nelygios. Visos virš nurodytos aplinkybės, kasatoriaus įsitikinimu, sudarė objektyvų pagrindą vertinti nuteistojo elgesį kaip būtinąją gintį ir taikyti BK 28 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus teigimu, nuteistojo veika pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kvalifikuota nepagrįstai, taip netinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą. Be to, gynėjo teigimu, skirdami bausmę S. V. kaip pavojingam recidyvistui, teismai visiškai nepagrįstai vadovavosi BK 56 straipsnio 2 dalimi. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus asmuo, teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir teistumui neišnykus, vėl padaręs naują nusikaltimą, laikomas recidyvistu, bet ne pavojingu recidyvistu. Sąlygos asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu numatytos BK 27 straipsnio 2 dalyje, jos nuteistajam netaikytinos. Anksčiau S. V. ne kartą teistas, tačiau už vagystes, kurios nepriskiriamos prie sunkių nusikaltimų. Teismai, motyvuodami BK 56 straipsnio 2 dalies taikymą bei didesnės nei sankcijos vidurkis bausmės paskyrimą, nurodė, jog 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (toliau – Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, kad asmenys, pagal Senąjį baudžiamąjį kodeksą pripažinti itin pavojingais recidyvistais, po Naujojo baudžiamojo kodekso įsigaliojimo laikomi pavojingais recidyvistais ir šio statuso netenka pagal BK 27 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismai nurodė, jog S. V. BK 27 straipsnio 5 dalies nuostatos netaikytinos, tačiau ši išvada nepagrįsta vien dėl paties įstatymo prieštaraujančių nuostatų. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punktu, S. V. turėjo būti laikomas turinčiu teistumą trejus metus po atleidimo nuo bausmės, nes jis nuteistas už nesunkų nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai bei į laiką, praėjusį nuo S. V. atleidimo nuo bausmės, šios veikos padarymo metu S. V. teistumas jau būtų laikomas išnykusiu, jei jis nebūtų laikytas pavojingu recidyvistu. Kadangi jis neatitinka BK 27 straipsnio 2 dalies sąlygų, iš naujo pavojingu recidyvistu jis nebūtų pripažintas, taigi jam nebūtų buvę taikytos BK 56 straipsnio 2 dalies nuostatos. Tačiau Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalys prieštarauja tarpusavyje, todėl teismai nusprendė vadovautis 2 dalimi ir S. V. po Naujojo BK įsigaliojimo automatiškai laikyti pavojingu recidyvistu nepaisant to, kad jam netaikytinos BK 27 straipsnio 2 dalies nuostatos. Tokiu atveju darytina išvada, kad teismai pažeidė BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą. Nesant BK 56 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų, paskyrimas bausmės didesnės nei sankcijos vidurkis yra aiškiai neteisingas. Be to, tokios bausmės paskyrimas aiškiai neatitinka ir minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo išaiškinimo, kad bausmė didesnė nei sankcijos vidurkis gali būti paskirta pagal BK 129 straipsnio 1 dalį tik tuo atveju, jei yra vien sunkinančios aplinkybės. Pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju ne tik nenustatyta nė viena S. V. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, bet, be to, nurodyta, jog jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra pakankamai provokuojantis ir rizikingas N. K. elgesys. Atsižvelgdamas į virš išdėstytas aplinkybes, kasatorius mano, jog nuosprendis ir nutartis šioje byloje naikintini, o baudžiamoji byla nutrauktina.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl skundo argumentų BK 28 ir 130 straipsnių taikymo klausimu

BK 28 straipsnyje įtvirtintas būtinosios ginties institutas, kuris nustato asmens teisę į būtinąją gintį. Įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais norminiais aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būstą ar kitas teises, valstybės ar visuomenės interesus (visuomenės ir valstybės saugumą, normalų valstybinių įstaigų funkcionavimą ir pan.) nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Kėsinimosi pavojingumą lemia kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir kitos panašios aplinkybės.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes bei įvertino jas remdamiesi baudžiamojo proceso reikalavimais. Teismai pagrįstai konstatavo, jog S. V. smogiant peiliu nukentėjusiajam, nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Teismai išsamiai išanalizavo nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, gretino juos su liudytojų parodymais bei kitais bylos įrodymais. Teismai konstatavo, jog tarp S. V. ir N. K. buvo konfliktas, pripažino, kad nukentėjusiojo N. K. elgesys buvo provokuojantis, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo gauta jokių įrodymų, kurie patvirtintų nuteistojo teiginius apie jam grėsusį realų pavojų ir susidariusias būtinosios ginties sąlygas. Teismų išvados apie nusikaltimo aplinkybes yra pagrįstos, nes paremtos ne tik asmeninės, bet ir daiktinės kilmės bylos duomenimis. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos duomenų netiria ir nevertina. Šie klausimai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymų pakankamumo klausimas taip pat priskiriamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Todėl kolegija nenagrinėja kasacinio skundo argumentų, kurie grindžiami šiais aspektais. Kasacinės instancijos teismas bylos duomenis patikrina nagrinėjimo išsamumo ir bylos duomenų patikimumo aspektais. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išnaudojo visas galimybes nustatant tikrąsias nusikaltimo aplinkybes, eilės teismo procesų metu buvo ištirti visi byloje gauti duomenys, išnagrinėti visi nuteistojo ir jo gynėjo pareikšti prašymai dėl papildomų aplinkybių ištyrimo, visi reikšmingi bylos duomenys įvertinti, todėl įrodymų rinkimas ir vertinimas atitinka baudžiamojo proceso reikalavimus. Kasaciniame skunde nepateikta argumentų, kurie sudarytų pagrindą suabejoti ištirtų bylos įrodymų patikimumu. Skundo argumentai dėl nepakankamai įvertinto N. K. panaudoto smurto prieš nuteistąjį intensyvumo yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija išdėstė argumentus, kuriais remiantis buvo atmesti teiginiai dėl sudaužyto veidrodžio, sužalotos S. V. rankos, kartu paneigiant ir nuteistojo S. V. ir jo gynėjo kasacinių skundų argumentus dėl nukentėjusiojo N. K. panaudoto smurto prieš S. V. pavojingumo laipsnio. Teismo nešališką poziciją vertinant byloje gautus duomenis patvirtina tai, jog teismai konstatavo nukentėjusiojo neteisėtą elgesį – spyrį S. V., kai šis išėjo į kiemą ir pripažino šį poelgį provokuojančiu ir rizikingu N. K. elgesiu, o S. V. atžvilgiu jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, į kurią atsižvelgė skirdami bausmę.

Nepagrįsti kasacinių skundų argumentai ir BK 130 straipsnio taikymo klausimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi psichiatrinės ekspertizės aktu, kuriame nustatyta, jog S. V. stebimas emocinio pobūdžio asmenybės sutrikimas, tačiau nusikaltimo padarymo metu jis nebuvo riboto pakaltinamumo ar patologinio afekto būsenoje. Be to, teismai išnagrinėjo konflikto prielaidas, jo eigą, S. V. ir N. K. tarpusavio santykius iki konflikto, išdėstė argumentus, kuriuose nurodė, jog byloje nenustatytos aplinkybės, kurios patvirtintų, kad nuteistasis įvykio metu būtų buvęs labai susijaudinęs, fiziologinio afekto būsenos. Teismai išanalizavo ir aptarė N. K. rizikingo ir provokuojančio elgesio įtaką S. V. emocinei būsenai, teisingai nurodė kriterijus, kurie yra pagrindas nustatant privilegijuoto nužudymo, numatyto BK 130 straipsnyje, požymius ir jais rėmėsi.

Dėl skundo argumentų apie neteisingai paskirtą bausmę

Kasaciniuose skunduose, ypač gynėjo, daug vietos skiriama bausmės dydžio klausimui, išdėstant eilę argumentų dėl BK 56 straipsnio 2 dalies taikymo, siejant tai su pagrindu pripažinti S. V. pavojingu recidyvistu.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai taikė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, 2002 m. spalio 29 d. BK, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, BPK, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir BVK, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994 įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. IX- 1162, 9 straipsnio 2 dalies nuostatas (toliau – įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas) bei BK 27 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasaciniuose skunduose akcentuojama tai, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad S. V. pripažintinas pavojingu recidyvistu (BK 27 straipsnio 2 dalis), nes jau buvo pripažintas pavojingu recidyvistu ir neišnykus teistumui vėl padarė sunkią nusikalstamą veiką, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė sprendimo pripažinti S. V. pavojingu recidyvistu.

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, pagrįstai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė išvardintų įstatymų nuostatas, nes įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog asmenys pagal senąjį BK pripažinti itin pavojingais recidyvistais, po naujojo BK įsigaliojimo laikomi pavojingais recidyvistais ir šio statuso netenka pagal naujojo BK 27 straipsnio 5 dalies nuostatas, t.y. asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba yra panaikinamas. Todėl teisinga apeliacinės instancijos teismo išvada, jog, įsigaliojus naujajam BK, S. V. laikomas pavojingu recidyvistu be atskiro teismo sprendimo. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog šio nusikaltimo padarymo metu S. V. teistumas jau buvo išnykęs, nes jis paskutinį kartą buvo nuteistas 2001 m. gruodžio 12 d. Klaipėdos m. apylinkės teismo pagal senojo BK 225 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, o 2003 m. rugpjūčio 28 d. Klaipėdos m. apylinkės teismo nutartimi jo nusikalstama veika buvo perkvalifikuota į naujojo BK 284 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir laisvės atėmimo bausmė sutrumpinta iki 2 metų ir 6 mėnesių. 2003 m. spalio 1 d. Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimu paleistas lygtinai neatlikus 3 mėnesių ir 21 dienos teismo paskirtos bausmės. Kasatorius pagal šiuos duomenis skaičiuoja teistumo išnykimo terminą ir laiko, jog teistumas išnyko praėjus 3 metams nuo jo atleidimo nuo bausmės.

Paminėti duomenys ir kasaciniame skunde išdėstyta išvada yra neteisingi. S. V. 1995 m. rugsėjo 14 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal senojo BK 272 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Respublikos 1995 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. I-962 redakcija.) ir nuteistas 8 metams laisvės atėmimo. Pagal šį nusikaltimą 2001 m. birželio 22 d. Vilniaus m. 3 apylinkės teismo nutartimi, pritaikius BK 54² straipsnį, paleistas lygtinai 1 metams 10 mėn. ir 25 d. Todėl, nuteisus S. V. 2001 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu, buvo prijungta neatlikta bausmė pagal 1995 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį, todėl iš naujo skaičiuojamas teistumo už ankstesnę padarytą veiką išnykimo terminas nuo bausmės už naują padarytą nusikaltimą atlikimo, t.y nuo 2003 m. spalio 9 d. Tiek pagal senojo BK nuostatas, tiek ir pagal taikytinas naujojo BK nuostatas, teistumo išnykimo terminas už sunkų nusikaltimą yra ilgesnis nei penkeri metai. Todėl BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką S. V. padarė turėdamas neišnykusį teistumą ir būdamas pavojingu recidyvistu.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę teisingai vadovavosi BK 56 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kurios numato, jog pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė bausmė negu sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Įstatymas numato, kad kitokia bausmė pavojingam recidyvistui gali būti skiriama tik BK 62 straipsnyje numatytais pagrindais. Teismai tokių pagrindų nenustatė. Baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu S. V. paskirta bausmė laikantis baudžiamojo įstatymo reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. V. ir jo gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinius skundus atmesti.