Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. L. gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo P. L. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams. Į paskirtos bausmės laiką įskaityta atliktos bausmės dalis pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį bei šiuo nuosprendžiu įskaityti laikotarpiai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo P. L. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

12. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu P. L. buvo pagrįstai pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

16. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tuo, kad nukentėjusiojo T. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, iš tikrųjų šiek tiek skiriasi nuo jo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme. Vis tik konstatuotina, kad apeliaciniame skunde nurodyti parodymų nesutapimai nėra pagrindas abejoti T. V. parodymų patikimumu dėl esminių įvykio aplinkybių, kurias nukentėjusysis, kaip jau buvo minėta, viso proceso metu nurodė nuosekliai (aplinkybės aptartos šio procesinio sprendimo 13 pastraipoje) ir kurias patvirtina kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys.

17. Iš tikrųjų teisiamojo posėdžio metu T. V. teigė, kad P. L. jam sudavė smūgius į viršugalvį (t. 1, b. l. 195), o ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis tvirtino, kad smūgiai buvo suduoti į veidą (t. 1, b. l. 13, 40, 43). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra visiškai akivaizdu, jog, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, ir nurodydamas galvos sritį, į kurią jam buvo suduoti smūgiai, nukentėjusysis sąžiningai klydo. Kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nuosekliai teigė, kad smūgiai jam buvo suduoti į veidą (būtent dėl suduotų smūgių bei kojos sužalojimo nukentėjusysis ir turėjo nuteistajam pretenzijų). Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina specialisto išvadoje Nr. G 4488/2019 (01) užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, jog T. V. buvo padaryta poodinė kraujosruva kairės akies vokuose – kietu buku daiktu (vienu trauminiu poveikiu, kuris būdingas smūgio sudavimui), taip pat ir paties nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, kad jis sudavė nukentėjusiajam į veidą (t. 1, b. l. 101, 118-119, t. 2, b. l. 13), liudytojos A. V. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, jog ji ant nukentėjusiojo veido po įvykio matė sužalojimus (t. 2, b. l. 15).

18. Nukentėjusysis T. V. ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas pirmą kartą, nurodė, kad smūgiai į veidą jam buvo suduoti, kai jis buvo koridoriuje (t. 1, b. l. 40). Vėlesnės apklausos metu bei pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis jau aiškino, kad smūgiai į galvos sritį jam buvo suduoti virtuvėje (t. 1, b. l. 43, 195). Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, jog tiksli buto vieta, kurioje buvo suduoti smūgiai, t. y., ar jie buvo suduoti koridoriuje ar virtuvėje, nėra esminė aplinkybė ir neturi reikšmės nuteistojo veiksmų vertinimui. Šiuo atveju nukentėjusiojo teiginiai, kad iš tikrųjų smūgiai jam buvo suduoti virtuvėje, yra vertintini kaip parodymų patikslinimas, o ne jų esminis keitimas. Čia pastebėtina, kad liudytojas D. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, jog smūgiai nukentėjusiajam buvo suduoti virtuvėje (t. 1, b. l. 86, t. 2, b. l. 12).

19. Iš tikrųjų nukentėjusysis T. V. ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių teigė, kad D. V. iš buto pasišalino dar iki smurtinių veiksmų prieš jį pradžios (t. 1, b. l. 40), o vėliau aiškino, kad D. V. iš buto pasišalino tuomet, kai P. L. pradėjo prieš jį vartoti fizinį smurtą, kai sužalojo peiliu (t. 1, b. l. 43, 195). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokie nukentėjusiojo teiginiai yra vertintini kaip parodymų tikslinimas, o ne jų keitimas. Čia pastebėtina, kad T. V. dėl momento, kada iš buto pasišalino D. V. galėjo ir suklysti, kadangi yra visiškai akivaizdu, jog tuo metu jo dėmesys buvo sukoncentruotas į agresyviai besielgiantį P. L., kuris jam kėlė grėsmę, o ne kitus asmenis bei jų veiksmus. Kita vertus, iš D. V. nuoseklių parodymų matyti, jog jis iš buto pasišalino po to, kai nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai ir kai suprato, kad nuteistasis ketina panaudoti peilį, kurio pradėjo ieškoti.

20. Ikiteisminio tyrimo metu T. V. teigė, kad P. J. po įvykio neleido jam išeiti iš buto, laikė jį už peties (t. 1, b. l. 40). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis taip pat nurodė, jog jis nebuvo išleistas iš buto (t. 1, b. l. 195). Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia jokio prieštaravimo tarp skirtingu metu nukentėjusiojo duotų parodymų. Kita vertus, ši aplinkybė yra visiškai nereikšminga vertinant, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis bei jo parodymų patikimumą. Čia pastebėtina tai, kad iš liudytojo D. V. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis, būdamas lauke, iš nukentėjusiojo sužinojo, kad šiam neleidžiama išeiti iš buto (t. 2, b. l. 12). Iš liudytojos A. V. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad, kai ji atvyko prie namo, kuriame buvo sužalotas jos sūnus, D. V. jai pasakė, jog nukentėjusiojo neišleidžia iš buto (t. 2, b. l. 15). Taigi liudytojų nurodytos aplinkybės netiesiogiai patvirtina nukentėjusiojo teiginius apie tai, kad po įvykio jam buvo trukdoma išeiti iš buto arba bent jau jis vertino kitų asmenų veiksmus kaip trukdymą išeiti iš buto.

21. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad T. V. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nurodė skirtingas O. M. pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybes. Su tokiu teiginiu sutiktina. Tuo pačiu konstatuotina, kad, vertinant nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, O. M. pasišalinimo iš buto aplinkybės yra visiškai nereikšmingos, kadangi yra akivaizdu, kad tuo metu, kai nukentėjusysis buvo sužalotas, O. M. bute nebuvo ir šis faktas abejonių nekelia. Teigtina, kad tai, ar iki nagrinėjamų įvykių O. M. buvo suduoti kokie nors smūgiai, nebuvo ir nėra nei šios baudžiamosios bylos tyrimo, nei nagrinėjimo dalykas, todėl šios aplinkybės detaliau nėra aptariamos.

22. Iš tikrųjų liudytojas D. V. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad nematė P. L. rankoje peilio, o pirmosios instancijos teisme nurodė, kad peilį matė. Taigi šiuo atveju kyla pagrįstų abejonių dėl šios liudytojo parodymų dalies patikimumo, tačiau tik dėl šios parodymų dalies, t. y. dėl aplinkybės, ar liudytojas matė peilį nuteistojo rankose. Tuo pačiu konstatuotina, kad nustatytas faktas nėra pagrindas nesivadovauti aplinkybėmis, kurias liudytojas nuosekliai nurodė viso proceso metu ir kurios sutampa su kitais baudžiamojoje byloje užfiksuotais duomenimis.

25. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojo T. Š., kuris yra nuteistojo sesers sutuoktinis, parodymais, kadangi jie prieštarauja nuosekliems nukentėjusiojo T. V., liudytojo D. V. parodymams, kuriuos patvirtina kiti byloje užfiksuoti duomenys, be to, liudytojo T. Š. parodymai nėra nuoseklūs. Šis liudytojas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad T. V. pirmasis trenkė nuteistajam, tuomet įvyko susistumdymas, nukentėjusysis nukrito ir susižalojo koją. Taip pat liudytojas teigė, kad D. V. iš buto išėjo mažiausiai prieš pusvalandį iki konflikto, jis negirdėjo, jog P. L. būtų prašęs paduoti peilį (t. 2, b. l. 16). Ikiteisminio tyrimo metu T. Š. teigė, kad tarp P. L. ir T. V. įvyko konfliktas dėl dingusių pinigų, jie susimušė. Muštynių metu nukentėjusysis nugriuvo ir susižalojo koją. Kas pirmas pradėjo smūgiuoti, nematė (t. 1, b. l. 73). Taigi šiuo atveju yra visiškai akivaizdu, kad liudytojo parodymai dėl to, kas pirmasis panaudojo fizinį smurtą, skiriasi. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad liudytojo parodymai leidžia daryti išvadą, jog jis iš tikrųjų neatsimena įvykio aplinkybių. Štai ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad T. V. į butą atvyko su O. M., o D. V. apskritai neminėjo. Pirmosios instancijos teisme jis teigė, kad galimai O. M. įvykio dieną į butą apskritai nebuvo atvykęs. Be to, T. Š. parodymai neatitinka ir P. L. pirmosios instancijos teisme nurodytų aplinkybių. P. L. teigė, kad vienas iš dviejų kartu su nukentėjusiuoju į butą atvykusių asmenų, t. y. asmuo, kuriam buvo perduoti pinigai, prieš pat konflikto kilimą pabėgo iš buto, o kitas asmuo miegojo kambaryje (aplinkybės, kad kambaryje būtų miegojęs koks nors asmuo, kuris į butą atvyko kartu su nukentėjusiuoju, nenurodė joks kitas byloje apklaustas asmuo). Taigi T. Š. parodymai apie tai, kad asmuo, atvykęs kartu su nukentėjusiuoju, iš buto išėjo mažiausiai pusvalandį prieš konfliktą, akivaizdžiai prieštarauja nuteistojo parodymams. Toks liudytojo teiginys prieštarauja ir nukentėjusiojo bei liudytojo D. V. parodymams.

26. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis liudytojos A. V. parodymais, nes ši liudytoja nurodė tokias aplinkybes, kurių nėra nurodęs nei vienas kitas byloje apklaustas asmuo, bei aplinkybes, kurių nepatvirtina kiti byloje užfiksuoti duomenys. Su tokiu teiginiu nėra pagrindo sutikti. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, jog A. V. parodymai, juos vertinant su kitais byloje užfiksuotais duomenimis, patvirtina tik nukentėjusiojo sužalojimo faktą bei sužalojimų padarymo vietą. Čia pabrėžtina, kad nekyla jokių abejonių bei ginčų dėl to, kad nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai, t. y. poodinė kraujosruva kairės akies vokuose bei durtinė-pjautinė žaizda kairėje šlaunyje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Būtent šias aplinkybes kartu su kitais duomenimis ir patvirtina A. V. parodymai.

27. Pirmosios instancijos teisme liudytoja A. V. iš tikrųjų teigė, kad po įvykio ant sūnaus galvos atsirado guzai. Vis tik tokių sužalojimų padarymas nuteistajam nebuvo inkriminuojamas, todėl aplinkybė, ar ant nukentėjusiojo galvos atsirado guzai ar ne, nėra reikšminga. Be to, faktas, kad specialisto išvadoje nebuvo nustatyta, jog ant nukentėjusiojo galvos buvo atsiradę guzai, nepaneigia liudytojos teiginių, nes ekspertas tyrimą atliko 2019 m. gruodžio 18 d., t. y. trečią dieną po įvykio, o tai reiškia, jog dalis sužalojimų, jeigu jie ir buvo padaryti įvykio metu, tyrimo metu jau galėjo būti išnykę. Pastebėtina, kad pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme neneigė, jog nukentėjusiajam sudavė smūgį į veidą ir ne vieną smūgį į pakaušį (t. 2, b. l. 14), kas leidžia daryti išvadą, kad iš karto po įvykio ant nukentėjusiojo galvos iš tikrųjų galėjo atsirasti guzai, o po akimi atsirado kraujosruva. Tuo pačiu pabrėžtina ir tai, kad specialisto išvada buvo pateikta pagal suformuluotą užduotį, kurioje nurodyta tik tai, jog nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai į veidą bei galimai durta peiliu į koją (t. 1, b. l. 50).

28. Liudytoja A. V. pirmosios instancijos teisme aiškino, kad sūnus jai sakė, jog P. L. jam bandė peiliu durti į šoną, tačiau jis tokio smūgio išvengė. Akivaizdu, kad toks liudytojos teiginys nesutampa su baudžiamojoje byloje užfiksuotais duomenis. Tuo pačiu konstatuotina, kad tokiu teiginiu ir nebuvo grindžiama nuteistojo kaltė padarius nusikaltimą. Kita vertus, liudytojos parodymai apie tai, kas vyko bute, kai buvo sužalotas jos sūnus, nėra reikšmingi, nes ji pati įvykio nematė, o apie įvykio aplinkybes žino tik iš kitų asmenų. Šios liudytojos parodymais apie tai, kas vyko bute, kai tarp P. L. ir T. V. kilo konfliktas, galima remtis tik tiek, kiek jie sutampa su kitais byloje užfiksuotais duomenimis, ką šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ir padarė.

29. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tuomet, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115-648/2016, 2K-162-697/2016, 2K-386/2012 ir kt.). Sprendžiant, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, privalu atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-440/2013 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šioje byloje nėra surinkta duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad P. L. neteisėtus veiksmus nulėmė kokie nors nukentėjusiojo veiksmai, kurie galėtų būti vertinami kaip provokuojantys ar rizikingi.

30. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta ir dėl to jokių ginčų nekyla, kad P. L. reiškė nukentėjusiajam pretenzijas dėl dingusių 20 Eur. Vis tik net ir tuo atveju, jeigu būtų neginčytinai nustatyta, kad su tikru ar tariamu pinigų dingimu kaip nors yra susijęs T. V., vis tiek nebūtų pagrindo tvirtinti, jog būtent ši aplinkybė nulėmė nuteistojo nusikalstamą elgesį, t. y. fizinio smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį. Čia pabrėžtina, kad iš paties nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jo smurtinius veiksmus nulėmė ne tai, kad neva nukentėjusysis pagrobė/pasisavino jam priklausančius 20 Eur, o tai, jog pats nukentėjusysis pradėjo smurtauti, t. y. smurto panaudojimo priežastis buvo ne nepasitenkinimo reiškimas dėl tikro ar tariamo turto pagrobimo. Tuo pačiu konstatuotina, kad šioje byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pirmasis fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo būtent P. L.. Vien tik aplinkybės, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo iš pradžių kilo ginčas, žodinis konfliktas, kurio metu nuteistasis prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą, niekaip neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusysis su nuteistuoju elgėsi kaip nors nederamai.

31. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad agresorius, smurtinių veiksmų iniciatorius buvo P. L., būtent jis pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį, todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad jis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Šiuo atveju nėra nustatyta faktų, kurie leistų tvirtinti, kad P. L. būtų turėjęs gintis nuo kokio nors pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

32. Apeliacinės instancijos teismas pastebi ir tai, kad P. L. nurodytos aplinkybės, susijusios su pinigų dingimu, yra nelogiškos, be to, jų nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje užfiksuoti patikimi duomenys. Pats P. L. pirmosios instancijos teisme aiškino, kad jis ketino T. V. duoti pinigų tam, jog šis nueitų į parduotuvę. T. V. pinigus paėmė be nuteistojo leidimo. Nukentėjusysis pinigus perdavė savo draugui, kuris iš buto pabėgo. Pareikalavus T. V. grąžinti pinigus, kilo konfliktas. Pinigų paėmimo faktą matė T. Š. (t. 2, b. l. 13). Iš esmės tokias pačias aplinkybes P. L. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 101). Vis tik T. V. viso proceso metu tvirtino, kad jis dėl pinigų dingimo buvo kaltinamas nepagrįstai. Liudytojas D. V. pirmosios instancijos teisme teigė, kad jis matė, jog nuteistasis turėjo pinigų, tačiau nematė, kad T. V. būtų juos paėmęs. Pirmosios instancijos teisme liudytojas P. J. akivaizdžiai neatsiminė aplinkybių, susijusių su 20 Eur dingimu. Jis aiškino, kad nuteistasis galimai T. V. davė 20 Eur. Šis nuėjo į parduotuvę, tačiau neatnešė grąžos (t. 2, b. l. 17). Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas teigė, kad nuteistasis nukentėjusiajam davė 20 Eur tam, jog šis nueitų į parduotuvę, tačiau šis į parduotuvę nenuėjo, pinigų negrąžino. Liudytojas nematė, kaip buvo perduoti pinigai, tačiau tai matė T. Š. (t. 1, b. l. 69). Pirmosios instancijos teisme liudytojas T. Š. nurodė, kad T. V. pagrobė nuteistojo 20 Eur. Tuo pačiu jis teigė, jog nematė, kaip buvo pagrobti pinigai, tačiau T. V. rankose matė 20 Eur (t. 2, b. l. 16). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas teigė, kad T. V. ruošėsi eiti į parduotuvę ir paėmė iš P. L. 20 Eur. Liudytojas negalėjo nurodyti, ar T. L. leido paimti pinigus, ar pinigus nukentėjusysis paėmė savavališkai. Nukentėjusysis iki parduotuvės nenuėjo, pasakė, kad pinigų neturi (t. 1, b. l. 73). Iš aptartų parodymų yra akivaizdu, kad tik nuteistasis tvirtino, jog T. V. paėmė jo pinigus, tačiau nei vienas kitas iš bute buvusių asmenų tokios aplinkybės nepatvirtino, nes jos paprasčiausiai nematė. Tuo pačiu pastebėtina, kad būtent P. L. pradėjo nukentėjusiajam reikšti pretenzijas dėl pinigų dingimo, todėl visiškai neįtikinama, kad nukentėjusysis į reiškiamas pretenzijas būtų turėjęs pagrindą sureaguoti agresyviai, t. y. panaudodamas smurtą prieš nuteistąjį. Be to, nuteistasis tvirtino, kad T. V. paimtus pinigus perdavė savo draugui, kuris iš buto iš karto pabėgo. Šiuo atveju yra visiškai nesuprantama, kodėl nukentėjusysis neva pagrobtus turėjo perduoti kitam asmeniui, kuris iš karto iš buto pasišalino, o jis pats liko bute.

33. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nepadarė kategoriškos išvados, jog nukentėjusysis buvo sužalotas vienu iš įvykio vietoje rastu peiliu. Šiuo atveju iš tikrųjų neatmestina tikimybė, kad T. V. galėjo būti sužalotas vienu iš peilių, rastų įvykio vietoje, tačiau daryti kategoriškos išvados, jog nukentėjusysis buvo sužalotas konkrečiu peiliu, negalima. Tuo pačiu teisėjų kolegija daro išvadą, kad aplinkybė, jog šioje byloje nebuvo nustatyta, kokiu konkrečiu peiliu buvo sužalotas T. V., niekaip nepaneigia to, jog nukentėjusiojo koja buvo sužalota peiliu bei šį sužalojimą jam padarė būtent P. L..

34. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė BPK ar BK normų pažeidimų, kurie leistų daryti išvadą, jog skundžiamas nuosprendis turėtų būti naikinamas ar keičiamas, tokių pažeidimų nebuvo nurodyta nei apeliaciniame skunde, nei nagrinėjant šį skundą teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas pats taip pat nenustatė tokių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teisme buvo pateikta Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma, iš kurios matyti, kad P. L. nuo 2021 m. kovo 8 d. vykdo individualią veiklą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog nuteistasis užsiima individualia veikla, įvertinus bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, kuri yra aptarta skundžiamame nuosprendyje, nėra pagrindas švelninti už nusikaltimo padarymą paskirtą bausmę. Taigi, įvertinus visa, kas buvo aptarta, keisti ar naikinti skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio nėra jokio pagrindo, todėl nuteistojo P. L. gynėjo advokato apeliacinis skundas yra atmetamas.

35. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, kurioje prašoma priteisti valstybei iš P. L. 284,30 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo advokato suteiktą antrinę teisinę pagalbą minėtam nuteistajam nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. BPK 106 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad pripažinęs asmenį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš tokio asmens išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021 ir kt.). Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo sutikimu apskundė jo gynėjas, apeliacinės instancijos teisme P. L. gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė, todėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartimi nuteistajam P. L. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas advokatas. Atsižvelgusi į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį bei tai, kad nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neproporcinga nuteistojo, kuris yra jauno ir darbingo amžiaus asmuo, turtinei padėčiai, teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo turi būti išieškotos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. L. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo P. L.284,30 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.