Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

dalyvaujant ieškovo BUAB „Sautra“ atstovams advokatei Jolantai Voroneckienei, Rimvydui Siutilui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-749-264/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sautra“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“, trečiajam asmeniui bankrutavusiai Gintauto Naviko įmonei dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas nepagristai nusprendė, kad ieškovas nėra laidavęs už tinkamą pirkėjo pagal faktoringo sutartį įsipareigojimų įvykdymą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovo bankroto byloje dėl faktoringo sutarties teismas pasisakė du kartus, t. y. 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi patvirtindamas UAB „Swedbank lizingas“ finansinius reikalavimus ir 2010 m. spalio 4 d. nutartimi patvirtindamas sumažintą UAB „Swedbank lizingas“ finansinį reikalavimą. Abi šios nutartys yra įsiteisėjusios, todėl laikytina, kad abiejose nutartyse yra nustatyti prejudiciniai faktai. Dėl to, esant dviejų įsiteisėjusių teismo nutarčių prieštaravimui, teismas privalėjo argumentuoti kodėl remiasi tik viena nutartimi ir atmeta kitoje nutartyje nustatytus prejudicinius faktus, tačiau teismas to nepadarė. Tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl ieškovo atsakomybės pagal faktoringo sutartį, o šios atsakomybės klausimas buvo skirtingai išspręstas dviem įsiteisėjusiomis teismo nutartimis, todėl priimdamas sprendimą teismas privalėjo motyvuotai nurodyti, kodėl remiasi tik vienoje iš minėtų nutarčių nustatytomis aplinkybėmis ir atmeta nustatytąsias kitoje, o to nepadarius, laikytina, kad teismo sprendimas yra be motyvų, ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.Faktoringo sutartyje buvo nustatyta būtinoji sąlyga dėl visiško ir tinkamo sąskaitų apmokėjimo, kurią įvykdęs pardavėjas pagal faktoringą sutartį įgyja teisę reikalauti išmokėti faktoringo rezervą. Kadangi ieškovas šios sąlygos nėra įvykdęs, ieškovas neturi teisės reikalauti išmokėti faktoringo rezervą. Teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl nepagristai konstatavo, jog faktoringo sutartyje nėra nustatyta ieškovo prievolė atsakyti UAB „Swedbank lizingas“, jei pirkėjas netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus. Tiek ieškovas, tiek ir teismas sutiko su tuo, jog faktoringo sutartyje yra nurodyti atvejai, kai UAB „Sautra“ solidariai atsako už pirkėjo tinkamą įsipareigojimų įvykdymą. Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartyje nurodė, jog solidari UAB „Sautra“ atsakomybė galėtų kilti tik tokiu atveju, jeigu laidavimo santykiams pagrįsti tarp šalių būtų sudaryta rašytinė sutartis, kurioje aiškiai būtų aptartos šalių teisės ir pareigos bei nurodytos UAB „Sautra“ atsakomybės ribos, tačiau teismas visiškai nepagristai nurodė, jog tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir ieškovo nebuvo sudarytas atskiras susitarimas dėl laidavimo. Dėl laidavimo buvo raštu susitarta sutartyje, iš kurios kyla pagrindinė prievolė, todėl susitarimas dėl laidavimo yra galiojantis ir sukuriantis atitinkamas teises ir pareigas jo šalims. UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Sautra“ sudarė rašytinį susitarimą, kuriuo UAB „Sautra“ įsipareigojo ne vėliau kaip per 5 dienas sumokėti faktoriui UAB „Swedbank lizingas“ finansuotų sąskaitų sumas, jei pirkėjai šių sumų nesumoka, t. y. laidavo už tinkamą pirkėjų įsipareigojimų įvykdymą. Priimdamas sprendimą teismas privalėjo įvertinti visas aplinkybes. Be to, BUAB „Sautra“ 2010 m. sausio 21 d. pateikė Kauno apygardos teismui ieškinį dėl skolos priteisimo, kuriame pripažino, jog buvo susitarta dėl laidavimo pagal faktoringo sutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestas ir Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pateikta į bylą Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis dėl bankrutavusios Gintauto Naviko įmonės kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo patvirtina, kad pirkėjas Gintauto Naviko įmonė skolos fakto UAB „Swedbank lizingas“ neginčija.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.

Apeliacinio skundo turinys rodo, kad apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas trijų motyvų pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2011 m. vasario 1 d. sprendimą civilinėje byloje, nepagrįstai rėmėsi Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje dėl UAB „Sautra“ bankroto, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliaciniu skundu skundžiamą sprendimą, nepateikė rėmimosi Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartimi motyvų, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę laidavimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto, darbo, šeimos ir kitos šioje teisės normoje nurodytos bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat visas kitas su bankroto susijusias procedūras) reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau — ĮBĮ), kurio 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų prioritetas prieš kitus įstatymus, atliekant imonės bankroto procedūras, taip pat nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Kreditorių reikalavimų tvirtinimo procedūrą ir su tuo susijusius teisinius santykius reglamentuoja būtent ĮBĮ nuostatos (ĮBĮ 26 straipsnis).

ĮBĮ 26 straipsnio nuostatose nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Bankrutavusios ar bankrutuojančios įmonės kreditorinių reikalavimų tvirtinimas ar tikslinimas yra išskirtinai teismo teisė. Sistemiškai analizuojant IBI 26 straipsnio nuostatas darytina išvada, kad teismui nėra nustatyta pareiga patikslinus ar sumažinus bankrutuojančios ar bankrutavusios imonės kreditorių reikalavimus panaikinti ar pakeisti ankstesnę nutartį, kuria teismas buvo patvirtinęs kitos, t. y. mažesnės ar didesnės apimties, kreditorinius reikalavimus. Toks įstatyminis reglamentavimas yra nulemtas bankroto proceso specifikos ir tikslo savalaikiai ir efektyviai tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei skolininkei visiškai ar iš dalies likviduojant skolų naštą ir taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Paprastai teismo nutartimi tvirtinami kelių/visų kreditorių finansinės pretenzijos bankrutuojančiai/bankrutavusiai įmonei. Šios aplinkybės lemia, kad situacija, kai teismas, tikslindamas kreditorinius reikalavimus nenaikina ar nekeičia ankstesnės nutarties dėl kreditorinių reikalavimu patvirtinimo, yra tinkama ir bankroto procesui būdinga teisminė praktika. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat, kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė (inter alia) asmens teisė ar laisvė). Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teismo priimami sprendimai ir jų pagrindu formuojama teisminė praktika yra teisėti, jeigu yra susijusi su viešuoju interesu ir jo gynimu. Atitinkamai, kadangi teisminė praktika, kurios pagrindu siekiant bankroto proceso efektyvumo ir savalaikiškumo teismai nenaikina ar nekeičia ankstesnių nutarčių naujai priimtomis nutartimis dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo, o šiuo pagrindu teisiniai santykiai yra reglamentuojami pagal aktualias teismų priimtas nutartis, yra išskirtinai susijusi su viešojo intereso gynimu, darytina išvada, kad ji yra tinkama bankroto teisiniuose santykiuose vyraujančia praktika. Šios aplinkybės lemia, kad apelianto argumentai dėl pirmosios instancijos teismui keliamos pareigos remtis Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi UAB „Sautra“ bankroto byloje yra atmestini kaip nepagristi.

Nurodytos aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad Kauno apygardos teismas, remdamasis 2010 m. spalio 4 d. Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „Sautra“ bankroto byloje, tinkamai taikė teisės normas. Atitinkamai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neprivalėjo motyvuoti rėmimosi 2010 m. spalio 4 d. Kauno apygardos teismo nutartimi fakto — pirmosios instancijos teismo veiksmus ir jų pagrįstumą lėmė aplinkybės, kad bankroto teisiniuose santykiuose yra privalu remtis aktualiausia bankroto bylą nagrinėjančio teismo priimta nutartimi dėl kreditorinių reikalavimų tikslinimo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kurių pagrindu teismas rėmėsi aktualia teismo nutartimi, t. y. 2010 m. spalio 4 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, yra aiškūs ir pagrįsti. Pažymėtina, kad teismui keliama pareiga motyvuoti savo priimamus procesinius dokumentus negali būti suprantama kaip reikalavimas aptarti kiekvieną teismo argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 459/2010). Teismo procesinis dokumentas yra laikomas motyvuotu, jeigu iš jo matyti teismo sprendimo motyvai ir argumentai. Todėl apelianto argumentai dėl to, kad teismas priėmė nemotyvuota sprendimą yra atmestini kaip nepagristi.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Aiškindamas ir taikydamas nurodytą proceso teisės normą, kasacinis teismas yra suformulavęs tokias esmines nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose; tam, kad prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, dėl faktų ir teisinių santykių turi būti pasisakyta teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2006; 2008 m. gegulės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2008 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008; 2010 m. liepos 2 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010).

Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartimi UAB „Sautra“ bankroto byloje nustatė, kad tarp šalių 2007 m. birželio 27 d. sudarytos faktoringo sutarties negalima laikyti laidavimo sutartimi. Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartyje taip pat konstatuota, kad tas pats pasisakytina apie kreditoriaus pateiktą 2008 m. gruodžio 24 d. įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. G57168, kad nors šioje sutartyje įvardyti asmenys yra nurodyti kaip laiduotojai, tačiau šios sutarties negalima laikyti laidavimo sutartimi, kadangi ši nutartis neturi pagrindinių laidavimo sutartims keliamų reikalavimų požymių, šioje sutartyje nėra nustatytos šalių teisės ir pareigos, atsakomybės ribos, laidavimo pradžia bei pabaiga. UAB „Swedbank lizingas“ minėtos teismo nutarties įstatymo nustatyta tvarka neapskundė apeliacine tvarka. Nurodyta nutartis įsiteisėjo. Tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai ir faktinės aplinkybės atitinka kasacinio teismo praktikoje įtvirtinus reikalavimus, sudarančius pagrindą CPK 182 straipsnio nuostatų taikymui.

Be to, pažymėtina, kad apeliantas apeliaciniu skundu teikdamas argumentus dėl laidavimo teisinių santykių tarp apelianto ir ieškovo buvimo, prieštarauja pats sau. Remiantis CPK nuostatomis, kiekvienas teismo procesinis dokumentas, įskaitant ir teismo priimamas nutartis, užkertančias kelią tolimesniam teisių gynimui, gali būti skundžiamos instancine tvarka. UAB „Swedbank lizingas“, nesutikdama su 2010 m. spalio 4 d. Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „Sautra“ bankroto byloje, privalėjo ją skųsti. Atsižvelgiant į tai, apeliantas teikdamas apeliacinį skundą ir teikdamas argumentus, kurių pats nepareiškė UAB „Sautra“ bankroto byloje neginčydamas instancine tvarka Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. nutarties, prieštarauja pats sau.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2007 m. birželio 27 d. faktoringos sutarties Nr. 57168 turinį ir sutartyje nurodytas sąlygas minėta sutartimi UAB „Sautra“ neįsipareigojo laiduoti ir nelaidavo už Gintauto Naviko įmonę. Nuoroda faktoringo sutartyje, kad sutartis yra su laidavimu, reiškia, kad pagal sutarties ypatingąsias sąlygas yra asmeniniai S. Venslovos ir G. Zdanio laidavimai už UAB „Sautra“.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad UAB „Swedbank lizingas“, Gintauto Naviko įmonės ir UAB „Sautra“ 2008 m. gruodžio 24 d. įsiskolinimo mokėjimo sutarties Nr. G57168 turinys patvirtina, kad sutartyje nėra nurodyta, kad šia sutartimi keičiama 2007 m. birželio 27 d. faktoringo sutartis.

Ieškovo BUAB „Sautra“ reikalavimo pagrindas yra 2007 m. birželio 27 d. faktoringa sutartis Nr. 57168, kurios 5.5. punkte nurodyta, kad tuo atveju kai pardavėjas neatsako (nelaiduoja) faktoriui už pirkėjo įsipareigojimų vykdymą ir pirkėjas laiku ir tinkamai nemoka pirkimo kainos pagal sąskaitą bei neginčija savo prievolės sumokėti įsiskolinimą, faktorius privalo išmokėti faktoringo rezervą ne vėliau kaip per 90 dienų nuo apmokėjimo termino. Faktoringo sutartimi ieškovas nelaidavo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį tenkino.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nagrinėjamoje byloje nesivadovauti Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartimi UAB „Sautra“ bankroto byloje nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturi teisės revizuoti Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. nutarties. Skirtingose bylose teismai negali priimti skirtingų sprendimų dėl tų pačių aplinkybių.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais sprendžia, kad priteistina iš atsakovo ieškovui 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 83, 87 straipsniais sprendžia, kad grąžintinas atsakovui sumokėtas 1518 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kadangi atsakovas nagrinėjamoje byloje įstatymo atleistas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškovui bankrutavusiai akcinei bendrovei „Sautra“ 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ 2011 m. kovo 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 621921 sumokėtą 1 518 Lt (vieno tūkstančio penkių šimtų aštuoniolikos litų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.