Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-08 · Administracinė byla Nr. I-2120-739/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-05-08Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-12-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-08
Bylos Nr.
I-2120-739/2019
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00384-2018-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
M. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2120-739/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00384-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 51.4; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 8 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2–4) nurodė, kad jis nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2018 m. rugsėjo mėn. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje netinkamomis sąlygomis. Nuo 2011 m. kovo mėn. jis patalpintas į karantino kamerą, kurioje langų stiklai buvo sutrūkinėję. Gyvenamasis plotas neatitiko reikalavimų. 4–11 būrių pastatų išorinės plytų sienos suskilinėjusios, langų ir išorinių durų sąramos nusėdusios, stogai nuo senumo išlinkę, vietom iškritusios plytos, krito plytų atplaišos, tai kėlė grėsmę saugumui ir sveikatai. Pastato konstrukcijoje buvo asbesto, tai kėlė pavojų sveikatai. 2011 m. kovo 9 d. jis perkeltas į 11 būrio 8 patalpą, joje gyvenamasis plotas neatitiko reikalavimų. Toje patalpoje buvo prasta oro cirkuliacija, blogas apšvietimas. 2011 m. kovo 16 d. jis perkeltas į 11 būrio 7 sekciją, kurioje gyvenamasis plotas neatitiko reikalavimų. Toje patalpoje trūko oro, buvo blogas apšvietimas, ant gulto teko džiovinti patalynę, rūbus, buvo drėgnas oras. 10–11 būrių korpusuose nebuvo poilsio kambarių. 2015 m. vasario 4 d. jis perkeltas į 11 būrio 14 sekciją. Gyvenamasis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų. 10–11 būrių sanitariniuose mazguose buvo 7 tupimos skylės grindyse, nors privalo būti unitazai (klozetai). Buvo 8 praustuvės. Sanitariniu mazgu naudojosi 250 nuteistųjų. Sanitariniai mazgai, komunikacijos susidėvėję, blogai funkcionavo. Kaliniai buvo priversti laukti eilėse prie prausyklų ir tualetų. Buvo sunku tinkamai vėdinti patalpą, kurioje buvo daug žmonių. 10–11 būriuose nebuvo valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio. Tuose būriuose nebuvo įrengtos drabužių ir avalynės džiovyklos, neįrengtas kambarys maisto produktams laikyti. Tų būrių pasivaikščiojimo kiemelio plotas nesiekė 30 kv. m, juo naudojosi 250 nuteistųjų, todėl tekdavo tik pastovėti. Papildomai buvo suteikiama galimybė 2 kartus po 1 val. pasivaikščioti aplink krepšinio aikštelę, šiame papildomame pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengtos pavėsinės arba stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemelis nebuvo atskirtas nuo sporto aikštyno, todėl buvo grėsmė gauti su kamuoliu į veidą ar kitą kūno vietą. 10–11 būrių pasivaikščiojimo kiemelis buvo 70–100 metrų nuo gamybinių cechų, dėl to oras buvo užterštas. 10–11 būrių parodomuoju pasivaikščiojimo kiemeliu 1 val. galėjo pasinaudoti iki 20 nuteistųjų, kas nepatekdavo į tą skaičių, tas likdavo stovėti 30 kv. m ploto kiemelyje. 2016 m. gegužės mėn. dėl pastatų rekonstrukcijos jis buvo apgyvendintas Laisvalaikio centro patalpose, kuriose buvo iki 2018 rugsėjo 19 d. Jis gyveno 4 būrio 2 patalpoje. Jos plotas buvo apie 70 kv. m, joje gyveno 30 žmonių, buvo baldai, gyvenamasis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų. Gyvenamojoje patalpoje trūko oro. Patalpos buvo nešildomos, jas pareiškėjas šildėsi elektriniu radiatoriumi, šis šildymui netiko, nes džiovino orą. Už 20 m buvo medicinos patalpa, kurioje buvo veikiantis rentgeno aparatas, kurio ilgalaikė spinduliuotė kenksminga. Nakčiai pastato durys buvo užrakinamos, gaisro atveju avarinio išėjimo nebuvo, priešgaisrinės apsaugos priemonių nebuvo, langai su grotomis. Laisvalaikio centro patalpos buvo nepritaikytos gyvenimui. Visose gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų ir blakių, buvo daroma dezinfekcija nuo blakių, tačiau ji nepadėdavo. Nuo 2011 m. iki šiol jis gyveno baimėje susirgti kokia nors infekcine liga. Buvo blokuojama informacija dėl tuberkuliozės susirgimų pataisos įstaigoje, tai kėlė dar didesnę paniką tarp nuteistųjų. Buvo susirgimų atvira ir uždara tuberkulioze, niekas nedarė dezinfekcijos nuo jos. Pravieniškių PN-AK buvo subkultūra, kurią toleravo administracija, nuteistieji buvo žeminami, naudojamas psichologinis smurtas, pareiškėjas buvo nuskriaustųjų kastoje. Nuskriaustųjų kastos nuteistieji valgykloje turėjo laukti kol pavalgys išrinktieji. Nuskriaustiesiems indai ir lėkštės buvo atskiri, dažnai sulankstyti, jiems skirti stalai nešvarūs, maisto porcijos mažesnės, jiems tekdavo baigti valgymą vos įpusėjus, nes baigdavosi maitinimui skirtas laikas. 10–11 būrių pastate 1 aukšte buvo 10 vietų tualetas, bet nuskriaustieji galėjo naudotis tik dviem tualetais, nors nuskriaustųjų buvo apie 100, dėl to prie tualeto susidarydavo eilė. Nuskriaustieji prausykloje gali naudotis tik 3 praustuvėmis, rytą prie praustuvių susidarydavo eilė. Iš čiaupo bėgo tik šaltas vanduo vasarą ir žiemą. Jam nustatytas kraujagyslių kalkėjimas, todėl sunkiau pernešti šaltį, nuo šalto vandens tirpo rankos. Drabužius galėjo plauti tik šaltu vandeniu, todėl išplautų drabužių kokybė buvo prasta. Prausykla buvo nešildoma, žiemą peršalimo ligos neišvengiamos, laikėsi drėgmė, nuo lubų krito tinkas. Į virtuvę nuskriaustiesiems buvo uždrausta įeiti, virtuve ir sporto aikštele galėjo naudotis tik išrinktieji. 10–11 būrių kiemelyje nuskriaustiesiems buvo skirta mažai vietos. Visose patalpose, kuriose jis buvo laikomas, gyvenamasis plotas neatitiko reikalavimų. Sporto aikštynai turėjo būti papildomai aptverti. Pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo kanalizacijos šulinio, kiemelis po lietaus būdavo apsemtas. Gyvenamosiose patalpose buvo šalta ir drėgna. Langų kampuose, ant sienų ir lubų nenuvalomas grybas ir pelėsis. Nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas. Nebuvo ventiliacijos, todėl esant lietui ar šalčiui, patalpas išvėdinti buvo neįmanoma. Apšvietimas buvo blogas, lempos mirguliavo, dėl to jis negalėjo normaliai skaityti ir rašyti, skaudėjo galvą ir akis, pablogėjo regėjimas. Naktinio apšvietimo išvis nebuvo. Ant langų buvo grotos, tai dar labiau sumažindavo natūralios šviesos patekimą. Nebuvo gesinimo priemonių, priešgaisrinės sistemos ir avarinio išėjimo, ant langų buvo grotos, durys nakčiai buvo užrakinamos. Patalpose buvo blakių, tarakonų. 100 žmonių buvo tik du 2 tualetai-tupyklos, o vėliau Laisvalaikio centro patalpose 70 žmonių buvo tik 1 tualetas, kurio kvadratūra vos 1 metras, sėdint ant klozeto kojos remdavosi į duris, tai sukeldavo nepatogumų. Nuolat tekdavo laukti eilėje. Dušuose, prausyklose buvo šalta ir drėgna, gausu parazitų, grybelio ir pelėsio, buvo blogas apšvietimas, slidžios grindys. Prausyklose nebuvo šilto vandens, rūbus jis skalbė šaltu vandeniu. Pastatų stogai buvo dengti šiferiu ir avarinės būklės. Pastatų konstrukcijoje buvo asbesto. Buvo daug statybos reikalavimų pažeidimų, išorinės sienos sutrūkinėję, langų ir išorinių durų sąramos nusėdusios, vietomis iš po stogo krito plytos, tai kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei, visi pastatai avarinės būklės. Buvo padaryti Europos kalėjimų taisyklių pažeidimai. Pareiškėjas teigė, kad dėl atsakovės atstovo veiksmų jis patyrė moralinę žalą, t. y. didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, jis negalėjo ramiai miegoti, buvo dirglus, jautė padidėjusią fobiją aplinkai. Neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 30 000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovės. Atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą (b. l. 135–136) dėl ieškinio senaties termino nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje nėra jokios teisinės pagalbos nuteistiesiems, jokių teisės aktų, iš kurių nuteistasis galėtų sužinoti savo pažeistas teises, 2019 m. suteikta galimybė naudotis kompiuteriais, tačiau jie dar ir šiandien neveikia. Teigė, kad atsakovės atstovas pateikė neteisingą miegamųjų vietų skaičių. Nurodė, kad 2015 m. vasario 4 d. 11 būrio 14 gyvenamojoje patalpoje buvo 14 miegamųjų vietų, 2016 m. gruodžio 12 d. 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje – 26, 2018 m. rugsėjo 19 d. 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje – 4. Teigė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje yra nurodyta, kad žala dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų gali būti atlyginama nustačius bent vieną civilinės atsakomybės sąlygų, o ne visas sąlygas. Jis dėl psichologinės sveikatos pablogėjimo kreipėsi į gydytoją, ir 2014 m. spalio 15 d. buvo hospitalizuotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės psichiatrijos skyriuje. Nuo 2016 m. balandžio mėn. buvo vykdomi pastatų renovacijos darbai. Pastatai buvo dengti asbestiniu šiferiu, jis gyveno šalia renovuojamų pastatų, pro juos vaikščiojo, ardant stogus sena asbesto danga lūžinėjo, trupėjo, dėl to atsirado asbesto dulkių pavojus. Prie atsikirtimo pridėjo 6 būrio 3 patalpos planą (b. l. 128).

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Pravieniškių PN-AK atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 22–31) pateikė duomenis apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas, koks šių patalpų plotas, kiek jose įrengta miegamųjų vietų. Nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir galėjo laisvai judėti po visą lokalinį sektorių. Gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turėjo valyti patys nuteistieji. Teigė, kad pataisos įstaiga užtikrina tinkamą patalpų būklę, gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Pataisos įstaiga buvo sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Dezinfa“, o šiuo metu yra sudariusi sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų naikinimo, pagal šias sutartis teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Paaiškino, kad skalbti ir džiovinti drabužius buvo galima skalbimo mašinose. Dėl rentgeno kabineto nurodė, kad atlikus matavimus gyvenamosiose patalpose, įsitikinta, kad nuteistieji jokios papildomos apšvitos dėl to nepatiria. Pataisos namai apsirūpinę gaisro gesinimo priemonėmis, parengti evakavimo planai. įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Paaiškino, kad įstaiga užtikrina bendrą dirbtinę apšvietą, patalpose įrengtas dieninis elektros apšvietimas. Atsiliepime, 2019 m. vasario 22 d. rašte Nr. S-4423 „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 129–131) ir 2019 m. kovo 27 d. rašte Nr. S-7108 „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 147–148) nurodė, kad įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą, esant būtinumui, nuteistiesiems jų prašymu išduodami elektriniai šildytuvai. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Pateikė duomenis apie sanitarinių įrenginių skaičių sanitariniame mazge, apie nuteistųjų skaičių būriuose. Paaiškino, kad pastatų stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, kad nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Paaiškino, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs, ir nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją dėl neva esančios kriminalinės subkultūros tarp nuteistųjų. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas, ir prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. taikyti ieškinio senatį. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsiliepime teigė, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareigūnai būtų netinkamai atlikę pareigas, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų. Todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2018 m. rugsėjo mėn. (b. l. 2), ir prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 10). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje buvo laikomas nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 23–24, 32). Atsakovei atstovaujantys Pravieniškių PN-AK atsiliepime teigė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. taikyti ieškinio senatį (b. l. 23). Pareiškėjas atsikirtime, atsikirsdamas į šiuos atsakovės atstovo teiginius, nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje nėra jokios teisinės pagalbos nuteistiesiems, jokių teisės aktų, iš kurių nuteistasis galėtų sužinoti savo pažeistas teises, 2019 m. suteikta galimybė naudotis kompiuteriais, tačiau jie dar ir šiandien neveikia (b. l. 135). Teismas šį pareiškėjo teiginį vertina kaip prašymą netaikyti ieškinio senaties jo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą arba atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pvz., žr., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjas, nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. laikytas Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2011 m. kovo 10 d. buvo 2014 m. kovo 10 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2012 m. balandžio 1 d. buvo 2015 m. balandžio 1 d. ir t. t. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Tokiu būdu yra skaičiuojamas terminas skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, esant tęstiniam pažeidimui.

Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jis buvo laikomas nuo 2011 m. kovo mėn. netinkamomis sąlygomis (b. l. 2), o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2018 m. lapkričio 30 d. (b. l. 14), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika (2018 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018), pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-579-442/2018, 2017 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-549-143/2017) pažymi, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui per nuo atvykimo į Pravieniškių PN-AK 3 sektorių iki skundo išsiuntimo teismui praėjusius 7 metus ir 8 mėnesius bet kuriuo laikotarpiu buvo sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją arba kreiptis teisinės pagalbos, pavyzdžiui, raštiškų atsisakymų suteikti informaciją, draudimų iš bibliotekos gauti teisinę literatūrą, pareiškėjo skundų dėl nesuteikiamos informacijos. Nors, pareiškėjo nurodytais duomenimis, jam tik 2019 m. buvo suteikta galimybė naudotis kompiuteriais, kurie dar ir šiandien neveikia, pareiškėjas turėjo teisę paskambinti telefonu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73 straipsnio 4 punktas (šis punktas taikytinas pareiškėjui, nes jis buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 35), BVK 102 straipsnis), siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų (BVK 73 straipsnio 3 punktas), 99 straipsnio 1 dalis), kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas (BVK 100 straipsnio 1 dalis), gauti teisinę pagalbą (BVK 101 straipsnis), pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis (BVK 73 straipsnio 2 punktas, 94 straipsnis), kurie pareiškėjo prašymu galėjo be jam taikomų apribojimų rinkti informaciją, ir kitas teises. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs aktyvus ir domėjęsis jam aktualiais teisės aktais, ir neįrodyta, kad pareiškėjas būtų teikęs žodinius prašymus suteikti informaciją, kuriuos Pravieniškių PN-AK administracija būtų atsisakiusi tenkinti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Byloje taip pat nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimųsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos nesikreipimo į teismą su skundu (ir dėl to praleistas ieškinio senaties terminas) priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos.

Todėl nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties visam skunde nurodytam laikotarpiui, ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2015 m. lapkričio 29 d. Dėl šios priežasties Pravieniškių PN-AK prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2015 m. lapkričio 29 d. atmetama kaip nepagrįsta.

Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 35).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 11 būrio 14 sekcijoje gyvenamasis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų (b. l. 3); 4 būrio 2 gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 70 kv. m, joje gyveno 30 žmonių, ir gyvenamasis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų (b. l. 5); visose patalpose, kuriose jis buvo laikomas, gyvenamasis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų (b. l. 8); atsikirtime nurodė, kad atsakovės atstovas pateikė neteisingą miegamųjų vietų skaičių, ir teigė, kad 2015 m. vasario 4 d. 11 būrio 14 gyvenamojoje patalpoje buvo 14 miegamųjų vietų, o ne 5, 2016 m. gruodžio 12 d. 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo 26 miegamosios vietos, o ne 24, 2018 m. rugsėjo 19 d. 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo 4 miegamosios vietos, o ne 3 (b. l. 135–136).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas).

Dalis duomenų, pateiktų atsakovės atstovo atsiliepime ir pareiškėjo skunde bei atsikirtime apie miegamųjų vietų skaičių ginčo laikotarpiu, nesutampa: atsakovės atstovas nurodė, kad 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo 24 miegamosios vietos (b. l. 24), o pareiškėjas teigė, kad joje gyveno 30 žmonių (b. l. 30), atsakovės atstovas nurodė, kad 11 būrio 14 gyvenamojoje patalpoje buvo 5 miegamosios vietos (b. l. 23), o pareiškėjas teigė, kad joje buvo 14 miegamųjų vietų (b. l. 135), atsakovės atstovas nurodė, kad 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo 24 miegamosios vietos (b. l. 24), o pareiškėjas teigė, kad buvo 26 (b. l. 135), atsakovės atstovas nurodė, kad 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo 3 miegamosios vietos (b. l. 24), o pareiškėjas teigė, kad buvo 4 vietos (b. l. 135). Atsakovės atstovas duomenis apie pareiškėjo gyvenamąsias patalpas pateikė atsiliepime (b. l. 23–24), prie atsiliepimo pridėjo priedą – Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus Resocializacijos skyriaus vyriausiojo specialisto 2018 m. gruodžio 21 d. pažymą (b. l. 35), kurioje esantys duomenys apie gyvenamųjų patalpų plotą ir miegamųjų vietų skaičių atitinka atsiliepime nurodytus duomenis. Tuo tarpu pareiškėjas, nors ir nurodė nuteistųjų skaičių, miegamųjų vietų skaičių, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo atsiliepime ir Pravieniškių PN-AK darbuotojo pažymoje nurodytais duomenimis. Todėl teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi atsakovės atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotą ir jose buvusį miegamųjų vietų skaičių.

Net ir atsižvelgus į pareiškėjo teiginį, kad 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo 4 miegamosios vietos, o ne 3 (b. l. 135) ir pareiškėjo pateiktą šios gyvenamosios patalpos planą, kuriame nubraižytos 4 miegamosios vietos (b. l. 138), minimalaus ploto reikalavimas (3,1 kv. m) nebūtų pažeistas, kadangi esant 4 miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tektų 5,30 kv. m (21,20 / 4 = 5,30), o esant 3 miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tektų 7,70 kv. m (21,20 / 4 = 7,70).

Taigi, vadovaujantis minėtais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 23–24, 35), nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje buvo laikomas šiose bendrabučio tipo (b. l. 24) gyvenamosiose patalpose: nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. – 11 būrio 14 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 16,27 kv. m, kurioje buvo įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,25 kv. m gyvenamojo ploto (16,27 / 5 = 3,25); nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. – 4 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 33,57 kv. m, kurioje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,36 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. – 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 87,01 kv. m, kurioje buvo įrengtos 28 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 8,70 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. kovo 1 d. – 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 70,06 kv. m, kurioje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,92 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. – 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 87,01 kv. m, kurioje buvo įrengtos 28 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,11 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. – 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 21,20 kv. m, kurioje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 7,07 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus gyvenamojoje patalpoje laikytų asmenų skaičius.

Apibendrinus nustatytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK dalį ginčo laikotarpio – nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. kovo 1 d., t. y. 80 dienų, 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas pažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktyje nustatytą 3,1 kv. m minimalaus ploto reikalavimą, nes pareiškėjui teko 2,92 kv. m ploto (trūko 0,18 kv. m ploto). Pripažintina, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. kovo 1 d. konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis).

Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai (b. l. 25–26, 36), tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Tik nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Todėl teismas sprendžia, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. kovo 1 d. būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

Pareiškėjas skundėsi, kad 10–11 būrių sanitariniuose mazguose buvo 7 tupimos skylės grindyse, nors privalo būti unitazai (klozetai) (b. l. 4).

Pareiškėjas nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. buvo laikomas 11 būryje (b. l. 23), o sanitarinis mazgas buvo vienas 10 ir 11 būrių nuteistiesiems (b. l. 27, 37, 130, 133).

Pagal tarptautinių žodžių žodyną, klozetas – tai išvietė su kanalizacijos įrenginiu (Vaitkevičiūtė, Vilija. Vilnius: „Žodynas“, 2007, 4-asis patais. ir papild. leid., p. 554), o unitazas – tai klozeto puodas (kriauklė) išmatoms ir kitoms nešvarybėms nutekėti išvietėse, kur įrengta kanalizacija (ten pat, p. 1131). Iš šių sąvokų paaiškinimų teismas sprendžia, kad klozetas yra tupiamas, o unitazas yra sėdimas. Iš minėto pareiškėjo teiginio darytina išvada, kad pareiškėjas skundžiasi tuo, kad sanitariniame mazge buvo tupimi klozetai, ir nebuvo sėdimų unitazų.

Aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. galiojo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos), kurių nuostatos, reglamentuojančios prausyklos, tualeto įrengimą ne kamerų tipo patalpose, nustatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu arba unitazu (1 vnt. 12 asmenų). Nei nurodytas teisinis reglamentavimas, nei kiti teisės aktai neįtvirtino imperatyvaus reikalavimo sanitariniame mazge įrengti būtent sėdimą unitazą. Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą (b. l. 27), 2019 m. vasario 22 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 130), Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus specialisto, atliekančio Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, 2019 m. sausio 7 d. pažymoje (b. l. 37) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistės 2019 m. vasario 11 d. pažymoje (b. l. 133) pateiktais duomenimis, 10–11 būrių sanitariniame mazge buvo įrengta 10 klozetų. Kadangi teisinis reglamentavimas neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo sanitariniame mazge įrengti būtent sėdimą unitazą, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus dėl to, kad unitazai nebuvo įrengti. Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 10–11 būrių sanitariniuose mazguose buvo 8 praustuvės, 7 tupimos skylės grindyse, šiuose būriuose sanitariniu mazgu naudojosi 250 nuteistųjų, šiuose būriuose kaliniai buvo priversti laukti eilėse prie prausyklų ir tualetų (b. l. 4).

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2004 m. Aprūpinimo normos), galiojusios aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. (kai pareiškėjas buvo laikomas 11 būryje), nustatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. 10 asmenų), klozetu arba unitazu (1 vnt. 12 asmenų), pisuaru (1 vnt. 12 asmenų). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal šių taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams.

Atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 29), 2019 m. kovo 27 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 147) ir Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialisto 2018 m. gruodžio 27 d. pažymoje (b. l. 40) nurodytais duomenimis, 11 būryje buvo 123 nuteistieji (2015 m. vasario 4 dieną), 10 būryje buvo 82 nuteistieji (nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d.), ir atsakovės atstovo nurodytais duomenimis (b. l. 27, 37–38, 130, 133), 10 ir 11 būrių nuteistiesiems buvo skirtas naudotis vienas sanitarinis mazgas. Kaip jau rašyta, pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams. Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis (b. l. 27, 37–38, 130, 133), šiame 10–11 būrių sanitariniame mazge buvo 2 praustuvės tualete, 12 praustuvių prausykloje ir 10 klozetų tualete. Iš nurodytų duomenų daroma išvada, kad atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. nevykdė 2004 m. Aprūpinimo normų reikalavimų prausyklą, tualetą aprūpinti praustuve (1 vnt. 10 asmenų), klozetu arba unitazu (1 vnt. 12 asmenų), pisuaru (1 vnt. 12 asmenų), kadangi 205 asmenims (123 + 82) (įskaitant pareiškėją) teko 14 praustuvių (2 + 12) ir 10 klozetų, tad 15 asmenų teko 1 praustuvė (205 / 14 = 14,64 ? 15) ir 21 asmeniui teko 1 klozetas (205 / 10 = 20,5 ? 21). Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl per mažo klozetų, praustuvių kiekio, dėl eilių tualete ir prausykloje ir dėl to patiriamų nepatogumų, laikytini pagrįstais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. (t. y. kai pareiškėjas buvo 11 būryje) atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 100-tui žmonių buvo tik du 2 tualetai-tupyklos, o vėliau, perkėlus jį į Laisvalaikio centro patalpas, 70-čiai žmonių buvo tik 1 tualetas, kurio kvadratūra vos 1 metras, sėdint ant klozeto kojos remdavosi į duris, tai sukeldavo nepatogumų; teigė, kad nuolat tekdavo laukti eilėje (b. l. 8).

Laisvalaikio centro patalpose buvo 3 ir 4 būriai (b. l. 129, 133), juose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. (b. l. 23–24). Iki perkėlimo į 4 būrį pareiškėjas buvo laikomas 11 būryje (b. l. 23). Todėl daroma išvada, kad pareiškėjas skundžiasi dėl klozetų/unitazų trūkumo 11 būryje, dėl klozetų/unitazų bei pisuarų trūkumo 3 ir 4 būriuose (nes pareiškėjas skundėsi dėl eilių tualete), ir dėl tualeto kabinos kvadratūros 4 ir 3 būriuose. Dėl klozetų trūkumo 11 būryje šiame teismo sprendime jau buvo pasisakyta, todėl šis pareiškėjo nusiskundimas dar kartą nenagrinėtinas.

2004 m. Aprūpinimo normos, galiojusios aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d., nustatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu arba unitazu (1 vnt. 12 asmenų), pisuaru (1 vnt. 12 asmenų). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – 2017 m. Aprūpinimo normos), galiojusios aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d., nustatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų) (7.6 papunktis). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal šių taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams.

Atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 29), 2019 m. kovo 27 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 147) ir Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialisto 2018 m. gruodžio 27 d. pažymoje (b. l. 40) nurodytais duomenimis, 3 būryje buvo 47 nuteistieji (2016 m. gegužės 30 dieną), 46 nuteistieji (2017 m. kovo 1 dieną), 4 būryje buvo 8 nuteistieji (2016 m. gegužės 11 dieną), 46 nuteistieji (2016 m. gruodžio 12 dieną), 5 būryje buvo 7 nutiestieji (2016 m. gegužės 11 dieną), 33 nuteistieji (2016 m. gegužės 30 dieną), 50 nuteistųjų (2016 m. gruodžio 12 d.), 28 nuteistieji (2017 m. kovo 1 dieną), 6 būryje buvo 16 nuteistųjų (2018 m. rugsėjo 19 dieną), ir atsakovės atstovo nurodytais duomenimis (b. l. 149, 130, 133), laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d., 3, 4, 5 ir 6 būrių nuteistieji naudojosi vienu sanitariniu mazgu. Tad pareiškėjas tuo laiku, kai buvo 3 būryje, 4 būryje, naudojosi sanitariniu mazgu kartu su kitais trimis būriais. Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis (b. l. 27, 37–38, 130, 133), šiame 3–6 būrių sanitariniame mazge buvo 4 unitazai ir 4 pisuarai. Nustačius byloje minėtas faktines aplinkybes ir įvertinus teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunkčio reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų būriui, arba, kaip numato 6 punktas, bent jau dviem būriams, jeigu yra išimtinių aplinkybių, kliudančių jį įrengti kiekvienam būriui, kadangi 3, 4, 5 ir 6 būriams buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas. Iš nurodytų duomenų apie nuteistųjų ir sanitarinių įrenginių skaičių taip pat daroma išvada, kad atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d. nevykdė 2004 m. Aprūpinimo normų reikalavimų prausyklą, tualetą aprūpinti klozetu arba unitazu (1 vnt. 12 asmenų), pisuaru (1 vnt. 12 asmenų), kadangi unitazais ir pisuarais naudojosi didesnis nuteistųjų skaičius, nei numato aptartos teisės normos. Kadangi teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 (kuria buvo patvirtintos 2004 m. Aprūpinimo normos) redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., nereglamentavo sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, teigti, jog atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 8 d. (t. y. iki 2017 m. Aprūpinimo normų įsigaliojimo) neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo (žr. Lietuvos vyriausiojo teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1448-415/2018). Iš nurodytų duomenų apie nuteistųjų ir sanitarinių įrenginių skaičių taip pat daroma išvada, kad atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. nevykdė 2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 papunkčio reikalavimų prausyklą, tualetą aprūpinti klozetu arba pisuaru (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), kadangi unitazais ir pisuarais naudojosi šiek tiek didesnis nuteistųjų skaičius, nei numato aptartos teisės normos.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl per mažo sanitarinių įrenginių kiekio, dėl eilių tualete ir dėl to patiriamų nepatogumų, laikytini pagrįstais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d., ir nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. (t. y. kai pareiškėjas buvo 3 ir 4 būriuose) atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis).

Pareiškėjo nusiskundimas dėl tualeto kabinos ploto (kvadratūros) atmetamas kaip nepagrįstas, nes nei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei 2004 m. Aprūpinimo normos, nei 2017 m. Aprūpinimo normos nereglamentuoja sanitarinio mazgo kabinos ploto paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų, bendrabučio tipo patalpose laikomų nuteistųjų sanitariniame mazge.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 10–11 būriuose sanitariniai mazgai, komunikacijos visiškai susidėvėję, blogai funkcionavo (b. l. 4).

Jau rašyta, kad pareiškėjas laikotarpiu iki 2016 m. gegužės 11 d. buvo laikomas 11 būryje, o sanitarinis mazgas buvo vienas 10 ir 11 būrių nuteistiesiems.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsakovės atstovas 2019 m. kovo 27 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 147) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. kovo 27 d. pažymoje (b. l. 149) patvirtino, kad įstaiga užtikrina tinkamą sanitarinių mazgų įrangos būklę, ir nurodė, kad esant būtinumui, sugadintas inventorius yra nedelsiant tvarkomas, nuolatinių trūkumų nebūna. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad sanitarinio mazgo įranga buvo tinkamos būklės. Byloje nėra duomenų, jog, pareiškėjui informavus Pravieniškių PN-AK administraciją apie netinkamą sanitarinio mazgo įrangos būklę, administracija nesiėmė priemonių trūkumus ištaisyti. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Teismas atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas skundėsi, kad 11 būryje buvo sunku tinkamai vėdinti patalpą, kurioje laikoma daug žmonių (b. l. 4); 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje trūko oro dėl didelio žmonių skaičiaus patalpoje (b. l. 5); gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, todėl esant lietui ar šalčiui, patalpas išvėdinti buvo neįmanoma (b. l. 8).

Higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis nustato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Aptartas teisinis reglamentavimas nustato, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo sistema, ir nenustato imperatyvaus reikalavimo įrengti mechaninę vėdinimo sistemą. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 11, 4, 3 ir 6 būriuose (b. l. 23–24). Atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 26), Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus specialisto, atliekančio Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, 2019 m. sausio 7 d. pažymoje (b. l. 37) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo specialistės 2019 m. vasario 11 d. pažymoje (b. l. 133) nurodytais duomenimis, 11, 4 ir 3 būrių gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per langus, o 6 būrio gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per langus, be to jose buvo įrengta ir veikė mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Teismas daro išvadą, kad gyvenamosios patalpos vėdinimas per langus atitinka aptartą teisinį reglamentavimą. Teismas sprendžia, kad esant lietui ar šalčiui langą galima buvo atidaryti trumpesniam laikui. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 10–11 būriuose nebuvo valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, nebuvo įrengtos drabužių ir avalynės džiovyklos, nebuvo įrengtas kambarys maisto produktams laikyti (b. l. 4).

Pareiškėjas deklaratyviai išvardijo, kad buvo neįrengti sandėliai, džiovyklos, kambarys maisto produktams, tačiau nenurodė, kaip tuo buvo pažeistos jo paties teisės, ir neindividualizavo, kad dėl to neįrengimo ar netinkamo įrengimo jis patyrė žalą. Todėl teismas nevertina šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių kaip sudarančių pagrindą konstatuoti civilinės atsakomybės sudėtį.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 10–11 būrių lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemelio plotas nesiekė 30 kv. m, juo naudojosi 250 nuteistųjų, todėl tekdavo tik pastovėti, papildomai jam buvo suteikiama galimybė du kartus po 1 val. pasivaikščioti aplink krepšinio aikštelę; teigė, kad 10–11 būrių parodomuoju pasivaikščiojimo kiemeliu 1 val. galėjo pasinaudoti iki 20 nuteistųjų, kas nepatekdavo į tą skaičių, tas likdavo stovėti 30 kv. m ploto kiemelyje (b. l. 4).

Higienos normoje HN 134:2015 nėra jokios nuostatos dėl pataisos įstaigos pasivaikščiojimo kiemo. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18 punktas nustato: kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Aptartas teisinis reglamentavimas nenustato pasivaikščiojimo kiemo dydžio. BVK 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. BVK 73 straipsnio 1 punkte nuo 2016 m. balandžio 1 d. įtvirtinta paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisė kasdien pasivaikščioti tris valandas. Atsakovės atstovo 2019 m. vasario 22 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 130) ir Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus Resocializacijos skyriaus specialisto 2019 m. vasario 22 d. pažymoje (b. l. 134) nurodytais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo išleidžiamas pasivaikščioti gryname ore nuteistųjų dienotvarkėje nustatyta tvarka. Iš 3 sektoriaus nuteistųjų dienotvarkių (b. l. 42–44) duomenų matyti, kad nuteistiesiems dienotvarkėje skirtas laikas laisvalaikiui. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas tam tikromis valandomis, kurios pateko į laisvalaikiui skirtą laiką, turėjo galimybę išeiti pasivaikščioti į kiemą, kadangi bylos duomenimis (b. l. 24), pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, ir dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija administracinėje byloje sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemo ploto, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir jo įtakos pareiškėjo teisės, numatytos BVK 103 straipsnyje, įgyvendinimui, ir pažymėjo tai, kad pareiškėjas savo skunde neteigė, kad teisė pasivaikščioti gryname ore jam iš viso nebuvo užtikrinta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jo teisė pasivaikščioti iš viso nebuvo užtikrinta, be to, patvirtino, kad jam papildomai buvo suteikiama galimybė du kartus po 1 val. pasivaikščioti aplink krepšinio aikštelę. Atsižvelgdamas į pastarąsias aplinkybes, į tai, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kada jam vaikščiojant pasivaikščiojimo kiemas buvo perpildytas, į tai, kad pareiškėjas buvo išleidžiamas pasivaikščioti dienotvarkėje nustatytu laiku, į tai, jog teisės normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemo dydžio, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad papildomai jam buvo suteikiama galimybė du kartus po 1 val. pasivaikščioti aplink krepšinio aikštelę, tačiau šiame papildomame pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengtos pavėsinės arba stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, o turėtų būti įrengti 1,2 m pločio stogeliai (b. l. 4).

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti 1,2 pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme. Teisės normos neįtvirtina reikalavimo įrengti pavėsines arba stogelius pasivaikščiojimo kieme (ar papildomame pasivaikščiojimo kieme), o tik jame įrengtoje kameroje. Be to, pareiškėjas skunde teigė, kad nuteistieji negalėjo pasislėpti nuo atmosferos kritulių, ir nenurodė, kad jam pačiam buvo kilęs toks poreikis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (2017 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-949-822/2017 ir kt.) (šios nuostatos išimtis – kai kreipiamasi ginant viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas)). Atsižvelgdamas į tai, kad teisės normos nenustato reikalavimo įrengti stogelius nuo atmosferos kritulių pasivaikščiojimo kieme, ir į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kad jis pats negalėjo pasislėpti nuo atmosferos kritulių dėl stogelio nebuvimo ir buvo pažeistos jo paties teisės, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelis nebuvo atskirtas nuo sporto aikštyno, todėl buvo grėsmė gauti su kamuoliu į veidą ar kitą kūno vietą (b. l. 4); teigė, kad sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti (b. l. 8).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuria skunde rėmėsi pareiškėjas reikšdamas šį nusiskundimą (b. l. 8), 18.3 papunktis nustatė reikalavimą, kad sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti; sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei. Tačiau minėta higienos norma neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., t. y. iki ginčo laikotarpio. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 134:2015 nenustato tokio reikalavimo aptverti sporto aikštynus. Tai nurodė ir Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus specialistas, atliekantis Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, 2019 m. sausio 7 d. pažymoje (b. l. 38). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyrius, reglamentuojantis pasivaikščiojimo kiemus, taip pat nenustato reikalavimo atskirti pasivaikščiojimo kiemus nuo sporto aikštynų. Be to, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad buvo grėsmė gauti su kamuoliu į veidą, tačiau nenurodė jokių detalių, kad dėl neatitvėrimo realiai galėjo būti pažeistos jo teisės, kad realiai buvo kilusi tokia grėsmė gauti su kamuoliu. Atsižvelgdamas į tai, kad teisės normos nenustato tokio reikalavimo atskirti pasivaikščiojimo kiemus, ir į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kad tuo buvo pažeistos jo teisės ir nepagrindė žalos atsiradimo, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 straipsnis) visumą analizuojamu aspektu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengtas vandens nutekėjimo kanalizacijos šulinys ir kiemelis po lietaus būdavo apsemtas (b. l. 8).

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovės atstovo 2019 m. vasario 22 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 130) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistės 2019 m. vasario 11 d. pažymoje (b. l. 133) nurodytais duomenimis, įstaigoje yra įrengti kanalizacijos šuliniai vandeniui nutekėti (b. l. 130). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad kanalizacijos šuliniai pataisos įstaigoje buvo įrengti. Be to, Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme. Dėl nurodyto, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 10–11 būrių pasivaikščiojimo kiemelis buvo nutolęs maždaug 70–100 metrų nuo gamybinių cechų, kur vyksta plastikinių maišų siuvimo, sukirpimo darbai bei gamybos atliekų utilizacija (deginamos gamybos plastmasės atliekos), dėl to oras buvo nuolat užterštas sintetinio kvapo dūmais (b. l. 4).

BVK 103 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuteistųjų teisę šio kodekso numatytais atvejais kasdien pasivaikščioti gryname ore, o 73–75 straipsniai nustato paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms priskirtų nuteistųjų teisę kasdien pasivaikščioti ir pasivaikščiojimo trukmę. Atsakovės atstovas 2018 m. gruodžio 7 d. teismo nutartimi buvo įpareigotas atsiliepime į skundą pateikti duomenis apie tai, ar pasivaikščiojimų kiemuose buvo užterštas oras dėl šalia esančių gamybinių patalpų (b. l. 18), 2019 m. sausio 28 d. teismo nutartimi buvo pakartotinai įpareigotas pateikti šiuos duomenis (b. l. 123), tačiau atsakovės atstovas tokių duomenų teismu nepateikė. Atsakovės atstovas 2019 m. vasario 22 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“, skirsnyje „Dėl oro kokybės“ tik nurodė, kad įstaiga neturi licencijos verstis oro nustatymo veikla, neturi sertifikuotų priemonių tokiai veiklai vykdyti (b. l. 130). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1905-520/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2303-442/2018). Atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, kad pasivaikščiojimo kieme oras buvo užterštas, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl oro užteršimo yra pagrįsti. Pripažintina, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore buvo pažeista. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. (t. y. kai pareiškėjas buvo 11 būryje) atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad už 20 metrų nuo 4 būrio 2 gyvenamosios patalpos buvo medicinos patalpa, kurioje stovėjo veikiantis rentgeno aparatas, kurio ilgalaikė spinduliuotė buvo kenksminga žmogui (b. l. 5).

Atsakovės atstovas neneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad netoli nuo pareiškėjo gyvenamosios patalpos buvo veikiantis rentgeno aparatas. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 28), Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus specialistas, atliekantis Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, 2019 m. sausio 7 d. pažymoje (b. l. 38) nurodė, bei iš 2018 m. vasario 28 d. Radiacinės saugos centro Kauno radiacinės saugos priežiūros ir kontrolės skyriaus Radiacinės saugos reikalavimų vykdymo patikrinimo akto Nr. 05-32 (b. l. 56–59) duomenų matyti, kad Radiacinės saugos centro Kauno radiacinės saugos priežiūros ir kontrolės skyriaus darbuotoja, 2018 m. vasario 22 d. neplaninio patikrinimo (pagal kitų nuteistųjų skundus) metu atliko dozimetrinius matavimus 3 būrio 2 palatoje, 6 būrio 4 palatoje, 5 būrio 5 ir 6 palatose (t. y. patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo laikomas) bei koridoriuje tarp šių patalpų, ir įsitikino, kad konstrukciniai elementai yra pakankami, ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įstaigai vykdant veiklą su šaltiniu, t. y. rentgeno aparatu, nepatiria. Kadangi nebuvo nustatyta, kad nuteistieji, laikomi kitose gyvenamosiose patalpose, patyrė papildomą apšvitą, nėra pagrindo teigti, kad ir pareiškėjas patyrė papildomą apšvitą, ir dėl to jo sveikatai galėjo būti padaryta žala. Minėtas patikrinimas buvo atliktas 2018 m. vasario 22 d., t. y. iki pareiškėjo buvimo 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. kovo 1 d. (b. l. 24)), ir jis buvo atliktas ne 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, o kitose gyvenamosiose patalpose. Tačiau iš šio patikrinimo akto matyti, kad anksčiau – 2014 m. balandžio 30 d. – buvo atliktas planinis patikrinimas. Tad iš to darytina išvada, kad buvo atliekami planiniai patikrinimai, kurių metu tikrinta, ar laikomasi radiacinės saugos reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad jų buvo nesilaikoma. Be to, medicininiame pažymėjime (b. l. 33) nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ginčo laikotarpiu buvo padaryta žalos dėl rentgeno aparato veikimo. Pareiškėjas ir neteigė, kad jo sveikatai buvo padaryta žala, tik deklaratyviai nurodė, kad ilgalaikė spinduliuotė yra kenksminga žmogui. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo gesinimo priemonių, priešgaisrinės sistemos ir avarinio išėjimo, ant langų buvo grotos, durys nakčiai buvo užrakinamos (b. l. 8); Laisvalaikio centro, kuriame jis buvo laikomas, pastato durys buvo užrakinamos, gaisro atveju avarinio išėjimo nebuvo, priešgaisrinės apsaugos priemonių nebuvo, langai buvo su grotomis (b. l. 5).

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 35), o vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunkčiu, paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Teismas daro išvadą, kad grotų iš vidaus pusės įrengimas atitinka Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunkčio nuostatą.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 28) ir Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus specialistas, atliekantis Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, 2019 m. sausio 7 d. pažymoje (b. l. 38) paaiškino, kad pataisos namai apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Taip pat paaiškino, kad pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punkte ir direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete. Taip pat paaiškino, kad pataisos įstaiga, siekdama užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, yra parengusi ir suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjo saugumu (dėl galimai kilsiančio gaisro pasekmių) buvo tinkamai pasirūpinta, nes buvo parengti evakavimo planai ir buvo gesintuvai. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis bijo galimai kilsiančio gaisro pasekmių, ar kad ginčo laikotarpiu 3-ame sektoriuje buvo kilęs gaisras, kurio metu jo saugumui buvo kilusi grėsmė, nenurodė, kad jam buvo kilęs poreikis pasinaudoti tam tikromis priešgaisrinėmis priemonėmis, tačiau to padaryti jis negalėjo dėl minėtų priemonių buvimo ar nebuvimo. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, ir atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad visose gyvenamosiose patalpose buvo pilna tarakonų ir blakių, buvo daroma dezinfekcija nuo blakių, tačiau ji nepadėdavo (b. l. 5); patalpose buvo gausu parazitų – tarakonų, blakių, blakės jį kandžiojo; dušuose, prausyklose buvo parazitų (b. l. 8).

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 27) ir Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus specialisto, atliekančio Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, 2019 m. sausio 7 d. pažymoje (b. l. 37) nurodytais duomenimis, 2014 m. lapkričio 14 d. Pravieniškių PN-AK buvo sudariusi sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su UAB „Dezinfa“, pagal kurią pataisos įstaigoje buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, o 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK sudarė sutartį Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią pataisos įstaigoje yra teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Atsakovės atstovo paaiškinimu, darbai pataisos įstaigoje yra atliekami du kartus per mėnesį ir pagal poreikį; tose patalpose, kuriose kenkėjų nepastebėta, naikinimo darbai neatliekami, o tose patalpose, kuriose pastebėti kenkėjai, papildomai yra atliekamas kenkėjų naikinimas (b. l. 27, 37). Šias aplinkybes, kad su minėtomis bendrovėmis buvo sudarytos sutartys dėl kenkėjų naikinimo ir pagal šias sutartis ginčo laikotarpiu buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, patvirtina Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 76-203 (jos kopija) sudaryta 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK ir UAB „Utenos deratizacija“, kopija (b. l. 52–55), pagal kurios 1.1, 2.1, 3.2 papunkčius UAB „Utenos deratizacija“ įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, blakių, blusų, pelių, žiurkių ir kitų šioje sutartyje nurodytų kenkėjų) monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas du kartus per mėnesį ir pagal poreikį (b. l. 52), taip pat Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo kopijos, kuriuose yra duomenys apie UAB „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“ atliktus darbus, atliktų darbų aktų kopijos, kuriuose yra duomenys apie UAB „Utenos deratizacija“ atliktus darbus (šie duomenys aptariami toliau). Pareiškėjo nurodytų kenksmingų vabzdžių – tarakonų ir blakių – naikinimas vadinamas dezinsekcija (Vaitkevičiūtė Vilija. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: „Žodynas“, 2007, p. 236), o žalingų graužikų naikinimas vadinamas deratizacija (ten pat, p. 231). Iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo kopijų, atliktų darbų aktų kopijų nustatyta, kad ginčo laikotarpiu UAB „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“ atliko kenkėjų stebėjimo ir/ar naikinimo darbus tuose 3 sektoriaus būriuose ir tose 3 sektoriaus gyvenamosiose patalpose, kuriuose tomis datomis, kai buvo atlikti šie darbai, buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 23–24): 2016 m. sausio 6 d., 2016 m. sausio 26 d. ir 2016 m. vasario 10 d. atliko kenkėjų (blakių) naikinimo darbus 11 būryje (b. l. 73, 79–80); 2016 m. balandžio 8 d. atliko kenkėjų stebėjimo darbus 11 būryje, kenkėjų nenustatyta ir jie nebuvo naikinti (b. l. 72); 2016 m. kovo 24 d. atliko kenkėjų (blakių, tarakonų) naikinimo darbus 11 būryje (b. l. 71, 78); 2016 m. liepos 13 d. ir 2016 m. rugpjūčio 4 d. atliko kenkėjų (tarakonų) naikinimo darbus 3 būryje (b. l. 76–77); 2016 m. rugpjūčio 17 d. atliko kenkėjų (tarakonų, blakių) naikinimo darbus 3 būryje (b. l. 75); 2016 m. rugsėjo 21 d. atliko kenkėjų stebėjimo darbus 3 būryje, kenkėjų nenustatyta ir jie nebuvo naikinti (b. l. 74); 2017 m. sausio 6 d. atliko kenkėjų (blakių, blusų, tarakonų) naikinimo darbus 1 ir 3 sektoriuose, įskaitant ir 3 sektoriaus 4 būrį (b. l. 68); 2017 m. balandžio 21 d. atliko kenkėjų (blakių, blusų, tarakonų) naikinimo darbus atvirojoje kolonijoje, 2 ir 3 sektoriuose, įskaitant ir 3 sektoriaus 3 būrį (b. l. 69); 2017 m. rugpjūčio 7 d. atliko dezinsekcijos darbus 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje (b. l. 67); 2017 m. lapkričio 13 d. atliko dezinsekcijos darbus 3 būryje (b. l. 66); 2017 m. lapkričio 27 d. atliko dezinsekcijos darbus 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje (b. l. 65); 2018 m. kovo 26 d. atliko dezinsekcijos ir deratizacijos darbus 1, 2, 3 sektoriuose, įskaitant ir 3 sektoriaus 3 būrio 1 gyvenamąją patalpą (b. l. 63); 2018 m. birželio 18 d atliko dezinsekcijos darbus (naikino tarakonus, blakes) 3 būryje (b. l. 62); 2018 m. liepos 25 d., 2018 m. rugpjūčio 8 d. atliko kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje (b. l. 60–61).

Žemesnės instancijos teismas

Medicininiame pažymėjime yra mediko išvada, kad išnagrinėjus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos ginčo laikotarpio duomenis, nustatyta, jog 2016 m. kovo 4 d. ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. joje įrašyta iš nuteistojo (pareiškėjo) žodžių, kad jį sukandžiojo blakės, taip pat joje įrašyta, kad pareiškėjui diagnozuotas kontaktinis dermatitas (b. l. 33). Minėti įrašai asmens sveikatos istorijoje apie blakių įkandimus yra padaryti remiantis pareiškėjo žodžiais. Teismas nenustatė, kad šie įrašai apie blakių įkandimus buvo padaryti atlikus pareiškėjui tyrimus, apžiūrą. Nėra duomenų, kad pareiškėjui kontaktinį dermatitą sukėlė blakių įkandimai. Todėl teismas sprendžia, kad paminėti duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Tuo tarpu bylos įrodymai apie kenkėjų naikinimą (sutartys dėl kenkėjų naikinimo, atliktų darbų aktai) leidžia daryti išvadą, kad Pravieniškių PN-AK yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų, įskaitant ir blakes, monitoringui ir naikinimui. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 m. iki šių dienų jis gyveno baimėje susirgti kokia nors infekcine liga; buvo blokuojama informacija dėl tuberkuliozės susirgimų pataisos įstaigoje, tai kėlė dar didesnę paniką tarp nuteistųjų; buvo susirgimų atvira ir uždara tuberkulioze, niekas nedarė dezinfekcijos nuo tuberkuliozės (b. l. 5).

Atsakovės atstovas 2019 m. vasario 22 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 130) ir Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjas 2018 m. rugsėjo 28 d. pažymoje (b. l. 132) paaiškino, kad pataisos namuose duomenys apie tuberkulioze sergančius asmenis nėra kaupiami, jie nėra kaupiami dėl to, kad įtarus užsikrėtimo tuberkulioze atvejį, asmuo siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, o pasitvirtinus tuberkuliozės diagnozei, gydomas minėtoje ligoninėje, tad Pravieniškių PN-AK gydytojai neturi informacijos apie patvirtintas diagnozes. Atsižvelgdamas į šį paaiškinimą, teismas sprendžia, kad informacija apie tuberkuliozės susirgimus pataisos įstaigoje nebuvo slepiama ar blokuojama, kaip teigė pareiškėjas. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, tuberkuliozės bakterijas platina tik sergantieji atvira plaučių tuberkulioze (žr. <http://www.ulac.lt/lt/dazniausiai-uzduodami-klausimai-apie-tuberkulioze>); infekcijos šaltinis – asmuo, sergantis atvira plaučių tuberkulioze ir oro lašeliniu būdu skleidžiantis į aplinką tuberkuliozės sukėlėjus (žr., Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro „Tuberkuliozės ir žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcijos metodinės rekomendacijos“, 2014, p. 2, <http://www.ulac.lt/uploads/downloads/leidiniai/ziv_tub_proj.pdf>). Atsakovės atstovo ir Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjo paaiškinimais (b. l. 129, 132), gavus pranešimą iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės apie patvirtintą atviros tuberkuliozės atvejį, visos patalpos, kuriose gyveno sergantis nuteistasis, valomos ir dezinfekuojamos pagal higienos normų reikalavimus; o tie nuteistieji, kurie konstatavo su sergančiu asmeniu, papildomai stebimi, atliekami rentgeno tyrimai plaučių tuberkuliozei nustatyti. Be to, atsakovės atstovo ir Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjo paaiškinimais (b. l. 130, 132), per pastaruosius 10 metų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo tik vienas atvejis, kai buvo gautas pranešimas iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės apie susirgimą atvira tuberkulioze. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo saugumu (dėl galimo užsikrėtimo tuberkulioze) buvo tinkamai pasirūpinta, o be to, susirgimai atvira tuberkulioze (kuomet platinamos tuberkuliozės bakterijos) nebuvo dažni – kaip rašyta, per pastaruosius 10 metų buvo užfiksuotas tik vienas atviros tuberkuliozės atvejis. Medicininiame pažymėjime (b. l. 33) nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo diagnozuota tuberkuliozė. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus dėl keliamos grėsmės jam užsikrėsti tuberkulioze.

Pareiškėjas skundėsi, kad Pravieniškių PN-AK buvo įsišaknijusi subkultūra, kuri buvo toleruojama administracijos, subkultūra pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ir kiti nuteistieji, priklausę nuskriaustųjų kastai, buvo žeminami, prieš juos naudojamas psichologinis smurtas; nuskriaustieji valgykloje turėjo laukti, kol pavalgys išrinktųjų kastos nuteistieji; nuskriaustiesiems indai ir lėkštės buvo atskiri, dažniausiai sulankstyti, jiems skirti stalai dažnai būdavo nešvarūs, maisto porcijos mažesnės; 10–11 būrių sanitariniame mazge jiems buvo leidžiama naudotis tik dviem tualetais, prausykloje – tik trimis praustuvėmis, dėl to prie tualetų ir praustuvių susidarydavo eilė; jiems buvo draudžiama naudotis virtuve, kuria galėjo naudotis tik išrinktieji; sporto aikštele galėjo naudotis tik išrinktieji; 10–11 būrių kiemelyje nuskriaustiesiems buvo mažai skirta vietos (b. l. 5–6).

BVK 6 straipsnis nustato, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 28–29) patvirtino, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs. Tad atsakovės atstovas patvirtino, kad pataisos namuose vadovaujamasi minėta BVK 6 straipsnio nuostata. Atsakovės atstovas 2019 m. vasario 22 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 129–130) ir Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus Resocializacijos skyriaus specialistas 2019 m. vasario 22 d. pažymoje (b. l. 134) taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis nustatytais teisės aktais, pataisos įstaigos administracija užtikrina nuteistiesiems sąlygas atlikti bausmę, ir jokiu būdu nepropaguoja, neproteguoja nuteistųjų subkultūros tradicijų. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu, kadangi byloje nėra duomenų (tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas), kad įstaigos, kuri veikia laikydamasi imperatyvių teisės aktų reikalavimų, pareigūnai netinkamai elgėsi su pareiškėju, ir nėra duomenų, kad pareigūnai toleravo, kaip teigė pareiškėjas, subkultūrą tarp nuteistųjų.

Atsakovės atstovas 2019 m. vasario 22 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 129–130) ir Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus Resocializacijos skyriaus specialistas 2019 m. vasario 22 d. pažymoje (b. l. 134) nurodė, kad nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl neva esančios kriminalinės subkultūros tarp nuteistųjų. Pareiškėjui nesiskundus Pravieniškių PN-AK administracijai dėl, jo teigimu, buvusios subkultūros tarp nuteistųjų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Pravieniškių PN-AK administracijai buvo žinoma apie tai, kad kiti nuteistieji netinkamai elgėsi su pareiškėju. Atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus dėl to, kad ji toleravo nuteistųjų subkultūrą ir nesiėmė priemonių užkirsti kelią netinkamam elgesiui su pareiškėju. Todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad prausykloje iš čiaupo bėgo tik šaltas vanduo ir vasarą, ir žiemą, o jam nustatytas kraujagyslių kalkėjimas, todėl dar sunkiau buvo pernešti šaltį, nuo šalto vandens tirpo rankos (b. l. 6); prausyklose nebuvo šilto vandens, todėl drabužius jis turėjo skalbti su šaltu vandeniu (b. l. 8), tad išplautų drabužių kokybė buvo prasta (b. l. 6).

Iš šių pareiškėjo teiginių darytina išvada, kad pareiškėjui karštas vanduo prausykloje buvo reikalingas praustis ir skalbti drabužius.

Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Tad ši teisės norma nenustato reikalavimo tiekti karštą vandenį ir į prausyklą. Nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad jam nustatytas kraujagyslių kalkėjimas, todėl nuo šalto vandens jam tirpo rankos (b. l. 6), bylos duomenys to nepatvirtina: medicininiame pažymėjime (b. l. 33) yra mediko išvada, jog išnagrinėjus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos ginčo laikotarpio duomenis, nenustatyta duomenų, kad pareiškėjui būtų pripažintas vidinis kraujagyslių kalkėjimas.

Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Higienos normos HN 134:2015 24 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje. Jos 40 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 27) ir Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus specialistas, atliekantis Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, 2019 m. sausio 7 d. pažymoje (b. l. 38) paaiškino, kad 3 sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (b. l. 27). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjas galėjo išsiskalbti drabužius su skalbimo mašina, t. y. ne tik skalbti juos prausykloje. Be to, pareiškėjas ir nesiskundė tuo, kad nebuvo skalbimo mašinos, ir jis negalėjo pasinaudoti skalbimo mašina. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, į paminėtus pareiškėjo medicininio pažymėjimo duomenis, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Pravieniškių PN-AK pareigūnai pažeidė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, neužtikrindami karšto vandens tiekimo į prausyklą. Todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 4 būrio 2 gyvenamoji patalpa buvo nešildoma, jis šildėsi patalpą šildėsi elektriniu radiatoriumi, tačiau šis šildymui netiko, nes džiovindavo orą (b. l. 5); gyvenamosiose patalpose buvo šalta (b. l. 8); prausykla buvo nešildoma, žiemą peršalimo ligos neišvengiamos (b. l. 6); dušuose, prausyklose buvo šalta (b. l. 8).

Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Jos 16 punktas, be to, nustato, kad prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (iki 2018 m. lapkričio 1 d. šiame punkte buvo nustatyta, kad prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis nustato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami Higienos normoje HN 134:2015 nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 27), 2019 m. vasario 22 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 129), Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus specialistas, atliekantis Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, 2019 m. sausio 7 d. pažymoje (b. l. 37) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. vasario 11 d. pažymoje (b. l. 133) nurodė, kad 3 sektoriuje šildymas yra centralizuotas, pataisos įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, kad buvo tiekiamas centralizuotas šildymas į 3 sektoriaus patalpas ir buvo užtikrinama tinkama temperatūra, todėl sprendžia, kad buvo užtikrinama tinkama gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų temperatūra. Be to, atsakovės atstovas minėtuose dokumentuose (b. l. 27, 129, 37, 133) nurodė, kad esant būtinumui, nuteistiesiems pagal jų prašymus išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai (b. l. 27). Pareiškėjas skunde neginčijo, kad jam buvo duodamas ir elektrinis šildytuvas (b. l. 5). Be to, nors pareiškėjas ir teigė, kad žiemą peršalimo ligos neišvengiamos dėl nešildomos prausyklos (b. l. 6), medicininiame pažymėjime (b. l. 33) nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo susirgęs peršalimo liga. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai pažeidė aptartų teisės normų reikalavimus. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Šie pareiškėjo skundo argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, langų kampuose, ant sienų ir lubų buvo nenuvalomas grybelis ir pelėsis (b. l. 8); prausykloje laikėsi drėgmė (b. l. 6); dušuose, prausyklose buvo drėgna, buvo grybelio ir pelėsio (b. l. 8).

Higienos normos HN 134:2015 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Jos 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo drėgna. Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) ginčo laikotarpiu 3 sektoriaus patalpose drėgmės matavimų neatliko (b. l. 28). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl drėgmės gyvenamosiose patalpose. Į bylą atsakovės atstovas nėra pateikęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų, tačiau teismas šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas galėjo atidaryti langą ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę patalpoje.

Žemesnės instancijos teismas

BVK 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigą administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 255 punktą, pataisos įstaigų nuteistieji privalo griežtai laikytis higienos taisyklių bei reikalavimų. Higienos normos HN 134:2015 35 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Jos 34 punktas nustato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka. Jos 37 punktas numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 yra patvirtintas Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas (b. l. 49–51), kurio 3 punktas nustato, kad patalpų valymo vykdymo tvarka privaloma visiems įstaigoje laikomiems nuteistiesiems. Jo 6 punktas numato, kad pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje gyvenamojoje patalpoje esantys nuteistieji. 9 punktas numato, kad Socialinės reabilitacijos sektorių būrių viršininkai paima iš sandėlio valymui skirtą inventorių, medžiagas ir išduoda jas nuteistiesiems. Pagal 10 punktą, pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo metu plaunamos, be kita ko, grindys, sienos, langai ir sanitariniai mazgai (b. l. 50). Iš atsakovės atstovo paaiškinimų atsiliepime (b. l. 25), rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 61–62) ir Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus specialisto, atliekančio Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, paaiškinimų 2018 m. lapkričio 21 d. pažymoje (b. l. 37), matyti, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamąsias patalpas, sanitarinius mazgus privalo valyti patys nuteistieji minėto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. T. apeliacinį skundą dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pelėsiu, pažymėjo, kad iš nurodyto teisinio reglamentavimo (t. y. Higienos normos HN 37:2009 48 punkto, kuriame įtvirtinta, jog visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs; patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių, Areštinių veiklos taisyklių 9.2 punkto, kuriame įtvirtinta, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose) matyti, kad už gyvenamųjų patalpų ir bendro naudojimo vietų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, tame tarpe ginčo laikotarpiu ir pareiškėjas (žr. Lietuvos vyriausiojo teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-662/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo išduotos priemonės patalpų švarai ir tvarkai palaikyti, tokių duomenų byloje nėra, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus dėl drėgmės, grybelio ir pelėsio.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušuose, prausyklose buvo labai slidžios grindys (b. l. 8).

Higienos normos HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 26), 2019 m. vasario 22 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 130), Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus specialistas, atliekantis Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, 2019 m. sausio 7 d. pažymoje (b. l. 37) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. vasario 11 d. pažymoje (b. l. 133) patvirtino, kad įstaiga užtikrina tinkamą patalpų būklę, bei nurodė, kad gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Kadangi atsakovės atstovas ir Pravieniškių PN-AK darbuotojai patvirtino, kad buvo užtikrinama tinkama patalpų būklė, o pareiškėjas nors ir teigė skunde, kad buvo slidžios grindys, tačiau nenurodė, kuo jam sukėlė nepatogumus jo nurodyta grindų būklė, taip pat neteigė, kad jis buvo paslydęs, nukritęs ar susižeidęs dėl tos priežasties, kad buvo slidžios grindys, kaip tai jį paveikė, ir tokių duomenų nepateikė, o kitoje bylos medžiagoje (medicininiame pažymėjime (b. l. 33) ir kitoje bylos medžiagoje) tokių duomenų taip pat nėra, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo padarytas pareiškėjo teisių pažeidimas analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas buvo labai blogas, lempos mirguliavo, dėl to jis negalėjo normaliai skaityti ir rašyti, skaudėjo galvą ir akis, pablogėjo regėjimas (jis nešioja akinius +3,0 stiprumo); naktinio apšvietimo išvis nebuvo; ant langų buvo grotos, tai dar labiau sumažindavo natūralios šviesos patekimą į patalpą (b. l. 8); dušuose, prausyklose buvo blogas apšvietimas (b. l. 8).

Higienos normos HN 134:2015) 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Ši higienos norma reikalavimų atskirai dieninei ir naktinei apšvietai. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.6 papunktis numato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 26) ir Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus specialistas, atliekantis Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, 2019 m. sausio 7 d. pažymoje (b. l. 37) patvirtino, kad įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą pagal Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, nurodė, kad gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis, nurodė, kad patalpose buvo įrengtas dieninis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio apšvietimo normas. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad patalpose buvo įrengtas dieninis dirbtinis apšvietimas ir jis atitiko nurodytų teisės normų reikalavimus. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jam pablogėjo regėjimas, ir jis nešioja akinius, tačiau medicininiame pažymėjime (b. l. 33) nėra duomenų, kad pareiškėjui regėjimas pablogėjo dėl netinkamo apšvietimo, kaip jis teigė, o dėl akinių yra tik duomenys, kad akiniai pareiškėjui išduoti 2013 m. rugpjūčio 29 d. (b. l. 33), t. y. dar iki ginčo laikotarpio pradžios.

Žemesnės instancijos teismas

Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimų natūraliam apšvietimui. Vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunkčiu, paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Tad pagal šias teisės normas, ant langų iš vidaus gali būti uždėtos grotos. Pareiškėjas nesiskundė tuo, kad langai buvo nepakankamo dydžio, todėl teismas sprendžia, kad langai užtikrino natūralaus apšvietimo normą (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunktis).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo apšvietimo ir regėjimo pablogėjimo dėl netinkamo apšvietimo tiek, kiek susiję su dirbtiniu dieniniu apšvietimu ir natūraliu apšvietimu, yra nepagrįsti, todėl juos atmeta.

Atsakovės atstovas nenurodė, kad buvo įrengtas naktinis apšvietimas (teigė, kad buvo dieninis), todėl konstatuotini neteisėti atsakovės atstovo veiksmai ginčo laikotarpiu dėl naktinio apšvietimo neįrengimo. Tačiau teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl šios aplinkybės, kad nebuvo naktinio apšvietimo, būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, kad nebuvo naktinio apšvietimo, tačiau niekaip nepaaiškino, kaip tai sudarė pagrindą neturtinės žalos atsiradimui. Todėl nėra pagrindo konstatuoti civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 straipsnis) visumą dėl naktinio apšvietimo nebuvimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pastatų konstrukcijoje buvo asbesto, pastatų stogai buvo dengti šiferiu (b. l. 8); atsikirtime teigė, kad nuo 2016 m. balandžio mėn. buvo vykdomi pastatų renovacijos darbai, o pastatai buvo dengti asbestiniu šiferiu, jis gyveno šalia renovuojamų pastatų, nuolat pro juos vaikščiojo, todėl ardant pastatų stogus sena asbesto danga lūžinėjo, trupėjo, dėl to atsirado asbesto dulkių pavojus (b. l. 136).

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 papunktį, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 28), 2019 m. kovo 27 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 147) ir Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus specialistas, atliekantis Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, 2019 m. sausio 7 d. pažymoje (b. l. 38) teigė, kad gyvenamųjų pastatų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, nuo 2016 m. balandžio mėn. 3 sektoriuje buvo vykdomi pastatų renovacijos darbai. Tad atsakovės neneigė šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Tačiau atsakovės atstovas ir Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas atliekantis specialistas minėtuose dokumentuose nurodė, kad įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių (taip pat nurodė, kad šiuo metu pastatai yra padengti bitumine stogo danga). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo abejoti šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu, kad pataisos įstaigoje nebuvo vykdomi tokie darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (2018 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018, 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Todėl teismas sprendžia, kad pastato stogo danga, turinti asbesto, nebuvo laužoma, ir asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskyrė ir nekėlė pavojaus sveikatai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Be to, medicininiame pažymėjime (b. l. 33) nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo lemti asbesto dulkių sukeltos ligos, ir kad jam buvo diagnozuotos tokios ligos. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos tuo, kad pastato stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose sienų ir lubų byrėjo tinkas, jo rasdavo lovoje, ant stalo, drabužiuose, maiste (b. l. 8); prausykloje nuo lubų krito tinkas (b. l. 6); pastatuose buvo daug statybos reikalavimų pažeidimų, išorinės sienos sutrūkinėję, langų ir išorinių durų sąramos nusėdusios, vietomis iš po stogo krito plytos, tai kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei, visi pastatai ir stogai buvo avarinės būklės (b. l. 8–9).

Higienos normos HN 134:2015 3 punktas nustato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Jos 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Pareiškėjas nenurodė, kurios patalpos buvo tokios būklės, kaip jis teigė. Pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė, kokiose konkrečiai patalpose buvo jo nurodyti trūkumai, nenurodė ir nepateikė duomenų, kad buvo kilusi grėsmė jo saugumui, ir kaip tai jį paveikė, tik abstrakčiai teigė, kad pastatų būklė kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 26), 2019 m. vasario 22 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 130), Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus specialistas, atliekantis Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, 2019 m. sausio 7 d. pažymoje (b. l. 37–38) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. vasario 11 d. pažymoje (b. l. 133), 2019 m. kovo 27 d. pažymoje (b. l. 149) nurodė, kad pataisos namuose avarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra, įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, įstaiga užtikrina tinkamą patalpų būklę. Todėl teismas sprendžia, kad remonto darbai pataisos įstaigoje buvo atliekami, atsižvelgiant į turimus išteklius. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Laisvalaikio centro patalpos, į kurias jis buvo perkeltas 2016 m. gegužės mėn. dėl pastatų rekonstrukcijos ir laikomas iki 2018 m. rugsėjo 19 d., buvo nepritaikytos žmonių gyvenimui (b. l. 5).

Higienos normos HN 134:2015 11.1 papunktyje gyvenamoji patalpa apibrėžiama kaip patalpa laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims gyventi, o 13 punkte yra nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Atsakovės atstovas 2019 m. vasario 22 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 129) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. vasario 11 d. pažymoje (b. l. 133) paaiškino, kad 3 ir 4 būriai tuo metu buvo įkurti Laisvalaikio centro patalpose. Bylos duomenimis, pareiškėjas 3 ir 4 būriuose buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. (b. l. 23–24), o nuteistųjų perkėlimas į rekonstruotas patalpas buvo baigtas 2018 m. rugsėjo 19 d. (b. l. 149). Tad iš aptartų bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas Laisvalaikio centro patalpose buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. Pareiškėjas nepaaiškino, kuo jam sukėlė nepatogumus tai, kad jis tam tikrą laikotarpį buvo apgyvendintas Laisvalaikio centrui skirtose patalpose, kas buvo netinkama, ir kuo konkrečiai šios patalpos buvo nepritaikytos žmonių gyvenimui. Tuo tarpu atsakovės atstovas minėtame rašte (b. l. 129) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė minėtoje pažymoje (b. l. 133) patvirtino, kad Laisvalaikio centro patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo remontuotos ir buvo sudarytos sąlygos gyventi nuteistiesiems, kol 3 sektoriuje vyko pastatų rekonstrukcijos darbai. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu. Todėl, atsižvelgdamas ir į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečiai, kuo buvo nepritaikytos žmonių gyvenimui šios patalpos, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl pareiškėjo nurodytų konkrečių 3 ir 4 būrių trūkumų šiame teismo sprendime buvo pasisakyta.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo padaryti Europos Tarybos Ministrių Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ pažeidimai, ir pateikė minėtų taisyklių 18.1, 18.2, 18.4, 18.8 papunkčių, reglamentuojančių skirstymą ir apgyvendinimą, 19.3, 19.4, 19.6 papunkčių, reglamentuojančių higieną, 72.1 papunkčio, 75 punkto, reglamentuojančių kalėjimo vadovo ir darbuotojų elgesį, nuostatas (b. l. 8).

Pareiškėjas tik išvardino minėtas Europos kalėjimų taisyklių nuostatas, tačiau niekaip nesusiejo šių teisės normų reikalavimų pažeidimų su savimi, savo paties padėtimi pataisos įstaigoje, nesuformulavo teiginio, kaip jo nurodomi pažeidimai pažeidė jo paties teises, ir kaip tai sudarė pagrindą neturtinės žalos atsiradimui. Todėl teismas nevertina šių pareiškėjo teiginių dėl teisės aktų pažeidimų, kaip sudarančių pagrindą konstatuoti civilinės atsakomybės sudėtį.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Mushegh Saghatelyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).

Byloje buvo konstatuoti neteisėti atsakovės atstovo veiksmai dėl naktinio apšvietimo neįrengimo ginčo laikotarpiu, tačiau, kaip jau rašyta, nenustatytas pagrindas konstatuoti civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 straipsnis) visumą, todėl valstybei šiuo aspektu (dėl naktinio apšvietimo nebuvimo) nekyla prievolė atlyginti žalą.

Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. kovo 1 d., t. y. 80 dienų buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą – pareiškėjui teko 2,92 kv. m gyvenamojo ploto (trūko 0,18 kv. m ploto); nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. sausio 1 d., ir nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. nebuvo aprūpintas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu prausykloje ir tualete; nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore, ir šiais aspektais buvo nustatyta valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos neteisėti veiksmai (neveikimas) (CK 6.246 straipsnis). Nustatęs neteisėtą neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatuoja esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį (CK 6.247 ir 6.249 straipsniai). Nustačius šiais aspektais (dėl gyvenamojo ploto trūkumo, sanitarinių įrenginių trūkumo ir teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimo) civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 straipsnis) visumą, valstybei kyla prievolė atlyginti žalą.

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad byloje nustatytas nežymus gyvenamojo ploto trūkumas (trūko 0,18 kv. m ploto), šis ploto trūkumas, teismo vertinimu, truko neilgai – 80 dienų, be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3175-415/2018), atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, todėl ploto trūkumą iš dalies kompensavo galimybė laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje (b. l. 24–25).

Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus 7 metams ir 8 mėnesiams nuo jo nurodomų pažeidimų pradžios (b. l. 2, 14). Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1343/2012).

Byloje nenustatyta, kad nustatyti pažeidimai padarė poveikį pareiškėjo sveikatai. Pravieniškių PN-AK medicininiame pažymėjime (b. l. 33) tokių duomenų nėra. Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 34) yra nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl psichologinio sukrėtimo, emocinės depresijos, dirglumo, fobijos aplinkai ir kitų nusiskundimų, kurių atsiradimą galėjo lemti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 34). Pareiškėjo pateiktas dokumentas – Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizė (b. l. 137) yra parengtas 2014 metais, t. y. dar iki ginčo laikotarpio, todėl jame esančių duomenų teismas nevertina.

Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, bei atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3311-624/2019, 2019 m. vasario 13 d. administracinėje byloje Nr. A-3336-968/2019, 2019 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-941-261/2019), Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 320 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. P., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, kodas 302560890, 320 Eur (tris šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Dalia Pranckienė