Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovei Marijampolės savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo O. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atsakovė Marijampolės savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo O. K. atsiliepimo nepateikė, o teismo posėdyje prašė tenkinti pareiškėjo skundą ir patvirtino jo nurodytas aplinkybes.

Teismas konstatuoja:

Byloje sprendžiamas ginčas dėl Marijampolės savivaldybės mero 2024-01-16 sprendimo Nr. 22127, kuriuo pareiškėjo prašymas skirti būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas nuo 2023-11-01 iki 2024-04-30 pagal deklaruotos gyvenamosios vietos adresą - (duomenys neskelbtini), buvo netenkintas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 6 straipsnio 1 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (nuosavybės teise turimo turto vertė viršija turto vertės normatyvą) toliau – Sprendimas).

Pareiškėjas prašymą skirti būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas už 2023 m. lapkričio – 2024 m. balandžio mėnesius pateikė 2023-11-07 (toliau – Prašymas).

Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 87,87 kv. m., naudingas plotas 76,00 kv. m., kurio vertė, pagal Nekilnojamojo turto registro pažymą socialinei paramai gauti, 2023-01-01 buvo 67700 Eur.

Marijampolės savivaldybės administracijos Piniginės paramos skyriaus 2024-01-09 Išvadoje Nr. 40800 „Dėl teisės į piniginę socialinę paramą“ nurodyta, kad įvertinus 2023-11-07 prašymo-paraiškos Nr. 22127 prieduose pateiktus duomenis nustatyta, kad E. K., deklaravęs gyvenamą vietą (duomenys neskelbtini), ir jo šeima (arba bendrai gyvenantys asmenys) neturi teisės gauti piniginę socialinę paramą, nes deklaruoto turto vertė viršija nustatytą turto vertės normatyvą (toliau – Išvada). Išvadoje nustatytas bendras turto vertės normatyvas - 51006,00 Eur, o pareiškėjo deklaruoto turto vertė - 71229,61 Eur, tarp jų – nekilnojamojo turto - 67700,00 Eur.

Dėl skundžiamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo

Skundžiamu Sprendimu pareiškėjo Prašymas buvo netenkintas remiantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – Įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu dėl to, kad nuosavybės teise turimo turto vertė viršija turto vertės normatyvą.

Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad gyvenamąją vietą būste deklaravę arba būstą nuomojantys bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į kompensacijas, jeigu kreipimosi dėl kompensacijų metu atitinka visus šiuos reikalavimus: 1) bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnyje, vertė neviršija turto vertės normatyvo. Jeigu bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnyje, vertė viršija turto vertės normatyvą, nustatant teisę į kompensacijas, kai kreiptasi pirmą kartą arba praėjus ne mažiau kaip 24 mėnesiams nuo paskutinio mėnesio, už kurį kompensacijos buvo paskirtos, šis reikalavimas 3 mėnesius netaikomas; 2) kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą; 3) įsiskolinusieji už būsto šildymą ir (ar) karštą vandenį, ir (ar) geriamąjį vandenį su energijos, kuro, vandens tiekėjais yra sudarę sutartį (sutartis) dėl dalies skolos apmokėjimo, kas mėnesį grąžinant ne daugiau kaip 20 procentų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamų, arba teismas yra priteisęs apmokėti skolą.

Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad būsto ploto normatyvas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui yra 60 kvadratinių metrų naudingojo būsto ploto vienam iš jame gyvenamąją vietą deklaravusių arba būstą nuomojančių bendrai gyvenančių asmenų arba vienam gyvenančiam asmeniui, pridedant po 15 kvadratinių metrų kiekvienam kitam bendrai gyvenančiam asmeniui.

Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytas kiekvieno tipo (būsto ir žemės ploto) nekilnojamojo turto vertės normatyvas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui nustatomas atitinkamo tipo nekilnojamojo turto ploto normatyvą dauginant iš prašymą-paraišką pateikusio asmens deklaruotos gyvenamosios vietos ar vietos, kurioje nuomojamas būstas, nekilnojamojo to tipo turto ploto vieneto normatyvinės vertės, o kai neturi gyvenamosios vietos, – savivaldybės, kurios teritorijoje gyvena, nekilnojamojo to tipo turto ploto vieneto žemiausios normatyvinės vertės. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad šio įstatymo 15 straipsnyje nurodyto kiekvieno tipo nekilnojamojo turto ploto vieneto normatyvinę vertę nustato ir valstybės įmonės Registrų centro interneto svetainėje skelbia valstybės įmonė Registrų centras pagal kiekvienų metų sausio 1 dieną vidutines nekilnojamojo turto rinkos vertes Lietuvos miestuose ir savivaldybių centruose bei kitose savivaldybių teritorijose.

Nagrinėjamu atveju, pagal Nekilnojamojo turto registro pažymą socialinei paramai gauti, pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio buto vertė 2023-01-01 buvo 67700 Eur, o pareiškėjo viso deklaruoto turto vertė Išvadoje nustatyta 71229,61 Eur. Tuo tarpu Išvadoje nurodytas bendras turto vertės normatyvas - 51006,00 Eur.

Taigi, nėra ginčo, kad pareiškėjo nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio Įstatymo 14 straipsnyje, vertė viršija turto vertės normatyvą, apskaičiuotą pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto reikalavimo, suteikiančio teisę į kompensacijas. Todėl šis neatitikimas įstatymui Sprendime konstatuotas teisingai.

Tačiau teismas pažymi, kad socialinės paramos prašančio asmens formalus neatitikimas Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytam reikalavimui nėra absoliuti kliūtis gauti socialinę paramą ir nėra absoliutus pagrindas savivaldybės administracijai atsisakyti tokią paramą teikti, neįvertinus kitų Įstatyme numatytų aplinkybių, kurios suteikia teisę pretenduoti į socialinę paramą net ir tokiems asmenims.

Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka skirti kompensacijas, jeigu išlaidos už būsto šildymą, už faktinį geriamojo vandens ir (ar) karšto vandens kiekį atitinka šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytus kompensuojamus dydžius, tačiau bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytų reikalavimų, o šios dalies 3 punkte numatyta galimybė skirti būsto šildymo išlaidų kompensaciją už didesnį, negu nustatyta šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte, naudingojo būsto ploto normatyvą.

Taip pat pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, jog savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką, o taip pat pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė, tikslinė, periodinė, sąlyginė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita).

Marijampolės savivaldybės tarybos 2018-10-29 sprendimu Nr. 1-304 buvo patvirtintas Piniginės socialinės paramos teikimo nepasiturintiems Marijampolės savivaldybės gyventojams tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), kurio antrasis skirsnis reglamentuoja piniginės socialinės paramos skyrimą kitais įstatyme nenumatytais atvejais.

Aprašo 102.2 papunktis numato, kad patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas, surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą (toliau – aktas) bei rekomendavus Komisijai, Marijampolės savivaldybės administracija turi teisę skirti kompensacijas, jeigu išlaidos už būsto šildymą, už faktinį geriamojo vandens ir (ar) karšto vandens kiekį atitinka šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytus kompensuojamus dydžius, ar kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų neatitinka Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą, tačiau negauna ar negali gauti paramos iš kitų šaltinių ar jų nepakanka, o 102.3 papunktyje numatyta galimybė skirti būsto šildymo išlaidų kompensaciją už didesnį, negu nustatyta Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte, naudingojo būsto ploto normatyvą.

Taigi, Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktuose ir Aprašo 102.2, 102.3 papunkčiuose numatyta teisė atsakovei skirti būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas netaikant Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų dėl turto vertės normatyvo. Tokiu atveju savivaldybės administracija turi nustatyti ar išlaidos už būsto šildymą, už faktinį geriamojo vandens ir (ar) karšto vandens kiekį atitinka Įstatymo 11 straipsnyje nustatytus kompensuojamus dydžius, ar/ir naudingojo būsto ploto normatyvas viršija Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą.

Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnis numato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiame straipsnyje įtvirtintais principais, tarp jų - išsamumo principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį.

Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), dar aiškindamas senesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (ginčui aktuali galiojančios VAĮ 10 str. 5 d. 5–6 p. nuostatos) yra ne kartą pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. VAĮ keliamų administraciniam aktui reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-507-968/2022).

LVAT praktikoje akcentuojama, kad administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1268-662/2018). Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1268-662/2018).

Be to, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui. Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014, 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021, 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3040-968/2022).

Taip pat LVAT pabrėžia, kad pareigos motyvuoti individualius administracinius aktus ir nurodyti teisės normas, kuriomis remiantis priimtas ginčo sprendimas, nepaisymas apsunkina administracinio teismo atliekamą tokių aktų teisėtumo patikrą, todėl viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1555-662/2018).

Nagrinėjamu atveju Sprendimas grindžiamas tik faktine aplinkybe, kad pareiškėjo nuosavybės teise turimo turto vertė viršija turto vertės normatyvą, ir Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kad šio reikalavimo neatitinkantis asmuo neturi teisės į kompensacijas. Tačiau Sprendime nėra jokių argumentų ir jokių atsakovės motyvų, kodėl pareiškėjui nepriklauso kompensacijos kitais, Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktuose ir Aprašo 102.2, 102.3 papunkčiuose numatytais, pagrindais, netaikant Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kurią nurodytos teisės normos nereikalauja atitikti.

Nors atsakovė atsiliepime nurodė, kad taikydama jos diskrecijai priskirtas teisės normas, visais atvejais sprendimą dėl socialinės paramos skyrimo priima kompleksiškai įvertinusi aplinkybių visumą ir atsižvelgdama į realią besikreipiančiųjų dėl paramos situaciją, todėl ir pareiškėjo atveju buvo atliktas gyvenimo sąlygų patikrinimas, bet Buities patikrinimo akte komisija rekomendavo neskirti būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijų, tačiau teismas konstatuoja, kad Buities patikrinimo akte užfiksuotos aplinkybės, nesusijusios su Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktuose ir Aprašo 102.2, 102.3 papunkčiuose numatytų aplinkybių išsiaiškinimu, todėl šis Buities patikrinimo aktas nepagrindžia, kodėl kompensacijos pareiškėjui nepriklauso šiose teisės normose nurodytais pagrindais.

Iš Buities patikrinimo akto turinio matyti, kad gyvenimo sąlygų patikrinimas atliktas ir Buities patikrinimo aktas surašytas ne siekiant išsiaiškinti, ar išlaidos už būsto šildymą, už faktinį geriamojo vandens ir (ar) karšto vandens kiekį atitinka Įstatymo 11 straipsnyje nustatytus kompensuojamus dydžius, taip pat, ar pareiškėjui priklausytų kompensacija už didesnį, negu nustatyta šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte, naudingojo būsto ploto normatyvą, bet siekiant patikrinti, ar turto vertė viršija turto vertės normatyvą. Buities patikrinimo akte aprašytas pareiškėjo butas, atlikti jo pagerinimai ir jų vertė, tačiau netikrinta ir nefiksuota, ar išlaidos už būsto šildymą, už faktinį geriamojo vandens ir (ar) karšto vandens kiekį atitinka Įstatymo 11 straipsnyje nustatytus kompensuojamus dydžius, ar naudingojo būsto ploto normatyvas didesnis negu nustatyta Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Kitaip tariant, atsakovė Buities patikrinimo aktą surašė tam, kad patikrintų, ar egzistuoja Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta sąlyga kompensacijoms skirti, o ne tam, kad patikrintų, ar nėra sąlygų kompensacijas skirti pagal Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktų ir Aprašo 102.2, 102.3 papunkčių nuostatas, kai asmuo neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos sąlygos. Tuo tarpu Įstatymo 23 straipsnio 3 dalis ir Aprašo 102 punktas numato, kad asmenų gyvenimo sąlygos tikrinamos ir surašomas buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas tam, kad patikrinti ir įsitikinti, ar asmeniui gali būti skiriama kompensacija tais atvejais, kai jis neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos dėl turto vertės normatyvo. Teismas pažymi, kad surašyti Buities patikrinimo aktą tam, kad patikrinti, ar turto vertė viršija turto vertės normatyvą, nėra nei Įstatyme ar Apraše numatyto teisinio pagrindo, nei būtinybės, nei teisinės logikos, nes turto vertės atitikimas turto vertės normatyvui yra konstatuojamas Išvadoje, remiantis valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, o ne gyvenimo ir buities sąlygomis.

Atsakovės atstovės teismo posėdžio metu patvirtino, kad kompensacijos skyrimo pareiškėjui pagal Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir Aprašo 102.2 punktą nesvarstė, nes pagrindinė sąlyga skundžiamam Sprendimui buvo pareiškėjo neatitikimas Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Taigi, akivaizdu, kad atsakovė nesiaiškino visų pareiškėjo Prašymo nagrinėjimui įtakos turėjusių aplinkybių, nevertino visų teisės aktų (Įstatymo ir Aprašo) nuostatų, kuriomis remiantis gali būti skiriamos kompensacijos, todėl Sprendimas prieštarauja VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintam išsamumo principui. Be to, Sprendime nėra jokių motyvų, kodėl kompensacijos pagal pareiškėjo Prašymą neskiriamos Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktų ir Aprašo 102.2, 102.3 papunkčių pagrindu, kurie nereikalauja atitikti Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą.

Taigi, teismas konstatuoja, kad Sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui - VAĮ 3 straipsnio 5 punktui, VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktams - todėl naikintinas, kaip neteisėtas iš esmės (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).

Be to, Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.), nes atsakovė nesiaiškino, netyrė ir nevertino, ar nėra pagrindo skirti kompensacijas Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktų ir Aprašo 102.2, 102.3 papunkčių pagrindu, o nepagrįstai suabsoliutino tik vieną Įstatyme numatytą kriterijų – turto vertės normatyvą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad sprendžiant dėl socialinės paramos skyrimo būtina ne tik formaliai taikyti pavienes konkrečias Įstatymo normas bet ir atsižvelgti į Įstatymo paskirtį, jame įtvirtintus socialinės paramos teikimo principus, tikslus bei įvertinti teisingumo ir teisėtumo aspektus.

Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti socialinės paramos teikimo principai, tarp jų ir socialinio teisingumo ir veiksmingumo, kurie reiškia, kad piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius. Šio principo privalu laikytis, priimant sprendimus dėl socialinės paramos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-46/2011; 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-666-525/2019).

Pažymėtina, kad teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti ir bendruosius teisės principus. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie nevykdo teisingumo pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kas nesiderina su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą).

Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų, jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas.

Iš šioje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad atsakovė Įstatymo prasme priėmė labai formalų Sprendimą, kuris pažeidžia socialinio teisingumo ir veiksmingumo principą, nes išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų aplinkybių sprendimui dėl pareiškėjo Prašymo priimti skubotai ir nepagrįstai suabsoliutino vieną Įstatyme numatytą kriterijų ir tinkamai jo neįvertino kitų galimų kriterijų ir sąlygų kontekste. Todėl tokio Sprendimo teismas negali palikti galioti, neištaisius konstatuotų Prašymo nagrinėjimo trūkumų.

Atitinkamai, panaikintus Sprendimą kaip neteisėtą (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p. ir 3 p.), atsakovė įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.

Nors pareiškėjas skundu prašo įpareigoti atsakovę skirti būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensaciją, t. y. tenkinti pareiškėjo prašymą Nr. 22127, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146- 603/2009; 2012 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-647/2012; 2023 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-624/2023).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, kad jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, jog viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2008/2013; 2014 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-120/2014; 2023 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-624/2023).

Nagrinėjamu atveju skundžiamas Sprendimas panaikinamas dėl jo neatitikimo VAĮ 3 straipsnio 5 punktui, VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktams, t. y. dėl neišsamiai išsiaiškintų aplinkybių ir dėl jų faktinio bei teisinio pagrindimo stokos, todėl tik iš naujo atlikus išsamų Prašymo nagrinėjimą ir aplinkybių tyrimą atsakovė galės ir turės priimti naują sprendimą pagal kitokią aplinkybių ir argumentų visumą, kas savaime nesuponuoja pareigos atsakovei priimti priešingą sprendimą. Todėl antrasis pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas tik iš dalies, įpareigojant atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą, bet ne priimti konkretų sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. K. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Marijampolės savivaldybės mero 2024-01-16 sprendimą Nr. 22127.

Įpareigoti Marijampolės savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo E. K. 2023-11-07 Prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. 22127.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.