- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-16
- Bylos Nr.
- 2S-227-513/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irma Čuchraj
- Pareiškėjas
- V. L.
- Suinteresuotas asmuo
- AB ,,Lietuvos draudimas“
Teisėjas Edmundas Žukauskas Teisminio proceso Nr. 2-42-3-00231-2013-3
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2014 m. balandžio 16 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo V. L. atskirąjį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2013-10-28 nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. prašymą suinteresuotam asmeniui AB ,,Lietuvos draudimas“ dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-295-439/2013,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjo atstovė D. T. prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-295-439/2013, kurioje teismo sprendimu už akių iš atsakovo V. L. AB ,, Lietuvos draudimas“ naudai priteisė dalį draudiminių išmokų, CPK 366 str. 1 d. 9 p. pagrindu, t. y., kad teismas išnagrinėjęs bylą savo sprendime padarė aiškią teisės normų taikymo klaidą, kuri įtakojo neteisėto teismo sprendimo priėmimą. Nurodė, kad teismo padarytos klaidos yra susijusios su Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPDĮ) 22 str. ir 12 str. bei CK 6.1015 str. nuostatų taikymu. Atsakovas nebuvo transporto priemonės „Opel Senator“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su kuria buvo padaryta avarija, savininkas, nes prieš autoįvykį automobilį buvo pardavęs Anglijoje kažkokiems lietuviams, kurių duomenų neturi, o taip pat automobilio draudimo sutarties nebuvo pasirašęs, nors automobilio privalomojo draudimo sutartyje yra nurodyta jo pavardė. Dėl autoįvykio kaltas automobilį vairavęs asmuo, kuris ir turėjo informuoti draudiką apie autoįvykį per TPVCAPDĮ nurodytą terminą. Kadangi jis nebuvo automobilio savininkas, todėl jo atžvilgiu neteisingai buvo taikyti TPVCAPDĮ straipsniai.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė atmesti. Nurodė, kad pareiškėjo argumentai nepagrįsti. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog transporto priemonės valdytojas yra vienintelis subjektas atsakantis už TPVCAPDĮ 12 str. pažeidimus.
Šalies argumentai
Šilalės rajono apylinkės teismas 2013-10-28 nutartimi pareiškėjo prašymą atmetė ir atsisakė atnaujinti procesą. Teismas nurodė, kad prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo, jog eismo įvykiu metu jis transporto priemonę buvo pardavęs, t. y. jau nebuvo automobilio savininkas, tačiau jis negali pateikti automobilio pirkimo–pardavimo dokumentų bei nurodyti konkrečiai kokiems asmenims pardavė, nes neturi jų duomenų. Pareiškėjo teismui pateikta 2013-09-03 VĮ „Regitra" pažyma patvirtina, kad pareiškėjas nustatytais terminais nesikreipė į VĮ „Regitra" ir neišregistravo duomenų ir dar dabar yra laikomas transporto priemonės „Opel Senator“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku. Ieškovė „Lietuvos draudimas“ pateikdama ieškinį laikė, kad atsakovas V. L. yra sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, nors byloje ši draudimo sutartis nėra V. L. pasirašyta. Todėl, prašydama priteisti dalį sumokėtos draudimo sumos, ieškovė rėmėsi TPVCAPDĮ 22 str. kuriame nurodyta, kad apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 str. nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Šio straipsnio 2 d. antrame sakinyje nurodyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Taigi, atsakomybė yra taikoma ne tik transporto priemonės valdytojui, bet ir draudėjui. Pagal TPVCAPDĮ 2 d. 19 p., transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudėjas yra pagal šį įstatymą atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo, kuris kreipėsi pats ar per savo atstovą į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo arba kuris yra sudaręs tokią draudimo sutartį su draudiku. Pagal TPVCAPDĮ 4 str., visos Lietuvoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos draudimo sutartimi, tol, kol ji yra įregistruota, už draudimo sudarymą yra atsakingas automobilio savininkas, išskyrus atvejus, kada transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, taip pat autotransporto savininkai negali patys ir kitiems asmenims leisti naudotis neapdraustos transporto priemonės. Nurodė, kad pareiškėjas neturi įrodymų patvirtinančių automobilio pardavimą iki draudiminio autoįvykio įvykusio 2006-12-15. Teismas nagrinėdamas bylą vadovavosi nuostata, kad atsakovas yra automobilio savininkas. Tai, kad pareiškėjas teigia, jog jis automobilio nebuvo apdraudęs draudimo sutartimi, nepanaikina jo, kaip automobilio savininko (draudėjo) atsakomybės pagal automobilio draudimo sutartį. Sprendė, kad įvykus eismo įvykiui tiek draudėjui, tiek ir transporto priemonės valdytojui tenka imperatyvi pareiga vykdyti TPVCAPDĮ 12 str. 1 d. 5 p., 2 d. reikalavimus. Šioje byloje kyla solidari draudėjo ir autoįvykį sukėlusio asmens atsakomybė. Jie abu pažeidę nustatytus TPVCAPDĮ reikalavimus yra solidarūs ieškovo skolininkai. Ieškovo teisė yra pasirinkti vieną iš solidariosios atsakomybės subjektų. Šiuo konkrečiu atveju pasirinktas atsakovas V. L..
Teismas priimdamas sprendimą pagal bylos medžiagą įvertino ir atsakovo atsakomybę pagal TPVCAPDĮ 12 str. 1 d. 5p. ir 22 str. 1 d. Jeigu transporto priemonė nebūtų apdrausta draudimo sutartimi, tada draudikas pagal esamą situaciją galėtų reikalauti iš draudėjo ne dalį, o visos draudimo išmokos atlyginimo (TPVCAPDĮ 23 str. 1 d., 17 str. 1 d.). Draudikas automobilio draudimą pripažįsta. Teismas, pritaikęs TPVCAPDĮ 12 str., 22 str. normas, sprendime nenurodė minėto įstatymo galiojimo redakcijos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad minėto įstatymo redakcija galiojusi nuo 2004-05-01 tiek ir nuo 2007-06-11 iš esmės savo turinio nepakeitė ir atitinka ieškinyje nurodytas sąlygas, todėl nėra pagrindo laikyti, kad dėl sprendime nenurodytos naujos įstatymo redakcijos yra neteisėtas ir nepagrįstas teismo priimtas sprendimas už akių. Teismas laikė, kad pareiškėjo argumentai nedaro įtakos 2013-05-10 Šilalės rajono apylinkės teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą CPK 366 str. 1 d. 9 p. laikė nepagrįstu ir atmetė.
Šalies argumentai
Apeliantas teismui pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2013-10-28 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriais rėmėsi prašyme dėl proceso atnaujinimo. Nesutinka su teismo išvadomis ir teigia esantis įsitikinęs, jog atnaujinus procesą ir nagrinėjant bylą paaiškėtų, kad ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti. Pažymi, kad įvykus autoįvykiui jis jau nebuvo transporto priemonės savininkas, nes dar 2005 m. pardavė transporto priemonę nepažįstamiems asmenims dalims, todėl jam negali būti taikoma pareiga per 3 dienas pranešti draudimo bendrovei apie eismo įvykį. Draudiko paklausimo negavo, nes gyvena Anglijoje, o ne Lietuvoje. Procesiniai dokumentai įteikti skubotai viešo paskelbimo būdu. 2006-11-23 draudimo sutarties pareiškėjas nebuvo sudaręs, parduodamas ginčo transporto priemonę pirkimo-pardavimo sutarties neįregistravo VĮ „Regitra“, be to, tokia registracija ir neprivaloma. Atnaujinus procesą pareiškėjas visomis leistinomis priemonėmis galėtų įrodyti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimo faktą ir taip paneigti viešo registro duomenis. Pareiškėjo įsitikinimu 2006-11-23 draudimo sutartis galbūt buvo suklastota. Draudikas žinojo, kad dėl eismo įvykio kaltas M. M., žinojo jo adresą, todėl galėjo užklausti apie įvykio aplinkybes. Pažymi, kad šiai dienai pareiškėjas neturi teisinio pagrindo kreiptis į VĮ „Regitra“ dėl transporto priemonės perregistravimo, nes neturi jokių automobilio dokumentų bei valstybinių numerių, be to, automobilis šiai dienai yra areštuotas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka. Nurodo, kad transporto priemonių registravimą reglamentuoja LR VRM ministro 2011-05-25 įsakymu Nr. 260 patvirtintos „Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklės“. Šių taisyklių 60.6 p. nustato, kad įregistruodamas transporto priemonę pareiškėjas kartu su prašymu pateikia transporto priemonės įsigijimą (valdymo pagrindą) patvirtinantį dokumentą. Transporto priemonės yra registruojami daiktai ir sandoriai dėl transporto priemonės perleidimo yra registruojami, registruojant (išregistruojant) pačią transporto priemonę. Kol viešame registre atsakovas yra nurodomas kaip transporto savininkas, tol transporto priemonės perleidimo sandoris nedaro įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms. Aplinkybė, jog draudėjas (pareiškėjas) pats asmeniškai nesikreipė į draudiką, nepaneigia draudimo sutarties sudarymo fakto (TPVCAPDĮ 6 str. 2 d.). Pareiškėjas apie tai, kad išvyko gyventi į užsienio valstybę (Didžiąją Britaniją) draudikui nepranešė, nors tokią pareigą TPVCAPDĮ 6 str. 9 d. turėjo, todėl turi prisiimti dėl šio pažeidimo susijusias neigiamas pasekmes, tame tarpe ir tai, kad neatsakė į jo paskutinės žinomos gyvenamosios vietos adresu siųstą paklausimą dėl eismo įvykio aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., CPK 338 str.).
Nagrinėjamu atveju analizuojamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, yra pagrįsta ir teisėta.
Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjos nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
Nagrinėjamu atveju apeliantas prašo atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, reglamentuojantį, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių asmenų, bet ir viešąjį interesą, kai to negalima padaryti instancine tvarka, tačiau procesas turi būti atnaujintas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl aplinkybių, kurias pareiškėjas nurodė kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimtas sprendimas gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Teisingas įstatymo aiškinimas bei taikymas yra viešasis interesas. Pats viešas interesas gali būti kildinamas iš teisės taikymo aiškios klaidos. Galima tokia teisinė situacija, kai viešojo intereso buvimą nulemia būtent teisės pažeidimo pobūdis ir mastas, o tokių klaidų pašalinimas yra įstatyme įtvirtintas viešasis interesas.
Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog aiški teisės taikymo klaida pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kaip pagrindas atnaujinti civilinę bylą, gali būti netaikymas imperatyvios teisės normos, netinkamas išaiškinimas vienareikšmiškos teisės normos nuostatos, neprotingas aplinkybių įvertinimas, tačiau nurodytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik nustačius, kad padaryta teisės normos taikymo klaida yra ne tik akivaizdi, bet ir esminė, daranti sprendimą (nutartį) neteisėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008). Teisės taikymo veikla susideda iš kelių etapų: 1) bylos faktinių aplinkybių analizė ir nustatymas. Jos metu sudaromas faktinis pagrindas taikyti teisę – išsiaiškinamos konkrečios gyvenimiškos aplinkybės, tikroviški reiškiniai. Iš faktinių aplinkybių visumos turi būti išskirtos tik tos aplinkybės, kurios konkrečioje situacijoje yra teisiškai reikšmingos; 2) aplinkybių teisinis įvertinimas arba kvalifikacija. Pagal nustatytas ir išanalizuotas faktines aplinkybes ginčui išspręsti parenkama konkreti materialiosios teisės taikymo norma; 3) teisės normų prasmės išsiaiškinimas – savarankiškas teisės normų taikymo etapas – mąstymo veikla, kurios metu teisės normą taikantis asmuo susidaro visapusišką vaizdą bei susiformuoja nuomonę apie tam tikrą normą. Teisės normų taikymo klaidos gali būti padarytos nukrypus nuo teisės taikymo taisyklių bet kuriame teisės taikymo etape dėl įvairių priežasčių: kai nenustatomos ar netinkamai nustatomos faktinės aplinkybės byloje; kai neteisingai išsiaiškinama teisės normų prasmė ir dėl to jos netinkamai parenkamos ir pritaikomos. Tai reiškia, kad procesą atnaujinti CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu galima dėl pirmosios instancijos teismo padarytos proceso arba materialiosios teisės normos taikymo klaidos. Jeigu pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ir tai galėjo lemti jos neteisingą išsprendimą materialiąja prasme, laikoma, kad egzistuoja pagrindas atnaujinti procesą byloje. Taigi, aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jos netinkamas taikymas.
Remiantis anksčiau išdėstytu, išanalizavus ir įvertinus skundžiamos nutarties turinį, ginčo pobūdį ir taikytą ginčo išsprendimui teisinį reguliavimą darytina išvada, jog nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo išsamiai įvertinti pareiškėjo argumentai ir aplinkybės ir juos atsakyta. Akivaizdu, jog pats pareiškėjas ginčo atveju nesirūpino transporto priemonės išregistravimu teisės aktų nustatyta tvarka, nepranešė draudikui ir apie pasikeitusią gyvenamąją vietą, nepateikė teismams duomenų ir neįrodė, jog transporto priemonę jis yra pardavęs ir/ar neįrodė tokio sandorio fakto. Taip pat pažymėtina, kad atsakovas neteikė atsiliepimo į ieškinį, neprašė peržiūrėti sprendimą už akių ir jo gyvenamoji vieta iki šiol deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), taigi, kritiškai vertinami pareiškėjo motyvai apie tai, kad nebuvo informuotas apie draudimo sutartį, eismo įvykį ir apie nagrinėjamą bylą (CK 2.17 str., CPK 185 str.) .
Esant ankščiau nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes bei pritaikė teisės normas (CPK 366 str. 1 d. 9 p.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama nutartis iš esmės priimta teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra pagrindo jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 337 str. 1 d. 1 p. 338 str.).
Atskirąjį skundą atmetus, pareiškėjui bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.