Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-07-09 · Administracinė byla Nr. I-2729-244/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-07-09
Bylos Nr.
I-2729-244/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01330-2018-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
Z. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2729-244/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01330-2018-6Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį vėliau patikslino (b. l. 28–30), prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėja skunde teigia, kad Lukiškių TI-K buvo kalinama laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. rugsėjo mėnesio kameroje Nr. 408 pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploti reikalavimą. Pareiškėja teigia, kad kamerose buvo prasta ventiliacija, o sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo bendro patalpos ploto, taigi nuolat pažeidžiamas pareiškėjos privatumas. Sanitarinis mazgas taip pat neturėjo atskiros vėdinimo sistemos. Skunde teigia, kad kamerų plotas turėtų būti skaičiuojamas išskaičiuojant baldų, esančių kameroje, plotą. Pareiškėja pažymi, kad kamerose oro temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, taip pat buvo nuolat stebima priežiūros pareigūnų. Kameras išvėdinti per langus trukdo jose įrengtos grotos. Pareiškėja taip pat teigia, kad laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. buvo periodiškai perkeliama iš vienos kameros į kitą, dėl to patyrė nepatogumus ir diskomfortą.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 5–12) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K atsiliepime teigia, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kamerose pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, o tam tikrose patalpose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2017 m. Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų, taip pat pareigūnai privalo nuolat stebėti ir prižiūrėti asmenis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl netinkamų pareiškėjos laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. rugsėjo mėnesio ir dėl to kilusios 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje Z. B. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jos nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjos teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jai nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m vienam asmeniui.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai. SVĮ 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja Lukiškių TI-K buvo kalinama laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. (b. l. 5–6). Pareiškėjai skunde nenurodžius konkretaus laikotarpio dienomis, kada buvo laikoma Lukiškių TI-K, vadovaujamasi byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus daro išvadą, kad nebuvo pažeista vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma.

Pareiškėja skunde teigia, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojami baldai ir sanitarinio mazgo užimamas plotas.

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-48-552/2018). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjos teiginiai, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojami baldai ir sanitarinio mazgo plotas, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjos teigimu, kamerose sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atitverti, nebuvo užtikrintas jos privatumas naudojantis tualetu, o sanitarinio mazgo patalpa neturėjo atskiros ventiliacijos sistemos.

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Lukiškių TI-K pateikė informaciją (b. l. 19–20), kuriose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kaip matyti, atskiros kabinos su durimis yra įrengtos gyvenamosiose kamerose Nr. 406-417 ir Nr. 418-426. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja buvo laikoma kamerose Nr.419, Nr. 408, Nr. 406, Nr. 424. Darytina išvada, kad pareiškėja jos kalinimo laikotarpiu buvo laikoma kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, todėl konstatuotina, kad pareiškėjos privatumas naudojantis sanitariniu mazgu pažeistas nebuvo.

Pareiškėja skunde teigia, kad sanitarinio mazgo patalpoje nebuvo ventiliacijos. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (toliau – HN 134:2015) tokio reikalavimo nenumato. Pažymėtina ir tai, kad toks reikalavimas taip pat nėra įtvirtintas ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse. HN 134:2015 17 punkte taip pat numatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, pareiškėjos teiginiai, kad sanitarinio mazgo patalpoje turėtų būti įrengta atskira ventiliacijos sistema, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėja teigia, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų – kamerose buvo prasta ventiliacija, temperatūra bei apšvietimas.

HN 134:2015 įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 punktas).

Pažymėtina, kad nors pareiškėja skunde ir dėsto tam tikrus nusiskundimus, susijusius su netinkama ventiliacija, temperatūra bei apšvietimu, tačiau byloje esantis Lukiškių TI-K administracijos skyriaus tarnybinis pranešimas (b. l. 21) patvirtina, kad pareiškėja su jokiais prašymais ir skundais nesikreipė į administraciją. Teismas pažymi, kad pareiškėja nurodydama Lukiškių TI-K kamerose esančius pažeidimus ir prašydama priteisti neturtinę žalą, atsižvelgiant į tai, kad kalinamų asmenų yra ribotos galimybės rinkti įrodymus, turi pareigą bent jau nurodyti detalizuotą minimų aplinkybių apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja tiksliai nenurodė, kokiose patalpose ir kaip pasireiškė jos nusiskundimai dėl ventiliacijos, temperatūros ir apšvietimo. Esant abstraktiems pareiškėjos teiginiams, Lukiškių TI-K tektų neproporcingai didelė našta paneigti tokius pareiškėjos skundo teiginius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad ant langų esančios grotos trukdo juos atidaryti bei išvėdinti patalpas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kadangi Lukiškių TI-K nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos bei metalinis tinklas nesudaro pagrindo išvadai dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjos teiginiai laikytini nepagrįstais.

Pareiškėja neturtinę žalą kildina taip pat iš to, kad nuolat būdavo stebima priežiūros pareigūnų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijų 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, pareigūnams yra įtvirtinta pareiga nuolat kontroliuoti, prižiūrėti ir užtikrinti kalinimo įstaigos tvarką, o nuolatinė laikomų asmenų elgesio kontrolė yra neatskiriama priežiūros kalinimo įstaigoje dalis. Pažymėtina, kad pareiškėja dėl pareigūnų veiksmų nesikreipė į Lukiškių TI-K, todėl pareiškėjos teiginiai dėl nuolatinės priežiūros atmestini kaip nepagrįsti.

Skunde teigiama, kad pareiškėja buvo nuolat perkeliama iš vienos kameros į kitą. SVĮ 10 straipsnio 1 dalis numato, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes, kurios detalizuotos šiame straipsnyje. Pažymėtina ir tai, kad kalinimo įstaiga negali daryti jokios įtakos atvykstančiųjų į įstaigą skaičiui, todėl imasi įvairių priemonių dėl asmenų, esančių kalinimo įstaigoje, paskirstymo. Įvertinus byloje esančius duomenis matyti, kad pareiškėjos perkėlimas iš vienos kameros į kitą yra iš esmės susijęs su jos judėjimu iš / į Lukiškių TI-K, kadangi pareiškėja periodiškai buvo gabenama į Alytaus apskrities areštinę bei atgal, taigi objektyviai negalėjo būti nuolat laikoma vienoje kameroje. Pareiškėja buvo patalpinama į kameras atsižvelgiant į tuo metu esantį užimtumą bei laisvas vietas kamerose, taip pat siekiant užtikrinti minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentai, susiję su nepatogumais dėl perkėlinėjimo į kitas kameras, atmestini kaip nepagrįsti.

Remiantis išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, taigi pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos Z. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska