Šiaulių apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo UAB DK ,,PZU Lietuva“ atstovui advokatui R. B., atsakovui G. B., atsakovo atstovui advokatui V. J.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK ,,PZU Lietuva“ ieškinį atsakovams G. B. ir G. S. dėl žalos regreso tvarka priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovas G. B. 2009 m. lapkričio 4 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS Nr. 01 7499614, kuria buvo apdrausta automobilio (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė (8-9 b. l., I t.). Sutartyje numatyta, kad automobilis ne Lietuvos Respublikos teritorijoje bus eksploatuojamas ne ilgiau kaip 40 dienų per metus ir nėra naudojamas Didžiojoje Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje karalystėje bei Airijoje, transporto priemonė nėra naudojama mokamam keleivių pervežimui arba operatyvinei veiklai (1.6 punktas). Italijoje 2010 m. balandžio 26 d. eismo įvykio metu minėto automobilio vairuotojas G. S. partrenkė pėsčiąjį G. G. (18-20 b. l., I t.). Kaltu dėl eismo įvykio iš dalies pripažintas automobilio vairuotojas G. S. (43-45, 160-178 b. l., II t.).

Iš bylos duomenų matyti, kad draudimo atstovas Italijoje InterEurope kreipėsi į ieškovą UAB DK „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo (22-38 b. l., I t.). Dėl eismo įvykio metu sukeltos žalos, ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ išmokėjo 87.818,62 Eur (2013-01-11 draudimo išmokos mokėjimo pažyma, tarptautinio mokėjimo nurodymas Nr. 4914) (10-11 b. l., I t.) ir 7.327,00 Eur (2014-02-24 draudimo išmokos mokėjimo pažyma, tarptautinio mokėjimo nurodymas Nr. 5956) (12-13 b. l., I t.) draudimo išmokas, kurių bendra suma sudaro 95.190,62 Eur. Draudimo išmokos išmokėtos pagal šias sąskaitas-faktūras: Nr. 008334-1206 – 3.197,62 Eur sumai, Nr. 008334-1206 -84.621,00 Eur sumai, 2014-02-11 Nr. 001133-1406 – 7.372,00 Eur sumai.

Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė 2014-03-20 pretenziją Nr. 23/10- 38045 atsakovui G. B. žalos byloje Nr. 2010/158607, kurioje prašė iki 2014-04-07 atsakovo pervesti į UAB DK „PZU Lietuva“ 47.595,31 Eur sumą žalos atlyginimui regreso tvarka, kas sudaro 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

Iš pateiktų dokumentų matyti, kad Nacionalinė draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstaiga 2012 m. gegužės 25 d. kreipėsi į InterEurope Italia dėl 2010 m. balandžio 26 d. G. G. patirto nelaimingo atsitikimo, eismo įvykio, kurio metu partrenktas pėstysis, dėl 80.000,00 Eur, kaip draudimo paslaugų, suteiktų nukentėjusiajam po nelaimingo atsitikimo darbe, išlaidų atlyginimo (106 b. l., II t.). Mokėjimo dokumentuose nurodoma, kad išlaidas sudaro; 2013-03-15 47.000,00 Eur – skausmas, kentėjimas ir nuostoliai, 2013-03-18 6.293,00 Eur – advokato išlaidos, 2013-05-06 38.700,00 Eur – skausmas, kentėjimas ir nuostoliai (111-116 b. l., II t.).

Iš VĮ „Regitra“ 2010-06-18 pažymos Nr. IP-6645830 matyti, kad automobilis išregistruotas 2010-05-13, paskutinis valdytojas, kurio vardu registruota transporto priemonė – G. B. (137 b. l., II t.).

Dėl ieškinio senaties taikymo

Ieškovas teigia, kad 2013-01-11 išmokėjus išmokos dalį, t. y. 87.818,62 Eur, ieškovui buvo žinoma, jog ši suma nėra galutinė, todėl buvo paliekamas rezervas, draudikas nebuvo visiškai įvykdęs prievolės atlyginti nukentėjusiajam nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu. Įvykdžius tik dalį prievolės išmokėti draudimo išmoką, draudiko deliktiniai santykiai su žalą patyrusiu asmeniu vis dar nebuvo pasibaigę (CK 6.123 str. 1 d.). Nesant pasibaigusiems deliktiniams civilinės atsakomybės teisiniams santykiams, ieškovas neįgijo teisės reikšti regresinio reikalavimo atsakovui. Todėl ieškinys atsakovui buvo pareikštas išmokėjus antrąją, t. y. kartu ir paskutinę, draudimo išmokos dalį. Ieškinys pareikštas nepraėjus vieneriems metams nuo visiško prievolės įvykdymo, t. y. paskutinės draudimo išmokos dalies išmokėjimo, todėl darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo.

Atsakovas dėl ieškinio senaties taikymo pažymi, kad reikalavimui, kuris atsirado iš regresinės prievolės pareikšti ieškinio senatis prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, pirmosios draudimo išmokos nukentėjusiems asmenims išmokėjimo data yra 2013 m. sausio 18 d., ir tai yra pagrindinės prievolės įvykdymo data, nuo kurios turi būti skaičiuojamas regresinės prievolės vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovas galėtų reikalauti tik 12.727,02 Lt dalyje, o likusioje dalyje dėl ieškinio senaties termino praleidimo ieškinys turėtų būti atmestas.

Ieškinio senatis pagal LR CK 127 str. prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Draudimo kompanija InterEurope Italia, kaip ieškovo pagal Įstatymo 14 str. 4 dalį korespondentas Italijoje pretenzijoms nagrinėti, ieškovo vardu nukentėjusiosios šalies atstovui išmokėjo 91. 993.00 Eur draudimo išmoką ir šis faktas tiesiogiai sukūrė teises bei pareigas ieškovui (CK 2.133 str. 1 d.). Šia data prasideda regresinio reikalavimo teisė ir ieškinio senatis, nes ieškovui tapo žinomas išmokėtos žalos dydis. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo Taisyklių 62 .2 p. pagrindu, atsiranda draudiko teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. spalio 23 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-7-368/2012, 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014) yra nurodžiusi, kad TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą.

Remiantis kasacinio teismo praktika, draudiko atstovui Italijoje atlyginus autoįvykyje padarytą nukentėjusiam žalą, regresinio reikalavimo ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kada buvo išmokėta draudimo išmoka pagal draudimo sutartį nukentėjusiajam.

Pažymėtina, kad ieškinys teismo priimtas ir byla iškelta 2014-07-01. Teismas sprendžia, kad ieškovo nurodytos išmokėjimo datos (pagal sąskaitas faktūras Nr. 008334-1206, sąskaita faktūra Nr. 008335-1206, sąskaita faktūra Nr. 001133-1406) t.y. 2013-01-18 (87 818, 62 EUR) ir 2014-03-04 (7.372) yra ne draudimo išmokos išmokėjimo datos, bet ieškovo atsiskaitymo su savo atstovu datos ir neturi įtakos nustatinėjant momentą, nuo kurio pradedama skaičiuoti ieškinio senatis ieškinyje nurodytam reikalavimui.

Kaip minėta, Nacionalinė draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstaiga 2012 m. gegužės 25 d. kreipėsi į InterEurope Italia dėl 2010 m. balandžio 26 d. nelaimingo atsitikimo, ir 80.000,00 Eur, kaip draudimo paslaugų išlaidų, atlyginimo (106 b. l., II t.).

Draudimo išmoka nukentėjusiajam Mokėjimo pavedimais išmokėta tokia: 2013-03-15 47.000,00 Eur – skausmas, kentėjimas ir nuostoliai, 2013-03-18 6.293,00 Eur – advokato išlaidos, 2013-05-06 38.700,00 Eur – skausmas, kentėjimas ir nuostoliai (111-116 b. l., II t.).

Nepagrįstas ieškovo teiginys, kad būtent 2014-02-24 padengta pagrindinė prievolė, nes iš bylos dokumentų akivaizdu, kad nukentėjusiajam išmokėta paskutinė išmoka 2013-05-06, todėl ieškovas 2014-06-30 į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą. Tačiau, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 1–2 dalys). Taigi, pagrindas ginti pažeistas teises pasibaigus ieškinio senaties terminui yra pripažinimas, kad teisė kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įgyvendinta dėl svarbių priežasčių. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis arba sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3–4 dalys ) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes, taip užtikrinant realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuojant teisinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo pusiausvyrą.

Nagrinėjamu atveju, nenustačius civilinės atsakomybės taikymo sąlygų pagrindo, dėl ko ieškinys yra atmetamas, ieškinio senaties taikymas nagrinėjamam ieškinio reikalavimui nespręstinas.

Dėl automobilio savininko civilinės atsakomybės

Ieškovas ieškinio reikalavimą automobilio savininkui grindžia tuo, kad draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu (nuo 2009-11-22 iki 2010-11-21) lengvojo automobilio (duomenys neskelbtini) savininku buvo atsakovas G. B., jis buvo atsakingas už automobilio (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Automobilio savininkas G. B., išvykdamas iš Italijos į Lietuvą, automobilį patikėjo atsakingam už žalos padarymą asmeniui - G. S.. Automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (LR CK 6.270 str.), todėl transporto priemonės valdytojas (savininkas) turi suvokti automobilio patikėjimo kitam asmeniui riziką ir iš to kilsiančius neigiamus padarinius, kadangi transporto priemonę teisėtai valdė ir ja naudojosi G. S., jis laikytinas teisėtu draudžiamos transporto priemonės valdytoju, turėjusiu teisę draudimo sutartį sudaryti transporto priemonės savininko vardu (TPVCAPDĮ 2 str. 17 d.). Tačiau transporto priemonės perdavimas naudotis kitam asmeniui, nepanaikino atsakovo G. B., kaip automobilio (duomenys neskelbtini) savininko bei padidinto pavojaus šaltinio valdytojo, pareigų. Tai, kad 2009-11-04 įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS Nr. 017499614 sudarė ne pats automobilio (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), savininkas, turėjęs įstatyme nustatytą pareigą apdrausti automobilį valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (TPVCAPDĮ 4 straipsnis), bet jo atstovas - atsakovas G. S. - nepašalina atsakovo G. B. atsakomybės, nes ir sutartis buvo sudaryta atsakovo G. B. vardu.

Ieškovas remiasi Lietuvos Respublikos Draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 11 punktu, kad pareigą sudaryti draudimo sutartį turi transporto priemonės savininkas bei asmuo, naudojantis transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, pagal kurią jam numatoma galimybė įgyti nuosavybės teisę į šią transporto priemonę per tam tikrą terminą. Jų vardu draudimo sutartį turi teisę sudaryti transporto priemonės teisėtas valdytojas arba kitas įstatymų nustatyta tvarka įgaliotas asmuo. Analogiška nuostata yra įtvirtinta TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalyje, kurioje taip pat numatyta, jog draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis, kurie patys ar per savo atstovą pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudėjo sąvoka apibrėžiama TPVCAPDĮ 2 straipsnio 19 dalyje, kurioje nurodoma, kad draudėjas - tai pagal šį įstatymą atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo, kuris kreipėsi pats ar per savo atstovą į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo arba kuris yra sudaręs tokią draudimo sutartį su draudiku.

Atsakovas G. B. nepripažįsta, kad jis buvo draudėju ir netinkamai vykdė ginčo draudimo sutartyje nustatytą pareigą informuoti ieškovą apie šios draudimo sutarties galiojimo metu padidėjusios draudimo rizikos, t.y. apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui. Nurodo, kad TPVCAPDĮ 2 str. 17 d. būtent apdraustą transporto priemonę valdančiam asmeniui nustato pareigą atlyginti žalą, jei jis atlieka veiksmus, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti ir jeigu egzistuoja visos būtinosios civilinei atsakomybei taikymui sąlygos. Įstatymas nenustato, kad transporto priemonės savininkas yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus, TPVCAPDĮ nustato, kad transporto priemonės savininkas yra atsakingas tik už draudimo sutarties sudarymą. Atsakovas teigia, kad atsakovas automobilį apie 2007-2008 m. buvo palikęs Italijoje, aikštelėje, kuris turėjo šį automobilį parduoti, o pats atsakovas grįžo į Lietuvą.

Teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai teigia, kad yra tik apdraustos transporto priemonės savininkas, tačiau nebuvo draudimo sutarties tikrąja šalimi ir nebuvo draudėju TPVCAPDĮ prasme, nepažeidė bei negalėjo pažeisti draudimo sutartyje nustatytų pareigų, nes nėra susijęs ir su eismo įvykiu, kuriuo buvo padaryta žala. Atsakovas mano, kad būtų laikomas atsakingu už Draudimo sutarties sudarymą tik tuomet, jeigu bendraatsakovis žalą eismo įvykio metu trečiajam asmeniui būtų padaręs neapdraustu automobiliu, o atsakovų pareiga atlyginti žalą dėl Draudimo sutarties pagrindu nustatytų pareigų pažeidimo, negali būti preziumuojama kaip solidari.

Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 22 str. 2 d., Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 p. nustato draudiko teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iki 50 procentų, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėja sutartyje numatyta draudimo rizika. TPVAD įstatymo 22 str. 1 d. numatyta draudiko teisė regreso tvarka reikalauti gražinti sumokėtas dėl padarytos žalos sumas, nustačius įstatymo 22 str. pažeidimus, kurių sąrašas yra baigtinis. Ieškovo reikalavimui taikytina Draudimo sutarties, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo Taisyklių 62.2 p., 63 p. ir TPVCAPDĮ nuostatų visuma.

Teismas, taikydamas minėtas įstatymo nuostatas vadovaudamasis teismų praktika sprendžia, kad transporto priemonės savininkas G. B., konkrečiu atveju, buvo atsakingas už tai, kad tiek jo paties naudojama, tiek kitam asmeniui perleidžiama naudoti transporto priemonė būtų naudojama tinkamai ją apdraudus t.y. sudarius TPVCAPD sutartį tokiomis sąlygomis, kuriomis ir bus eksploatuojama transporto priemonė. Taigi, savininkas buvo solidariai atsakingas už sutartinio įsipareigojimo - atsakovo automobilį eksploatuoti už Lietuvos Respublikos ribų ne ilgiau kaip 40 dienų, vykdymą, arba turėjo kreiptis į draudimą dėl tokios sąlygos ir sutarties pakeitimo.

Kasacinis teismas šio pobūdžio bylose yra apibendrinęs, kad TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis taikytina taip, kad nebūtų išplėstas asmenų, atsakingų už valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymą, sąrašas. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį yra nustatyta tik savininkui arba asmeniui, transporto priemonę valdančiam lizingo, išperkamosios nuomos ar panašios sutarties pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D.,bylos Nr. 3K-7-300/2010). Dėl to, jei transporto priemonė valdoma kitu teisiniu pagrindu, pavyzdžiui, nuomos ar panaudos sutartimi, įstatyminė pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį su draudiku ir šios pareigos nevykdymo neigiami padariniai Draudiko atžvilgiu tenka transporto priemonės savininkui. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir į faktines bylos aplinkybes, teismas sprendžia, kad draudėju yra laikytinas transporto priemonės savininkas, atsakovas G. B..

Dėl civilinės atsakomybės taikymo

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Direktyvos 14 straipsnį valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys: a) vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse; ir b) tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Analogiškos nuostatos įtvirtintos TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią įprastinė draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, tai abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162). Be to, ES Teisingumo Teismas 2015 m. kovo 26 d. sprendimu byloje C?556/13 UAB „Litaksa“ prieš „BTA Insurance Company“ SE, kurioje atsakė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo klausimą, ar draudikas turi teisę taikyti skirtingą draudimo įmoką priklausomai nuo to, kokioje teritorijoje naudojama transporto priemonė - ar visoje ES, ar tik Lietuvoje, nurodė, kad pagal ES direktyvos nuostatas valstybės narės turi imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad motorinių transporto priemonių privalomojo draudimo sutartimis, sumokėjus vienkartinę įmoką, visą sutarties terminą būtų suteikta draudiminė apsauga, galiojanti visoje ES teritorijoje. ESTT pažymėjo, kad minėtų nuostatų tikslas buvo stiprinti ne tik nukentėjusiųjų per eismo įvykius, bet ir apdraustųjų asmenų apsaugą, taip dar labiau palengvinant ES vidaus sienų kirtimą ir vidaus rinkos kūrimą bei veikimą. Taigi, direktyvos nuostatomis vienkartinės draudimo įmokos suteikiama draudimo apsauga visoje ES teritorijoje taikoma ne tik draudiko ir nukentėjusiųjų asmenų santykiams, bet ir draudiko bei draudėjo santykiams.

Teismas pažymi, kad eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo Taisyklių 63 p. reglamentuoja, kad grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nenustatytos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos t.y. nenustatytas draudėjo pareigos pranešti apie sąlygų pasikeitimą, pažeidimas. Byloje nenustačius Sutarties sąlygų (1.6 punkto) reikalavimo pažeidimo, nenustačius tiesioginio priežastinio ryšio tarp sutarties sąlygų reikalavimo ir priežastinio ryšio su eismo įvykiu, įvykusiu už Lietuvos respublikos ribų, kitos civilinės atsakomybės sąlygos - kaltė, žalos dydis (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 d., atsižvelgiant į grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijus) iš esmės netenka reikšmės. Taigi, nenustatyti teisiniai pagrindai regresu reikalaujamai išmokai gražinti.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, t. y. įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. V. L., D. Vytas, bylos Nr. 3K-3-494/2013).

Ieškovo vertinimu, atsakovai apie padidėjusią draudimo riziką susijusią su automobilio eksploatavimu už Lietuvos Respublikos ribų ilgiau nei 40 dienų per metus neinformavo, pažeidė sudarytos draudimo sutarties 1.6 punktą bei Standartinių draudimo sutarties sąlygų 36, 38 punktus, todėl ieškovas įgijo regreso teisę dėl išmokėtos žalos dalies atlyginimo iš solidarių atsakovų.

Teismas sprendžia, kad ieškovo argumentų apie atsakovo automobilio užsienyje naudojimą ilgiau nei numatyta Draudimo sutartyje, nepatvirtina byloje pateikti įrodymai. Nors byloje nustatyta, kad atsakovo automobilį įvykio metu vairavo bendraatsakovis, tuo metu gyvenęs (duomenys neskelbtini), Italijoje, tačiau objektyviai nepatvirtinta, kad apdraustas automobilis per draudimo apsaugos galiojimo laikotarpį už Lietuvos Respublikos ribų buvo naudojamas ilgiau nei 40 dienų per metus, apie ką atsakovas turėjęs informuoti ieškovą. Pripažintina, kad eismo įvykio ataskaita nepatvirtina ne Lietuvos Respublikoje ilgiau nei 40 dienų per metus automobilio eksploatavimo fakto, tik patvirtina eismo įvykio bei žalos padarymo nukentėjusiam asmeniui faktą ir tai, kad būtent atsakovas G. S. vairavo atsakovo automobilį Italijoje. Byloje nenustačius automobilio eksploatavimo virš 40 dienų per draudimo laikotarpį fakto, nėra teisinio pagrindo konstatuoti ginčo draudimo sutarties nustatytų įpareigojančių sąlygų pažeidimo, todėl ieškovui neatsiranda regreso teisė reikalauti žalos atlyginimo.

TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, Standartinių draudimo sutarties sąlygų 14 punktas). Taigi faktas, kad įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 01 7499614 sudaryta tarp UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovo G. B. 2009 m. lapkričio 4 d., kuria buvo apdrausta automobilio (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), civilinė atsakomybė, leidžia pripažinti, kad automobilis tuo metu buvo Lietuvoje. Nepaneigta, kad automobilio buvimo vieta nebūtinai turi sutapti su jo valdytojo gyvenamąja vieta, be to, kaip teigia atsakovas G. B., bendraatsakovis vykdė automobilių verslą tiek Lietuvoje, tiek Italijoje.

Teismas daro išvadą, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog apdraustas automobilis draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu, ilgiau nei 40 dienų per metus buvo eksploatuojamas už Lietuvos ribų, t. y. Italijoje. Vien faktas, kad eismo įvykis, kurio metu padarytą žalą atlygino ieškovas, įvyko Italijoje, šios aplinkybės nepatvirtina, todėl teismas negali vadovautis prielaidomis ar tikėtinumo faktu dėl automobilio eksploatavimo ilgesniu nei 40 dienų laikotarpiu. Teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė šios draudimo sutarties sąlygos pažeidimo, todėl nesant vienai iš būtinų sąlygų, negali būti atsakovams taikoma civilinė atsakomybė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Kadangi ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinys atmetamas, jam nepriteisiamos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas G. B. nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl šios išlaidos jam nepriteisiamos.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ (į. k. 110057869) 31,84 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui paduodant skundą Šiaulių apygardos teisme.