- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2006-02-13
- Bylos Nr.
- 1A-111/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nuosprendis:panaikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį BPK 329 str. numatytais pagrindais.
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Aloyzas Kruopys, Rūta Mickevičiene
- Nuteistasis
- V. Š.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d., 220 str. 1 d., 222 str. 1 d. ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d. už 200000 JAV dolerių (800000 Lt) išvaistymą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d. už 100000 JAV dolerių (400000 Lt) išvaistymą laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams,
pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. areštu keturiasdešimt penkioms paroms.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. 1 p., 65 str. 1 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p., neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu.
Priteista iš V. Š. valstybės biudžetui 66000 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Š. nuteistas už tai, kad jis, būdamas (duomenys neskelbiami) direktoriumi, 2000 m. liepos 17 d. raštu Nr. 45 nurodydamas (duomenys neskelbiami) dalį pinigų – 200000 JAV dolerių ( 800000 Lt ) už futbolo žaidėjo D. Č. perleidimą pagal 2000 m. liepos 14 d. transfero kontraktą Nr. 47707 pervesti ne į (duomenys neskelbiami) sąskaitą, o į kompanijos, neturinčios nieko bendro su (duomenys neskelbiami) sąskaitą Nr. 074001, esančią AB „Ūkio bankas“, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – (duomenys neskelbiami) priklausantį turtą – pinigus 200000 JAV dolerių (800000 Lt).
Po to, jis, būdamas (duomenys neskelbiami) direktoriumi, 2000 m. rugsėjo 15 d. raštu nurodydamas (duomenys neskelbiami) dalį pinigų – 100000 JAV dolerių (400000 Lt) už futbolo žaidėjo D. Č. perleidimą pagal 2000 m. liepos 14 d. transfero kontraktą Nr. 47707 pervesti ne į (duomenys neskelbiami) sąskaitą, o į kompanijos, neturinčios nieko bendro su (duomenys neskelbiami) sąskaitą Nr. 074001, esančią AB „Ūkio bankas“, išvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – (duomenys neskelbiami) priklausantį turtą – pinigus 100000 JAV dolerių ( 400 000 Lt ).
Po to, jis, būdamas (duomenys neskelbiami) direktoriumi, pateikė žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, o būtent: 2001 m. balandžio 17 d., pateikdamas (duomenys neskelbiami) valstybinei mokesčių inspekcijai už 2000 metus įmonės ,,Juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitą” ir ,,Atskaitymų į kelių fondą deklaraciją”, nurodė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės apmokestinamas pajamas, jas sumažindamas 1200000 Lt, dėl ko nepriskaičiuota ir nesumokėta pelno mokesčio 60000 Lt, bei nesumokėta į Kelių fondą 6000 Lt.
Be to, jis, būdamas (duomenys neskelbiami) direktoriumi ir pagal LR Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 24 straipsnio 1 d. būdamas atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2000 metais, tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 1992-06-18 Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 reikalavimus, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, o būtent:
pažeisdamas minėto Įstatymo 4 str. 4 d., kuri numato, kad visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais - sąskaitomis faktūromis, važtaraščiais, apmokėjimo dokumentais, (duomenys neskelbiami) futbolo žaidėjo D. Č. teisių perdavimo UAB (duomenys neskelbiami) pagal transfero kontraktą Nr. 477007 nepagrindė apskaitos dokumentais: sąskaita – faktūra, apmokėjimo dokumentais ar kitais dokumentais;
pažeidė Įstatymo 9 str. 2 d., kuri numato, kad visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, kurie yra ūkinių operacijų fiksavimo apskaitoje pagrindas, o duomenys iš apskaitos dokumentų perkeliami į apskaitos registrus ir tai turi būti atlikta per 30 dienų, pasibaigus kalendoriniam mėnesiui, kai atitinkama ūkinė operacija buvo įvykdyta, tačiau (duomenys neskelbiami) 2000 metų apskaitoje buvo nefiksuota ūkinė operacija (futbolininko D. Č. perleidimas UAB (duomenys neskelbiami), nėra ją pagrindžiančių dokumentų (transfero kontrakto, sąskaitos – faktūros, apmokėjimo dokumentų);
pažeidė 20 str. 1 d., kuri numato, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki metų finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi įmonių vadovų nustatyta tvarka, užtikrinančia dokumentų išsaugojimą, tačiau (duomenys neskelbiami) 2000 metais pateikė ne visus pajamas patvirtinančius dokumentus, t. y. nepateikė su žaidėjo D. Č. perleidimu UAB (duomenys neskelbiami) susijusių dokumentų (transfero kontrakto, susirašinėjimo raštų, apmokėjimo);
dėl šių pažeidimų pagal (duomenys neskelbiami) pateiktus dokumentus iš dalies negalima nustatyti 2000 metų (duomenys neskelbiami) veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. Š. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d., 220 str. 1 d. panaikinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti, o dalyje dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. pakeisti, perkvalifikuoti jo veiką į Lietuvos Respublikos BK 223 str. 1 d. ir pritaikius Lietuvos Respublikos BK 95 str. 1 d., 76 str. 1 d. jį nuo bausmės atleisti. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, išvadų nepatvirtina įrodymai išnagrinėti pirmosios instancijos teisme, teismas neatsižvelgė į aplinkybes, galėjusias iš esmės paveikti teismo išvadas, nemotyvavo, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, grindė savo išvadas prielaidomis, taip pat netinkamai taikė materialines teisės normas ir paskyrė neteisingą bausmę.
Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d. už 200000 JAV dolerių (800000 Lt) ir 100000 JAV dolerių (400000 Lt) išvaistymą. Teigia, kad jo veiksmuose nėra minėto nusikaltimo sudėties, - nenustatyta, jog jis veikė tiesiogine tyčia. Tvirtina, kad jis neturėjo tikslo išvaistyti klubo pinigų – 300000 JAV dolerių gautų už futbolo žaidėjo perleidimą. Priešingai, visada norėjo ir siekė, kad (duomenys neskelbiami) turėtų pelną iš šių paskolintų pinigų, apie ką klubo valdyba žinojo ir pritarė jo veiksmams.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas neteisingai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BK 63 str. 10 d. nuostatas, kvalifikavo jo veiksmus dėl 200000 JAV dolerių (800000 Lt) ir 100000 JAV dolerių (400000 Lt) išvaistymo, kaip atskirus nusikaltimus, o ne kaip tęstinę veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d. Apelianto manymu, abu padarytos veikos epizodai yra vienos veikos sudėtinės dalys, siekiant vieningo rezultato.
Apeliantas skunde nesutinka ir dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 220 str. 1 d. už tai, kad (duomenys neskelbiami) nesumokėjo 60000 Lt pelno mokesčio ir 6000 Lt į Kelių fondą. Apeliantas teigia, kad šių mokesčių (duomenys neskelbiami) mokėti negalėjo ir neprivalėjo, nes nebuvo gauta pelno.
Apeliantas pažymi, kad teismas, neatsižvelgdamas į 1997 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 13 5 punkte išdėstytus išaiškinimus, neteisingai kvalifikavo jo veiksmus ir pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nustatyta, kad jis (duomenys neskelbiami) buhalterinę apskaitą, kaip šio klubo vadovas, dėl ekonominių, teisinių ir finansinių žinių trūkumo tvarkė aplaidžiai, jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 223 str. 1 d. ir jis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 95 str. 1 d. 1 p., nuo bausmės atleistas.
Apeliantas skunde nesutinka ir su liudytojų V. L. , R. L. , V. K. , V. M. parodymų vertinimu. Mano, kad liudytojų parodymai ne patvirtina jo kaltę, kaip nurodė teismas, o priešingai, leidžia daryti išvadą, jog jis yra nekaltas. Liudytojų, kurie duotų jį kaltinančius parodymus, byloje nenustatyta.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. 5-5/68 ir laikydamas pastarąją jo kaltės įrodymu, turėjo pirma, atsižvelgti, jog visi pinigai sugrįžo į (duomenys neskelbiami) sąskaitą su papildomai gautais 40 000 JAV dolerių, o antra, kad 2005 m. rugsėjo 20 d. (duomenys neskelbiami) direktorius A. K. patvirtino, jog klubas jam jokių pretenzijų neturi.
Apeliantas pažymi, kad teismas, skirdamas jam bausmę, nepakankamai atsižvelgė į teigiamą jo asmenybę. Skunde taip pat prašo sprendžiant dėl paskirtos bausmės tinkamumo atsižvelgti į tai, kad jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nieko neslėpė, viską, ką žinojo papasakojo, nuoširdžiai gailėjosi, ėmėsi visų priemonių, jog (duomenys neskelbiami) sugrįžtų visi paskolinti pinigai ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 59 str. 2 d., 3 d., tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.
Apelianto teigimu, jam buvo pagrindas taikyti ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. bei skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nes jis ikiteisminio tyrimo metu susirgo sunkia pirmine arterine hipertenzija III stadija, jo būklė po ūmaus galvos smegenų infarkto sunki. Dėl šio ligos, padidėjus psichiniam emociniam krūviui, jo sveikata gali staiga pablogėti ir išsivystyti pavojingos gyvybei komplikacijos (patvirtino kompleksinė teismo medicinos psichiatrinės ekspertizės išvados).
Apeliantas pažymi, kadangi jam teismo medicinos komisijinės ekspertizės metu buvo nustatyta ir patvirtinta nepagydomos ligos eiga, dėl kurios sukeliamų komplikacijų gali pasikartoti insultas, ir, kad tai yra pavojinga jo gyvybei, leidžia daryti išvadą, jog jam bausmę būtų per sunku atlikti ir yra pagrindas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 76 str. 1 d., jį nuo laisvės atėmimo bausmės atleisti.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis V. Š. prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą tenkinti iš dalies.
V. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių juridinio įvertinimo, nepilnai išaiškino turto iššvaistymo dalyko esmę.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę.
Turto iššvaistymo dalykas yra kaltininkui patikėtas ar jo žinioje esantis turtas arba turtinė teisė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8, išaiškinta, kad turto iššvaistymas yra tada kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Nusikalstamais padariniais čia yra nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas. Pagal minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimą turto iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento.
Svetimo turto iššvaistymas gali būti padarytas tiek dėl savanaudiškų paskatų, tiek dėl kitokių motyvų, tačiau visuomet kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje turtas yra neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiamas tretiesiems asmenims. Lietuvos Respublikos BK 184 str. 4 d. nustatyta, kad svetimo turto iššvaistymas gali būti padaromas tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 275 str. atsakomybė už iššvaistymą buvo numatyta tik esant kaltininko tyčiai (tiesioginei ar netiesioginei). Kaip svetimo turto iššvaistymas veika gali būti kvalifikuojama ne bet koks kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto perleidimas tretiesiems asmenims, o tik neteisėtas ir neatlygintinas. Turto perleidimo neteisėtumas ir neatlyginamumas yra būtini nusikaltimo, numatyto Lietuvos respublikos BK 184 str., sudėties požymiai. Turto perleidimo neteisėtumą reikėtų suprasti, kaip kaltininko perleidimą tretiesiems asmenims jam patikėto svetimo turto, pažeidžiant įstatymais, poįstatyminiais aktais, tarnybinėmis ir pareiginėmis instrukcijomis, sutartimis, pavedimais ir t. t nustatytą perleidžiamo turto disponavimo tvarką. Turto perleidimo neatlyginamumas suprantamas kaip turto perleidimas iš savininko ar kito teisėto valdytojo tretiesiems asmenims negrąžinamai, nekompensuojant, neatlyginant už tą turtą. Laikinas pasinaudojimas svetimu turtu ar leidimas tretiesiems asmenims laikinai pasinaudoti tuo turtu, ketinant vėliau turtą grąžinti ar už jį teisingai atlyginti, nelaikytinas svetimo turto iššvaistymu.
Šioje byloje yra neginčijamai nustatyta, kad (duomenys neskelbiami) 2000 m. liepos 14 d. sudarė transferinę sutartį Nr. (duomenys neskelbiami) su UAB (duomenys neskelbiami) dėl futbolo žaidėjo D. Č. perleidimo. Sutartyje nurodyta, kad (duomenys neskelbiami) perleidžia žaidėją D. Č. su visomis teisėmis (duomenys neskelbiami) . (Duomenys neskelbiami) už žaidėjo perleidimą sumokėjo (duomenys neskelbiami) 300 000 JAV dolerių. Sutartį už (duomenys neskelbiami) pasirašė direktorius nuteistasis V. Š. (b. t. 1, l. 108). 2000 m. liepos 17 d. (duomenys neskelbiami) išsiuntė raštą Nr. 45, kurį pasirašė klubo direktorius V. Š. , adresuotą UAB (duomenys neskelbiami) generaliniam direktoriui A. T. , kuriame paprašė 200 000 JAV dolerių, gautinų už žaidėjo D. Č. perleidimą, pervesti į korespondencinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbiami), atidarytą AB „Ūkio banke“ Estijos Respublikoje registruotai finansų įmonei (duomenys neskelbiami) ( b. t. 1, l. 109). Vėliau analogišku raštu buvo nurodyta į tą pačią sąskaitą pervesti ir likusius 100 000 JAV dolerių (b. t. 1, l. 110). (Duomenys neskelbiami) 200 000 ir 100 000 JAV dolerių pervedė į V. Š. nurodytą sąskaitą, iš kurių 200 000 ir 99950 JAV dolerių 2000 m. rugpjūčio 17 d. ir 2000 m. rugsėjo 27 d. buvo pervesti į R. L. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbiami) atidarytą banke „Ūkio banke“(b. t. 1, l. 119-120). Taip pat byloje yra ofšorinės kompanijos (duomenys neskelbiami) (atstovaujama V. K. ) raštas įmonės (duomenys neskelbiami) direktoriui, kuriame prašoma 200 000 JAV dolerių iš mokėtojo (duomenys neskelbiami) įskaityti (duomenys neskelbiami) naudai (b. t. 1, l. 118). 2004 m. balandžio 15 d. kompanija (duomenys neskelbiami) į (duomenys neskelbiami) sąskaitą pervedė 400 000 JAV dolerių (b. t. 2, l. 247-248, 254-255). 2005 m. gegužės 24 d. R. L. pagal reikalavimo perdavimo sutartį įnešė į (duomenys neskelbiami) kasą 275 400 Lt (b. t. 2, l. 259), UAB (duomenys neskelbiami) 2005 m. rugsėjo 14 d. pervedė 562 000 Lt už R. L. , 200 000 JAV dolerių pagal kursą (b. t. 2, l. 279).
Nuteistasis V. Š. , liudytojai A. K. , V. L. , W. M. , R. L. parodė, kad 300 000 JAV dolerių, gautų už futbolininko D. Č. perleidimą (duomenys neskelbiami) buvo investuoti į verslininkų, susijusių su R. L. , įmones, kad vėliau iš šios investicijos būtų gaunamos pajamos, tokiu būdu norint pagerinti (duomenys neskelbiami) finansinę padėtį.
Išanalizavus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nuteistojo V. Š. padaryta veika turi šiuos nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 184 str. (senojo Lietuvos Respublikos BK 275 str.) požymius:
-svetimas turtas – 300 000 JAV dolerių, gautų už teisių į futbolininką D. Č. perleidimo (duomenys neskelbiami) teisėtai priklausančių (duomenys neskelbiami) – buvo nuteistojo V. Š. žinioje, nes jis tuo metu buvo futbolo klubo valdybos pirmininkas ir direktorius, disponavo (duomenys neskelbiami) turtu, priėmė sprendimus ir davė nurodymus dėl 300 000 JAV dolerių naudojimo;
-nuteistasis V. Š. jo žinioje buvusį svetimą turtą – (duomenys neskelbiami) 300 000 JAV dolerių – tretiesiems asmenims (S. L. ar su juo susijusioms įmonėms) perleido neteisėtai, pažeidžiant reikalavimus (duomenys neskelbiami) veiklą reguliavusių norminių aktų – Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo, Viešųjų įstaigų įstatymo, Visuomeninių organizacijų įstatymo, Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo, Kelių fondo įstatymo, taip pat pažeidžiant ir (duomenys neskelbiami) įstatus, nes (duomenys neskelbiami) turėjo užsiimti veikla susijusia su futbolo plėtojimu ir populiarinimu, varžybų organizavimu, futbolininkų ugdymu, o ne ūkine – komercine veikla, nuo gautų pajamų už futbolininko D. Č. perleidimą privalėjo sumokėti Lietuvos Respublikos įstatymais numatytus mokesčius.
Tačiau, kolegijos nuomone, nėra įrodyta būtinas svetimo turto iššvaistymo sudėties požymis – turto perleidimo neatlygintinumas. Pagal veikos padarymo metu galiojusį 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 275 str. tam, kad V. Š. inkriminuoti šiame straipsnyje numatytus nusikaltimo sudėtį, turėjo būti įrodyta, kad V. Š. ne tik neteisėtai pervedė jo žinioje buvusias 300 000 (duomenys neskelbiami) priklausančių JAV dolerių tretiesiems asmenims, bet ir atlikdamas šiuos veiksmus suvokė jog neteisėtai ir neatlygintinai švaisto jam patikėtą svetimą turtą, pažeidžia savininko – (duomenys neskelbiami) interesus, supranta, kad daro jam materialinę žalą ir nori tokių padarinių arba jei jų nesiekia, tai sąmoningai leidžia atsirasti, t.y būtina įrodyti, kad V. Š. nurodydamas pervesti (duomenys neskelbiami) priklausančius 300 000 JAV dolerių, siekė, kad šie pinigai iš (duomenys neskelbiami) valdymo dingtų negrąžintinai ir neatlygintinai arba sąmoningai leido tokioms pasekmėms atsirasti. Vien ta aplinkybė, kad nebuvo surasta sutartis tarp (duomenys neskelbiami) ir įmonės (duomenys neskelbiami), kuri tariamai naudojosi (duomenys neskelbiami) pinigais, dar neįrodo, kad V. Š. , nurodydamas tretiesiems asmenims pervesti (duomenys neskelbiami) pinigus, turėjo tyčią šių pinigų teisėtam savininkui negrąžinti. Tiek nuteistasis V. Š. , tiek liudytojai V. L. , A. K. (duomenys neskelbiami valdybos nariai) parodė, kad klubo valdybos nariams buvo žinoma, kad 300 000 JAV dolerių, gautų už D. Č. perleidimą (duomenys neskelbiami) investuojami į su klubo rėmėju R. L. susijusį verslą, tikintis už investuotus pinigus gauti palūkanų ir taip gerinti (duomenys neskelbiami) finansinę padėtį.
Liudytojas R. L. , nors ir neigė, kad pats naudojosi (duomenys neskelbiami) pinigais (ši aplinkybė neabejotinai nustatyta byloje esančiais dokumentais, paneigiančiais R. L. aiškinimą), tačiau taip pat parodė, kad 300 000 JAV dolerių iš (duomenys neskelbiami) buvo tik laikinai pasiskolinti už palūkanas. Tokius parodymus davė ir liudytojas W. M. . Byloje nėra surinkta įrodymų, kurie paneigtų šiuos nuteistojo ir minėtų liudytojų aiškinimus. Priešingai, iš ankščiau nurodytų ir aptartų dokumentų matyti, kad pinigai į (duomenys neskelbiami) sąskaitą buvo grąžinti su tam tikromis palūkanomis (340000 JAV dolerių). Faktas, jog už D. Č. (duomenys neskelbiami) gavo 300 000 JAV dolerių buvo plačiai žinomas tiek (duomenys neskelbiami) valdybos nariams, tiek ir kitiems asmenims, apie tai buvo rašoma spaudoje. 300 000 JAV dolerių (pagal tuo metu galiojusį valiutų kursą 120 0000 Lt) buvo labai žymi (duomenys neskelbiami) biudžeto dalis, todėl, kad tokią sumą pinigų galima iššvaistyti, apie tai niekam nesužinant, nebuvo galima tikėtis.
Byloje nėra paneigtas nuteistojo V. Š. aiškinimas, kad 300 000 JAV dolerių, priklausiusių (duomenys neskelbiami) tretiesiems asmenims buvo perleisti ne neatlygintinai, o paskolinti laikinam naudojimui, tikintis iš to finansinės naudos. Laikinas pasinaudojimas ar leidimas tretiesiems asmenims pasinaudoti subjekto žinioje esančiu svetimu turtu, tikintis vėliau tą turtą ar jo vertę grąžinti teisėtam savininkui ar valdytojui nesudaro turto iššvaistymo sudėties, todėl kolegija daro išvadą, kad nuteistojo V. Š. veikoje nėra sudėties nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d., nei į (duomenys neskelbiami) sąskaitą pervedant 200 000 JAV dolerių, nei į tą pačią sąskaitą pervedant 100 000 JAV dolerių. Dėl šių veikų padarymo V. Š. turi būti išteisintas (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 2 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
Nuteistasis V. Š. apeliaciniu skundu taip pat prašo nutraukti prieš jį bylą pagal Lietuvos Respublikos BK 220 str. 1 d. ir perkvalifikuoti jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos BK 223 str. 1 d. ir pritaikius Lietuvos Respublikos BK 95 str. 1 d., 76 str. 1 d., jį nuo bausmės atleisti. Prašymą nutraukti bylą pagal Lietuvos Respublikos BK 220 str. 1 d. nuteistasis motyvuoja tuo, kad 60000 Lt pelno mokesčio ir 6000 Lt mokesčių į kelių fondą (duomenys neskelbiami) mokėti negalėjo ir neprivalėjo, nes nebuvo gauta pelno. Šie nuteistojo argumentai yra paneigiami byloje surinktais įrodymais. Šiame nuosprendyje jau aptarta, kad 2000 metais (duomenys neskelbiami) už teisių į žaidėją D. Č. perleidimą iš (duomenys neskelbiami) gavo 300 000 JAV dolerių (1200 000 Lt pagal to laikotarpio kursą). Iš specialisto išvados (b. t. 1, l. 28-46) ir priedų prie jos matyti, kad pažeidžiant tuo metu galiojusio juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 3 str., į klubo nerealizacines pajamas buvo neįtrauktos pajamos, gautos už futbolo žaidėjo perleidimo kompensaciją. Dėl to buvo nesumokėta 60 000 Lt pelno mokesčio. Taip pat pažeidžiant tuo metu galiojusio kelių fondo įstatymo 2 str., nebuvo sumokėta 6000 Lt atskaitymų į kelių fondą. V. Š. , būdamas (duomenys neskelbiami) direktoriumi tikrai žinodamas apie 300 000 JAV dolerių pajamų gavimą iš (duomenys neskelbiami), šių duomenų nepateikė (duomenys neskelbiami) buhalterei I. Č. , savo parašu patvirtino deklaracijoje žinomai neteisingus duomenis apie pajamas ir juos pateikė mokesčių inspekcijai, taip siekdamas išvengti juridinių asmenų pelno mokesčio, bei atskaitymų į kelių fondą. Tokiais savo veiksmais V. Š. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 220 str.
Taip pat V. Š. teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d.
Apgaulingas apskaitos tvarkymas, tai sąmoningas buhalterinės apskaitos duomenų ar rezultatų iškraipymas, dvigubos buhalterijos vedimas, pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų ar apskaitos registrų klastojimas, ūkinių finansinių operacijų nefiksavimas apskaitos dokumentuose bei kiti panašūs būdai.
Aplaidus įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra tuomet, kai apskaita netvarkoma, nesurašomi, nesurenkami arba surenkami ne visi pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir nevedami apskaitos registrai, dokumentai ar registrai surašomi nesilaikant buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan.
V. Š. nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 223 str. būtų galima kvalifikuoti tik tuo atveju, jei nebūtų nustatyta, kad V. Š. specialisto išvadoje (b. t. 1, l. 28-46) nurodytus buhalterinės apskaitos pažeidimus padarė tikrai žinodamas apie teisių į futbolininką D. Č. pardavimą (duomenys neskelbiami) apie su šiuo sandoriu susijusių pajamų gavimą, pinigų panaudojimą ir kitų aplinkybių.
Nuosprendyje jau aptarta, kad V. Š. ne tik žinojo visas šias aplinkybes, bet ir pats jas sukūrė, pasirašinėjo kontraktus, susitarė ir davė nurodymus dėl pinigų, gautų pagal kontraktą, panaudojimo t.y jis teisingai atliko ūkines operacijas, kurių nepagrindė apskaitos dokumentais, sąmoningai juos nuslėpdamas. Dėl buhalterinės apskaitos pažeidimų yra tyčinė V. Š. kaltė, todėl jo veika negali būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 223 str. 1d.
Išteisinus V. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d., skiriant bausmes pagal Lietuvos Respublikos BK 220 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d., teismas privalo laikytis Lietuvos Respublikos BK 54, 55 str. reikalavimų. Atsižvelgiant į padarytų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę – V. Š. ankščiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas išimtinai teigiamai, turi rimtų sveikatos sutrikimų (serga lėtinėmis ir nepagydomomis ligomis), kolegijos nuomone bausmės tikslai bus pasiekti taikant švelnesnę bausmės rūšį – baudą, kurios dydis nustatomas artimas medianai. Paskyrus bausmės rūšį – baudą – nėra pagrindo V. Š. taikyti Lietuvos Respublikos BK 76 str., nes nuteistojo sveikatos būklė netrukdo jam įvykdyti paskirtą bausmę. Taip pat nėra pagrindo ir taikyti Lietuvos Respublikos BK 95 str., nes nėra suėję šiame straipsnyje numatyti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai.
Pirmos instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai iš V. Š. priteisė 66000 Lt valstybės biudžetui. V. Š. tyčiniais kaltais veiksmais yra padaryta tokio dydžio žala valstybei negautų pajamų forma t. y į valstybė biudžetą nesumokėta 60 000 Lt pelno mokesčio ir 6000 Lt atskaitymų į kelių fondą, kuriuos (duomenys neskelbiami) privalėjo sumokėti ir kurie dėl nusikalstamos V. Š. veikos nebuvo sumokėti. Padarytą žalą biudžetui turi atlyginti žalą padaręs kaltininkas – nuteistasis V. Š. .
Motyvuojamoji dalis
Likusioje dalyje pirmos instancijos teismo nuosprendis apeliacinio skundo ribose teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 2 p., 329 str. 1 p.,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2005 m spalio 25 d nuosprendžio dalį, kuria V. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d. dėl 200000 JAV dolerių (800 000 litų) ir dėl 100000 JAV dolerių (400 000 litų) iššvaistymo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
V. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d. dėl 200 000 JAV dolerių (800 000 litų) iššvaistymo išteisinti, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
V. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d. dėl 100 000 JAV dolerių (400 000 litų) iššvaistymo išteisinti, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
V. Š. nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 220 str. 1 d. paskirti bausmę 50 MGL dydžio (6250 litų) baudą.
V. Š. nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. paskirti bausmę 70 MGL dydžio (8750 litų) baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. 4 d., paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir galutinę subendrintą bausmę V. Š. paskirti 80 MGL dydžio (10 000 litų) baudą.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.