- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-30
- Bylos Nr.
- e2A-232-278/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- AB BnP Finance
- Atsakovas
- R. Č.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-232-278/2017
Teisėjas Artūras Dilys Teisminio proceso Nr. 2-37-3-01366-2016-0
2017 m. kovo 30 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Valiulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) BnP Finance apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-1594-762/2016 pagal ieškovės AB BnP Finance ieškinį atsakovei R. Č. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB BnP Finance prašė teismo priteisti iš atsakovės R. Č. 86,89 Eur negrąžintą kreditą, 534,81 Eur mokėjimo palūkanas, 8,58 Eur netesybas už netinkamą prievolės vykdymą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2011-07-13 tarp kredito davėjo UAB „Kubis“ ir atsakovės R. Č. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 2640, pagal kurią, iki 2011-08-12 ,atsakovei buvo suteiktas 86,89 Eur vartojimo kreditas. Teigė, jog 2016-08-18 tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria pradinis kreditorius perleido AB BnP Finance reikalavimo teises į pradiniam kreditoriui skolingus asmenis. Nurodė, kad 2016-08-22 elektroniniu paštu išsiuntė atsakovei reikalavimą įvykdyti prievolę, tačiau atsakovė R. Č. prievolės mokėti įmokas nevykdė ir kredito negrąžino.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Rokiškio rajono apylinkės teismas, atsakovei R. Č. nepateikus atsiliepimo į ieškinį ir ieškovei prašant priimti sprendimą už akių, 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, AB BnP Finance naudai priteisė iš atsakovės R. Č. 86,89 Eur negrąžinto vartojimo kredito, 70 Eur palūkanų, 8,58 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016-10-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 46,46 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nustatė, kad tarp vartojimo kredito davėjo UAB „Kubis” ir atsakovės – vartojimo kredito gavėjos R. Č. 2011-07-13 buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 2640,
kuria atsakovei buvo suteiktas 86,89 Eur vartojimo kreditas 30 dienų terminui ir pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą iki 2011-08-12. Konstatavo, jog 2016-08-18 tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės AB BnP Finance buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į pradiniam kreditoriui skolingus asmenis. Atsakovei buvo siųstas raginimas, tačiau į jį nereaguota, todėl ieškovė 2016-08-22 pranešimu nutraukė su atsakove sudarytą sutartį.
5. Teismas konstatavo, jog atsakovė su ieškove neatsiskaitė, todėl negrąžintas kreditas priteistinas. Teismo vertinimu, ieškovės prašomų priteisti palūkanų dydis yra nepagrįstai didelis, palūkanos daugiau nei šešis kartus viršija suteikto kredito sumą, o sutartyje numatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – 210,37 procentų yra artima maksimaliai normai (250 procentų), nustatytai Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje (straipsnio redakcijoje, galiojusioje sutarties sudarymo metu). Teismas atsižvelgė ir į tai, kad vartojimo kreditas buvo suteiktas trumpam laikotarpiui – 30 dienų terminui, todėl laikė, jog šiuo atveju sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai. Darė išvadą, kad prašomos priteisti sutartinės palūkanos pažeidžia sąžiningumo, teisingumo principus bei minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl jos mažintinos iki 70 Eur. Nurodė, jog tenkinant ieškinį iš dalies (26 proc.), proporcingai mažintinos ir bylinėjimosi išlaidos.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
6. Apeliaciniu skundu ieškovė AB BnP Finance prašo pakeisti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą dalyse dėl mokėjimų palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės R. Č. ir šiose dalyse ieškinį tenkinti pilnai bei priteisti 15 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.
7. Nurodo, kad prašoma priteisti 534,81 Eur mokėjimo palūkanų suma neprieštarauja esamam teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai. Teigia, jog atsakovė R. Č., sudarydama sutartį, susipažino su jos sąlygomis bei sutiko su metine palūkanų norma. Sutartyje numatyta metinė palūkanų norma yra 118,71 procentai, bendra vartojimo kredito metinė norma neviršijo tuo metu galiojusio Vartojimo kredito įstatymu įtvirtintos 200 procentų ribos. Nurodo, kad atsakovės ir pradinio kreditoriaus sudarytos Sutarties 5.11 punkte nustatyta, jog sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos vartojimo kredito sumos kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma iki visiško kredito grąžinimo dienos. Nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovė, kaip vartotoja, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas, ką yra konstatavęs ir kasacinis teismas.
8. Teigia, jog nustačius, kad ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų keistina, priteisiant visas patirtas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Ieškovės AB BnP Finance apeliacinis skundas tenkintinas.
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, jog CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
11. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp vartojimo kredito davėjo UAB „Kubis“ ir atsakovės R. Č. 2011-07-13 buvo sudaryta vartojimo kredito išdavimo sutartis Nr. 2640, kuria atsakovei suteiktas 86,89 Eur vartojimo kreditas 30 dienų terminui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą iki 2011-08-12. 2016-08-18 tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės AB BnP Finance buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į pradiniam kreditoriui skolingus asmenis. Iš bylos duomenų matyti, kad 2016-08-22 ieškovė elektroniniu paštu išsiuntė atsakovei pranešimą, reikalaudama įvykdyti prievolę. Atsakovė nereagavo į ieškovės siųstą pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę ir per pranešime nurodytą 14 kalendorinių dienų terminą susidariusio įsiskolinimo nepadengė. Vadovaudamasi Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu, ieškovė 2016-08-22 atsakovei siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakove R. Č. sudarytą vartojimo kredito sutartį. Ieškovė nurodo, kad pagal sutartį atsakovė R. Č. liko skolinga 86,89 Eur negrąžinto kredito, 8,58 Eur netesybų bei 534,81 Eur mokėjimo palūkanų. Be to, už ieškinį ieškovė sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį bei patyrė 121 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą.
12. Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 1 dalis numato, jog palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu. Įstatymas numato, jog šalių susitarimu nustatytas palūkanas teismas gali mažinti esant tik dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d., 1.5 str.).
13. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys. Šios palūkanos, dar vadinamos pelno palūkanomis, yra atlyginimas kreditoriui, kurį moka skolininkas už naudojimąsi pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Pelno palūkanų paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą.
14. Byloje nustatyta, kad 2011-07-13 vartojimo kredito sutartyje šalys susitarė dėl 118,71 procentų vartojimo kredito palūkanų normos, kurias kredito gavėja privalo sumokėti už naudojimąsi vartojimo kreditu (Sutarties bendrosios sąlygos bei Standartinė informacija apie vartojimo kreditą). Įvertinus tai, kad atsakovei R. Č. kreditas buvo suteiktas vartojimo tikslams, atsakovė traktuotina kaip vartotoja, t. y. silpnesnė sandorio šalis, todėl jos atžvilgiu mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose.
15. Pagal Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 250 procentų (21 str. 1, 2 d.; įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011-04-01 iki 2012-01-01). Esant minėtam įstatyminiam reglamentavimui, šalių sudarytoje sutartyje nustatytas bendros vartojimo kredito kainos metinė norma, priešingai nei skundžiamame sprendime už akių vertino pirmosios instancijos teismas, savaime nėra pagrindas mažinti sutartas palūkanas, nors atsakovė ir yra vartotoja bei silpnesnioji sandorio šalis.
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų, jog sudarytų sutarčių reikia laikytis (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą, nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
17. Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų, kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma, mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).
18. Be to, sprendžiant, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, būtina įvertinti, jog sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kad pasirašydamos sutartį jos gera valia susitarė dėl palūkanų normos dydžio taikymo, savo parašu patvirtino, kad su juo sutinka. Reikšminga yra ir ta aplinkybė, jog ne tik kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją bei priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes. Be to, smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Todėl būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-916/2015).
19. Nagrinėjamoje atveju sutarties šalys susitarė, kad už naudojimąsi piniginėmis lėšomis yra mokamas mokestis – nustatyto dydžio palūkanos, kurios skaičiuojamos nuo negrąžintos kredito dalies iki visiško prievolės įvykdymo (Bendrosios sąlygos 5.11 p., Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą 2.3 p. nuostatos). Tai patvirtina, kad atsakovė sutiko su pirminio kreditoriaus UAB „Kubis“ sąlygomis mokėti pelno palūkanas. Byloje nustatyta, kad atsakovė R. Č. nesirūpino sutarties eiga ir vykdymu, nepateikė atsiliepimo į ieškinį, byloje neįrodinėjo, jog sutarties sudarymo metu pradinio kreditoriaus nustatytos mokėjimo palūkanos neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą. Atsakovė sutarties sąlygų neginčijo ir sutarties neatsisakė, todėl teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo sumažinti mokėjimo palūkanas.
20. Pripažinus, kad sutartimi nustatytas bendros vartojimo kredito kainos metinės normos dydis neviršijo tuo metu galiojusioje Vartojimo kredito įstatymo įtvirtintos 250 procentų ribos, ir byloje nenustačius, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, kad jos neatitiko vartotojo interesų, kad prieštaravo įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams ar kad buvo esminė šalių nelygybė, nebuvo faktinio bei teisinio pagrindo mažinti ieškovės prašomų priteisti palūkanų pagal sutartį sumą.
21. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovei R. Č. buvo siųstas pranešimas dėl reikalavimo įvykdyti prievolę, nustatytas papildomas terminas prievolei įvykdyti. Pranešime buvo nurodytos ir kilsiančios neigiamos pasekmės, t. y. sutarties nutraukimas (2016-08-22), jei prievolė nebus įvykdyta. Ieškinys dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismui pateiktas 2016-10-25, todėl apeliantės nesikreipimo teisminės gynybos nėra pagrindo vertinti kaip tikslingo, tyčinio, piktybiško veiksmo, vilkinančio skolos išieškojimo procesą ar dirbtinai didinančio atsakovei priskaitomų palūkanų dydį.
22. Dėl paminėtų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog, priimdamas skundžiamą sprendimą už akių, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 1.5 str., 6.872 str. 1 d., Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1, 2 d.), dėl ko skundžiamo procesinio sprendimo dalis, kuria teismas sumažino iš atsakovės priteistinas mokėjimo palūkanas nuo 534,81 Eur iki 70 Eur ir bylinėjimosi išlaidas, keičiama, padidinant priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas iki ieškinyje nurodytos sumos (CPK 93 str. 5 d., 330 str.).
23. Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovės R. Č. ieškovei AB BnP Finance priteisiama 15 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą už akių dalyje dėl netesybų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti ir iš atsakovės R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei akcinei bendrovei BnP Finance (į. k. 302447985) naudai priteistų 70,00 Eur mokėjimo palūkanų dydį padidinti iki 534,81 Eur (penkių šimtų trisdešimt keturių eurų 81 euro centų), o bylinėjimosi išlaidas – iki 136 Eur (vieno šimto trisdešimt šešių eurų).
Kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės akcinės bendrovės BnP Finance (į. k. 302447985) naudai 15,00 Eur (penkiolika eurų) žyminio mokesčio.