Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Bero“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutarties, kuria patvirtintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 1 967,51 Eur kreditorinis reikalavimas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Bero“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartimi UAB „Bero“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta V. V., nutartis įsiteisėjo 2017 m vasario 7 d.Bankroto administratorė pateikė teismui prašymą dėl kreditorinių reikalavimų, kuriuo prašė netvirtinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 1 967,51 Eur kreditorinio reikalavimo bei taikyti senaties terminą šiam reikalavimui, o jo nepatvirtinus – nutraukti BUAB „Bero“ bankroto bylą, nesant byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų; priteisti solidariai iš kreditorių administratorės turėtas išlaidas už suteiktas teisines paslaugas atstovaujant įmonę teisme.Administratorė nurodė, kad įmonės skolos kreditoriui susidarė 2008-2009 metais, todėl kreditoriaus reikalavimų pateikimo dienai yra suėję socialinio draudimo įmokų išieškojimo senaties terminai pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) nuostatas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2017 m. liepos 18 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 1 967,51 Eur reikalavimą UAB „Bero“ bankroto byloje.Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar galima įsiskolinimo išieškojimo vykdymo procedūra tvirtinant finansinį reikalavimą skolininko bankroto byloje, nepaisant to, jog jos vykdymo metu pasibaigė įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas.Teismas nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2009 m. balandžio 1 d. priėmė sprendimą dėl 1 466,80 Eur (5 064,58 Lt) skolos išieškojimo priverstine tvarka. Sprendimas (Nr. 6.2-79) dėl įmokų (skolos fondo biudžetui) išieškojimo iš turto yra įsiteisėjęs ir buvo perduotas vykdyti antstoliui. Teismas konstatavo, kad ginčo dėl sprendimo bei jame nurodyto įsiskolinimo fondo biudžetui susidarymo laikotarpio ir dydžių nėra.Teismas, įvertinęs tai, kad sprendimas, kuriuo skolininkei apskaičiuoti mokesčiai bei su jais susijusios sumos, priimtas 2009 m. balandžio 1 d., taip pat tai, kad nėra duomenų, jog skolininkė sumokėjo įmokas, be to, skolininkei nesumokėjus įsiskolinimo, sprendimas priverstiniam vykdymui buvo perduotas antstoliui, padarė išvadą, kad bendrojo priverstinio išieškojimo senaties termino pabaiga būtų 2014 m. balandžio mėn. atitinkama diena, kada priverstinio išieškojimo veiksmai būtų nebeleistini. Tačiau, teismo vertinimu, įstatymų leidėjas numatė bendrosios taisyklės dėl priverstinio išieškojimo senaties termino išimtis. Teismas sprendė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo įmokų administratorius, teikdamas kreditorinį reikalavimą skolininkės bankroto byloje, nepraleido 5 metų senaties termino, nes įstatyme nustatytais terminais pradėjo priverstinio išieškojimo procedūras Civilinio proceso tvarka, antstoliui priėmus patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo (dokumentą persiuntus skolininkės bankroto bylą iškėlusiam teismui) bei 2009 m. sausio 21 d. teikdamas mokėjimo nurodymą kredito įstaigai 691,25 Eur sumai. Teismas nurodė, kad įmokų išieškojimo vykdymo procedūra turi būti užbaigta, nepaisant to, jog jos vykdymo metu pasibaigė įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovė BUAB „Bero“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atsisakyti tvirtinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus kreditorinį reikalavimą, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas neteisingai taikė procesines teisės normas, be to, nepasisakė dėl visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jų vertinimo. Tai skundžiamą teismo nutartį daro negaliojančia dėl absoliučių negaliojimo pagrindų.Senaties terminas vėliausiai atsiradusiai nepriemokai turėtų pasibaigti 2015 m. balandžio 16 d. Tačiau įmokų administratorius atliko visiškai naujus išieškojimo veiksmus 2016 m. vasario 18 d., atšaukdamas prieš tai priimtą 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimdamas naują sprendimą dėl bendros 1 967,51 Eur skolos išieškojimo.Skolos dalis – 504,71 Eur, susidarė nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 15 d., todėl 2009 m. sausio 21 d. mokėjimo nurodymas kredito įstaigai galėjo būti priimtas tik dėl ankstesnių įsiskolinimų, nes šios skolos ūkio subjektas įmokų fondui dar neturėjo.Teismas nepasisakė dėl dviejų skirtingų skolų skaičiavimo terminų, o tai skundžiamą nutartį daro negaliojančia dėl absoliučių negaliojimo pagrindų. Vienos skolos dalies atveju Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius kreipėsi į antstolę nepraleidęs išieškojimo senaties termino, o dėl likusios skolos į antstolę nebuvo kreiptasi, sprendimas dėl priverstinio išieškojimo buvo priimtas 2016 m., kuomet jau buvo pasibaigęs socialinio draudimo įmokų ir delspinigių priverstinio išieškojimo senaties terminas. Teismas turėjo detaliai pasisakyti dėl abiejų faktinių aplinkybių, dėl atsisakymo taikyti priverstinio išieškojimo senaties terminą vienai ir kitai įmokų daliai.Nors antstolė R. S. 2017 m. sausio 31 d. patvarkymu užbaigė vykdomąją bylą ir ją pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2017 m. vasario 13 d. pateikė prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, neatsižvelgdamas į tai, jog priverstinio išieškojimo veiksmai yra užbaigti. Tokie Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus veiksmai reiškia naują priverstinio išieškojimo veiksmą, kurio įstatymai įmokų administratoriui atlikti neleidžia.Valstybinio socialinio draudimo įstatymas priskirtinas viešosios teisės sričiai, jos nuostatų taikymas imperatyvus, teisės neaiškumai traktuotini įmokų mokėtojo naudai.Kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:UAB „Bero“ įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui susidarė nepilnai sumokėjus priskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas už 2008 m. lapkričio mėn. bei nesumokėjus valstybinio socialinio draudimo įmokų, priskaičiuotų už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio mėn. iki 2010 m. kovo mėn. Delspinigiai priskaičiuoti už pavėluotą įmokų mokėjimą laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 15 d. iki 2010 m. balandžio 15 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2009 m. balandžio 1 d. pateikė antstoliui vykdyti sprendimą dėl 1 466,80 Eur skolos išieškojimo priverstine tvarka, o 2016 m. vasario 18 d. buvo teikti paskutiniai mokėjimo nurodymai kredito įstaigoms dėl lėšų nurašymo. Antstoliui 2009 m. balandžio 1 d. pateiktas sprendimas dėl priverstinio skolos išieškojimo buvo grąžintas tik 2017 m. sausio 31 d., grąžinimo priežastis – UAB „Bero“ iškelta bankroto byla.UAB „Bero“ laiku nesumokėjus socialinio draudimo įmokų bei delspinigių, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius pradėjo skolos išieškojimą priverstine tvarka, teikdamas mokėjimo nurodymus kredito įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas ir delspinigius nurašyti iš draudėjo sąskaitos kredito įstaigoje. Mokėjimo nurodymai kredito įstaigoms buvo teikiami nuo 2008 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. vasario 18 d. Mokėjimų nurodymų suma priklausė nuo draudėjo einamųjų įmokų priskaičiavimo ir sumokėjimo, t. y. nuo skolos kitimo.Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius teikė mokėjimo nurodymus kredito įstaigoms. Nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo veikti Piniginių lėšų apribojimų informacinė sistema (toliau – PLAIS). Pradėjus veikti PLAIS, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atšaukė tuo metu pateiktus mokėjimo nurodymus ir jų pagrindu teikė mokėjimo nurodymus per PLAIS toms pačioms sumoms. Mokėjimo nurodymai buvo atšaukti ir 2016 m. vasario 18 d. suformuoti kiti mokėjimo nurodymai per VĮ Registrų centrą, nes neatšaukus senųjų mokėjimo nurodymų nebuvo techninių galimybių pateikti mokėjimo nurodymų per PLAIS. Mokėjimo nurodymo 691,25 Eur sumoje yra skolos dalies, t. y. 500,71 Eur, suma.Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius taikė UAB „Bero“ skolos išieškojimui priverstinio poveikio priemones iki 2016 m. vasario 18 d., t. y. dėl 1 466,80 Eur skolos išieškojimo buvo pateiktas sprendimas antstoliui, kuris grąžintas tik 2017 m. sausio 31 d. Likusiai skolos daliai, t. y. 500,71 Eur, 2016 m. vasario 18 d. teiktas per PLAIS mokėjimo nurodymas 691,25 Eur sumai, kurioje yra 500,71 Eur skolos dalis. Priverstinio išieškojimo senaties terminas dėl UAB „Bero“ 1 967,51 Eur skolos išieškojimo nėra suėjęs.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patvirtintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus kreditorinis reikalavimas, priimtos BUAB „Bero“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų

Atsakant į apeliantės teiginius, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra netinkamai motyvuota, taip pat kad teismas nepasisakė visais reikšmingais bylos aspektais, pažymėtina, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Jeigu teismo sprendime nėra detaliai atsakyta į kai kuriuos ieškinio argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas. Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai įvertino visas nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylos esmės

Byloje kilo ginčas dėl to, ar gali būti tvirtinamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus kreditorinis reikalavimas, nes, apeliantės nuomone, jam yra suėjęs socialinio draudimo įmokų skolų priverstinio išieškojimo senaties terminas.Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jų vykdymas gali būti tęsiamas, nepaisant to, kad jų vykdymo metu pasibaigia jų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, sąskaitos, o patikrinimo metu surinktų dokumentų ir kitų įrodymų pagrindu nustačius, kad draudėjo piniginės sumos yra pas kitus draudėjus, – ir iš tokių draudėjų sąskaitų kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 6.2-79 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“ buvo nuspręsta išieškoti priverstine tvarka iš UAB „Bero“ į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą skolą – 5 064,58 Lt (1 466,80 Eur) (1 t., b. l. 115). Šis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimas laikytinas vykdomuoju dokumentu (CPK 587 straipsnio 10 punktas), kuris 2009 m. balandžio 6 d. buvo pateiktas vykdyti antstolei R. S.. Antstolė jį vykdė iki 2017 m. sausio 31 d., kuomet, iškėlus UAB „Bero“ bankroto bylą, buvo priimtas patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo (CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punktas) (1 t., b. l. 114).Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 2009 m. sausio 21 d. davė nurodymą Danske Bank A/S Lietuvos filialui nurašyti iš UAB „Bero“ sąskaitos 2 386,75 Lt (691,25 Eur) sumą (2 t., b. l. 42). Pradėjus veikti PLAIS, 2009 m. sausio 21 d. mokėjimo nurodymas 2016 m. vasario 18 d. buvo atšauktas ir tą pačią dieną buvo suformuotas tokios pačios sumos dydžio (691,25 Eur) mokėjimo nurodymas, pateiktas vykdyti per PLAIS (2 t., b. l. 41). Nurodžius priverstinai nurašyti skolininkės UAB „Bero“ pinigines lėšas ir disponavimo piniginėmis lėšomis apribojimus pateikus PLAIS, laikytina, kad priverstinio išieškojimo procesas prasidėjo (CPK 587 straipsnio 10 punktas). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius nurodė, kad iš šios sumos likusi skolos dalis – 500,71 Eur.Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje reglamentuota, kad teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai, palūkanos ir baudos turėjo būti sumokėti; priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtus socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiradimo dienos; priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas visoms socialinio draudimo įmokų skoloms, neatsižvelgiant į jų atsiradimo momentą (taip pat ir toms socialinio draudimo įmokų skoloms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo). Įvertinus tai, kad apeliantės pradelstų įmokų laikotarpio skaičiavimo pradžia – 2008 m., taip pat tai, kad šių įmokų priverstinio išieškojimo procedūros buvo pradėtos 2009 m., konstatuotina, jog socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminas nebuvo praleistas.Apeliantė atskirajame skunde akcentuoja, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius nepagrįstai pakartotinai inicijavo įmokų nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė netinkamai interpretuoja teisės aktų nuostatas ir byloje susiklosčiusią faktinę situaciją.Apeliantės teigimu, visų pirma, pakartotiniu socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo veiksmu turėtų būti laikomas 2016 m. vasario 18 d. suformuotas ir pateiktas vykdyti per PLAIS 691,25 Eur dydžio mokėjimo nurodymas. Su šiuo apeliantės argumentu teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2016 m. vasario 18 d. suformuotas ir pateiktas vykdyti per PLAIS 691,25 Eur dydžio mokėjimo nurodymas buvo tas pats 2009 m. sausio 21 d. mokėjimo nurodymas, tik pateiktas vykdyti per naujai įdiegtą informacinę sistemą (PLAIS), todėl šis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2016 m. vasario 18 d. veiksmas nelaikytinas pakartotiniu socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo veiksmu. Taip pat šis veiksmas bet kokiu atveju nelaikytinas atliktu praleidus įstatyme įtvirtintą 5 m. senaties terminą, nes senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti nutraukiamas pateikiant šį dokumentą vykdyti (CPK 607 straipsnio 1 dalis). Po senaties termino nutraukimo senatis prasideda iš naujo; laikas, praėjęs iki nutraukimo, į naują terminą neįskaičiuojamas (CPK 607 straipsnio 2 dalis).Antra, apeliantės nuomone, pakartotiniu socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo veiksmu laikytinas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2017 m. vasario 13 d. pateiktas prašymas dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliantės argumentas irgi yra nepagrįstas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad antstolė 2017 m. sausio 31 d. priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo, kuriuo antstolė, gavusi duomenis apie iškeltą UAB „Bero“ bankroto bylą, užbaigė vykdyti vykdomąją bylą ir vykdomąjį dokumentą persiuntė bankroto bylą nagrinėjančiam Kauno apygardos teismui; šis patvarkymas Kauno apygardos teisme gautas 2017 m. vasario 2 d. Antstolė vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pateikė ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalies ir CPK 628 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagal antstolio pateiktus vykdomuosius dokumentus kreditorius gali būti įtrauktas į bankrutuojančio skolininko kreditorių sąrašą atskirai nepareiškęs savo finansinio reikalavimo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1524-241/2017 ir joje nurodytą teismų praktiką). Taigi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus prašymas dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo negali būti laikomas pakartotiniu socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo veiksmu, nes toks kreditoriaus prašymas bankroto byloje apskritai nebuvo būtinas. Taip pat, teisėjų kolegijos įsitikinimu, jis negali būti traktuojamas kaip atliktas praleidus priverstinio išieškojimo senaties terminą (žr. nutarties 19 punktą).

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos bylos teisiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ normas ir pagrįstai patvirtino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus kreditorinį reikalavimą skolininkės UAB „Bero“ bankroto byloje. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.