Panevėžio apygardos teismo nutartis

2011-12-08 · Civilinė byla Nr. 2S-766-198/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-12-08Panevėžio apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-10-08Panevėžio apylinkės teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2013-03-05Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-08
Bylos Nr.
2S-766-198/2011
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-05635-2011-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Birutė Jonaitienė
Ieškovas
UAB „Avertis“
Atsakovas
Panevėžio rajono ŽŪB „Vadokliai“, R. S.
Civilinė byla Nr. 2S-766-198/2011Teisminio proceso Nr.2-08-3-05635-2011-6Procesinio sprendimo kategorija: (S) 110.1;110.5;121.14;122.2;122.3;122.4.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 8 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Jonaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Avertis“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6508-400/2011 pagal ieškovo UAB „Avertis“ ieškinį atsakovams Panevėžio rajono ŽŪB „Vadokliai“, R. S. dėl nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas prašo teismo atsakovų Panevėžio rajono ŽŪB „Vadokliai“ ir R. S. sudarytas žemės skypų nuomos sutartis pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos uždrausti atsakovams rajono ŽŪB „Vadokliai“ ir R. S. atlikti bet kokius veiksmus, kuriais būtų įgyvendinamos teisės ir pareigos, kylančios iš ginčijamų nuomos sutarčių.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Nurodė, kad ieškovas jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pagalba ketina išspręsti jau kilusį ginčą su atsakovais dėl nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Prašymas turi būti pagrįstas ir motyvuotas, tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad netaikius ieškinio užtikrinimo priemonių bus padaryta reali turtinė žala ir laikinosios priemonės yra vienintelis būdas to išvengti. Pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visoms ginčijamoms nuomos sutartims būtų neproporcingas ir per didelio masto, pažeistų kitų asmenų teisėtus interesus.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu UAB „Avertis“ prašo panaikinti 2011 m. rugsėjo 30 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškovo UAB „Avertis“ reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos uždrausti atsakovams ŽŪB „Vadokliai“ ir R. S. atlikti bet kokius veiksmus, kuriais būtų įgyvendinamos teisės ir pareigos, kylančios iš ginčijamų nuomos sutarčių. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos teismų praktikos. Teismas, pasisakydamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar jų netaikymo, privalo pateikti tokio sprendimo priėmimo motyvus. Šiuo atveju Panevėžio miesto apylinkės teismas apsiribojo tik teiginiu, jog jis įvertino faktinę bylos medžiagą, tačiau konkrečiai neįvardijo ir nepagrindė, kokiais byloje pateiktais įrodymais teismas vadovavosi priimdamas tokį sprendimą. Nurodo, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog apeliantas tokiu būdu siekia išspręsti kilusį ginčą Panevėžio apygardos teismo civ. byloje Nr. 2A-589-227/2011, kadangi minėtas ginčas dėl nuomos mokesčio priteisimo jau yra išspręstas. Tuo atveju, jeigu teismas priimtų ieškovui nepalankų sprendimą byloje, panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, nebūtų jokių kliūčių nuomos mokesčio pagal ginčijamas nuomos sutartis išieškojimui. Ieškovo prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovams tik laikinai būtų apribota galimybė naudotis teisėmis ir pareigomis, kylančiomis iš ginčijamų nuomos sutarčių. Nagrinėjamu atveju nepritaikius prašomos laikinosios apsaugos priemonės, kyla grėsmė, jog apeliantui priėmus palankų sprendimą, jo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. ŽŪB „Vadokliai“ sumokėjus nuomos mokestį R. S. pagal ginčijamas nuomos sutartis, o teismui nagrinėjamoje byloje priėmus ieškovui palankų sprendimą, atsakovas R. S. įgytų pareigą grąžinti ŽŪB „Vadokliai" nepagrįstai gautas pinigų sumas, tačiau nėra jokių duomenų, jog atsakovo R. S. finansine padėtis yra gera. Tokiu būdu turės būti pradėtas naujas teisminis procesas, reikalaujama nepagrįstai gautų piniginių lėšų grąžinimo, kas neabejotinai gali apsunkinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymą. Prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra proporcinga, jos taikymas, priešingai nei ginčijamoje nutartyje pažymėjo teismas, nesukeltų nuostolių atsakovams. Pažymi, kad nuostoliai gali atsirasti nesant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir teismui priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą. Byloje yra pareikštas reikalavimas dėl visų šešių nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, todėl logiškas ir pagrįstas ieškovo reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones visų ginčo sutarčių atžvilgiu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas R. S. prašo 2011 m. rugsėjo 30 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad nuginčijami sandoriai gali būti patvirtinami ir tai užkerta kelią ginčijimui. Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu ji sandorį iš dalies įvykdė. Nagrinėjamu atveju ŽŪB „Vadokliai“ beveik trejus metus vykdė sutartis, t.y. naudojosi išsinuomotais žemės sklypais, juose vykdė žemės ūkio veiklą ir gavo tiesiogines ES paramos žemės ūkiui išmokas, bet 2011-04-08 ir 2011-04-11 pranešimais sutartis nutraukė nuo 2011-10-31. Sutarčių nutraukimas taip pat akivaizdžiai užkerta kelią ieškinio tenkinimui, nes sutartis nutraukus nebelieka ieškinio dalyko. Nors pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje teismas negali spręsti dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, tačiau teismas gali preliminariai įvertinti, koks yra pareikštų reikalavimų pobūdis. Šiuo atveju ieškovas tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų, todėl teismas visiškai pagrįstai atsisakė taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Net ir patenkinus ieškovo ieškinio reikalavimus būsimo teismo sprendimo nereikėtų vykdyti priverstine tvarka, šioje byloje galėtų būti taikomas sprendimo vykdymo atgręžimo institutas, todėl šiuo atveju ieškovo siekiami tikslai gali būti pasiekti kitomis priemonėmis. Ieškovas atskirajame skunde nenurodo jokių aplinkybių ir nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog teismo sprendimo įvykdymo atgręžimas ateityje galėtų būti sudėtingas ar neįmanomas, nors tokia pareiga tenka būtent ieškovui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje situacijoje ne tik sudarytu nesąžiningam ieškovui sąlygas piktnaudžiauti teise, bet ir šiurkščiai pažeistu atsakovo R. S. teisėtus interesus.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų skundžiamoje nutartyje nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Lietuvos Respublikos CPK 144 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ir pasidaryti neįmanomas. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti pagrįstas, motyvuotas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo, galimai ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymą ir tokiu būdu garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, t. y. užtikrinti asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir asmens, kuriam laikinosios apsaugos priemonės taikomos, teisių ir įstatymo saugomų interesų pusiausvyrą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo UAB „Avertis“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtent šiomis įstatymų nuostatomis vadovavosi ir jų nepažeidė.

Apeliacinį skundą ieškovas grindžia argumentu, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir ŽŪB „Vadokliai“ sumokėjus nuomos mokestį atsakovui R. S., neabejotinai gali pasunkėti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas, kadangi nėra jokių duomenų, jog atsakovo turtinė padėtis gera ir jis grąžins nepagrįstai gautas pinigines lėšas. Civilinio proceso kodekso normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nesieja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo su atsakovo finansiniu pajėgumu ar galimybe atsiskaityti su ieškovu, kai jo atžvilgiu priimtas palankus teismo sprendimas, tačiau didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau teismas reikalavimo sumos dydį įvertina ne absoliučiu dydžiu, ir atsižvelgdamas ne į ieškovo, o į konkretaus atsakovo finansines galimybes, jo turtinę padėtį. Ieškovas teismui nepateikė duomenų, kad atsakovas neturi piniginių lėšų, negauna pastovių pajamų, neturi nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, dėl ko patenkinus ieškinį, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra realus pagrindas manyti, jog patenkinus ieškinį, sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą. Duomenų, jog yra pagrindas taikyti ieškinio užtikrinimo priemones, UAB „Avertis“ nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, todėl keisti pagrįstą teismo nutartį nėra pagrindo. CPK 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad dalyvaujančių byloje asmenų prašymu teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių ieškiniui užtikrinti bet kurioje bylos padėtyje, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų negalimas, todėl ieškovas turi teisę iki sprendimo priėmimo prašyti teismą taikyti ieškinio užtikrinimo priemones.

Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl nepagrįstai didelio ir rinkos kainas viršijančio žemės nuomos mokesčio. Sprendimo įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė uždrausti atsakovams atlikti bet kokius veiksmus, kuriais būtų įgyvendinamos teisės ir pareigos, kylančios iš ginčijamų nuomos sutarčių. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekia, kad nebūtų mokamas žemės nuomos mokestis atsakovui R. S., t. y. iš esmės ketina išspręsti kilusį ginčą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Aplinkybė, jog ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su šioje byloje pareikštais reikalavimais, užkerta kelią tokios apsaugos priemonės taikymui, nes teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia bylos iš esmės ir nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Pritaikius minėtą ieškinio užtikrinimo priemonę būtų pasisakyta dėl ieškinio pagrįstumo.

Naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Birutė Jonaitienė