Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Skuodo rajono Mosėdžio medžiotojų klubo atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Skuodo rajono Mosėdžio medžiotojų klubo skundą atsakovui Skuodo rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Skuodo medžiotojų klubas) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Nagrinėjamu atveju ginčijama Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartis, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo Skuodo rajono Mosėdžio medžiotojų klubo prašymą išduoti vykdomąjį raštą. Tokį procesinį sprendimą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, jog atsakovas 2014 m. gruodžio 29 d. įvykdė Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-685-162/2014. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, kad Komisijos 2014 m. gruodžio 29 d. protokolas negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis, jog atsakovas įvykdė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir pritardama pareiškėjo argumentams, susijusiems su sprendimo įvykdymo svarba, pirmiausia pažymi, kad teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. Administracinio teismo sprendimo privalomumo principas yra įtvirtintas ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje. Šioje normoje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams, ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Teismo procesinio sprendimo priėmimas dažniausiai (tai priklauso nuo parinkto teisių gynimo būdo) nereiškia administracinio proceso pabaigos – tam, kad būtų realiai apgintos sprendime nustatytos byloje dalyvaujančių asmenų teisės ir teisėti interesai, būtina jį įvykdyti. Konkretaus asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo vykdymą garantuoja valstybė. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje (žr. 1997 m. kovo 19 d. sprendimą Hornsby prieš Graikiją) yra nurodęs, kad teisė į teismą nėra vien teorinė teisė galutiniu teismo sprendimu užsitikrinti atitinkamos teisės pripažinimą, bet taip pat ji apima teisėtą lūkestį šį sprendimą įvykdyti. Veiksminga bylinėjimosi šalių apsauga ir teisėtumo atkūrimas suponuoja valstybinės valdžios institucijų pareigą įvykdyti privalomą sprendimą. Galutiniam teismo sprendimui įgyvendinti negali būti užkirstas kelias, jis negali būti pripažintas negaliojančiu ar nepagrįstai uždelstas jo vykdymas.

Pažymėtina, kad teismo sprendimai gali būti vykdomi savanoriškai arba priverstinai. Jeigu skolininkas savanoriškai teismo sprendimo neįvykdo, sprendimas vykdomas priverstinai, vykdymo veiksmus atlieka antstolis (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 str. 1 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 634 str. 1 ir 2 d.). Priverstinio teismų sprendimų vykdymo esmė yra ta, kad antstolis taiko įstatyme nustatytas priverstinio teismo sprendimų vykdymo priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008). Dėl kiekvieno pateikto vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti antstolis privalo įsitikinti, ar nėra objektyvių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Jeigu, nepatikrinęs vykdomajam dokumentui vykdyti kliūčių, priimto vykdomojo dokumento pagrindu antstolis atliko vykdymo veiksmus, kurie, kaip išaiškėja vėliau, negalėjo būti atlikti ir antstoliui tai buvo žinoma arba turėjo būti žinoma, tai tokie vykdymo veiksmai laikytini atliktais nesant teisinio pagrindo ir negali sukelti jais siekiamų pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2009).

ABTĮ 97 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo skundas (prašymas) patenkinamas, jo nuorašas nusiunčiamas vykdyti administravimo subjektui, kurio veiksmai ar neveikimas buvo apskųsti, taip pat pareiškėjui. Jeigu per penkiolika dienų ar teismo nustatytą terminą sprendimas neįvykdomas, pareiškėjo prašymu atitinkamas administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą kartu nurodydamas jį vykdyti antstoliui pagal atsakovo buveinės vietą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (ABTĮ 97 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjas, išskyrus teisės aktuose nustatytas išimtis, vykdomojo rašto išdavimą sieja su aplinkybe, jog atsakovas savo noru nevykdo (ar netinkamai vykdo) įsiteisėjusio teismo sprendimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-296/2012; 2015 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1025-662/2015 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste, pažymėtina, kad teisinis sprendimų poveikis pasiekiamas tik tada, kai atsakovas atlieka veiksmus, kuriuos atlikti jį įpareigojo teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje, o atsakovui, neatliekančiam įpareigojimų, tenka taikyti valstybės prievartą, t. y. taikyti priverstinio vykdymo priemones.

Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo išduoti vykdomąjį raštą tam, kad būtų atliekami priverstinio vykdymo veiksmai, priėmė remdamasis Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo rezoliucinės dalies turiniu, atsakovo pateiktu Komisijos 2014 m. gruodžio 29 d. posėdžio protokolu Nr. Ž3-8 ir vadovaudamasis ABTĮ 97 straipsnio 2 dalimi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas atskirajame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytos išvados, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalis, kuria panaikintas Komisijos sprendimas, įformintas 2014 m. sausio 14 d. posėdžio protokolu Nr. Ž3-1, vykdymo nereikalauja. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju vykdytina įsiteisėjusio Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalis dėl 5 000 ha medžioklės plotų grąžinimo pareiškėjui. Nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė įpareigoti atsakovą pareiškėjui grąžinti 5 000 ha plotų ribas į pirminę padėtį, tačiau pirmosios instancijos teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendime konstatavo, kad tokio pareiškėjo prašymo išsprendimas išimtine teise priklauso Komisijai. Iš pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo turinio matyti, kad minėtą pareiškėjo reikalavimą teismas tenkino tik iš dalies ir įpareigojo atsakovą tik išspręsti pareiškėjo prašymą dėl 5 000 ha medžioklės plotų grąžinimo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartyje sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir todėl paliko Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą nepakeistą.

Taigi atsakovo pozicija, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendime suformuluotas įpareigojimas atsakovui išspręsti pareiškėjo prašymą dėl 5 000 ha medžioklės plotų grąžinimo negali būti vertinamas kaip įpareigojimas grąžinti pareiškėjui 5 000 ha medžioklės plotų, yra pagrįsta. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti vykdomąjį raštą, kad atsakovas priverstine tvarka įvykdytų Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigotas tik išspręsti pareiškėjo prašymą dėl 5 000 ha medžioklės plotų grąžinimo, privalėjo išsiaiškinti ir nustatyti, ar atsakovas įvykdė šį įpareigojimą, jei įvykdė, – tai, ar tinkamai.

Pareiškėjo argumentas, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartis prieštarauja Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimui, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 20 d. išsiuntė atsakovui įvykdyti įsiteisėjusį Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą, o 2015 m. liepos 28 d. raštu paprašė atsakovo pateikti informaciją apie Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo įvykdymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas išduoti vykdomąjį raštą, nepaneigė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo privalomumo principo ir jo vykdymo svarbos. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutarties turinio matyti, kad vykdomasis raštas nebuvo išduotas, nes teismas nustatė, jog atsakovas 2014 m. gruodžio 29 d. įvykdė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir nėra būtina atsakovui taikyti valstybės prievartą tam, kad būtų įvykdytas teismo sprendime nustatytas įpareigojimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas įpareigojimą išspręsti pareiškėjo prašymą dėl 5 000 ha medžioklės plotų grąžinimo įvykdė tinkamai ir tai patvirtina Komisijos 2014 m. gruodžio 29 d. posėdžio protokolas Nr. Ž3-8. Pareiškėjas atskirajame skunde be jokio pagrindo teigia, kad Komisijos 2014 m. gruodžio 29 d. posėdis buvo sušauktas ne dėl 5 000 ha grąžinimo, nors iš minėto Komisijos posėdžio protokolo matyti, jog po pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo priėmimo Komisija 2014 m. gruodžio 29 d. posėdyje svarstė būtent minėtame teismo sprendime nurodytą pareiškėjo prašymą dėl 5 000 ha medžioklės plotų grąžinimo (II t., b. l. 147–148). Nors Komisija minėtą klausimą išsprendė nepalankiai pareiškėjui, nes nutarė nekeisti Skuodo rajono Mosėdžio medžiotojų klubo medžioklės ploto vieneto ribų, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad Komisija iš esmės apsvarstė ir išsprendė pareiškėjo prašymą dėl 5 000 ha medžioklės plotų grąžinimo, taip įvykdydama Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendime suformuluotą įpareigojimą išspręsti pareiškėjo prašymą dėl 5 000 ha medžioklės plotų grąžinimo. Esant įvykdytam teismo sprendimui, pirmosios instancijos teismas teisėtai atsisakė išduoti vykdomąjį raštą.

Pareiškėjas atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad dėl medžioklės plotų grąžinimo sprendė kiti medžiotojų klubai, nes pareiškėjo prašymą dėl 5 000 ha medžioklės plotų grąžinimo išsprendė ne klubai, o Komisija, įvertinusi tai, kad kiti klubai, kurių medžioklės plotai ribojasi su Skuodo rajono Mosėdžio medžiotojų klubo medžioklės plotu, nesutiko keisti medžioklės plotų ribų. Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti vykdomąjį raštą teisėtumo ir pagrįstumo, Komisijos 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas negali būti vertinamas. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Komisijos 2014 m. gruodžio 29 d. protokolu, nes dėl šio protokolo teisėtumo ir pagrįstumo vyksta ginčas teisme. Pareiškėjo prašymo išsprendimo rezultatas šiuo atveju neturi įtakos sprendžiant, ar Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimas buvo įvykdytas. Kaip jau minėta, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendime įpareigojo atsakovą išspręsti pareiškėjo prašymą dėl 5 000 ha medžioklės plotų grąžinimo. Aplinkybė, kad teisme yra nagrinėjamas ginčas dėl minėtu klausimu priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, ne paneigia, o patvirtina faktą, kad pareiškėjo prašymas dėl 5 000 ha medžioklės plotų grąžinimo buvo išspręstas, nors pareiškėjas nesutinka su priimtu sprendimu.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad 2014 m. gruodžio 29 d. protokolas negali būti vertinamas kaip įrodantis Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo įvykdymą, nes teismo sprendimas įsiteisėjo tik 2015 m. liepos 9 d., o Komisija klausimą svarstė iki minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo. Iš ABTĮ įtvirtinto reglamentavimo matyti, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti vykdomas priverstinai, tačiau atsakovas savo noru gali įvykdyti ir neįsiteisėjusį teismo sprendimą. 2014 m. gruodžio 3 d. atsakovas gavo pareiškėjo 2014 m. gruodžio 2 d. raštą, kuriame prašoma iki 2014 m. gruodžio 10 d. apsispręsti dėl teismo sprendimo įvykdymo ir medžioklės plotų grąžinimo (II t., b. l. 93–94). Atsižvelgus į ABTĮ įtvirtintą reglamentavimą ir paties pareiškėjo elgesį, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo įvykdymas iki jo įsiteisėjimo laikomas tinkamu, o įsiteisėjus teismo sprendimui atsakovui nekilo pareiga jį įvykdyti pakartotinai. Taigi išduodant vykdomąjį raštą dar kartą įpareigoti atsakovą įvykdyti jau įvykdytą teismo sprendimą būtų neprotinga ir neracionalu.

Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimas yra tinkamai įvykdytas ir nėra teisinio pagrindo išduoti vykdomąjį raštą, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Skuodo rajono Mosėdžio medžiotojų klubo atskirąjį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.