Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. P. ir nukentėjusiosios M. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. P., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktais, bausmės atlikimo laikotarpiu J. P. įpareigota nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. J. P. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktas galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios. M. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – jai iš J. P. priteista 200 Eur neturtinės žalos bei 500 Eur proceso išlaidų. J. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš nuteistosios J. P. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji ginčija fizinio skausmo sukėlimo faktą ir kelia klausimą dėl būtinosios ginties egzistavimo. Iš nukentėjusiosios M. B. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji ginčija J. P. paskirtos bausmės rūšį ir dydį ir priteistos neturtinės žalos dydį.

7. Apeliacinės instancijos teismas tikslina nuosprendžio aprašomojoje dalyje pastebėtą rašymo apsirikimą, o būtent nuosprendyje nurodyta, kad „nusikalstamos veikos laikas patikslintinas, vietoje „apie 12.30 val.“ nurodant „apie 15.58 val.“, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad skambutis į BPC pagalbos centrą fiksuotas 12.58 val., tikslina nusikalstamos veikos padarymo laiką iš 15.58 val. į 12.58 val. Be kita ko, pažymėtina, kad šis rašymo apsirikimas nedaro jokios įtakos nuosprendžiui.

Dėl fizinio skausmo sukėlimo

8. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Mušimas ar kitoks smurtavimas reiškia poveikį žmogaus kūnui, siekiant sukelti fizinį skausmą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis, fizinis skausmas dažniausiai sukeliamas tiesiogine tyčia, kadangi asmuo arba to siekia, arba tai yra neišvengiama. Teisėjų kolegija vertina, kad fizinio skausmo konstatavimui nereikia turėti specialiųjų medicinos srities žinių, tačiau tai yra nustatoma atsižvelgiant į byloje esančius duomenis.

9. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227-788/2017, Nr. 2K-180-689/2018, Nr. 2K-317-719/2018).

10. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), surašytoje 2018 m. rugpjūčio 6 d., objektyvių sužalojimų nekonstatuota (t. 1, b. l. 39-40). Visgi teismas vertina, kad skausmas yra subjektyvus požymis, kuriam nereikia medicininių žinių. Kad M. B. pajuto fizinį skausmą patvirtina ne tik jos apklausos protokolas, surašytas iš karto po įvykio (t. 1, b. l. 18-19), protokolas-pareiškimas, surašytas praėjus kelioms dienoms po įvykio (t. 1, b. l. 6-7), ir kiti jos duoti parodymai bei kitų liudytojų parodymai, tačiau ir tai, kad paprastai smūgis ranka į veidą sukelia mažesnį ar didesnį fizinį skausmą, be to, nukentėjusioji, gimusi (duomenys neskelbtini), yra 26 metais vyresnė nei nuteistoji, gimusi (duomenys neskelbtini), nukentėjusioji yra pensinio amžiaus, o gynėjo argumentai, kad J. P. yra smulkaus kūno sudėjimo ir sunkios sveikatos būklės, todėl negalėjo suduoti fizinį skausmą sukeliančio smūgio ranka, šiuo konkrečiu atveju vertintini kaip gynybinė pozicija.

11. Nors gynėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo tik fizinis kontaktas, tačiau tai paneigia byloje esantys duomenys, o būtent paaiškinime J. P. fiksavo, kad sudavė M. B. į veidą (t. 1, b. l. 12), iš garso įrašo apžiūros protokolo ( t. 1., b. l. 62-63) matyti, kad J. P. 2018 m. liepos 24 d., 12.49 val., skambino į BPC ir nurodė, kad puola kaimynai, kad kilo konfliktas, nes pranešėja paspyrė svogūnus dėl to, kad vaikus iš visur išvarinėja, J. P. 2018 m. liepos 24 d., 12.58 val., vėl skambino į BPC ir nurodė, kad trenkė kaimynei į veidą, nes pastaroji ją labai įžeidė, taip negali tęstis, J. P. 2018 m. liepos 24 d. 13.23 val., skambino į BPC ir nurodė, kad nestipriai kaimynei trenkė į veidą, kad trenkė ranka, ne kumščiu. Be to, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, smūgio sudavimo faktą patvirtina ir nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai.

12. Nukentėjusioji M. B. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme patvirtino tą faktą, kad smūgį į veidą jai konflikto metu sudavė J. P., po suduoto smūgio ji juto stiprų fizinį skausmą. Nukentėjusioji J. R., betarpiškai mačiusi įvykį, taip pat patvirtino smūgio sudavimo M. B. faktą. Liudytoja J. O. patvirtino mačiusi, kad J. P. vieną kartą sudavė M. B. delnu į veidą. Liudytoja V. C. patvirtino girdėjusi, kaip atvykus pareigūnams jos dukra J. P. prisipažino trenkusi kaimynei. Minėti parodymai sutampa tarpusavyje, neprieštarauja pačios J. P. iš karto po įvykio paaiškinime ir garso įrašuose užfiksuotoms aplinkybės, todėl nėra pagrindo jais netikėti.

13. Taigi teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad J. P. savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą M. B., taip padarydama nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl būtinosios ginties

14. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis).

15. Apeliaciniame skunde J. P. nurodo, kad ji sudavė smūgį M. B. gindamasi nuo pastarosios pavojingo kėsinimosi ir turėjo teisę gintis bei neperžengė būtinosios ginties ribų, todėl turi būti atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės. . Visgi teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Byloje surinkti ir ištirti duomenys nepatvirtina buvus būtinosios ginties situacijos. Pačios J. P. pirminiame paaiškinime užfiksuota, kad ji dar iki konflikto matė, kad M. B. skuto svogūnus( t. 1, b. l. 12). Daugiau jokių reikšmingų aplinkybių susijusių su peilio naudojimu J. P. nenurodo. Nors garso įraše užfiksuota, kad J. P. 2018 m. liepos 24 d. trečiojo skambučio BPC metu – 13.23 val. – nurodė, kad ją kaimynė galėjo užmušti su peiliu, rankoje buvo peilis, tačiau jokių M. B. aktyvių veiksmų jos atžvilgiu, kuriuos galima būtų vertinti kaip suteikiančius jai teisę į būtinąją gintį, nenurodo. Nepaisant to, kad apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, kad ji tik gynėsi nuo M. B., šiai turint rankoje peilį, visgi teisėjų kolegija vertina, kad būtent pastarasis BPC darbuotojui nuteistosios išsakytas vertinimas parodo jos tikrąjį požiūrį į situaciją įvykio metu. Be kita ko, aptariamu atveju susidarė konfliktinė situacija – kilo ginčas dėl vaikų, dėl svogūnų, atitinkamai J. P., jausdamasi įžeista, trenkė ranka M. B. į veidą. Todėl tik faktas, kad įvykio metu M. B. rankoje turėjo peilį, kuriuo prie6 tai skuto svogūnus, savaime nereiškia, kad buvo iškilusi būtinosios ginties situacija.

16. Būtinosios ginties instituto taikymui yra būtina, kad situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393-489/2017, Nr. 2K-36-689/2018). Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016).

17. Nenustačius, kad M. B. atliko kokius nors pavojingus, realius ir akivaizdžius veiksmus, nuo kurių būtų turėjusi teisę gintis J. P., nėra pagrindo pripažinti buvus šiuo atveju būtinosios ginties situaciją. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad asmenys, betarpiškai matę įvykį, nepatvirtino, kad M. B. turėdama rankoje peilį būtų atlikusi kokius nors veiksmus J. P. atžvilgiu, o pačios J. P. versija apie tai, kad M. B. ją puolė, o ji tik gynėsi atsirado ne pirminiuose paaiškinimuose, o vėliau jau duodant parodymus teisme, todėl ji laikytina gynybine ir atmestina.

18. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog J. P. veiksmai atitiko būtinąją gintį, todėl negalima konstatuoti, kad ji nusikalstamą veiką padarė esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, numatytai BK 28 straipsnio 2 dalyje.

Dėl rezoliucinės dalies

19. Nuteistoji apeliaciniame skunde be kita ko, kelia klausimą ir dėl to, kad nuosprendyje konstatuota, kad J. P. buvo kaltinama ir tuo, kad 2018 m. liepos 24 d. sukėlė fizinį skausmą ir J. R., tačiau, ištyrus byloje esančius įrodymus, matyti, kad jie nėra pakankami šiam kaltinimui patvirtinti, bet nuosprendžio rezoliucinėje dalyje tokia išvada nenurodyta.

20. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad buvo nustatyta, jog įrodymų nepakanka pagrįsti kaltinimą, kad J. P. smurtavo ir J. R. atžvilgiu, todėl su nurodyta J. P. pareikšto kaltinimo dalimi susijusios faktinės aplinkybės buvo pašalintos iš kaltinimo.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendis yra sudarytas iš įžanginės, aprašomosios ir rezoliucinės dalių (BPK 304-305, 307 straipsniai). Aptariamu atveju kaltinamajame akte J. P. buvo kaltinama tuo, kad sukėlė fizinį skausmą M. B. ir J. R., tačiau teismas, nustatęs, kad nėra pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų kaltinamajame akte nurodytą faktinę aplinkybę, susijusią su J. R. atžvilgiu sukeltu fiziniu skausmu, šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino. Kadangi tai nebuvo atskiras kaltinimas, tai teismas neturėjo pareigos priimti išteisinamojo nuosprendžio ir tai nurodyti rezoliucinėje nuosprendžio dalyje.

Dėl bausmės

22. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1-2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, Nr. 2K-68-942/2016). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis bei skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

23. BK 140 straipsnio sankcijoje numatyta, kad asmuo yra baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. BK 48 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Aptariamu atveju J. P. buvo paskirta bausmė artima sankcijoje numatytam jos dydžio vidurkiui – 1 metų laisvės apribojimas, įpareigojant ją nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

24. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę J. P. atsižvelgė į tai, kad ji padarė vieną nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai, nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, baigta, ji savo kaltę neigė, jos atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta, teisiama pirmą kartą, ne kartą bausta administracine tvarka, įskaitant ir už nusižengimą viešajai tvarkai – keikimąsi necenzūriniais žodžiais, kitų žmonių akivaizdoje įžeidžiantį kibimą prie M. B.. J. P. dirba, darbdavio charakterizuojama teigiamai – kaip atkakli ir darbšti darbuotoja, pasižyminti strateginiu mąstymu, sugebanti operatyviai priimti sprendimus, jautri kitų darbuotojų atžvilgiu, kruopšti ir pareiginga, augina du vaikus. Be kita ko, parinkdamas bausmės rūšį teismas atsižvelgė į BK 55 straipsnio nuostatą, kad terminuota laisvės atėmimo bausmė paprastai neskiriama asmeniui pirmą kartą teisiamam už neatsargų ar nesunkų arba apysunkį tyčinį nusikaltimą, be to, arešto bausmė būtų per griežta ir neatitiktų J. P. padaryto nusikaltimo pavojingumo. Kaltinamoji dirba, augina nepilnamečius vaikus, todėl suderinti įsipareigojimus darbe ir šeimai su viešaisiais darbais gali būti sudėtinga. Esant nurodytoms aplinkybėms, vienintelė kaltinamosios nusikalstamos veikos pobūdį ir jos asmenybę atitinkanti bausmės rūšis laikytina laisvės apribojimas, kurios dydis nustatytinas artimas šios bausmės vidurkiui.

25. Kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kuria būtų pasiekti jos tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta neteisinga – aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-326-518/2019). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, taip pat yra nurodęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-536/2014), kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-195-677/2016).

26. Nors nukentėjusioji skunde nurodė, kad J. P. nepajus jokios bausmės, jokių neigiamų pasekmių, todėl ir toliau smurtaus jos ir galimai kitų asmenų atžvilgiu, todėl J. P. turėtų būti skiriamas 30 parų areštas, visgi apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nuosprendžiu paskirta bausmė, įvertinus reikšmingas aplinkybes, yra adekvati ir teisinga padarytai nusikalstamai veikai. Be to, kaip teisingai pažymėjo teismas, arešto bausmė būtų per griežta ir neatitiktų J. P. padaryto nusikaltimo pavojingumo. Papildomai pažymėtina, kad bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis), taigi bausme yra siekiama ne tik nubausti nusikaltusį asmenį.

27. Atsižvelgiant į išdėstytą, o būtent į nusikalstamos veikos pobūdį, padarinius, pavojingumą, nuteistosios asmenybę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskirta bausmė nėra per švelni ar neteisinga nukentėjusiosios atžvilgiu padarytai nusikalstamai veikai.

Dėl civilinio ieškinio

28. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji prašo priteisti iš J. P. 292,55 Eur turtinės žalos ir 5000 Eur neturtinės žalos, kadangi žalą patyrė dėl J. P. veiksmų.

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2013, Nr. 2K-38-942/2017, Nr. 2K-331-976/2018). Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018).

30. Nukentėjusioji tiek turtinę, tiek neturtinę žalą sieja su 2018 m. liepos 24 d. ją ištikusiu miokardo infarktu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad M. B. 2018 m. liepos 24 d., 21.22 val., buvo pristatyta į ligoninę (t. 1, b. l. 149), kur jai nustatytas ūminis transmuralinis priekinės miokardo sienelės infarktas (ūminė ir pirmą kartą gyvenime nustatyta lėtinė liga) (t. 1, b. l. 150-154). Visgi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, vien ta aplinkybė, kad infarktas ištiko tą patį vakarą, nėra pakankama konstatuoti, kad M. B. būsena vakare buvo nulemta išskirtinai J. P. suduoto smūgio per veidą, todėl pagrįstai netenkino nukentėjusiosios reikalavimo priteisti 292,55 Eur turtinę žalą. Teismo posėdyje apklausiama teismo medicinos ekspertė, susipažinusi su M. B. sveikatos istorija, parodė, kad viena iš miokardo priežasčių yra padidėjęs kraujospūdis, cukrinis diabetas ir per didelis cholesterolio kiekis. M. B. nuvykus į ligoninę, iš ligos istorijos matyti, kad jau buvo nepatikslinta koronarinė širdies liga, kad ji sirgo įtampos krūtinės angina, kad jau buvo pirminė arterinė hipertenzija, 2 laipsnio arterinis kraujospūdžio padidėjimas, jau buvo padidėjęs cholesterolio kiekis, nustatytas antro tipo cukrinis diabetas. Parodė, kad ankstesnių ligų paūmėjimas neturi įtakos priežastiniam ryšiui, o šiuo atveju miokardo infarktas yra visų ligų, kuriomis ji įvykio metu buvo serganti, komplikacija. Atsakydama į gynėjo klausimą, parodė, kad nuolatinė įtampa yra vienas iš miokardo sukėlimo faktorių, tačiau šiuo atveju nėra aišku, ar ji buvo pastovioje įtampoje (t. 1, b. l. 182-185). Be to, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų 2018 m. rugpjūčio 2 d. stacionaro epikrizėje nurodyta koronarinė širdies liga, pirminė arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, padidėjęs cholesterolis, taip pat matyti, kad konsultacijos pas psichiatrą metu M. B. nurodė, jog tapo jautresnė po sudegusio prieš 2 m. sūnaus būsto (t. 1, b. l. 150-154).

31. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteisiamos neturtinės žalos dydį, pažymėjo, kad dėl J. P. veiksmų – suduoto smūgio ranka į veidą – M. B. jautė skausmą bei stipriai susijaudino. Visgi, kad M. B. iš karto po įvykio nesureikšmino J. P. veiksmų, matyti iš jos pirminių parodymų, kuriuos duodama ji parodė, kad ikiteisminio tyrimo šiuo metu nepageidauja, tačiau prašo policijos pravesti prevencinį pokalbį su J. P., kad daugiau ji taip nesielgtų (t. 1, b. l. 18-19). Taip pat atkreipė dėmesį į kaltinamosios ir M. B. susiklosčiusius santykius, į tai, kad jos abi yra konfliktuojančios asmenybės, todėl 2018 m. liepos 24 d. įvykių visiškai išskirtiniais pavadinti negalima, teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog smurtas buvo pavartotas prieš garbaus amžiaus, sveikatos sutrikimų turintį asmenį, dėl ko M. B. neigiami išgyvenimai galėjo būti gilesni, bei tai, jog M. B. dėl kaltinamosios veiksmų turėjo papildomų laiko sąnaudų dalyvaudama apklausose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kur pakartotinis nemalonių įvykių prisiminimas keldavo papildomą stresą.

32. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai atkreipia dėmesį į tai, kad tarp J. P. ir M. B. jau seniai yra susiklosčiusi konfliktinė situacija, ką patvirtina tiek jų duoti parodymai, tiek BIRT ataskaitų žiūryklėje esantys duomenys apie jų skambučius į bendrąjį pagalbos centrą viena kitos atžvilgiu (t. 1, b. l. 64-64). Aptariamo įvykio metu kilęs konfliktas buvo ne pirmas tokio pobūdžio, todėl jų santykių kontekste nelaikytinas išskirtiniu ir sukėlęs ypatingai didelius išgyvenimus ir nerimą. Be kita ko, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad protokole-pareiškime, surašytame 2018 m. liepos 26 d., t. y. praėjus 2 dienoms po įvykio ir po 2018 m. liepos 24 d. įvykusio infarkto, nėra nurodyta apie staiga kilusias sveikatos problemas (t. 1, b. l. 6-7), ir tik iš 2018 m. rugsėjo 21 d. apklausos protokolo matyti, kad M. B. parodė, jog infarktas ištiko dėl įvykio su J., nes su širdimi iki įvykio neturėjo problemų (t. 1, b. l. 23-24).

33. Nors abejonių, kad dėl kaltinamosios veiksmų – suduoto smūgio ranka į veidą – M. B. jautė skausmą, nėra, tačiau iš byloje esančių duomenų negalima objektyviai nustatyti, ar fizinis skausmas buvo tokio stiprumo, kad būtų galima padidinti nustatytos neturtinės žalos dydį, kadangi M. B. iš karto po įvykio atsisakė medicininės pagalbos.

34. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išanalizavo reikšmingas aplinkybes, turinčias įtakos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydžio nustatymui. Teisėjų kolegija vertina, kad, įvertinus šios konkrečios situacijos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai bei dėl jos kilusiems padariniams.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo pirmosios instancijos teisme

35. J. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu priteista 500 Eur suma už advokato teisinę pagalbą yra pernelyg didelė.

36. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas išlaidas advokatui procesinėmis išlaidomis ir priteisdamas jas iš J. P., nurodė, kad įvertinus baudžiamosios bylos apimtį ir sudėtingumą – vienas tomas, ikiteisminis tyrimas pradėtas 2018 m. liepos mėn., tačiau jokie nauji teisės klausimai nebuvo keliami ir teisine prasme byla nebuvo sudėtinga, advokatas nukentėjusiosios vardu parengė civilinį ieškinį, atstovavo ją 4 teismo posėdžiuose, tačiau vienas jų neįvyko dėl kaltinamosios ligos, todėl nukentėjusiosios prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra teisinga ir protinga, todėl priteistina iš kaltinamosios nukentėjusiosios M. B. naudai.

37. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

38. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 25 d. buvo išspręstas M. B. papildomas prašymas dėl dar 200 Eur proceso išlaidų atlyginimo. Teismas nurodė, kad iš advokato pateiktos sąskaitos nematyti, kiek buvo sugaišta laiko konkrečioms teisinėms paslaugoms teikti, todėl teismas neturi galimybės įvertinti patirtų išlaidų adekvatumo suteiktoms paslaugoms. Kita vertus, įvertinus reikalaujamų išlaidų priteisimui aktualius duomenis, suma yra pernelyg didelė. Byla nebuvo didelės apimties – 1 tomas, pagal pobūdį nesudėtinga, nereikalaujanti didelių laiko sąnaudų ar specialių teisinių žinių. Įvertinęs nuteistosios ir nukentėjusiosios turtinę padėtį – nukentėjusioji yra pensinio amžiaus, turi sveikatos sutrikimų, gaunamos pajamos nedidelės, J. P. dirba dvejose darbovietėse, viena augina du vaikus, t. y. abiejų finansinė padėtis yra sunki, teismas atmetė prašymą.

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie objektyviai leistų įvertinti J. P. finansinę padėtį, dėl kurios būtų galima svarstyti priteistos sumos mažinimo galimybę, o nei su apeliaciniu skundu, nei teismo posėdžio metu nebuvo pateikti jos finansinę būklę detalizuojantys duomenys, todėl mažinti pirmosios instancijos teismo pagrįstomis pripažintas išlaidas advokato paslaugomos apmokėti nėra pagrindo.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo apeliacinės instancijos teisme

40. Teismo posėdžio metu nukentėjusiosios advokatas prašė priteisti nukentėjusiajai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

41. Iš 2019 m. birželio 18 d. pinigų priėmimo akto matyti, kad M. B. sumokėjo advokatui Algiui Tursui 300 Eur. Iš 2019 m. rugsėjo 23 d. sąskaitos už teisines paslaugas matyti, kad už nuosprendžio analizę, apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą teismui, atstovavimą Vilniaus apygardos teisme advokatui mokėtina suma yra 300 Eur. Apeliacinės instancijos teismo posėdis, kuriame dalyvavo advokatas Algis Tursas truko nuo 8.45 val. (posėdis turėjo prasidėti 8.30 val.), iki 9.15 val.

42. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinėje instancijoje, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno apeliacinį skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, į tai, su kokiomis skundžiamo nuosprendžio nustatytomis aplinkybėmis apeliaciniu skundu nesutinkama, kokias nuosprendžio dalis prašoma naikinti ar keisti, kokio sudėtingumo byla, kiek užtruko pateikto apeliacinio skundo paruošimas, jo nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme bei kitas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-314-518/2018).

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nukentėjusioji teikė skundą dėl nuteistajai paskirtos bausmės ir dėl priteistos žalos dydžio, į tai, kad apeliacinį skundą teikė ir pati J. P., bei į tai, kad nukentėjusiosios ir nuteistosios apeliaciniai skundai yra atmetami, bylos trukmę apeliacinės instancijos teisme į tai, kad advokatas Algis Tursas atstovavo nukentėjusiąją ir pirmosios instancijos teisme, taigi, bylos aplinkybės jam buvo žinomos, nusprendžia iš dalies priteisti nukentėjusiajai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, .t. y 100 Eur..

44. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 30 d. nuosprendžio naikinti ar keisti dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

J. P. ir M. B. apeliacinius skundus atmesti.

Patikslinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje pastebėtą rašymo apsirikimą, nurodant, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas – 12.58 val.

Priteisti M. B. 100 (vieną šimtą) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš J. P..

Ši nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.