Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-21-460/2015

Teisėjas Vaclovas Paulikas (Proceso Nr. 2-24-3-01755-2012-4)

2015 m. vasario 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Alonos Romanovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-5184-794/2014 pagal trečiojo asmens J. L. savarankišką reikalavimą ieškovui J. B., atsakovei L. B. dėl prievolės pripažinimo solidaria, ir ieškovo J. B. (apeliantas) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teisme 2013-03-27 buvo priimtas ieškovo J. B. patikslintas ieškinys atsakovei L. B., tretiesiems asmenims AB SEB bankui, „Swedbank“, AB, AB „Ūkio bankas“, M. F., J. L., J. F., T. K., Ž. Š., G. L., R. M., I. D., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir santuokinio turto padalijimo.

Klaipėdos miesto apylinkės teisme 2014-01-09 gautas suinteresuotų asmenų J. L. ir M. F. atstovo advokato R. N. prašymas dėl bylos nagrinėjimo, kuriuo prašė civilinę bylą Nr. 2-3380-794/2013 nagrinėti toliau ir išnagrinėti trečiojo asmens, reiškiančio savarankiškus reikalavimus J. L. reikalavimus. 2014-01-14 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi prašymas atmestas (t. 4, b. l. 24). Klaipėdos apygardos teismas 2014-03-12 nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-01-14 nutartį panaikino ir trečiojo asmens J. L. savarankišką reikalavimą ieškovui J. B., atsakovei L. B. dėl prievolės pripažinimo solidaria perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Todėl šioje byloje nagrinėjamas tik trečiojo asmens J. L. savarankiškas reikalavimas ieškovui J. B., atsakovei L. B. dėl prievolės pripažinimo solidaria.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl žodinio proceso

Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija primena, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas (CPK 322 straipsnis). Tai reiškia, jog šis apelianto prašymas teismui nėra privalomas. Teismas pažymi, jog nepriklausomai nuo teismo posėdžio formos (žodinio ar rašytinio proceso tvarka) byla yra nagrinėjama iš esmės, t. y. taip, kaip įstatymas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas (apimtis). Poreikis apeliacinėje instancijoje nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka gali kilti dėl to, kad pirmosios instancijos teismas tam tikrų faktinių aplinkybių nenustatė (neišsiaiškino), nors jos galėtų būti reikšmingos ginčo išsprendimui ir dėl to jas būtina nustatyti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, apelianto manymu, neištyrė visų pateiktų įrodymų, nesiaiškino visų aplinkybių, nesuponuoja išvados dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme; apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus turi galimybę nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepažeidė civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, ir tokiam vertinimui atlikti nėra būtinas žodinis nagrinėjimas.

Atsižvelgdama į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose pateikė savo motyvuotus argumentus, teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo pripažinti, jog yra būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas, todėl apelianto prašymas apeliacinį skundą dėl apylinkės teismo sprendimo nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas (CPK 322 straipsnis).

Dėl apylinkės teismo sprendimo teisėtumo

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą turėjo išsiaiškinti, iš kokio teisinio santykio atsirado vekseliu prisiimta prievolė, ar teisiniai santykiai, kurių pagrindu kilo vekseliu prisiimta prievolė nepažeidė šeimos interesų. Teisėjų kolegija mano, kad minėti ieškovo argumentai yra nepagrįsti. Šiuo atveju nėra svarbu kokiu pagrindu kilo vekseliu prisiimta prievolė. Byloje yra aiškus ir neginčytinas faktas, kad J. L. atsakovei L. B. paskolino 23 748,84 EUR (82 000 Lt), dėl to L. B. pasirašė 3 neprotestuotinus vekselius 23 748,84 EUR (82 000 Lt) sumai. Atkreiptinas dėmesys, jog teisės normose nėra numatyta, kad tam, kad pripažinti prievolę solidaria, reikia įrodyti iš kokio teisinio santykio kilo prievolė.

Apeliantas pažymi, kad teismas neteisingai kvalifikavo iš vekselio kylančią prievolę ir neteisingai aiškino CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Pasak jo vekselio sudarymui nereikalingas kito sutuoktinio sutikimas, nes tai vienašalis skolininko įsipareigojimas, todėl kreditorius (J. L.) prisiima visą riziką jog skolininko sutuoktinis nėra atsakingas pagal iš tokio sandorio atsiradusią prievolę ir be abejo vekselis iš esmės negali būti prilyginamas sandoriui sudarytam šeimos interesais. Pati vekselio prigimtis lemia jo asmeninį pobūdį, vienašalį ir vienašmenį įsipareigojimą vekselio turėtojui. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Vien faktas, kad atsakovė išrašė vekselį trečiajam asmeniui J. L., nesudaro savarankiško pagrindo daryti išvadą, jog atsakovės prievolė yra asmeninė, kadangi įstatyme nenustatyta, kad įsipareigojimai pagal vekselius būtų išimtinai asmeninio pobūdžio prievolė. Pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis ir su šeimos namų ūkio išlaikymu. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas. Taigi, nėra svarbu, kad vekselį išrašė tik vienas iš sutuoktinių, nes paskolinta pinigų suma buvo naudojama B. šeimos poreikiams tenkinti (tą patvirtina toliau išdėstyti argumentai). Be to, apylinkės teismas sprendime teisingai pasisakė, kad visiškai yra neįtikėtinas paaiškinimas, kad J. B. apie skolintus pinigus nieko nežinojo. Jeigu taip būtų buvę, tikėtina, kad po to, kai antstolis areštavo J. B. sąskaitas, kai J. L. kreipėsi dėl išieškojimo, jis būtų kreipęsis dėl sandorio nuginčijimo, tačiau to nepadarė, nes manytina, jog žinojo, kad pasiskolinta iš J. L. skola yra solidari kartu su L. B. (CPK 185 straipsnis).

Apeliantas nurodo, kad L. B. J. L. vekselius išdavė, nes už paskolintus pinigus (23 748,84 EUR (82 000 Lt), kuriuos perdavė pati J. L., N. T. vykdė veiklą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo srityje. Dėl šio įvykio, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl N. T. įvykdytos nusikalstamos veikos, kuri susijusi su J. L. išduotais vekseliais, yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ieškovas nurodo, kad atsakovė L. B. buvo pateikusi teismui įrodymus dėl vis dar tęsiamo ikiteisminio tyrimo, tačiau teismas sprendime nurodė, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, kad atsakovė L. B. gautą pinigų sumą būtų investavusi kažkur kitur. J. B. nurodo, kad dėl šios priežasties akivaizdu, kad teismas neįvertino ikiteisminio tyrimo atlikimo faktą, nurodomų aplinkybių dėl ginčo pinigų skolinimosi, o tai savo ruožtu turi esminės reikšmės vertinant skolinį šalių santykį, todėl, to nepadarius, teismo sprendimas negali būti laikomas teisingu. Atsikertant į tai, pažymėtina, kad bylos duomenimis ikiteisminis tyrimas iki šiol nėra atliktas. Kaip nurodo atsakovė, jis jau vyksta apie penkerius metus. Tačiau vien faktas, kad vyksta ikiteisminis tyrimas, nėra įrodymas, kad L. B. gautus pinigus iš J. L. panaudojo savo asmeniniams, o ne šeimos poreikiams. Be to, ikiteisminio tyrimo atlikimo faktas neatleidžia pagal CPK 182 straipsnį nuo įrodinėjimo. Apylinkės teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad į bylą nei ieškovas nei atsakovė nepateikė jokių svarių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad pinigai buvo tikrai perduoti N. T.. Sutiktina su apylinkės teismo išvada, jog L. B. turėjo suprasti, kad didelės pinigų sumos nėra perduodamos nereikalaujant rašytinio dokumento. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė paskolindama L. B. 23 748,84 EUR (82 000 Lt) pareikalavo, kad ši pasirašytų vekselius, o L. B. neva paskolindama pinigus N. T. jokio dokumento nereikalavo, nes pasitikėjo skolindama pinigus. Minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad L. B. pinigų neskolino, nes apdairus ir atsakingas žmogus nebūtų prisiėmęs tokios atsakomybės perskolindamas paskolintus pinigus (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

Ieškovas J. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą rėmėsi tik J. L. palankiais teiginiais ir tikimybės principo aiškinimu, ignoravo įrodymus, patvirtinančius namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), įrengimo laikotarpį, tokio įrengimo mąstą bei B. šeimos finansines galimybes. Teisėjų kolegija, vertindama duomenų visetą, mano, kad apylinkės teismas tinkamai ir objektyviai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisingą sprendimą. Apylinkės teismas priimdamas sprendimą rėmėsi surinktų abiejų šalių įrodymų visuma, ne vien tik L. B., J. L. pateiktais įrodymais ar teiginiais. Teismas tik įvertinęs įrodymus nusprendė, kad labiau tikėtina, kad piniginės lėšos pasiskolintos iš J. L. buvo panaudotos šeimos poreikiams, t. y. namo statybos ir įrengimo užbaigimui, automobilių įsigijimui bei kreditinių įsipareigojimų bankui tolimesniam vykdymui. Be to, apylinkės teismas teisingai sprendime pasisakė ir dėl to, kad B. pateiktos foto nuotraukos, kuriose yra užfiksuota namo statybos eiga, nėra informatyvios, nes jų darymo tikslaus laiko negalima nustatyti. Šiai teisinei situacijai spręsti svarbu tai, jog Registrų centro duomenyse nurodoma, kad namas pripažintas tinkamu naudotis tik 2008 m., po to kai atsakovei L. B. buvo paskolinta 23 748,84 EUR (82 000 Lt). Registrų centro duomenys, kurie pateikti byloje, turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis), nei liudytojų parodymai ar pateiktos foto nuotraukos. Dėl to apylinkės teismas, vertindamas šių įrodymų visumą ir priėmė sprendimą pripažinti prievolę solidaria.

J. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai sureikšmino ir netinkamai vertino Registrų centro duomenis apie namo statybos pabaigą iš esmės savo sprendimą paremdamas tik tuo faktu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas priimdamas sprendimą atsižvelgė ne į pavienius įrodymus esančius byloje, bet į jų visumą. Kaip matyti sprendime, teismas labiau laikė tikėtinu Registrų centro duomenis, nei liudytojų parodymus ar pateiktas foto nuotraukas, kuriose užfiksuota namo statyba. Pastebėtina ir tai, kad sprendime apylinkės teismas nurodė, kad jeigu ir laikyti, kad foto nuotraukos darytos 2006-06-17, iš jų matyti, kad namas visiškai iš išorės įrengtas nėra. Taigi, apylinkės teismas vertindamas ar namas iki vekselių išrašymo fakto buvo įrengtas, rėmėsi ne tik Registrų centro duomenimis, bet taip pat atsižvelgė ir į J. B. pateiktas foto nuotraukas. Be to, verta pastebėti, kad J. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis buvo į bylą pateikęs duomenis - PVM sąskaitas faktūras apie statybinių medžiagų pirkimą. J. B. pateikdamas šias sąskaitas nori įrodyti, kad namą įsirengė dar iki J. L. paskolino pinigus L. B.. Akcentuotina, kad J. B. į bylą viso pateikė sąskaitų už 6 769,61 EUR (23 374,10 Lt). Sutiktina su trečiuoju asmeniu, kad už tokią sumą negalima įsirengti namo, juo labiau, kad pateiktose sąskaitose matosi, kad buvo pirktos tik statybinės medžiagos, o ne santechnika, baldai ar kiti vidaus apdailos daiktai (t. 5, b. l. 71–102). J. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad jau 2003 m. apie lapkričio mėnesį įsikėlė gyventi į namą, kai jau buvo atlikta pilna namo apdaila, buvo santechnika, baldai, nurodo, kad tai teismo posėdyje patvirtino liudytoja K. L., tačiau iš pateiktų sąskaitų matyti, kad dar 2003 m, lapkričio mėnesį buvo perkamos prekės, kurios reikalingos tik namo įrengimui, jo dažymui, iš prekių sąrašo galima spręsti, kad B. 2003 m. lapkričio mėn. dar name negyveno ir jo įsirengę iki galo nebuvo.

J. B. apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad teismas nesiaiškino aplinkybių dėl namo įrengimo, tik apsiribodamas pateiktais Registrų centro duomenimis ir teiginiu, jog sutuoktinių paaiškinimai, nuotraukos ir liudytojų parodymai kitų įrodymų kontekste aplinkybės dėl namo įrengimo užbaigtumo iki įsipareigojimų J. L. atsiradimo neįrodo. Teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismas, nurodydamas sprendime „kitų įrodymų kontekste“ būtent ir turėjo omenyje Registrų centro duomenis. Kadangi B., jokių kitų įrodymų teismui nepateikė, kad namas iki vekselių išrašymo buvo įrengtas, tik nuotraukas ir liudytojų parodymus, teismas pagrįstai vadovavosi Registrų centro duomenimis.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino B. šeimos finansines galimybes. Jis nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą nepateikė jokių sprendime padarytų išvadų pagrindimo, tik bendro pobūdžio išvadą apie galimą lėšų nepakankamumą, nurodydamas, kad J. B. praktiškai neturėjo realių finansinių galimybių pastatyti ir įsirengti gyvenamąjį namą ir laiku vykdyti prisiimtus įsipareigojimus bankui pagal gautą kreditą. J. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis vidutiniškai per mėnesį uždirbo apie 1 042,63 EUR (3 600 Lt), jo pajamų užteko pragyvenimui, paskolos mokėjimui, namo įrengimui. Kolegija mano, jog bylos duomenys patvirtina priešingas išvadas. Apylinkės teismas sprendime teisingai nurodė, kad laikotarpiu, kai J. L. paskolino L. B. 23 748,84 EUR (82 000 Lt), vyko namo baigiamieji įrengimo darbai, buvo perkama buitinė technika, baldai, tvarkomas visiškai lauko gerbūvis, perkami automobiliai, mokami mokesčiai, paskola, išlaikoma 3 asmenų šeima. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad tokių išlaidų padengimui vien J. B. darbo užmokesčio neužtekdavo. Kad J. B. atlyginimo neužtekdavo, galima spręsti vien iš Registro centro pateiktų duomenų, ir duomenų, kuriuos pateikė į bylą J. B.. Iš jų, trečiojo asmens advokato pateiktos analizės (t. 4, b. l. 102–169) matyti, kad L. ir J. B. per 2003–2008 m. laikotarpį turto įsigijimui išleido mažiausiai 140 262,97 EUR (484 300 Lt) (dviejų sklypų ir namo pirkimas, namo įrengimas, dviejų automobilių įsigijimas) neskaitant išlaidų baldams, buitinei technikai, namų apyvokos daiktams, o pajamos tuo pačiu laikotarpiu, neskaitant atlyginimo siekė 71 333,12 EUR 246 299 Lt (75 000 Lt gauti pardavus butą, paimta iš banko 171 299 Lt paskola). Skirtumas tarp išlaidų ir pajamų gaunasi 68 929,85 EUR (238 001 Lt). Šį skirtumą – 68 929,85 EUR (238 001 Lt), padalijus iš 72 mėnesių (2003 m. iki 2008 m.) gaunasi, kad B. šeima turėjo kiekvieną mėnesį sutaupyti po 957,36 EUR (3 305,57 Lt) tam, kad galėtų atlikti namo įrengimo darbus ir įsigyti automobilius. Akivaizdžiai galima matyti, kad tokių sumų B. šeimai tikrai nebūtų pavykę sutaupyti. Kad J. B. darbo užmokesčio nepakako, galima spręsti iš to, kad J. B. ir L. B. 2005 m. ir 2006 m. gavo 26 000 Lt paskolą, po paskolos paėmimo šie nusipirko automobilį VW Passat, kurį pasak J. B. pirko už 15 000 Lt. Svarbu tai, kad automobilis BMW buvo pirktas po to, kai 2007-08-09 L. B. išrašė vekselį, t. y. 2007 m 09 mėn. Pabrėžtina, kad vien iš J. B. atlyginimo reikėjo išlaikyti 3 asmenų šeimą, mokėti paskolą, mokesčius, tai buvo pažymėta apylinkės teismo, nes L. B. nedirbo ir jokių pajamų negaudavo.

Šiai bylai aktuali dar viena detalė, atsakovė L. B., kuri taip pat įrodinėjo, kad prievolė J. L. yra jos asmeninė, tačiau į bylą nepateikė apeliacinio skundo.

J. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, kuris reglamentuoja įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka, apelianto pateiktas argumentas yra klaidinantis. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą plačiai pasisakyta dėl įrodinėjimą Ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Rytų skirstomieji tinklai v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas", bylos Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. RUAB „Lijasta", bylos Nr. 3K-3-307/2012). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriasu teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Y. W. Technologies Lietuva", bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Apylinkės teismas tyrė byloje tiek ieškovo ir atsakovės, tiek trečiojo asmens pateiktus įrodymus ir priimdamas sprendimą rėmėsi surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumos kontekste. Tai, kad apylinkės teismas plačiai sprendime nepasisakė apie kiekvieną įrodymą dar nereiškia, kad šie įrodymai nebuvo tirti ir priimant sprendimą jais nebuvo remtasi. Be to, teismas priimdamas sprendimą rėmėsi tikimybės principu ir atsižvelgęs surinktų įrodymų visumą padarė išvadą kad piniginės lėšos pasiskolintos iš trečiojo asmens buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti.

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.