- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-09-29
- Bylos Nr.
- 1A-415-870/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-97-1-00652-2014-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Jurgita Mačionytė, Ainora Kornelija Macevičienė
- Kaltinamasis
- A. Ž.
- Nukentėjusysis
- E. K., N. K., M. K.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Juzef Stankevič
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ainoros Kornelijos Macevičienės, Jurgitos Mačionytės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro G. B. ir nukentėjusiosios E. K. apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Nukentėjusiųjų N. K., E. K., E. K. ir M. K. bei civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014 m. rugpjūčio 10 d., apie 3 val. kieme prie įėjimo į šokių salę, esančią pastate Nr.19, (duomenys neskelbtini), suvokdamas, kad veikia rizikingai kito žmogaus gyvybės atžvilgiu, tačiau lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti pavojingų pasekmių, kilusio konflikto metu sudavė kumščiu vieną smūgį P. K. į lūpą, nuo kurio nukentėjusysis krito aukštielninkas, galva atsitrenkdamas į kietą pagrindą, tuo padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, poodines kraujosruvas akių vokuose ir kairėje užausio srityje, minkštųjų audinių kraujosruvą pakaušyje, kairio smilkinkaulio lūžį, nusitęsiantį į kaukolės pamatą ir skliautą, konstrukcinį lūžį priekinėje kairėje kaukolės duobėje, kraujosruvą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje, sumušimo židinius abipus galvos smegenų pusrutulių kaktinėse ir kairėje smilkininėje skiltyse su kraujo patekėjimu po minkštaisiais dangalais kairėje kaktinėje-momeninėje-smilkininėje skiltyse, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, antrinėmis kraujosruvomis smegenų kamiene, smegenų koma, pūlingu plaučių uždegimu, progresuojančiu širdies ir ūmiu kvėpavimo veiklos sutrikimu, nuo ko P. K. 2014 m. rugpjūčio 26 d., 6.15 val. VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje mirė. Šiais savo veiksmais A. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje, nusikalstamai pasitikėdamas dėl neatsargumo atėmęs nukentėjusiajam P. K. gyvybę.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo 2017 m. balandžio 14 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir nuteisti 2 metams laisvės atėmimo, bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidedant 2 metams.
2.1. Prokuroras apeliaciniame skunde cituoja liudytojo R. V. ikiteisminio tyrimo metu bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu duotus parodymus apie tai, kad jis girdėjo prie šokių klubo vykusį konfliktą, matė, kad P. K. su kažkuo barėsi ir tas vaikinas trenkė pastarajam į lūpą ir nukentėjusysis po smūgio griuvo ant betono. Nurodė, kad minimas vaikinas yra A. Ž.. Liudytojas D. S. parodė, kad jis, išėjęs į lauką, gavo smūgį į smakrą, suklupo, tačiau greitai atsigavo ir pamatė ant nugaros krentantį P. K., kuris atsitrenkė galva į žemę, o priešais jį stovėjo A. Ž.. Teisme D. S. parodė, kad jo nurodytas vaikinas buvo kartu su juo bei ant žemės gulinčiu P. K. iki to momento, kai iš baro atbėgo R. V. ir tik tada, kai kažkas suriko „sučiupti“ ir R. V. pasakė, kad tai jis, vaikinas, pastovėjęs 4-5 sekundes, pradėjo bėgti. Šie duomenys, prokuroro teigimu, paneigia nuosprendyje nurodytas aplinkybes apie tai, kad po smūgio į galvą P. K. vaikinas iš karto – po 4-5 sekundžių pabėgo, t.y. tai, kad R. V. turėjo nubėgti į barą ir grįžti per šį laiką, norėdamas rasti įvykio vietoje tą vaikiną (A. Ž.). R. V., pakilęs laiptais iš baro, išgirdo konfliktą ir pamatęs P. K. ėjo link tos vietos, tačiau likus 8-15 m pamatė, kad P. K. barėsi su kažkuo ir vaikinas kumščiu smogė stiprų smūgį nukentėjusiajam į lūpą, ir nuo šio smūgio nukentėjusysis krito ant nugaros. Liudytojas nubėgo į barą pakviesti P. M. ir po minutės grįžo, vaikinas stovėjo ant laiptų prie įėjimo į šokių salę. Tik tuomet, kai R. V. atbėgo iš baro, abiejų liudytojų nurodytas vaikinas (jų atpažintas kaip A. Ž.) po 4-5 sekundžių pabėgo iš įvykio vietos. Merginos šaukė, kad tai A. Ž. trenkė P. K., ir R. V. su D. S. vaikiną vijosi apie 300 m. į bažnyčios pusę. Nagrinėjamas aplinkybes patvirtino liudytojas P. M., nurodęs, kad D. S. ir P. K. išėjus iš baro, po kiek laiko atbėgo R. V. ir užrėkė, kad P. K. guli. Prokuroras skunde taip pat nurodo, kad šias aplinkybes patvirtina ir liudytoja M. S., kuri parodė, kad išėjusi iš baro pamatė prie įėjimo į šokių salę susibūrusius žmonės ir ant žemės gulintį P. K., šalia jo buvo D. S.. Pradėjus šaukti, kas tai padarė, kažkas iš buvusių lauke parodė į šalia stovėjusį vaikiną (A. Ž.).
2.2. Dėl liudytojos G. V. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu duotų parodymų, apeliaciniame skunde nurodoma, jog pastarosios nurodytos aplinkybės apie stiklo šukes, buvusias prie gulinčio P. K., tapo žinomos tik nagrinėjant bylą teisme, kiti liudytojai šios aplinkybės nenurodė, todėl smūgio buteliu į galvą versija nebuvo tiriama.
2.3. Vertindamas pirmosios instancijos teismo motyvus dėl specialisto išvados bei specialisto duotų paaiškinimų, prokuroras nurodė, jog specialistas S. Laima nebuvo įvykio vietoje ir nematė įvykio, todėl ir negalėjo pasakyti, ar sužalojimai padaryti vienu ir tuo pačiu metu, tačiau atliktų tyrimų išvados Nr. M1142/14 (01) ir Nr. pM-30/14(01)-M 1142/14(01), taip pat specialisto, liudytojų parodymai atitinka įvykio aplinkybes. Prokuroro nuomone, teismas netinkamai (neobjektyviai ir nevisapusiškai) įvertino įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
3. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji E. K. prašo apeliacinės instancijos teismo iš naujo peržiūrėti baudžiamąją bylą, kadangi ji nesutinka su skundžiamu teismo nuosprendžiu. Apeliantė nurodo mananti, jog byla buvo nagrinėjama neišsamiai, vilkinama trejus metus. Be to, į teismą nebuvo pakviesti liudytojai, kurie dalyvavo tame įvykyje ir buvo davę parodymus.
4. Teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusioji E. K. palaikė savo apeliacinius skundus, kaltinamasis bei jo gynėjas prašė palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliaciniai skundai tenkinami.
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
6. Skundžiamas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 17 d. nuosprendis dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms naikinamas, priimant naują apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
7. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs apeliacinių skundų argumentus, bylos medžiagą ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, byloje esančius įrodymus vertino atsietai, nepilnai įsigilino į bylos aplinkybes ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad neįrodyta, jog A. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje.
8. Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, kad nesurinkta pakankamai objektyvių, patikimų, nešališkų įrodymų apie tai, kad kaltinamasis A. Ž. kilusio konflikto metu sudavė kumščiu vieną smūgį P. K. į lūpą, nuo kurio nukentėjusysis krito aukštielninkas, galva atsitrenkdamas į kietą pagrindą bei nuo patirtų sužalojimų mirė. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokiais argumentais ir daro priešingą išvadą.
9. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad A. Ž., nusikalstamai pasitikėdamas dėl neatsargumo atėmė nukentėjusiajam P. K. gyvybę, t.y. 2014 m. rugpjūčio 10 d., apie 3 val. kieme prie įėjimo į šokių salę, esančią pastate Nr.19, (duomenys neskelbtini), suvokdamas, kad veikia rizikingai kito žmogaus gyvybės atžvilgiu, tačiau lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti pavojingų pasekmių, kilusio konflikto metu sudavė kumščiu vieną smūgį P. K. į lūpą, nuo kurio nukentėjusysis krito aukštielninkas, galva atsitrenkdamas į kietą pagrindą, tuo padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, poodines kraujosruvas akių vokuose ir kairėje užausio srityje, minkštųjų audinių kraujosruvą pakaušyje, kairio smilkinkaulio lūžį, nusitęsiantį į kaukolės pamatą ir skliautą, konstrukcinį lūžį priekinėje kairėje kaukolės duobėje, kraujosruvą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje, sumušimo židinius abipus galvos smegenų pusrutulių kaktinėse ir kairėje smilkininėje skiltyse su kraujo patekėjimu po minkštaisiais dangalais kairėje kaktinėje-momeninėje-smilkininėje skiltyse, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, antrinėmis kraujosruvomis smegenų kamiene, smegenų koma, pūlingu plaučių uždegimu, progresuojančiu širdies ir ūmiu kvėpavimo veiklos sutrikimu, nuo ko P. K. 2014 m. rugpjūčio 26 d., 6.15 val. VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje mirė.
10. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas; 2) jo kaltę dėl kito žmogaus mirties. Neatsargus gyvybės atėmimas gali būti padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus šiame kodekse numatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.
11. Proceso dalyviai neginčija aplinkybės, kad įvykio naktį kaltinamasis A. Ž. su savo broliu D. Ž. buvo šokiuose (diskotekoje) (duomenys neskelbtini), kur taip pat buvo ir P. K. su savo draugais. Taip pat abejonių nekelia aplinkybė, kad buvo konfliktas tarp brolių Ž. ir dviejų jiems nepažįstamų vyrų (P. K. ir D. S.). Remiantis paties kaltinamojo paaiškinimais jam buvo suduota į krūtinę, o broliui buvo suduotas smūgis į žandikaulio sritį. Analogiškai nurodo ir jo brolis D. Ž.. Kaltinamasis nepripažįsta esminio fakto, kad jis sudavė P. K. smūgį į lūpą, tačiau ši aplinkybė nustatyta liudytojų, kurie matė įvykį parodymais.
11.1. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme liudytojas R. V. tvirtai (neabejodamas) nurodė, kad jis betarpiškai matė kaip kaltinamasis A. Ž. trenkė jo draugui (P. K.) į veido sritį, o pastarasis nukrito ant nugaros. Nepaisant to fakto, kad jis yra žuvusiojo draugas, abejoti liudytojo parodymais teismas neturi pagrindo, nes jo parodymai iš esmės sutampa su kitais bylos duomenimis, liudytojų paaiškinimais. R. V. ikiteisminio tyrimo metu A. Ž. atpažino kaip asmenį, sudavusį žuvusiajam (t. 1, b. l. 142-143). Jis tą vakarą nevartojo alkoholio, dėl ko įvykius matė ir atsimena gerai. Jis parodymų patikrinimo vietoje parodė ne tik vietą kur stovėjo P. K. ir šviesių plaukų vaikinas (A. Ž.), bet ir kokiu būdu šviesių plaukų vaikinas sudavė P. K. (t. 1, b. l. 152-157). Sigitas Laima ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad sukėlęs mirtį galvos smegenų sumušimas su kaukolės lūžiais galėjo būti padarytas liudytojo R. V. parodymų patikrinimo vietoje parodytomis aplinkybėmis (t. 1, b. l. 85). Iš esmės analogiškai ekspertas paaiškino ir apeliacinės instancijos teisme. Jis nurodė, kad pilnai tikėtina, kad po smūgio į veidą, į lūpos viršutinę sritį, nukentėjusysis griuvo su pagreičiu.
11.2. Aplinkybę, kad būtent A. Ž. sudavė P. K., o šis nuo smūgio krito aukštielninkas ant grindinio patvirtina liudytojas D. S.. Jis apeliacinės instancijos teisme neabejodamas nurodė, kad jis ėjo paskui P. ir gavo smūgį, o pakėlęs galvą pamatė, kad krenta P. ir leidžiasi po smūgio sudavimo ranka, visi šaukė, kad čia jis (išteisintasis) sudavė. Šalia P. ir išteisintojo 3 metrų spinduliu niekas nestovėjo. Šis liudytojas taip pat atpažino A. Ž. kaip asmenį, kuris sudavė P. (mirusiajam). Pirmą kartą jis kaltinamojo neatpažino ir kaip priežastį nurodė jam pateiktą prastos kokybės nuotrauką, o antrą kartą (t. 1, b. l. 182) būdamas tikras atpažino kaltinamąjį. Apeliacinės instancijos teisme teigė, kad jis visiškai tikras, kad tai buvo A. Ž..
Žemesnės instancijos teismas
11.3. Apeliacinės instancijos teismas remiasi ir liudytojos M. S. parodymais, kuri nematė paties smūgio, tačiau stebėjo įvykius po to, kai P. K. aukštielninkas krito ant grindinio. Ši liudytoja nurodė, jog matė kaip jis (A. Ž.) bėgo, o aplinkui stovėjo daug žmonių ir visi rodė į jį pirštais, rėkė „gaudykit“. Jos vyras (D. S.) ir R. V. jį vijosi. Liudytoja nurodė, kad tas žmogus (A. Ž.) prabėgo pro ją 1 metro atstumu, ji jį (A. Ž.) atpažįsta kaip tą patį vaikiną.
11.4. Liudytojas P. M. nurodė, kad R. (V.) jam pasakė, jog matė kas sudavė P.. Jis pats kaltinamąjį matė nubėgantį tamsumoje (jo kojas matė), jį vijosi R., merginos rėkė „nužudė“, kažkas minėjo tų bėgančių brolių pavardes (t. 3, b. l. 42).
12. Teismas pastebi, kad iš esmės parodymai šioje byloje sutampa dalyje dėl to, kad tarp brolių Ž. ir mirusiojo P. K. bei D. S. įvyko konfliktas. Tai patvirtina ne tik abu broliai Ž., bet ir D. S., liudytojas J. V., kuriam M., šiuo metu Anglijoje sakė, kad buvo muštynės: Ž. su P. ir D. (t. 2, b. l. 41). Taip pat abejonių nekyla, kad broliai Ž. nukritus P. K. ant grindinio iš karto pabėgo. Išteisintojo tėvai matė abu sūnus D. ir A. Ž., kai grįžo iš diskotekos naktį. Vaikai jiems papasakojo, kad išeinant iš šokių prie jų prisikabino du nepažįstami ir anksčiau nematyti vyriškiai, kurie buvo ne tik už juos vyresni, bet ir smarkiai išgėrę (t. 1, b. l. 162). Taip pat nurodė, kad vienas iš tų vyrų A. sudavė kažkur į krūtinę, o D. – į veidą. Jie sakė, kad nei vienas, nei kitas tiems vyrams nesudavė, o tik D. bandydamas apsiginti vieną vyrą kažkaip nustūmė. Motina, K. Ž., pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jie buvo „kažkokie ne tokie“.
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys liudytojų R. V. ir D. S. paaiškinimų nesutapimai dalyje dėl to kaip buvo apsirengęs A. Ž. ir į kurią pusę po to, kai P. K. nukrito pabėgo broliai Ž. nepaneigia esminės jų nurodytos aplinkybės (abu jie tvirtina, kad matė kaip A. Ž. sudavė P. K. smūgį, po kurio jis nukrito). Niekas neginčija aplinkybės, kad R. V. ir D. S. brolius Ž. iš karto po įvykio vijosi, o pastarieji bėgo, aplink buvę žmonės pradėjo šaukti „gaudykit“ ir rodyti pirštais į A. Ž.. Apeliacinės instancijos teisme perklausius pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą D. S. patvirtino, kad jis liudytojo J. V. (baro savininko) klausdamas „kas galėjo“ norėjo sužinoti pastarojo asmens vardą, pavardę, kad galėtų pranešti policijai, o ne teiravosi kas iš žmonių sudavė P. K..
14. Liudytoja G. V. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įvykio vietoje, šalia nukentėjusiojo buvo stiklo šukės, tačiau šios aplinkybės niekas daugiau nepatvirtina, be to byloje nėra jokių duomenų, kad po smūgio P. K. į lūpą būtų dar kas nors būtų sudavęs buteliu.
15. P. K. mirties priežastį patvirtina byloje esanti specialisto išvada (t. 1, b. l. 77-79). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas Sigitas Laima patvirtino pateiktą išvadą kaip teisingą ir paaiškino, kad nustatyti sužalojimai ir jų atsiradimas neprieštarauja paaiškinimams – pilnai tikėtina, kad po smūgio į veidą - į lūpos viršutinę sritį, nukentėjusysis griuvo ir griuvo su pagreičiu. Pagrindinė mirties priežastis - galvos sumušimas, kuris pasireiškė žaizda viršutinėje lūpoje, kaukolės kaulų lūžiais, galvos sumušimu. Po kaukolės kaulų lūžių ir galvos sumušimo įvyko galvos smegenų brinkimas, smegenys ėmė strigti didžiojoje angoje, dėl to buvo dirginami širdies ir kvėpavimo centrai ir dėl to įvyko mirtis. Taip pat mirtį pagreitino ir išsivysčiusios komplikacijos - plaučių uždegimas, nes priverstinė padėtis dėl galvos smegenų sužalojimo nulemia greitesnį plaučių uždegimo išsivystymą.
16. Teismo įsitikinimu, būtent po to, kai P. K. sudavė A. Ž. į krūtinę (tai nurodo pats išteisintasis A. Ž., jo mama K. Ž.) pastarasis ne spontaniškai pabėgo (pasišalino), o sudavė atgal smūgį į P. K. lūpą, kas ir sukėlė teismo nustatytus padarinius. Tai patvirtina nuoseklūs aukščiau minėtų liudytojų paaiškinimai, specialisto išvada, eksperto S. Laimos paaiškinimas.
17. P. K. mirtis kilo nuo A. Ž. suduoto smūgio po kurio nukentėjusysis būdamas neblaivus krito aukštielninkas ant kieto grindinio ir patyrė mirtiną traumą (kaukolės lūžiai, galvos sumušimas). Taigi tarp kaltinamojo atliktų veiksmų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. A. Ž. suduodamas smūgį neblaiviam, pagyvenusiam nukentėjusiajam į lūpą numatė, kad šis gali griūti ir patirti net ir mirtiną traumą, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti, taigi nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo.
18. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju nustatytos faktinės aplinkybės: A. Ž. sudavė smūgį į veidą, nukentėjusysis buvo girtas, tai vyko ant laiptų, akivaizdžiai patvirtina, kad kaltininkas suvokė rizikingą savo veiksmų pobūdį. Neabejotina ir tai, kad suduodamas tik vieną smūgį, nebūdamas linkęs į konfliktus A. Ž. tikrai nesiekė nukentėjusiojo mirties, o lengvabūdiškai tikėjosi išvengti galinčių kilti padarinių.
19. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2010 metų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas siekia suvienodinti teismų praktiką tokiose bylose, formuodamas ją ta kryptimi, kad kaltininko veiksmai tokiose situacijose turėtų būti kvalifikuojami kaip tyčinis nužudymas, padarytas veikiant netiesiogine tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-292-489/2015, 2K-22/2013, 2K-446/2010, 2K-342/2009).
20. Teisėjų kolegija teigdama, jog A. Ž. veiką padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo įvertina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų ir to nebegalima išsiaiškinti dėl ko ir kaip prasidėjo konfliktas, kas jį išprovokavo, kaip elgėsi nukentėjusysis. Nepaneigtas kaltinamojo aiškinimas, kad būtent nukentėjusysis išprovokavo konfliktą. Bylos duomenys patvirtina, kad buvo suduotas vienintelis smūgis nukentėjusiajam į veidą, kuris nebuvo stiprus ir tik nukentėjusiojo girtumas lėmė pastarojo koordinacijos nebuvimą ir griuvimą aukštielninkam.
21. Nustačius, kad A. Ž. veiksmuose yra visi jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jis įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje. Teismų praktikoje yra ir daugiau pavyzdžių, kada nuo pavartoto smurto pargriuvus ir mirtinai susižalojus kaltininko veiksmai kvalifikuoji kaip neatsargus gyvybės atėmimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-394/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje 1A-309-197/2015).
22. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus A. Ž. kaltu, sprendžiamas jam skiriamos bausmės klausimas. Skiriant bausmę A. Ž. atsižvelgiama į tai, kad teismas nenustatė jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Jis anksčiau neteistas (t. 2, b. l. 76), 2014 m. baustas administracine tvarka už tai, kad neturėdamas leidimo pardavinėjo petardas (t. 2, b. l. 77). Byloje esanti charakteristika iš (duomenys neskelbtini) parapijos kunigo patvirtina, kad A. Ž. mandagus, pavyzdingo elgesio, ypatingą dėmesį skirdavo savo mokslams, jautrus, mokantis nuoširdžiai įsiklausyti, nerūko ir negeria alkoholio, (t. 2, b. l. 138- 139). Vidurinę mokyklą baigė labai gerais įvertinimais, daug kartų jam pareikštos padėkos už pavyzdingą elgesį, mokymąsi, aktyvų dalyvavimą respublikiniuose konkursuose (t. 2, b. l. 140-157).
22.1 Šiuo nusikaltimu sukeltos pasekmės nebepataisomos – gyvybė atimta žmogui. Įvertinusi visas šias aplinkybes kolegija skiria nuteistajam BK 132 straipsnio 1 dalies sankcijoje laisvės atėmimo bausmę, ir jos dydį nustato artimą bausmės vidurkiui. Nors BK 132 straipsnio 1 dalies sankcija numato ir arešto bausmę, kolegija skiria laisvės atėmimo bausmę, be visų jau aptartų aplinkybių atsižvelgus ir į kilusias sunkias pasekmes, patį nusikalstamos veikos pavojingumą.
22.2 Kolegijos vertinimu, bausmės tikslai A. Ž. atžvilgiu gali būti pasiekti atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (to prašė ir prokuroras).
Pagal šiuo metu galiojančią BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją (2015 m. kovo 24 d. įstatymo redakcija) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismo vertinimu, A. Ž. yra ne tik formalus, bet ir objektyvus pagrindas atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. A. Ž. neatsargiai atėmė kitam žmogui gyvybę, atsirado nepataisomos pasekmės, tačiau jokių neigiamai A. Ž. charakterizuojančių duomenų teismas neturi. Priešingai, pateikti asmenį charakterizuojantys duomenys, rodo jo teigiamą elgesį visuomenėje, šeimoje ir leidžia daryti išvadą, kad jis ne tik iki nusikaltimo padarymo, bet ir ateityje dės pastangas nors kiek sumažinti P. K. netekusiems artimiesiems skausmą, savanoriškai atlygins priteistą padarytą neturtinę žalą ne tik E. K., bet ir kitiems nukentėjusiesiems. Taikant BK 75 straipsnio nuostatas, ir paskirtosios bausmės vykdymą atidedant bei paskiriant įpareigojimus, numatytus BK 75 str. 1 d. 5, 8 punktuose, 3 dalyje bausmės tikslai numatyti BK 41 straipsnyje bus įgyvendinti.
23. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji E. K. pareiškė civilinį ieškinį dėl 150000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 3, b. l. 17-18). Ji nurodė, kad neteko tėvo, jos dukra senelio, jie buvo artimi, gyveno viename name, vedė bendrą ūkį, leisdavo kartu laisvalaikį. Jai artimojo netektis sukėlė didžiulį stresą ir išgyvenimus, naktimis negali ramiai miegoti, o kai užmiega sapnuoja košmarus. Nuolatiniai dvasiniai išgyvenimai įtakojo emocinės depresijos susiformavimą. Kaltas asmuo ne tik kad nepripažino savo kaltės, bet ir neatsiprašė, nesigaili dėl savo padaryto nusikaltimo.
23.1 Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatydamas E. K. patirtos neturtinės žalos dydį, teismas vertina tai, kad neatsargiais A. Ž. nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos sunkios ir neatstatomos pasekmės – P. K. neteko gyvybės. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys 3K-3-604/2005, Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013 ir kt.).
23.2 Teismų praktika tokio pobūdžio bylose, kai gyvybė atimama veikiant neatsargiai, yra gana įvairi, neturtinės žalos dydžiai svyruoja nuo 10 000 iki 100 000 Lt (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-58-697/2015), 40 000 Lt (kasacinė nutartis Nr. 2K-45/2013), 25 000 Lt (kasacinė nutartis Nr. 2K-599/2010), 30 000 Lt (kasacinė nutartis Nr. 2K-394/2010). Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad asmeniui veikiant tyčia yra padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju, todėl esant šiai kaltės formai nukentėjusiosios prašoma atlyginti žala yra aiškiai per didelė. Teismas neabejoja, kad nukentėjusioji patyrė ir dabar patiria didelius dvasinius išgyvenimus netekusi tėvo, tačiau būtina įvertinti, ne tik esančią teismų praktiką, bet ir tai, kad A. Ž. akivaizdžiai nenorėjo tokių padarinių, nusikaltimas padarytas spontaniškai, todėl atsižvelgus į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nukentėjusiosios prašoma suma mažintina iki 25000 Eur.
24. Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje apeliacinius skundus padavė prokuroras ir viena iš nukentėjusiųjų E. K.. Panaikinus visa apimtimi Šalčininkų rajono 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendį, kitiems byloje pripažintiems nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams neužkertamas kelias dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos kreiptis civilinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutarė:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro G. B. apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios E. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendį, kuriuo A. Ž. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
A. Ž. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą A. Ž. atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu:
-mokytis ir/ar dirbti;
-neišvykti iš savo gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo bausmę priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;
- atlyginti (arba susitarti dėl ilgesnio termino) E. K. padarytą neturtinę žalą;
Nuteistajam A. Ž. išaiškinti, kad bausmės vykdymo atidėjimo tvarka ir sąlygos yra numatytos Lietuvos Respublikos probacijos įstatyme.
Priteisti iš nuteistojo A. Ž. 25 000 Eur (dvidešimt penkis tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai E. K..