Panevėžio apygardos teismo sprendimas

2018-05-24 · Civilinė byla Nr. 2A-367-198/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2017-05-22Panevėžio apygardos teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2018-05-24Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-24
Bylos Nr.
2A-367-198/2018
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-01599-2017-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Jonaitienė (pran.), Margarita Dzelzienė, Zina Mickevičiūtė
Atsakovas
A. L., Ž. K.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-367-198/2018Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01599-2017-7Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.2.4.1.; 3.3.1.14.; 3.3.1.20. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 24 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Atisa“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-76-1000/2018 pagal MB „Atisa“ ieškinį atsakovams A. L., Ž. K., trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „Ragila“ dėl administravimo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašo priteisti 4 800 Eur administravimo išlaidas solidariai iš atsakovų A. L., Ž. K..Nurodė, kad UAB „Ragila“ 2016 m. balandžio 13 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, kuri įsiteisėjo 2016 m. balandžio 23 d., iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta MB „Atisa“. Įmonės valdymo organai įpareigoti perduoti administratoriui MB „Atisa“ įmonės turtą pagal balansą ir visus dokumentus, tačiau nei dokumentai, nei turtas nebuvo perduoti. Įmonės nemokumas vertinamas pagal viešai prieinamus duomenis, kurie buvo teikti nuo 2006 iki 2011 metų. UAB „Ragila“ yra nemoki jau nuo 2009 m., o iki 2016 m. balandžio 13 d. įmonės padėtis dar pablogėjo, t. y. išaugo įmonės įsiskolinimai kreditoriams. Įmonė nuo 2010 m. balandžio 26 d. nebemokėjo mokestinių prievolių Valstybinei mokesčių inspekcijai, o nuo 2012 metų įmonės akcijų perleidimo Ž. K. nebebuvo vykdoma veikla, nebeteikiami finansinės atskaitomybės dokumentai.Dar vadovaujant A. L., jis turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu (toliau ir – ABĮ) ir įmonei tapus nemokiai 2009 m., atkurti įmonės mokumą per 6 mėnesius, tačiau imperatyvių įstatymo reikalavimų nevykdė. Taip pat vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ir – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalimi nei A. L., nei vėliau Ž. K. nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl to jie turi atlyginti bankroto administratorei administravimo išlaidas. Neįmanoma nustatyti, kuris atsakovas iššvaistė įmonės turtą, todėl administravimo išlaidas prašoma priteisti iš jų solidariai.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas 2018 m. sausio 10 d. sprendimu ieškovės MB „Atisa“ patikslintą ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovui A. L. 650 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Priteisė iš ieškovės 51,56 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei.Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju, bankroto administratorius yra kreditorius, kuris patyrė žalą dėl to, jog apmoka savo išlaidomis administravimo išlaidas. Teismas pasisakė, kad atsakovas A. L., būdamas įmonės vadovu ir akcininku jau 2010 metais turėjo pareigą sušaukti akcininkų susirinkimą ir priimti sprendimą atkurti įmonės nuosavą kapitalą akcininkų įnašais arba priimti sprendimą dėl įmonės likvidavimo, o šių veiksmų neatlikęs atsakovas A. L., buvęs UAB „Ragila“ direktorius ir akcininkas, neįvykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos. Atsakovas Ž. K. 2012 m. spalio 18 d. tapęs UAB „Ragila“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi, turėjo tokią pačią pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo kaip ir buvęs bendrovės vadovas, tačiau pareigos neįvykdė. Pažymėtina, kad Ž. K. tapus UAB „Ragila“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku, jis toliau įmonėje veiklos nevykdė ir finansinių dokumentų nebeteikė. Konstatavo, kad byloje nustatyti neteisėti atsakovų A. L. ir Ž. K. veiksmai (neveikimas), t. y. laiku nesikreipiant į teismą su pareiškimu dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo ir taip pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas.Teismas sprendė, kad jeigu atsakovas A. L. būtų kreipęsis į teismą nelaukdamas, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu atsakovai A. L. ir Ž. K., būdami įmonės vadovais, būtų kreipęsi dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jie būtų įpareigoti įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, ir administravimo išlaidos tokiu būdu būtų apmokėtos. Taigi nagrinėjamu atveju tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (neapmokėtų administravimo išlaidų) yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovų, kaip įmonės vadovų, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jo patirtų bankroto administravimo išlaidų.Pažymėjo, kad nustačius, jog įmonės vadovai – atsakovai A. L. ir Ž. K., atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.248 straipsnio 1 dalis). Sprendė, jog atsakovas A. L. nepaneigė savo kaltės dėl žalos padarymo. Be to, administravimo išlaidos būtų atsiradusios nepriklausomai nuo to, kas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl tai neatleidžia atsakovo A. L. nuo žalos atlyginimo, kadangi būdamas įmonės vadovas, žinodamas realią įmonės finansinę padėtį, turėjo įstatyme imperatyviai įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Atsakovas Ž. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, nesistengė įrodinėti savo nekaltumo, todėl CK 6.248 straipsnio 1 dalyje numatyta prezumpcija nepaneigta. Ž. K. nuo 2012 m. spalio 18 d. tapęs įmonės savininku, nebeteikė jokių finansinių dokumentų Juridinių asmenų registrui, veiklos toliau nevykdė, todėl laikoma, kad jis nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Ragila“, t. y. nerūpestingai neveikdamas, dėl ko jai nebeturint turto bendrovė nebegali atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant ir administratorių, jis būdamas bendrovės valdymo organu nesilaikė jam įstatyme numatytų pareigų. Pasisakė, kad administravimo lėšų panaudojimas ir pagrindimas yra fakto klausimas ir administravimo išlaidų pagrindimo pareiga tenka įmonės administratoriui. Įstatymas vienareikšmiškai formuluoja, kad atlyginama tik tai, kas buvo apmokėta, t. y. faktiškai patirtos išlaidos. Byloje nėra duomenų, jog administratorius būtų turėjęs kokių nors realių išlaidų, kurias jis apmokėjo. Ieškovas neįrodė, jog patyrė kokias nors administravimo išlaidas (su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, išlaidomis įmonės auditui, turto įvertinimui, nuomai, apsaugai, pardavimui, atliekų sutvarkymui, teisinėms paslaugoms, ryšio paslaugoms, komunaliniams mokesčiams ir kt.). Teismui nėra pateikti jokie rašytiniai įrodymai, kad aukščiau minėtomis teismo priimtomis nutartimis nustatytos administravimo lėšų sumos buvo apmokėtos administratoriaus lėšomis, o tai reiškia, jog bankroto administratorius neįrodė patirtos žalos fakto. Dėl to reikalavimą dėl 4 800 Eur administravimo išlaidų priteisimo atmetė kaip neįrodytą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 178 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė MB „Atisa“ prašo Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. sausio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Prašo priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad apeliacinį skundą teikia tik dėl sprendimo dalies, kuria konstatuota, jog ieškovė neįrodė žalos fakto, t. y. realias išlaidas, kurias prašo priteisti iš atsakovų. Palaiko sprendimo dalis, jog yra visos kitos sąlygos žalai iš atsakovų priteisti: neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp veikų ir žalos, kaltė. Pažymi, kad bankroto administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą. Teismų praktika nėra vienoda – skirtingi teismai skirtingai aiškina ieškovės pareigą įrodyti žalos buvimo faktą. Dalyje analogiškų bylų nekvestionuojama ir neanalizuojama administravimo išlaidų sudėtis ar dydis, patvirtintas bankroto bylą nagrinėjančio teismo, kai yra taikomas supaprastintas bankroto procesas. Laikoma, kad administravimo išlaidų suma yra įrodyta įsiteisėjusiu procesiniu dokumentu, todėl jos dydžio papildomai įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kitais atvejais, kuriais remiamasi skundžiamame sprendime, reikalaujama pagrįsti teismo nutartimi patvirtintą išlaidų sąmatą realiai patirtomis išlaidomis. Teigia, jog atsižvelgiant į nevienodą teismų praktiką ir iškilusią būtinybę, teikia naujus įrodymus – administravimo išlaidų, vykdant BUAB „Ragila“ bankroto procedūras, lentelę, ir nurodytas 4 800 Eur išlaidas patvirtinančius rašytinius įrodymus. Prašo naujus įrodymus priimti (CPK 314 straipsnis) ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Atkreipia dėmesį, kad administratoriui paskirtas atlyginimas, kaip viena iš sudėtinių administravimo išlaidų dalių, neturi būti įrodinėjamas. Negautas atlyginimas yra realiai patirta žala, todėl šios dalies atskirai įrodinėti nereikia. Teismas nepagrįstai neįvertino šios aplinkybės.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. L. prašo ieškovės MB „Atisa“ apeliacinio skundo netenkinti. Taip pat prašo atsisakyti priimti apeliantės pateiktus naujus įrodymus, priteisti patirtas 300 Eur išlaidas advokato pagalbai apeliaciniame procese.Nurodo, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad buvo realios galimybės atkurti įmonės „matematinį“ nemokumą, atsiskaityti su visais kreditoriais ir ateityje dirbi pelningai, tačiau tai nebuvo pasiekta dėl nuo atsakovo valios nepriklausančių aplinkybių, nes naujasis savininkas nebevystė įmonės veiklos.Teigia, kad ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 3 punkto ir 11 dalies norma, kuria grindžiamas ieškinys, įsigaliojo tiktai nuo 2013 m. spalio 1 d. Jis nuo 2012 m. spalio 10 d. jau nebebuvo įmonės vadovu ar akcininku, todėl ši teisės norma jo atžvilgiu negali būti taikoma. Ieškinys yra nepagrįstas vien dėl šios aplinkybės.Pažymi, kad ieškovė nepateikė įrodymų bei faktinių duomenų apie jos apmokėtas išlaidas, nors tokia pareiga jai nustatyta įstatymo (CPK 178 straipsnis). Įstatyme nustatyta galimybė prašyti iš atsakingų asmenų tik administratoriaus realiai patirtų (apmokėtų) išlaidų, todėl ieškovė, visų pirma, turėjo įrodyti kokias išlaidas realiai apmokėjo, kokias pajamas BUAB gavo bankroto procedūros metu (iš parduoto turto, kreditoriaus ir pan.), ir ar tos gautos pajamos buvo nepakankamos realiai turėtoms išlaidoms padengti. Nurodo, kad ieškinys nebuvo grindžiamas bendromis akcininko/vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, o tik ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 3 punkto ir 11 dalies normų taikymu, todėl nagrinėjamas ginčas turi būti sprendžiamas tik šiose ribose bei neišeinant už ieškinio ribų. Patikslintame ieškinyje nurodytas reikalavimas priteisti 4 800 Eur administravimo išlaidų ir nebuvo prašoma priteisti žalos atlyginimo. Pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyta kasacinės instancijos teismo praktika liečia ne šios bylos ieškinio pagrindą ir dalyką.Teigia, kad prie apeliacinio skundo pateiktus naujus įrodymus apeliantė teismui nepateikė be jokių svarbių ir/ar tai pateisinančių priežasčių, todėl turi būti taikoma CPK 314 straipsnyje nustatyta sankcija - apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai (nauji įrodymai) atsisakytini priimti.Taip pat teigia, kad jo vadovavimo įmonei laikotarpiu nebuvo pagrindo kelti įmonei bankroto bylos, todėl nėra jo kaltės dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Civilinės atsakomybės taikymui būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas.Pažymi, kad sprendžiant dėl reikalingumo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą, turi būti taikomos ir ABĮ 38 straipsnio 3 dalies taisyklės. Ieškinyje nurodytu laiku nebuvo jokio pagrindo daryti išvadai, kad įmonė negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais. Jo vadovavimo įmonei laikotarpiu ji vykdė įsipareigojimus ir veiklą. Akcentuoja, kad jo kaltės dėl įmonės bankroto ir to pasėkoje neatsikaitymo su kreditoriais nėra, nes negali būti atsakingas už įmonės veiklą ir aplinkybes, kurios įvyko po jo pasitraukimo iš verslo bei iš darbo laikotarpio. Nurodo, kad vertinant jo elgesio atitikimą sąžiningo elgesio standartui, turėtų būti vadovaujamasi ir kasacinio teismo suformuota praktika dėl įmonės vadovo atsakomybės, taikytinos su įmonės nemokumo atsiradimo momentu ir vadovo atsakomybe dėl bankroto bylos neiškėlimo, kiek tai susijęs su tuo tikslu (įmonės nemokumo fakto) faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu (t. y. su reikšmingų faktinių aplinkybių, nulemiančių konstatavimą, kad įmonė yra nemoki, nustatymu ir vertinimu).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė administravimo išlaidų, vykdant BUAB „Ragila“ bankroto procedūras, lentelę, turėtas išlaidas patvirtinančias PVM sąskaitas – faktūras, mokėjimo kvitus. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pačios apeliantės argumentus, kad teismų praktika dėl reikalavimo pagrįsti žalos dydį nėra vienoda, įrodymai, pagrindžiantys administravimo išlaidas turėjo būti teikiami pirmosios instancijos teismui. Įvertinus apeliantės paaiškinimus, nėra jokio pagrindo išvadai, kad naujų įrodymų būtinybė iškilo vėliau, t. y. tik pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį dėl patirtos žalos faktinio nepagrindimo. Pastebėtina ir tai, kad atsakovas A. L. jau pirmame pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė nėra pateikusi jokių įrodymų ir faktinių duomenų apie turėtas išlaidas. Tuo pagrindu daroma išvada, jog naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme būtinumas nebuvo pagrįstas. Dėl šių priežasčių apeliantės pateiktus dokumentus atsisakoma priimti (CPK 314 straipsnis).Apeliantė taip pat pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, šį prašymą grįsdama tuo, kad pateikiami nauji įrodymai. Pagal civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliantės apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį turiniu, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas. Netenkinus apeliantės prašymo priimti naujus įrodymus, teismas jų netiria ir nevertina. Pateiktuose procesiniuose dokumentuose išsamiai išdėstyti ginčo dalyko esmę sudarantys argumentai, byloje pakanka duomenų, kurių pagrindu būtų galima įvertinti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą rašytinio proceso tvarka. Ginčas byloje yra kilęs dėl įmonės vadovo ir jos vienintelio akcininko atsakomybės ieškovei įrodinėjant, kad jie pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo tuo atveju, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais). Kaip pagrįstai, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, nurodė aktualiu nagrinėjamam ginčui klausimu pirmosios instancijos teismas, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliantė MB „Atisa“ nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl pareigos įrodinėti žalos dydį. Kitų skundžiamame teismo sprendime nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų atsakovų A. L. ir Ž. K. veiksmų (neveikimo) laiku nesikreipiant į teismą su pareiškimu dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo ir taip pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (neapmokėtų administravimo išlaidų), A. L. ir Ž. K. kaltės dėl žalos padarymo, egzistavimo apeliantė neginčija ir joms pritaria. Šioje byloje ieškovė prašo priteisti iš atsakovų solidariai 4 800 Eur administravimo išlaidas, kadangi bankrutavusiai įmonei turto neturint, jos bankroto administratorei nėra atlygintos. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atlyginamos tik faktiškai patirtos išlaidos. Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde apeliantės esminis argumentas šiuo klausimu, kad administravimo išlaidų suma yra įrodyta įsiteisėjusiais procesiniais dokumentais - Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d., 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimis, kuriomis patvirtinta 1 000 Eur ir 10 MGL (3 800 Eur) administravimo išlaidų sąmata, todėl išlaidų dydžio papildomai įrodinėti nereikia. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės teiginiais sutinka iš dalies.Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2B-1669-436/2016 UAB „Ragila“ pripažinta nemokia ir jai iškelta bankroto byla. Nutartyje konstatuota, kad įmonės vardu registruoto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nėra, veikla nevykdoma, dirbančių asmenų nėra, finansinės atskaitomybės dokumentai neteikiami nuo 2012 metų. Nuo 2005 m. balandžio 27 d. iki 2012 m. spalio 18 d. UAB „Ragila“ direktoriumi ir akcininku buvo atsakovas A. L., nuo 2012 m. spalio 18 d. iki bankroto bylos iškėlimo direktoriumi ir akcininku buvo atsakovas Ž. K.. UAB „Ragila“ valdymo organai nevykdė teismo įpareigojimo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą ir visus dokumentus. 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi bankroto byloje patvirtinta BUAB „Ragila“ 1 000 Eur lėšų suma, kurią administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti iki kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą, paliekant administratoriui teisę perskirstyti sąmatą pagal poreikį. 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi BUAB „Ragila“ taikyta supaprastinta bankroto procedūra. 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi patvirtinta BUAB „Ragila“ administravimo išlaidų sąmata 10 MMA, iš jo 3 MMA skiriant bankroto administratoriaus atlyginimui, visam bankroto procesui iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, bankroto procedūra nėra baigta.Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą nagrinėjamoje byloje (kaip ir kitose dėl žalos atlyginimo), ieškovė turi įrodyti atsakovų neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį, neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį, o atsakovai paneigti savo kaltės prezumpciją (CK 6.246-6.249 straipsniai). Kartu galioja ir bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė, įtvirtinta CPK 12 ir 178 straipsniuose – kiekvienas suinteresuotas asmuo privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.Šiame kontekste paminėtini ir kasacinio teismo išaiškinimai, susiję su įrodinėjimu bei įrodymų vertinimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie), įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas, savininkas (savininkai) kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai.Kaip išsamiai išanalizavo ir pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovų A. L. ir Ž. K., kaip įmonės vadovų, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo ir kitų administravimo išlaidų. Dėl to atsakovams tenka pareiga sumokėti administratoriui administravimo išlaidas. Šiuo atveju – administratoriui padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Žala yra patirti nuostoliai ir negautos pajamos už pavedimo sutarties vykdymą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies nuostatos numato galimybę atlyginti tik tokias išlaidas, kurias administratorius apmokėjo savo lėšomis. Administravimo išlaidų panaudojimas ir pagrindimas yra fakto klausimas ir jo pagrindimo pareigą šiuo atveju turi ieškovė. Apeliantė byloje priteistinų administravimo išlaidų dydį grindžia įsiteisėjusiomis Kauno apygardos teismo nutartimis BUAB „Ragila“ bankroto byloje, kuriomis buvo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos ir bankroto administratorei skiriamas atlyginimas. ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis numato, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmones auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintas išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamas išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, išskyrus iš ūkinės komercinės veiktos gaunamų pajamų administratoriui už vadovavimą ūkinei komercinei veikiai mokamą atlyginimo dalį. Tokiu būdu, administravimo išlaidos ir administratoriaus teisė gauti atlyginimą, kuris yra administravimo išlaidų sudėtinė dalis (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis), atsiranda nuo bankroto bylos iškėlimo.Nagrinėjamu atveju 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi bankroto byloje patvirtintas 3 MMA bankroto administratoriaus atlyginimas visam bankroto procesui iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Minėta nutartis įsiteisėjusi. Nutartyje nustatytas bankroto administratoriaus atlyginimo dydis atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 patvirtintose Bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklėse nustatytą minimalų administratoriaus atlyginimo dydį, kai mažai įmonei taikomas supaprastintas bankroto procesas. Dėl to, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad administratorės negautas atlyginimas yra realiai patirta žala ir ši administravimo išlaidų dalis papildomo pagrindimo nereikalauja. Nuo 2016 m. liepos 1 d. minimali mėnesinė alga – 380 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimas Nr. 644 Dėl minimaliojo darbo užmokesčio). Todėl esant nustatytoms kitoms atsakovų civilinės atsakomybės sąlygoms bankroto administratorius reikalavimas dalyje dėl 1 140 Eur (380 Eur x 3) atlyginimo administratorei priteisimo yra pagrįstas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad nuo 2009 metų BUAB „Ragila“ įsipareigojimai tik augo, o turimas turtas, kurį sudarė daugiausiai trumpalaikis turtas, t. y. per vienerius metus gautos sumos, mažėjo. Pagal pateiktus balansus įmonė jau 2010 metais buvo nemoki. Įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi konstatuota, kad UAB „Ragila“ jau 2011 metais atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje reglamentuojamą įmonės nemokumo sąvoką. Priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Dėl to, atsakovas A. L., būdamas įmonės vadovu ir akcininku, turėjo imtis priemonių įmonės mokumui atkurti arba kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Ž. K. taip pat šių pareigų nevykdė. Todėl abu atsakovai laikytini solidariai atsakingais už tokių pareigų neįvykdymo pasekmes (CK 6.279 straipsnis).Dėl likusios administravimo išlaidų sumos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad byloje nėra pateikti jokie faktiniai duomenys, kas sudaro šias išlaidas, rašytiniai įrodymai, kad minėtomis teismo nutartimis nustatytos administravimo sąmatos sumos buvo apmokėtos administratorės lėšomis. Bankroto administratorė neįrodė kitų patirtų išlaidų (žalos) fakto ir, kad įgijo teisę į jų atlyginimą ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu (CPK 12, 178, 185 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bankroto procesas dar nėra pasibaigęs, todėl nėra pagrįsta sutikti, kad visą sąmatoje nurodytą administravimo išlaidų sumą ieškovė yra faktiškai patyrusi ar patirs ateityje.Pastebėtina ir tai, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies nuostatas ieškovė turi teisę kreiptis į teismą dėl administravimo išlaidų priteisimo tiek bankroto proceso metu, tiek išregistravus įmonę. Todėl ir išregistravus įmonę ieškovė turės teisę kreiptis į teismą dėl patirtų administravimo išlaidų priteisimo.Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime labai išsamiai išanalizavo ir pasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų: atsakovų A. L. ir Ž. K. veiksmų (neveikimo) laiku nesikreipiant į teismą su pareiškimu dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo ir taip pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (neapmokėtų administravimo išlaidų), atsakovų kaltės (6.248 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo taikytu įstatyminiu reglamentavimu, kasacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu, argumentais pilnai sutinka ir jų iš naujo nekartoja. Kaip jau minėta, apeliantė su šia sprendimo dalimi sutinka. Atsakovas A. L. pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis civilinės atsakomybės sąlygomis, tačiau apeliacinio skundo neteikė, konkrečių argumentų dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesuformulavo. Atsiliepimo į apeliacinį skundą dalis dėl faktinių aplinkybių, įstatymo taikymo, atsakomybės sąlygų iš esmės yra identiška atsiliepimui į patikslintą ieškinį, todėl savaime nesuponuoja kitokio situacijos vertinimo ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias žalą (negautas pajamas), procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, dėl ko byla dalyje dėl atlyginimo bankroto administratoriui priteisimo buvo išspręsta neteisingai, o teismo sprendimo šioje dalyje negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl atlyginimo bankroto administratoriui priteisimo panaikinamas ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.Iš dalies panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, keičiamas priteistų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teik ieškinys, tiek apeliacinis skundas tenkinamas 23,27 proc., proporcingai patenkintai ir atmestai reikalavimų daliai paskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos bei priteisiamas žyminis mokestis valstybei (CPK 93 straipsnio 2, 3, 4 dalys).Procesinių dokumentų išlaidos pirmosios instancijos teisme sudaro 51,56 Eur. Apeliacinės instancijos teismas tokių išlaidų nepatyrė. Atsakovams lygiomis dalimis tenkanti atlyginti šių išlaidų dalis - 12,26 Eur. Taip pat iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinas – 34 Eur žyminis mokestis už ieškinį ir 26 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą valstybei (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys). Viso iš atsakovų valstybei priteistina po 36,13 Eur bylinėjimosi išlaidų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas A. L. patyrė 650 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Jam iš ieškovės priteistina 495,63 Eur šių išlaidų dalis. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 200 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, atsakovas A. L. – 300 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Ieškovei atlygintina 47,5 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis, priteistina iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. 23,75 Eur. Atsakovui A. L. atlygintina advokato teisinės pagalbos išlaidų dalis sudaro 228,75 Eur, ji priteistina iš ieškovės.Viso atsakovui A. L. iš ieškovės priteistina bylinėjimosi išlaidų dalis sudaro 724,38 Eur (495,63 + 228,75). Atlikus ieškovei ir atsakovui A. L. priteistinų bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymą, iš ieškovės atsakovui A. L. priteistina 700,63 Eur bylinėjimosi išlaidų (724,38 -23,75).Apeliantei grąžintinas paduodant apeliacinį skundą sumokėtas 108 Eur žyminis mokestis (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. sausio 10 d. sprendimą dalyje dėl administratoriaus atlyginimo priteisimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Priteisti solidariai iš A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Ž. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 140 Eur (vienas tūkstantis vienas šimtas keturiasdešimt eurų) bankroto administratoriaus atlyginimą – MB „Atisa“, įmonės kodas 304097099, naudai.

Priteisti iš Ž. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 23,75 Eur (dvidešimt trys eurai 75 ct) bylinėjimosi išlaidas – MB „Atisa“, įmonės kodas 304097099, naudai.

Priteisti iš MB „Atisa“, įmonės kodas 304097099, 700,63 Eur (septyni šimtai 63 Eur) bylinėjimosi išlaidas atsakovo A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Ž. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 36,13 Eur (trisdešimt šeši eurai 13 ct) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidas valstybei, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti MB „Atisa“, įmonės kodas 304097099, 108 Eur (vienas šimtas aštuoni eurai) žyminį mokestį, sumokėtą 2018 m. vasario 8 d. AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymu. Mokesčio grąžinimą pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjos Margarita DzelzienėBirutė JonaitienėZina Mickevičiūtė