- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-11
- Bylos Nr.
- e2A-1730-638/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-00053-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Diana Labokaitė
- Ieškovas
- individualios įmonės „Aujama-credit“
- Atsakovas
- D. B.
- Kategorijos
- 2.5.29.3Vartojimo kreditas
- 2.5.2.1Netesybos
- 2.5.8.11.3Sutarties ar jos dalies negaliojimas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ ieškinį atsakovei D. B. dėl skolos, palūkanų, netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl vartojimo kredito sutarties sąlygų, nustatančių palūkanas už naudojimąsi paskola ir mėnesinį sutarties pratęsimo mokestį, vertinimo, aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 868,86 Eur skolą, 408,35 Eur palūkanas už naudojimąsi paskola už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. sausio 4 d., 9,4 proc. mėnesio palūkanas už naudojimąsi paskolos suma už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 4 d. ( kai ieškovė pareiškė teisme ieškinį) iki visiško prievolės įvykdymo, 67,89 Eur delspinigius už laiku negrąžintą paskolos sumą ir paskolos grąžinimo termino nepratęsimą už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. sausio 4 d., 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos 1345,10 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė nurodė, kad šalys 2014 m. kovo 31 d. sudarė vartojimo paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 868,86 Eur (3 000 Lt) paskolą vienam mėnesiui. Atsakovė įsipareigojo iki 2014 m. balandžio 31 d. grąžinti kreditą ir sumokėti 81,67 Eur palūkanas už naudojimąsi paskolos suma. Atsakovė sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, sutartyje nurodytu terminu skolos negrąžino, todėl ieškovė skaičiavo palūkanas ir delspinigius. Atsakovė 2014-04-29 sumokėjo 81,67 Eur (282 Lt) mėnesinį paskolos sutarties pratęsimo mokestį už 2014 m. balandžio mėnesį, pratęsiant paskolos grąžinimą iki 2014-05-31, tačiau iki šio termino skolos negrąžino ir nesumokėjo paskolos sutarties partęsimo mokesčio. 2014-06-14 sumokėjo 81,67 Eur (282 Lt) sumą, kuri priskirta mėnesiniam paskolos sutarties pratęsimo mokesčiui už 2014 m. gegužės mėnesį. 2014-06-16 sumokėjo 81,67 Eur (282 Lt) ir 8,69 Eur (30 Lt) sumas, kurios paskirstytos – 81,67 Eur mėnesinis paskolos sutarties pratęsimo mokestis už 2014 m. birželio mėnesį ir delspinigiai už laikotarpį nuo 2014-05-31 iki 2014-06-16 (1 032,21 Eur x 0.05%/100% x 17 dienų = 8,77 Eur (30,28 Lt). Paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2014-07-30. 2014-08-01 atsakovė sumokėjo mėnesinį 81,67 Eur (282 Lt) paskolos sutarties pratęsimo mokestį, pratęsiant paskolos grąžinimo terminą iki 2014-08-31. 2014-08-26 atsakovė sumokėjo 81,67 Eur (282 Lt) mėnesinį paskolos sutarties pratęsimo mokestį, pratęsiant paskolos grąžinimo terminą iki 2014-09-30. Iki 2014 m. rugsėjo 30 d. atsakovė 950,53 Eur (3 282 Lt) skolos negrąžino, paskolos pratęsimo mokesčio nesumokėjo. Atsakovė 2015 m. liepos 20 d. sumokėjo 868,86 Eur (3 000 Lt), mokėjimo dokumente nurodžiusi, kad grąžina skolą. Atsakovė netinkamai vykdė prievoles, nes nesilaikė sutartyje numatytos įmokų paskirstymo tvarkos padengiant mokėtinas pagal vartojimo paskolos sutartį sumas. Ieškovė įmokėtą 868,86 Eur sumą paskirstė kaip sutarties pratęsimo įmokas už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo iki 2015 m. balandžio ( 8 įmokos po 81,67 Eur, iš viso 653,36 Eur), o likusią 215,50 Eur sumą skyrė delspinigių dengimui ( 174,21 Eur) ir dalies sutarties pratęsimo mokesčio už 2015 m. gegužės mėnesį dengimui ( 41,29 Eur).
4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį (27-33 b.l.), kuriuo prašė paskolos sutarties sąlygą dėl mėnesinio sutarties pratęsimo mokesčio pripažinti nesąžininga ir negaliojančia pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, CK 6.31 straipsnio 1, 3 dalis, ir priteisti atsakovei iš ieškovės 455,02 Eur sumą kaip neteisėtą kredito gavėjo praturtėjimą atsakovės sąskaita. Atsakovė nurodė, kad ne vieną kartą mokėjo ieškovei 81,67 Eur (282 Lt) dydžio mėnesinius sutarties pratęsimo mokesčius (2014-04-29, 2014-06-14, 2014-06-16, 2014-08-01, 2014-08-26), tačiau dėl laikinų finansinių sunkumų negalėjo grąžinti skolos arba pratęsti paskolos grąžinimo termino, todėl nemokėjo sutarties pratęsimo mokesčio. Atsakovė 2015-07-19 sumokėjo 868,86 Eur, nurodžiusi, kad tai yra visiškas paskolos dengimas pagal paskolos sutartį Nr. 678. 2015-08-03 sumokėjo 188,78 Eur už sutarties pratęsimą ir 2015-09-19 sumokėjo 4,70 Eur delspinigių ir 90 Eur už raginimų siuntimą. Sutarties 19 dalyje numatyta, kad paskolos gavėjas turi dvi galimybes, kai ateina paskolos grąžinimo data: grąžinti visą paskolos sumą ir palūkanas arba pratęsti sutartį sumokant mėnesinį sutarties pratęsimo mokestį, taip pratęsiant paskolos grąžinimo terminą vienam mėnesiui. Atsakovė mokėjimo paskirtyje šia jai suteikta teise pasinaudojo. Ieškovė neturėjo teisės gautą 868,86 Eur mokėjimą užskaityti kaip sutarties pratęsimo mokestį. Atsakovė yra pilnai atsiskaičiusi, be to ieškovei yra permokėjusi 455,02 Eur sumą, ieškovė elgiasi nesąžiningai ir klaidingai skaičiuoja delspinigius nesivadovaudama šalių sudaryta vartojimo paskolos sutartimi.
Atsiliepimas
5. Ieškovė atsiliepimu į priešieškinį prašė teismo priešieškinį atmesti. Nurodė, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Šalių sudarytos vartojimo paskolos sutarties 5 punkte nurodytas mėnesinis sutarties pratęsimo mokestis yra nustatytas už paskolos gavėjo naudojimąsi paskolos dalyku ir yra savo esme pelno palūkanos. Tai matyti iš to, kad sutarties pratęsimo mokestis yra lygus sutarties 2 punkte nurodytoms mėnesio palūkanoms už naudojimąsi paskola. Atlyginimas palūkanų forma yra mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu laikotarpiu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t.y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma - palūkanas ( CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str). Be to, nurodė, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nustatyta papildoma vartotojo apsauga nesudaro išimčių iš principo pacta sunt servanda. Atsakovė, pasirašydama sutartį ir vėliau paskolos grąžinimo terminą pratęsdama daugelį kartų, suprato ir sutiko su nustatytomis palūkanomis už naudojimąsi pinigais. Paskolos gavėjos civilinė atsakomybė už termino įvykdyti prievolę pažeidimą yra reglamentuota sutarties 6 punkte, kuris visiškai atitinka Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. Atsakovės prašoma priteisti 455,02 Eur suma yra ieškovei sumokėtos pelno palūkanos už naudojimąsi paskolos suma, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė praturtėjo neteisėtai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.
7. Teismas nurodė, kad šalys sutarties 2 punktu susitarė dėl 81,68 Eur palūkanų už naudojimąsi paskola, o sutarties 6 punktu susitarė dėl netesybų - 0,05 proc. delspinigių už kiekvieną pavėluotą dieną grąžinti paskolos sumą. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Teismas aiškino šalių sudarytą sutartį pagal sąžiningumo ir vartotojo teisių apsaugos bei gynimo kriterijus ir sprendė, kad sutarties 5 punkte numatytas sutarties pratęsimo mokestis ir sutarties 6 punkte numatyti 0,05 proc. delspinigiai yra ne mokestis už naudojimąsi paskolintais pinigais ( pelno palūkanos), o sutartinės netesybos, kurios negali būti didesnės negu kad 0,05 proc. už kiekvieną dieną. Norėdama, kad būtų priteisti didesni nuostoliai, ieškovė turėjo įrodyti juos buvus, tačiau tokių įrodymų ieškovė nepateikė. Kadangi atsakovė yra sumokėjusi iš viso 1489,84 Eur, tai teismas sprendė, kad skola yra grąžinta, nuostoliai apmokėti. Atsakovės priešieškinį teismas atmetė nurodydamas, kad priešieškinys nepagrįstas ir neįrodytas. Atsakovė vykdė pasirašytą sutartį, pripažino sutarties sąlygas, į teismą kreipėsi tik po to, kai teisme buvo iškelta byla dėl skolos grąžinimo, bylos nagrinėjimo metu sutartis jau yra įvykdyta, paskola grąžinta, nuostoliai apmokėti, todėl nėra pagrindo tenkinti priešieškinį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas neteisingai aiškino šalių sudarytos sutarties sąlygas. Šalių sudarytos 2014 m. kovo 31 d. vartojimo paskolos sutarties 2 p. nurodyta, kad palūkanos yra 282 Lt ( 81,68 Eur). Pagal sutarties 5 punktą mėnesinis paskolos pratęsimo mokestis yra 81,68 Eur. Mėnesinio sutarties pratęsimo mokesčio dydis atitinka sutarties 2 punkte nurodytas 81,68 paskolos gavėjo mokėtinas palūkanas per mėnesį už naudojimąsi paskolos dalyku. Sutarties 12 punkte aiškiai numatyta, kad už naudojimąsi paskola paskolos gavėjas įsipareigoja mokėti paskolos davėjui 5 punkte nurodytą mėnesinį sutarties pratęsimo mokestį. Sutarties pratęsimo mokestis mokamas kas mėnesį iki to laiko, kol paskolos gavėjas grąžins visą 3 punkte nurodytą sumą. Vadinasi, šalys aiškiai apibrėžė, kad mokesčio mokėjimo pagrindas yra naudojimasis paskolos dalyku iki paskolos dalyko grąžinimo, t.y. pelno palūkanų mokėjimas. Pelno palūkanas šalys turi teisę nustatyti savo susitarimu.
1.2. Šalys susitarė, kad pelno palūkanos bus mokamos iki faktinio paskolos grąžinimo ( sutarties 12 punktas).
1.3. Atsakovė, pasirašydama paskolos sutartį, paimdama paskolą vienam mėnesiui, o vėliau paskolos grąžinimo terminą pratęsdama daugelį kartų ir mokėjimo pavedimuose aiškiai nurodydama, kad tai mėnesinis paskolos pratęsimo mokestis, suprato ir sutiko su nustatytomis palūkanomis už naudojimąsi pinigais, dėl šios sąlygos tarp šalių nekilo jokių ginčų.
1.4. Teismas, pripažindamas, kad ieškovas negali reikalauti iš atsakovės pelno palūkanų po to, kai atsakovė pažeidė vartojimo paskolos grąžinimo terminą iki visiško paskolos grąžinimo, sudarė sąlygas atsakovei piktnaudžiauti savo kaip silpnesnės sandorio šalies teisėmis, nes tokiu atveju vartojimo paskolos gavėjui apskritai neverta laiku grąžinti paskolos, nes taip gavėjo įmokos sumažėja.
1.5. Sutarties sąlygos yra aiškios, teismas nepagrįstai padarė išvadą apie sąlygų neaiškumą. Teismas pats pripažino, kad atsakovei sutarties sąlygos buvo aiškios, ji jokių pastabų niekada nereiškė.
1.6. Sutarties 2 ir 12 punkte nekalbama apie netesybas. Netesybas nustato tik sutarties 6 punktas, kuris visiškai atitinka Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies reikalavimus.
1.7. Pelno palūkanos yra mokamos už pinigų skolinimą ir skaičiuojamos iki faktinio skolos grąžinimo momento, o delspinigiai skaičiuojami ir mokami už termino įvykdyti prievolę pažeidimą nuo pažeidimo momento, todėl pelno palūkanos ir delspinigiai gali būti skaičiuojami už tą patį laikotarpį.
1.8. Teismas taikė CK 6.188 straipsnį, kuris yra netekęs galios nuo 2014 m. birželio 13 d., taigi, rėmėsi įstatymu, kuris jau dvejus metus negalioja.
Atsiliepimas
9. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Šalių sudarytos sutarties 13 punkte nurodyta, kad jeigu paskolos gavėjas pažeidė prievolę grąžinti skolą, jis turi atlyginti visus paskolos davėjo patirtus nuostolius (delspinigiai, mėnesinis sutarties pratęsimo mokestis ir visi kiti nuostoliai), nuo to momento, kai prievolė laikoma pažeista iki pilno pinigų grąžinimo. Pagal šią sutarties sąlygą akivaizdu, kad buvo susitarta ne dėl pelno palūkanų, o dėl atsakomybės už prievolės neįvykdymą laiku. Ieškovė delspinigius ir mėnesinius sutarties pratęsimo mokesčius pateikia kaip vienarūšes sakinio dalis, kas papildomai patvirtina jų tapatumą savo esme.
2.2. Sutarties tekste pelno palūkanos apskritai nėra paminėtos, šalys dėl jų nesitarė.
2.3. Vien tik sumų sutapimas nėra pagrindas konstatuoti, kad sutarties 2 ir 5 punktai yra tapatūs. Sutarties 5 punkte minimas sutarties pratęsimo mokestis, kuris pagal sutarties 13 punktą jau įvardintas kaip kompensacija už paskolos davėjo patirtus nuostolius.
2.4. Apeliantė reikalauja priteisti tariamas pelno palūkanas už mėnesį po 81,68 Eur iki paskolintų pinigų grąžinimo dienos. Tačiau dėl tokio dydžio palūkanų, kurios bus mokamos iki paskolintos sumos grąžinimo dienos, šalys nebuvo susitarę, todėl apeliantė neturi pagrindo jų reikalauti. Apeliantė klaidina teismą, sąmoningai nutyli sutarties 13 punkto turinį, manipuliuoja savo kaip šios srities profesionalo padėtimi.
2.5. Tai, kad atsakovė mokėjo mėnesinius sutarties pratęsimo mokesčius, nereiškia, kad ji sutiko su jais. Atsakovė suprato, kad privalo mokėti baudas už skolos negrąžinimą laiku, ir kadangi neturėjo reikalingos sumos grąžinti skolą, o mokėjimo dalimis ieškovė nepriėmė, tai neliko kitos išeities, kaip tik mokėti baudas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008, 2009-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Apeliacinis skundas yra pateiktas tik dėl sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovės ieškinys. Teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra būtinumo peržengti apeliacinio skundo ribas ir tikrinti tą sprendimo dalį, kuria yra atmestas priešieškinys, nes vartotojo interesams ginti pakanka teismo teisės aiškinti šalių sudarytos vartojimo paskolos sutarties sąlygas ir jas atitinkamai taikyti sprendžiant šalių ginčą dėl ieškinio patenkinimo. Todėl byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik ieškinio dalyje.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (-us), apeliacinis skundas nagrinėjamas neatsižvelgiant į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl mėnesinio sutarties pratęsimo mokesčio kvalifikavimo
12. Esminis šalių ginčas yra kilęs dėl vartojimo paskolos sutarties 5 punkte nustatyto mėnesinio sutarties pratęsimo mokesčio (282 litai arba 81,68 Eur) kvalifikavimo - ar tai yra palūkanos už naudojimąsi paskola Civilinio kodekso 6.872 straipsnio 1 dalies prasme (pelno palūkanos), ar tai yra netesybos CK 6.71 straipsnio prasme - suma, kurią skolininkas privalo sumokėti, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta.
13. Apeliantė teigia, kad mėnesinis sutarties pratęsimo mokestis yra pelno palūkanos, kurias skolininkė turėjo mokėti kiekvieną mėnesį iki visiško paskolintos sumos grąžinimo. Tokią savo poziciją apeliantė grindžia, pirma, sutarties 12 punktu, kuriame nurodyta, kad už naudojimąsi paskola paskolos gavėjas įsipareigoja mokėti paskolos davėjui 5 punkte nurodytą mėnesinį sutarties pratęsimo mokestį iki to laiko, kol paskolos gavėjas grąžins visą 3 punkte nurodytą sumą, antra, kad palūkanų dydis, nurodytas sutarties 2 punkte sutampa su mėnesinio pratęsimo mokesčio dydžiu, nurodytu 5 punkte.
14. Tačiau apeliantė, remdamasi sutarties 12 punktu, nutyli tos pačios sutarties 13 punktą, kuriame nurodoma, kad paskolos gavėjas, pažeidęs prievolę grąžinti skolą, turi atlyginti visus paskolos davėjos nuostolius, kurie yra išvardinti skliausteliuose: delspinigiai, mėnesinis sutarties pratęsimo mokestis ir visi kiti nuostoliai. Spręstina, kad šalių sutarties 12 ir 13 punktai yra vienas kitam prieštaraujantys, nes tą pačią sutarties sąlygą (5 punkte įvardintą mėnesinį pratęsimo mokestį) kvalifikuoja ir kaip pelno palūkanas (12 punktas), ir kaip nuostolius (netesybas) (13 punktas). Akivaizdu, kad ieškovė, būdama skolinimo verslo profesionalė, neužtikrino, kad vartojimo paskolos sutartis būtų aiški, suprantama ir skaidri. Apeliacinės instancijos teismas savo ankstesnėse nutartyse civilinėse bylose Nr. e2A-251-254/2015 ir Nr. 2A-571-324/2014 ( šių bylų šalimi buvo ieškovė) yra konstatavęs, kad vartojimo kredito sutartyje svarbu aiškiai nurodyti vartojimo kredito palūkanų normos (mokėjimo palūkanų) ir pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamų netesybų santykį, kad vartojimo kredito gavėjas galėtų aiškiai suprasti, kokių mokėjimų iš jo bus reikalaujama finansinių įsipareigojimų nevykdymo atveju. Vartojimo kredito gavėjui vėluojant mokėti įmokas pagal vartojimo kredito sutartį, mokėjimo palūkanų ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnyje nurodytų netesybų ar kompensacinių palūkanų kreditorius gali reikalauti kartu, tačiau tai turi būti aiškiai atskleista vartojimo kredito sutartyje. Šios bylos atveju tokio aiškumo nebuvo. Tai matyti iš atsakovės pozicijos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir iš atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą, kuriame ji nurodo, kad mokėjo mėnesinius sutarties pratęsimo mokesčius manydama, kad tai yra baudos už laiku negrąžinamą paskolą.
15. Tai, kad sutarties 2 punkte nurodyta palūkanų suma yra tokia pati kaip ir mėnesinis sutarties pratęsimo mokestis, yra nepakankamas įrodymas, kad šių sumų ir teisinė prigimtis yra tokia pati. Ieškovei nebuvo jokių kliūčių sutartyje aiškiai nurodyti, pavyzdžiui, kad palūkanos yra 282 litai per mėnesį, mokamos iki visiško paskolos grąžinimo. Tačiau tokio susitarimo tarp šalių nebuvo sudaryta, todėl nepagrįstas yra apeliantės teiginys, kad atsakovė turėjo mokėti kas mėnesį po 282 litus pelno palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo. Civilinio Kodekso 6.872 straipsnio 1 dalis nustato, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Šiuo atveju palūkanų dydis šalių buvo nustatytas 282 litai. CK 6.872 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį iki paskolos suma bus grąžinta. Tačiau šiuo atveju šalys buvo susitarę kitaip - kad palūkanos yra tik 282 litai, todėl ieškovei nėra pagrindo reikalauti palūkanų už laiką iki paskolos sumos grąžinimo.
16. Nustatęs, kad dėl mokėjimo (arba pelno) palūkanų šalys susitarė sutarties 2 punkte, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo 5 punkte nustatytą mėnesinį sutarties pratęsimo mokestį kaip netesybas, nes tai tiesiogiai nurodyta šalių sutarties 13 punkte ir 7 punkte, kuriame mėnesinio sutarties pratęsimo mokesčio mokėjimo prievolė siejama su pavėlavimu nors ir vieną dieną grąžinti paskolą.
17. Kvalifikavus sutarties 5 punkte nurodytą mėnesinį sutarties pratęsimo mokestį kaip netesybas, kyla šios sąlygos teisėtumo problema. Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11straipsnio 8 dalį, pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Būtent tokio dydžio delspinigiai buvo numatyti sutartyje (6 punktas). Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi (Vartojimo kredito įstatymo redakcija, galiojusi sutarties sudarymo metu, iki 2015-01-01). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Civilinio kodekso 6.188 straipsniu, siekdamas ginti vartotojos interesus, sprendė sutarties 5 punkte numatytos sąlygos netaikyti.
18. Jau minėtose Kauno apygardos teismo išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. e2A-251-254/2015 ir Nr. 2A-571-324/2014, kurių šalimi buvo ieškovė, yra pasisakyta, kad mėnesinis sutarties pratęsimo mokestis negali būti kvalifikuojamas kaip netesybos, nes jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą, išskyrus 0,05 proc. delspinigius, vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatas. Šioje byloje nukrypti nuo anksčiau teismų suformuoto precedento nėra pagrindo.
19. Sutiktina su apeliantės pastaba, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi negaliojančiu Civilinio kodekso 6.188 straipsniu, kuris pripažintas netekusiu galios, tačiau tai laikytina techninio pobūdžio klaida. Kasacinio teismo yra pažymėta, kad teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teismo procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011).
20. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje byloje Nr.3K-3-296/2012 yra suformuota taisyklė, kad aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193–6.195 straipsniai), bet ir speciali CK 6.193 straipsnio 4 dalyje bei 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė contra proferentem, pagal kurią, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. <...> Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių aplinkybių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas per sutarties sąlygas gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti yra reikalingas specialus, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reguliavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar jos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui, ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos apsispręsti reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo.
21. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinio pareiškimu, ieškinio reikalavimo patikslinimo pareiškimu ( e- bylos t.1, b.l.91-95), apeliaciniu skundu ( e-bylos t.1, b.l. 116-121) prašė kvalifikuoti sutarties 5 punkte nurodytą sutarties pratęsimo mokestį kaip pelno palūkanas, kurias ir prašė priteisti. Atsakovė ginčijo, kad tai buvo netesybos (bauda). Kitaip šio mokesčio kvalifikuoti ieškovė neprašė, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nagrinėti, kaip dar galėtų būti kvalifikuotas sutarties 5 punkte nurodytas sutarties pratęsimo mokestis.
Dėl sutarties įvykdymo
22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė yra sumokėjusi ieškovei iš viso 1489,84 Eur ( 5144,12 litų), paskutinis mokėjimas (13,70 Eur) buvo atliktas 2015 m. rugsėjo 21 d. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovė yra visiškai grąžinusi skolą (868,86 Eur), sumokėjusi sutartas palūkanas ( 81,68 Eur), taip pat sumokėjusi delspinigius už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 30 d. (kai paskola turėjo būti grąžinta) iki 2015 m. liepos 20 d., kai atsakovė sumokėjo 868,86 Eur, nurodydama, kad grąžina paskolą, ( e-bylos I tomas, b.l.17), (iš viso 212,92 Eur, skaičiuojama nuo 950,54 Eur sumos (paskola su palūkanomis) už 448 dienas po 0,05 proc.). N. V. kredito įstatymo 11 straipsnio 8 d. yra nustatyta, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, tačiau ši įstatymo norma įsigaliojo tik 2016 m. vasario 1 d., kai tuo tarpu šalių sutartis buvo sudaryta 2014 m. kovo 31 d., be to, atsakovė neprašė taikyti senaties termino delspinigiams priteisti, todėl bendra delspinigių suma nemažintina.
23. Spręstina, kad atsakovė yra įvykdžiusi visus savo įsipareigojimus pagal šalių sudarytą vartojimo paskolos sutartį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinį yra pagrįstas, teisėtas, jo naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
24. Bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, paskirstytinos priklausomai nuo apeliacinio skundo išnagrinėjimo baigties. Atsakovei iš ieškovės priteistina 70 eurų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei D. B., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ , įm.k. 302653800, 70 Eur ( septyniasdešimt eurų) išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.