Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-23/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-12-08
Bylos Nr.: 1A-23/2014
Teisminio proceso Nr.: 1-76-1-00221-2009-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Rezultatas: Nuosprendis:panaikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį BPK 329 str. numatytais pagrindais.

Teisėjai: Aloyzas Kruopys (pirm.), Albinas Bielskis, Valdimaras Bavėjanas, Vladimiras Bavėjanas
Nuteistasis: A. K., UAB „SEB VB lizingas“
Advokatai: Reda Kurlavičienė

Kategorijos

1.2.14.5.2Kvalifikuotas sukčiavimas (BK 182 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-23/2014Proceso Nr. 1-76-1-00221-2009-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.,1.2.14.7.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Vladimiro Bavėjano, Albino Bielskio,sekretoriaujant Agatai Minkel, Martynai Paušaitei,dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,gynėjoms advokatėms Redai Kurlavičienei, Liucijai Jankoitei,nuteistajam A. K.,vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 222 straipsnio 1 dalį - 30 MGL (3900 litų) dydžio bauda;

Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (UAB „SEB VB lizingas“ turto iššvaistymas) – laisvės atėmimo bausme trejiems metams;Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (UAB „DnB NORD lizingas“ turto iššvaistymas) - laisvės atėmimo bausme trejiems metams;Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (UAB „Hansa lizingas“ turto iššvaistymas) – laisvės atėmimo bausme trejiems metams;Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimo bausme trejiems metams ir trims mėnesiams;Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį - 20 MGL (2600 litų) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams ir trims mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (trys nusikalstamos veikos) bei pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, ir nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams ir 30 MGL (3900 litų) dydžio bauda.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. K. UAB „SEB VB lizingas“ priteistas 341837 litų ir 38 centų turtinės žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „X“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), direktorius ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 5 d. iki 2008 m. spalio 29 d. tyčia, sąmoningai apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus - „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas, susijusias su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“:

nes pagal įformintą 2007 m. liepos 5 d. Lizingo sutartį Nr. 200707F-52 apskaitoje nebuvo užfiksuoti 301498 litų 25 centų įsipareigojimai UAB „DnB NORD lizingas“ už išperkamą traktorių NEW HOLLAND TM-190, individualus Nr. 272478;nes pagal Latvijos Respublikos įmonės „H“ vardu įformintą sąskaitą 2008-10-13 Nr. 07/10/08-LIT sąskaitoje įrašyta neįvykusi ūkinė operacija - antrą kartą fiksuotas kombaino „New Holland“ CS 540 2005 metų gamybos, individualus Nr. 281432039, įsigijimas ir taip nepagrįstai 345 280 litų padidinta prekių vertė ir įsipareigojimai;

Taip pat A. K. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus - „privalomi apskaitos dokumento rekvizitai“, nes įformino 2008 m. spalio 29 d. PVM sąskaitą-faktūrą AGRO Nr. 52/08, kurią pateikė UAB „Hansa lizingas“ (dabar UAB „Swedbank lizingas“) ir joje įrašė tikrovės neatitinkančius rekvizitus: pagal 2008 m. spalio 13 d. sąskaitą Nr. 07/10/08-LIT neįsigyto kombaino „New Holland“ CS 540, 2005 metų gamybos, individualus Nr. 281432039, pavadinimą, jo pardavimo kainą ir taip įformino 303942 litų 27 centų įsiskolinimo UAB „Hansa lizingas“ (dabar UAB „Swedbank lizingas“) padengimą, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „X“ 2007 ir 2008 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, A. K. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „X“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), direktorius, UAB „X“ 2007 m. vasario 21 d. pirkimo pardavimo sutartimi Nr. PP P2007-020015 bei 2007 m. vasario 22 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini)07 pardavus javų kombainą „New Holland“ CS 540, individualus Nr. 281432039, UAB „SEB VB lizingas“ už 570402 litų 56 centų, Panevėžio mieste, sudaręs UAB „X“ vardu 2007 m. vasario 13 d. finansinio lizingo sutartį Nr. P2007-020015 su UAB „SEB VB lizingas“ dėl išperkamosios nuomos pagrindu javų kombaino „New Holland“ CS 540, individualus Nr. 281432039, priklausančio UAB „SEB VB lizingas“, laikino naudojimo iki visiško sutarties sąlygų įvykdymo, jis, žinodamas, kad minėtas kombainas yra UAB „SEB VB lizingas“ nuosavybė, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, pažeisdamas finansinio lizingo sutarties Nr. P2007-020015 bendrųjų sąlygų 6.3.9 punkto reikalavimą - turto praradimo atveju per 3 kalendorines dienas informuoti raštu lizingo bendrovę, 8.1.4 punkto reikalavimą - be raštiško lizingo bendrovės sutikimo neįkeisti, nemainyti, neužstatyti, neparduoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti turto tretiesiems asmenims, juo nelaiduoti, negarantuoti bei imtis visų priemonių, tam, kad išvengti „SEB VB lizingo“ nuosavybės teisės į turtą apribojimo iš trečiųjų asmenų pusės, jis tyčia, neteisėtai, neatlygintinai perleido šį kombainą AB „X“ akcininkui Latvijos Respublikos piliečiui J. S., o UAB „SEB VB lizingas“ nuo 2008 m. spalio 8 d. nutraukus finansinio lizingo sutartį ir pareikalavus grąžinti kombainą, jo negrąžino ir taip iššvaistė jam patikėtą užimamų pareigų ir finansinio lizingo sutarties Nr. P2007-020015 pagrindu jo žinioje buvusį svetimą - UAB „SEB lizingas“ priklausantį didelės vertės turtą - javų kombainą „New Holland“ CS 540, individualus Nr. 281432039, 341 837 litų 38 centų vertės.

Be to, A. K. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „X“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), direktorius, UAB „X“ 2007 m. liepos 5 d. pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 200707F-52 pardavus traktorių „New Holland“ TM 190 (sutartyje nurodytas individualus Nr. ACM272478) UAB „DnB NORD lizingas“ už 301498 litus 26 centus, 2007 m. liepos 5 d. pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 200707F-53 pardavus traktorių „New Holland“ TS 115 (sutartyje nurodytas individualus Nr. ACP272820) UAB „DnB NORD lizingas“ už 203715 litų 20 centų, pirkimą - pardavimą įforminus 2007 m. liepos 5 d. PVM sąskaita faktūra AGRO Nr. 0020, Panevėžio mieste, sudaręs UAB „X“ vardu 2007 m. liepos 5 d. lizingo sutartis Nr. 200707F-52 ir Nr. 200707F-53 su UAB „DnB NORD lizingas“ Panevėžio atstovybe dėl išperkamosios nuomos pagrindu dviejų traktorių: traktoriaus „New Holland“ TM-190, individualus Nr. ACM272478 ir traktoriaus „New Holland“ TS-1 15. individualus Nr. ACP272820, priklausančių UAB „DnB NORD lizingas“, laikino naudojimo iki visiško sutarties sąlygų įvykdymo, žinodamas, kad minėti traktoriai yra UAB „DnB NORD lizingas“ nuosavybė, jis, pažeisdamas Lizingo sutarčių Nr. 200707F-52 ir Nr. 200707F-53 bendrųjų sąlygų: 4.7 punkto reikalavimą - lizingo gavėjui griežtai draudžiama perleisti teisę naudotis lizingo objektu be lizingo davėjo sutikimo, 6.3. punkto reikalavimą - lizingo gavėjas įsipareigoja per tris darbo dienas informuoti lizingo davėją kai lizingo objektas dingsta, sugadinamas, sunaikinamas, bei 9.1. punkto reikalavimą - lizingo gavėjas nuo lizingo objekto priėmimo momento atsako už lizingo objekto išsaugojimą, jis šiuos traktorius ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, tyčia, neteisėtai, neatlygintinai perleido UAB „X“ akcininkui Latvijos Respublikos piliečiui J. S., o UAB „DnB NORD lizingas“ nuo 2008 m. spalio 30 d. nutraukus finansinio lizingo sutartis ir pareikalavus grąžinti traktorius, jų negrąžino ir taip iššvaistė jam patikėtą užimamų pareigų ir Lizingo sutarčių Nr. 200707F-52 ir Nr. 200707F-53 pagrindu jo žinioje buvusį svetimą - UAB „DnB NORD lizingas“ priklausantį didelės vertės turtą - traktorius „New Holland“ TM-190, individualus Nr. ACM272478 ir „New Holland“ TS-115, individualus Nr. ACP272820, bendros 364086 litų 59 centų vertės.

Be to, A. K. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „X“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), direktorius, Panevėžio mieste, pagal 2006 m. liepos 19 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. LT036249-50-1/PPS Latvijos Respublikos įmonei S1A „H“ pardavus UAB „Hansa lizingas“ traktorius „New Holland“ TM 190, individualus Nr. ACM239419, „New Holland“ TS 115A, individualus Nr. ACP232465, javų kombainą „New Holland“ CS 540E, individualus Nr. 281408043, už bendrą 263820 eurų sumą, sutartyje numatant, kad šie traktoriai ir kombainas bus perduoti valdyti ir naudotis UAB „X“ pagal Lizingo sutartis Nr. LT 036249, Nr. LT 036250, Nr. LT 036251, sudarytas 2006 m. liepos 19 d. tarp UAB „X“ ir UAB „Hansa lizingas“, 2008 m. vasario 26 d. pabaigos akte užfiksavus, kad yra pasibaigusi lizingo sutartis Nr. LT 036251 dėl javų kombaino „New Holland“ CS 540E, individualus Nr. 281408043, 2008 m. kovo 17 d. pabaigos akte užfiksavus, kad yra pasibaigusios lizingo sutartys Nr. LT 036249, Nr. LT 036250 dėl traktorių „New Holland“ TM 190, individualus Nr. ACM239419, „New Holland“ TS 115A, individualus Nr. ACP232465, išperkamosios nuomos, o nuosavybės teisė pereina klientui - UAB „X“,

UAB „X“ 2008 m. vasario 21 d. pirkimo pardavimo sutartimi Nr. LT069573/PPS pardavus UAB „Hansa lizingas“ kombainą „New Holland“ CS 540E, individualus Nr. 281408043, už 400 000 litų, pirkimą - pardavimą įforminus 2008 m. vasario 25 d. PVM sąskaita - faktūra AGRO Nr. 07/08, A. K., Panevėžio mieste sudaręs UAB „X“ vardu 2008 m. vasario 21 d. lizingo sutartį Nr. LT069573 dėl kombaino „New Holland“ CS 540E, individualus Nr. 281408043, išperkamosios nuomos,

UAB „X“ 2008 m. kovo 12 d. pirkimo pardavimo sutartimi Nr. LT070659/PPS pardavus UAB „Hansa lizingas“ traktorių „Claas challenger“ 55, individualus Nr. 7DM00967 už 241 704 litų pirkimą - pardavimą įforminus 2008 m. kovo 13 d. PVM sąskaita faktūra AGRO Nr. 13-08, A. K., Panevėžio mieste sudaręs UAB „X“ vardu 2008 m. kovo 12 d. Lizingo sutartį Nr. LT070659 dėl traktoriaus „Claas cgallenger“ 55, individualus Nr. 7DM00967, išperkamosios nuomos,

UAB „X“ 2008 m. kovo 13 d. pirkimo pardavimo sutartimi Nr. LT070755-6/PPS pardavus UAB „Hansa lizingas“ traktorius „New Holland“ TM 190, individualus Nr. ACM239419, „New Holland“ TS 115A, individualus Nr. ACP232465 už bendrą 414352 litų 63 centų sumą, pirkimą - pardavimą įforminus 2008 m. kovo 14 d. PVM sąskaita faktūra AGRO Nr. 15-08, A. K., Panevėžio mieste sudaręs UAB „X“ vardu 2008-03-13 Lizingo sutartį Nr. LT070756 dėl traktoriaus NEW HOLLAND TM 190, individualus Nr. ACM239419 , išperkamosios nuomos; 2008 m. kovo 13 d. Lizingo sutartį Nr. LT070755-56 dėl traktoriaus „New Holland“ TS 115A, individualus Nr. ACP232465, išperkamosios nuomos,

su UAB „Hansa lizingas“ dėl šių, aukščiau paminėtų transporto priemonių, priklausančių UAB „Hansa lizingas“, laikino naudojimo iki visiško sutarties sąlygų įvykdymo, bei žinodamas, kad minėti traktoriai ir kombainas yra UAB „Hansa lizingas“ nuosavybė, jis, pažeisdamas Lizingo sutarčių Nr. LT070755, Nr. LT070756, Nr. LT069573, Nr. LT070659 bendrųjų sąlygų: 5.1.5 punkto reikalavimą: sutarties pagrindu nedisponuoti turtu, jeigu neturi atskiro tam išduoto raštiško Lizingo bendrovės sutikimo, 5.2.1. punkto reikalavimą - klientas per 5 darbo dienas turi pranešti, kai dingsta, sugadinamas, visiškai ar iš dalies žūva turtas, bei 11.5. punkto reikalavimą - nutraukus lizingo sutartį įsipareigoja tuojau pat grąžinti turtą jis, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje ir laiku, tyčia, neteisėtai, neatlygintinai perleido šiuos traktorius ir kombainą UAB „X“ akcininkui Latvijos Respublikos piliečiui J. S., o UAB „Hansa lizingas“ nuo 2009 m. liepos 21 d. nutraukus finansinio lizingo sutartis ir pareikalavus grąžinti traktorius bei kombainą, jų negrąžino ir taip iššvaistė jam patikėtą užimamų pareigų ir Lizingo sutarčių: 2008 m. kovo 13 d. Lizingo sutarties Nr. LT070756, 2008-03-13 Lizingo sutarties LT070755-56, 2008-02-21 Lizingo sutarties Nr. LT069573, 2008 m. kovo 12 d. Lizingo sutarties Nr. LT070659 pagrindu jo žinioje buvusį svetimą - UAB „Hansa lizingas“ priklausantį didelės vertės turtą - traktorius: „New Holland“ TS 115A, individualus Nr. ACP232465 (106103 litų 63 centų vertės), „New Holland“ TM 190, individualus Nr. ACM239419 (148542 litų 51 centų vertės), „Claas challenger“ 55. individualus Nr. 7DM00967 (148532 litų 55 centų), ir javų kombainą „New Holland“ CS 540E, individualus Nr. 281408043 (234080 litų 46 centų), bendros 637259 litų 15 centų vertės.

Be to, A. K. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „X“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), direktorius, tyčia, apgaule įgijo UAB „X“ naudai didelės vertės svetimą UAB „Hansa lizingas“ (dabar „Swedbank lizingas“) turtą, t. y. jis, siekdamas tyčia, apgaule įgyti UAB „X“ naudai UAB „Hansa lizingas“ turtą 2007 m. vasario 13 d. UAB „X“ iš Latvijos bendrovės SIA „H“ įsigijus kombainą „New Holland“ CS 540, identifikacinis Nr. 281432039, bei pagal 2007 m. vasario 21 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. PP P2007-020015 ir 2007 m. vasario 22 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini)07 pardavus už 570402 litus 56 centus kombainą UAB „SEB VB lizingas“ (dabar „SEB lizingas“) nuosavybėn, jis 2008 m. spalio 27 d., Vilniaus mieste, UAB „X“ nepriklausantį kombainą „New Holland“ CS 540, identifikacinis Nr. 281432039, nuslėpdamas nuo UAB „SEB VB lizingas“ apie kombaino pardavimą be kombaino savininkės UAB „SEB VB lizingas“ leidimo, tyčia, suklastodamas tikrus dokumentus: 2008 m. spalio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. LT080256/PPS ir 2008-10-29 PVM sąskaitą faktūrą AGRO Nr. 52/08, t. y., juose įrašydamas žinomai neteisingus duomenis, kad kombainas „New Holland“ CS 540, identifikacinis Nr. 281432039 yra UAB „X“ nuosavybė, jis nėra įkeistas, tretieji asmenys neturi jokių teisių į prekę bei šiuos suklastotus dokumentus panaudodamas, įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą šį kombainą pardavė UAB „Hansa lizingas“ už 407430 litų, ir taip apgaule UAB „X“ naudai įgijo svetimą, UAB „Hansa lizingas“ priklausantį didelės vertės - 407430 litų, - turtą.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir priimti dėl jo išteisinamąjį nuosprendį. Jei išteisinamasis nuosprendis nebūtų priimtas, apeliantas prašo pakeisti nuosprendį ir skirti jam švelnesnę su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Apeliantas nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jam inkriminuotų nusikalstamų veikų jis nepadarė.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalies (apgaulingas UAB „X“ buhalterinės apskaitos tvarkymas).

Nuteistasis nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad jis (A. K.) yra Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas, t. y. jis apgaulingai tvarkė UAB „X“ buhalterinę apskaitą, taip pat jis nepateikė ūkinę operaciją patvirtinančių dokumentų UAB „X“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei, dėl ko bendrovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo pavaizduoti UAB „X“ įsipareigojimai UAB „DnB Nord lizingas.

Nuteistasis, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41/2012, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimu Nr. 13, teigia, kad ūkio subjekto vadovas atsako už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą tais atvejais, kai jis pats tvarko buhalterinę apskaitą arba nors buhalterinę apskaitą tvarko ne pats, tačiau jis paslepia, sunaikina ar sugadina buhalterinės apskaitos dokumentus. Tokiais atvejais jis atsako pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnį savarankiškai, nepriklausomai nuo to, ar asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos vedimą, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat nuteistasis teigia, kad ūkio subjekto vadovas atsako už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą tarpinio vykdymo atveju. Visais kitais atvejais pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnį atsako asmuo, kuris pagal darbo sutartį atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Apeliantas pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog UAB „X“ nuo 2006 iki 2009 metų įmonės buhaltere dirbo A. G., kuri ir buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir specialistas A. P..

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos vedimas, tvarkymas yra ne tas pats (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartis byloje Nr. 2K-41/2012). Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 21 punktą vyriausiasis buhalteris (buhalteris) yra fizinis asmuo, tvarkantis ūkio subjekto buhalterinę apskaitą, arba struktūrinio buhalterinės apskaitos padalinio vadovas. Esant šioms aplinkybėms nuteistasis daro išvadą, jog baudžiamojon atsakomybėn galėjo būti traukiama įmonės buhalterė, o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – buhalterė ir įmonės vadovas. Tačiau šioje byloje buhalterė yra tik liudytoja, taip pat nesustatytos aplinkybės, kad įmonės vadovas būtų slėpęs, naikinęs buhalterinės apskaitos dokumentus ar sąmoningai pateikinėjęs buhalterei suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus. Todėl apeliantas teigia manantis, kad jis negali būti Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas.

Nuteistasis nesutinka ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis „operaciją patvirtinančių dokumentų bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei nepateikė“. Apeliantas teigia, kad byloje esantys įrodymai kaip tik patvirtina, kad nuteistasis pateikė buhalterei visus dokumentus pagal teisės aktų reikalavimus. Nuteistasis pažymi, kad jis buhalterei pateikė visus turėtus apskaitos dokumentus, kurie buvo išrašyti, o kitų dokumentų jis teigia pateikto negalėjo, nes lizingo bendrovė jų neišrašė. Tai apklausos metu patvirtino ir įmonėje buhaltere dirbusi liudytoja A. G. (teisiamojo posėdžio protokolo 15 puslapis).

Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Apskaitos dokumentas privalo turėti visus rekvizitus, numatytus minėto įstatymo 13 straipsnyje. Įrašai apskaitos dokumentuose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius nurodytus rekvizitus, išskyrus dokumentus, gautus iš užsienio subjektų. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad byloje yra nustatyta, jog lizingo bendrovė neišrašė sąskaitos faktūros, todėl jis negalėjo pateikti buhalterei sąskaitos faktūros, kuri lizingo bendrovės nebuvo išrašyta. Fiksuoti vertę ir įsipareigojimus apskaitoje, pagrindžiant juos sutartimi, teisės aktai nesuteikia teisės. Sutartis nėra apskaitos dokumentas, turintis visus privalomus rekvizitus, numatytus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnyje. Tai patvirtino ir specialistas A. P. (teisiamojo posėdžio protokolo 16-18 puslapiai).

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kombainas realiai nebuvo įsigytas. Šioje nuosprendžio dalyje teismas netinkamai vertino tirtus įrodymus, išvadas grindė atskirų įrodymų, o ne įrodymų viseto analize. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ūkinė operacija, susijusi su kombaino įsigijimu, realiai įvyko. Nuteistasis pažymi, kad darydamas išvadas teismas taip pat nenurodė įrodymų, paneigiančių nuteistojo parodymus dėl to, kad jis bendradarbiavo su ilgalaikiu patikimu verslo partneriu, kad atsižvelgdamas į minėtą bendradarbiavimą, visada elgėsi teisėtai, protingai ir sąžiningai, o elgdamasis maksimaliai rūpestingai negalėjo įtarti neteisėto pardavėjo elgesio ir apie jį žinoti. Atsižvelgiant į tai, jog tarp sandorių praėjo 21 mėnuo ir kad UAB „X“ užsiėmė didmenine prekyba (t. 3, b.l. 100), bet kokios abejonės, susijusios su galimybe sutikrinti ar atsiminti identifikacinius numerius, turėjo būti aiškinamos nuteistojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“). Nuteistasis nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ūkinė operacija realiai įvyko: Kombainas NEW HOLLAND CS 540, individualus Nr. 281432039, buvo įregistruotas Lietuvoje 2008 m. spalio 28 d. UAB „Hansa lizingo“ vardu, taigi jis realiai egzistavo ir buvo atvežtas į Lietuvą, buvo gauta sąskaita iš SIA HIMEL (teisiamojo posėdžio protokolo 12 psl.), lizingo bendrovė padarė įskaitymus. UAB „Hansa lizingas“ („Swedbank lizingas“) neginčijo nuosavybės teisės į šią transporto priemonę, 2010 m. balandžio 12 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-148-560/10 UAB „Hansa lizingas“ („Swedbank lizingas“) naudai buvo priteistos atitinkamos sumos, taip pat ir dėl kombaino NEW HOLLAND CS 540, individualus Nr. 281432039.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalies (UAB „SEB VB lizingas“, UAB „DnB NORD lizingas“, UAB „Hansa lizingas“ (dabar UAB „Swedbank lizingas“) priklausančio turto iššvaistymas).

Nuteistasis nurodo, kad teismo išvados dėl jam inkriminuotos Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra nepagrįstos ir neteisėtos, nes jų nepatvirtina liudytojų parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai. Apeliantas teigia, kad šioje nuosprendžio dalyje buvo šališkai iširtos visos aplinkybės, nebuvo tinkamai įvertinti įrodymai. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas analizavo tik jį (A. K.) kaltinančius įrodymus ir visiškai nevertino jį teisinančių duomenų, jo kaltę grindė atskirų įrodymų, o ne jų viseto analize (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“).

Dėl nuosavybės teisės

Nuteistasis teigia, kad teismo išvados, jog jis neturėjo teisės perleisti jam perduoto lizingo bendrovėms priklausančio turo, grindžiamos tik liudytojų Z. M. ir A. G. parodymais (nuosprendžio 9, 10 lapai) bei lizingo sutartimis (nuosprendžio 10, 11, 12 lapai). Tačiau šie byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kam nuosavybės teise priklausė turtas:

kombainas NEW HOLLAND CS 540, individualus Nr. 281432039;traktorius NEW HOLLAND TM 190, individualus Nr. ACM272479;traktorius NEW HOLLAND TS 115A, individualus Nr. ACP272620;traktorius NEW HOLLAND TM 190, individualus Nr. ACM239419;traktorius NEW HOLLAND TS 115A, individualus Nr. ACP232465;kombainas NEW HOLLAND CS 540E, individualus Nr. 281408043;traktorius CLAAS CHALLENGER 55, individualus Nr. 7DM00967.

Apeliantas pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad SIA HIMEL tiekė ne jai nuosavybės teise priklausančius, o būtent KRASTI priklausančius objektus, t. y. SIA HIMEL buvo subjektas, kuris teikė melagingus duomenis, ir todėl buvo suklaidinti tiek UAB „X“, tiek UAB „Hansa lizingas“. Nuteistojo teigimu, tai patvirtina šie duomenys:

1. 2009 m. gruodžio 23 d. objektai – kombainas NEW HOLLAND CS 540, individualus Nr. 281432039, traktorius NEW HOLLAND TM 190, individualus Nr. ACM239419, traktorius NEW HOLLAND TS 115A, individualus Nr. ACP232465, kombainas NEW HOLLAND CS 540E, individualus Nr. 281408043 – buvo vis dar registruoti fermos Z/S KRASTI vardu Latvijos Respublikoje (2009 m. lapkričio 20 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato raštas „Dėl duomenų pateikimo“ Nr. 50-76-3-S-5830;2009 m. gruodžio 23 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos raštas „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. TR/4796/35/LT09).

2. Neatsižvelgiant į 2006 m. liepos 19 d. UAB „X“ sudarytą lizingo sutartį Nr. LT036249 (2008 m. kovo 13 d. perrašyta numeriu LT07056), 2008 m. liepos 31 d. tarp RAB HIMEL ir KRASTI valstiečių ūkio buvo sudarytas susitarimas dėl traktoriaus NEW HOLLAND TM 190, individualus Nr. ACM239419 (t. 5, b. l. 183).

3. Liudytojas G. K. parodymai (t. 5, b. l. 193).

4. Kombainas NEW HOLLAND CS 540, individualus Nr. 281432039 buvo užregistruotas fermos Z/S KRASTI vardu 2006 m. lapkričio 6 d. Traktorius NEW HOLLAND TS 115A, individualus Nr. ACP272620, traktorius NEW HOLLAND TS 115A, individualus Nr. ACP232465, kombainas NEW HOLLAND CS 540E, individualus Nr. 281408043 daiktų savininko valstiečių ūkio KRASTI 2007 m. spalio 26 d. paskolos sutartimi Nr. 145914/01/02-IK ir 2007 m. lapkričio 2 d. užregistruotu komerciniu užstatu buvo užstatyti Valstybinės akcinės bendrovės „L. H. un zemes banka“ naudai kaip komercinė paskola 298692 LVL (t. 5, b. l. 196).

5. Kombainas NEW HOLLAND CS 540, individualus Nr. 281432039, buvo užregistruotas fermos Z/S KRAST vardu 2006 m. lapkričio 6 d. (2009 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos raštas „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. TR/4796/35/LT/09).

6. 2004 m. lapkričio 15 d. buvo sudaryta sutartis tarp A. B. L. G. ir KRASTI dėl 2 vienetų derliaus nuėmimo mašinų NEW HOLLAND CS 540E, dėl 2 vienetų traktorių NEW HOLLAND TS 115A, dėl 2 vienetų. traktorių NEW HOLLAND TM 190 pirkimo.

7. Valstiečių ūkio KLRASTI bankroto administratorius G. K. patvirtino, kad KRASTI yra įsigijusi ir įkeitusi visą anksčiau minėtą žemės ūkio techniką.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, nurodytas turtas iš tiesų nepriklausė lizingo bendrovėms (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarimas). Apeliantas remdamasis minėtais nutarimais teigia, kad turtas nuteistajam nežinant ir negalint žinoti, netapo UAB „X“ nuosavybe, todėl bendrovė negalėjo perduoti minėto turto nuosavybės teise lizingo bendrovėms, o pastarosios – įgyti nuosavybės teisės į turtą. Be to, turtas negalėjo būti nuteistajam patikėtas lizingo sutarčių pagrindu. Nenustojus KRASTI disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, nuteistasis jo faktiškai iššvaistyti, t. y. tyčia, neteisėtai, neatlygintinai perleisti J. S., ir negalėjo. Apelianto teigimu teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina, jog būtent Latvijos Respublikoje veikiantys bankai (t. 5, b. l. 193, 196) teisėtai paėmė jiems įkeistus, KRASTI priklausančius objektus.

Dėl perleidimo

Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, susijusioms su turto perleidimu tretiesiems asmenims. Apeliantas nurodo, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 8). Laikinas pasinaudojimas svetimu turtu ar leidimas tretiesiems asmenims laikinai pasinaudoti tuo turtu, ketinant vėliau turtą grąžinti ar už jį teisingai atlyginti, nelaikytinas turto iššvaistymu (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 13 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-111/2006).

Apeliantas skunde pažymi, kad jis turto J. S. nepadovanojo, nepardavė ir kitaip neperleido (neperleido ir teisės naudotis), t. y. nepažeidė su lizingo bendrovėmis sudarytose sutartyse nustatytos turto disponavimo tvarkos – turto teisinis statusas nepakito. Šią aplinkybę, apelianto teigimu, patvirtina jo, liudytojo J. S. (2010 m. vasario 3 d. apklausos protokolas, b. l. 65, t. 4) bei liudytojo G. K. parodymai (b. l. 193, t. 5).

Nuteistasis nurodo, kad objektų saugojimas aikštelėje, priklausančioje UAB „X“ akcininkui, kuris yra ir patikimas verslo partneris, ar darbas. Tęsiant aktyvią objektų kontrolę ir priežiūrą, nėra disponavimas turtu, o yra susijęs su turto valdymu, naudojimu. Šias teises nuteistasis, kaip lizingo gavėjas, turėjo teisę įgyvendinti. Nuteistasis pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tai, jog Latvijos Respublikoje turtu naudojosi ne UAB „X“. Apelianto manymu, kadangi nėra galimybių paneigti aplinkybės, jog UAB „X“ naudojosi anksčiau byloje minėta ūkine technika, abejonės turėjo būti aiškinamos nuteistojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40).

Nuteistasis manantis, kad net jei būtų pripažintas turto valdymo, naudojimo tvarkos pažeidimas, objektų laikinas saugojimas aikštelėje ar darbas, tęsiant objektų kontrolę ir priežiūrą, negali būti laikoma neteisėtu perleidimu, užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę už turto iššvaistymą, nes tai nepažeidė turto disponavimo tvarkos (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 13 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-111/2006).

Dėl priežastinio ryšio

Apeliantas, remdamasis teismo išvada, jog nuteistasis, žinodamas, kad lizingo bendrovės nutraukė sutartis ir reikalauja grąžinti turtą, jo negrąžino, teigia, jog žalos padarymą teismas siejo su tariamai įvykusiu turto perleidimu ir negrąžinimu. Nuteistasis nurodo, kad net ir sutinkant, kad turtas priklausė lizingo bendrovėms o negrąžinus technikos šioms bendrovėms buvo padaryta žala, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad „dėl visumos šių priešingų teisei A. K. veiksmų lizingo bendrovių turtas buvo prarastas“. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo teigimu, „visuma priešingų teisei veiksmų“ yra šie: neteisėtas perleidimas J. S.; įmokų nemokėjimas; lizingo bendrovių bei policijos neinformavimas apie turto dingimą; turto negrąžinimas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad J. S. parodė, jog kombainu NEW HOLLAND CS-540 naudojosi UAB „Agropolius“, traktoriai NEW HOLLAND TM 190 ir NEW HOLLAND TS 115 nebuvo parduoti. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „Agropolius“ įsigijus objektus iš SIA HIMEL. KRASTI šiais objektais toliau disponavo kaip savininkė, pavyzdžiui, įkeitė Latvijos Respublikos bankams (b. l. 193, 196, t. 5). Vėliau šie bankai (b. l. 193, 196, t. 5) paėmė užstatytus daiktus, jie, apelianto teigimu, ir turėtų būti jų žinioje: „ši technika yra AB HIPOTEKU BANKA žinioje“ (b. l. 193, t. 5) arba jau jų perduoti pirkėjams, kurie galėtų būti nustatyti.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad technikai esant Latvijos Respublikoje, jis kontroliavo lizingo objektų ten buvimą, jų saugumą ir aktyviais veiksmais siekė juos atgauti, kai buvo nutrauktos lizingo sutartys, t. y. neleido J. S. disponuoti lizingo objektais, jų neprarado. Nuteistasis pažymi, kad byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad įmokos lizingo bendrovėms buvo mokamos. Apeliantas teigia manantis, kad lizingo bendrovių „neinformavimas“ nėra „perleidimas“dėl kurio buvo prarastas turtas. Todėl šia aplinkybe negali būti įrodinėjama Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnyje numatyta nusikalstama veika.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliantas daro išvadą, kad jo veiksmai nebuvo būtina turtinės žalos atsiradimo sąlyga – dėl savo veiksmų jis turto neprarado ir nebūtų praradęs, jeigu bankai nebūtų paėmę KRASTI užstatytų objektų. Be to, nuteistasis pažymi, kad jis nežinojo apie įkeitimą, jis nenumatė ir negalėjo numatyti padarinių.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies, BK 300 straipsnio 1 dalies (UAB „Hansa lizingas“ turto įgijimas apgaule, dokumento suklastojimas ir suklastoto dokumento panaudojimas)

Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis yra kaltas padaręs Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Apeliantas nurodo, kad minėta teismo išvada yra grindžiama tik tuo, kad nuteistasis pasirašė 2007 m. pirkimo pardavimo (b. l. 95-96, t. 1) bei lizingo sutartį (nuosprendžio 14 lapas). Tačiau apeliantas nurodo, kad vien tai, kad jis 2007 m. pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį bei lizingo sutartį, neatsižvelgiant, kad veiksmai dėl turto su UAB „Hanza lizingas“buvo inicijuoti tik daugiau kaip po 21 mėnesio, kad UAB „Agropolius“ užsiėmė žemės ūkio mašinų didmenine prekyba, kad 2008 m. spalio 28 d. buvo įregistruotas turtas Lietuvoje, nepatvirtina, jog nuteistasis, įsigyja tą patį kombainą, tačiau antrą kartą, ir kad kombainas jau nuosavybės teise priklausė UAB „SEB VB lizingas“. Apeliantas teigia manantis, kad byloje esantys įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes – jis (A. K.) nežinojo, jog kombainas NEW HOLLAND CS-540 priklauso lizingo bendrovei UAB „SEB VB lizingas“.

Dėl bausmės

Nuteistasis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio bei 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1998m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimais, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 18 d. nutartimi Nr. 1A-47/2011, nesutinka ir su jam paskirta laisvės atėmimo bausme. Jis teigia, kad inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo jau praėjo 5 metai, ir per šiuos metus jis nenusikalto, jis yra teisiamas pirmą kartą, yra vienintelis vaikas šeimoje ir šiuo metu vienintelis asmuo, galintis prižiūrėti ir prižiūrintis sunkiai sergančią motiną. Apelianto teigimu, remiantis šiomis išimtinėmis aplinkybėmis, jam turėtų būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų tyrimo

Nuteistasis pažymi, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jis ne kartą teikė prašymus kviesti liudytojus, kad būtų nustatytos bei patikslintos visos esminės reikšmės bylai turinčios aplinkybės. Tačiau su tuo susiję jo prašymai buvo atmesti, todėl pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai. Ši klaida, apelianto teigimu, turėtų būti ištaisyta apeliacinės instancijos teisme, kur į teismo posėdį turėtų būti iškviesti liudytojai A. K. ir J. S.. Nuteistojo teigimu, J. S. parodymus paneigia kita bylos medžiaga, bet to, šių asmenų parodymai gali padėti nustatyti šias aplinkybes:

ar jis (A. K.) padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje, t. y. remiantis šių liudytojų parodymais galima būtų nustatyti, kad UAB „Agropolius“ technikos objektus laikė prie SIA HIMEL veiklos vietos esančioje aikštelėje;jis (A. K.) kontroliavo technikos buvimą ir saugumą minėtoje aikštelėje; kam nuosavybės teise priklausė traktorius NEW HOLLAND TM 190, individualus Nr. ACM239417, 2006 m. liepos 19 d. ir vėliau bei kodėl 2008 m. liepos 31 d. SIA HIMEL „įsipareigojo savo lėšomis pristatyti priklausantį KRASTI valstiečių ūkiui traktorių NEW HOLLAND TM 190 (ACM239419, valstybiniai numeriai T706LT) į Vokietijos firmą“. Apelianto teigimu, šioje byloje būtina nustatyti, kodėl 2008 m. liepos 31 d. susitarime tarp RAB HIMEL ir KRASTI valstiečių ūkio (b. l. 183, t. 5) nurodyta, kad traktorius NEW HOLLAND TM 190 (ACM239419, valstybiniai numeriai T706LT) priklauso KRASTI valstiečių ūkiui, nors 2006 m. liepos 19 d. minėtas traktorius UAB „Agropolius“ buvo įsigytas iš SIA HIMEL (sąskaitos Nr. 7/07/06-LIT su SIA HIMEL) ir 2006 m. liepos 19 d. įregistruotas Panevėžio rajono savivaldybės žemės ūkio skyriuje (b. l. 94, t. 2), įsipareigojant SIA HIMEL jį pristatyti į Vokietiją;nors technikos objektai buvo registruoti Latvijos Respublikoje fermos Z/S KRASTI vardu bent iki 2009 m. gruodžio 23 d., tačiau 2006-2008 m. jie taip pat buvo parduodami SIA HIMEL. Todėl turėtų būti nustatyta kam – SIA HIMEL ar fermai Z/S KRASTI – nuosavybės teise priklausė kombainas NEW HOLLAND CS 540, individualus Nr. 281432039-2007-02-13-2008-10-13 ir vėliau, traktorius NEW HOLLAND TM-190, individualus Nr. ACM272479-2007-06-25 ir vėliau, traktorius NEW HOLLAND TS-115, individualus Nr. ACP272620-2007-06-25 ir vėliau, traktorius NEW HOLLAND TM 190, individualus Nr. ACM239419-2006-07-19 ir vėliau, traktorius NEW HOLLAND TS 115A, individualus Nr. ACP232465-2006-07-19 ir vėliau, kombainas NEW HOLLAND CS 540E, individualus Nr. 281408043-2006-07-19 ir vėliau, traktorius CLASS CHALLEMGER 55, individualus Nr. 7DM00967-2008-03-07 ir vėliau. Apeliantas pažymi, kad taip pat turėtų būti nustatyta, ar šie kombainai ir traktoriai buvo registruoti. Jei registruoti – kieno vardu, kada (iki kada) ir kur>ar technika buvo įkeista Latvijos Respublikos bankams, kas ir kada juos įkeitė. Ar šie objektai buvo paimti bankų: kombainas NEW HOLLAND CS 540, individualus Nr. 281432039, traktorius NEW HOLLAND TM-190, individualus Nr. ACM272479, traktorius NEW HOLLAND TS-115, individualus Nr. ACP272620, traktorius NEW HOLLAND TM 190, individualus Nr. ACM239419, traktorius NEW HOLLAND TS 115A, individualus Nr. ACP232465, kombainas NEW HOLLAND CS 540E, individualus Nr. 281408043, traktorius CLAAS CHALLENGER 55, individualus Nr. 7DM00967;ar kombainas NEW HOLLAND CS 540, individualus Nr. 281432039, buvo įsigytas iš SIA HIMEL pagal 2008 m. spalio 13 d. SIA HIMEL vardu įformintą sąskaitą Nr. 07/10/08-LIT.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

A. K. pagal šią Lietuvos Respublikos BK normą nuteistas už tris nusikalstamas veikas – UAB „SEB Lizingas“ didelės vertės turto iššvaistymą, UAB „DnB NORD lizingas“ didelės vertės turto iššvaistymą ir UAB „Hansa lizingas“ didelės vertės turto iššvaistymą. Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias šių nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes: A. K., būdamas UAB „X“ direktoriumi, 2007 m. vasario 21 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį ir finansinio lizingo sutartį su „SEB lizingas“ dėl kombaino „New Holland“ CS 540 išperkamosios nuomos, kurios pagrindu minėtas kombainas UAB „X“ perduotas naudotis iki visiško sutarties sąlygų įvykdymo; A. K. 2007 m. liepos 5 d. sudarė dvi pirkimo – pardavimo sutartis ir lizingo sutartis su „DnB Nord lizingas“ dėl traktoriaus „New Holland“ TM 190 ir traktoriaus „New Holland“ TS 115 išperkamosios nuomos, kurios pagrindu ši technika buvo perduota UAB „X“ laikinam naudojimuisi iki visiško sutarties sąlygų įvykdymo; A. K. 2008 m. vasario 21 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį ir lizingo sutartį su „Hansa lizingas“ dėl kombaino „New Holland“ CS 540E išperkamosios nuomos, kurios pagrindu ši, „Hansa lizingas“ priklausiusi technika, buvo perduota UAB „X“ laikinam naudojimuisi iki visiško sutarties sąlygų įvykdymo; A. K. 2008 m. kovo 12 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį ir lizingo sutartį su „Hansa lizingas“ dėl traktoriaus „Claas challenger 55“ išperkamosios nuomos, kurios pagrindu ši, „Hansa lizingas“ priklausiusi technika, buvo perduota UAB „X“ laikinam naudojimuisi iki visiško sutarties sąlygų įvykdymo; A. K. 2008 m. kovo 13 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį ir lizingo sutartį su „Hansa lizingas“ dėl traktorių „New Holland“ TM 190, „New Holland“ TS 115A išperkamosios nuomos, kurios pagrindu ši, „Hansa lizingas“ priklausiusi technika, buvo perduota UAB „X“ laikinam naudojimuisi iki visiško sutarties sąlygų įvykdymo; A. K. pažeidė minėtų pasirašytų lizingo sutarčių sąlygas ir šią techniką, negavęs lizingo davėjo sutikimo ir apie tai jo neinformavęs, nenustatytu laiko ir nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai, neatlygintinai, tyčia perleido UAB „X“ akcininkui J. S.; A. K. vadovaujamai įmonei „X“ nustojus mokėti įmokas pagal lizingo sutartis bei lizingo davėjams nutraukus lizingo sutartis, A. K. jam patikėtos technikos lizingo davėjams negrąžino nurodęs nežinantis, kur ši technika yra. Įvertinęs šias faktines bylos duomenimis nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. K. veiksmuose yra visi būtinieji Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai: A. K., kaip UAB „X“ direktoriui, buvo žinoma, kad lizingo sutarčių pagrindu jam patikėta žemės ūkio technika priklausė lizingo davėjui, be kurio žinios bei sutikimo jis neturėjo teisės disponuoti jam patikėta didelės vertės žemės ūkio technika; net ir žinodamas šias aplinkybes A. K. nenustatytu laiku ir nenustatytomis aplinkybėmis jam patikėtą žemės ūkio techniką išgabeno į Latviją ir perleido UAB „X“ akcininkui J. S., kurio ūkyje ši technika po kurio laiko dingo ir todėl, lizingo davėjams nutraukus sutartis ir pareikalavus grąžinti žemės ūkio techniką, A. K. to padaryti negalėjo; Panevėžio apygardos teismas nustatė, kad A. K., perleisdamas jam patikėtą žemės ūkio techniką, žinojo ir suprato, kad ši gali būti pradanginta ir dėl to lizingo davėjai gali patirti didelės žalos, ir nors šių padarinių jis nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti, t.y. veikė netiesiogine tyčia. Taigi pirmosios instancijos teismas išvadą, jog A. K. padarė Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, iš esmės grindė faktinėmis aplinkybėmis, pagal kurias A. K. pažeidė lizingo sutarčių sąlygas, o žemės ūkio technika, atsidūrusi pas UAB „X“ akcininką J. S., buvo pradanginta, tokiu būdu padarant turtinę žalą lizingo davėjams.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nesutinka su nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį pateikdamas įvairius argumentus: tvirtina, kad dalis turto, kuris inkriminuotas kaip iššvaistytas, nepriklauso lizingo davėjams, todėl negalėjo būti ir iššvaistytas; teigia, kad jam patikėtos žemės ūkio technikos jis neperleido J. S., o tik paliko jo ūkio aikštelėje, pats technika domėjosi, važiuodavo apžiūrėti; turtas buvo prarastas ne dėl A. K. veiksmų, o dėl J. S. veiksmų – būtent šis asmuo žemės ūkio techniką buvo įkeitęs Latvijos bankams; apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo A. K. gynėja baigiamosios kalbos metu teigė, kad A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį turėtų būti išteisintas dar ir todėl, kad šioje byloje buvo nepagrįstai kriminalizuoti civiliniai teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, sutinka su apelianto gynėjos argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino ir teismo nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl to, kad šioje byloje tarp A. K. ir lizingo davėjų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie kriminalizuoti nesant tam pakankamo teisinio pagrindo ir peržengiant baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio (kraštutinės priemonės), principo ribas.

Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka Lietuvos Respublikos BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą.

Lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo bendrovė perka lizingo gavėjo nurodytą daiktą, įgyja į jį nuosavybės teises ir perleidžia kitam asmeniui (lizingo gavėjui) valdyti ir naudoti su teise per tam tikrą laiką išpirkti daiktą ir, sumokėjus visą sutartyje nurodytą kainą, tapti jo savininku. Asmuo, gavęs turtą naudoti, neturi teisės disponuoti turtu (jį perleisti) be lizingo bendrovės sutikimo. Jei sutarties sąlygos nevykdomos, įstatymai numato tam tikras teisines pasekmes. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo. Jei nukentėjusiajam žala padaroma dėl lizingo sutarties sąlygų pažeidimo, reikia nustatyti, ar kaltininkas visai neketino mokėti pagal lizingo sutartį numatytų įmokų, o turtas paslepiamas ar perleidžiamas kitiems asmenims, dėl to apsunkinamas arba tampa neįmanomu turto susigrąžinimas natūra ar pinigine išraiška arba sutartis nevykdoma dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad lizinguojama žemės ūkio technika buvo lizingo bendrovių nuosavybė ir UAB ,,X“, atstovaujama A. K., neturėjo teisės jų perleisti išvežant į užsienio valstybę; tokia nuostata buvo įtvirtinta kiekvienoje A. K. pasirašytoje lizingo sutartyje. Iš apelianto parodymų pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad tokios sutarčių nuostatos jam buvo žinomos ir jų turinys suprantamas. Šis sutarčių punkto pažeidimas apygardos teismo konstatuotas kaip pagrindinis, lėmęs A. K. nuteisimą pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka formuojamos teismų praktikos.

Baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų atsakomybės rūšių klausimu kasacinėje praktikoje yra pasisakyta ne kartą. Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinės teisėjų kolegijos kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-251/2013, nurodyta aktualiausia šiuo klausimu kasacinė praktika baudžiamosiose bei civilinės bylose, taip pat konstitucinė jurisprudencija. Pažymint, kad baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma sprendžiant civilinius ginčus, kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-251/2013 priminti precedentinę reikšmę turintys ir nagrinėjamai bylai aktualūs išaiškinimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011), jog „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės“. Toks aiškinimas kyla iš konstitucinės jurisprudencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), kurioje yra išaiškinta, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.). Jeigu įmanoma (kad ir sudėtingai, taikant neįprastas civilinio proceso priemones) atkurti teisinę tvarką ir apginti civilinių santykių dalyvio interesus nenaudojant baudžiamųjų teisinių priemonių, tai ir reikėtų padaryti.

Pirmiau nurodytos formuojamos teismų praktikos kontekste vertinant šioje byloje susiklosčiusią situaciją, pažymėtina, kad lizingo sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Lizingo sutarties nevykdymas baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik tuo atveju, jei tai susiję su vienos iš sutarties šalių apgaulės panaudojimu sudarant sutartį, dėl ko civilinės atsakomybės priemonių už sutarties pažeidimą realizavimas be teisėsaugos institucijų įsikišimo tampa problemiškas, arba pagal nuomos sutartį gautas turtas pradanginamas (iššvaistomas) ir paaiškėja, kad jau sutarties sudarymo metu nuomininkas nesiruošė vykdyti nuomos sutarties sąlygų, buvo nusprendęs jam patikėtą turtą pasisavinti arba neatlygintinai perduoti tretiesiems asmenims. Svarbus kriterijus atribojant civilinę ir baudžiamąją atsakomybę turto iššvaistymo bylose yra kreditoriaus teisinės padėties apsunkinimas. Tai reiškia, kad sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimus svarbu, kad žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa problemiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą (slėpimasis ir pan.) ar kitų panašių priežasčių. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Kreditoriaus teisinės padėties apsunkinimo kriterijus parodo didesnį kaltininko veiksmų pavojingumo laipsnį, kuris būdingas jau nebe civilinės teisės pažeidimui, bet nusikalstamai veikai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytas faktines A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, konstatuoja, kad jos nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog apelianto veiksmai ir jais sukelta žala peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Priešingai, iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad UAB „X“, kuriai atstovavo A. K., lizingo sutarčių pasirašymo metu finansinė būklė buvo gera, ji vertėsi naujos ir naudotos žemės ūkio technikos perpardavimu, todėl jokių duomenų apie tai, kad jau sutarčių pasirašymo metu A. K. žinojo, jog sutarties sąlygų įvykdyti negalės, nėra. Apklaustas pirmosios instancijos tesime nuteistasis A. K. parodė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo tik 2008 metais, kuomet prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė. Iki tol įmonė normaliai vykdė savo veiklą, turėjo lėšų įmokoms pagal lizingo sutartis sumokėti (t. 6, b. l. 54-57). Tokios pačios aplinkybės nustatytos ir iš liudytojos Z. M. parodymų. Ji teisiamajame posėdyje patvirtino, kad tuo metu, kai „UAB „X“ kreipėsi į „SEB lizingas“ dėl pirkimo – pardavimo ir lizingo sutarčių sudarymo, įmonės finansinė padėtis buvo gera, jos veikla buvo tiesiogiai susijusi su naujos ir naudotos žemės ūkio technikos perpardavimu (t. 6, b. l. 53). Iš lizingo davėjų UAB „DnB Nord“, UAB „SEB lizingas“ ir UAB „Swedbank lizingas“ pareiškimų bei jų priedų matyti, kad UAB „X“ iš pradžių vykdė sutartinius įsipareigojimus, o mokėjimus nutraukė 2008 metais (UAB „DnB Nord“, UAB „SEB lizingas“) ir 2009 metais (UAB „Swedbankas lizingas“) (t. 1, b. l. 5-6, 82-103, 160-164). Tokie lizingo davėjų pateikti duomenys patvirtina A. K. aiškinimą, jog lizingo sutarčių pasirašymo metu buvo tikimasi laiku atsiskaityti pagal prisiimtus įsipareigojimus už perduotą žemės ūkio techniką, tačiau situacija pasikeitė ne dėl UAB „X“ ar paties apelianto netinkamų veiksmų, o dėl pasaulinės ekonominės krizės. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, UAB „X“ direktoriumi tuo metu buvęs A. K., įmonei nustojus mokėti periodines įmokas lizingo davėjams, būtų tyčia slapstęsis nuo jų, keitęs savo gyvenamąją vietą, adresą, ėmęsis priemonių keisti įmonės statusą ir pan. Nuteistasis pirmosios instancijos teisme teigė bendravęs telefonu su lizingo davėjų atstovais ir paaiškinęs jiems, dėl kokių priežasčių neturi galimybės grąžinti žemės ūkio technikos (nurodė, kad žemės ūkio technika yra Latvijoje, pas J. S., tačiau trūksta lėšų jų atgabenimui). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių tokį apelianto aiškinimą. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, buvo siekiama patikrinti A. K. parodymus ir apklausiant J. S.. Jis Vokietijos Federacijos pareigūnams, vykdžiusiems Lietuvos apeliacinio teismo teisinės pagalbos prašymą, parodė, kad buvo įkeitęs dalį ZS KRASTI žemės ūkio technikos Latvijos Respublikos bankams. Daugiau jokių bylai reikšmingų aplinkybių liudytojas nurodė neprisimenantis ir nurodyti negalintis (t. 7, b. l. 115-123). Taigi apklausto J. S. parodymai A. K. parodymų nepaneigia.

Teismų praktikoje vertinant, ar turto iššvaistymą formaliai atitinkantys kaltinamojo (nuteistojo) veiksmai vertintini kaip nusikalstama veika ar kaip civiliniai teisniai santykiai, svarbia aplinkybe laikoma tai, kam ir kokiomis aplinkybėmis buvo neteisėtai (neinformuojant lizingo davėjo ir tokiu būdu pažeidžiant lizingo sutarties nuostatas) perleistas patikėtas turtas. Apibendrinant teismų praktiką šiuo klausimu, galima daryti išvadą, kad paprastai kaltininko veiksmai pripažįstami nusikalstama veika tais atvejais, kuomet turtas yra perleidžiamas trečiajam asmeniui, kurio tikslių anketinių duomenų kaltininkas nežino arba nenurodo, taip pat tuomet, kad iš karto po turto perleidimo momento asmuo, kuriam buvo patikėtas tas turtas, nebetenka objektyvios galimybės žinoti iššvaistyto turto likimą. Pavyzdžiui, kasacinio teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289/2014 asmuo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsni 2 dalį už tai, kad perleido lizingo sutarties pagrindu jam, kaip įmonės vadovui, patikėtą didelės vertės automobilį asmeniui, kurio asmeniškai net nepažinojo, nežinodamas tikslių jo anketinių duomenų ir nesudaręs jokios rašytinės sutarties dėl automobilio pardavimo. Kitoje kasacinio teismo byloje Nr. 2K-471/2012 asmuo buvo nuteistas už tai, kad jis, būdamas įmonės vadovu, įmonės lizingo būdu įsigytą didelės vertės automobilį neteisėtai, neatlygintai perleido iš matymo pažįstamam asmeniui, žinodamas tik šio vardą ir gyvenamąją vietą, kuri vėliau pasikeitė, nepareikalavęs jokių asmens dokumentų ir automobilio perleidimo niekaip neįforminęs. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, tą savo parodymuose nuosekliai tvirtina ir apeliantas, kad jis žemės ūkio techniką išgabeno į Latviją, į UAB „X“ akcininko J. S. kitos įmonės teritoriją. A. K. paaiškino, kad žemės ūkio techniką išgabeno todėl, kad „SIA Himmel“ įmonė, priklausiusi J. S., turėjo didelę saugojimo aikštelę, kurioje buvo laikoma visa žemės ūkio technika. A. K. tvirtino reguliariai važiuodavęs tikrinti jo vadovaujamai įmonei perduotos žemės ūkio technikos, jos būklės ir iki tam tikro momento šią techniką jis bazėje rasdavo. Tokie apelianto parodymai sutampa su apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto liudytojo A. K. parodymais. Šis liudytojas parodė dirbęs įmonėje „SIA Himmel“ vadybininku, pažinojo ir A. K., kuris kelis kartus per mėnesį atvažiuodavo į „SIA Himmel“ teritoriją, apžiūrėdavo jo vadovaujamai įmonei priklausančią žemės ūkio techniką (t. 7, b. l. 61-63). Taigi šioje byloje nustatyta, kad A. K. jam patikėtą turtą perleido ne atsitiktiniam trečiajam asmeniui, o įmonės, kuriai vadovavo, akcininkui J. S.. Bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad apeliantas po turto išgabenimo į Latviją juo rūpinosi, domėjimosi, važiuodavo į Latviją apžiūrėti. Svarbi aplinkybė, vertinant A. K. veiksmams taikytinos teisinės atsakomybės pobūdį, teisėjų kolegijos vertinimu, yra ir ta, kad J. S. buvo ne tik UAB „X“ akcininkas, bet ir laiduotojas pagal lizingo sutartis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. S. buvo pasirašęs laidavimo sutartį su UAB „DnB Nord lizingas“ (t. 1, b. l. 28-29), UAB „SEB lizingas“ (t. 1, b. l. 109-113) ir UAB „Hansa lizingas“ (t. 1, b. l. 180). Ši aplinkybė, vertinant ją visumoje su kitomis jau aptartomis aplinkybėmis, leidžia daryti išvadą, kad A. K., perleisdamas žemės ūkio techniką už ją laidavusiam asmeniui, nesiekė tyčia ar dėl nusikalstamo nerūpestingumo apsunkinti galimybes lizingo davėjams atsiradusią žalą išspręsti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Be to, ši aplinkybė svarbi ir vertinant A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę. Panevėžio apygardos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino apsiribodamas formaliu konstatavimu, įmonės turtas įmonės akcininkams (šiuo atveju – J. S.) nepriklauso.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje svarbi aplinkybė yra ta, kad lizingo davėjų UAB „DnB Nord lizingas“ ir UAB „Swedbank lizingas“ naudai yra priteistas žalos atlyginimas iš UAB „X“, A. K. ir J. S.. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 26 d. sprendimu ieškovo UAB „DnB Nord lizingas“ ieškinys buvo patenkintas iš dalies ir iš atsakovų UAB „X“, A. K. ir J. S. priteista 48 527, 50 Lt pradelstų eilinių lizingo mokėjimų, 315 559, 09 Lt likusių nesumokėtų lizingo mokėjimų prieš terminą, 31 548, 05 Lt baudos (t. 1, b. l. 59-63). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinys buvo patenkintas iš dalies, iš atsakovų UAB „X“, A. K. ir J. S. priteistos sumos dėl skolos, palūkanų, delspinigių ir nuostolių dėl visų lizingo sutarčių nevykdymo. Taigi akivaizdu, kad lizingo davėjai turėjo galimybę savo pažeistas teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir du iš trijų lizingo davėjų šia galimybe pasinaudojo. Nei A. K., nei UAB „X“ nesiėmė jokių priemonių tam, kad ši galimybė kreiptis į teismą civiline tvarka būtų kaip nors apsunkinta ar kad įmonė „X“ būtų bankrutavusi. Nepaisant to, net ir įsiteisėjus šiems civiliniame procese priimtiems teismų sprendimams, lizingo davėjai rodė iniciatyvą tęsti ikiteisminį tyrimą šioje byloje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek baudžiamasis, tiek civilinis procesas buvo pradėti panašiu metu. Vadinasi, nebuvo siekta baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis naudotis kaip kraštutinėmis ir išimtinėmis, išnaudojus visas kitas galimas priemones. Kartu pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, ar minėti teismų sprendimai buvo įvykdyti. Kita vertus, baudžiamosios atsakomybės taikymas pats savaime nėra pakankamas garantas, kad priteista žala būtų atlyginta. Problemų atlyginant padarytą turtinę žalą kyla dėl žalą padariusio asmens mokumo, o ne dėl taikomos teisinės atsakomybės rūšies.

Taigi įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp UAB „X“ bei jos atstovo A. K. ir lizingo davėjų iš esmės susiklostė civiliniai teisniai santykiai, o apelianto veiksmuose nėra požymių, kurie leistų daryti išvadą, kad jo veiksmai yra tiek pavojingi, kad šie civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius santykius. Todėl Panevėžio apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl A. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį naikinamas ir priimamas naujas, išteisinamasis teismo nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kartu pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima galimybės suinteresuotiems asmenims (šiuo atveju – UAB „SEB lizingas“) savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka. Teismų išvados, kad tam tikroje veikoje nėra baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių, nereiškia, jog nebuvo padaryti civilinės teisės deliktai, kiti įstatymų pažeidimai.

Dėl nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

A. K. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu nuteistas ir už tai, kad būdamas UAB „X“ direktoriumi, tyčia, apgaule įgijo UAB „X“ naudai didelės vertės svetimą UAB „H. L.“ turtą, t. y. jis, siekdamas tyčia, apgaule UAB „X“ naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, 2007 m. vasario 13 d. iš bendrovės „SIA HIMEL“ įsigytą kombainą „New Holland“ CS 540, be šio kombaino savininko, lizingo davėjo UAB „SEB lizingas“ žinios, tyčia, suklastodamas 2008 m. spalio 27 d. pirkimo – pardavimo sutartį (joje įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, kad kombainas yra UAB „X“ nuosavybė, jis nėra įkeistas, tretieji asmenys neturi jokių teisių į prekę) įtraukė šį suklastotą dokumentą į įmonės buhalterinę apskaitą ir šį kombainą pardavė UAB „Hansa lizingas“ už 407 430 Lt. Nuosprendį priėmęs teismas, konstatuodamas, kad A. K. padarė šias nusikalstamas veikas, rėmėsi 2007 m. vasario 21 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, 2007 m. vasario 13 d. finansinio lizingo sutartimi, sudaryta tarp UAB „SEB Lizingas“ ir UAB „X“, 2008 m. spalio 14 d. komerciniu pasiūlymu, kurį UAB „X“ pateikė UAB „Hansa lizingas“, 2008 m. spalio 27 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ir tą pačią dieną pasirašyta lizingo sutartimi bei specialisto išvada. Remdamasis šiais duomenimis pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė objektyviuosius Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymius – tai yra tai, kad A. K., būdamas UAB „X“ direktoriumi, pateikė komercinį pasiūlymą UAB „Hansa lizingas“ kombaino įsigijimo bei vėliau pasirašė sutartis su šia įmone dėl kombaino, kuris, kaip paaiškėjo ikiteisminio tyrimo metu, jau buvo UAB „X“, atstovaujamos A. K., įkeistas UAB „SEB lizingas“. Tačiau nuosprendį priėmęs teismas neatskleidė, kaip pasireiškė subjektyvieji A. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai bei kokiais duomenimis remiantis šie požymiai įrodyti.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, be to, būtinas sudėties požymis yra veikos padarymo būdas – apgaulė. Kaltininkas turi turėti tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Teismų praktika išskiria tokius apgaulės kriterijus: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys Nr. 2K-335/2010; 2K-633/2012 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste pirkimo – pardavimo ir lizingo sutartys, pasirašytos su UAB „Hansa lizingas“, gali būti pripažįstamos sukčiavimo priemonėmis, jeigu nustatoma, kad pasirašant šias sutartis UAB „X“ atstovo A. K. tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo (UAB „Hansa lizingas“) apgaulę, o sutartys panaudotos kaip nukentėjusiojo suklaidinimo priemonė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, byloje nėra.

Nuteistasis A. K. pirmosios instancijos teisme aiškindamas šių jam inkriminuotų veikų aplinkybes parodė, kad 2007 metais jo vadovaujama įmonė „X“ iš J. S. „SIA HIMEL“ įsigijo kombainą, dėl kurio lizingo sutartis buvo pasirašyta su UAB „SEB lizingas“. Pinigai už šį kombainą buvo pervesti į „SIA HIMMEL“ banko sąskaitą. 2008 metų pabaigoje jis su J. S. nutarė sudaryti lizingo sutartį dėl dar vieno kombaino ir tokiu būdu bent iš dalies padengti susidariusius įsiskolinimus bankams. Buvo nutarta lizinguoti dar vieną „SIA HIMEL“ priklausiusį kombainą, parduodant jį UAB „X“. Apeliantas į UAB „Hansa lizingas“ kreipėsi turėdamas kombaino įsigijimo dokumentus, išrašytus „SIA HIMEL“ vadovo J. S.. Šiuose dokumentuose jokių duomenų apie tai, kad kombainas yra įkeistas kitam bankui, nebuvo. Pasitikėdamas J. S., A. K. šios aplinkybės ir netikrino. Tačiau, pareikalavus bankui, jis šį kombainą be jokių nesklandumų užregistravo Skuodo rajono savivaldybėje, dėl ko jam nekilo jokių įtarimų, kad turtas gali būti įkeistas. Abejonių dėl aplinkybės, kad kombainas gali būti įkeistas, nekilo dar ir todėl, kad iš Latvijos jis buvo gavęs J. S. išrašytą sąskaitą – invoice, kurioje jokių duomenų apie kombaino įkeitimą nurodyta nebuvo (t. 6, b. l. 54-57). Taigi pats apeliantas tvirtino nesupratęs ir negalėjęs suprasti, kad jo vadovaujamos įmonės „X“ UAB „Hansa lizingas“ perduodamas kombainas yra tas pats, kuris buvo anksčiau įkeistas UAB „SEB lizingas“. Nuosprendį priėmęs teismas, atmesdamas tokius apelianto parodymus, apsiribojo formaliu konstatavimu, kad A. K. pats pasirašė pirkimo – pardavimo bei lizingo sutartis su UAB „Hansa lizingas“, todėl jis suprato, kad parduoda jau įkeistą turtą ir taip elgėsi tyčia. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir konstatuoja, kad analizuodamas pirmiau paminėtų šioje byloje surinktų įrodymų visetą pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad nustatyti ir subjektyvieji Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Priešingai, byloje surinktais duomenimis nepaneigtas A. K. aiškinimas, kad jam J. S. pateikė kombaino pardavimo dokumentus, kuriuose nebuvo jokios informacijos apie tai, kad UAB „X“ įsigijo kombainą, kuris jau įkeistas UAB „SEB lizingas“. Be to, sutaręs sąlygas dėl šio kombaino pardavimo UAB „Hansa lizingas“, A. K., įpareigotas banko, be jokių nesklandumų užregistravo kombainą Skuodo rajono savivaldybės Administracijos žemės ūkio skyriuje (t. 2, b. l. 92). Šios aplinkybės, vertinant jas visų kitų šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste – tai, kad J. S., pardavęs kombainą UAB „X“, buvo ir pastarosios įmonės akcininkas, dėl ko A. K. buvo iš esmės jam pavaldus, todėl neturėjo pagrindo abejoti jo veiksmų teisėtumu; taip pat tai, kad UAB „X“, kaip ir „SIA HIMEL“, vertėsi žemės ūkio technikos perpardavimu, leidžia daryti išvadą, kad A. K. neturėjo pakankamo pagrindo įtarti, kad jo vadovaujamai įmonei „SIA HIMEL“ parduotas kombainas gali būti įkeistas kitam bankui. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų, A. K., būdamas UAB „X“ direktoriumi, pasielgė neatsakingai nepatikrindamas, ar parduodamas traktorius nėra anksčiau įgytas jo įmonės ir įkeistas lizingo davėjui, tačiau vien tik toks aplaidus įmonės vadovo elgesys, esant kitoms pirmiau nurodytoms aplinkybėms, neleidžia daryti išvados, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, naudojo apgaulę UAB „Hansa lizingas“ darbuotojų atžvilgiu siekdamas pasirašyti minimas sutartis. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K. veiksmuose nenustatyti subjektyvieji Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje naikinamas ir priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis.

A. K. skundžiamu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 27 d. pirkimo – pardavimo sutartyje ir sąskaitoje – faktūroje įrašė žinomai melagingus duomenis, kad kombainas yra UAB „X“ nuosavybė, jis nėra įkeistas, tretieji asmenys neturi jokių teisių į prekę. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad A. K., pasirašydamas minėtą sutartį, nežinojo, kad kombainas nėra įkeistas, naikintina ir ši Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalis, o A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį.

Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „X“ direktoriumi, todėl būdamas atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2007 m. liepos 5 d. iki 2008 m. spalio 29 d., tyčia apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą neįtraukdamas į apskaitą visų ūkinių operacijų bei į buhalterinę apskaitą įtraukdamas dokumentus su juose nurodytais tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Taigi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. K. padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje, iš esmės susideda iš dviejų epizodų – buhalterinėje apskaitoje neatvaizduotos įvykusios buhalterinės operacijos dėl traktoriaus „NEW Holland“ TM-190, individualus Nr. ACM272479, vertės bei įsipareigojimų UAB „DND Nord lizingas“, susijusių su šiuo traktoriumi; dėl realiai neįvykusios ūkinės operacijos – kombaino „NEW Holland“ CS 540, individualus Nr. 281432039 įsigijimo. Šis pastarasis epizodas yra tiesiogiai susijęs su A. K. skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu inkriminuotomis veikomis, numatytomis Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija jau pasisakė dėl šių nusikalstamų veikų inkriminavimo A. K. pagrįstumo, jo tyčios padaryti šias nusikalstamas veikas nebuvimo. Atsižvelgiant į tai ir nekartojant pirmiau išdėstytų motyvų, kurie taikytini vertinant ir šio Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos epizodo pagrįstumą, šis epizodas iš apeliantui pareikštų kaltinimų šalintinas, kadangi nenustatyta, jog jo veiksmuose yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo tarpu įvertinusi pirmojo epizodo (dėl buhalterinėje apskaitoje neužfiksuotų įsipareigojimų UAB „DNB Nord lizingas“) inkriminavimo pagrįstumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. K., neįtraukdamas į buhalterinę apskaitą duomenų, susijusių su minėto traktoriaus verte bei įsipareigojimais UAB „DND Nord lizingas“, padarė Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Faktinės šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nustatytos remiantis liudytojos A. G. parodymais, specialisto išvada Nr. 5-/5/43 bei ją pateikusio specialisto A. P. paaiškinimais pirmosios instancijos teisme. Iš šių objektyvių bylos duomenų nustatyta, kad UAB „X“ apskaitoje buvo iškreipta prekių vertė, nes traktoriaus „New Holland“ TM-190 vertė buvo nurašyta nuo apskaitos, nors pagal 2007 m. liepos 5 d. lizingo sutartį, tos pačios vertės traktorius, tik pagal kitus rekvizitus, buvo perduotas UAB „X“. Taip pat įmonės buhalterinėje apskaitoje nebuvo fiksuoti 301 498, 25 Lt dydžio įsipareigojimai UAB „DnB Nord lizingas“. Tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija) 6 straipsnio 2 dalies reikalavimai – į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas, susijusias su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu (t. 5, b. l. 98-102). Teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas A. P. patvirtino šią savo išvadą ir ją detalizuodamas paaiškino, kad pateiktuose UAB „X“ buhalteriniuose dokumentuose buvo užfiksuotas tik traktoriaus „New Holland“ TM-190 perdavimas, o pardavimo ir su tuo susijusių įsipareigojimų atvaizduota nebuvo. Iš dokumentų matyti ir tai, kad UAB „DnB Nord lizingas“ pinigus už traktorių sumokėjo, vadinasi, suteikė kreditą, todėl UAB „X“ buhalterinėje apskaitoje turėjo būti parodytas visas įsipareigojimas. Specialistas nurodė ir tai, kad, nepaisant to, jog bankas neišrašė sąskaitos – faktūros, A. K., kaip įmonės vadovui, pareiga atvaizduoti įvykusį sandorį įmonės buhalterijoje išnykusi nebuvo (t. 6, b. l. 57-58). Liudytoja A. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji dirbo buhaltere UAB „X“. Dokumentus, pagal kuriuos įmonėje buvo vedama buhalterinė apskaita, jai pateikdavo įmonės direktorius. Liudytoja patvirtino, kad jai buvo žinoma apie tai, jog UAB „X“ parduoda UAB „DnB Nord lizingas“ traktorių, dėl kurio buvo sudaryta lizingo sutartis. Dėl šio sandorio į buhalterinę apskaitą buvo įtraukti tie dokumentai, kuriuos pateikė įmonės direktorius (t. 6, b. l. 53).

Taigi įvertinus šiuos duomenis galima daryti išvadą, kad A. K., kaip UAB „X“ direktorius, paprastai pateikdavo įmonės buhalterei visus dokumentus, kurie būdavo įtraukti į buhalterinę apskaitą, taigi jis faktiškai organizavo UAB „X“ buhalterinę apskaitą. Nepaisant to, kad apeliantui neabejotinai buvo žinoma apie sandorį dėl traktoriaus su UAB „DnB Nord lizingas“, jis dėl šio sandorio visų dokumentų įmonės buhalteriją tvarkiusiai A. G. nepateikė, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus bei savo veiksmais sukeldamas Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes – tai, kad iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „X“ 2007 ir 2008 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Atsižvelgiant į tai, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje, laikotarpis buvo nurodytas atsižvelgiant į šios nusikalstamos veikos inkriminavimui reikšmingų ūkinių operacijų laiką, o apeliacinės instancijos teismas nebeinkriminuoja epizodo dėl 2008 m. spalio 29 d. įvykusių operacijų įtraukimo į buhalterinę apskaitą, nuoroda į nusikalstamos veikos padarymo laikotarpį nuo 2007 m. liepos 5 d. iki 2008 m. spalio 29 d., nustatant šios veikos padarymo faktines aplinkybes, nebenurodoma.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustato tokias Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes:

A. K., būdamas UAB „X“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, tyčia, sąmoningai apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus - „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas, susijusias su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“:

Žemesnės instancijos teismas

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, jog A. K., kaip UAB „X“ direktorius, negali būti pripažįstamas Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu, kadangi įmonės buhalteriją tvarkė A. G., pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, įmonės vadovas pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tuo atveju, kuomet jis paslepia, sunaikina ar nepateikia buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui visų būtinų dokumentų (kasacinio teismo nutartis Nr. 2K-41/2012). Šiuo atveju A. K. nuteistasis už netinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, o tai reiškia, kad jo pareiga buvo pateikti buhalterinę apskaitą tvarkiusiai A. G. visus būtinus dokumentus apie jam neabejotinai žinomai įvykusį sandorį bei dėl jo įmonei kilusius įsipareigojimus. Atsižvelgiant į A. K. UAB „X“ užimtas pareigas bei dėl jų tekusios atsakomybės pobūdį, jo argumentas, kad pats bankas neišrašė sąskaitos – faktūros ir dėl to jis nedavė jokių nurodymų buhalterei įforminti įvykusį sandorį, nelaikytina aplinkybe, šalinančia jo baudžiamąją atsakomybę.

Atsižvelgiant į tai, kad A. K. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisinamas, teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir bausmės, nesusijusios su realiu laisvės atėmimu, paskyrimo, nepasisako. Teisėjų kolegija sprendžia, kad net ir sumažinus A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtį, Panevėžio apygardos teismo jam paskirta bausmė už šį nusikaltimą – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, nešvelnintina. Paskirtoji bausmė tiek rūšimi, tiek dydžiu atitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, apelianto asmenybę charakterizuojančias aplinkybes ir nelaikytina akivaizdžiai per švelnia.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „SEB lizingas“ turto iššvaistymo) ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį - A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį dėl šio kaltinimo išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „DnB Nord lizingas“ turto iššvaistymo) ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį - A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį dėl šio kaltinimo išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „Hansa lizingas“ turto iššvaistymo) ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį - A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį dėl šio kaltinimo išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį bei 300 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį - A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. pagal Lietuvos Respublikos 222 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį dėl 341 837, 38 Lt dydžio civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti priteisimo UAB „SEB VB lizingas“ naudai. UAB „SEB VB lizingas“ pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkasTeisėjaiAloyzas Kruopys Vladimiras BavėjanasAlbinas Bielskis