Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-1315-538/2014

2014 m. gruodžio 1 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Rimvidos Zubernienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovų M. P. ir V. P. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Š. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, M. P., Z. P., trečiajam asmeniui Šilalės rajono notarų biurui dėl įsakymo panaikinimo, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 320 str. 1 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Kasacinis teismas, taikydamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą normą, yra išaiškinęs, kad nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas konstatuojamas ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų (CPK 266 straipsnis). Tačiau pažymėtina, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas) laikomi tie atvejai, kai teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Apeliantai nurodo, kad į bylą turėjo būti įtrauktos ir kitos J. G. įpėdinės – Z. G., V. Š., kurios taip pat yra teisės įgyti ginčo žemės sklypą paveldėtojos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo sprendimas jokių teisių ir pareigų Z. G. ir V. Š. nesukūrė, jų interesams įtakos neturėjo. Byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, esantis 0,27 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini) , ir vienkartinės išmokos, sumokėtos už šį žemės sklypą, nuosavybės teise priklauso tik R. Š. pagal 2006-03-30 paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), ir J. G. įpėdinių 2006-03-30 sudarytą turto pasidalijimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad R. Š. po tėvo J. G. mirties pagal 2006-03-30 paveldėjimo teisės liudijimą ir turto pasidalijimo tarp įpėdinių 2006-03-30 sutartį paveldėjo namų valdą, t. y. gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais ir kitais statiniais, bei 0,26 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 14–17). J. G. 1997-10-03 pagal paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą šį turtą ir turtines teises paveldėjo iš sesers B. S., mirusios (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 13). B. S. 0,26 ha žemės sklypas buvo suteiktas individualaus namo statybai (t. 1, b. l. 20, 22–23, t. 2, b. l. 65, 67). Pagal 1992-08-26 Nr. 179-v Šilalės rajono valdybos potvarkį B. S. 1992-08-29 sumokėjo už 0,26 ha namų valdą (duomenys neskelbtini), valstybės vienkartinėmis išmokomis 34,87 Lt (t. 1, b. l. 21, t. 2, b. l. 68-69). Ieškovė 2007-01-23 dėl paveldėtos namų valdos žemės sklypo pirkimo kreipėsi į Tauragės apskrities Šilalės rajono žemėtvarkos skyrių Laukuvoje (t. 1, b. l. 36). Tauragės apskrities viršininko 2007-09-18 įsakymu Nr. V-1839 R. Š. dėl 0,28 ha namų valdos pirkimo įrašyta patvirtintame sąraše XVI eilėje. Tauragės apskrities viršininko 2008-09-25 įsakymu Nr. V-2402 R. Š. išbraukta iš sąrašo asmenų, pageidaujančių įsigyti žemę Laukuvos kadastro vietovėje. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilalės žemėtvarkos skyriaus vedėjo (toliau Šilalės žemėtvarkos skyriaus vedėjo) 2011-10-18 įsakymu Nr. 33VĮ-(14.33.2)-841 R. Š. vėl įrašyta sąraše asmenų, pageidaujančių įsigyti žemę Laukuvos kadastro vietovėje. Šilalės žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012-03-14 įsakymu Nr. 33VĮ-(14.33.2)-302 patvirtintame Laukuvos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte R. Š. suprojektuotas 0,27 ha žemės sklypas, projekto Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 25, 27–28, 37–40). 1993 m. gruodžio 9 d. Šilalės rajono Laukuvos apylinkės tarybos sprendimu M. P. tėvui, V. Z. P. sutuoktiniui, J. P. asmeniniam ūkiui buvo skirta 3,0 ha žemės ūkio naudmenų. Tauragės apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 2205 „Dėl Šilalės rajono Laukuvos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ Šilalės rajono Laukuvos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte jo vardu buvo suprojektuotas ir patvirtintas pirkimui 3,0 ha asmeninio ūkio žemės plotas 1571-1, kurio ribos Laukuvos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte nepažymėtos. Šilalės žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012-01-31 įsakymu Nr. 33VĮ-(14.33.2)-131 nuspręsta M. P. ir V. Z. P. parduoti 0,0541 ha valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 34). Šis žemės sklypas paženklintas pagal M. P. ir V. Z. P. nurodytas naudojimosi šiuo sklypu ribas (t. 1, b. l. 25, 35). 2012-04-19 Šilalės notarų biure patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartimi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pardavė V. Z. P. ir M. P. 0,0541 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 46–52). 2012-04-24 dovanojimo sutartimi V. Z. P. savo sklypo dalį padovanojo sūnui M. P. (t. 1, b. l. 53–62).

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir ieškinį atmesti. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų teiginiais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką (LAT 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir teisingai vertino surinktus įrodymus, reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde įvardijamų aplinkybių ir argumentų.

Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje vyksta nuosekliai ir tam tikrais etapais. Pirmasis etapas yra faktų nurodymas, kuris yra labai svarbus, nes čia preliminariai nustatomas įrodinėjimo dalykas, toliau – įrodymų nurodymas bei jų pateikimas. Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina pagal CPK nustatytas taisykles. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis. Be to, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2008-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).

LR žemės įstatymo 10 straipnio 5 dalies 3 punkte nurodyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti individualiems gyvenamiesiems namams statyti miesto ir kaimo gyvenamosiose vietovėse ir už šiuos žemės sklypus nustatyta tvarka įmokėtos įmokos pinigais ar valstybės vienkartinėmis išmokomis. 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.6 punkte nurodyta, kad asmeniui, įgijusiam nuosavybės teisę į statinį ar įrenginį, esantį valstybinės žemės sklype, už kurį sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta, sudarant tokią sutartį įskaitomos už žemės sklypą sumokėtos įmokos, jeigu kartu su nuosavybės teise į statinį ar įrenginį jų perleidėjas perleido ir teisę įskaityti už žemės sklypą sumokėtas įmokas. Jeigu nuosavybės teisė į statinį ar įrenginį, esantį valstybinės žemės sklype, už kurį sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta, įgyta iki 2010 m. vasario 1 d., sudarant tokią sutartį už žemės sklypą sumokėtos įmokos įskaitomos tuo atveju, jeigu teisę įskaityti sumokėtą sumą žemės sklypo pirkėjui notaro patvirtintu sutikimu perleidžia asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka sumokėjęs už valstybinės žemės sklypą, ar šio asmens įpėdinis, paveldėjęs sumokėtas įmokas, arba žemės sklypo pirkėjui statinį ar įrenginį perleidęs kitas asmuo, kuriam buvo duotas toks sutikimas.

Apeliantai skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog R. Š. po savo tėvo J. G. mirties paveldėjo ne tik gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, bet ir 0,26 ha žemės sklypą, nes šis žemės sklypas nebuvo įregistruotas B. S. vardu kaip jos nuosavybė. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų teiginiais, kadangi J. G. paveldėjo valdymo teisę, nepriklausomai nuo to, ar ši teisė buvo paminėta paveldėjimo teisės liudijime, nes jo paveldėti pastatai buvo 0,26 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad J. G. po savo sesers B. S. mirties paveldėjo ne tik jos turtą (gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esantį 0,26 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini)), bet ir jos sumokėtas už privatizuojamą žemės sklypą vienkartines išmokas, nes LR CK 5.51 str. l d. nurodyta, kad įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Priėmus palikimą, neleidžiama jo priimti iš dalies arba su išlygomis (LR CK 5.50 str. l d.) Tai reiškia, kad įpėdiniui priėmus dalį palikimo, pripažįstama, kad jis priėmė visą palikimą. Todėl po J. G. mirties ieškovei nereikėjo kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo, kaip teigia apeliantai. Vadovaujantis CK 5.51 str. R. Š. priėmus palikimą po J. G. mirties notarė ieškovei išduotame paveldėjimo teisės liudijime pagrįstai nurodė, kad R. Š. paveldėjo 34,87 Lt vienkartinių išmokų už žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nes J. G. buvo priėmęs B. S. palikimą. Paveldėjimo teisės liudijimas nėra nuginčytas, todėl galiojantis (CPK 178 str., 185 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė, paveldėjimo būdu perėmusi ankstesnių savininkų turtines teises, perėmė ir jų teisę privatizuoti žemės sklypą. Tai tiesiogiai numato LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai“ 2.6 punktas – asmeniui, įgijusiam nuosavybės teisę į statinį ar įrenginį, esantį valstybinės žemės sklype, už kurį sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta, sudarant tokią sutartį įskaitomos už žemės sklypą sumokėtos įmokos, jeigu kartu su nuosavybės teise į statinį ar įrenginį jų perleidėjas perleido ir teisę įskaityti už žemės sklypą sumokėtas įmokas. Taip pat atmestinas apeliantų teiginys, kad ieškovė neturėjo teisės įsigyti asmeninės nuosavybėn namų valdą be aukciono. Pažymėtina, kad namų valdos žemės sklypai yra ne žemės ūkio paskirties, o kitos paskirties žemės sklypai. Pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, ne žemės ūkio veiklai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Tokią tvarką nustato LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintos taisyklės „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai“, kurių 2.1. punktas numato, kad pagal šias Taisykles yra parduodami naudojami namų valdos žemės sklypai juos naudojantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją vietą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad buvę šio namų valdos sklypo valdytojai B. S., J. G., o po jų mirties – ieškovė turėjo teisę už 1992 m. sumokėtus investicinius čekius išsipirkti 0,27 ha namų valdos žemės sklypą bei namų valdos žemės sklype negalėjo būti formuojamas žemės sklypas atsakovamas, nes tai nebuvo laisvos valstybinės žemės sklypas, taip pat šioje vietoje niekada nebuvo suprojektuota teritorija, skirta asmeninio ūkio skypams.

CK 1.80 straipsnyje reglamentuojami imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo klausimai. Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra viena iš negaliojančių sandorių rūšių. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Toks sandoris nesukuria sandoriu siekiamų padarinių, tačiau tai nereiškia, kad dėl jo iš viso negali atsirasti ir apskritai neatsiranda jokių teisinių padarinių. Tokių padarinių gali atsirasti dėl niekinio sandorio vykdymo. Pagal CK 1.78 straipsnį sandoris laikomas niekiniu, nes dėl tokių sandorių prigimties niekiniu jį vertina įstatymas. Tai reiškia, kad teismo sprendimas pripažinti jį niekiniu ar negaliojančiu nereikalingas. Ši aplinkybė nereiškia, kad apskritai negalimas ginčas ir teismo sprendimas dėl sandorio pripažinimo niekiniu, t. y. teismo įvertinimas teisiškai kaip niekinio ir negaliojančio. Lingvistinė CK 1.78 straipsnio 1 dalies nuostatos išraiška, kad niekinis sandoris negalioja „nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu“, suponuoja išvadą, kad galimas teismo sprendimas pripažinti niekinį (pagal įstatymą) sandorį negaliojančiu. Tai išplaukia iš CPK 5 straipsnio, nes asmuo gali kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos jo teisės, t. y. jis gali prašyti teismo išspręsti ginčą dėl konkretaus sandorio, kurį ieškovas traktuoja niekiniu, o atsakovas šią nuostatą ginčija (dėl nevienodo aiškinimo, ar įstatymo nuostata yra imperatyvioji, ar kt.). Pagal CK 1.80 straipsnį ir CK 1.78 straipsnio 1 dalį niekinis sandoris nesukuria teisinių padarinių įstatymo pagrindu, bet ne dėl teismo padaromos išvados ar pripažinimo niekinio sandorio negaliojančiu.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. S., UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-432/2008). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sprendžiant klausimą dėl sutarties kaip vieno iš sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, reikia atsižvelgti į CK 6.225 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu, ją sudarant, buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje pagal Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams UAB „Bitė Lietuva“ ir kt. bylos Nr. 3K-3-523/2011). Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvi, remiantis kasacinio teismo praktika, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant klausimą, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant klausimą dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „Impronela Tours“ v. uždaroji akcinė bendrovė „Busturas“, bylos Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje pagal Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams UAB „Bitė Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-523/2011). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad neteisėto administracinio akto – 2012 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 33VĮ-(14.33.2.)-131 pagrindu sudarytais sandoriais ginčo žemės sklypas buvo neteisėtai parduotas atsakovams, priimti aktai pažeidė Žemės įstatymo ir Žemės reformos įstatymo anksčiau minėtas imperatyvias nuostatas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad 0,0541 ha ploto valstybinės žemės sklypas buvo suformuotas nesilaikant Žemės įstatymo 10 str. 5 d. 3 p. bei Žemės reformos įstatymo 10 d. reikalavimų, yra pagrindas naikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilalės žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 33VĮ-(14.33.2.)-131 dalį, kurioje 0,0541 ha ploto žemės sklypas, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), parduotas atsakovams M. P. ir V. Z. P.. 2012 m. sausio 31 d. įsakymas Nr. 33VĮ-(14.33.2.)-131 buvo pagrindu sudaryti 2012 m. balandžio 19 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, jį panaikinus pagrįstai pripažinti negaliojančiais šios sutarties 2.3 ir 2.4 punktai dėl 0,0541 ha žemės sklypo pardavimo atsakovams M. P. ir V. Z. P.. Iš 2013-07-31 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad M. P. ir V. Z. P. įgyjant žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo surašytas 2012-04-19 priėmimo–perdavimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 40). Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ex officio pripažino negaliojančiu ir šį priėmimo–perdavimo aktą.

Tačiau konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai actio Pauliana pagrindu pripažino negaliojančiais 2012-04-24 dovanojimo sutarties, sudarytos tarp V. Z. P. ir M. P., 2.1.1 ir 2.2 punktus dėl dovanojimo M. P. 338/541 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Kaip minėta, imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja įstatymo pagrindu, jo negaliojimui neturi įtakos teismo sprendimas, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 str. 1 d.) ir toks sandoris jokių teisinių padarinių, išskyrus jo negaliojimo padarinius, nesukelia ir negali sukelti. Todėl neteisėto administracinio akto – 2012 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 33VĮ-(14.33.2.)-131 pagrindu sudaryti sandoriai, kaip ir 2012-04-24 dovanojimo sutarties, sudarytos tarp V. Z. P. ir M. P., 2.1.1 ir 2.2 punktai, yra niekiniai ir negaliojantys (CPK 178 str., 185 str.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantų apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.