Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eduardo Maškevičiaus ir Remigijaus Preikšaičio,

atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės O. Č. (O. Č.), jo gynėjui advokatui Dainiui Žiedui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo B. V. atstovo advokato Deivido Ivanausko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo O. Č., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą pagal laidavimą be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta. O. Č. perduotas laiduotojos N. Č., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakomybėn, nustatant vienerių metų laidavimo terminą be užstato. Nukentėjusiojo B. V. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – priteista iš O. Č. 2000 Eur (du tūkstančiai eurų) nukentėjusiajam B. V. neturtinei žalai atlyginti. Nuspręsta išieškoti iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės O. Č. 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) proceso išlaidų nukentėjusiajam B. V.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. Č. pagal laidavimą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų:

O. Č. 2016 m. gegužės 6 d., apie 16.00 val., viešoje vietoje – sporto klube „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. vieną kartą kumščiu smogė B. V. į veidą, nuo to nukentėjusysis pargriuvo ant grindų, taip padarydamas B. V. veido sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose, nosies nugarėlėje, kraujo išsiliejimą po akies jungine, nosies kaulų lūžimą, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, odos nubrozdinimą viršugalvio dešinėje, poodinę kraujosruvą kairėje blauzdoje, tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo B. V.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad kaltinamasis O. Č. veikdamas viešoje vietoje, ignoruodamas visuomenėje priimtinas normas, vartojo fizinį smurtą, tyčia suduodamas smūgį kumščiu į veidą padarė nukentėjusiajam B. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Asmeniui, esančiam viešoje vietoje, keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Fizinio smurto vartojimas viešoje vietoje šiuos reikalavimus pažeidžia, ir toks pažeidimas negali būti pateisinamas susidariusia situacija, jei konkrečioje situacijoje objektyviai nebuvo būtina atitinkamai elgtis. Byloje nustatyta, kad O. Č. viešoje vietoje sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nesunkiai dėl chuliganiškų paskatų sužalojo žmogų. Nukentėjusiajam B. V. padarytų sužalojimų mastą patvirtina specialisto išvada (t. 1, b. l. 53–54). Iš visumos įrodymų pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinamasis suvokė, jog suduodamas smūgį gali sužaloti nukentėjusįjį, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tarp kaltinamojo veiksmų ir nukentėjusiajam padaryto kūno sužalojimo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nustatyta, kad nukentėjusiajam B. V. kaltinamojo veiksmais buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pagal byloje nustatytas aplinkybes O. Č. veiksmai, kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio l dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį.

Su anksčiau aptartomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti. Nuosprendyje nurodyta, jog kaltė patvirtinta paties kaltinamojo O. Č. prisipažinimu teisme. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, jog O. Č. teisiamojo posėdžio metu nepripažino, jog nukentėjusiajam B. V. nesunkiai sveikatą sutrikdė iš chuliganiškų paskatų. O. Č. duodamas parodymus nurodė, jog, jam neleidus nukentėjusiajam ant sporto salės pirtyje buvusio sensoriaus užpilti vandens, nukentėjusysis labai įsižeidė, susijaudino, pradėjo sakyti: „ko tu čia aiškini, kas tu toks esi, snargly tu“ ir nusispjovė kaltinamojo akivaizdoje, O. Č. šito nesitikėjo, jam buvo šokas, viskas nutiko labai greitai, kaltinamasis supyko, todėl sudavė smūgį nukentėjusiajam (t. 1, b. l. 187–188). Kaltinamasis taip pat nurodė, jog žmogus nekrito nuo jo smūgio. Jis parklupo, ten buvo kur atsisėsti, tačiau su galva tikrai nesitrenkė. O. Č. pažymėjo, jog nežino, kaip nukentėjusysis nusibrozdino galvos viršų, nematė, kad būtų parkritęs, todėl teigė, jog gal kažkur atsitrenkė (t. 1, b. l. 188). Aplinkybę, jog smūgį nukentėjusiajam sudavė iš chuliganiškų paskatų, O. Č. pripažino tik nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 43). Galima preziumuoti, jog chuliganiškų paskatų buvimą savo veiksmuose kaltinamasis pripažino tik siekdamas, kad nebūtų panaikintas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Matyti, kad anksčiau O. Č. itin akcentavo netinkamą paties nukentėjusiojo elgesį – B. V. jam pasakytus užgaulius žodžius ir nukentėjusiojo nusispjovimą kaltinamojo akivaizdoje, taip bandydamas pateisinti savo nukentėjusiajam suduotą smūgį. Visų pirma pažymėtina, jog nukentėjusysis nepripažino, kad užgauliai kalbėjo su kaltinamuoju ir būtų nusispjovęs (t. 2, b. l. 43), o liudytojų, kurie galėtų patvirtinti kaltinamojo žodžius apie netinkamą paties nukentėjusiojo elgesį, nėra, kadangi įvykio metu sporto salės pirtyje buvo tik nukentėjusysis ir kaltinamasis. Antra, net jei, hipotetiškai vertinant situaciją, būtų laikoma, kad nukentėjusysis B. V. išsakė užgaulią pastabą O. Č. ir nusispjovė jam matant, tai tebuvo nereikšmingas pretekstas ir menkavertė priežastis kaltinamojo chuliganiškoms paskatoms formuotis ir reikštis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kaltinamasis smūgiavo neva vien dėl to, jog susinervino išgirdęs nepagarbius žodžius ir išvydęs nukentėjusiojo žeminantį jį elgesį, tačiau tokia priežastis, galbūt lėmusi padaryti teisei priešingą veiksmą, laikytina mažareikšme, o O. Č. reakcija į kilusią situaciją – neadekvati. Be to, jis smūgiavo iš esmės jokio pasipriešinimo (grėsmės) nekėlusiam nukentėjusiajam. Nenustatyta, kad nukentėjusysis savo elgesiu ar žodžiais provokavo kaltinamąjį padaryti nusikalstamą veiką. Nors šio įžūlaus ir labai pavojingo O. Č. smurtinio veiksmo (smūgio nukentėjusiajam į veidą) pašaliniai asmenys nematė, kadangi, kaip jau minėta anksčiau, sporto salės pirtyje, kur įvyko konfliktas tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo, kitų asmenų nebuvo, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamojo veiksmai, atlikti sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pirtyje, laikytini atliktais viešoje vietoje, nes bet kuriuo momentu į pirtį galėjo užeiti kitų pašalinių asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų galėjo patirti nepatogumų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55/2011, 2K-414/2010, 2K-159/2009, 2K-670/2002). Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog sužalotą nukentėjusįjį, išeinantį iš dušo, matė sporto salės darbuotoja, kuri paklausė, kas nutiko, ir pasiūlė pagalbą (t. 2, b. l. 42), pats kaltinamasis taip pat pripažino, jog sporto salės darbuotojai iškvietė tiek greitąją pagalbą, tiek policiją (t. 1, b. l. 188). Taigi akivaizdu, kad šiuo atveju kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y. buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Tokia išvada šiuo klausimu atitinka suformuotą teismų praktiką, pagal kurią visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį pavartoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiukščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141-507/2015). Akivaizdu, jog dėl O. Č. veiksmų bent iš dalies buvo sutrikdytas sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), darbas, darbuotojai turėjo pasirūpinti nukentėjusiuoju, neleisti konfliktui vystytis toliau, iškviesti atitinkamų tarnybų pareigūnus, pagrįstai galima preziumuoti, jog dėl tokio įvykio pašaliniai asmenys, įskaitant sporto klubo darbuotojus, buvo sunerimę ir šokiruoti.

O. Č. kaltė be jo paties prisipažinimo įrodyta ir kitais byloje esančiais įrodymais – duomenys, užfiksuoti nukentėjusiojo parodymuose tiek ikiteisminio tyrimo (t. 1, b. l. 2), tiek bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (t. 2, b. l. 42–43), fotolentelėje, kurioje matyti, kaip atrodė nukentėjusysis po sužalojimų (t. 1, b. l. 37–38), specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 53–54), akistatos protokole (t. 1, b. l. 46–47) ir kitoje rašytinėje bylos medžiagoje. Taigi, apibendrinant visa tai, kas aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad O. Č. 2016 m. gegužės 6 d., apie 16.00 val., viešoje vietoje – sporto klube „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. vieną kartą kumščiu smogė B. V. į veidą, nuo to nukentėjusysis pargriuvo ant grindų, taip padarydamas B. V. veido sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose, nosies nugarėlėje, kraujo išsiliejimą po akies jungine, nosies kaulų lūžimą, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, odos nubrozdinimą viršugalvio dešinėje, poodinę kraujosruvą kairėje blauzdoje, tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo B. V.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir mano, jog nagrinėjamojoje byloje nėra visų sąlygų, būtinų norint taikyti BK 40 straipsnyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą. Pirmiausia būtina aptarti O. Č. pateiktą savo kaltės prisipažinimą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo instituto taikymui, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą. Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu O. Č. nurodė, jog „Žmogus nekrito nuo mano smūgio. Jis suklupo, ten yra kur atsisėsti. Jis parklupo, su galva tikrai nesitrenkė. Nežinau kaip jis nusibrozdino galvos viršų. Aš nemačiau, kad būtų nukritęs. Gal ką užkabino. <...> Aš sėdėjau su juo viršuje, šalia sėdėjome. Po smūgio atsidūrė ant žemės. Ar jis nukrito ar nulipo, ar ką užkabino, to momento negaliu pasakyti.“ (t. 1, b. l. 188). Tuo tarpu bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu O. Č. tvirtino, kad „Nuo mano smūgio žmogus nukrito ar suklupo nuo antros pakopos, kur mes sėdėjome. Ten viskas vyko labai greitai, nebuvo laiko pasižiūrėti, kokioje jis pozicijoje. Taip, nuo mano smūgio nukentėjusysis atsidūrė ant grindų.“ (t. 2, b. l. 44). Iš to, kas nurodyta, akivaizdu, jog O. Č. parodymai yra prieštaringi, kadangi pirmosios instancijos teisme jis tvirtino, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti nebūtinai dėl jo suduoto smūgio, o todėl, kad krisdamas susitrenkė, tačiau apeliacinės instancijos teisme Č. jau visiškai pripažįsta, jog nukentėjusysis B. V. krito ir susižalojo būtent dėl jo suduoto smūgio. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad O. Č. savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų pripažino visiškai.

Apeliacinės instancijos teismo padarytą išvadą, kad O. Č. savo kaltės, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nepripažino visa apimti, patvirtina ir anksčiau aptarta aplinkybė, kad O. Č. nepripažino, jog smūgį nukentėjusiajam sudavė iš chuliganiškų paskatų. Kaip jau buvo minėta, O. Č. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog smūgį sudavė, nes B. V. jį supykdė, pavadindamas nepagarbiu žodžiu ir nusispjaudamas jam matant (t. 1, b. l. 188), taigi matyti, jog O. Č. iš pradžių savo pavartotą smurtą bandė pateisinti paties nukentėjusiojo netinkamu elgesiu. Tuo tarpu nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme O. Č. pripažino, jog smūgį sudavė iš chuliganiškų paskatų ir visiškai pripažino savo kaltę (t. 2, b. l. 43). Šios aplinkybės patvirtina, kad kaltininko O. Č. parodymai yra kintantys, nepastovūs, prieštaringi, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų O. Č. pripažino tik nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, bet ne teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme ir ne ikiteisminio tyrimo metu. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, galima preziumuoti, jog O. Č. savo kaltę apeliacinės instancijos teisme pripažino visiškai, siekdamas, kad būtų paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 4 punktas numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tokie baudžiamajame įstatyme numatyti laidavimo instituto taikymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas aiškus kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445-489/2016). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad byloje nėra visų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, nes nenustatyta, kad O. Č. bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, ar pasiekė kitokį susitarimą su nukentėjusiuoju.

Byloje nukentėjusysis B. V. yra pareiškęs civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 31–32), kuriuo prašo priteisti iš O. Č. 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Būtina pažymėti, jog galutinis susitarimas tarp O. Č. ir nukentėjusiojo dėl neturtinės žalos atlyginimo iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme nebuvo pasiektas. Pats O. Č., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog buvo susitikęs su nukentėjusiuoju B. V. ir siūlė 4000 Eur žalos atlyginimui, tačiau nukentėjusysis nesutiko (t. 1, b. l. 188, 189). Vienas susitikimas negali būti vertinamas kaip maksimalios kaltinamojo pastangos susitaikyti su nukentėjusiuoju ir susitarti dėl abiem pusėms priimtino žalos atlyginimo dydžio. Atkreiptinas dėmesys, jog teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis nebuvo apklaustas ir neišsiaiškinta jo pozicija bei sutikimas ar nesutikimas dėl priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Vien ši aplinkybė parodo, kad O. Č. negalėjo būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu. Duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusysis B. V. nurodė, jog, susitikus su O. Č., jis buvo nurodęs, kad reikalautų nebūtinai 8000 Eur žalos atlyginimo, tinkamas atrodytų ir 6000 Eur žalos atlyginimas, vis dėlto bendro susitarimo nebuvo pasiekta (t. 2, b. l. 43). Vien tai, kad O. Č. į advokato depozitinę sąskaitą įmokėjo 1500 Eur (t. 1, b. l. 179), taip pat neįrodo, kad buvo susitarta dėl žalos atlyginimo dydžio, ši aplinkybė savaime neįrodo, kad buvo susitarta dėl žalos atlyginimo būdo ar kad yra pagrindas manyti, jog kaltininkas žalą atlygins ateityje. Pinigus į advokato sąskaitą O. Č. pervedė savo nuožiūra, nepasiekęs susitarimo su nukentėjusiuoju, jog būtent ši suma yra pakankamas nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydis ar dalis būsimo žalos atlyginimo. Taigi darytina išvada, jog nei dėl žalos atlyginimo dydžio, nei dėl būdo nukentėjusysis B. V. ir kaltinamasis O. Č. nesusitarė, aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad O. Č. ateityje visiškai atlygins padarytą žalą nukentėjusiajam. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad B. V. atstovo apeliacinio skundo turinys ir jame išdėstyti prieštaravimai dėl pirmosios instancijos teismo priteisto nukentėjusiajam civilinio ieškinio atlyginimo taip pat patvirtina, kad dėl nusikaltimais padarytos neturtinės žalos atlyginimo aplinkybių kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas nebuvo pasiektas.

Teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. O. Č. yra neteistas (t. 1, b. l. 83), neturi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 1, b. l. 82), tai rodo, kad padaryti nusikaltimai yra atsitiktiniai jo gyvenime, jis stengiasi laikytis visuomenėje priimtinų elgesio normų, vesti socialiai teisingą gyvenimo būdą, vis dėlto net jei būtų nustatyti visi kiti būtini pagrindai BK 40 straipsnio taikymui, tačiau sutiktina su apeliaciniame skunde išdėstytu argumentu, jog O. Č. žmona N. Č. negali būti laikoma tinkama laiduotoja. Visų pirma abejonių dėl N. Č. galimybių daryti tinkamą įtaką O. Č. kelia palyginus ribotai kartu praleidžiamas laikas. O. Č. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiuoju kapitono padėjėju (t. 1, b. l. 76, 77). Atsižvelgiant į tai, kad dėl užimamų pareigų O. Č. dažnai nebūna namuose, jo žmona N. Č. negalėtų stebėti ir kontroliuoti kasdienio sutuoktinio elgesio, t. y. negalėtų O. Č. elgesiui daryti teigiamos įtakos ar pabandyti užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui.

Apibendrinant visa tai, kas aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemano, kad nustatytos visos būtinosios O. Č. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 40 straipsnio nuostatas. Taigi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalis dėl O. Č. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą naikinama ir O. Č. pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Pagal BK 54 straipsnio 1, 2 dalis teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Be to, BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad, individualizuojant bausmę, svarbu tinkamai įvertinti tiek BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, kad O. Č. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta (kaip jau minėta anksčiau, kaltinamasis savo kaltę visa apimtimi pripažino tik apeliacinės instancijos teisme, todėl tai negali būti laikoma atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme). O. Č. yra neteistas (t. 1, b. l. 83), neturi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 1, b. l. 82). Kaltininkas nusikaltimus padarė veikdamas tyčia, nesunkiai sutrikdė B. V. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, pavartojo fizinį smurtą prieš garbaus amžiaus žmogų, tačiau jo asmenybė leidžia teismui daryti išvadą, kad O. Č. keičia savo gyvenimo būdą, stengiasi gyventi socialiai teisingai, rodyti deramą pagarbą aplinkai ir aplinkiniams, kadangi po nusikaltimų padarymo daugiau naujų nusikalstamų veikų nepadarė, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 76), dėjo pastangas susitaikyti su nukentėjusiuoju ir atlyginti jam padarytą žalą. Teismas pažymi, jog skiriant bausmę turi būti siekiama visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų, įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto.

Atsižvelgiant į tai, jog O. Č. padarė 2 nusikalstamas veikas, sudarančias idealiąją sutaptį, kurių viena priskiriama nesunkių nusikaltimų, o kita – apysunkių nusikaltimų kategorijoms, į tai, kad veikos padarytos tiesiogine tyčia, nesunkus sveikatos sutrikdymas iš chuliganiškų paskatų, baigtos, padaryta žala neatlyginta, manytina, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti O. Č. paskyrus BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 284 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas bausmes, neperžengiant sankcijose nustatytų bausmių vidurkių. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį teismas nusprendžia O. Č. paskirti 30 parų arešto bausmę, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, subendrinus bausmes apėmimo būdu, O. Č. paskirtina 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taigi, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, bausmės vykdymas O. Č. atidėtinas 1 metams, įpareigojant per visą bausmės atidėjimo laikotarpį tęsti darbą.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Nukentėjusysis B. V. iki įrodymų tyrimo teisme pradžios pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš O. Č. priteisti 8000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 31–32). Nukentėjusiojo B. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 20 d. nuosprendžiu jo naudai iš O. Č. priteisė 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo B. V. atstovas prašo priteisti iš O. Č. 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nors teismai stengiasi atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl kalbėti apie precedento taikymą itin sudėtinga.

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypač stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais.

Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Apygardos teismo vertinimu, akivaizdu, jog nukentėjusysis, be patirto fizinio skausmo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo, dėl kaltinamojo veiksmų patyrė pažeminimą ir dvasinį sukrėtimą, kitus nepatogumus, susijusius su gydymosi procesu ir bylos nagrinėjimu. Dar vienas iš neturtinės žalos atlyginimo dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, tokia kaltės forma sudaro prielaidas neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatyti didesnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje P. D. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2006, 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. J. J. v. UAB „Termesta“ ir V. S., bylos Nr. 3K-3-167/2010).

Civiliniame ieškinyje nukentėjusysis nurodė, jog dėl O. Č. veiksmų jam yra padaryta neturtinė žala, kadangi jis turėjo kęsti didelį fizinį skausmą gydymo procedūrų metu, taip pat po to gyjant nosies lūžiui ir žaizdai. Dėl smegenų sutrenkimo nukentėjusysis nurodo patyręs dvasinius išgyvenimus, nerimavo dėl galimų neigiamų galvos sužalojimo pasekmių, tai sukėlė depresiją, nepatogumus, būtinumą ilgam atsisakyti daugelio veiklos sričių ir pomėgių (t. 1, b. l. 31–32). Duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusysis B. V. nurodė, jog itin daug nepatogumų dėl sveikatos sutrikdymo patyrė kaip olimpinės rinktinės treneris, t. y. nebuvo kito olimpinės komandos trenerio, kuris galėtų pavaduoti B. V., prieš olimpiadą dėl sveikatos sutrikdymo jis pajėgė dalyvauti tik dalyje treniruočių, negalėjo važiuoti į olimpinio komiteto posėdį, olimpiados metu nesulaukė, kol bus įteikti apdovanojimai. Taip pat B. V. nurodė, kad pas gydytojus dėl patirtų sužalojimų lankosi ir šiuo metu, turi sveikatos problemų – svaigsta galva, tirpsta galūnės, nosies dešinė pusė yra užtirpusi (t. 2, b. l. 42, 43). Analogiškas aplinkybes posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nurodė ir nukentėjusiojo atstovas, pažymėdamas, kad dėl B. V. patirtų sužalojimų buvo sutrikdytas pasiruošimas olimpinėms žaidynėms, nukentėjusysis negalėjo dalyvauti Tautinio olimpinio komiteto darbiniuose posėdžiuose, taip pat Sunkiosios atletikos federacijos stovyklose, nepatogumus bei diskomfortą B. V. jautė ir olimpinių žaidynių metu (t. 2, b. l. 44). Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos pažymoje yra nurodyta, kad pasiruošimo Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms ir pačių žaidynių metu buvo matyti, jog B. V. dėl patirtos galvos traumos nuolat jautė didelį diskomfortą, nepatogumus prieš Lietuvos ir užsienio kolegas (t. 1, b. l. 169). Panašios aplinkybės yra nurodytos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pažymoje, kurioje papildomai pažymėta, jog stovyklos metu iš Trakų Lietuvos rinktinės olimpietis trenerį B. V. tris kartus vežė į Klaipėdą pas gydytojus, teko atšaukti iš anksto suplanuotą 2016 m. gegužės 10 d. Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos prezidiumo posėdį, kadangi šiame posėdyje dėl prastos sveikatos nukentėjusysis dalyvauti negalėjo, Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių metu treneris nuolat turėjo vartoti vaistus (t. 1, b. l. 170–171). Visos aptartos aplinkybės ir byloje esanti medžiaga patvirtina, kad, skirtingai nei buvo teigiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, O. Č. smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį sukėlė B. V. ilgalaikius liekamuosius reiškinius. Tokią išvadą patvirtina ir neurologo konsultacija bei medicininių dokumentų išrašas, kuriuose B. V. buvo nustatyta diagnozė – vestibulitinis sutrikimas, pasireiškiantis pykinimu, vėmimu, koordinacijos sutrikimu (t. 1, b. l. 173, 174). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, šių aplinkybių išsamiai neįvertino.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad byloje nenustatyta, jog aptartų neigiamų išgyvenimų pasekmės yra kaip nors susijusios su nepataisomais liekamaisiais reiškiniais, pablogėjusiais nukentėjusiojo darbo ar socialiniais santykiais, gerove – nukentėjusysis gydėsi ambulatoriškai, pats atsisakė stacionaraus gydymo, praėjus tik porai dienų po sužalojimo jau dalyvavo Trakuose vykusioje mokomojoje treniruočių stovykloje. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad teismo posėdžio metu nukentėjusysis nepateikė duomenų, jog po traumos sumažėjo jo darbingumas, sumažėjo atlyginimas, pasikeitė darbo funkcijos. Vis dėlto su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir mano, kad aptartos aplinkybės buvo įvertintos vienpusiškai. Nors nukentėjusysis ir nesilaikė medikų rekomenduoto tausojančio sveikatą režimo, tačiau toks jo elgesys buvo nulemtas susiklosčiusių aplinkybių – jautė pareigą ir atsakomybę dėl užimamų pareigų, artėjančių olimpinių žaidynių svarbos treniruojamiems atletams, tuo labiau, jog nebuvo asmens, kuris galėtų jį pavaduoti. Nors byloje ir nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, jog būtent dėl patirto sužalojimo sumažėjo nukentėjusiojo darbingumas ir / ar darbinės pajamos, tačiau tai savaime nereiškia, kad nukentėjusiojo B. V. patirti išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas neturi būti įvertinti.

Visos jau anksčiau aptartos aplinkybės, susijusios su emocine, dvasine, psichologine nukentėjusiojo būkle, yra reikšmingos ir turi įtakos, sprendžiant klausimą dėl priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio, tuo labiau, jog, kaip jau minėta, dėl O. Č. padarytų sužalojimų nukentėjusysis sveikatos problemų patiria ir šiandien. Būtina pažymėti, jog O. Č. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme buvo nurodęs, jog nukentėjusiajam siūlė atlyginti 4000 Eur neturtinės žalos dydį (t. 1, b. l. 188). Kaip jau buvo minėta anksčiau, nukentėjusysis B. V., susitikus su O. Č., buvo nurodęs, kad reikalautų nebūtinai 8000 Eur žalos atlyginimo, tačiau tinkamas atrodytų ir 6000 Eur žalos atlyginimas (t. 2, b. l. 43). Būtina atkreipti dėmesį, jog teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme N. Č. patvirtino, jog šeima sutiks su objektyviu teismo nuosprendžiu ir vyras tikrai atlygins teismo priteistą neturtinės žalos sumą, papildomai pažymėjo, kad jos pačios mėnesinės pajamos yra 2500 Eur (t. 1, b. l. 190). Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes ir į tai, jog kaltinamasis dirba vyriausiuoju kapitono padėjėju, 5000 Eur suma jam nėra per didelė ir leidžia teismui pagrįstai spręsti, kad ne mažesnė suma gali būti O. Č. realiai sumokėta nukentėjusiajam.

Atsižvelgus į nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, įvertinus nukentėjusiojo ir kaltinamojo interesų pusiausvyrą bei O. Č. galimybes atlyginti neturtinę žalą, taip pat reikia atsižvelgti į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra labai įvairus, priklausomai nuo kiekvienoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių: kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-15-648/2017 – 1000 Eur (viešoje vietoje Kaune, pašalinių asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, trikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia iš chuliganiškų paskatų kumščiu sudavė smūgį V. L. į veidą, padarydamas jam nosies kaulų lūžimą, taip nesunkiai sutrikdė sveikatą), kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 – 4344,30 Eur (15 000 Lt) (priėjo prie D. P. ir dėl chuliganiškų paskatų pradėjo žodžiais su juo konfliktuoti, sudavė smūgį koja į kelio sąnarį, ranka į veidą ir rankomis iš už nugaros pagriebęs už kaklo smaugė nukentėjusįjį bei kilstelėjęs nuo žemės pargriovė jį ant šaligatvio, padarydamas kairio blauzdikaulio ir kairio šeivikaulio lūžius), kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37/2014 – 1448,10 Eur (5000 Lt) (pašalinių žmonių akivaizdoje tyčia dėl chuliganiškų paskatų sudavė kumščiu vieną kartą V. K. į veidą, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, sudavė nukentėjusiajam dar kartą kumščiu į veidą, o šiam pargriuvus ant žemės, spyrė du kartus į veidą ir šoną, taip nukentėjusiajam padarė viršutinės lūpos muštinę žaizdą ir nosies kaulų lūžį), kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-506/2013 – 2316,96 Eur (8000 Lt) (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui sudavus A. P. ne mažiau kaip du smūgius rankomis į galvą ir spyrus nukentėjusiajam ne mažiau kaip keturis kartus į įvairias kūno vietas, K. K. sudavus A. P. ne mažiau kaip septynis smūgius rankomis į galvos sritį ir spyrus ne mažiau kaip tris kartus į įvairias kūno vietas, T. B. spyrė A. P. ne mažiau kaip šešis kartus į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam muštines žaizdas kairiame antakyje, dešinės akies viršutiniame voke, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, apatinio žandikaulio kairio kampo lūžį, dešinės pėdos pirmo padikaulio lūžį, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėse momeninėse–pakaušinėse skiltyse, taip nesunkiai sutrikdė A. P. sveikatą), kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2013 – 1013,67 Eur (3500 Lt) (tyčia sudavė keliu keturis smūgius į veidą M. K., jam pakėlus galvą, trenkė vieną smūgį kumščiu į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam M. K. nosies kaulo lūžimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą), kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-340/2013 – 3475,44 Eur (12000 Lt) (įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką, t. y. UAB „T“ apsaugos darbuotojui V. M. siekiant T. L. išvesti iš baro dėl trukdymo prižiūrėti tvarką, vartojo necenzūrinius žodžius ir pirmame aukšte, prie išėjimo į lauką, trenkė kumščiu V. M. į krūtinę <...> O. L. dėl chuliganiškų paskatų sudavė vieną kartą kumščiu V. M. į veidą ir spyrė ne mažiau kaip tris kartus kojomis į galvą bei kitas įvairias kūno vietas, T. L. dėl chuliganiškų paskatų spyrė ne mažiau kaip penkis kartus kojomis V. M. į galvą ir kitas kūno vietas, po to O. L. spyrė dar ne mažiau kaip du kartus į galvą. Tokiais bendrais veiksmais V. M. buvo sukeltas dešinės rankos bei nugaros fizinis skausmas, padaryti odos nubrozdinimai, paviršinės žaizdos veido dešinėje pusėje, taip pat apatinio žandikaulio abiejų pusių lūžiai, t. y. nesunkiai sutrikdyta jo sveikata) ir kt.

Iš viso to, kas aptarta anksčiau, matyti, jog pirmosios instancijos teismas ne visas aplinkybes įvertino vienodai išsamiai ir sutinkamai su apeliacinės instancijos teismu, taigi priteista 2000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per maža ir turi būti didinama. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog būtent 5000 Eur suma geriausiai atspindi nukentėjusiojo ir kaltinamojo interesų pusiausvyrą, nukentėjusiojo patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus bei leidžia pagrįstai tikėti, kad bus realiai sumokėta nukentėjusiajam B. V.

Dėl atstovavimo išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas atlyginimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovo, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009,2K-271/2010). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-605/2011).

Pirmosios instancijos teismo nukentėjusysis prašė iš O. Č. priteisti 1 000 Eur advokato D. Ivanausko atstovavimo paslaugoms apmokėti. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis B. V. patyrė 1000 Eur išlaidų atstovo advokato teisinei pagalbai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apmokėti (t. 1, b. l. 175–176). Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatvo, kad nukentėjusiojo turėtos 1000 Eur išlaidos sumokant atstovui už paslaugas yra pagrįstos, todėl išieškotinos iš kaltinamojo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo prieštarauti nuosprendyje padarytai išvadai, tuo labiau, jog apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovas priteistos sumos teisinėms paslaugoms apmokėti neginčijo.

Byloje yra pateikti prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo ir pinigų priėmimo kvitas, kurie patvirtina, jog nukentėjusysis B. V. advokatui Deividui Ivanauskui už apeliacinio skundo parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teime sumokėjo 350 Eur (t. 2, b. l. 46, 47). Spręsdamas klausimą dėl priteistino išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydžio, teismas vertina bylos apimtį, sudėtingumą, proceso trukmę, laikotarpį, kurį advokatas atstovavo nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų interesams, jo indėlį bei aktyvumą procese ir kitas aplinkybes, patvirtinančias ir paneigiančias prašomų priteisti išlaidų už advokato teisinę pagalbą pagrįstumą. Be to, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos teismui pateikė nukentėjusiojo B. V. atstovas. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas buvo paduotas dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu taikyto laidavimo instituto ir kaltinamojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės bei priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalis dėl laidavimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės naikinama, o nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio priteisimo keičiama, apygardos teismas nusprendžia nukentėjusiojo prašymą dėl išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti tenkinti ir priteisti iš kaltinamojo 350 Eur proceso išlaidų B. V. advokato teisinėms paslaugoms už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Papildomai pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teisme buvo surengti du posėdžiai (2017 m. balandžio 6 d. – trukmė 21 min, 2017 m. balandžio 20 d. – trukmė 1.07 val.), kuriuose nukentėjusiajam B. V. atstovavo advokatas D. Ivanauskas, advokatas parengė išsamų ir pagrįstą apeliacinį skundą, jame detaliai aptardamas reikšmingas aplinkybes, kurios patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalys dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstos, taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu 2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, pakeitimo, apygardos teismas vertina, jog 350 Eur suma advokato teisinėms paslaugoms už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme atlyginti yra pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais, 329 straipsnio 3 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nukentėjusiojo B. V. atstovo advokato Deivido Ivanausko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalį dėl O. Č. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir priimti naują nuosprendį: pripažinti O. Č. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam bausmes:

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – 1 metų (vienerių metų) laisvės atėmimą; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 30 parų (trisdešimties parų) arešto;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir O. Č. paskirti subendrintą 1 metų (vienerių metų) laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, bausmės vykdymą O. Č. atidėti 1 metams (vieneriems metams), įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio pakeisti. Nukentėjusiojo B. V. civilinį ieškinį patenkinti iš dalies, jam iš O. Č. priteisti 5000 Eur (penkis tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš O. Č. nukentėjusiajam B. V. 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) advokato išlaidoms už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme padengti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.