Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

10. Pareiškėjas 2022 m. vasario 7 d. raštu atsakė į Ministerijos 2021 m. gruodžio 3 d. raštą. Atsakydamas pareiškėjas iš esmės plačiau Ministerijos iškeltų klausimų, susijusių su mokymu apie kraujo perpylimą, valstybinių švenčių šventimu, dalyvavimu politikoje ir politinio pobūdžio susirinkimuose, šalinimusi buvusių narių dėl nusižengimo bendruomenės taisyklėms, prisidėjimu prie šalies gynybos iš esmės paaiškinimų, dokumentų nepateikė, o pakankamai lakoniškai nurodė, kad EŽTT, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), Jungtinių Tautų (toliau – ir JT) Žmogaus teisių komitetas yra priėmę sprendimų Jehovos liudytojų naudai; kad pareiškėjo ilgametė veikla Lietuvoje, taip pat EŽTT, JT Žmogaus teisių komiteto ir ESTT praktika: „akivaizdžiai patvirtina, kad mūsų religiniai įsitikinimai ir jų išraiškos būdai ne tik „neprieštarauja įstatymams ir dorai“, bet ir yra ginami pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9, 10 ir 11 straipsnius, kuriais garantuojamos pagrindinės teisės į religijos ir sąžinės laisvę, saviraiškos laisvę ir asociacijos laisvę“; nurodė, kad nemano, jog valstybė turi pagrindą imtis kokių nors būdu vertinti arba kvestionuoti pareiškėjo įsitikinimų ir jų išraiškos būdų teisėtumą, įskaitant nagrinėti „doktrininius šaltinius“, kuriais tokie įsitikinimai yra pagrįsti.

11. Ministerija 2022 m. vasario 2 d. pasirašė Ekspertinių paslaugų teikimo sutartį su ekspertais dr. J. B. ir A. Š. (toliau – ir Sutartis). Sutarties 1.2 papunktyje numatyta, kad ekspertinės paslaugos apima pateikimą išvados, kuri atsakytų į šios sutarties priede Nr. 1 pateiktus klausimus apie Jehovos liudytojų mokymo ir apeigų santykį su konstitucine doros samprata ir įstatymu. Kaip matyti iš byloje esančio Sutarties priedo Nr. 1, ekspertams buvo pateikti klausimai – dėl pareiškėjo doktrinos, draudžiančios kraujo perpylimą, skatinančios narius nešvęsti valstybinių švenčių, laikymo valstybės simbolių pagerbimą nesuderinamu su tikėjimo dalyku, mokymu nedalyvauti politikoje ir rinkimuose, dėl atsisakymo ginti tėvynę ginklu, dėl bendruomenės taisyklėms nusižengusių ir neatgailaujančių ar tikėjimo atsisakiusių bendruomenės narių šalinimosi atitikimo Konstitucijai, įstatymams, dorai. Kaip matyti iš klausimų sąrašo, iš esmės tokie patys klausimai buvo užduoti pačiam pareiškėjui Ministerijos 2021 m. gruodžio 3 d. rašte Nr. (8.3.44E) 7R-6489 „Dėl informacijos apie mokymą ir apeigas bei veiklą Lietuvoje pateikimo“. Ekspertų 2022 m. balandžio 28 d. „Išvada dėl religinės bendrijos mokymo“ (toliau – ir Ekspertų išvada), t. y. dėl pareiškėjo mokymo, Ministerijai buvo pateikta 2022 m. gegužės 9 d. Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 6 d. raštu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas susitikimo. Ministerijos atstovai 2022 m. rugsėjo 27 d. nuotoliniu būdu susitiko su pareiškėjo atstovais. Pareiškėjas 2022 m. spalio 20 d. raštu paprašė Ministeriją pateikti Ekspertų išvadą, gavus ją, sudaryti galimybę pareiškėjui pateikti rašytinius paaiškinimus, prašė, kad Ministerija nepateiktų savo galutinės išvados Seimui, kol pareiškėjas negaus Ekspertų išvados kopijos ir nepateiks Ministerijai su ja susijusių rašytinių paaiškinimų. Ministerija 2022 m. lapkričio 21 d. pateikė pareiškėjui Ekspertų išvadą, taip pat informavo pareiškėją, kad 2022 m. lapkričio 21 d. ginčijamą Ministerijos išvadą pateikė Seimui. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 1 d. raštu paprašė Ministerijos pateikti pareiškėjui visus dokumentus, kurie buvo pateikti Seimui. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2022 m. gruodžio 1 d. raštą, 2022 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. (8.3.44E) 7R-5697 „Dėl Teisingumo ministerijos išvados pateikimo“ pateikė pareiškėjui ginčijamą Išvadą bei papildomus dokumentus.

22. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundo reikalavimus panaikinti Išvadą ir įpareigoti Ministeriją parengti naują išvadą dėl valstybės pripažinimo suteikimo pareiškėjui atmetė.

III.

25. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad priimant Išvadą buvo pažeistos administracinės procedūros ir principai ir vien tai daro Išvadą neteisėta. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė būti išklausytam, nes atsakovas neinformavo pareiškėjo apie tai, kad Ministerija kreipėsi į ekspertus ir nepateikė jų išvadų pareiškėjui, kai jos jau buvo parengtos ir nesuteikė jokios galimybės veiksmingai ir per protingą terminą pasisakyti dėl jų. Ministerija nepaaiškino, kodėl ignoravo prašymą leisti susipažinti ir atsakyti, ir kodėl, nepateikusi galutinės Išvados pareiškėjui, iškart ją pateikė Seimui. Atsakovas pažeidė įstatymų viršenybės, išsamumo, lygiateisiškumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, objektyvumo ir skaidrumo principus (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Atsakovas neužtikrino, kad Išvados rengimo procesas būtų teisingas ir nešališkas. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepažeidė administracinės procedūros ir pareiškėjo teisių. Pareiškėjas negalėjo žinoti ir nežinojo, kad atsakovas nesilaikys EŽTT praktikos ir imsis iš naujo vertinti pareiškėjo mokymus bei įsitikinimus.

27. Pareiškėjas tvirtina atitinkantis visus tris RBBĮ 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus vadinamosios netradicinės religinės bendrijos valstybinio pripažinimo kriterijus: 1) turi būti praėję ne mažiau kaip 25 metai nuo pirminio bendrijos įregistravimo Lietuvoje; 2) ji turi būti palaikoma visuomenės; 3) jos mokymas bei apeigos turi neprieštarauti įstatymams ir dorai. Pareiškėjas teigia, kad Jehovos liudytojų įsitikinimai dėl kraujo perpylimo, nedalyvavimo valstybinėse šventėse, ekskomunikavimo (atskyrimo nuo bendruomenės) ir atsisakymo atlikti karo tarnybą dėl įsitikinimų įeina į saugomą pagrindinę teisę į religijos laisvę, kurią garantuoja Konstitucija, Konvencija ir Paktas, todėl šie įsitikinimai neprieštarauja įstatymams ir yra suderinami su Konstitucijos ginamomis vertybėmis ir tai grindžia Biblijos citatomis, tarptautinių teismų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

31. Ginčas byloje kilo dėl Ministerijos Išvados dėl valstybės pripažinimo suteikimo Lietuvos Jehovos liudytojų religinei bendrijai teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo Ministeriją parengti naują išvadą dėl valstybės pripažinimo suteikimo Lietuvos Jehovos liudytojų religinei bendrijai.

32. Pareiškėjas skunde taip pat reiškė reikalavimą įpareigoti atsakovą pateikti Išvados kopiją, tačiau bylos nagrinėjimo metu šį reikalavimą atsiėmė ir pirmosios instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Bendrijos skundą atmetė konstatavęs, kad Ministerijos Išvada, vadovaujantis RBBĮ 6 straipsniu, nesaisto Seimo ir yra tik institucijos nuomonė, teikiama kitai institucijai, siekiant padėti pasiruošti sprendimui priimti, t. y. Išvada Seimui yra tarpinis administracinės procedūros dokumentas, kuris negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, o galutinį sprendimą dėl religinės bendrijos pripažinimo priima Seimas. Teismas vertino, kad Ministerija, rengdama Išvadą, nepažeidė įstatymų ir (arba) Konvencijos nuostatų, teisės būti išklausytam principų, o pareiškėjas galėjo pasinaudoti įstatymų suteikta teise teikti savo paaiškinimus institucijai, kuri priims galutinį sprendimą, t. y. Seimui.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Išvada jam sukelia teisines pasekmes, ją rengiant buvo pažeistos administracinės procedūros padarant išvadą, jog Bendrija neatitinka Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies ir RBBĮ 6 straipsnio reikalavimo, kad jos mokymas ir apeigos neprieštarautų įstatymams ir dorai. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pateikti pastabas dėl Išvados iki ją pateikiant Seimui. Pareiškėjas tvirtina atitinkantis visus tris RBBĮ 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus vadinamosios netradicinės religinės bendrijos valstybinio pripažinimo kriterijus.

35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra pakartotinis jos nagrinėjimas, tai yra jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

36. RBBĮ 5 straipsnis nustato, kad valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų.

37. Kitų religinių bendrijų pripažinimą reglamentuoja RBBĮ 6 straipsnis (ginčui aktuali 1995 m. spalio 4 d. įstatymo Nr. I-1057 redakcija), kuriame nustatyta, kad kitos (netradicinės) religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą (1 d.). Valstybės pripažinimą suteikia Lietuvos Respublikos Seimas. Religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje. Jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos (2 d.). Pripažinimo klausimą Seimas sprendžia gavęs Teisingumo ministerijos išvadą (3 d.). Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytas pirminis įregistravimas yra įvykęs, jei religinė bendrija teisėtai veikė (buvo įregistruota) Lietuvoje po 1918 m. vasario 16 dienos (4 d.).

38. Konstitucinio Teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 89-1985) 6 straipsnio 2 dalies nuostata „jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 1 daliai. 2023 m. kovo 23 d. įstatymu Nr. XIV-1829 RBBĮ 6 straipsnis pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2023 m. gegužės 1 d.

39. Byloje ginčijamą Išvadą dėl valstybės pripažinimo suteikimo Jehovos liudytojų bendrijai Ministerija teikė Seimui vadovaudamasi RBBĮ 6 straipsniu (1995 m. spalio 4 d. įstatymo Nr. I-1057 redakcija) ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto persiųstą Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos 2017 m. gruodžio 15 d. prašymą. Išvadoje nurodyta, kad ji teikiama susipažinus su Jehovos liudytojų bendrijos pateikta medžiaga apie jos išpažįstamą tikėjimą, apeigas ir veiklą, mokslinėmis publikacijomis apie Jehovos liudytojus, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo suformuotą oficialiąją konstitucinę doktriną dėl valstybės pripažinimo instituto, susijusią EŽTT praktiką, taip pat į gautą Ekspertų išvadą. Išvadoje, apibendrinus joje išdėstytą informaciją, Ministerija teikė galutinę išvadą, kad valstybės pripažinimo prašanti Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija atitinka Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnyje nurodytą reikalavimą turėti atramą visuomenėje (visuomenės palaikymą), tačiau neatitinka Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies ir minėto įstatymo 6 straipsnio reikalavimo, kad jos mokymas ir apeigos neprieštarautų įstatymams ir dorai.

40. Nagrinėjamo ginčo dėl Išvados kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos taip pat matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011 m.).

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. liepos 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-400-520/2023 yra pasisakęs, kad sprendžiant, ar tarpinis (procedūrinis) dokumentas gali būti savarankišku skundo dalyku, vertinama, ar toks dokumentas sukelia asmeniui materialiąsias teisines pasekmes. EŽTT taip pat yra pažymėjęs, jog tam, kad teisė į teismą būtų veiksminga, asmuo turi turėti aiškią, realią galimybę ginčyti aktą, kuriuo yra paveikiamos jo teisės (žr., pvz., 2003 m. balandžio 4 d. sprendimą byloje Nunes Dias prieš Portugaliją (pareiškimų Nr. 2672/03 ir 69829/01); 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą byloje Lupeni Greek Catholic Parish and Others prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 76943/11)).

43. ESTT yra nurodęs, jog remiantis nusistovėjusia šio teismo praktika dėl ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo, darytina išvada, kad vertinant ginčijamus aktus reikia remtis jų turiniu ir autorių tikslais; šiuo atžvilgiu priemonės, kuriomis galutinai nustatoma Komisijos pozicija pasibaigus administracinei procedūrai ir kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių, darančių įtakos ieškovo interesams, iš principo pripažintinos aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, išskyrus tarpines priemones, kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą ir kuriomis tokios pasekmės nesukeliamos (žr. 2008 m. liepos 17 d. sprendimo Athinaїki Techniki prieš Komisiją, C-521/06 P 42 p. ir jame nurodytą teismų praktiką). ESTT, pasisakydamas apie aktus, kurių rengimas apima kelis etapus, ypač vidaus procedūros pabaigoje, yra pažymėjęs, kad aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, iš principo gali būti tik priemonės, šios procedūros pabaigoje galutinai nustatančios atitinkamos institucijos poziciją, o ne tarpinės priemonės, kurių tikslas – parengti galutinį sprendimą (žr. 2000 m. birželio 22 d. sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją C-147/96 26 p.).

44. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo tenkinimą sąveika lemia tai, kad skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar asmuo teisę kreiptis į teismą realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos. Tai, ar pareiškėjas turi teisę į pareikšto reikalavimo tenkinimą ir kokiu mastu, turi būti analizuojama bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Laikomasi pozicijos, kad teismo išvada, jog skundžiamas individualus administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas individualus administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-208/2009). Pabrėžtina, kad aplinkybė, ar asmens, kuris kreipėsi į administracinį teismą, teisės ar įstatymų saugomi interesai iš tikrųjų buvo pažeisti, yra nustatoma nagrinėjant bylą iš esmės. Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualias RBBĮ 6 straipsnio nuostatas byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundžiama Išvada yra tarpinio pobūdžio dokumentas, priimtas RBBĮ 6 straipsnio nustatyta tvarka sprendžiant pareiškėjo prašymą būti valstybės pripažinta religine bendrija. Tai, kad galutinį sprendimą dėl religinės bendrijos pripažinimo, sukeliantį teisines pasekmes, priima Seimas yra aiškiai nurodyta ginčui aktualios redakcijos RBBĮ 6 straipsnio 2 dalyje: ,,Valstybės pripažinimą suteikia Lietuvos Respublikos Seimas“ bei šio straipsnio 3 dalyje: ,,Pripažinimo klausimą Seimas sprendžia gavęs Teisingumo ministerijos išvadą“. Atitinkamai, pastaroji įstatymo nuostata leidžia spręsti, kad Ministerijos išvada dėl religinės bendrijos pripažinimo, teikiama Seimui, yra tarpinio pobūdžio, paruošiamasis dokumentas, priimamas nagrinėjant religinės bendrijos prašymą ją pripažinti valstybės pripažinta religine bendrija. Konstatavus šias aplinkybes dėl Išvados, kaip tarpinio dokumento pobūdžio, kuris savaime nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių (galutinis Seimo priimtas sprendimas pagal pareiškėjo prašymą pripažinti Bendriją valstybės pripažinta religine bendrija nėra šios bylos dalykas), atsižvelgus į aptartą teismų praktiką (nutarties 40–44 p.), konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei šioje byloje ginčyta Išvada, nei aplinkybė, kad Seimas gali nepatenkinti pareiškėjo prašymo pripažinti jį valstybės pripažinta religine bendrija, niekaip neriboja Bendrijos ir jos narių teisės į religijos laisvę, teisės veikti pareiškėjui kaip religinei bendrijai įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Bylos duomenys patvirtina ir ginčo dėl to byloje nėra, kad Bendrija yra įregistruota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. potvarkiu Nr. 549p.

47. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nuo 2023 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi RBBĮ 6 straipsnio redakcija (2023 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-1829 redakcija) nustato detalią kitų religinių bendrijų valstybės pripažinimo ir jo atšaukimo procedūrą, be kita ko, numatant, kad Seimui priėmus nutarimą atsisakyti suteikti valstybės pripažinimą religinei bendrijai, ji pakartotinai dėl valstybės pripažinimo į Seimą gali kreiptis praėjus 2 metams nuo tokio Seimo nutarimo įsigaliojimo dienos (RBBĮ 6 str. 5 d.).

48. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą (nutarties 35 p.), bylos aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad pareiškėjo teisės procedūrine prasme nebuvo pažeistos.

49. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies, 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

50. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.