- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-01
- Bylos Nr.
- 2S-499-390/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- AB „Swedbank“, L. B., V. B.
- Ieškovas
- D. V.
- Trečiasis asmuo
- A. V., J. K., K. S., A. N., R. D., A. D.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės AB „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1449-920/2016 pagal ieškovės D. V. patikslintą ieškinį atsakovams L. B., V. B., AB „Swedbank“, tretiesiems asmenims A. V., J. K., J. K., K. S., A. N., R. D., A. D., dėl kredito sutarties pripažinimo apsimestine ir kredito gavėjo teisių ir pareigų pagal šią sutartį perkėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė 2015-11-16 patikslintu ieškiniu prašė pripažinti 2008-07-17 kredito sutartį Nr. 08-077627-FA (su jos visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) apsimestine nuo jos sudarymo momento ir perkelti visas kredito gavėjo teises ir pareigas pagal 2008-07-17 kredito sutartį Nr. 08-077627-FA (su jos visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) atsakovams L. B. ir V. B., priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti išieškojimo procesą ir uždrausti bet kokius vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0070/12/01142 iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino – ieškovės ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė vykdymo veiksmus antstolio R. S. vykdomojoje byloje Nr. 0070/12/01142, iki įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-27075-920/2015. Teismas nurodė, kad ieškovė reiškia reikalavimą dėl 2008-07-17 kredito sutarties Nr. 08-077627-FA (su jos visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) pripažinimo apsimestine nuo jos sudarymo momento ir visų kredito gavėjo teisių ir pareigų pagal 2008-07-17 kredito sutartį Nr. 08-077627-FA (su jos visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) perkėlimo atsakovams L. B. ir V. B.. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2012-05-31 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-839-570/2012 tenkino kreditoriaus AB „Swedbank“ pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, kuris pagal minėtą kredito sutartį buvo įkeistas kreditoriui gautos paskolos užtikinimui. Kauno apygardos teismo nutartimi minėta nutartis palikta nepakeista. Tuo pagrindu antstolio R. S. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0070/12/01142. Nors, kaip nurodo ieškovė, įkeistas kreditoriui turtas parduotas, tačiau realizuoto turto vertės neužteko visai skolos sumai padengti, dėl ko antstolis nukreipė išieškojimą į ieškovei priklausantį turtą ir darbo užmokestį. Teismas padarė išvadą, kad ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo atveju, t. y. kredito sutartį pripažinus apsimestine nuo jos sudarymo momento ir perkėlus visas kredito gavėjo teises ir pareigas atsakovams L. B. ir V. B., tačiau antstoliui ir toliau vykdant išieškojimą iš ieškovės, bus sudėtinga atstatyti padėtį, buvusią iki išieškojimo vykdymo, be to, ieškovė patirtų nuostolių dėl galimai neteisėtai išieškotų vykdymo išlaidų. Teismas konstatavo, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su ieškinio dalyku, todėl jų nepritaikius galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai.
Atskiruoju skundu atsakovė AB „Swedbank“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Apeliantė nesutinka su skundžiama nutartimi dėl sekančių argumentų. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitinka ieškinio dalyko ir pažeidžia dispozityvumo principą. Teismas pagal vieno iš skolininkų ieškinį sustabdė visą vykdomąją bylą, kurioje vykdomas išieškojimas net iš aštuonių skolininkų. Likę skolininkai šioje byloje yra tik tretieji asmenys, jokių savarankiškų reikalavimų nereiškia ir byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė turėtų įgaliojimus atstovauti likusių skolininkų interesus. Tokiu būdu, taikant laikinąsias apsaugos priemones asmenų, kurie to neprašė, naudai, pažeidžiami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir dispozityvumo principai.
Ieškiniu ieškovė prašo pripažinti Kredito sutartį apsimestine ir perkelti visas kredito gavėjo teises ir pareigas pagal Kredito sutartį laiduotojams, tačiau neginčija Kredito sutartyje numatyto šių prievolių įvykdymo užtikrinimo hipoteka teisėtumo ir jau atliktų vykdymo veiksmų iš įkeisto turto teisėtumo. Išieškojimas iš ieškovės vykdomas įsiteisėjusios, galiojančios ir vykdomojo rašto galią turinčios 2012-05-31 Marijampolės rajono apylinkės teismo nutarties pagrindu, kurią Kauno apygardos teismas 2012-08-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1764-260/2012 paliko nepakeistą. Jeigu ieškovės reikalavimas būtų patenkintas, teismo sprendimas galėtų įtakoti tik ieškovės įsipareigojimų bankui vykdymą ateityje, bet neturėtų jokios įtakos jau atliktam piniginių prievolių išieškojimui iš įkeisto turto, todėl teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ieškiniu reiškiamo reikalavimo pobūdžio.
Ieškovės ieškinys tikėtinai nepagrįstas. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad dėl kredito išdavimo paraiškas pateikė ne patys skolininkai. Kredito sutartį ir vėlesnius jo pakeitimus pasirašė skolininkai, hipotekos laktą ir jo pakeitimus taip pat pasirašinėjo skolininkai. Kredito grąžinimas buvo vykdomas nurašant lėšas iš ieškovės sąskaitos. Ieškinyje neneigiama, kad pagal Kredito sutartį suteiktas kreditas buvo pervestas į skolininkų sąskaitas. Kreditas buvo panaudotas pagal paskirtį ir skolininkai už kredito lėšas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įkeistas bankui. Ieškinyje minimas laiduotojų atstovavimas skolininkų interesams prasidėjo tik nuo 2010 metų, tai yra nuo to momento, kai laiduotojai 2010-06-21 laidavo už skolininkus. Ieškovė su kitais skolininkais ne tik ne kartą patvirtino Kredito sutartį sudarydami visą eilę Kredito sutarties pakeitimų ir atlikdami kitus veiksmus vykdant Kredito sutartį, tačiau savo teises, kaip kredito gavėjai, gynė civilinėse bylose. Ieškovė teikė atsiliepimą ir palaikė atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-05-31 nutarties. Ieškovė, kaip kredito gavėja, 2012-09-18 pateikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui ieškinį dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, kuris Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-19 sprendimu buvo atmestas. Ieškovė teikė skundus dėl antstolio veiksmų, kuriuose teigė, kad ieškovė nėra tikroji skolininkė pagal Kredito sutartį ir šie argumentai Kauno apylinkės teismo 2015-11-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-25861-375/2015 ir 2015-11-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-25857-375/2015 buvo atmesti. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir tuo konstatuodamas pareikšto ieškinio tikėtiną tenkinimą, iš esmės paneigė jau priimtų, įsiteisėjusių visos eilės teismų sprendimais nustatytus faktus, kuriais ieškovė ir kiti skolininkai yra jau nekartą patvirtinę Kredito sutartį ir praradę teisę ją ginčyti.
Žemesnės instancijos teismas
Nėra jokios grėsmės, kad netaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Vykdymo veiksmai vykdomi išieškant skolą iš kito neįkeisto skolininkų turto ir periodiškai gaunamų pajamų. Šios išieškotos periodinės pajamos būtų kaupiamos pas antstolį ir turėtų būti pervedamos bankui kaip išieškotojui. Bankas yra patikima ir pelningai veikianti finansų institucija ir nėra jokios grėsmės, kad bankas negalėtų grąžinti be pagrindo iš skolininkų gautų lėšų.
Taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo ir teisingumo principų. Teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis teismas sudarė galimybes ieškovei ir kitiems skolininkams negrąžinti skolos pagal įsiteisėjusį ir galiojantį teismo sprendimą. Šiuo atveju nėra tikimybės, kad patenkinus ieškinį bankas ar antstolis negalėtų grąžinti iš ieškovės išieškotų sumų, todėl nėra tikimybės, kad ieškovė, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, dėl to patirs nuostolius. Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuomet ieškovei leidžiama nevykdyti galiojančio teismo sprendimo ir laisvai disponuoti gaunamomis pajamomis, vienareikšmiškai lems nuostolius bankui, teismui atmetus ieškinį, nes ieškovė, kaip ir kiti skolininkai, visas ar dalį periodiškai gaunamų pajamų bus išleidę ir bankas neturės jokių galimybių šias lėšas susigrąžinti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą tretieji asmenys R. D. ir A. D. prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti, palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį. Nurodo, kad galimai patenkinus ieškovės ieškinį, toks teismo sprendimas turės įtakos ne tik pačiai ieškovei, bet ir tretiesiems asmenims, t. y. išieškojimo veiksmai bus nutraukti ne tik ieškovės atžvilgiu, bet ir trečiųjų asmenų atžvilgiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio užtikrinimui taikė būtent tokios apimties laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė visą vykdomąją bylą, kadangi galimai palankaus teismo sprendimo atveju yra būtina užtikrinti ne tik ieškovės, bet ir trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teises. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir iš trečiųjų asmenų išieškant sumas banko naudai, tretieji asmenys bus priversti kreiptis į teismą dėl neteisėtai išieškotų sumų grąžinimo. Tiek ieškovė, tiek tretieji asmenys atsiliepime į ieškinį nurodė, kad visais su kredito sutarties sudarymu ir nekilnojamojo turto pirkimu susijusiais reikalais rūpinosi būtent atsakovė L. B.. Išduoto įgaliojimo pagrindu atsakovė kontaktavo su banko atstovais, tarėsi dėl sutarties vykdymo sąlygų, derėjosi dėl mokėjimų atidėjimų. Tretieji asmenys, atsakovei nurodžius, tik pasirašydavo atitinkamus dokumentus ar prašymus bankui. Šios aplinkybės patvirtina, jog neneigiama, kad formaliai atsakovės paprašyti pateikiamus dokumentus tretieji asmenys pasirašė, tačiau tai nereiškia, jog ieškovė nėra tikėtinai pagrindusi savo reikalavimų ir šiuo atveju negalima tikėtis galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus (įgaliojimus, mokėjimo nurodymus, prašymus ir kt.), kurie patvirtina, jog nei ieškovė, nei tretieji asmenys, nesiekė prisiimti iš kredito sutarties kylančių teisių ir pareigų, sutarties asmeniškai nevykdė, tuo tarpu, visus su kredito sutartimi susijusius klausimus sprendė atsakovai tarpusavyje. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, jog ieškovė nėra tikėtinai pagrindusi pareikšto ieškinio reikalavimų. Atsakovė pareikštu skundu peržengia laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustatytas taisykles ir nepagrįstai vertina prie ieškinio pridėtų įrodymų apimtį teigdama, kad ieškovės ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, atsižvelgdamas į ieškovės ieškinyje paminėtų faktinių ir teisinių argumentų pobūdį, sprendė, jog šiuo atveju yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės pareikšto ieškinio užtikrinimui. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia interesų pusiausvyros principo, yra adekvačios ir proporcingos siekiamiems tikslams. Galimai netenkinus ieškovės ieškinio, išieškojimas ieškovės ir trečiųjų asmenų atžvilgiu galės būti tęsiamas toliau, kadangi ieškovė ir tretieji asmenys gauna reguliarias pajamas, turi turto, iš kurio gali būti patenkinami atsakovės reikalavimai. Atsakovė atskiruoju skundu pažymi, jog sutinka, kad iš ieškovės išieškomos periodinės pajamos būtų pervedamos ir kaupiamos pas antstolį, ir kaip laikinoji apsaugos priemonė šioje byloje, būtų draudžiama antstolio surinktas lėšas paskirstyti ir pervesti jas bankui. Šis sutikimas tėra deklaratyvūs ir niekuo neparemti atsakovės teiginiai, atsakovė nepateikė teismui jokio prašymo, kuriuo reikalautų pakeisti pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę kita tinkamesne prevencine priemone. Dėl šių priežasčių nėra jokio pagrindo spręsti, kad atsakovė iš tiesų siekia, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų pakeičiamos kitomis. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad šiuo atveju nėra tikimybės, kad patenkinus ieškinį bankas ar antstolis negalėtų grąžinti iš ieškovės išieškotų sumų, todėl nėra tikimybės, kad ieškovė, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, dėl to patirs nuostolius. Nors atsakovė yra bankas, tačiau tai nepaneigia galimos tikimybės, kad atsakovė ateityje nebus pajėgi grąžinti be pagrindo išieškotas sumas.
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė D. V. ir trečiasis asmuo A. V. prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti, palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sustabdė visą vykdomąją bylą Nr. 0070/12/01142, kadangi ieškiniu yra prašoma pripažinti 2008-07-17 sudarytą kredito sutartį apsimestine ir visas kredito gavėjo teises ir pareigas pagal sutartį perkelti atsakovams L. B. ir V. B.. Galimai ieškovei palankus teismo sprendimas turės tiesioginės įtakos ne tik ieškovės, bet ir trečiųjų asmenų teisėms, t. y. pripažinus kredito sutartį apsimestine ir perkėlus kredito gavėjo teises ir pareigas pagal sutartį L. B. ir V. B., išieškojimo veiksmai bus nutraukti tiek ieškovės, tiek ir trečiųjų asmenų atžvilgiu, todėl tikslinga sustabdyti visą vykdomąją bylą, tam, kad būtų užtikrintos ne tik ieškovės, bet ir trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisės šioje byloje. Jau pradėjus išieškojimo veiksmus ne iš tikrųjų banko skolininkų, galimai patenkinus ieškovės ieškinį, bus reikalinga išieškojimo veiksmus ieškovės ir trečiųjų asmenų atžvilgiu nutraukti bei grąžinti visas nepagrįstai išieškotas sumas, todėl šiuo atveju priverstinis teismo sprendimo vykdymas ne tik yra tikėtinas, bet ir realus. Ieškovė neneigė, jog ji su kitais kredito gavėjais formaliai pasirašinėjo dokumentus, tačiau vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovės pareikštas ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Ieškovė, siekdama įrodyti, jog nei ji, nei kiti kredito gavėjai nebuvo tikrieji banko skolininkai ne tik ieškinyje išdėstė faktines aplinkybes, tačiau jas pagrindė ir objektyviais rašytiniais įrodymais. Ieškovė, nurodydama, jog kredito sutartį vykdė atsakovai L. B. ir jos sutuoktinis, pateikė prie ieškinio mokėjimo nurodymus pervesti įmokėtus grynuosius pinigus, iš kurių matyti, jog atsakovės L. B. sutuoktinis V. B. įnešdavo į ieškovės banko sąskaitą grynuosius pinigus, iš kurių buvo dengiamos įmokos bankui pagal kredito sutartį. Ieškovė pateikė teismui 2008 m. bei 2012 m. įgaliojimus, kurių pagrindu veikdami atsakovai visus reikalus, susijusius su kredito sutartimi, tvarkė ir derino su banku savo nuožiūra. Ieškovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimus, jos reiškiamas ieškinys nėra formalus, dėstomos aplinkybės nėra deklaratyvios, o pagrįstos rašytiniais įrodymais, todėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui sudarė pagrįstai išvadai, jog ieškovė yra tikėtinai pagrindusi savo reiškiamus reikalavimus, todėl ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvo jokio pagrindo atmesti. Įgaliojimas atsakovams L. B. ir jos sutuoktiniui buvo suteiktas 2008-07-17, nuo kredito sutarties sudarymo momento, todėl bankas klaidingai nurodo, jog atsakovų atstovavimas prasidėjo tik tuomet, kai atsakovai laidavo už skolininkus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju yra grėsmė, kad netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pritaikius prašomą laikinąją apsaugos priemonę, banko patiriami nepatogumai neperžengia nei protingumo, nei leistinumo ribų, kadangi ieškinį atmetus, vykdymo procesas galės būti tęsiamas toliau. Tol, kol nėra išieškotas visas įsiskolinimas, banko naudai skaičiuojamos procesinės palūkanos iki visiško prievolės įvykdymo, todėl bankas nepatiria jokių neproporcingų suvaržymų, kurie darytų esminę žalą banko teisėtiems interesams. Be to, skolos grąžinimas yra užtikrintas atsakovų L. B. ir V. B. laidavimu, todėl bankas turi visas galimybes nukreipti išieškojimą į tikruosius banko skolininkus atsakovus. Nepagrįstas banko argumentas, jog jis yra patikima ir pelningai veikianti finansų institucija ir nėra jokios grėsmės, kad bankas negalėtų grąžinti be pagrindo iš skolininkų gautų lėšų. Tokia grėsmė egzistuoja visada, bankroto bylos buvo iškeltos bankams AB „Snoras“ ir AB „Ūkio bankas“, todėl tai, kad šioje civilinėje byloje viena iš šalių yra bankas, savaime nereiškia, jog jis ieškovės ieškinio patenkinimo atveju neabejotinai bus pajėgus grąžinti skolininkams tai, kas buvo gauta neteisėtai.
Atsiliepime į atskirąjį skundą tretieji asmenys K. S. ir A. N. prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti, palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį. Nurodo, kad pripažinus kredito sutartį apsimestine ir perkėlus kredito gavėjo teises ir pareigas pagal sutartį L. B. ir V. B., išieškojimo veiksmai bus nutraukti tiek ieškovės, tiek ir trečiųjų asmenų atžvilgiu, todėl buvo tikslinga ir būtina sustabdyti visą vykdomąją bylą tam, kad būtų užtikrintos ne tik ieškovės, bet ir trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisės. Vykdant išieškojimo veiksmus iš ieškovei ir tretiesiems asmenims priklausančio darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų, šalys nepagrįstai patirtų suvaržymus – turtinius nuostolius, todėl būtų nepagrįstai ribojamos tiek ieškovės, tiek trečiųjų asmenų teisės, kas visiškai neatitiktų šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo bei ekonomiškumo principų.
Atsiliepime į atskirąjį skundą tretieji asmenys J. K. ir J. K. prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti, palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį. Nurodo, kad Kauno apylinkės teismas pagrįstai ir teisėtai sustabdė visą vykdomąją bylą Nr. 0070/12/01142, kadangi galimam ieškinio reikalavimų patenkinimui yra reikalinga užtikrinti ne tik ieškovės, bet ir trečiųjų asmenų teises ir interesus. Pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimus, pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad šiuo atveju yra reikalinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, t. y. antstoliui ir toliau vykdant išieškojimą, bus sudėtinga atstatyti padėtį, buvusią iki išieškojimo vykdymo, patirtus nuostolius dėl galimai neteisėtai išieškotų vykdymo išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 324 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, juos pripažįsta galimus priimti ir tirti. Be to, CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti išimtinai argumentuotas (CPK 314 str., 306 str. 3 d., 324 str. 3 d.).
Apeliantas prašo prijungti naujai pateiktus įrodymus. Apelianto teigimu, jis negalėjo nagrinėjamu klausimu pateikti savo pozicijos ir įrodymų, nes skundžiama nutartis buvo priimta nepranešus apeliantui.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto teikiami įrodymai nepatvirtina reikšmingų bylai spręsti aplinkybių, todėl apelianto prašymas dėl naujų įrodymų prijungimo, laikytinas nepagrįstu ir atmestinas (CPK 180 str., 314 str.).
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str., 338 str.). Nagrinėjamu atveju nenustatyta absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str., 338 str.).
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria sustabdyti vykdymo veiksmai antstolio R. S. vykdomojoje byloje Nr. 0070/12/01142, iki įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1449-920/2016, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp AB „Swedbank“ ir D. V., A. V., J. K., J. K., K. S., R. D., A. D. ir A. N. (toliau – skolininkai) 2008-07-17 buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 08-077627-FA, kurios pagrindu kredito gavėjams buvo suteiktas 1 350 000 Lt kreditas. Tinkamas įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto – žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinio pastato, pirties, kiemo rūsio, garažo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini) Lazdijų rajone, hipoteka Nr. (duomenys neskelbtini). Už įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymą laidavo L. B. ir V. B.. Antstolio R. S. kontoroje buvo vykdomas priverstinis skolos išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto, kurį pardavus bankui buvo grąžinta tik dalis skolos – 99 948 Eur. Bankui kreipusis į antstolį, antstolis R. S. vykdomojoje byloje Nr. 0070/12/01142 priėmė 2015-09-02 patvarkymą tęsti išieškojimą iš skolininkams kito priklausančio turto, 2015-09-03 priėmė patvarkymą dėl ieškovės, kaip ir dėl kiekvieno iš skolininkų, daryti tam tikro dydžio išskaitas iš gaunamų pajamų ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Ieškovė 2015-11-16 patikslintu ieškiniu kreipėsi į Kauno apylinkės teismą ir prašė pripažinti 2008-07-17 kredito sutartį Nr. 08-077627-FA (su jos visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) apsimestine nuo jos sudarymo momento ir perkelti visas kredito gavėjo teises ir pareigas pagal 2008-07-17 kredito sutartį Nr. 08-077627-FA (su jos visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) atsakovams L. B. ir V. B.. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti išieškojimo procesą ir uždrausti bet kokius vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0070/12/01142 iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės prašymą ir jos ieškinio reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje sustabdė vykdymo veiksmus antstolio R. S. vykdomojoje byloje Nr. 0070/12/01142. Atsakovė AB „Swedbank“ su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, savo atskirąjį skundą iš esmės grindžia šiais argumentais: 1) ieškinys yra akivaizdžiai prima facie nepagrįstas; 2) laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitinka ieškinio dalyko; 3) pažeidžiami dispozityvumo, ekonomiškumo ir teisingumo principai; 4) nėra grėsmės, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalis laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas lemia tai, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Dėl to ieškovui, prašančiam byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą, o atsakovui, prašančiam panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones – šias sąlygas paneigti. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalinga abiejų minėtų sąlygų visuma.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, o tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Pažymėtina, jog, taikant laikinąsias apsaugos priemones, atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Taigi ieškinio tikėtinumo vertinimui negalima kelti tokių pačių kokybinių reikalavimų, kurie privalomi priimant sprendimą dėl ginčo esmės, – teismui pakanka įsitikinti, kad pareikštas ieškinys galėtų būti tenkinamas. Nagrinėjamu atveju ieškovė detaliai išdėstė faktines aplinkybes, pridėjo jas pagrindžiančius įrodymus, kuriuos teismas įvertinęs ieškinio priėmimo momentu neturėjo pagrindo išvadai, jog ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškinio, atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, taip pat su šiais procesiniais dokumentais pateiktus įrodymus, neturi teisinio ir faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų.
Antroji būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto nuomone, jog nėra jokios grėsmės, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Akivaizdu, jog, nesustabdžius vykdomo išieškojimo, iš ieškovės ir trečiųjų asmenų būtų vykdomi atskaitymai iš gaunamų pajamų, o tenkinus ieškinį, išieškotų lėšų ir/ar turto grąžinimas būtų apsunkintas. Be to, ieškovė patirtų nuostolių dėl galimai neteisėtai išieškotų vykdymo išlaidų. Taigi, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui nagrinėjamu atveju egzistuoja. Pažymėtina ir tai, kad laikinosios apsaugos priemonės visuomet didesniu ar mažesniu mastu varžo asmens, prieš kurį jos nukreiptos, teises. Nagrinėjamu atveju, teismo nuomone, apelianto patiriami nepatogumai neperžengia protingumo ir leistinumo ribų, kadangi atmetus ieškinį, vykdymo procesas galės būti tęsiamas toliau. Tol, kol nėra išieškotas visas įsiskolinimas, banko naudai skaičiuojamos procesinės palūkanos iki visiško prievolės įvykdymo, todėl bankas nepatiria jokių neproporcingų suvaržymų, kurie darytų esminę žalą banko teisėtiems interesams.
Nepagrįstais laikyti ir atskirojo skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, sustabdydamas visą vykdomąją bylą, kurioje išieškojimas vykdomas iš aštuonių skolininkų, ir kurie to neprašė, pažeidė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir dispozityvumo principus. Nustatyta, kad ieškiniu yra prašoma pripažinti 2008-07-17 sudarytą kredito sutartį apsimestine ir visas kredito gavėjo teises ir pareigas pagal sutartį perkelti atsakovams L. B. ir V. B.. Taigi, galimai ieškovei palankus teismo sprendimas turės tiesioginės įtakos ne tik ieškovės, bet ir trečiųjų asmenų teisėms, t. y. pripažinus kredito sutartį apsimestine ir perkėlus kredito gavėjo teises ir pareigas pagal sutartį L. B. ir V. B., išieškojimo veiksmai bus nutraukti tiek ieškovės, tiek ir trečiųjų asmenų atžvilgiu, todėl buvo tikslinga sustabdyti visą vykdomąją bylą, tam, kad būtų užtikrintos ne tik ieškovės, bet ir trečiųjų asmenų, nepareiškusių savarankiškų reikalavimų teisės šioje byloje.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl ko nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.