- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-01-03
- Bylos Nr.
- I1-369-428/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02485-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. R.-K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, Lietuvos valstybė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R.-K. (J. R.-K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos (ankstesnis pavadinimas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, Pravieniškių PN, pataisos namai), 6 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–3).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 18 d. iki 2022 m. balandžio 20 d. buvo šiurkščiai pažeidžiamos jo teisės ir orumas. Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas prausiantis duše. Kiti kaliniai ir pareigūnai galėdavo matyti kaip jis užsiima higiena. Pareiškėjas dėl šių aplinkybių patyrė nepatogumus, pažeminimą, kurį vertina 3 600 Eur neturtine žala.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino ir iš pataisos namuose jam neužtikrinamos minimalios gyvenamojo ploto normos, patalpų ventiliacijos, aplinkybės, kad nebuvo persirengimo kambario, dėl ko jis buvo priverstas po darbo būti su nešvariais rūbais. Šiuos nepatogumus pareiškėjas vertino 2 500 Eur neturtine žala.
Šalies argumentai
Atsakovės atstovas Pravieniškių PN su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 7–12) nurodė, kad teisės aktai nenumato pataisos įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse. Reikalavimai dėl dušo kabinų įregimo nuteistųjų būriuose įrengtoms maudymosi vietoms nenumatyti. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Pravieniškių PN Resocializacijos skyriaus psichologus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti tai, kad naudojantis dušu nebuvo užtikrinamas jo privatumas, nesikreipė. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė jam žalos, todėl pareiškėjo skundą vertino kaip visiškai nepagrįstą.
Dėl minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimo, atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis apie gyvenamąsias patalpas, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir nurodė, kad pareiškėjui minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, tenkantis vienas asmeniui, buvo užtikrintas. Dėl ventiliacijos pažymėjo, jog patalpos yra vėdinamos per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dėl galimybės persirengti, atkreipė dėmesį, jog pataisos namuose yra įrengtos buitinės patalpos, kuriose pareiškėjas turėjo galimybe persirengti.
Šalies argumentai
Atitinkamai atsakovės atstovas nesutiko su pareiškėjo prašymu priteisti neturtinę žalą. Skundą vertino kaip nepagrįstą ir prašė jį atmesti visa apimtimi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos neteisėtų veiksmų, jam neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.250 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pataisos įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, nustatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. EŽTT yra pateikusi išaiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis jų orumo gerbimą, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą teisminę praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kurio vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių - elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, tenkantis vienas asmeniui.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – Įsakymas dėl minimalaus ploto) 2.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose yra 3,1 kv. m., o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Tokie patys dydžiai yra numatyti ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“.
Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis susijusius su pareiškėjo laikymu įkalinimo įstaigoje. Nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas pataisos namų pirmojo sektoriaus patalpose.
Išanalizavus Pravieniškių PN kartu su atsiliepimu pateiktus duomenis, atspindinčius pareiškėjo laikymą įkalinimo įstaigoje, nustatyta, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2021 m. rugsėjo 18 d. iki 2022 m. balandžio 20 d.) pareiškėjas buvo laikomas 9 ir 5 būriuose, 91, 54 ir 53 brigadose. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjui visą šį laikotarpį buvo užtikrinamas nuo 3,27 kv. m iki 3,53 kv. m gyvenamosios patalpos plotas (b. l. 7-8). Įvertinus šiuos duomenis, konstatuotina, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinamas didesnis nei numatytas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino ir iš tinkamo gyvenamosios patalpos vėdinimo neužtikrinimo.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu patvirtintų HN 134:2015 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 p. numato, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas. Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus atitinka Higienos norma HN 134:2015 17 punktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti patalpų vėdinimo teisės aktų normų pažeidimų.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pataisos namų gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengti persirengimo kambariai, todėl jis, grįžęs iš darbo negalėdavo persirengti ir likdavo su nešvariais rūbais, dėl ko patyrė nepatogumus.
Pravieniškių PN atsiliepime nurodė, kad pataisos namuose yra įrengtos buitinės patalpos, kuriose pareiškėjas turėjo galimybę persirengti. Teisės aktai nenumato reikalavimo gyvenamosiose patalpose kaliniams įrengti atskirus persirengimo kambarius, nepriklausomai asmenys yra dirbantys ar ne. Visiems nuteistiesiems yra galimybė naudotis sanitariniais mazgais, tad siekiant privatumo persirengiant, pareiškėjui šios sąlygos visada egzistavo. Be to, pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos persirengti po darbo ir įrengtose buitinės patalpose, todėl pareiškėjo skundo argumentai susiję su atskirų persirengimo patalpų neįrengimu atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat sieja su tuo, kad dušo patalpose nebuvo pertvarų tarp dušų, todėl pareiškėjas maudydamasis buvo matomas kitų asmenų, pažeidžiamas jo privatumas.
Atsakovas pripažino, kad dušo patalpose pertvaros nebuvo įrengtos ir pažymėjo, jog teisės aktai nenumato prievolės tokias pertvaras įrengti.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nurodomi dušo patalpai minimaliai būtini baldai ir / ar kietasis inventorius, tačiau reikalavimo, jog privalomai dušuose turėtų būti pertvaros, tarp jų nėra.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žiūrėti, pavyzdžiui EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), konstatavo, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Pažymėtina, kad atsakovės atstovas savo veiksmų teisėtumą sieja tik su tuo argumentu, jog teisės aktai neįpareigoja įrengti dušo pertvarų, tačiau nurodomas teisės aktas yra paties Kalėjimų departamento priimtas įsakymas, o ne kitų valdžios institucijų vykdytinas teisės aktas. Tai reiškia, kad vykdydamas pozityvią pareigą užtikrinti kaliniams minimalų privatumą Kalėjimų departamentas gali atitinkamus reikalavimus numatyti savo priimtuose teisės aktuose ir nėra priklausomas nuo kitų valdžios institucijų. Todėl, nagrinėjamu atveju, teismas, atsižvelgdamas į minėtą LVAT ir EŽTT praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiamas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Teismas pripažįsta, kad pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu sukelia jam diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, jis gali jaustis nejaukiai kai yra stebimas kitų nuteistųjų tuo metu, kai prausiasi duše. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai neužtikrinant pareiškėjo privatumo prausiantis duše (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.250 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis).
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 3 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu, tačiau teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
Vertinant laikotarpį kurį buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą prausiantis duše atsižvelgtina į kelias aplinkybes, tai kad atsakovas nurodė, jog 2022 m. vasario mėn. įrengė dušinėse pertvaras užtikrinančias besiprausiančių privatumą, bei Higienos normų HN 134:2015 44 punktą, kuriame nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi, konstatuotina, kad laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 18 d. iki 2022 m. kovo mėn. (atsakovės atstovas nenurodė kada tiksliai buvo įrengtos pertvaros dušinėse) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu.
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis duše, nėra pagrindo skaičiuoti pažeidimo laikotarpį už kiekvieną dieną (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2021 m. rugsėjo 18 d. iki 2022 m. kovo mėn.) turėjo teisę pasinaudoti dušu bent 25 kartus, todėl, teismo vertinimu, 25 dienas buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu.
Teismas, vadovaudamasis aptartais CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo pažeidimas pareiškėjui naudojantis dušu), mastą ir trukmę (per ginčo laikotarpį pareiškėjo privatumas naudojantis dušu buvo pažeidžiamas vieną kartą per savaitę), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, jog nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ir privatumą, administracinėje byloje nėra pateikta ir nustatyta duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri yra proporcinga ir pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti. Analogiška teismų praktika dėl tokio pažeidimo yra formuojama ir naujausiose LVAT išnagrinėtose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021 ir 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-204-822/2021).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo J. R.-K. (J. R.-K.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti J. R.-K. (J. R.-K.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (ankstesnis pavadinimas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija), 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.