Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

sekretoriaujant Aistei Bareikei, Kristinai Čepaitei, Jolitai Žylienei, Gražinai Osinskajai,

civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini), atstovaujamo (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo atstovei advokatei Kristinai Balevičienei,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), išsituokęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimų vadybininku, anksčiau neteistas,

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 2 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G., būdamas UAB „M“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių 2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 (2009 m. gruodžio 15 d. Nr. XI-564 redakcija) 37 straipsnio nuostatų bei užimamų pareigų pagrindu būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, valdydamas jam patikėtą UAB „M“ turtą, turėdamas teisinį pagrindą tvarkyti įmonės turtą bei sudaryti sandorius, būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „O“ (šiuo metu (duomenys neskelbtini), atstovaujamo (duomenys neskelbtini)) turtą, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „O“ turtą, o būtent, jis, žinodamas, kad UAB „M“ vardu lizingu planuojami įsigyti trys didelės vertės automobiliai Audi SQ7 bus perduoti valdyti (naudoti) asmenims, nesusijusiems darbo santykiais su UAB „M“, 2017 m. spalio 5 d. finansinio lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. spalio 5 d. atpirkimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), priėmimo-perdavimo akto pagrindu priėmęs valdyti ir naudoti vieną šių automobilių – UAB „O“ priklausantį automobilį Audi SQ7 4,0 TDI VIN: (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė 118 800,00 Eur, finansuojama suma 95 040,00 Eur, veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, neteisėtai, nesilaikydamas su lizingo bendrove sudarytos sutarties sąlygų, numatytų Finansinio lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrųjų sąlygų 5.1.1. papunktyje (be išankstinio ieškovės rašytinio sutikimo lizingo objekto kitiems asmenims neperleisti, neįkeisti, neišnuomoti, neperduoti ir / ar nesukurti kitų lizingo objekto apsunkinimų) ir 5.1.2.2. papunktyje (be ieškovės išankstinio raštiško sutikimo neleisti tretiesiems asmenims naudotis lizingo objektu), 2017 m. spalio 24 d. pagal panaudos sutartį perdavė minėtą automobilį trečiajam asmeniui Bangladešo piliečiui G. S., o 2019 m. liepos 16 d. UAB „O“ nutraukus Lizingo sutartį bei pareikalavus grąžinti turtą – automobilį, šio turto negrąžino ir tokiu būdu iššvaistė jam patikėtą UAB „O“ priklausantį didelės vertės, sudarančios 78 375,02 Eur, turtą, tuo padarydamas minėtai bendrovei 78 375,02 Eur dydžio materialinę žalą.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis R. G. savo kaltės nepripažino ir paaiškino, kad jis buvo šiai dienai bankrutavusios UAB „M“ direktorius. Jo išsilavinimas yra nebaigtas aukštasis, studijavo tarptautinį verslą, tačiau nebaigė 3 kurso, nes pradėjo dirbti. Nuo 2008 m. iki 2016 m. dirbo ir gilino savo žinias prekyboje su mėsos žaliava ir mėsos produktais. Jis pradėjo dirbti UAB „B“, o vėliau dirbo Argentinoje registruotoje įmonėje. Savo verslą atidarė 2013-2014 metais. Tai buvo „(duomenys neskelbtini)“, vėliau pervardinta į UAB „M“. Jo patirtis versle apie 10 metų. Bendravimas su M. J. ir A. V. prasidėjo 2016 metais. Tuo metu A. V. valdė įmonę UAB „F“ ir vadovavo vienai iš draudimo brokerių grupių, kuri anksčiau priklausė A. V. tėvui, (duomenys neskelbtini). M. J. nurodė, kad jis buvo (duomenys neskelbtini) generaliniu direktoriumi, vienu iš (duomenys neskelbtini) akcininkų bei vadovavo Estijos įmonei OU „(duomenys neskelbtini)“. Šie asmenys ilgą laiką aktyviai plėtojo tarptautinę prekybą su Kinija, Turkija ir kitomis šalimis. Vienas iš jų pirmųjų projektų buvo prekyba lietuviška kiaulienos žaliava į Kiniją, pardavė apie 170 tonų produkcijos. Iki tol UAB „M“ vienintelis akcininkas buvo tik jis. Tada jie pradėjo bendrauti, vykdyti projektus, ieškoti klientų, kad įmonė toliau plėstųsi ir galiausiai buvo priimtas sprendimas pasidalinti įmonę visiems po lygią dalį. 2016 m. rugsėjo mėnesį jie nutarė pasidalinti UAB „M“ akcijas lygiomis dalimis po 1/3 ir jis pardavė jiems savo 2/3 akcijų. Tas sutartis tvarkė G. Š. Įmonės apskaitą tuo metu tvarkė UAB „FB“. Jiems pradėjus bendradarbiauti A. V. pareiškė, kad UAB „M“ buhalteriją patikimai vesti gali tik jo įmonė „F“, žadėjo paskirti atskirą buhalterę bei pareiškė, kad UAB „FB“ netvarkingai veda UAB „M“ buhalterinę apskaitą. Dėl to 2017 m. viduryje jie nutraukė buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį su UAB „FB“ ir sudarė sutartį su UAB „F“, kuri iki 2019 m. vidurio tvarkė UAB „M“ buhalterinę apskaitą. Akcininkų sudėtis vėliau keitėsi, pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartis akcininkais tapo A. V. kontroliuojama UAB „MN“ ir M. J. kontroliuojama ŽŪB „T“. Po to įmonės akcijos buvo perkeltos tik jam ir vienai iš M. J. Estijoje registruotai įmonei „BB“ OU. Vėliau jo partneriai dėl kažkokių priežasčių nenorėjo toliau būti akcininkais, todėl jis akcijas nusipirko atgal. Sudarinėjant sutartis A. V. ir M. J. stengėsi asmeniškai nefigūruoti oficialiuose dokumentuose. Įmonės direktoriumi jis buvo nuo pat pradžių iki bankroto pabaigos, nors nuo 2017 m. vidurio visus sprendimus priimdavo M. J. su A. V. Materialiai už automobilius buvo atsakinga įmonė bei jis – direktorius. M. J. atstovavo įmonę ŽŪB „T“, o įmonę UAB „MN“ – A. V.

Nepripažįsta, jog tyčia iššvaistė įmonės UAB „O“ didelės vertės turtą. Ši situacija susiklostė dėl jo įmonės ūkinės-komercinės veiklos. Tas automobilis buvo įsigytas planuojant ūkinę-komercinę veiklą ir vėliau, kai pamatyta, kad verslas nebesiplėtoja ir nesiplėtoja verslo partnerių santykiai, buvo paprašyta automobilį grąžinti. Paprašius automobilį grąžinti, automobilis atgal negrįžo, todėl ir prasidėjo visi šie procesai. Lizingo sutartimi gauti prabangūs automobiliai buvo reikalingi įmonės reprezentacijai, kadangi įmonė greitai augo ir buvo planuojama plėtra, be to, jie dirbo su tarptautiniu verslu ir turėjo turtingų klientų, kurie atvykdavo iš užsienio.

Sprendimas įsigyti automobilius buvo priimtas sutarus su jo verslo partneriais – M. J. ir A. V. Jie buvo įmonės partneriai, kurie padėjo vystyti įmonės veiklą, o vėliau buvo ir įdarbinti. Lizingo sutarčių sudarymo metu jie abu buvo įmonės akcininkai. Nuo 2018 m. sausio mėnesio iki 2019 m. birželio mėnesio A. V. dirbo UAB „M“ finansų vadovu ir konsultantu, o finansų apskaitos vadovu buvo paskirtas jo verslo partneris P. J., kuris suteikdavo A. V. prisijungimus prie UAB „M“ banko sąskaitų ir faktiškai perėmė įmonės finansinių reikalų tvarkymą. M. J. buvo atsakingas už teisinę dalį, įmonės struktūros sudarymą, naujų tarptautinių projektų pritraukimą. Jis liko atsakingu už komercinę dalį, pirkimus-pardavimus, komandos tobulinimą ir apmokymą. Nors sprendimas įsigyti automobilius buvo priimtas visų trijų partnerių, tačiau didesnė iniciatyva buvo jo buvusių partnerių, ypatingai A. V. Kadangi 2017 m. buvo ganėtinai intensyvūs verslo aspektu, klientai norėdavo atvykti ir susipažinti su jais, dėl to aktualiu tapo įmonės reprezentacinis įvaizdis. Dėl to buvo nutarta įsigyti tris Audi SQ7 automobilius ir juos visiems partneriams naudoti darbo reikalais. A. V. pasiūlė, kad visus automobilių pirkimo klausimus tvarkys jis, o tiesiogiai darbą atliks P. J., kuris tuo metu dirbo UAB „A“. P. J. nuo 2017 m. gruodžio mėnesio buvo tapęs UAB „M“ akcininku, o nuo 2018 m. sausio mėnesio iki 2019 m. pabaigos buvo UAB „M“ finansų vadovu. 2017 m. jam pasiūlė didžiulį planuojamą projektą Turkijoje, kurio metu reikėjo statyti/įrengti žuvies fermas ir, kad jo valdoma įmonė bus atsakinga už komercinę veiklą, pardavinėjant gaminamą produkciją. Projektas buvo planuojamas ir vykdomas 2017-2019 m. M. J. skrido į Turkiją 20 kartų daugiausiai dėl šio projekto. Dėl lašišų fermos projekto Turkijoje yra dokumentai, M. J. ir G. S. pasirašytas susitarimas (memorandumas). Kai jo partneriai buvo Turkijoje, jie visada bendravo, jam buvo rodytos sutartys, buvo derinami žemės nuosavybės klausimai. Programėlėje „WhatsApp“ buvo sukurta grupė, kurioje bendravo, siųsdavo nuotraukas, kur yra nuvykę, kaip vyksta procesas, kad Turkijoje planuojama įsigyti žemės, kaip buvo susitikę su Turkijos ministru. Buvo derinama, kad jei pavyks šis projektas Turkijoje, tai jau buvo investuotojas Kinijoje, kuris tokį pat, tik dvigubai didesnį projektą statytų Kinijoje. Į Kiniją taip pat buvo nuskrista ir rasti žemės plotai, kur būtų galima daryti veidrodinį projektą. A. V. teisingai nurodė apie jų bendrą veiklą su piliečiais iš Kinijos, tai buvo vienas iš pirmų jų bendrų projektų.

A. V. asmeniškai vedė derybas su automobilių prekybos įmonėmis. Iš pradžių jis vedė derybas su UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet nesusitarus dėl sąlygų, pradėjo bendrauti su UAB „AU“ vadovu V. Š. A. V. pavedimu P. J. surado įmonę AB „O“, kuri sutiko lizinguoti trijų automobilių įsigijimą. A. V. nurodė jam (R. G.) sudaryti lizingo sutartis ir paimti automobilius įmonės vardu. Gauti automobiliai buvo paskirti kiekvienam atskirai naudotis. Vienas M. J., kitas A. V., o trečias jam, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Lizingo sutartis sudarinėjo ir jas derino P. J. bei A. V. Lizingo sutarčių sudarymui jis išdavė įgaliojimą P. J. Jis, kaip direktorius, pasitikėjo partneriais ir tuo metu, kai pats nemažai keliavo, visų sutarties punktų gal atidžiai ir nesuprato. P. J. lizingo bendrovei nurodė, kad automobiliu, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudosis R. G. Yra 2017 m. rugsėjo 27 d. susirašinėjimas E. M. su P. J., kur P. J. nurodė, kas naudosis įmonės automobiliu. Nežino, iš kur P. J. gavo informaciją, kas naudosis automobiliais, nes jis tuo metu buvo išvykęs ir P. J. neminėjo, kas naudosis automobiliais. Suprato, kad tie automobiliai nėra UAB „M“ nuosavybė. Lizingo bendrovė buvo informuota, kad automobiliai bus naudojami Lietuvoje ir kad su jais bus vykstama į užsienį, keliaujama pasitinkant svečius, važiuojant į gamyklas, susitinkant su klientais vykdant įvairius projektus, susijusius su tarptautine prekyba žuvimi ir mėsa. Jis suprato, kad įmonė automobilius galėjo naudoti įmonės veiklai ir kad automobiliais galėjo naudotis asmenys, kurie susiję su įmone, t. y. akcininkai ir darbuotojai.

Automobilis, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo priskirtas jam ir tai buvo pirmas automobilis, kuris buvo paruoštas ir paimtas 2017 m. spalio 5 d. Automobilį paimti buvo įgaliotas P. J., kuris automobilį ir paėmė. Į Turkiją automobilis buvo išvežtas spalio 6 d. ar 7 d. 2017 m. spalio 4 d. jis išvyko į Vokietiją, kur buvo paroda. Tuo metu kai ruošė lizingo sutartį, A. V. sukūrė grupę, prie kurios prijungė ir P. J. Šioje grupėje A. V. informavo, kad jis turi padaryti pavedimą už automobilius, kad jie galėtų pasiimti pirmą automobilį, kuris jau buvo pristatytas į Kauno „AU“ servisą, nes be įmokos automobilio paimti negali. Pavedimą padarė būdamas Vokietijoje. Iš parodos grįžo 2017 m. spalio 12 d. arba 13 d. Kai grįžo, paimto automobilio jau nebuvo. Nepamena, kada pamatė 2017 m. spalio 5 d. sutarties tekstą, bet jis sutarties sąlygų nederino. Jis ją peržvelgė, bet neanalizavo, nes pasitikėjo profesionalais. Jam nurodė, kam tie automobiliai reikalingi ir sąlygas suderino jie. Kadangi A. V. taip pat buvo įmonės partneris, tai klausimų nebuvo, kad suderino blogai ar blogos sąlygos nurodytos sutartyje. Jis buvo informuotas partnerių, kad dėl minėto projekto vieną automobilį reikia nuvežti į Turkiją tam, kad būtų galima juo naudotis ten vykdant ūkinę-komercinę veiklą. Prieš sudarant lizingo sutartis jis nežinojo, kur automobilis važiuos. Kad automobilis išvyks į Turkiją sužinojo spalio pradžioje, kai kolegos jį informavo, kad reikia automobilį išvežti į Turkiją savaitei ar dviem. Jis sutiko su tokia partnerių pozicija, nes jais pasitikėjo iš ankstesnės bendros veiklos. Turkijoje automobiliu turėjo naudotis M. J. su A. V., kurie ir perėmė automobilį, kai jis buvo atvarytas iš Lietuvos. 2017 m. spalio gale G. Š. jį informavo, o vėliau tai patvirtino ir A. V., kad G. S. yra jų partneris Turkijoje, kuris taip pat vykdo šį projektą su žuvimi ir kad jis naudosis jų automobiliu. Turkijoje automobilį G. S. perdavė M. J. su A. V. Tuo metu jis pats buvo išvykęs į Vokietiją, kur dalyvavo maisto parodoje. Jam paaiškino ir patikino, kad viskas gerai, todėl jam įtarimų nekilo, nes jie iki tol vykdė veiklą ir nebuvo pagrindo nepasitikėti partneriais. Prieštaravimų, kad jo automobilį vairuos užsienietis, jis nepareiškė, dėl to ir mokėjo įmokas už automobilius. Panaudos sutartį ir įgaliojimą naudotis automobiliu Turkijoje pasirašė jis pats. Šiuos dokumentus jam pristatė tuo metu buvęs teisininkas G. Š., kuris nurodė ir paaiškino, kodėl juos reikia pasirašyti. G. Š. buvo M. J. ir A. V. pažįstamas teisininkas, bet UAB „M“ sutarties su šiuo teisininku neturėjo. Jis perduodavo informaciją, kurią gaudavo iš partnerių, kadangi visi daug keliavo, tai ne visada ir susitikdavo. Jam nurodė, kad G. S. yra užsienio partneris, kuris prisideda prie projekto, o tam kad jis galėtų važinėti automobiliu, jam Turkijoje buvo reikalingas įgaliojimas. Pasirašydamas įgaliojimą net nepastebėjo, kad įgaliojimas yra iki 2018 m. pabaigos, taip pat nepamatė, kad jis yra sudarytas atbuline data. Įgaliojimą ir panaudos sutartį G. S. perdavė ne jis. Šie dokumentai buvo išsiųsti į Turkiją arba perduoti M. J. ir A. V. Jis sutiko, kad G. S. naudotųsi automobiliu iki 2018 m. pabaigos, nes tuomet planavo verslą ir atrodė, kad viskas gerai. Automobilis G. S. nebuvo duotas kaip atlygis. Jis buvo duotas tikintis, kad su G. S. pavyks įvykdyti šį projektą, nes į projektą buvo įdėta daug vilčių. G. S. jo įmonėje nedirbo. G. S. pirmą kartą pamatė Turkijoje 2019 m. balandžio mėnesį, kuomet vyko kartu su D. A. Su juo bendravo, planavo vykdyti projektus, bet visą projektą su žuvimi vykdė jo partneriai M. J. su A. V. Jis su G. S. bendravo dėl kitų projektų, bet taip pat domėjosi ir projektu dėl žuvies. Jie bendravo telefonu, „WhatsApp“ programėle.

Lizingo bendrovė buvo informuota, kad automobiliai bus naudojami užsienyje, Lietuvoje, priimant svečius ir, kad įmonė užsiiminėja tarptautine prekyba. Kadangi pavėlavo kelias dienas padaryti pirmas įmokas, tai 2018 m. pirmoje pusėje, buvo lizingo bendrovės užklausa ir jis ne kartą važiavo šnekėtis pas E. M., kur ją informavo, kad šiuo metu automobilis komerciniais tikslais yra išvažiavęs į Turkiją. Lizingo bendrovė daugiau nieko neklausė, nes įmokos buvo mokamos. Visi automobiliai buvo apdrausti, sumokėta už draudimą „KASKO“, sekimo įrangą. Lizingo bendrovė paprašė automobilį pristatyti techninei apžiūrai, bet jis informavo, kad automobilis išvykęs į užsienį ir kad kai automobilis grįš iš Turkijos, jis bus nuvežtas patikrinti pas oficialų atstovą techninei apžiūrai. Jis nesulaukė klausimo dėl automobilio perleidimo trečiajam asmeniui Turkijoje, todėl į tokį klausimą neatsakė. Ar informavo UAB „O“ darbuotoją, kad yra sudaryta panaudos sutartis su G. S. nepamena. Bet tikrai informavo, kad įmonės partneris yra išvykęs į Turkiją darbo komerciniais tikslais su automobiliu. Įgaliojimo G. S. UAB „O“ nepateikė, nes jie to nereikalavo. Jis visą laiką glaudžiai bendravo su lizingo bendrove ir niekada nuo jų nesislapstė. Nors ir kažkiek vėlavo, bet įmokas už automobilius mokėjo iki 2019 m., t. y. iki tada, kuomet prasidėjo visi įvykiai ir buvo pareikalauta grąžinti automobilį. Jis lizingo bendrovei nesakė, kad nepavyksta atgauti automobilio, nes bandė išspręsti klausimą kitu būdu. 2019 m. lizingo bendrovei nekilo klausimai, kur automobilis, kol įmokos buvo mokamos. Kai jis kreipėsi į policiją, informavo lizingo bendrovę, tačiau apie tai lizingo bendrovė sužinojo anksčiau, kai pamatė, kad automobilis išregistruotas.

Dėl automobilio, kuris nurodytas kaltinime, buvo ir civilinė byla, kur iš jo priteistas žalos atlyginimas. Jis partnerių nekaltina, nes tiesiog nepasisekė verslas. Lizingo sutarčių sudarymo metu partneriais pasitikėjo. 2019 m. pradžioje jis pamatė, kad praėjo ilgas laiko tarpas, o projektas vis dar nebuvo įgyvendintas, todėl suprato, kad nėra vilčių toliau sėkmingai vystyti projekto, kad prasideda kažkokie negeri dalykai, sukėlę jam įtarimus. 2019 m. pradžioje santykiai su partneriais tapo nebedraugiški. Jis tuomet suprato, kad įmonė yra sunkioje finansinėje padėtyje, nes buvo skolos iš klientų, o kitos skolos iš įmonės.

Iki 2019 m. su G. S. buvo bendraujama, planuojama pirkti produkciją iš Turkijos, ne tik žuvį, kadangi jo įmonė užsiiminėjo visokia mėsa (tiek jautiena, tiek vištiena), todėl buvo planuojama pirkti iš Turkijos produkcijos ir tiekti tiek į Rusiją, tiek į Kiniją. Realiai buvo planuojama pirkti konteinerį produkcijos, buvo padaryti keli mokėjimai, siekiant įsigyti šią produkciją, bet sandoris neįvyko. Už 50 000 Eur sumą, kurią pervedė G. S., jie turėjo gauti šaldytą paukštieną, tačiau jos negavo ir pervestų pinigų jam negrąžino. Nepamena ar įmonėje yra 2018 m. liepos ir lapkričio mėnesių dokumentai, pagrindžiantys du pavedimus G. S. 2018 m. pabaigoje baigėsi G. S. išduotas įgaliojimas. Jis partneriams minėjo, kad įgaliojimo terminas yra iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir kad baigiasi sutartis, o automobilis turi grįžti. Partneriai žadėjo sutvarkyti tai, tačiau to nepadarius, jis pats ėmėsi iniciatyvos, kad automobilis būtų grąžintas. Kai jis pareikalavo grąžinti automobilį, tada prasidėjo visokios „pasakos“, dėl kurių jam pradėjo kilti įtarimai. Jam sakė, kad automobilis stovi saugomoje aikštelėje, kad yra kažkokie papildomi mokesčiai už saugojimą, kuriuos reikia sumokėti. Jis ieškojo įvairių galimybių, kaip būtų galima susigrąžinti šį automobilį, dėl to ir vyko į Turkiją su D. A., nes norėjo gyvai pamatyti automobilį. Jis G. S. pirmą kartą pamatė Turkijoje 2019 m. balandžio mėnesį, kuomet ten buvo nuvykęs su D. A. Jis ieškojo įvairių galimybių, kaip būtų galima susigrąžinti šį automobilį, nes vienas iš jo tikslų buvo nuvažiuoti į Turkiją ir pamatyti automobilį gyvai. G. S. žadėjo, kad už tą automobilį galėtų pateikti produkciją ir taip tą automobilį išpirkti. D. A. taip ir mini, kad buvo bandoma susitarti, tą padaryti per prekybą. G. S. teigė, jog automobilis prabuvo Turkijoje daugiau nei 90 dienų, todėl tam, kad jį būtų galima parsigabenti, reikia pasirašyti papildomus dokumentus. G. S. pasiūlė įsigyti šaldytą paukštienos produkciją už žemesnę nei rinkos kainą, o jis nusprendė, kad paprastesnis variantas būtų kartu uždirbti pinigus, sumokėti likutį UAB „O“ ir automobilio klausimas būtų uždarytas. Tuo metu atrodė, kad pavyko susitarti, bet grįžus viskas nutrūko ir už automobilį nebuvo atsiųsta produkcija. Kai grįžo iš Turkijos po susitikimo iš G. S., jam jau kilo įtarimas, kad automobilis yra pasisavintas, nes tai, ką jie kalbėjo susitikimo metu, grįžus nebuvo įvykdyta, bet iki kreipimosi į policiją jis dar bandė automobilį susigrąžinti. Jis kreipėsi į Turkijos ambasadą, bandė susižiūrėti sekimo įrangą automobilyje, kreipėsi į Turkijos policiją. Kai ir šie veiksmai nepasisekė, jis kreipėsi į policiją Lietuvoje 2019 m. birželį. Kai buvo paskelbta automobilio paieška, automobilio grąžinimo klausimus perėmė lizingo bendrovė, kurios atstovas vyko į Turkiją. Kai E. P. bandė su G. S. susisiekti, jis taip pat buvo informuotas, kad G. S. norėtų įsigyti automobilį, bet lizingo bendrovė tuo metu nesutiko. Taip pat 2019 m. spalio 5 d. buvo suteiktas įgaliojimas jo pažįstamam S. T., kuris turėjo padėti paskelbti minėtą automobilį dingusiu Turkijoje ir pradėti tarptautinę jo paiešką.

Automobiliu, kurio valstybinis numeris prasideda (duomenys neskelbtini) daugiausiai naudojosi M. J., bet kartais ir jis, kai M. J. išvykdavo į komandiruotes. Vėliau šis automobilis buvo išnuomotas L. ir už tai buvo gaunamos įmokos. Nepamena, ar turi rašytinę nuomos sutartį su L., bet sprendimą sudaryti nuomos sutartį priėmė jis. Automobiliu pagal nuomos sutartį L. naudojosi ne ilgai, gal kelis mėnesius. Jis nebuvo UAB „M“ partneris. Nuomos sutartis buvo sudaryta tam, kad būtų galima toliau mokėti automobilio lizingo įmokas. Nežinojo L. praeities. Išnuomoti automobilį L. rekomendavo pažįstamas. Kai nusprendė nutraukti bendradarbiavimą su M. J. ir A. V., tada buvo paimti iš jų automobiliai. 2019 m. pradžioje M. J. automobiliu nebesinaudojo, o A. V. dar mokėjo už automobilio nuomą. Lizingo bendrovė 2019 m. pavasarį buvo informuota paštu, kad vieną automobilį nuomoja A. V. ir dar buvo bandoma derinti, kad jis persirašytų automobilį savo vardu. Taip pat lizingo bendrovė buvo informuota, kad ir antras automobilis lygiai taip pat nuomojamas ir kad benuomojant automobilį ieškoma variantų, kaip jį galėtų persirašyti nuomininkas ir nuimti nuo įmonės finansinę atsakomybę. Atpirkimo sutartimi įmonė nepasinaudojo, nes automobiliai buvo komerciniai ir buvo PVM susigrąžinimas. Jei būtų automobilius persirašę nuomininkai, tai persiduotų ir PVM bei neatsirastų įmonei papildoma finansinė našta. Jei automobilius įmonė būtų pardavusi, tai įmonė PVM turėtų sumokėti. Sugrąžintas PVM buvo panaudotas įmonės veikloje. Jis nuomojo automobilį truputį brangiau nei turėjo mokėti pagal lizingo sutartį. Pagrindinis tikslas buvo padengti lizingo įmokas ir susitarimas buvo, kad tuos automobilius perrašytų. Kai jo pareikalavo grąžinti automobilius, jis tuos du kitus automobilius grąžino, bet tai nebuvo padaryta per prievartą. Automobiliai buvo pristatyti prie pat lizingo bendrovės kiemo.

2018 m. pabaigoje, pašlijus santykiams su A. V. ir M. J., visa apyvarta ir pajamos buvo generuojamos tuo metu buvusios pirkimų-pardavimų komandos, kurią jis išmokė pats. Visas išlaidas A. V. ir M. J. kraudavo ant UAB „M“, dėl ko jis pradėjo reikalauti realių rezultatų ir sugrąžinti automobilį. Tuo metu jo bendradarbiai V. L. ir D. B. aiškino, kad partneriai jį begėdiškai išnaudoja, jiems buvo sunku į tai žiūrėti iš šalies. Po to jis iš A. V. ir M. J. pradėjo raštu ir žodžiu reikalauti, kad automobilis būtų grąžintas į Lietuvą ir perduotas UAB „M“, tačiau jie pradėjo aiškinti, kad nieko apie automobilį Audi SQ7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Turkijoje, nežino. 2019 m. pradžioje pradėjus reikalauti, kad A. V. ir M. J. grąžintų automobilį, jie nuo visko nusišalino ir nesprendė jokių klausimų, dėl to buvo nutraukta buhalterinės apskaitos paslaugų sutartis su UAB „F“, taip pat teko kreiptis į antstolį, kuris užfiksuotų dokumentų atsiėmimo faktą, kad nekiltų daugiau klausimų ateityje. Kartu su V. L. ir dar viena pažįstama buhaltere, jis atsiėmė visus dokumentus ir sudarė naują buhalterinės apskaitos paslaugų sutartį su MB „R“. Šiai dienai UAB „M“ yra bankrutavusi. Dėl UAB „M“ bankroto paaiškino, kad jis neišėmė 90 000 Eur ir jų neiššvaistė. Jis įmonės lėšų asmeninėms reikmėms nenaudojo, tik komandiruotėms ir smulkmenoms. Yra keli pavedimai, dėl kurių jis bando gauti iš klientų dokumentus, kad juos galėtų pateisinti, bet pavedimai daryti ne jam, o tretiesiems asmenims. Jis ieškojo visokių būdų, kaip išvesti įmonę iš sunkios finansinės padėties.

Kartu su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo pateikta juridinio asmens anketa, (priedas Nr. 22). Šį dokumentą – juridinio asmens anketą, kurią reikia užpildyti tam, kad lizingo sutartys būtų sudarytos, pasirašė jis, bet jis nežino, kodėl lizingo bendrovei buvo pateikti duomenys, kad akcininkas yra jis vienas.

Liudytoja E. M. parodė, kad su kaltinamuoju R. G. turėjo verslo santykius. Ji dirba lizingo bendrovėje UAB „O“ ir yra atsakinga už verslo paskolas klientams. 2017 m. į ją kreipėsi R. G. atstovas P. J., prašydamas finansuoti įmonei UAB „M“ tris „Audi“ automobilius bei pateikė komercinį pasiūlymą iš pardavėjo „AU“ dėl šių trijų automobilių įsigijimo UAB „M“ vardu. Lizingo bendrovė prieš bendradarbiavimą su nauju klientu visada susirenka informaciją. Šiuo atveju taip pat buvo užpildyta juridinio asmens anketa, kuri privaloma pagal Prevencijos įstatymą ir anketoje buvo nurodyta, kad šimtą procentų akcijų UAB „M“ valdo R. G. ir kad jis yra direktorius. Visas bendradarbiavimas vyko per atstovą P. J., nes jis buvo įgaliotas veikti UAB „M“ vardu. Iki sutarčių sudarymo su R. G. nebuvo bendrauta. 2017 m. spalio 5 d. buvo pasirašytos sutartys dėl šių trijų automobilių lizingo UAB „M“ vardu. Dėl sutarčių sudarymo bendrauta su P. J. elektroniniais laiškais, o prieš pasirašant sutartį buvo susitikimas su atstovu, kuris pateikė visus dokumentų originalus, prieš tai siųstus elektroniniu paštu. Prieš pasirašant sutartį ir priimant sprendimą, ji klausė P. J., kas naudosis automobiliais ir jis jai atsakė, kad įmonės akcininkas ir kiti darbuotojai, tačiau nebuvo įvardintas nei vienas konkretus automobilio naudotojas. Vėliau, susitikimų metu, kai R. G. buvo klausiama apie jo partnerius, jie niekada nebuvo įvardinti vardais, pavardėmis ir visada buvo kalbama labai abstrakčiai. Bendraujant su R. G. visa informacija buvo pateikiama labai rezervuotai ir abstrakčiai. Kas naudosis automobiliais, nėra kertinis dalykas, kuris padėjo lizingo bendrovei apsispręsti. Lizingo bendrovė susirenka ženkliai svarbesnę informaciją, t. y. įmonės finansai, bendradarbiavimo sutartys, ateities planai, perspektyvos ir pan., tai buvo tiesiog patikslinimas, kas naudosis tais automobiliais. Įprastai, kai lizingo įmonė finansuoja automobilius, ji neprašo įmonės surašyti pavardes visų darbuotojų, kurie galimai naudosis tais automobiliais. Lizingo sutartyje yra numatytas leidimas išvykti automobiliui iš Lietuvos, jei yra sumokėtos visos eilinės mėnesio įmokos, t. y. jeigu nėra vėlavimų ir jei galioja „Kasko“ draudimas toje šalyje, kur norima išvykti automobiliu. Lizingo bendrovė supranta, kad klientai vyksta verslo reikalais į užsienio šalis ir duoda sutikimą automobiliu išvykti į užsienį, tačiau kiekvieną kartą atskirai su klientais nederina automobilio išvykimo į užsienį. Jeigu įmonės vykdo visas sutarties sąlygas, jos gali be papildomo lizingo bendrovės sutikimo išvykti į užsienio šalis. Svarbu paminėti, kad atskiras sutikimas išvykti į Rusiją buvo duotas papildomai, todėl, kad vykstant į Rusiją ir ten pateikiant dokumentus, jiems neužtenka finansinio lizingo sutarties, tokiu atveju reikalingas atskiras dokumentas, kuris pateikiamas būtent vykstant į Rusiją. Visos kitos šalys priima lizingo sutartį ir joje esančią sąlygą, kad automobilis gali būti išvežtas. Standartinė sutarties sąlyga bendrojoje dalyje yra, kad automobilis negali išvykti iš Lietuvos teritorijos, bet finansinio lizingo sutarties specialiojoje dalyje šita sąlyga yra pakeista. Tas leidimas UAB „M“ yra duotas. Vykimui į Turkiją papildomo leidimo nereikėjo, bet reikia domėtis, ar būtent toje Turkijos teritorijoje jiems galiojo „Kasko“ draudimas. Jei negaliojo, vadinasi, draudimo ten nebuvo ir tokiu atveju išvykti negalėjo. Klientas sutartimi įsipareigoja vykdyti sąlygas ir pats turi domėtis dėl draudimo šalyje. Kad leidžiama automobiliu išvykti į užsienį nereiškia, kad automobilis gali būti perduotas kažkam kitam. Įmonė vykdė savo finansinius įsipareigojimus, mokėjo įmokas, kol prasidėjo kelių dienų vėlavimai kas mėnesį. Dėl to lizingo bendrovė pradėjo intensyviau bendrauti su P. J. ir R. G. dėl vėlavimų. Ji dėl vėlavimų ir informacijos pateikimo susirašinėjo elektroniniu paštu ir telefonu su R. G. Jei R. G. neatsakydavo ar nekeldavo ragelio, ji bendraudavo ir su P. J. Ji P. J. siųsdavo raštus dėl vėlavimų ir papildomos informacijos pateikimo, bet į susitikimus visada atvykdavo R. G. Kaip ji suprato, P. J. buvo verslo konsultantas, kuris dirba tarp kliento ir banko ir į jį kreipėsi UAB „M“, kuri paprašė surasti finansų instituciją bendradarbiavimui dėl šių trijų automobilių įsigijimo. P. J. tai padarė ir jo bendradarbiavimas baigėsi. Kai R. G. atvykdavo į įmonę, jie nekalbėjo apie automobilių buvimo vietą ir kas naudojasi automobiliais, o daugiau kalbėjo apie tai, kodėl vėluojama mokėti įmokas pagal lizingo sutartis. R. G. minėdavo, kad jie su partneriais turi tam tikrų planų užsienio rinkose ir šiuo metu jie yra dėliojami, taip pat minėjo, kad yra kažkokie nesutarimai su partneriais. 2018 m. spalio mėnesį tie vėlavimai viršijo sutartyje numatytus terminus, t. y. 15 dienų. Lizingo bendrovė pradėjo siųsti įspėjamuosius raštus. Kiekvieną kartą iki mėnesio pabaigos tie mokėjimai būdavo atlikti, todėl pagrindo nutraukti sutartį pagal sutarties sąlygas nebuvo. Susitikimuose su R. G. dažniausiai ji dalyvaudavo su kredito kontrolieriumi H. V., kuris tuo metu dirbo su probleminiais klientais, kurie vėluoja, nevykdo sutarčių sąlygų ir pan. Vėliau, kai prasidėjo ilgesnių terminų vėlavimai, visus oficialius raštus ir prašymus dėl informacijos pateikimo kuruodavo H. V., bet jis visada informuodavo ir ją, kas vyksta ir kokia yra situacija. Lizingo bendrovė gali automobilį apžiūrėti bet kada, kai tam yra poreikis. 2019 sausio mėnesį elektroniniu paštu lizingo bendrovei buvo pranešta, kad vieno automobilio nėra Lietuvoje ir nėra galimybės pristatyti automobilį apžiūrai. Dėl kitų dviejų automobilių R. G. pasakė, kad jie yra Lietuvoje ir juos galima apžiūrėti susitarus, kada patogu, o vienas automobilis šiuo metu išvykęs ir patikslins, kai jis bus Lietuvoje, tada bus galima apžiūrėti, tačiau lizingo bendrovė patikslinimo taip ir negavo. Kai prasidėjo vėlavimai, lizingo bendrovė siūlė automobilius grąžinti ir taip padengti lizingo bendrovės esamą skolą. Buvo kalbama ne apie kažkurio konkretaus automobilio grąžinimą, o kad būtų grąžinti visi automobiliai, nes pagal atpirkimo sutartį buvo taškinis atpirkimas, o tai reiškia, kad atpirkėjas „AU“ buvo įsipareigojęs automobilius paimti bet kuriuo lizingo sutarties momentu. Nors bendrovė lizingą teoriškai galėjo padengti, bet turėjo įsiskolinimų, todėl logiškiausias sprendimas šioje vietoje galėjo būti automobilių grąžinimas atpirkėjui. Lizingo bendrovė rekomendavo R. G. grąžinti automobilius ir taip atsikratyti finansinės naštos. 2019 m. birželio mėnesį lizingo bendrovė gavo raštą iš policijos komisariato, kad vienas iš jų finansuojamų automobilių yra dingęs ir paskelbta oficiali paieška. Automobilio paiešką greičiausiai inicijavo pats R. G. Tada lizingo bendrovė sužinojo, kad automobilis Turkijoje buvo perduotas trečiajam asmeniui. Prieš tai lizingo bendrovė nebuvo informuota apie tai, kad automobilis yra išvykęs ilgą laiką iš Lietuvos ir kad paskelbta jo paieška. Regitroje automobilis buvo išregistruotas, nes paskelbus automobilio paiešką, automobilį išregistruoja pati Regitra. Dėl to lizingo bendrovė vėl kvietė R. G. į susitikimą ir bandė išsiaiškinti situaciją, gauti informaciją, kur yra automobilis, kada jis dingo, kodėl jiems apie tai nebuvo pranešta. Paskutinio susitikimo metu R. G. pasakė, kad automobilis yra išvykęs, nuo 2019 m. kovo mėnesio nėra signalo, kur buvo įdėta sistema į automobilį ir kad jis yra dingęs. R. G. neminėjo, kas konkrečiai važinėjo į Turkiją su tuo automobiliu. R. G. toliau mokėti išmokų nesiūlė. Lizingo bendrovė pasakė R. G., kad irgi imsis atitinkamų veiksmų dėl sutarčių nutraukimo, dėl automobilio sutarties įsiskolinimo padengimo, nes turto nebėra ir tikrai ne kartą buvo akcentuota, kad jis kaip įmonės vadovas ir kaip akcininkas atsako už tai asmeniškai.

Kai automobilis yra dingęs, paprastai lizingo bendrovė gauna draudimo išmoką, kuria padengia lizingą. Jeigu draudimo bendrovė nemoka išmokų dėl tam tikrų priežasčių, lizingo bendrovė bando išsiieškoti iš pačios įmonės arba jos akcininko ar direktoriaus, kas priklauso pagal įstatymą. Jau kai buvo paskelbta vieno automobilio paieška, 2019 m. viduryje, vasarą, ji su P. J. bendravo dėl kito automobilio, kurį jie norėjo perleisti kitai įmonei. Ta kita įmonė buvo susijusi su A. V. Tik tada, kai prasidėjo kalbos dėl automobilio perkėlimo į kitą įmonę, ji suprato, kad tai buvo UAB „F“, t. y. įmonė, kuri kažkuriuo laiku UAB „M“ tvarkė buhalterinę apskaitą. Šioje įmonėje figūravo A. V. pavardė. Pagal sutartį su UAB „M“ lizingo gavėjas neturėjo teisės leisti naudoti, perleisti ar subnuomoti automobilius tretiesiems asmenims. Lizingo bendrovė paprašė pateikti visus reikiamus to kliento dokumentus, finansines ataskaitas ir kitas visas užpildytas anketas. Lizingo bendrovė įvertino klientą kaip nepajėgų mokėti to automobilio finansinius įsiskolinimus ir atsisakė finansuoti. Lizingo bendrovė pakartojo tą patį, kad A. V. susitartų su R. G. ir kad grąžintų automobilį atpirkėjui, o tada jau galės patys iš „AU“ finansuotis jį per bet kurią lizingo bendrovę. Pagal sutartį, kad būtų galima perduoti trečiajam asmeniui, šiam sutikimui duoti reikalingas lizingo bendrovės komiteto leidimas. Klientas privalo kreiptis į lizingo bendrovę nurodydamas, kad jis nori automobilį subnuomoti, pasakyti konkrečiai kam, kokiais tikslais, kokiam laikotarpiui. Tada lizingo bendrovė atskirai priima sprendimą leisti arba neleisti. Prieš sudarant sutartį UAB „M“ nebuvo prašyta leisti jiems perduoti automobilį tretiesiems asmenis. Sutarties vykdymo metu tokio prašymo taip pat nebuvo, išskyrus minėtą prašymą dėl automobilio išvykimo į Rusiją, kur reikalingas atskiras sutikimas išvykti.

Liudytojas M. J. parodė, kad su R. G. anksčiau buvo verslo partneriai, bet šiuo metu nebendrauja. Juos supažindino bendra pažįstama. Jis ir tuometinis jo verslo partneris A. V. turėjo verslo partnerius iš Kinijos, kurie norėjo vykdyti mėsos verslą, todėl jie ieškojo asmens, suprantančio mėsos verslą, ir jiems rekomendavo R. G. Tai buvo 2017-2018 metai. Jie turėjo mėsos prekybos verslą, kurį R. G. mokėjo ir vystė, o jie stengėsi išmokti. Jie kūrė ir žuvies fermos verslą, kurį norėjo vystyti Kinijoje ir Turkijoje. Su R. G. buvo susitarimas persirašyti UAB „M“ akcijas, pagal kurį jis, R. G. ir A. V. buvo sutarę turėti po trečdalį akcijų, tačiau tai niekada neįvyko. Pirmos derybos tarp R. G. ir A. V. buvo automobilyje, kuomet jie ranka surašė ant lapo kažką. Jis UAB „M“ akcininku niekada nebuvo. Akcininke buvo viena Estijos įmonė, kuri turėjo 3 procentus UAB „M“ akcijų. Susitarimas dėl UAB „M“ buvo visa apimantis, kad jie kartu vystys mėsos verslą. Darbas vyko kiekvieną dieną, įmonė plėtėsi ir darbuotojų buvo, todėl neatrodė, kad bus kažkokios problemos. UAB „M“ egzistavo jau senai, todėl jis ir A. V. galvojo, kad išmoks mėsos verslo, o patys duos papildomų verslo krypčių, partnerių, pirkėjų. Jie turėjo partnerius kiniečius, turkus. Jis ir A. V. supažindino R. G. su kinais, ir R. G. toliau tiesiogiai bendravo su kinais.

Antras projektas buvo žuvies fermos projektas Turkijoje. Šis projektas buvo įformintas teisiniais dokumentais. Jie buvo nuvykę į Turkiją, apžiūrėjo ir įtikino, kad yra verti dėmesio verslo partneriai ir kažką gali padaryti. Jis pats skrido į Turkiją gal 20 kartų. Jie rinko sklypus, darė pristatymus Žemės ūko ministerijoje aplinkosaugai, bendravo su architektais, gavo leidimus, sutartis tvarkė. Vyko projekto rengimo veikla. Paruošiamasis darbas buvo sėkmingai padarytas iki statybos leidimų gavimo. Tada jie užstrigo ties finansavimu. Investuoti turėjo trys investuotojai, t. y. iš Izraelio, iš Turkijos ir kažkokią nedidelę dalį jie patys. Jie savo dalies nesurado, izraeliečiai nedavė įsipareigojimo, o turkai irgi iki galo savo darbų nepadarė. UAB „M“ funkcija būtų buvusi užtikrinti užaugintos produkcijos pardavimą. Turėjo būti apie 10 000 tonų lašišų ferma. Visas tas kiekis būtų parduotas UAB „M“. Pasiruošimas projekto įgyvendinimui pradėtas 2017 m. ir būtų trukęs apie metus. Laikas ėjo, kiekvieną dieną reikėjo vis kažką daryti, o vis nebuvo pradedama, vis nesisekė, po to prasidėjo vidiniai konfliktai su UAB „M“ ir subyrėjo visa komanda. Vidiniai konfliktai prasidėjo per 2018 metų Kalėdas, kai paaiškėjo, kad R. G. finansai yra kitokie, negu galvota. Jis su R. G. mažai bendravo tiesiogiai. Su R. G. daugiau bendravo A. V., iš kurio jis gaudavo informaciją, kad viskas gerai, bet vėliau suprato, kad taip nėra. Kai tai sužinojo, bandė spręsti problemą. Paprašė įmonės balanso, tačiau jį gauti buvo sunku. Tuomet paprašė vieno kolegos pažiūrėti, kokia įmonės situacija ir šis pasakė, kad nieko gero. Projektui reikėjo piniginių lėšų, o kadangi jie jų neturėjo, paskambino visiems partneriams, ir kiniečiams, ir turkams, kurių yra daugiau nei 20, jų atsiprašė ir pasakė, kad reikės daugiau laiko. Izraelio partneriai turėjo kitų klientų, G. S. turėjo kitų klientų, kinai taip pat savo reikalais užsiėmė ir būtent tame konkrečiame sklype niekas nieko nepastatė. Partneris G. S. yra finansininkas. Jo vaidmuo yra į gerai paruoštus projektus pritraukti finansavimą. Jų pagrindinė mintis buvo uždirbti iš prekybos. Jie su G. S. bendravo konstruktyviai ir partneriškai. G. S. suprato mėsos verslą ir prekybą.

Dėl kaltinime nurodyto automobilio jam žinoma tai, kad jis buvo įsigytas, pateko į Turkiją ir šiuo metu kažkur yra. Jis nedalyvavo nei rengiant lizingo sutartis, nei aptariant dėl automobilių įsigijimo. Tame dalyvavo A. V. Iš viso buvo įsigyti trys automobiliai. Sugalvojo įsigyti automobilius įmonės vardu, kadangi lizingo įmoka apie 1 000 eurų buvo nedidelė tokiai įmonei. Jie visi trise nusprendė, kad visi trys automobiliai bus įmonės. Tuo metu, kai jie sprendė dėl lizingo sutarties sudarymo, buvo sprendžiama ir dėl to, kaip tie automobiliai bus naudojami, kas jais važinės. Sprendimą vieną automobilį perduoti G. S. jie visi trys priėmė vėliau, po sprendimo dėl lizingo sutarties sudarymo. Mintis, kad reikia turėti tris automobilius kilo 2-3 mėnesiai iki jų fizinio įsigijimo. Po to, kai vienas automobilis išvažiavo į Turkiją, A. V. važinėjo vienu automobiliu, o jis su R. G. dalinosi kitu. Likusiu automobiliu Lietuvoje jis naudojosi nuo jo įsigijimo iki tada, kai R. G. su policija pasiėmė jį iš (duomenys neskelbtini) kiemo. Jis skraidydavo į Turkiją ir vienas, ir su A. V., o R. G. neskrisdavo. G. S. žinojo jie visi, bet jis su juo dirbo daugiausiai. Nusprendė suteikti įmonės automobilį G. S., nes tai buvo vienintelė investicija, kaip jie galėjo prisidėti prie projekto, bet tai nebuvo dovana. Tai kaip išsimokėtina investicija. Iki kada bus suteikiamas automobilis nebuvo apspręsta konkretaus laiko, bet buvo susitarta, kad iki pareikalavimo, iki verslo išsivystymo. Buvo išrašytas įgaliojimas dėl automobilio naudojimosi. Sprendimus dėl projekto jie priimdavo visi, nes pasitikėjo vieni kitais, bet galutinį žodį priimdavo tas, kas formaliai pasirašydavo. Jis buvo Turkijoje, kai atvarė automobilį. Automobilį atvarė du vaikinai, A. V. draugai, vienas kurių galėjo būti M. G. Jis sėdėjo kartu su G. S. ir tie du vaikinai perdavė automobilį G. S. G. S. jam vėliau sakė, kad buvo pažeista 6 mėnesių taisyklė, nes Turkijoje leidžiama automobiliams su neturkiškais numeriais važinėti 6 mėnesius, ir dėl to kažkuri institucija ar tarnyba yra pastačius automobilį aikštelėje. Norint atsiimti automobilį, reikia sumokėti 30 proc. automobilio vertės baudą pagal turkiškus įstatymus. Po to jis dar bendravo su G. S. kokius 5-6 kartus. G. S. sakė, kad gali parodyti, kur yra automobilis, ar paimti automobilį, bet yra kažkokios sąnaudos, t. y baudos ar prastovos, kurias reikia sumokėti.

Jis pats į UAB „M“ neinvestavo, tačiau investavo Estijos įmonė, kuriai jis vadovauja ir kuri buvo savininkas nekilnojamo turto, kurį leido įkeisti UAB „M“ už paimamą paskolą. Šiuo metu tos įmonės vardu jis yra kreditorius, dalyvauja bankroto byloje. Už UAB „M“ paimtą paskolą Estijos įmonė buvo laiduotojas. Kur UAB „M“ padėjo lėšas, reikia žiūrėti jų balansą. Jis apie UAB „M“ finansinę padėtį turėjo iškreiptą informaciją, nes tik kai pamatė UAB „M“ balansą, suprato, kad yra nuostolis. G. S. nedirbo UAB „M“, bet su juo santykiai buvo partneriški. Jis neturėjo darbo santykių su UAB „M“, nors gal ir buvo įformintas UAB „M“ tam, kad galėtų naudotis automobiliu. Jis žino advokato padėjėją G. Š., kuris darė nemažai darbų UAB „M“ ir bendravo su jais visais. Jis nežinojo, ar lizingo sutartyje yra sąlyga, kad negalima perleisti automobilio tretiesiems asmenims. Jis formaliai nebuvo UAB „M“ nei vadovas, nei valdybos narys, nei akcininkas. Kai jie trise kalbėjo apie automobilius, apie lizingo sutartį ir jos sąlygas, nebuvo kalbama, ar sąlygos pažeidžiamos ar ne. Jie sąmoningai nepažeidinėjo sąlygų. Pamena, kad kreipėsi dėl leidimo automobiliui išvykti į Rusiją. Jis nežinojo, kad Turkijoje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl to automobilio, bet žino, kad R. G. kreipėsi į Turkijos teisėsaugą ir kad skrido į Turkiją ieškoti automobilio.

Konfliktas su R. G. įvyko dėl to, nes jo Estijos įmonė prarado 90 000 eurų, bet jis neinicijavo ikiteisminio tyrimo. Jis neįtarinėjo, kad R. G. kažkur panaudojo lėšas asmeniškai. Jis mano, kad R. G. nesuvaldė verslo, o kai baigėsi pinigai ir UAB „M“ veikla sustojo. Projekto Turkijoje neįgyvendinimas buvo susijęs su nesėkminga UAB „M“ veiklos pabaiga.

Jis mano, kad G. S. puikiai žino automobilio vertę. Automobilis buvo europinėje Turkijos dalyje. Viena projekto veikla turėjo vykti Stambule, t. y. europinėje dalyje, o dvi azijinėje dalyje. Kai pasidarė aišku, kad jų komanda iširo ir daugiau nieko nepadarys, tada R. G. susirūpino dėl automobilio. G. S. kontaktus turėjo visi. G. S. automobilį gavo už finansų pritraukimą, konsultavimą. Jam nebuvo pažadėta, kad kai pasibaigs įgaliojimas, jis galės pasiimti tą automobilį. G. S. turėjo būti akcininkas to projekto. R. G. kaltina jį ir A. V. dėl automobilio dingimo, nes norėjo, kad jie padarytų jo darbą, t. y. parvarytų automobilį. Tam, kad jis pats galėtų nuvažiuoti į Turkiją ir kalbėti, jis turėjo turėti įgaliojimą. R. G. važiavo į Turkiją dėl automobilio ir vežėsi kažkokius konsultantus, nes nepasitikėjo juo dėl tuo metu buvusių konfliktų. Jis žino iš G. S., kad pats R. G. atsisakė paimti automobilį iš G. S., nes žinojo, kad jam reikės sumokėti už automobilį.

Liudytojas D. C. parodė, kad su kaltinamuoju R. G. buvo susitikęs tris kartus darbiniais klausimais. Jis dirbo „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filiale, tačiau taip pat turi įgaliojimus atstovauti UAB „O“ vardu. Jis dalyvavo susitikimuose su R. G., kartu su savo kolege E. M. Jis susitikdavo su R. G., taip pat vykdavo vidinės diskusijos įmonėje, kaip bus sprendžiamas šitas reikalas, kokių veiksmų reikia imtis. Susitikimai su R. G. buvo po sutarčių sudarymo, nes jis nedalyvavo sudarant sutartis.

Pirmas susitikimas buvo 2018 metų pabaigoje, kai prasidėjo nereguliarūs UAB „M“ mokėjimai. Susitikimo metu, kuris vyko 2018 metų gale, jie su R. G. apie automobilį daug nekalbėjo, nes jiems rūpėjo nereguliarūs mokėjimai. Labiau buvo aiškinamasi iš ekonominės pusės dėl situacijos. Tą susitikimą vedė E. M., o jis sėdėjo šalia, stebėjo ir klausydavo, kad žinotų informaciją. Jie kažkokių konkrečių atsakymų to susitikimo metu negavo.

Antras susitikimas buvo 2019 m. liepos mėnesio pradžioje lizingo bendrovės atstovų iniciatyva, kai R. G. buvo pakviestas atvykti į jų būstinę, nes jie gavo pranešimą iš ikiteisminio tyrimo įstaigos. Tada pokalbis buvo labiau apie automobilius. Jie klausė, kokia yra situacija su automobiliais, ypač dėl to vieno, dėl kurio ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tuomet R. G. pasakė, kad galimai naudojasi tretieji asmenys ir gali būti, kad automobilis yra Turkijoje, nes paskutinį kartą signalas atėjo iš Turkijos. Jie bandė konkrečiai klausti, kas per asmenys gali būti, kokiu pagrindu naudojosi, tačiau konkrečių atsakymų negavo. Jie paprašė pateikti sutartis, kokiu teisiniu pagrindu naudojasi automobiliu tretieji asmenys, tačiau nieko negavo. Tada jie sužinojo, kad R. G. pats stengiasi išspręsti tą reikalą. Buvo kalbama apie kažkokius verslo partnerius, kurie neaišku kaip susiję su UAB „M“ ir pačiu R. G. Tie „verslo partneriai“ nebuvo įvardyti, nebuvo aišku, ar jie iš Lietuvos, ar iš užsienio.

Kitas susitikimas R. G. iniciatyva buvo 2019 metų rugsėjo mėnesio pabaigoje, kurio metu kalbėta apie tai, ar lizingo bendrovės atstovai sutiktų, kad R. G. mokėtų tam tikrą kainą, t. y. padengtų sutartį, bet ne pilnai. Lizingo bendrovės atstovai nepasakė ne, bet pasakė, kad kai R. G. turės konkretų pasiūlymą, tegul kreipiasi, jie bandys spręsti. Tas susitikimas buvo labai trumpas ir truko 10-20 minučių. Trečio susitikimo metu jie turėjo daugiau informacijos iš E. P., kurį jie pasamdė atlikti automobilio paiešką, nes įmonė specializuojasi automobilių paieškos srityje. Tuo metu du automobiliai jau buvo grąžinti, vienas automobilis buvo grąžintas liepos mėnesio pabaigoje, kitas – rugpjūčio pradžioje. Automobiliai buvo grąžinti tik su jų partnerio E. P. pagalba. Dėl trečio automobilio daugiau sužinota iš E. P. rugpjūčio mėnesį, kad automobilis galimai Turkijoje ir yra perduotas kažkokiam G. S. E. P. važiavo į Turkiją, bandė ieškoti automobilio, bendravo su vietine policija, nustatė paskutinį automobilio judėjimą viešose kamerose (paskutinį kartą buvo užfiksuotas 2019 m. viduryje). Taip pat bandė aiškintis, ar automobilis nebuvo kirtęs sienos ir išvažiavęs iš Turkijos, bet to sužinoti nepavyko. G. S. E. P. nurodė, kad automobilis yra sulaikytas policijos, kad stovi aikštelėje, bet jie neturėjo jokių įrodymų, kad automobilis sulaikytas, kad yra kažkokioje aikštelėje už kažkokius tai pažeidimus. Buvo kalbama, kad suma už automobilio parkavimą yra labai didžiulė, gal apie 27 000 eurų, ar panašiai, kad reikia tiek sumokėti, norint atsiimti automobilį. Bet E. P. iš Turkijos policijos negavo jokios informacijos, kad tas automobilis buvo sulaikytas. E. P. buvo parašęs turkų policijoje pareiškimą. E. P. ten buvo gal savaitę, bandė išsiaiškinti aplinkybes, bet jie suprato, kad bus sunku atgauti automobilį. Jie buvo aktyvūs, kad maksimaliai minimalizuoti nuostolius. Du automobilius pavyko atgauti, sudaryti dėl jų pardavimo sutartis, tiesiog atpirko pardavėjai, iš kurių jie ir buvo pirkti. Dėl to kito automobilio buvo civiliniai santykiai, vėliau jie pamatė, kad yra baudžiamieji santykiai. Civiline tvarka buvo priteista suma, R. G. buvo sutikęs su pareikštu ieškiniu, sprendimas įsiteisėjo ir nebuvo apskųstas. UAB „M“ be lizingo bendrovės žinios negalėjo perleisti automobilio tretiesiems asmenims. Sutartyje yra aiškiai nurodyta, kad be jų sutikimo negali perduoti tretiesiems asmenims nei nuomos, nei kokiais kitais pagrindais. Turėjo į juos kreiptis, oficialiai informuoti, jeigu automobiliu naudotųsi ne UAB „M“ darbuotojai. Tie dalykai yra numatyti tam, kad sumažintų išlaidų riziką, kad nebūtų problemų automobilį susigrąžinant. Kai pradėjo strigti mokėjimai, kai jis dalyvavo susitikimuose su R. G., šis nesakė, kad to automobilio nėra, kad jis Turkijoje. Tik 2019 metų liepos mėnesį R. G. tai pasakė. Jie klausė, kokiu teisiniu pagrindu automobiliu naudojasi tretieji asmenys, o R. G. sakė, kad turi sutartį. Jie prašė pateikti sutartį, bet jie jos negavo. Vėliau jis matė, kad byloje atsirado kažkokia panaudos sutartis, tačiau kai jie paprašė pateikti sutartį, jos nepateikė.

Jis iš E. M. gavo informaciją, kad P. J. turėjo įgaliojimus pasirašyti sutartis, tad jas ir pasirašė įmonės vardu, tačiau jis tame nedalyvavo, o su P. J. bendravo kolegė E. M. Jiems pavyko sužinoti, kad tas automobilis gan greitai po sutarties pasirašymo iškeliavo į Turkiją. P. J. tą tikriausiai žinojo, tai buvo ne koks atsitiktinis veiksmas, o iš anksto suplanuotas. Jis nepažįsta A. V. ir M. J., jų pavardės atsirado po automobilio dingimo. Kai lizingo bendrovės atstovai pradėjo patys ieškoti, kur dingo automobilis, šios pavardės ir iškilo. Jeigu lizingo bendrovės atstovai būtų žinoję situaciją apie tą automobilį, būtų sureagavę kitaip. Lizingo bendrovės sutikimas perduoti automobilį tretiesiems asmenims tikrai nebūtų duotas. Dėl naudojimo, prezumpcija yra, kad automobiliu naudojasi įmonė, jos darbuotojai, vadovas, valdymo organo nariai, artimais darbiniais santykiais susiję asmenys.

Liudytojas E. P. parodė, kad su R. G. yra bendravęs dėl UAB „O“ užsakymo surasti automobilį „Audi SQ7“, kuris buvo pavestas UAB „Turto rizikos valdymas“ vykdymui. Jų įmonė paslaugas lizingo bendrovei UAB „O“ teikia nuo 2017 m., o apie automobilius jis sužinojo tik 2019 m. liepos 26 d., kai UAB „O“ kreipėsi į juos dėl paslaugos, surandant jiems priklausantį automobilį „Ausi SQ7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). 2019 m. liepos 26 d. jie paskambino R. G. telefono numeriu (duomenys neskelbtini) ir R. G. paaiškino, kad šio automobilio neturi, kadangi 2017 m. spalio 24 d. pagal įgaliojimą automobilį perdavė Kirgizijos piliečiui G. S., o automobilis šiuo metu yra Turkijoje. Neprisimena kokiomis aplinkybėmis buvo perduotas įgaliojimas, nes jis jo nematė. Kiek prisimena, R. G. paaiškino, kad M. G. nugabeno automobilį į Turkiją, kur jį perdavė G. S. Kiek supranta, tarp R. G. ir G. S. buvo konfliktinė situacija. M. G. jam paaiškino, kad jis automobilį tiesiogiai perdavė G. S., kai su automobiliu nuvyko į Stambulą. Susisiekus su G. S. šis paaiškino, kad automobilis šiuo metu tikrai yra Turkijoje, bet jis jo negali perduoti teisėtam savininkui, nes automobilis yra sulaikytas ir policija reikalauja sumokėti 27 000 dolerių baudą. Tuo metu G. S. nurodė, kad neva jis pats apsiima sumokėti baudą, papirks policininkus ir paėmęs automobilį galės perduoti jiems, tačiau su sąlyga, kad G. S. galės tą automobilį įsigyti. Tačiau kai G. S. jie paprašė nurodyti automobilių aikštelę, kurioje yra automobilis, nes jie norėjo patys kreiptis į policiją dėl tos aikštelės, šis to padaryti negalėjo. G. S. paaiškino ir tai, jog jis norėtų minėtą automobilį įsigyti už 53 000 eurų, buvo siūlyti įvairūs variantai dėl automobilio įsigijimo. Su G. S. jis bendravo telefonu, daug kartų bendravo ir su G. S. advokate iš Lietuvos, jos vardo ir pavardės neatsimena. Apie visa tai buvo informuotas užsakovas ir jam buvo pavesta nuvykti į Turkiją. Būdamas Turkijoje jis bendravo su G. S., kuris klausė, kiek automobilis kainuoja, siūlė įvairias sumas, ir 40 000, ir 50 000. Nežino kokie buvo G. S. planai dėl minėto automobilio. Dėl įvykio kreipėsi į Turkijos policiją, buvo surašytas pareiškimas, tačiau jis nežino ar kas ties tuo dirbo, nes atsakymo į pareiškimą jie negavo. 2019 m. rugsėjo 17 d. nuvyko į Marmarį, kadangi sekimo įranga rodė, kad 7 d. automobilis buvo ten. Turkijos policija, patikrinusi įvažiavimus į miestą, nustatė, jog minėtu automobiliu buvo važinėjama ir jis užfiksuotas Marmaryje. Nuvykus į vietą automobilis buvo Adakov prieplaukoje, buvo nustatyta, kad toks automobilis tikrai ten buvo, kadangi jį matė žmonės. Automobilio nerado, kadangi jis buvo išvykęs į Stambulą, jiems Turkijos policijos pareigūnai paaiškino, kad minėtas automobilis buvo nuotraukose užfiksuotas važinėjantis Stambule. Jis turėjo pareigūnų kontaktus, tačiau pareigūnai jam negalėjo paaiškinti apie tyrimo eigą. Grįžus į Lietuvą buvo surašyta pažyma ir informacija pateikta UAB „O“, o apie tolimesnius jų sprendimus jis nieko nežino. Vėliau paaiškėjo, kad minėtas automobilis Turkijoje nebuvo sulaikytas už nusižengimus ar kitokius pažeidimus, jam nebuvo paskirta jokia bauda. Kitus du automobilius jis irgi padėjo grąžinti lizingo bendrovei, kiek atsimena vienas iš automobilių buvo Panevėžyje, jie jį susigrąžino patys, o kitą gal pristatė pats R. G., tačiau to tiksliai neatsimena.

Liudytojas A. V. parodė, kad vienu laikotarpiu su R. G. kartu dirbo. Su R. G. susipažino per M. J. M. J. R. G. jam pristatė kaip ilgametę patirtį mėsos prekyboje turintį specialistą, o jis neturėjo kompetencijos toje srityje, ir tada jie trise pradėjo bendrauti. Visi trys turėjo savo įmones, todėl susitarė, kad kartu vystys šį verslą, išsinuomojo ofisą ir aktyviai vykdė veiklą. 2017 m. jis buvo įdarbintas UAB „M“ konsultantu dėl klientų paieškos. Pagal Sodros duomenis jis UAB „M“ dirbo nuo 2018 m., bet taip buvo dėl to, jog R. G. žadėjo jį įdarbinti, bet tai užtruko. Tarp jų trijų buvo žodinis susitarimas, kad įmonės akcijas pasidalins dalimis, tačiau jis akcijų negavo, o kaip buvo su M. J., nežino. Jie buvo surašę kažkokį popierių dėl akcijų, bet viskas liko pas R. G. Jam R. G. nurodydavo įvairias priežastis dėl ko jis negauna akcijų. Jis neturėjo jokių oficialių susitarimų ir negalėjo pats kreiptis į Registrų centrą, todėl buvo išnaudotas ir apgautas.

Jis su M. J. bandė rasti verslo kontaktus Kinijoje, kadangi tai buvo didelė rinka. R. G. dirbo su Rusijos rinka (Kaliningradu), bet tada pasikeitė politinė situacija Lietuvoje. R. G. turėjo patirties Pietų Amerikos regionuose bei pažinojo rinką, turėjo įdirbį ir kontaktus. Jie užmezgė kontaktus Kinijoje, ten pristatinėjo projektus dėl investicijų, darė verslą ir ieškojo galimybių. Buvo ne viena jų kelionė į Kiniją bei Kinijos verslininkų kelionė į Lietuvą. Pagrindinė rinka buvo Kinijoje, kur jie vystė bendrą verslą. Buvo su Kinijos vyriausybe pasirašę memorandumą. Išjudėjusį verslą kontroliavo R. G., o jis dirbo dėl darbo, kadangi buvo daug skrydžių, susitikimų, organizuojamos konferencijos. R. G. buvo UAB „M“ vadovas ir valdė įmonę, o jis buvo atsakingas už naujus mėsos pirkėjus, o M. J. vystė iš vienos Kinijos provincijos gautus pasiūlymus dėl agro-verslo, kadangi tame turėjo patirties. M. J. išgrynino daug potencialių verslo pasiūlymų. Buvo išleista itin daug pinigų, tame tarpe ir jo asmeninių. Iš pradžių jie pradėjo nuo kiaulių verslo, tačiau kai suprato, kad pasiūlymai yra neadekvatūs, jie susitiko su didžiausiais augintojais ir nuvyko į Izraelį ieškoti technologijų. Jie matė uždaro tipo lašišų auginimo fermą pastatytą Izraelyje. Vyko daug susitikimų su įvairiomis technologinėmis kompanijomis, kad nuspręsti, ką statyti Kinijoje. Šio vizito metu susipažino ir su lašišų auginimo technologijomis, o tada M. J. pasiūlė šią sritį ir apsiėmė vystyti šį projektą. Tai buvo didžiulis projektas, kuris turėjo būti įgyvendintas Kinijoje, nes projekto potencialas buvo didelis. Vėliau tą projektą sugalvojo įgyvendinti Turkijoje, kur skrido visa komanda, buvo turkai, o M. J. skrido kaip projekto vadovas, ir visas projektas ten ir vyko. Turkijos projekto dokumentų pats nematė, bet apie projektą viską jam pristatydavo M. J. Kai buvo Turkijoje, dalyvavo susitikime su Žuvininkystės ministru, kur pristatė projektą. Tuo metu M. J. praktiškai gyveno Turkijoje bei jiems siųsdavo nuotraukas, kad pasirašinėja kontraktus dėl žemės. Projektas buvo sudėtingas, jį kontroliavo M. J., bet reikėjo daryti ne taip, o reikėjo jam pačiam dalyvauti ir dalintis darbais. Kadangi tai buvo didelis projektas, jo derinimas užtruko apie 1-1,5 metus. Jis pats investuotojų paieškose nedalyvavo, kadangi M. J. Turkijoje rado potencialų investuotoją G. S., kuris per buvusius projektus pažinojo M. J. Su G. S. susipažino per M. J. Nežino ar G. S. investavo, kiek pamena tame projekte tiesiogiai investicijų nebuvo. Žino, kad G. S. dirbo kartu su M. J., skrido į Kiniją ir susitikinėjo su bankais, po to Izraelio kompanija buvo atvykusi į Turkiją, apžiūrinėjo sklypus, vyko darbai. Nežino, ar G. S. turėjo sutartį dėl bendradarbiavimo su UAB „M“. Nežino ar G. S. buvo rimtas verslininkas, bet iš pradžių viskas ir su R. G. atrodė puikiai. Nežino ar G. S. su R. G. bendravo anksčiau, bet R. G. tikriausiai turėjo bendrauti, nes pats sakė, kad buvo susitikęs ir bendravo su G. S., darė pavedimus G. S.

Kai M. J. grįžo iš Turkijos į Lietuvą, pasakė, kad padės vystyti verslą R. G., ir po to jie jį nuo visko nušalino. Po to jis sužinojo, kad R. G. su M. J. susipyko. Jis dar bandė juos sutaikyti, tačiau nežino kas tarp jų vyko, nes jam nieko nepasakojo. Galiausiai jie visiškai susipyko ir nesikalbėjo, pradėjo vienas kitą kaltinti. Kai jis pasirodydavo ofise, partneriai su juo beveik nesikalbėdavo, o nurodydavo, kad jie viską daro dviese. Kai M. J. grįžo iš Turkijos, su juo praktiškai nesikalbėjo. Vėliau jo santykiai su M. J. nutrūko, nors tą projektą dar buvo galima pabaigti. Jo nuomone, R. G. padarė daug klaidų kaip verslininkas. Tuo metu buvo pradėję išeidinėti darbuotojai, bet R. G. sakė, kad jam tai neįdomu. Jis prašė R. G. perrašyti akcijas, nes įmonėje buvo sudėtinga situacija, bet R. G. sakė, kad viską darys pats. Tuo metu atėjo V. L., kuris kartu su R. G. pradėjo vystyti verslą, o jis nuo visko nusišalino. V. L. bandė išprovokuoti konfliktą, jį gąsdino ir pats R. G., tačiau tai buvo tik konfliktas, R. G. jokių pretenzijų jis neturi.

UAB „M“ įsigyti tuos automobilius reikėjo tam, kad būtų galima nuvežti prekes, susitikti su klientais, reprezentacijai. Dėl to vyko pokalbiai, R. G. klausė, kaip daryti, ir siūlė įvairias mašinas. Automobiliai „Audi“ buvo reikalingi R. G., tačiau jais naudojosi ir jis, ir M. J. Buvo daug darbo bei susitikimų su potencialiais verslo klientais iš Kinijos. Sprendimą dėl automobilių įsigijimo priėmė pats R. G., nes niekas kitas negalėjo priimti tokio sprendimo. Kiek prisimena, R. G. automobilis buvo priskirtas būtent jam, galimai netgi kitokios komplektacijos, tačiau kiti automobiliai buvo priskirti visiems trims. Nežino kas dar naudojosi tais automobiliais, bet žino, kad vienas automobilis buvo perduotas į Turkiją. Tas automobilis galimai buvo priskirtas R. G. R. G. nusprendė šį automobilį nugabenti į Turkiją. Žino, kad M. J. apie tai su R. G. kalbėjo, bet jis pats šio sprendimo priėmime nedalyvavo. Neprisimena kam Turkijoje reikėjo automobilio, tačiau M. J. sakė, kad ten vyksta darbas. M. J. praktiškai ten gyveno, bet ar jis tuo automobiliu naudojosi, neprisimena. Nežino kaip automobilis atsidūrė pas G. S., bet tą automobilį Turkijoje jis matė. Tuomet Turkijoje jis buvo kartu su M. J., kai M. G. atvarė automobilį. Jis pažinojo M. G., tačiau nežino kas šiam davė pavedimą atvežti automobilį į Turkiją. Neprisimena, kas fiziškai dalyvavo perduodant automobilį Turkijoje. Jis automobilio G. S. neperdavė, nedalyvavo jo gabenime į Turkiją, už šį automobilį nemokėjo. Atsimena, kad G. S. naudojosi tuo automobiliu, o M. J. Turkijoje važinėjo su „Toyota“. Apie įgaliojimą G. S. leisti naudotis automobiliu galimai girdėjo, kai jie susitiko dėl automobilio reikalų, kadangi reikėjo R. G. sutikimo perkant iš lizingo automobilį.

Jis buvo susitikęs su R. G. dėl automobilio, kurį nuomojosi savo reikmėms ir savo verslui. Kai sumokėjo už automobilį pagal nuomos sutartį, paskambino R. G. ir pasakė, kad jis turi automobilį kažkur pristatyti, bet jis atsakė, kad jie yra susitarę, jog automobiliu naudosis tol, kol turi sutartį su banku. Jis taip pat kreipėsi į banką tam, kad išpirktų tą automobilį, bet bankas nurodė, kad automobilio naudotojas yra UAB „M“. Vėliau R. G. pradėjo reikalauti, kad jis turi atvaryti tą automobilį nurodytu adresu, bet atvarius mašiną ten nieko nebuvo. Vėliau jo kolegė su antstoliu nuvyko į „Audi“ saloną ir paliko automobilį ten tam, kad nebūtų problemų, buvo surašytas konstatavimo aktas. R. G. rašė, kad kreipsis į policiją, nes mašinos nėra servise, nors nurodytu adresu nebuvo „Audi“ salono. Tada prasidėjo įvairios manipuliacijos, nes V. L. nuvyko pas jo tėvą ir darbuotojus, pradėjo rinkti informaciją apie tėvą ir apie jį patį. Nuo jo automobilio buvo nuimti numeriai, tada advokatas siūlė kreiptis į policiją. V. L. su R. G. atvyko pas jį ir pradėjo grasinti bei jį persekiojo.

Pagarsinus gynėjo pateiktą el. laišką, kur vyko susirašinėjimas su A. V., liudytojas parodė, kad R. G. jo paprašė parašyti „(duomenys neskelbtini)“, tačiau tai nėra susiję su automobiliu pirkimu, nes pirkimas buvo iš kitos įmonės. R. G. paprašė pasiderėti dėl geresnių sąlygų ir šis pasiūlymas galimai buvo derybinis, šio laiško neprisimena.

Vertina, kad jis patyrė didelius nuostolius, tiek finansine, tiek emocine prasme. Jis buvo gavęs informacijos, jog kai pradėjo aiškintis dėl mašinos ir finansinių srautų, jam buvo pasakyta, kad „reikia maksimaliai spausti A., nes jis uždirba ir sumokės“, o M. J. nėra ko spausti, kadangi jis yra „basas“.

Liudytojui parodžius raštą (5 t., b. l. 47) parodė, kad šio rašto neatsimena, nes buvo surašoma daug protokolų, jie rašė ant servetėlių ir ant kitų daiktų. Santykiai su P. J. buvo darbiniai, P. J. yra finansų konsultantas, ruošia dokumentus. Žino, kad jis dirbo ir padėdavo R. G. Neprisimena ar kreipėsi į P. J. dėl dokumentų parengimo dėl automobilių.

Liudytojas D. B. parodė, kad R. G. pažįsta nuo 2008 metų. Jie kartu kurį laiką dirbo vienoje bendrovėje eksporto vadybininkais su mėsa. 2015 metais R. G. nusprendė atidaryti įmonę Lietuvoje ir jį pasikvietė kaip buvusį kolegą kartų pradėti pardavimus su mėsa iš Amerikos, Europos į Rytus (Rusiją, Kiniją, Vietnamą). R. G. įkūrė UAB „M“, kurioje iš pradžių jie dirbo dviese. Vieną dieną R. G. jį informavo, kad reikia kraustytis į kitą ofisą, nes atsirado partneriai M. J. ir A. V. Jis nežinojo, kiek kam priklausė UAB „M“ akcijų. R. G. minėjo, kad tie partneriai planuoja atidaryti Turkijoje su kažkokiu partneriu lašišų fermą ir UAB „M“ būtų atsakinga už komercinius pardavimus, finansiniais reikalais turėjo rūpintis A. V., o teisiniais – M. J. Kai išgirdo apie lašišų fermą, pareiškė nepasitikėjimą, nes nelabai tikėjo tuo projektu. Kai persikraustė į naują ofisą, R. G. pasakė, kad jis su M. J. ir A. V. yra lygiateisiai partneriai. Jie pradėjo plėsti komandą. Jie nuomojo ofisą, kur buvo keli kabinetai. Viename kabinete buvome jie – UAB „M“, kitame kabinete sėdėjo M. J. ir A. V. Dar tame pačiame aukšte buvo jų teisininkas G. Š. bei finansininkas P. J. Kartą į mėnesį vykdavo akcininkų susirinkimas kartu su darbuotojais aptarti veiklos rezultatus, būsimus tikslus, kokia situacija rinkoje. Tuo metu susirinkimus vesdavo M. J. ir A. V., bet dažniausiai M. J., nes jis turėjo daug patirties dirbdamas „(duomenys neskelbtini)“. Bėgant laikui, M. J. pradėjo važinėti į komandiruotes dėl tų fermų, o žmonės iš rytų valstybių pradėjo pas juos važinėti. Kažkuriuo metu akcininkai pareiškė, kad reikia labiau reprezentuoti jų įmonę ir nusprendė įsigyti tris brangius „Audi“ sportinius automobilius. Daugiausiai automobiliais naudojosi M. J. ir A. V., o R. G. trečiu automobiliu nesinaudojo. Kadangi buvo kažkoks partneris su lašišų projektu Turkijoje, jie nusprendė jam, kaip būsimam partneriui, perduoti vieną automobilį į Turkiją. Kaip jis ten buvo nuvežtas nežino. Jis sakė R. G. savo nuogąstavimus dėl tokių prabangių automobilių įsigijimo, bet šis pasakė, kad akcininkai nori reprezentuotis, kadangi atvažinėja daug verslo grupių ir reikia, kad pamatytų, jog jie yra rimti partneriai. Kai tas trečias automobilis išvyko, R. G. važinėjo su savo „BMW“ bei kartais su vienu iš Lietuvoje likusių Audi automobilių.

Kolegos pradėjo R. G. sakyti, kad reikia nuo tų partnerių atsitraukti, nes jie neatrodė patikimi, o lašišų fermos projekto įgyvendinimo nesimatė. M. J. važinėjo į komandiruotes, kurias visas apmokėdavo UAB „M“. Kai R. G. suprato, kokie jo partneriai, R. G. nusprendė trauktis. Tada prasidėjo pakankamai agresyvios atakos, negražūs dalykai, į kabinetą įbėgdavo M. J., kuris rėkaudavo. Kai R. G. nusprendė trauktis, tada jis pradėjo reikalauti grąžinti automobilius, kurie buvo du Lietuvoje ir vienas išvežtas į Turkiją. Du automobilius R. G. pavyko atsiimti iš M. J. ir A. V., o su trečiu nepavyko. R. G. intensyviai bandė su kažkieno pagalba Turkijoje ieškoti automobilio, bandė tą partnerį G. S. surasti, bandė susisiekti su G. S. per M. J. ir A. V., bet jie nieko nepadėjo.

Jis iš UAB „M“ išėjo 2019 m. pirmoje pusėje, nes pradėjo vėluoti atlyginimai. Nesutarimai tarp partnerių vyko 2018 m. antroje pusėje bei 2019 m. pradžioje. 2019 m. pradžioje partnerystė jau buvo nutraukta ir viskas vyko negražiai. Įmonė po išsiskyrimo su partneriais ir toliau vykdė savo veiklą, vyko į parodas. 2018 metais UAB „M“ viskas dar buvo gerai. 2019 metais prasidėjo problemos, tie įsipareigojimai dėl automobilių, padažnėjusios komandiruotės, neaiškūs pavedimai, neaišku už ką. Pavedimus dažnai atnešdavo M. J. ir A. V., o R. G. vis dar pasitikėdamas pasirašydavo. Visus apmokėjimus darė R. G. Tai ir privedė įmonę prie tokios situacijos, kad iš įmonės pradėjo trauktis darbuotojai ir pačiai įmonei teko užsidaryti. Su G. S. jis jokių kontaktų neturėjo, tik žino, kad jis buvo atsakingas už padėjimą įkurti lašišų fermą Turkijoje bei buvo M. J. ar A. V. partneris.

Liudytojas M. G. parodė, kad asmeniškai R. G. nepažįsta, tik keletą kartų matėsi. Su A. V. yra draugai, o M. J. taip pat gerai nepažįsta. Atsimena aplinkybes dėl automobilio gabenimo į Turkiją. Tuo metu dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, kuri užsiiminėjo automobiliais. Jo direktorius R. paprašė nuvežti automobilį į Turkiją, o jis, kaip darbuotojas, įvykdė tokį nurodymą. Informaciją, kur turi nugabenti automobilį, suteikė R. Automobilio raktelius, dokumentus ir patį automobilį perdavė R. Kam priklausė tas automobilis nežino. Kiek girdėjo, tie trys Audi automobiliai priklausė UAB „M“, bet buvo priskirti A. V., M. J. ir R. G. Kokiu tikslu reikėjo tą automobilį nugabenti į Turkiją, nežino. Su A. V., M. J. ir R. G. dėl to automobilio gabenimo nebendravo. Jam buvo nurodyta vieta Turkijoje, kažkur prie viešbučio. Jį turėjo pasitikti A. V. ir M. J. Kai nugabeno automobilį į Turkiją, ten jį pasitiko A. V. ir M. J. Jis perdavė automobilio raktus A. V., bet už automobilio vairo atsisėdo M. J. Po to jis pats išvyko atgal į Lietuvą. Jis dirbo tame pačiame pastate kaip ir UAB „M“, tik kitame aukšte. Grįžus iš Turkijos dėl to automobilio su A. V. nekalbėjo. Ar tas automobilis liko Turkijoje, nežino. Prieš vykstant į Turkiją, A. V. jam nurodė, kad reikia iš Kauno pargabenti UAB „M“ priklausančius automobilius. Iš Kaune esančio automobilių salono važiavo pasiimti automobilius su asmeniu, kurio pavardės nepamena. Iš Kauno pargabenus automobilį, pastatė jį prie pastato aikštelėje, o raktus nunešė į UAB „M“ ofisą. Nepamena, kam perdavė raktus. Kiek praėjo laiko nuo automobilio paėmimo iš Kauno iki nugabenimo į Turkiją, nepamena.

Be kaltinamojo paaiškinimų, liudytojų parodymų, teismas remiasi ir kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme ištirtais įrodymais:

Iš finansinio lizingo sutarties Kitų sąlygų 1 punkto matyti, kad pakeistas Finansinio lizingo sutarčių Bendrųjų sąlygų 5.2 punktas ir nustatyta, kad lizingo gavėjas turi teisę išvežti lizingo objektą už Lietuvos Respublikos teritorijos be išankstinio lizingo davėjo rašytinio leidimo tik su sąlyga, kad nėra pradelstų skolų pagal sutartį ir lizingo objekto draudimo apsauga yra galiojanti bei taikoma toje teritorijoje, į kurią lizingo objektas yra išvežamas (1 t., b. l. 12-14).

Iš automobilių pirkimo – pardavimo sutarčių matyti, kad UAB „M“ 2017 m. gegužės 25 d. pateikė užsakymus UAB „AU“ automobilių įsigijimui, kurias pasirašė R. G. Automobiliai Audi SQ7 pagal 2017 m. spalio 5 d. lizingo sutartis bei pirkimo pardavimo sutartis buvo UAB „O“ įsigyti iš UAB „AU“ ir lizingo sutarties pagrindu perduoti UAB „M“ (1 t., b. l. 12-31).

Iš pranešimų matyti, kad 2018 m. lapkričio 12 d. UAB „M“ įsiskolinimas UAB „O“ sudarė 6 100,07 Eur; 2019 m. sausio 18 d. UAB „M“ įsiskolinimas UAB „O“ sudarė 1 133,97 Eur (1 t., b. l. 40-46).

Iš AB „Lietuvos draudimas“ rašto matyti, kad draudimo bendrovė nutarė neišmokėti draudimo išmokos UAB „O“ dėl automobilio Audi SQ7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dingimo. Nurodyta, kad automobilis pagal panaudos sutartį buvo perduotas Bangladešo piliečiui, tačiau suėjus sutarties terminui negrąžintas. Pagal gautą policijos pažymą draudimo bendrovė nustatė, kad nėra konstatuota, jog būtų įvykdyta minėto automobilio vagystė, nes policijoje priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl vagystės (1 t., b. l. 47).

Iš pranešimo matyti, kad 2019 m. liepos 1 d. UAB „O“ informavo UAB „M“ apie 2017 m. spalio 5 d. finansinio lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl automobilio Audi SQ7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nutraukimą 2019 m. liepos 16 d. (1 t., b. l. 48-49).

Iš pranešimo matyti, kad 2019 m. liepos 1 d. UAB „O“ informavo UAB „M“ pateikti informaciją apie kitus du automobilius Audi SQ7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 50). Iš pranešimo matyti, kad 2019 m. liepos 10 d. UAB „O“ informavo UAB „M“ apie 2017 m. spalio 5 d. finansinio lizingo sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl automobilių Audi SQ7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nutraukimą 2019 m. liepos 25 d. (1 t., b. l. 51-52).

Iš mokėjimų ataskaitos matyti, kad UAB „M“ mokėjo įmokas pagal lizingo sutartis UAB „O“ iki 2019 m. birželio mėnesio, kuomet padarė paskutinę įmoką (1 t., b. l. 53, 2 t., b. l. 14).

Iš įgaliojimo matyti, kad R. G. įgaliojo P. J., G. Š., A. A. atstovauti UAB „M“ interesus kreipiantis dėl finansavimo gavimo UAB „M“ vardu iš finansinių įstaigų (1 t., b. l. 54).

Iš 2019 m. rugpjūčio 30 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymos matyti, kad 2019 m. liepos 26 d. skambinta R. G., kuris informavo, kad automobilį Audi SQ7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perdavė pagal įgaliojimą Kirgizijos piliečiui G. S. Automobilį išgabeno M. G. į Stambulo miestą, Turkijoje. Susisiekus su G. S., šis informavo, kad automobilis yra sulaikytas Turkijos policijos, o norint jį atsiimti reikia sumokėti policijai 27 000 dolerių baudą. Paprašius G. S., kad šis pateiktų oficialų dokumentą ir nurodytų, kur randasi automobilis, jis atsisakė. G. S. pasiūlė automobilį nupirkti už 53 000 Eur ir prisiimti visą atsakomybę su policija sau. Nustatyta, kad 2019 m. kovo 22 d. automobilis Audi SQ7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo Marmario mieste, Turkijoje (1 t., b. l. 55).

Iš VĮ „Regitra“ pranešimo matyti, kad automobilis Audi SQ7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išregistruotas 2019 m. birželio 21 d., gavus informaciją iš policijos, kad transporto priemonė pavogta. Šis automobilis buvo įregistruotas 2017 m. spalio 6 d. (1 t., b. l. 56, 2 t., b. l. 88-89, 149).

Iš Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimo matyti, kad iš atsakovo UAB „M“ priteista ieškovui UAB „O“ 83 032,49 Eur skola, 0,04 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos už kiekvieną pradelstą dieną nuo 2019 m. rugsėjo 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 008 Eur bylinėjimosi išlaidos (1 t., b. l. 57-58).

Iš antstolio pateiktos informacijos matyti, kad 2019 m. lapkričio 27 d. buvo areštuotos visos skolininko UAB „M“ sąskaitos bankuose, piniginių lėšų nenustatyta. Skolininko sąskaitoms taikomi ir kitų institucijų apribojimai (Sodra bei VMI bendra apribojimų sumą 9 916,05 Eur). Skolininkas neturi jokio nuosavybės teise priklausančio registruotino turto. Skolininkui priklauso 100 Eur pagrindinis bei 3 300 Eur papildomi pajai Rato kredito unijoje. Kito skolininko turto (neregistruotino) nenustatyta (1 t., b. l. 59).

Iš juridinio asmens anketos matyti, kad 100 proc. UAB „M“ akcijų priklauso R. G. (1 t., b. l. 64-67).

Iš susirašinėjimo el. paštu matyti, kad 2017 m. rugsėjo 27 d. P. J. nurodė E. M., kad lizinguojamais automobiliais naudosis akcininkas/direktorius ir kt. įmonės darbuotojai. 2017 m. rugsėjo 26 d. P. J. nurodė E. M. pagrindinius UAB „M“ tiekėjus, pirkėjus, tai, kad įmonė finansinių įsipareigojimų neturi, pardavimų šalis. Šiame laiške taip pat nurodė, kad 2017 metais įmonė plečiasi į Azijos tinką, turi Kinijoje 2 atstovus, kurie užsiima klientų paieška. Be to, daugiau dirbama su ES šalimis, aktyviai didinami pardavimai šį Skandinavijos šalis (1 t., b. l. 196-198).

Iš 2019 m. birželio 19 d. pareiškimo matyti, kad R. G. kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir automobilio paieškos. Pareiškime nurodė aplinkybes dėl automobilio praradimo. UAB „M“ 2017-2018 metais bendradarbiavo su UAB „F“, įm. k. (duomenys neskelbtini), teikiančios buhalterinės apskaitos paslaugas. UAB „F“ atstovavo A. V., tel. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Bendradarbiaujant su A. V. ir M. J., kuris nuo 2018 metų valdo 3 proc. UAB „M“ akcijas, kilo poreikis įsigyti verslo klasės automobilius. A. V. įtikino, kad kol vyksta bendradarbiavimas vienu iš automobiliu naudosis jis. Jam pritarė M. J. Todėl 2017 m. gegužės 26 d., iš UAB „AU“ įsigytas automobilis AUDI SQ7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 118 000 Eur vertės, iš karto buvo perduotas A. V. Iš UAB „AU“ automobilį pagal įgaliojimą atsiėmė P. J., tel. (duomenys neskelbtini), ir perdavė A. V. 2017 m. spalio mėnesį A. V. kreipėsi su prašymu leisti naudotis automobiliu jo verslo partneriui, Bangladešo piliečiui G. S., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenančiam Turkijoje. Pagal žodinį susitarimą automobilis turėjo būti gražintas UAB „M“ po mėnesio nuo perdavimo. A. V. paruošė dokumentus leidžiančius G. S. naudotis automobiliu: transporto priemonės panaudos sutartį ir įgaliojimą, kur įrašyta, kad dokumentai galioja iki 2018 m. gruodžio 31 d. Toks automobilio perdavimas tapo galimas dėl to, kad tuo metu jis buvo garantu Įmonių tarpusavio finansų atsiskaitymu. Automobilis 2017 m. spalio mėnesio pabaigoje-lapkričio mėnesio pradžioje buvo pervežtas į Turkiją ir perduotas G. S. UAB „M“ inicijavo UAB „F“ teikiamų paslaugų nutraukimą ir atsiėmus dokumentus atlieka vidinį atgautų dokumentų patikrinimą. Pasibaigus panaudos sutarčiai pareikalavo grąžinti automobilį, tačiau automobilis grąžintas nebuvo. A. V. ir G. S. nenurodo automobilio buvimo vietos. 2019 m. sausio mėnesį, jis, R. G., kaip UAB „M“ pagrindinis akcininkas ir direktorius, pagal susitarimą su G. S., skrido į Turkiją atsiimti automobilio. Tačiau ir susitikimo su G. S. metu pastarasis nenurodė, kur automobilis yra ir (ar) kaip jį galimą atsiimti. Yra įtarimų, jog automobilis parduotas, nors tokia teisė G. S. suteikta nebuvo. Telefoninių pokalbių metu A. V. ir G. S. įvairiais būdais atsisako nurodyti, kur yra automobilis. A. V. nevengia naudoti grasinimus, kad jis nustotų reikalauti grąžinti automobilį. Pažymėtina, kad automobilyje buvo įrengta sekimo sistema. UAB „C“, vykdančios sistemos priežiūrą, duomenimis nuo 2019 m. kovo mėnesio automobilis paieškos priemonėms nematomas (2 t., b. l. 9).

Motyvuojamoji dalis

Iš pateiktos informacijos matyti duomenys apie UAB „M“ sudarytas lizingo sutartis su UAB „O“ bei atlikti mokėjimai pagal šias sutartis (2 t., b. l. 17-26).

Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2019 m. rugsėjo 9 d. pateiktos informacijos matyti, kad automobilis Audi SQ7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įvežtas į Turkiją 2017 m. spalio 8 d. Automobilį įvežė M. G., kuris 2017 m. spalio 9 d. išvyko iš Turkijos per Stambulo oro uostą. Nuo 2017 m. spalio 8 d. automobilis nekirto Turkijos sienos ir Turkijoje nėra įregistruotas. G. S. kelis kartus atvyko/išvyko iš Turkijos (2 t., b. l. 28).

Iš reikalavimo matyti, kad 2019 m. gegužės 29 d. R. G. prašė A. V. bei M. J. grąžinti automobilį Audi SQ7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo paimtas ir išvežtas jų iniciatyva (2 t., b. l. 32).

Iš UAB „C“ pranešimo matyti, kad 2017 m. spalio 5 d. į 3 UAB „M“ perkamus Audi Q7 automobilius buvo sumontuotos paieškos sistemos Cobra Connex. Paslaugą užsakė D. B. iš UADBB „I“. 2017 m. spalio 6 d. sąskaitą banko pavedimu apmokėjo UAB „M“. Sistema buvo sumontuota, įjungta, bet nebuvo priskirti vartotojai, nes klientas nepateikė duomenų. 2018 metais sutartys nebuvo pratęstos. 2019 m. kovo 22 d. buvo sudarytos naujos sutartys dėl automobilių Audi Q7, VIN: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Automobiliui Audi Q7, VIN: (duomenys neskelbtini), sutarties sudaryti negalėjo, nes jis nebuvo Lietuvoje. R. G. prašymu, 2019 m. birželio 19 d. buvo patikrinta paskutinė automobilio vieta, kuri nustatyta Turkijoje, Marmario mieste 2019 m. kovo 22 d. (2 t., b. l. 92-106).

Iš įgaliojimo bei panaudos sutarties matyti, kad 2017 m. spalio 24 d. UAB „M“ direktorius R. G. įgaliojo G. S. naudotis automobiliu Audi SQ7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei perdavė G. S. neatlygintinai naudotis minėtu automobiliu iki 2018 m. gruodžio 31 d., su galimybe pratęsti terminą (2 t., b. l. 33-36).

Iš VĮ „SODRA“ pranešimo matyti, kad M. J. UAB „M“ dirbo nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d., o A. V. UAB „M“ dirbo nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. (2 t., b. l. 148).

Iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 str. 2 d. matyti, kad nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad A. V. ir M. J. apgaule išviliojo didelės vertės UAB „M“ lizingu įsigytą turtą – automobilį „AUDI SQ7“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 75-80).

Iš 2020 m. lapkričio 20 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog R. G. banko sąskaitų analizės metu buvo nustatyta, kad AB SEB bankas, atsiskaitomojoje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 20 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. (laikotarpis nurodytas pagal įvykdytas operacijas) iš UAB „M“ sąskaitos (duomenys neskelbtini), be darbo užmokesčio buvo gauta 4 460,00 Eur, nurodant operacijos aprašyme: „pagal sutartį“, „pagal darbo sutartį“; „Luminor Bank“ AS Lietuvos skyriaus, atsiskaitomojoje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2019 m. birželio 13 d. (laikotarpis nurodytas pagal įvykdytas operacijas) iš UAB „M“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) buvo gauta 49 255,31 Eur nurodant operacijos aprašyme: „skolos grąžinimas“, „uz automobilio (duomenys neskelbtini) remontą“, „sask. papil“, „pagal darbo sutartį“, „pagal sutartį“.

Apklaustas liudytoju M. J. parodė, kad būdavo kuomet R. G. nurodęs, jog padarė bankinius pavedimus didelėmis sumomis įvairioms įmonėms atsiskaitydamas už prekes ir/ar paslaugas, tačiau iš tikrųjų to nepadarydavo. Taip pat jam tapo žinoma, jog R. G. įmonės lėšas naudojo asmeninėms reikmėms, tačiau smulkiau šio teiginio pakomentuoti negali, nes reikia žiūrėti įmonės banko sąskaitų išrašus.

Apklaustas liudytoju R. V. parodė, kad jis dirba UAB „A“. Vienu metu pats dirbo UAB „M“, todėl padėjo tvarkyti buhalterinius dokumentus, G. S. pavardę jis yra matęs bankinių sąskaitų išrašuose. Pamena, kad iš UAB „M“ banko sąskaitos šiam asmeniui, t. y. G. S., kelis kartus buvo padaryti pavedimai apie 50 000 Eur sumoje, kiek pamena, pavedimuose buvo nurodyta, kad pinigai pervedami už sutartį. Jis buvo prašęs R. G. pateikti minėtą sutartį, pagal kurią buvo atlikti pavedimai, tačiau jis to nepateikė.

Įtariamajam R. G. du kartus buvo išsiųsti reikalavimai pateikti visus turimus dokumentus (sutartis, elektroninius laiškus, susitarimus ir pan.), patvirtinančius verslo santykius tarp UAB „M“ bei A. S. S. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir/ar pastarojo valdomų ar atstovaujamų įmonių, tačiau reikalaujami dokumentai nebuvo pateikti.

2020 m. spalio 13 d. raštu Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informavo, kad UAB „M“ 2020 m. spalio 8 d. duomenimis mokestinė nepriemoka sudarė 41 168,67 Eur.

Iš tarnybinio pranešimo dėl R. G. banko sąskaitų analizės matyti, kad nustatyta, jog į R. G. priklausančias sąskaitas iš UAB „M” sistemingai buvo atliekami piniginių lėšų pervedimai, kurių operacijų aprašymai kelia abejonių šių pervedimų pagrįstumu (4 t., b. l. 120-126).

Iš AB „Lietuvos draudimas“ pažymos matyti, kad visi trys Audi SQ7 automobiliai buvo drausti Kasko draudimu iki 2019 m. spalio 5 d. (3 t., b. l. 147).

Iš pateikto susirašinėjimo matyti, kad R. G., A. V. bei M. J. bendravo tarpusavyje verslo klausimais nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. spalio 18 d. (5 t., b. l. 48-86).

Iš pateiktų elektroninių laiškų matyti, kad R. G. bendravo su A. V. bei M. J. dėl automobilių įsigijimo nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. 2017 m. gegužės 25 d. elektroniniame laiške R. G. nurodė, kad jis dėl Audi automobilių įsigijimo sutinka, tačiau kėlė klausimą ar tai tuo metu pati geriausia investicija įmonei (5 t., b. l. 87-91).

Iš 2021 m. liepos 29 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo matyti, kad iš R. G. priteista BUAB „M“ 90 599,12 Eur skola bei 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skola priteista pripažinus, kad R. G. 2018-2019 metais iš BUAB „M“ sąskaitos išgrynino 77 470 Eur, taip pat panaudojo BUAB „M“ 13 139,03 Eur lėšų asmeninėms reikmėms.

Iš 2021 m. lapkričio 4 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties matyti, kad BUAB „M“ bankrotas pripažintas tyčiniu, o už tyčinį BUAB „M“ bankrotą atsakingu pripažintas R. G. (5 t., b. l. 128-131).

Iš 2022 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo matyti, kad pripažinta bankrutavusios ir likviduojamos dėl bankroto UAB „M“ pabaiga.

Kadangi pirminis civilinis ieškovas UAB „O“ nuo 2021 m. vasario 2 d. tapo AB „O“, o nuo 2021 m. spalio 31 d. jo teisės perėjo OP (duomenys neskelbtini), atstovaujamo (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialui (2021 m. lapkričio 18 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo pakeistas civilinis ieškovas), aprašant visas faktines aplinkybes bus nurodomas pradinis civilinio ieškovo pavadinimas. Tuo tarpu sprendžiant dėl civilinio ieškinio, bus nurodomas dabartinis teisių perėmėjas ir civilinis ieškovas – (duomenys neskelbtini), atstovaujamas (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo.

Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba atliko kitus, šio straipsnio dispozicijoje nurodytus alternatyvius šio nusikaltimo veiksmus. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus (pvz., yra ir materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę), o žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-234-942/2015, 2K-123-895/2017).

Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis R. G. įgaliojimus naudoti ir valdyti kaltinime nurodytą turtą, t. y. UAB „O“ priklausantį automobilį Audi SQ7 4,0 TDI, VIN: (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis), kurio vertė 118 800,00 Eur, finansuojama suma 95 040,00 Eur, įgijo 2017 m. spalio 5 d. finansinio lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. spalio 5 d. atpirkimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir priėmimo-perdavimo akto pagrindu. Pagal minėtą finansinio lizingo sutartį, lizingo gavėjas – UAB „M“ įsipareigojo grąžinti UAB „O“ finansuotą sumą ir kitas mokėtinas sumas iki 2022 m. lapkričio 1 d., taip pat įsipareigojo: 5.1.1. papunktis – be išankstinio ieškovės rašytinio sutikimo lizingo objekto kitiems asmenims neperleisti, neįkeisti, neišnuomoti, neperduoti ir/ar nesukurti kitų lizingo objekto apsunkinimų; 5.1.2.2. papunktis – be ieškovės išankstinio raštiško sutikimo neleisti tretiesiems asmenims naudotis lizingo objektu. 2017 m. spalio 24 d. pagal panaudos sutartį UAB „M“ perdavė minėtą Automobilį trečiajam asmeniui Bangladešo piliečiui G. S. UAB „O“ 2019 m. liepos 16 d. nutraukus lizingo sutartį bei pareikalavus grąžinti turtą – Automobilį, UAB „M“ šio turto negrąžino ir tokiu būdu padarė UAB „O“ 78 375,02 Eur dydžio materialinę žalą.

BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas yra fizinis asmuo, turintis specialiuosius požymius: individualios įmonės savininkas, įmonės (AB, UAB ir kt.) vadovas ar asmuo, pagal einamas pareigas įmonėje turintis teisę ir galimybę disponuoti įmonės turtu. R. G., būdamas UAB „M“ direktoriumi, turėjo teisę atstovauti įmonę UAB „M“, kontroliuoti įmonės veiklą bei užimamų pareigų pagrindu turėjo teisę valdyti ir disponuoti jo žinioje buvusiu įmonės UAB „M“ turtu. Šiuo atveju UAB „O“ turtas (Automobilis) buvo patikėtas UAB „M“, kurios vardu sprendimus priiminėjo direktorius R. G. Būtent jis pagal Akcinių bendrovių įstatymą, įmonės UAB „M“ įstatus buvo įgaliotas veikti UAB „M“ vardu, sudaryti sandorius juridinio asmens vardu, buvo atsakingas už juridinio asmens turtą. R. G. buvo ne tik UAB „M“ direktorius, bet ir akcininkas, o prašyme sudaryti Lizingo sutartį jis buvo nurodęs, kad valdo 100 proc. įmonės UAB „M“ akcijų. Be to, ir pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis 2017 m. spalio mėnesį R. G. priklausė 100 proc. UAB „M“ akcijų. Šie duomenys patvirtina, kad oficialiai tik R. G. turėjo teisę priimti visus sprendimus susijusius su įmonės valdyti, o šiuo konkrečiu atveju ir dėl to, ką daryti su lizingo būdu gautais automobiliais. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kaltinamasis R. G. laikėsi pozicijos, kad pradėjus bendravimą su A. V. bei M. J., jie tapo lygiaverčiais partneriais ir visus sprendimus dėl tolimesnio įmonės UAB „M“ verslo plėtojimo priiminėjo kartu. Apie UAB „M“ bendrą verslą su A. V. bei M. J. patvirtino tiek A. V., tiek M. J., tiek kiti teisme apklausti liudytojai. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad nors jie galimai ir vykdė verslą kartu, tačiau juridiškai jų bendradarbiavimas nebuvo įformintas ir šioje byloje aktualiu laikotarpiu R. G. buvo vienintelis UAB „M“ akcininkas bei įmonės direktorius. Kad R. G. su A. V. bei M. J. vykdė bendrą verslą patvirtina ir tai, kad A. V. su M. J. kurį laiką buvo įdarbinti UAB „M“. Be to, tam tikrais laikotarpiais A. V. bei M. J. kontroliuojamos įmonės buvo įgijusios dalį UAB „M“ akcijų. Tačiau byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kad pradėjus šį jų bendradarbiavimą, įmonės valdymą perėmė naujieji verslo partneriai, o R. G. tapo fiktyviu įmonės vadovu. Be to, UAB „M“ darbuotojai V. L., D. B., nors ir nurodė, kad R. G. su A. V. bei M. J. buvo partneriai, tačiau kartu pripažino, kad dėl UAB „M“ verslo bendravo tiesiogiai su R. G. Tai yra svarbu vertinant, ar R. G. priėmė sprendimus dėl lizingo sutarčių sudarymo, ar tai buvo jo verslo partnerių sprendimai. Vertinant šį aspektą matyti, kad R. G., A. V. bei M. J. parodymai skiriasi. R. G. bandė nurodyti, kad daugiausiai įtakos sprendimams dėl UAB „M“ valdymo turėjo A. V. bei M. J. A. V. nurodė, kad visus sprendimus priiminėjo tik R. G. Tuo tarpu M. J. laikėsi pozicijos, kad jie trise buvo lygiaverčiai partneriai. Kaip matyti iš byloje pateikto susirašinėjimo R. G., A. V. bei M. J. bendravo tarpusavyje verslo klausimais. Be to, matyti, kad R. G. 2017 m. gegužės mėnesį sutiko dėl Audi automobilių įsigijimo, bet kartu kėlė klausimus dėl tokio įsigijimo naudingumo įmonei UAB „M“. Vertinant A. V. bei M. J. parodymų patikimumą, matyti, kad M. J. parodymai labiausiai atitinka kitus byloje surinktus duomenis, tuo tarpu A. V. bandė sumenkinti savo vaidmenį sprendimų priėmime ir siekė išvengti atsakomybės. Teismo vertinimu, galimai UAB „M“ verslą šioje byloje aktualiu laikotarpiu neoficialiai vykdė trys asmenys – R. G., A. V. bei M. J., tačiau kadangi jie oficialiai neįteisino savo ryšių versle, R. G. vienintelis buvo atsakingas už UAB „M“ turtą ir priimamus sprendimus įmonės vardu, kadangi jis buvo įmonės direktorius.

Be to, R. G. nebuvo naujokas, neturintis patirties versle. Nors jis nurodė, kad jo išsilavinimas yra nebaigtas aukštasis, tačiau jis studijavo tarptautinį verslą ir turėjo nemažai praktinės patirties, kaip pats nurodė, jo patirtis versle apie 10 metų (dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, vėliau dirbo Argentinoje registruotoje įmonėje). Be to, 2013-2014 metais R. G. pradėjo savo verslą, kuris vėliau buvo pervadintas į UAB „M“ ir kurį vystė iki 2019 m., kuomet įmonei buvo iškelta bankroto byla. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. G. buvo pakankamai kompetentingas vadovas ir puikiai suprato įmonės direktoriaus atsakomybę bei kompetencijas.

Turto iššvaistymui būdinga tai, kad kaltininkui patikėtas ar jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims perleidžiamas neteisėtai, nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos, o teisėtam turto (turtinės teisės) savininkui jo vertė neatlyginama, t. y. padaroma žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-196-788/2017). Būtinasis turto iššvaistymo požymis – turtinės žalos padarymas, kai ją patiria teisėtas turto savininkas ir tikslus jos dydžio nustatymas turi reikšmę veikos kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230-222/2015, 2K-7-234-942/2015, 2K-340-693/2018). Šioje byloje yra nustatyta, kad R. G., kaip UAB „M“ direktorius, pasirašė 2017 m. spalio 24 d. panaudos sutartį, pagal kurią perdavė Automobilį trečiajam asmeniui – Bangladešo piliečiui G. S. iki 2018 m. gruodžio 31 d., po ko G. S. Automobilio negrąžino, o UAB „O“ 2019 m. liepos 16 d. nutraukus lizingo sutartį bei pareikalavus grąžinti turtą – Automobilį, UAB „M“ šio turto negrąžino ir tokiu būdu padarė UAB „O“ 78 375,02 Eur dydžio materialinę žalą.

Baudžiamąją atsakomybę turto iššvaistymo atveju pagrįsti leidžia ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji šios veikos požymiai. Todėl, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 184 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai, t. y. tyčia arba neatsargumas (BK 184 straipsnio 4 dalis).

Tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti. Šioje byloje negalima daryti išvados, kad R. G. iššvaistė turtą (Automobilį), veikdamas tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Įvertinus, tiek R. G. parodymus, tiek kitų teisme apklaustų liudytojų parodymus, darytina išvada, kad R. G. iššvaistė turtą (prarado Automobilį) dėl neatsargumo, o konkrečiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Kai turtas iššvaistomas dėl neatsargumo, reikia svarstyti turto iššvaistymo atskyrimo nuo civilinio delikto klausimą.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2012, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas, neperspektyvus, pvz., be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė, trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įsipareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-93/2013, 2K-152-303/2017).

Kaip jau nustatyta, UAB „M“ su UAB „O“ sudarė 2017 m. spalio 5 d. finansinio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. spalio 5 d. atpirkimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu UAB „M“ priėmė valdyti ir naudoti UAB „O“ priklausantį Automobilį. Taigi šių sutarčių pagrindu tarp UAB „M“ ir UAB „O“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Šioje byloje taip pat nustatyta, kad Automobilis, pažeidžiant lizingo sutarties nuostatas (nesilaikant turto disponavimo tvarkos), buvo neteisėtai perduotas tretiesiems asmenims ir išgabentas iš Lietuvos, nes lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų 5.1.1 p. nustatė, kad be išankstinio Pareiškėjo rašytinio sutikimo lizingo objektas (Automobilis) kitiems asmenims negali būti perleistas, įkeistas, išnuomotas ar kitaip apsunkintas, o lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų 5.1.2.2 p. draudė be Pareiškėjo išankstinio raštiško sutikimo leisti tretiesiems asmenims naudotis lizingo objektu. Be to, lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų 5.2 p. draudė išgabenti Automobilį į valstybę, kurios teritorijoje negalioja draudimo sutartis, o Automobilis buvo išgabentas į Turkiją, kurios didžiojoje dalyje (Azijoje) Kasko draudimo sutartis negaliojo. Kaip matyti, tokiais veiksmai buvo padaryti sudarytos civilinės sutarties pažeidimai, tačiau jie savaime nėra pakankami kilti baudžiamajai atsakomybei. Kad pažeidimai buvo padaryti yra konstatuota ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-4094-392/2019, kur buvo nustatyta, jog UAB „M“ įmokas pagal finansinio lizingo sutartis, pradėjo mokėti nereguliariai, vėluodama bei prarado vieną iš šių sutarčių objektų – automobilį Audi SQ7, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), todėl nagrinėjamu atveju buvo pažeistos esminės UAB „O“ turto, buvusio UAB „M“ direktoriaus R. G. žinioje, patikėjimo ir disponavimo sąlygos. Pažymėtina, kad kiti du automobiliai Audi SQ7, įgyti UAB „M“ lizingo sutarčių pagrindu, taip pat buvo naudojami pažeidžiant sudarytas sutartis, tačiau juos pavyko atgauti ir todėl civiliniai teisiniai santykiai dėl kitų dviejų automobilių neperaugo į baudžiamuosius.

Nors R. G. bandė nurodyti, kad ne visai suprato lizingo sutarties sąlygas, tačiau jau yra konstatuota, kad R. G. nebuvo fiktyvus UAB „M“ direktorius, todėl jis negalėjo nesuprasti lizingo sutarčių nuostatų, draudžiančių perduoti įgytą turtą tretiesiems asmenims be savininko žinios, draudžiančių išgabenti Automobilį į valstybę, kurios teritorijoje negalioja draudimo sutartis. Net jeigu R. G. buvo išvykęs iš Lietuvos ir nedalyvavo Automobilio paėmime ir išvežime iš Lietuvos Respublikos į Turkiją, kur Automobilis buvo perduotas G. S., tačiau pažymėtina, kad be R. G. oficialių sprendimų to nebūtų buvę galima atlikti. R. G. pasirašė įgaliojimą P. J. sudaryti sutartis dėl trijų automobilių įsigijimo lizingo būdu, taip pat pasirašė įgaliojimą bei panaudos sutartį leisti naudotis automobiliu G. S. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Kad šie dokumentai buvo galiojantys ir nesuklastoti, neginčijo net pats R. G. Jis tik bandė įtikinti, kad juos sudarė verčiamas savo verslo partnerių, tačiau teismas atmeta šią versiją, nes, kaip jau minėta, nėra nustatyta, kad R. G. buvo fiktyvus UAB „M“ vadovas. O tai, kad jis pritarė savo verslo partnerių pasiūlymams ir pasirašė nurodytus dokumentus, tik įrodo, kad jis pats sąmoningai norėjo taip veikti. Be to, pažymėtina, kad automobilių užsakymas buvo derinamas gerokai anksčiau iki R. G. išvykimo iš Lietuvos Respublikos 2017 m. spalio mėnesį ir įgaliojimo išrašymo. Kaip matyti iš pirkimo-pardavimo sutarčių su UAB „AU“, dėl minėtų automobilių įsigijimo buvo kreiptasi dar 2017 m. gegužės 25 d. (1 t., b. l. 26-31), ką patvirtino ir pats R. G. savo 2019 m. birželio 19 d. pareiškime policijai, kur nurodė, kad automobiliai buvo įsigyti 2017 m. gegužės 26 d. (2 t., b. l. 9). Taigi R. G. nusprendė nevykdyti sudarytos Automobilio lizingo sutarties reikalavimų ir tai galiausiai lėmė, kad Automobilis buvo prarastas. O jeigu R. G. neperskaitė lizingo sutarčių, tai tik patvirtina, kad jis elgėsi nusikalstamai nerūpestingai, nes ne vienerius metus būdamas versle, o šiuo atveju UAB „M“ direktoriumi, turėjo žinoti įmonės vadovo atsakomybę bei įsipareigojimus.

Šioje byloje yra nustatyta, kad civilinio ieškovo galimybė atkurti pažeistą teisę (atgauti Automobilį) civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo esmingai apsunkinta ir neperspektyvi, nes Automobilis buvo perduotas tretiesiems asmenims, išgabentas iš Lietuvos, o vėliau išregistruotas. Nors civilinis ieškovas prisiteisė skolą iš UAB „M“, tačiau UAB „M“ bankrutavo ir baigė savo veiklą, todėl priteistos skolos atgavimas iš UAB „M“ yra neįmanomas. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad vien tik ta aplinkybė, kad yra priteista skola civiliniam ieškovui, nereiškia, kad jam yra kompensuota padaryta žala, o bankrutavus UAB „M“ darytina išvada, kad yra išnaudotos visos galimybės apginti pažeistas teises civilinės teisės priemonėmis.

Šioje byloje nustatyta, kad civilinis ieškovas lizingo sutarčių sudarymo metu stengėsi maksimaliai apsaugoti savo interesus tuo atveju, jeigu UAB „M“ negalėtų vykdyti savo prievolių dėl sunkios finansinės padėties, ar Automobilio vagystės atveju ir dėl to buvo sudaryta Automobilio atpirkimo sutartis bei Kasko draudimo sutartis. Atpirkimo sutartis užtikrino, kad jeigu UAB „M“ negalėtų mokėti lizingo įmokų, Automobilis būtų parduotas jo pardavėjui, o gautais pinigais padengta skola. Kasko draudimo sutartis užtikrino, kad Automobilio vagystės ar sugadinimo atveju civilinis ieškovas gautų draudimo išmoką, iš kurios padengtų UAB „M“ skolą. Tačiau dėl R. G. neteisėtų veiksmų civilinis ieškovas abi šias galimybes prarado, nes praradus Automobilį, jo nebuvo galima parduoti pagal Atpirkimo sutartį, o draudimo kompanija atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes Automobilis nebuvo pavogtas, o prarastas dėl BK 182, 183 ar 184 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų.

Vertinant baudžiamosios atsakomybės ir civilinių santykių atskyrimą, labai svarbi yra aplinkybė, kad R. G. 2021 m. lapkričio 4 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu yra pripažintas atsakingu dėl UAB „M“ tyčinio bankroto. Iš teismo sprendimo matyti, kad R. G. būtent lizingo sutarčių galiojimo laikotarpiu naudojo UAB „M“ finansus savo asmeninėms reikmėms, 2018-2019 metais išgrynino dideles pinigų sumas, dalį UAB „M“ lėšų naudojo savo asmeninėms reikmėms. Jeigu jis nebūtų atlikęs šių veiksmų, UAB „M“ būtų turėję galimybę atlyginti civiliniu ieškovui padarytą žalą dėl Automobilio praradimo. Teismo vertinimu, nors nėra nustatyta, kad R. G. tyčia siekė iššvaistyti turtą (Automobilį), tačiau jo veiksmai būnant UAB „M“ direktoriumi patvirtina, kad toks elgesys peržengia civilinių santykių ribas. Nors teisiamojo posėdžio metu R. G. bandė kelti abejones dėl šio teismo sprendimo ir permesti atsakomybę savo partneriams, tačiau pažymėtina, kad šis sprendimas yra įsiteisėjęs.

Šioje byloje svarbu ir tai, kad R. G. nuo lizingo sutarties sudarymo momento iki pat 2019 metų vidurio neinformavo civilinio ieškovo apie Automobilio išgabenimą į Turkiją bei perdavimą G. S. Tą patvirtino liudytojai E. M. bei D. C., kurie nurodė, kad R. G. jiems nei karto neminėjo, jog automobilis yra išvežtas į Turkiją ir perduotas pagal panaudos sutartį trečiajam asmeniui. R. G. nurodė, kad jis labai geranoriškai bendravo su lizingo bendrovės atstovais ir nuo jų neslėpė jokios informacijos, kad Automobilis yra išvykęs į užsienį. Teismo vertinimu, tokie R. G. parodymai vertintini kritiškai, kadangi logiškai sunku suprasti, kaip lizingo bendrovė, žinodama, kad R. G., pažeisdamas lizingo sutarties sąlygas, leido išvežti didelės vertės Automobilį ir perdavė jį naudotis su UAB „M“ nesusijusiam asmeniui, nebūtų nutraukę sutarties anksčiau laiko.

Pažymėtina, kad R. G. veiksmai, kai jis suprato, kad Automobilis galimai yra prarastas nebuvo visiškai tinkami, kadangi apie galimą grėsmę jis iki 2019 m. birželio mėnesio nepranešė lizingo bendrovei. O net ir lizingo bendrovei 2019 m. birželio 27 d. iš tyrėjos sužinojus apie Automobilio praradimą, R. G. neatskleidė visų Automobilio praradimo aplinkybių lizingo bendrovei. R. G. lizingo bendrovei paaiškino, kad jis nežino, kur yra dingęs automobilis, pasakė, kad paskutiniu metu jo signalą pagal jame įrengtą sekimo signalą gavo iš Turkijos. Be to, UAB „M“ direktoriui R. G. buvo siunčiami raštai su raginimu paaiškinti nurodytas aplinkybes dėl automobilio dingimo, tačiau jis į šiuo raštus neatsakė. Tokia jo pozicija parodo, kad jis bandė slėpti Automobilio praradimo faktą nuo lizingo bendrovės. R. G. tik 2019 m. liepos 26 d. UAB „Turto rizikos valdymas“ direktoriui E. P. žodžiu nurodė jam žinomas prarasto automobilio aplinkybes. Be to, pagal finansinio lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų 6.4.4 punktą UAB „M“ per 5 dienas turėjo pranešti UAB „O“ apie automobilio praradimą. Panaudos sutartis G. S. baigėsi 2018 m. gruodžio 31 d., todėl vėliausiai iki 2019 m. sausio 6 d. UAB „M“ turėjo informuoti UAB „O“ apie tai, kad automobilis nėra grąžintas. Tačiau net ir pasibaigus panaudos sutarties galiojimui R. G. toliau leido Automobiliui likti be jokio teisinio pagrindo pas asmenį, nesusijusį su UAB „M“. Nors jo veiksmai siekiant susigrąžinti automobilį (nuvykimas 2019 m. kovo mėnesį su D. A. ir susitikimas su G. S. Turkijoje dėl automobilio susigrąžinimo) gali būti vertinami teigiamai, tačiau jie nebuvo pakankami, įvertinant grėsmę, kad automobilis yra užsienio valstybėje pas asmenį be jokio teisinio pagrindo. Ir nors R. G. 2019 m. birželio 19 d. kreipėsi į policiją dėl Automobilio vagystės bei vėliau bandė Automobilio ieškoti Turkijoje, tačiau šie jo veiksmai buvo gerokai pavėluoti ir atlikti tik tuomet, kai jis suprato, kad automobilį prarado dėl savo neatsakingo elgesio. Jeigu pasibaigus sudarytai panaudos sutarčiai ir matant, kad G. S. automobilio negrąžina, R. G. būtų informavęs lizingo bendrovę apie susidariusią problemą, tikėtina, kad teisinėmis priemonėmis, būtų pavykę Automobilį susigrąžinti. Būtent po R. G. susitikimo 2019 m. kovo mėnesį su G. S. Automobilyje buvo išmontuota stebėjimo sistema, kas apsunkino galimybę nustatyti Automobilio faktinę buvimo vietą.

Pažymėtina, kad teisme apklausti liudytojai D. B. bei V. L. patvirtino, kad jiems didelių abejonių kėlė R. G. bendras verslas su M. J. bei A. V. bei susidariusi situacija su Automobiliu ir jie šias abejones R. G. išdėstė, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio. Be to, daug abejonių buvo ir dėl santykių su G. S. Dėl bendravimo su G. S. R. G. taip pat nebuvo nuoseklus. Nors jis nurodė, kad G. S. buvo M. J. ir A. V. verslo partneris, tačiau 2018 m. liepos ir lapkričio mėnesiais UAB „M“ padarė du mokėjimo pavedimus 7 000 Eur ir 48 000 Eur G. S., kurių pagrįsti R. G. niekaip negalėjo. Ikiteisminio tyrimo metu R. G. nurodė, kad šie „pinigai buvo pervesti pagal sutartį, kurios G. S. taip ir nepasirašė“. Tuo labiau, jis teisme nurodė, kad kai UAB „M“ pervedė pinigus G. S., šis neįvykdė savo įsipareigojimų ir prekių nepristatė. Jau ši informacija patvirtina, kad tokio dydžio sumų pervedimas, neturint sutarčių dėl prekių tiekimo buvo labai rizikingas ir įmonei nuostolingas. Nepaisant to, matydamas, kad G. S. nevykdo savo įsipareigojimų, R. G. leido jam toliau iki 2018 m. gruodžio 31 d. naudotis perduotu Automobiliu, o 2019 metų pradžioje toliau bandė vystyti su juo verslą.

Taip pat svarbu įvertinti, ar Automobilio perdavimo buvo ekonomiškai naudingas UAB „M“. Kaip akcentavo tiek R. G., tiek liudytojai M. J. bei A. V. jie bandė vystyti verslą, susijusį su lašišų auginimo fermos projektu Turkijoje. Šiam projektui buvo svarbus G. S., kuriam ir perdavė Automobilį, ir tai buvo kaip investicija į bendrą verslą. Nors byloje yra keletas dokumentų, fotonuotraukų, kurios patvirtina verslo santykių užuomazgas bei asmenų bendravimą, tačiau jokių konkrečių ir oficialių susitarimų nebuvo pateikta. Nuo 2017 m. rudens iki 2019 m. pradžios, kuomet buvo plėtojamas projektas (pasak R. G., M. J. bei A. V.), UAB „M“ negavo iš to jokios finansinės naudos, o patyrė tik išlaidas. Esant tokiai situacijai, kai galimai buvo plėtojamas verslo projektas, kuris teisiškai nebuvo įformintas, Automobilio perdavimas G. S., su kuriuo taip pat nebuvo sudarytos jokios sutartys dėl dalyvavimo minėtame projekte, gali būti vertinamas kaip absoliučiai nenaudingas ir labai rizikingas UAB „M“, kadangi patikėtas turtas (Automobilis) buvo perduotas be jokių saugiklių jį bet kada saugiai susigrąžinti. Kad R. G. tikėjo bendro verslo su partneriais sėkme, siekė vystyti savo verslą ir neturėjo tikslo iššvaistyti UAB „M“ patikėto turto (Automobilio), patvirtina ir tai, kad jis draudimo įmokas už automobilius mokėjo, KASKO draudimu juos draudė. Nors R. G. nurodė, kad ir po pranešimo policijai apie Automobilio praradimą jis ir toliau siekė vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, bendravo su lizingo bendrove ir bandė derėtis dėl galimybės sumokėti bent dalį sumos už Automobilį, tačiau liudytojas D. C. nurodė, kad R. G. nieko konkretaus nepasiūlė. Byloje nėra jokių R. G. pasiūlymų lizingo bendrovei bei duomenų, kad jis būtų atlyginęs bent dalį susidariusio įsiskolinimo. Tai tik patvirtina, kad jis nors ir nesislapstė nuo lizingo bendrovės, tačiau jokių pastangų vykdyti sutartį nerodė. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad R. G., kaip UAB „M“ direktoriaus, veiksmai buvo labai rizikingi, o lizingo sutartis po 2019 m. birželio mėnesio nebuvo vykdoma ne dėl įprastinėmis sąlygomis nepasisekusio verslo, nes UAB „M“ bankrotas pripažintas tyčiniu, todėl tai peržengė normalių civilinių santykių ribas, kas lėmė, jog kilo atitinkamos pasekmės (Automobilio praradimas), kurių nebuvo galima ištaisyti civilinės teisės priemonėmis.

Nors R. G. suformuluotame kaltinime nurodyta, kad jis „nuo 2018 m. lapkričio 12 d. laiku nemokėjo lizingo įmokų, o 2018 m. lapkričio 12 d. AB „O“ nutraukus Lizingo sutartį bei pareikalavus grąžinti turtą – automobilį, šio turto negrąžino ir tokiu būdu iššvaistė jam patikėtą AB „O“ priklausantį didelės vertės, sudarančios 78375,02 Eur, turtą“, tačiau iš bylos duomenų akivaizdu, kad įmokos UAB „O“ iki 2019 m. birželio mėnesio buvo mokamos, nors ir nereguliariai, o lizingo sutartį UAB „O“ nutraukė tik 2019 m. liepos 16 d. Atsižvelgiant į tai tikslintinos kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės. Pažymėtina, kad šių aplinkybių patikslinimas nekeičia kaltinimo. Taip pat pirminiame kaltinime R. G. buvo kaltinamas nurodytus veiksmus atlikęs tyčia, tačiau teisiamojo posėdžio metu jis buvo informuotas, kad teismas svarstys dėl jo baudžiamosios atsakomybės dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo).

Teismo vertinimu, šioje byloje R. G. turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes civiliniai santykiai peraugo į baudžiamuosius, o R. G. elgesys atitinka neatsargios kaltės formą (nusikalstamą nerūpestingumą). Įrodyta, kad Automobilio perdavimas pagal panaudos sutartį buvo labai rizikingas, pažeidžiantis sudarytą lizingo sutartį ir UAB „M“ nenaudingas. Taip pat įrodyta, kad R. G. buvo pakankamai kompetencijos turintis vadovas, todėl pagal savo asmenines savybes turėjo ir galėjo numatyti, kad Automobilis gali būti prarastas. Darytina išvada, kad kaltinamasis R. G. suvokė, jog nemokant finansinio lizingo įmokų UAB „O“ bei negrąžinus finansinio lizingo sutarties objekto (Automobilio), šiai bendrovei bus padaryta didelės vertės materialinė žala, o perdavęs automobilį Audi SQ7, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui – Bangladešo piliečiui G. S., nenumatė, kad dėl tokių savo veiksmų minėtas automobilis gali būti prarastas, nors pagal šios veikos padarymo aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, todėl R. G., būdamas UAB „M“ direktoriumi, veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „O“ turtą ir todėl turi atsakyti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės skyrimo

Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Šioje baudžiamojoje byloje kaltinamojo R. G. atsakomybę lengvinančių bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, kad R. G., veikdamas neatsargiai (nusikalstamai nerūpestingai), padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, kuri yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nustatyta, jog kaltinamojo lizingo bendrovei UAB „O“ padarytos žalos suma, t. y. 78 375,02 Eur, ženkliai viršijo 250 MGL (12 500 Eur) ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė už didelės vertės svetimo turto iššvaistymą. Taip pat teismas atsižvelgia ir į byloje pateiktus duomenis, charakterizuojančius kaltinamojo asmenybę. R. G. anksčiau nėra teistas (4 t., b. l. 146), baustas administracine tvarka (4 t., b. l. 147-157), išsituokęs, dirba.

Pažymėtina, kad BK 41 straipsnis (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria bausmės teisingumo tikslą. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Tai numatyta BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.

Veikos padarymo metu galiojusio BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatyta tik vienos rūšies bausmės skyrimo galimybė – laisvės atėmimas iki septynerių metų. Įvertinus aukščiau aptartų aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju net ir mažiausios laisvės atėmimo bausmės skyrimas nebūtų teisingas. Šią išvadą teismas grindžia ir tuo, kad aptartų aplinkybių, apibūdinančių padarytos veikos pavojingumą, jos pobūdį, visuma leidžia teismui spręsti, kad įvykdyto nusikaltimo pavojingumas yra mažesnis negu rūšinis tokių nusikalstamų veikų pavojingumas, o kaltinamojo asmenybė taip pat nėra tokia pavojinga, kad jį reikėtų izoliuoti net ir trumpam laikui nuo visuomenės, todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju taikytinos išimtinį bausmės skyrimą reglamentuojančios BK normos. Skirdamas bausmę kaltinamajai R. G., teismas atsižvelgia į aukščiau nurodytas aplinkybes, padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo visuomenei laipsnį, sukeltas pasekmes, kaltinamojo asmenybę ir, įvertinęs jų visumą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju BK 41 straipsnyje reglamentuota bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam už padarytą nusikaltimą skiriant švelnesnę nei BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimą, parenkant maksimalią jo trukmę ir įpareigojant R. G. per 1 (vienerių) metų laikotarpį neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnis). Intensyvi priežiūra neskirtina.

Dėl civilinio ieškinio

2020 m. rugsėjo 9 d. UAB „O“ pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš R. G. 78 375,02 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, nuo ieškinio sumos (78 375,02 Eur) už laikotarpį nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momento iki visiško žalos atlyginimo (1 t., b. l. 177-180). Kaip jau minėta, 2021 m. lapkričio 18 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo pakeistas civilinis ieškovas į (duomenys neskelbtini), atstovaujamą (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo.

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

2017 m. spalio 5 d. finansinio lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta tarp UAB „M“ ir UAB „O“, t. y. tarp dviejų juridinių asmenų, ir už padarytą žalą tokiais atvejais paprastai atsako sutartį pažeidusi šalis. Tačiau, jei sutarties pažeidimas ir žalos padarymas susijęs su nusikalstama veika, pareiga atlyginti žalą gali kilti ir fiziniam asmeniui. Iš BPK nuostatų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, kai civilinis ieškinys pareiškiamas baudžiamojoje byloje, turinio matyti, kad baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra būtent nusikalstamos veikos padarymas, o reikalavimas atlyginti žalą numatytas tik nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui arba už šio asmens veiką materialiai atsakingiems asmenims. Šiuo nuosprendžiu R. G. pripažintas kaltu padarę BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl būtent jam tenka pareiga atlyginti lizingo bendrovei padarytą žalą.

Vadovaujantis CK 6.210 straipsniu bei 6.37 straipsnio 2 punktu iš R. G. priteistinos ir 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, nuo ieškinio sumos (78 375,02 Eur) už laikotarpį nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momento iki visiško žalos atlyginimo.

Siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį bei galimą turto konfiskavimą, Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimu skirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas (apribojant disponavimą) R. G. priklausančiam turtui:

1) Butą/Patalpą – 1/2 Buto su terasa (unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės tipas: Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (viso buto) su I. R.-G., adresas: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė: 70 500 Eur;

2) 1/2 žemės sklypo (unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini)), nuosavybės tipas: Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (viso žemės sklypo) su I. R.-G., adresas: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė: 41800 Eur. Turto saugotoju paskirtas R. G.

Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęsiamas Vilniaus apygardos teismo nutartimis. Paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas paliktinas galioti iki visiško civilinio ieškinio atlyginimo.

Dėl proceso išlaidų

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini), atstovaujamo (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo atstovė advokatė K. Balevičienė prašo iš kaltinamojo R. G. priteisti civilinio ieškovo naudai proceso išlaidas, susijusias su jos teisine pagalba ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme. Prie prašymo pridėti mokėjimo dokumentai, kurie patvirtina, jog civilinis ieškovas atstovei advokatei K. Balevičienei už teisines paslaugas iki 2022 m. sausio 17 d. sumokėjo 4 636,36 Eur bei 6,58 Eur kitų su byla susijusių išlaidų, o nuo 2022 m. sausio 17 d. sumokėjo 1 936,00 Eur už teisines paslaugas, viso 6 578,94 Eur.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas civilinio ieškovo iniciatyva. Ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti tiek prokuroro, tiek apylinkės teismo procesiniais sprendimais, tačiau civilinio ieškovo atstovė rašė dėl to skundus, kol Vilniaus apygardos teismo nutartimi šie sprendimai buvo panaikinti ir ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmos instancijos teisme civilinio ieškovo atstovė taip pat aktyviai dalyvavo procese, atsakingai ruošėsi tiek kaltinamojo bei liudytojų apklausoms, tiek baigiamosioms kalboms, baudžiamosios bylos nagrinėjimas užtruko, nes įvyko daug teismo posėdžių. Atsižvelgiant į suteiktų paslaugų apimtį, prašoma priteisti proceso išlaidų suma laikytina proporcinga, dėl to prašymas priteisti proceso išlaidas tenkintinas visiškai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

R. G. pripažinti kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti jam 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį per 1 (vienerių) metų laikotarpį neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini), atstovaujamo (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo, civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš R. G. 78 375,02 Eur bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, nuo ieškinio sumos (78 375,02 Eur) už laikotarpį nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momento iki visiško žalos atlyginimo civilinio ieškovo naudai.

Priteisti iš R. G. civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini), atstovaujamam (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo, patirtas procesines išlaidas – 6 578,94 Eur.

Laikiną nuosavybės teisių apribojimą, paskirtą R. G. priklausančiam turtui:

1) Butui/Patalpai – 1/2 Buto su terasa (unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės tipas: Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (viso buto) su I. R.-G., adresas: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 70 500 Eur;

2) 1/2 žemės sklypo (unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini)), nuosavybės tipas: Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (viso žemės sklypo) su I. R.-G., adresas: (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė 41 800 Eur; palikti iki visiško civilinio ieškinio atlyginimo, paliekant Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimu nustatytas apribojimo sąlygas.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.