Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. birželio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto paslaugos“, tretiesiems asmenims L. V., S. V., dėl sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. vasario 1 d. ieškovas A. P. ir atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto paslaugos“, atstovaujama E. K., sudarė dvi tarpininkavimo sutartis Nr. NTP-210201E ir Nr. NTP-210201E1, kuriomis UAB „Nekilnojamojo turto paslaugos“ įsipareigojo aktyviais veiksmais ieškoti pirkėjų, organizuoti turto parodymą ir pristatymą potencialiems pirkėjams, konsultuoti ieškovą ir potencialius pirkėjus dėl turto pardavimo, savo lėšomis ir nuožiūra vykdyti maksimaliai efektyvią turto pardavimo reklaminę kompaniją bei atlikti kitus tarpininkavimo veiksmus siekiant parduoti ieškovo nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), ir sodo sklypą su namu, esantį (duomenys neskelbtini), o ieškovas atsakovei įsipareigojo sumokėti po 1200 Eur pagal kiekvieną sutartį. Sutartys sudarytos 12 mėnesių terminui, jų galiojimo laikas nurodytas 2022 m. vasario 2 d. Teismui ieškovas pateikė jo žinioje buvusių sutarčių originalus; nors teismui pateiktos sutartys ieškovo nepasirašytos, bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčo, kad ieškovas sutartis su atsakove sudarė.

16. 2021 m. liepos 8 d. raštais ieškovas informavo atsakovę, kad sudarytas sutartis jis pripažįsta niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento, kadangi sutarčių sąlygos yra nesąžiningos ir pažeidžia jo, kaip vartotojo, interesus. Raštuose pažymėjo, kad nesąžiningomis laikytinos sąlygos, kuriomis: klientas įpareigojamas vykdyti visus įpareigojimus verslininkui net ir tuo atveju, kai šis nevykdo savųjų arba juos vykdo nevisiškai, nustatomas teritorinis teismingumas pagal verslininko buveinės vietą. Nurodė, kad šios sąlygos su juo nebuvo individualiai aptartos ir pažeidžia interesų pusiausvyrą jo nenaudai.

17. 2021 m. rugsėjo mėnesį L. V. (trečiasis asmuo), radusi skelbimą apie parduodamą žemės sklypą su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), susisiekė skelbime nurodytu telefono numeriu su atsakovės atstove E. K., kuri suorganizavo nekilnojamojo turto apžiūrą. 2021 m. rugsėjo 30 d. A. P. ir L. V. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuria įsipareigojo pagrindinę sutartį sudaryti iki 2021 m. gruodžio 30 d. 2021 m. gruodžio 16 d. A. P. ir S. V. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią L. V. ir S. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo žemės sklypą su statiniais.

Dėl sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento

18. Ieškovas ginčo sutartis pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento CK 6.225 straipsnio pagrindu, nes jas sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Ieškovas tai motyvavo tuo, kad sutarčių sąlygos Nr. 5.2 ir Nr. 6.3 yra nesąžiningos bei tuo, kad sutarčių sudarymo momentu jis buvo prastos emocinės būklės dėl žmonos ir motinos mirties, bei jo paties sveikatos būklė buvo prasta.

19. Pagal CK 6.225 straipsnio 1 dalį sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. CK 6.225 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartis yra santykinai negaliojanti (nuginčijama sutartis), jeigu ją sudarant viena šalis veikė sąžiningai ir pripažinti sutartį negaliojančia būtina tik dėl to, kad būtų apginti sąžiningos šalies privatūs interesai.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.225 straipsnio normos neįtvirtina konkrečių absoliučiai ar santykinai negaliojančios sutarties negaliojimo ar nuginčijimo pagrindų, todėl jos nėra ir negali būti savarankiškas sutarties negaliojimo ar nuginčijimo pagrindas, o konkrečius sutarties negaliojimo dėl valios ar išorinės valios išraiškos formos trūkumų pagrindus nustato kitos CK normos, įtvirtinančios konkrečius sutarties negaliojimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-381-695/2018, 51 punktą ir jame nurodytą praktiką).

21. Patikslintu ieškiniu ieškovas nesuformulavo savarankiško sandorio negaliojimo ar nuginčijimo pagrindo. Vien tai, kad ieškovo nuomone, tam tikros ginčo sutarčių sąlygos, yra nesąžiningos, nedaro šių sandorių niekinių ir negaliojančių ab initio. Iš ieškinio turinio galima manyti, kad vienas iš pagrindų, kuriais ieškovas ginčijo sandorius, numatytas CK 1.89 straipsnyje, t.y. kaip savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu.

22. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti teisėtumą civiliniuose santykiuose, nepaneigiant civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių tęstinumo reikšmės. Todėl tam, kad sandoris nebūtų nuginčytas abejotinais pagrindais, kiekvienu sandorio ginčijimo atveju teismas turi analizuoti tiek ginčijamo sandorio turinį, tiek ir jo sudarymo aplinkybes, turėjusias reikšmės sandorio šalių apsisprendimui dėl sandorio sudarymo. Ypač sandorio sudarymo aplinkybės aktualios, kai ginčijami sandoriai, turintys valios trūkumų. Prie tokių sandorių su valios trūkumais priskiriami ir CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai, t. y. savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti, nors ir veiksnaus, fizinio asmens sudaryti sandoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016).

23. Ieškovo teigimu, jis tuo metu buvo prastos sveikatos bei jo emocinė būklė buvo sudėtinga, nes buvo ką tik palaidojęs žmoną ir motiną, buvo psichologiškai sugniuždytas. Tam pagrįsti ieškovas byloje teikė duomenis, kad jo žmona mirė 2020 m. lapkričio 21 d., kad jis pats gydėsi ligoninėje laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 11 d. iki 2021 m. birželio 18 d., nuo 2022 m. sausio 19 d. iki 2022 m. sausio 28 d., tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie duomenis nepatvirtina, jog ieškovas sutarčių sudarymo metu buvo tokios būklės, kad negalėjo suvokti sutarčių esmės. Netgi priešingai, ieškovas apeliaciniame skunde nurodė turėjęs tikslą parduoti nekilnojamąjį turtą, o po sutarčių pasirašymo jas detaliau perskaitęs kitą dieną sąmoningai pasirinko nieko nedaryti ir palaukti porą mėnesių tikėdamasis, kad atsakovei pavyks surasti pirkėjų. Tai patvirtina, kad ieškovas suvokė pasirašantis tarpininkavimo paslaugų sutartį, suprato, kad atsakovė už atitinkamą mokestį ieškos pirkėjų jo nekilnojamam turtui ir turėjo lūkestį, kad atsakovės teikiamos tarpininkavimo paslaugos sutarties galiojimo metu bus rezultatyvios. Todėl nėra pagrindo ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.89 straipsnio pagrindu.

Dėl sutarčių sąlygų nesąžiningumo

25. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių sudarytos atlygintinų (tarpininkavimo parduodant nekilnojamąjį turtą) paslaugų teikimo sutartys laikytinos vartojimo sutartimis. Nors byloje nėra nustatyta sandorių negaliojimo pagrindų ir dėl to ieškinio reikalavimas netenkintinas, tačiau ieškovas tiek ieškiniu, tiek apeliaciniu skundu kelia klausimą ir dėl šių sutarčių atitinkamų sąlygų sąžiningumo, todėl toliau pasisakytina dėl ginčo sutarčių 6.3 punkto ir 7.2 punkto atitikties sąžiningumo reikalavimams.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.228⁴ straipsnis, įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. N. prieš O. T. E. AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS B. S. Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.

27. Išskirtini du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektai: procedūrinis (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinis (sutarties turinio kontrolė). Nesąžiningų sutarčių sąlygų sąvoka pateikta Direktyvos 2 straipsnio a punkte, tačiau jame apsiribojama tik nuoroda į 3 straipsnį, o pati nesąžiningų sąlygų kontrolė apima ir 5 straipsnyje įtvirtintą skaidrumo principą. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.

28. Direktyvos nuostatas įgyvendina CK 6.228⁴ straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas; šiame straipsnyje vartojimo sutartimi laikoma bet kuri verslininko ir vartotojo sudaryta sutartis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remiantis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė visų pirma taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos.

29. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar dėl sutarties sąlygų buvo atskirai derėtasi. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarpininkavimo sutarčių sąlygas vienašališkai parengė atsakovė. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, minėta aplinkybė reiškia, kad dėl sutarties sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu verslininkas neįrodo priešingai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas išties išsamiai neanalizavo, ar dėl sutarties sąlygų buvo atskirai derėtasi, tačiau konstatavo, kad savo iniciatyva atlieka vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę.

30. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar vartojimo sutarties sąlygos buvo individualiai aptartos, turi būti nustatyta, ar vartotojas galėjo daryti įtaką tokių sąlygų turiniui (Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 2 dalis ir ją įgyvendinančio CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis). Bendrųjų principų sistemos projekto (angl. Draft C. F. of Reference, DCFR) II.-1:110 straipsnyje, reglamentuojančiame individualiai neaptartas sąlygas, įtvirtinta, kad vienos šalies pateikta sąlyga nėra individualiai aptarta, jei kita šalis negalėjo turėti įtakos jos turiniui, visų pirma dėl to, kad ji buvo parengta iš anksto, nesvarbu, ar ji yra standartinių sąlygų dalis. Minėto straipsnio komentare nurodoma, kad sutarties šalis gali daryti įtaką sutarties sąlygai, jei tarp šalių vyksta derybos, kurios suteikia realią galimybę pakeisti sutarties sąlygą. Taigi esminis kriterijus yra tas, ar įvyko tikros ir reikšmingos derybos. Tokios derybos reikalauja ne paprasto pokalbio apie sutarties sąlygą, bet turi suteikti realią galimybę jai daryti įtaką.

31. Vadinasi, tam, kad vartojimo sutarties sąlygos būtų laikomos individualiai aptartomis ir joms nebūtų taikoma sąžiningumo kontrolė, turi būti įvykdyti du reikalavimai: 1) verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas turėjo galimybę derėtis (derybos faktiškai vyko); 2) verslininkas turi įrodyti, kad derybų metu jis suteikė vartotojui realias ir protingas galimybes keisti sutarties turinį.

32. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutartys buvo pasirašytos betarpiškai bendraujant ieškovo gyvenamojoje vietoje, atsakovės atstovė E. K. taip pat paaiškino, kad ieškovui papasakojo apie sutarties mokestį ir kitas sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tarpininkavimo sutarčių sąlygų aptarimas ieškovo gyvenamojoje vietoje nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog atsakovė įrodė, kad tarpininkavimo sutarties sąlygos buvo individualiai aptartos. Nors atsakovės atstovė E. K. ir nurodė paaiškinusi esmines sutarties sąlygas, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovui buvo suteikta laiko susipažinti detaliau su sąlygomis, būtų siūlyta ieškovui pasvarstyti dėl sutarties turinio keitimo, sutartys pasirašytos tą pačią dieną, tad darytina išvada, kad dėl ieškovo nurodytų sąlygų derėtis ieškovas neturėjo galimybės.

33. Ginčo sutarčių 7.2 punktas numato, kad visi ginčai sprendžiami derybų būdu, o šalims nepavykus susitarti taikiai, ginčas perduodamas spręsti teismui pagal tarpininko (šiuo atveju - atsakovės) buveinės vietą. Ieškovo teigimu, taip buvo suvaržyta jo teisė reikšti ieškinį pagal savo gyvenamąją vietą. Atsakovės teigimu, CPK 30 straipsnis numato ieškovo teisę pasirinkti teismingumą teikiant ieškinį dėl vartojimo sutarčių, tad sutarties 7.2 punktas nelaikytinas nesąžiningu. Pirmosios instancijos teismas šios sutarčių sąlygos sąžiningumo aspektu nevertino.

34. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, jog CPK 29 straipsnyje nustatyta, kad ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą arba, jei atsakovas yra juridinis asmuo, - pagal jo buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre. T. C. proceso kodekso 30 straipsnio 11 dalis numato, jog ieškinys dėl vartojimo sutarčių gali būti pareiškiamas pagal vartotojo gyvenamąją vietą. Tai reiškia, kad vartotojas yra silpnesnė sutarties šalis, įstatymuose yra nustatyta stipresnė vartotojo interesų apsauga, todėl jis turi teisę pareikšti ieškinį pagal savo gyvenamąją vietą, o jeigu ieškovas yra juridinis asmuo, jis ieškinį privalo pareikšti pagal bendrąją taisyklę, t. y. atsakovo gyvenamąją vietą. Minėtos bendrosios taisyklės išimtį nustato Civilinio proceso kodekso 32 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, kad šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį tos bylos teismingumą. Taigi, sutarties šalims yra leidžiama susitarti dėl ginčų sprendimo konkrečiame teisme. Tačiau jeigu sutarties sąlyga, keičianti teritorinį bylos teismingumą, įtvirtinama vartojimo sutartyje, parengtoje pagal standartines sąlygas, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse, tokia sutarties sąlyga negali būti laikoma nustatyta bendru šalių susitarimu. Taigi, vartojimo sutartyse teismingumas turi būti nustatomas pagal bendrąsias teismingumo taisykles, t. y. juridinis asmuo ieškinį turi pareikšti pagal atsakovo (vartotojo) gyvenamąją vietą, o vartotojas, kaip silpnesnė sutarties šalis, pasinaudodamas Civilinio proceso kodekso 30 straipsnio 11 dalyje numatyta teise, ieškinį gali pareikšti pagal savo gyvenamąją vietą.

35. Vadovaujantis Sutarties 7.2 punkto sąlyga, tarp Sutarties šalių kilusių ginčų nepavykus išspręsti derybų keliu, ginčai bus nagrinėjami teisme pagal atsakovės buvimo vietą. Atsižvelgiant į tai, pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju sudaroma Sutartis, kuria atsakovei pavedama vykdyti pirkėjo paiešką vartotojui priklausančio nekilnojamojo turto pardavimui, tokiu būdu Sutarties 7.2 punkto sąlyga nustatanti teritorinį teismingumą apsunkina vartotojo, kaip silpnesnės sutarties šalies, padėtį taip, jog būdamas ieškovu, negalėtų pasinaudoti Civilinio proceso kodekso 30 straipsnio 11 dalyje vartotojui suteikta teise ieškinį pareikšti pagal savo gyvenamąją vietą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Sutarties 7.2 punkto sąlyga riboja vartotojo galimybę įgyvendinti savo pažeistų teisių gynybą, tuo pažeisdama šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai.

36. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nesąžiningomis pripažįstamos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Šios normos 18 punkte preziumuojama, kad nesąžininga ta sutarties sąlyga, kuria panaikinama arba suvaržoma vartotojo teisė pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (nustatomas išimtinis teritorinis teismingumas spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teismui, reikalaujama perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apribojamas įrodymų panaudojimas, įrodinėjimo pareiga perkeliama vartotojui ir pan.).

37. Šiuo atveju ginčo sutarčių sąlygose numatytas teritorinis teismingumas, t. y., jog ginčai turi būti sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka teisme, pagal tarpininko buveinės registracijos vietą, kuri priskirtina Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų veiklos teritorijai. Ieškovo, kaip vartotojo gyvenamosios vietos adresas yra Biržuose, kuris priklauso Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų kompetencijos teritorijai. Kai dėl sutartinio teismingumo susitaria verslininkas ir vartotojas, nustatydami, kad iš vartojimo sutarties kylantys ginčai bus nagrinėjami verslininko buveinės vietoje ar mieste, kuriame yra jo buveinė, tokiu atveju vartotojas iš esmės atsisako jam įstatymo nustatyto palankesnio reguliavimo, o susitarimas pranašumą suteikia verslininkui.

38. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tokios teritorinio teismingumo sąlygos, numatytos sutartyje, laikytinos nesąžiningomis CK 6.228⁴ straipsnio 1, 2, 3, 4 dalyse įtvirtintų nuostatų kontekste, nes apsunkina vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies galimybes ginti savo pažeistus interesus. Byloje nėra duomenų, jog sutartyje nustatyto išimtinio teritorinio teismingumo sąlyga yra palankesnė vartotojui ar, jog tokia sąlyga buvo aptarta individualiai.

39. Vis dėl to nors ieškiniu ieškovas pagrįstai kvestionuoja šios sąlygos sąžiningumą, tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovas savo veiksmai nėra nuoseklus: neskųsdamas 2021 m. spalio 13 d. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų nutarties civilinėje byloje Nr. 2-8785-1086/2021, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą tam teismui, ir inicijuodamas bylą pagal atsakovės buveinės vietą, ieškovas sutiko su sutartyse numatyta teismingumo sąlyga.

40. Ieškovas taip pat nurodo, jog nesąžininga pripažintina ir sutarčių 6.3 punkte numatyta sąlyga, kad sutarties nutraukimas ar sutarties pasibaigimas neatleidžia kliento (šiuo atveju - ieškovo) nuo pareigos sumokėti sutarčių 5.1 punkte nurodytą mokestį už paslaugas, jei sutarties galiojimo metu ar 12 mėnesių po sutarties nutraukimo/pasibaigimo atsiranda bent viena iš sutartyje nurodytų mokesčio apmokėjimo sąlygų.

41. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sutarčių sąlyga, įpareigojanti ieškovą sumokėti sulygto dydžio mokestį atsakovei už suteiktas tarpininkavimo paslaugas ir turto pardavimo per 12 mėnesių nuo sutarties pabaigos atveju, atitinka sąžiningumo ir protingumo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada sutinka.

42. Kaip jau minėta, sutarčių 6.3 punkte numatytas mokesčio sumokėjimas siejamas su bent viena iš sutartyse nurodytų mokesčio apmokėjimo sąlygų. Šios sąlygos nustatytos sutarčių 5.2 punkte: 1) klientas savarankiškai sutarties galiojimo metu sudaro preliminarią arba pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį su tarpininko tiesiogiai surastu pirkėju, arba kitu pirkėju, arba kitu būdu savarankiškai perleidžia turtą; 2) klientas per 12 mėnesių nuo sutarties pasibaigimo sudaro preliminarią arba pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį su pirkėju, kuris apie parduodamą turtą sužinojo iš tarpininko reklamos arba informacija apie parduodamą turtą jam tapo žinoma kitaip ir jis betarpiškai kreipėsi į klientą tiesiogiai; 3) klientas atsisako arba ilgiau nei 3 kalendorines dienas vengia sudaryti su tarpininko surastu pirkėju preliminarią arba pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį arba po informacijos apie potencialų pirkėją pateikimo dienos perleidžia turtą šiam pirkėjui ar kitam asmeniui; 4) jei sutarties galiojimo metu atsirado turto suvaržymai, trečiųjų asmenų pretenzijos į turtą ar vykstantys ar gresiantys teisminiai procesai dėl turto, kai dėl šių priežasčių bent vienas potencialus pirkėjas atsisakė sudaryti preliminariąją ar pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat tais atvejais, kai dėl minėtų priežasčių preliminarioji sutartis potencialaus pirkėjo buvo pagrįstai nutraukta; 5) klientui atsisakius leisti tarpininko pasirinktomis priemonėmis reklamuoti turtą, nesudarant sąlygų potencialiems pirkėjams apžiūrėti turtą ar kitaip pažeidžiant sutartį, kai klientas nepašalina pažeidimų per protingą terminą po raštiško įspėjimo gavimo dienos.

43. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis nustato, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui.

44. Vertinant sutarčių sąlygas pagal bendrąjį nesąžiningumo kriterijų, visų pirma turi būti nustatyta, ar sutarties sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, palyginant sutartyje nustatytas sąlygas su įstatymo nustatytomis sutarčių sąlygomis. Jeigu sutartyje nustatytomis sąlygomis iš esmės nukrypstama nuo įstatymo nustatytų sutarčių sąlygų, atsiranda pagrindas konstatuoti esminį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimą vartotojo nenaudai. Tai konstatavus, būtina patikrinti, ar verslininkas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi. Jeigu nėra pagrindo daryti išvados, kad vartotojas būtų su tokia sąlyga sutikęs, konstatuojamas sąlygos nesąžiningumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 33 punktą).

45. Iš ginčo sutarčių turinio matyti, kad sutartimis atsakovei nėra numatyta jokia atsakomybė už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą, t.y. atsakovei per sutarties galiojimo laikotarpį nesuradus pirkėjo, ji sutartimis nėra įpareigota atlyginti ieškovui nuostolių dėl sutartinio rezultato nebuvimo. Tuo tarpu sutarčių 5.2.1 punkte ieškovui numatyta pareiga mokėti 1200 Eur mokestį sutarčių galiojimo metu net ir tuo atveju, jei turtą ieškovas perleistų bet kokiu kitu būdu (pvz. dovanojimas). Ši sąlyga, kaip prielaida mokėti mokestį, įtraukta ir į sutarčių 6.3 punktą, kuris numato ieškovui (vartotojui) pareigą mokėti 1200 Eur mokestį įvykus bent vienai iš 5.2 punkte esančių sąlygų ir 12 mėnesių po sutarties pasibaigimo ar nutraukimo. Vis dėl to, sutarčių 5.2.1 punkte numatyta sąlyga mokėti mokestį net ir tuo atveju, jei preliminari ar pagrindinė Turto pirkimo – pardavimo sutartis būtų pasirašyta su kitu, nei tarpininko tiesiogiai surastu pirkėju (pvz. pirkėją surastų pats ieškovas) ar turtą jis perleistų kitu būdu ir sutarčių 5.2.4 numatyta sąlyga dėl sutarties galiojimo metu atsiradusių turto suvaržymų taikoma tik sutarčių galiojimo periodu, tad vertintina, kad 6.3 punkte numatyta kliento pareiga mokėti mokestį sutarties nutraukimo ar pasibaigimo atveju atsiranda tik esant sutarčių 5.2.2. 5.2.3, 5.2.5 ir 5.2.6 punktuose numatytos sąlygos, todėl nėra pagrindo sutarčių 6.3 sąlygos pripažinti nesąžininga.

46. CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.226 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties, išskyrus atvejus, kuriais šalys be tos sąlygos nebūtų sudariusios sutarties.

47. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad ieškovas iš esmės siekė sukurti sutartinius santykius su atsakove, siekė parduoti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, tad nėra pagrindo teigti, kad sutartys būtų buvusios nesudarytos ir neįtraukiant pirmiau nesąžininga pripažintos 7.2 punkto sąlygos. Ištyręs bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismas ex officio taip pat nenustatė teisinių pagrindų, dėl kurių kitos tarpininkavimo sutarties dalys galėtų būti pripažintos negaliojančiomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijamos tarpininkavimo sutartys, išskyrus jos 7.2 punktą, buvo galiojančios ir sukūrė šalims atitinkamas teises bei pareigas.

48. Tad ir šiuo atveju, pripažinus sutarčių 7.2 punkte numatytą sąlygą nesąžininga, tai nėra pagrindu ginčo sutarčių pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, todėl teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį, kuriuo buvo reiškiamas būtent toks reikalavimas.

Dėl bylos baigties

49. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl apeliacinės instancijos bylinėjimosi išlaidų

50. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovo apeliacinis skundas atmestas, todėl iš jo priteistinos atsakovės patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

51. Atsakovė iki bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje dienos pateikė rašytinius duomenis apie patirtas 1200 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų (Rekomendacijų 8.11 punktas), yra pagrįstos pateiktais įrodymais, todėl atmetus apeliacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo atsakovės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto paslaugos“, juridinio asmens kodas 304751392, 1200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.